[Caroline Elase Wilding]

Caroline bėgte bėgo per pilį, laiptais žemyn leisdama užkeikimus. Raudonplaukė jautė, kad tai gal jau paskutinės jos valandos, jeigu ne minutės. Kraujas sunkėsi iš žaizdos, kurią profesorei įtaisė pati blogio vadė. Pati susigydyti sužeidimo Caroline nemokėjo, o rasti kažką, kas tai sugebėtų visoje šitoje košėje atrodė beprasmiška. Kažkokiu stebuklingu būdu ji sugebėjo išeiti iš pilies nenužudyta. Ties pirmaisiais medžiais mergina (o gal jau moteris - kaip pažiūrėsi) sustojo ir iš už diržo išsitraukė durklą, iš kitos rankos nepaleisdama burtų lazdelės. Net neįtikėtina, kaip mergina, dėstanti kitų akimis saugų ir nuobodų dalyką, pati labai švelni ir supratinga gali virsti tokia kare. Dabar jos raudoni plaukai paprastai surišti arba susegti buvo paleisti ir išsitaršę, o akys degė ugnimi, nepaisant žaizdos šone.
Caroline atsargiai slinko tolyn. Jos akys užfiksavo ir pažįstamus veidus, kaip grifų Edgar, Beatrice ar Džeimso, taip pat - buvusį savo mokytoją ir koledžo vadovą, o dabartinį kolegą Soreną. Mergina svarstė, prie kurio iš jų būtų galima prieiti - juk geriau laikytis grupelėse nei po vieną. Bet nespėjusi apsispręsti profesorė pastebėjo dvi antrakurses mergaites. Ei, o kodėl jos ne pily? Gudruolės, spėjo pasprukti.
 - Merginos, spėjote pabėgti į mišką? Nei viena nesužeista? Geriau laikykimės kartu, kurį laiką čia pabūsiu, kol atsigausiu- tarstelėjo mergina. Jai nuojauta kuždėjo, kad pagrindinė ugnis tuoj pasieks ir mišką.
Caroline susmuko. nusiplėšusi palaidinkuės rankovę ji pridėjo prie žaizdos mėgindama stabdyti kraujavimą. Kodėl taip ir nepasimokiau gydyti žaizdų? Iš sužeistos manęs jokios naudos.

[Anna Johnson]

Pirmakursė su savo augintine gyvate - Ruja, vaikščiojo po miško apylinkes. Staiga visas mintis apie nuodų ir vaistų eliksyrus išblaškė iš Hogvartso sklindantys riksmai ir stiklo dūžimai. Kas čia buvo? Ar ir tu girdėjai Ruja? Negi prasidėjo karas? Mhm... Smagumėlis. Anna sukikeno, apie karą, ji sužinojo iš kitų grifukų. Na jau ne, tikrai nesiruošiu bėgti atgal į Hogvartsą. Lumos. Mergaitė su gyvate pasileido gilyn į mišką.
Medžiai keistai šnarėjo, žvarbus vėjas 'kandžiojo' žandus, tad jie greit įraudo. Virš Annos galvos grėsmingai kūkavo pelėdos, mergaitė pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į dangų. Mhm... Pilnatis. Tikriausiai miške nėra daug vilkolakių. Nuo tos minties ji sukrizeno. Anna nieko nebijojo, na nebent gigančių skruzdžių.
Vienuolikmetės sukurta švieselė pradėjo blėsti. Lumos. Mmm, taip daug geriau. Pirmakursė nustojo bėgti ir ramiu žingsniu nutipeno į mišką. Staiga vėjas dar stipriau papūtė ir mergaitei per visą kūną nubėgo nemalonūs šiurpuliukai. Aplinkui jokio žmogaus, net gyvūnų nebuvo matyt, išskyrus pelėdas.
Praėjus pro 2 storus medžius Anna pamatė kažkokį siluetą. Delne, mergaitė stipriau suspaudė burtų lazdelę. Ji pradėjo artintis. Ah... Tai žmogus. Priėjus dar arčiau ji suprato, kad tai profesorė Caroline Wilding. Mergaitė apsidairė ir netoli pamatė 2 grifiukes, antrakurses. Pirmakursė tyliai priėjo prie profesorės.
- Laba vakarą, profesore - Anna pašnabždomis ištarė žodžius. Tikiuosi, neišgąsdinau profesorės. Susimąstė vienuolikmetė.

[skrickus123]

Ji suspėjo, lygiai per keturiolika minučių ir dvi šimtąsias sekundės, jau stovėjo šalia vien pižama vilkinčios Beatrice. Delphini šiek tiek užlaikė toji fainutė diskoteka ant kaulų, visur besitaškantys kraujai, kaip buvo jos tėvužėlio laikais, bet stebuklingu vampyrišku būdu jai pavyko nei kiek nesusitepti šviesiai mėlynų džinsų ir žalios maikutės. Juodų sportbatukų padai nei kiek neišsikruvino todėl, jog ji visą laiką sklendė, panaši į šikšnosparnį, sklendė per ūžaujančių galvas ir pro pilies langus, sodriai raudonomis akimis skrosdama tamsą. Sklendė taip, kaip jos tėvas kadaise. Kraujo kvapas ją be galo viliojo, tačiau... ech... nebuvo šviežutėlis, tiesiai iš pulsuojančio kūnelio, todėl atsisakė didžiulėmis valios pastangomis ir šovė į vėsią naktį. Phini nužvelgė savo vienintelį ištikimybės objektą.
-hmmm... – tylomis numykė – negi tu pamiršai, kad esi ragana? – sušnibždėjo vampyrė ir pora kartų mostelėjusi kukmedžio lazdele pavertė grifės pižamą, juodu koviniu kombinzonu: prigludusios odinės kelnės, toks pat viršus, ir batai, viskas pakaustyta geležiniais šarvais, dar mažumėlę pabūrusi išgavo tiems šarvams magiško skydo galimybę.
-na tiek užteks, pradžiai, jei manęs nebūtų šalia, o vėliau ir pati apsiginsi, kol pribėgsiu. – tada pasilenkė prie pat ausies ir prabilo šnypštūniškai. Pasakė viską apie jos motiną, apie tai, kas dar gyvo buvo matoma jos tobulos akims miške.

[Džeimsas Greywindas]

Pūstelėjęs vėjas atnešė netikėtai atsiradusio profesoriaus von Sjuardo kvapą. Pažįstamas kvapelis pasiekė keturiolikmečio nosį- įprastoj situacijoje jį būtų prakeikęs, tačiau dabar tai veikė it raminamieji. Teliko tik Igoris..- pamanė juodaplaukis pakreipęs galvą ir greitai tarp medžių šakų surado boluojantį vampyro veidą. Nesusilaikęs šyptelėjo- dar viena beždžionė medį apart jo ir tosios elfės. Kas kitas?
 Nuleido żvilgsnį apačion. Taip bežiūrint pastebėjo gan nemažą matytą vorą Nuodų ir Vaistų kabinete, dabar ropojantį link Edgaro, o jį pasiekęs ūmai dingo Džeimsui iš akiračio. Turbūt žinias perdavinėja...- sumojo kai girion įsirovė dar keli nestiprūs kvapai: vienas iš jų priklausė žiobarotyros profesorei Caroline Wilding, o kitas Klarisai Horasijai, merginai kurią matę per treniruotes nenaudojamoje klasėje, o paskutiniai du... jų dar nebuvo sutikęs, bet kaip spėjo priklausė moteriškąjai giminei. Bet kaip bebūtų toks sambūris Uždraustąjame miške reiškė, kad pilyje prasti popieriai arba tai, kad užpuolikai tuoj bus čia. Tik kuris variantas teisingas?
  Mėlynakis atsitiesė, dirstelėdamas užpuolusios elfės pusėn, svąrstydamas ką ji darys- puls ar bėgs. Pulti jai beprasmiška, mūsų daugiau, bet...- įsikišo kol kas lazdelę į kelnių kišenę,- kas žino.- atsipyręs kojomis, peršoko ant šalimais augusio medžio šakos, palikdamas savo slėptuvę. Jis judėjo tyliai ir greitai, sukeldamas minimalų garsą, kuris labiau panašėjo į pačios gamtos sukeltus garsus, o ne kokios laipiojančios būtybės. Praskrido pro šalį šalia pat Grifų Gūžtos vadovo, palikdamas jį sau už nugaros. Palikdamas už nugaros visus- tiek profesorius, tiek ir mokytojus.
 Uoslę pasiekė žudikės kvapas. Tyliai suurzgęs grifas peršoko ant kitos šakos ir sustojo, nagais įsikirsdamas į medieną, kad iš inercijos nenudribtų žemėn. Tamsa puikiai paslėpė jo buvimą žmonių akyse, bet ne vampyrų ir kito bieso. Tad jei ta vapyriūkštė būtų atsukusi savo snukį sau už nugaros ir pasižiūrėjusi kas ten yra, puikiai pastebėtų keturiolikmetį. Paleidęs šaką ir per sulenktus kelius nušoko ant žemės, taip sušvelnindamas kritimą- visgi ta šaka ant kurios tupėjo nebuvo labai jau žemai. Atsistojęs mikliu judesiu išsitraukė juodalksnio lazdelę ir nukreipė link Džimio Morou žudikės pusėn.
- Tu nužudei jį, tiesa? Tą švilpį,- tyliai ir grėsmingai tarė,- susirask aukų kitur, vampyre,- suurzgė.
- Evanor, Locomotor mortis,- sumurmėjo, paskutinę akimirką šalia vampyrės pastebėdamas draugę.
Tris...

[Beatrice Georgiana Riddle]

Beatrice atsiduso iš palengvėjimo, pajutusi kaip į jos delną įslydo smulkutė šalta rankutė, priklausanti Delphini, o dar labiau palengvėjo, kai saugotoja, keliais lazdelės mostais aptaisė ją puikiu kariniu kostiumu, jautėsi, lyg tasai rūbas būtų prie jos prilipęs tarsi antra oda, lengvai leidžiantis judėti, tačiau kartu tai ir sudarė nuogumo pojūtį, taip idialiai aptempė kūną.
-ačiū Phini. – greitomis tarstelėjo ir užsičiaupė klausydamasi šnypštūniško pranešimo. Tris atsakė taip pat, šnypštūniškai, išreiškė nuostabą išgirstoms naujienoms. Išklausiusi kas dar be jų slepiasi miške pajuto,jog mergina, įsitvėrusi jos rankos sunerimo, įsitempė, iš gerklės pasigirdo tylus nevaldomas urzgimas. Aiškiai supratusi šios norus spjovė į bet kokį atsargumą, atsispyrė nuo žemės ir nusklendė oru, be šluotos, be nieko. Saugiausia dabar buvo lėkti ant tos šakos, ant kurios Delphi jai parodė tupint Soreną von Sjuardą. Neilgai trukus, ir ji pasiekė tą vietą, nutūpė visai visai šalia, kone kliudydama jo petį.
-labas vakaras profesoriau von Sjuardai, – tylomis pasisveikino, juk nenorėjo atkreipti į save nereikalingo dėmesio. – ar žinojote, jog aš greitu metu turėsiu sesutę arba broliuką? O gal pirma būsiu jus pasveikinusi su didžia neištikimybe žmonai ir pirmagimiu? – Beatrice bėrė žodžius, daužydama to vyro pasaulį ir susikurtus principus į šipulius, bent jau taip tikėjosi, mat kai Delphini grįžusi iš misijos šnypštūniškai pranešė, jog jos mama laukiasi, ir vaisius kvepia nevisai žmogum, pakankamai greit vystydamasis yščiose, mergina iškart susivokė, kame čia šuva pakastas, juk beveik ir tikėjosi, jog tą naktį, kai žuvo švilpis nuo jos vampyrės ilčių, vyras ieškos nusiraminimo gražiosios hilerės glėbyje. Puikiai žinodama, jog pirmu sakiniu tik sukėlė Sorenui lengvutę miglelę, griovė jo tobulą šeimyninį gyvenimą su magijos ministre toliau, jei jis jau ir taip nebuvo sugriuvęs. – kai mano prašymu mama buvo nutempta į saugią vietą, paaiškėjo, jog ji nėščia, maža to, vaikas vystosi sparčiai ir kvepia nežmogumi. Gal pasiaiškinsite? – kilstelėjo antakius grifė priekaištingai užbaigdama sakinį, vis mama buvo jos nuosavybė.

[skrickus123]

Pajutusi atsliūkinant pavojų, panelė Delphini Nagini Mockingbird, įsitempė ir tyliai suurzgė. Mintyse karštligiškai kalbėdama: „Palik mane ir skrisk pas von Sjuardą, dink!“ tikėjosi, jog Tris tai perskaitys, ir valio! Tamsiaplaukė mergina paleido jos delną ir nusklendė į saugią vietą. Laukdama tinkamo, kvapą gniaužiančio momento atsisukti, sidabraplaukė uodė orą, godžiai įsmeigusi raudonas akis į tolį tyrė tamsią, paslaptingą gamtą, kurioje kelias savaites glaudėsi. Pagaliau, lauktoji kovos akimirka atėjo.
-ak ak ak, kokie mes sentimentalūs, bet per daug kalbūs, deja... – Delphini atsisukusi į vaikiną, skaitantį jai mitybos moralus, apmaudžiai šypsojosi, lengvučiu žaibišku judesiu atmušdama jo paleistus kerus ir pasiuntė jam gal kokius keturis užkeikimus, naudodamasi bežodžiais kerais: nutildymo, supančiojimo virvėmis, sukliudymo ir galiausiai nukryžiavimo. – jei žinai, kad nužudžiau tą niekam tikusį padugniūkštį, kad pasotinčiau daug vertingesnės būtybės, tokios kaip aš, troškulį, tada ir žinai, jog mano grožis akinamas, gal nori pažvelgti į mano raudonas nuo sotumo akis ar ne? – ji tyčiojosi, atvirai kvatojo iš šio keturiolikmečio vaikino, kuris kvepėjo anaiptol nežmogum, o kažin kokiu galingu senovės padaru, tačiau vis dėl to buvo tik vaikas, ir merginai tekėlė juoką, kaip ir tas vaikiūkštis Albas Severas Poteris, per kurį buvo įkalinta Azkabane, o dabar štai stovi, daug galingesnė, tvirtesnė, nebepasiekiama kvaišoms vaikiams. – nors žinai, kai baigsiu su tavimi, visgi nulėksiu į Hogvartsą, ten dar mačiau vienas toks panašaus amžiaus švilpis trainiojasi, gal dar pavalgyti reiks, be to, ir pora nekaltų pirmakursių užgaudyčiau... niam niam niam... šviežutėlis mažylių kraujas. – klegėjo prakeiktoji, saldžiai apsilaižydama lūpas, apnuogindama smulkutes, bet aštrias it kardai ilteles. Tylą pasigavo pelėdos ūktelėjimas, vienas, po to, kitas. Visi keturi užkeikimai vienas po kito skriejo grifo pusėn, nešdami kovos pradžią, užliejančios ir uždraustojo miško platybes, nežinia kas dar čionai atsidangins ir prisijunks prie jos, bet Phini tikėjosi, jog tai bus vertas dėmesio sąjungininkas, o gal geriau sąjungininkė, juk merginos daug labiau moka kankinti, vaikinukai juk, atseit džentelmenai. Nors kas ten juos supaisys, vieną kartą taip šneka, kitą, kitaip. todėl pati Delphini niekada ir neturėjo draugo vaikinų tarpe, juo labiau mylimojo, jjuk meilė tik padaro tave silpnesniu kovotoju.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas auksinėmis žibančiomis akimis sekė vorą Spaiką, suteikiantį miškui dar lašelį kraupumo ir nejaukumo (bent jau kai kuriems asmenims, kurie jį galėjo pastebėti), beišnykstantį niūriuose ir paslaptinguose Uždraustojo miško šešėliuose, kurių kiekvienas, rodės, slėpė po raudonakį naguotą ir dantuotą nakties košmarą; nosimi gaudė visus - nuo mažiausio iki svarbiausio, nuo stipriausio iki silpniausio, kokį bebuvo galima užjusti - kintančius ir pastovius miško kvapus ir naujus šilumą skleidžiančius objektus, o ausimis - švelnų, bet gana žvarbų miško garsų skersai išilgai prisigėrusį vėjelį, tiek daug pasakojantį apie įvykius jame. Profesorius kol kas jautėsi visiškai ramus, nors be jokio perstojo įtampa augo ir augo. Išvydo Beatričę Riddle atsiskiriančią nuo žemės ir atlekiančią tiesiai prie jo - šis įvykis Soreną gerokai apstulbino, bet ne dėl to, kad paprasta grifiukė moksleiviukė pakilo nuo žemės be jokių matomų kerų, šluotos, ar dar kokių kerų, o todėl, kad būtent pas jį ši atskrido. ,,Kokiu tikslu, su kokiais ketinimais?" - svarstė Sorenas, it jo bendravardis veikėjas kitoje knygoje ir kitame siužete tupėdamas ant plačios ir patogios šakos, bet, rodos, abi tikimybių svarstyklių pusės svėrė vienodai - horokruso nešiotoja galėjo norėti jam ir gero, ir blogo. Nors greičiausiai blogo, nes mergiščia ir taip pastaruoju metu jam daug rodė nepalankumo. Kita vertus, ji juk dalyvavo mokyklos gynybos pajėgų treniruotėse?
- Labas vakaras, panele Riddle,- pasisveikino ir Sorenas, būdamas ar apsimesdamas perdėtai patenkintu dėl mandagaus kreipinio, atidžiai nužvelgdamas grifiukės veidą. - Ką tu kalbi?- iš pradžių nesusigaudė jis ir nepatikliai dėbtelėjo į jos akis. Bet akys, nors ir tamsios ir klastingos, atrodo, nemelavo ir neklaidino - o tinkamai iššifravus informaciją iš akių ir lūpų buvo galima visai nesunkiai suprasti, kurlink suka jų savininkė.
- Negali būti... kur Natalie dabar? Tu pasirūpinai ja? Kaip ji? Ir iš kur tu žinai?- iš pradžių vyras sumišęs ir užsimiršęs papylė klausimus pusbalsiu, bet vėliau staiga susigriebęs vėl pritildė balsą - iki šnabždesio, vos girdimo per vėją. Mokytojas net nedrįso skelti mokinei riebios frazės ,,Ne tavo reikalas", nes visgi reikalas iš dalies priklausė ir jai, kaip slaugės kol kas vienatinei, ir vyriausiajai dukrai.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Stengdamasi nežiūrėti į tą pusę, kur Delphini kovojo su jos draugu, Beatrice žvelgė tik į auksines, galbūt būsimo patėvio akeles, ir mėgavosi pranešta žinia, mėgavosi jo sumišimu. „Gal visgi pavyko sudaužyti į šipulėlius jo ramią gyvenimo vagelę? O paskui ją ir ištikimybės principus?“ vylėsi mergina, išgirdusi visą virtinę klausimų. Žinoma, į visus juos buvo neprotinga konkrečiai atsakyti, o ir oklumantiją panelė Riddle valdė neprasčiau negu legilimantiją. Kurį laiką ji patylėjo, mėgaudamasi miško ošimui akompanuojančio Delphini soprano skambesiu, tačiau vos tik šioji baigė kalbėti, grifė prabilo, tarsi bijodama nutraukti balsinį akompanimentą.
-o taip, ji saugioje vietoje. Mano mama, aš ir rūpinuosi. Juk būtų nesmagu, jei ir į šį jos vaiką įsikūnytų koks blogiukas? – drąsiai atkirto ir pridūrė – o tu, man rodos, turi žmoną ir Natalie tau nežaisliukas, jei kartais būtum užsimanęs kam nors atkeršyti. – klastingai prisimerkė ir su pasigardžiavimu talžė vyrą, kurio veide tematė sumišimą. Pakeitusi mandagų daugiskaitos kreipinį į asmeniškesnį vienaskaitos, vis reikalas ėjo apie asmeninius dalykus, ką čia dar paisysi etikos. Šiąnakt jis jai nebuvo mokytojas, o ji mokinė, šiąnakt jiedu buvo lygūs, gal net galiomis. Keistai jam tiko toji veido išraiška, žinoma norėjo tokio patėvio, bet iš pradžių priversti jį pasijusti nejaukiai, už tą auksinio skysčio butelką, atimtą prieš kokias penkias dienas, o gal... ir mažiau. – oh, iš kur aš žinau? Taigi sakiau, vaikutis kvepia nežmogumi, ir jau šiek tiek matosi, žmogaus akiai dar nepastebimai, bet... nežmogaus... ak... visgi matosi. – mįslingai tęsė ji žodžius, tarsi būtų vampyrė, šnabždėdama juos Sorenui į ausį, jog daugiau nieko jie nepasiektų. – kaip ji? Hmmm... gali būti ir geriau, bet bus gerai ir taip, pati kalta, kad priešinosi, jei gi gero buvo norėta. – Tris nenuleido akių nuo profesoriaus, neskaitė jo minčių, užtad sekė emocijas.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas įtemptai mąstė, dvejojo, svarstė: dalis taip tvirtai pasistatytos gyvenimo filofosijos pavirto niekais, subyrėjo. Žmona pasielgė taip tyčia, jis sužinojo, vadinas, šeimos filosofija iširo. Jis pasielgė taip... lyg ir netyčia, bet garbės filosofija svyruoja baisiau už Eifelio bokštą per didesnį vėją. ,,Nusiramink tiktai. Šita kvaila mergiščia ir meluot gali." - prabilo sąžinė ir sąmonė tarsi vienu balsu. Sorenas susikaustė, veidas tapo ledinis, tik akys dar žaižaravo nerimu. Veikiai profesorius dar suprato, kad čia jam ne sąžinė kurčioji prabilo, o jo grįžęs neįprasčiausias karo pasiuntinys - voras. ,,Dėkui, Spaikai..." - tarstelėjo Sorenas bičiuliui, abiejų ryšį apsaugodamas oklumantija. O ir voras buvo oklumantijai talentingas - tad ir dėl jo vampyras buvo ramus.
- Mergaite, ar manai, jog esu nesąmoningas kvailys, apakintas keršto ir pykčio taip, kaip dabar tu? Žinai, kad kiek kitus gerbsi, tiek ir tave gerbs, bent jau dažniausiai?- Sorenas žybčiojo akimis it mažyčiais švyturiais.- Į suaugusiuosius kreipiamasi su pagarba,- pabrėžė jis.- Kol kas nesu tavo šeimos narys, kad galėtų būti kitaip. Kol kas,- neramiai pabrėžė antrą sykį.- Įvyko kas įvyko, ir jeigu tas naujagimis bus mano, tai aš juo tikrai rūpinsiuosi pats ir išauginsiu ramų ir pagarbų sūnų, gerą žmogų, ir būsiu jam tėvas tiek, kiek reikės, kad jam dėl manęs nereiktų kęsti gėdos. Jeigu Dumbldoras negebėjo pasirūpinti savo vienatine dukrele, tai aš pažadu - gebėsiu.- šaltai kalbėjo vyras. Nelauktai kyštelėjo į vidinę apsiausto kišenaitę ranką - judesys atrodė, tarsi jis norėtų smogti, tik neaišku, ar sau, ar Beatričei.
- Tai tavo. Ačiū už atneštas geras naujienas, tikiuosi, kad jos tikros.- Sorenas atsiduso ir ištiesė mergaitei nepažeistą auksine spalva švytintį butelaitį su gražiu užrašu ,,Felix felicis".- Tikiuosi, jog tu tai panaudosi geram tikslui, garbingai, ir man niekuomet neteks gailėtis šio sprendimo.
Profesorius laisvąja ranka įsitvėrė aukščiau buvusios šakos ir blausiai šyptelėjo.
- Ar gali pasakyti man, kur dabar Natalie Pierina Wright?

[Džeimsas Greywindas]

Jo draugė dingo. Buvo čia, šalia vampyrės, o kitą minutę jau buvo pradingusi. Visai kaip ir tąkart pas von Sjuardą kabinete, bet be fenikso pagalbos. Tik kad merginos kvapas nenutrūko- vienintelis kelrodis rodantis kur ši nusibaladojo. Tačiau laiko nebebuvo atrišant kur tiksliai nukeliavo Tris, priešas visgi panosėj- ta kraujasiurbė ne tik kad buvo įtraukta į jo nekenčiamųjų sąrašą, bet ir buvo stipri kovotoja- tą puikiai sužinojo vos pastaroji lengvu judesiu atmušė kerus, paleisdama jo pusėn dar keletą. Vaizdas apsitraukė- matė tai ką ir reikėjo matyti- priešininkę, kerus ir judesius, jokių pašalinių žvilgsnių kur koks paukštukas nuskrido. Kraujan plūstelėjo adrenalinas.
- Protego,- burbtelėjo panosėje atmušdamas pirmuosius siųstus kerus ir žengdamas priekin.
Sentimentalūs... Ne karas, ne ligos, ir ne žudynės išnaikino Greywindų giminę, palikdama tik varganus kelis atstovus- tik tie prakeikti sentimentai... - įsiūtis pasiglemžė proto likučius, čia buvo lūžio taškas, nutraukdamas savitvardą ir šaltumą:
- Jis buvo NEKALTASIS! Protego!- atmušė antruosius kerus,- Jei neturi savitvardos żudyk SUTEPTUOSIUS!
- Diffindo!- spėjo įsiterpti prieš atlekiant paskutiniams kerams,-
- Protego horibilis!- kerai išėjo ganėtinai silpni, visgi pajuto kaip skausmo banga perėjo kūnu, pakeliui degindama kaulus, tačiau jo neapėmė agonija, verčianti raitytis ant žemės- visdar išaukti kerai atliko savo paskirtį, bent kažkiek apsaugodami.
- Žudyk psichopatus ir sadistus, bet ne nekaltus vaikus! Ir anokia tu vertingesnė būrybė, tokius kaip tu tik žudyt!- rėkė supykęs žiebdamas Expelliarmus kerus, nė nesusimąstydamas, kad pyko dėl nekaltųjų visai kaip vienas profesorius Hogvartse,- Sustink! - metė kerus sidabraplaukės vampyrės pusėn, būdamas visai arti priešininkės. Akys liepnojo įsiūčiu,- Petrificus totalus! - aršiai kovojo kaip beprotis liūtas, kuriam liko mažai jėgų prieš būrį medžiotojų,- NELIESK JO!- galutinai trūka kantrybė. Staigiai prišokęs, nė napajuto kai kumščiu trenkė vampyrei per jos dailų snukelį. Ūmiai apsisukęs kita ranka išsitraukęs peilį su sidabro priemaišomis iš dėklo, staigiai ginklu perėžė merginos veidą. Pasipylė vampyriškas kraujas, vainikuodamas dvikovą Uždraustąjame miške. Ketvirtakursis su sutvarstyta ranka tvirtai, kiek galėjo jo nepabudusios galios, sugriebė prakeiktąją už kaklo, prirėmė prie medžio. Dešinėje rankoje turėta juodalksnio lazdele prirėmė prie kaklo, tyliai suurgzdamas:
- Nė vieno iš jų neliesi...

[Juliet Thompson]

 Mergaitės šiaip ne taip priešų nepastebėtos nusigavo į pamiškę. Lauke vien su pižama ir apsiaustu buvo kiek per šalta, karts nuo karto pūsteldavo atšiaurus vėjas. Džiulieta bandė atitraukti mintis nuo realybės ir baimės, bet tuo pačiu turėjo būti ir susikaupusi bei pasirengusi dvikovai, jei to reikėtų. Kas dabar? Prastovėsim čia visą naktį, po to saugiai grįšim į pilį?
 Staiga ji pastebėjo sparčiai artėjantį siluetą. Tai buvo moteris, bet mergaitė tamsoje negalėjo įžiūrėti, kas ji. Džiuli išsitraukė lazdelė ir nukreipė ją į žmogų. Buvo jau bepaleižianti nuginklavimo kerus, kai pastebėjo, jog tai žiobarotyros profesorė. Ši atrodė energinga, degė ryžtu ir kovos energija. Tačiau balse buvo girdėti silpnumas.
 -Profesore Wilding... Jūs sužeista! O ne, reikia pakviesti pagalbą...- varniukė iš išgąsčio kone puolė į paniką.

[Celeste Victoria Lavenza]

Kad ir kaip palyginus sunkus darbas prasigauti pro koridorius, pro tuščią erdvę lauke, kur iš bet kurios  pusės priešas slėptis galėjo, kažkaip ir Izaac, ir Karasunai pavyko tą padaryti palyginus nesužeistiems. Galbūt gelbėjo ir tai, kad apsauginį skydą vis išsišaukdavo ji, kad ir kaip jėgas tai silpnino - kad ir kaip teko bėgti, ypač su Izaac rankose laikomu, gi nepaliksi mažamečio vaiko vieno ant kaklo tau pasirėmusio kyboti.
Ir tiesą sakant, maži jo pirštukai, apsikabinę kaklą saugiai buvo labai neįprastas jausmas - ir kuteno, o kartu ir patikėjo savotiškai gyvybę savo jam, gi kad ir mažo vaiko kūne būdamas, Izaac vistiek turėjo ir jėgų užtektiną kiekį, kad ją pasmaugti galėtų, ir peilį, ir lazdelę turėjo..
Tad tiesa sakant, niekaip nėjo atsikratyti to jausmo. Gi jisai ir Yecatheriną puolė, net ir toje pačioje pusėje būdamas - kodėl jis negalėjo staiga išduoti ir jos? Apskritai, visas šitas mūšis, atmosfera, kuri koridoriuose, jau kraujo kvapu tvankiuose, vertė ją kažkaip išeiti iš veikėjo, pamesti įprastas visiems regėti savybes. O gal tai ir buvo geresnis pasirinkimas, pasirodo, kad jinai tikrai buvo charakterių meistrė - kuris tikrasis? Kuri emocija tikra, kuri suvaidinta? Ar tikroji buvo? O gal visa Karasuna, pradedant nuo ne savo kūno ligi bet ko kitko, buvo tik tuščias melų maišas?
Visą kelią pratylėjusi, vos įžengusi į sumaišties, kuri miške vyko lauką, mergina lengvai perbraukė per Izaac plaukus - netikęs veiksmas, netikęs veiksmas, kokio velnio! - tik tada nuleisdama šį žemyn, apsidairydama į priešus, kurie vis dar jos neužmatė.
Regėjo visą krūvą pažįstamų - Beatričę, profesorių von Sjuardą (kurį bakstelėjo į Izaac jog parodyti, dėl visą pikto, net jei dėl to šiokio tokio pasmaugimo, kurį pajuto vien koridoriuose jį paminėjusi netikėjo, kad jis bandys realiai kokios pagalbos prašyti), Džeimsą, kuris su kažkuo kovojo.. Žodžiu, sumaištis, o ir čia rodėsi, kad didžiąją dalimi kovojo geriečiai su blogiečiais, net jei pastarieji triumfavo koridoriuose ir tikriausiai pačiame Hogvartso pastate.
-Sakei, kad įrodyčiau save..,- murmtelėjo po nosimi, būtų nusispjovusi dar kur, bet gi nelabai gražu. Gerai, darant logišką sprendimą, reikėjo toliau tęsti savo, kaip blogio pasekėjos pareigas - Džeimsas buvo akivaizdus gerietis, vien žvilgsnį užmesti reikėjo, dar po tų incidentų kerėjime.. Žodžiu, tai mergina, kurią jis taip aršiai puola ir sužalojo, ji turėjo eiti už tą pačią pusę kaip ir ji..,- Conjunctivitus... Locomotor mortis..
Per trumpą pertrauką pasiturėjo po visų nuolat naudotų burtų, nuo bėgimo ir kartu Izaac nešimo (kuris tikriausiai vis dar savo originalų svorį vaiko kūne sutalpino, bet gi Karasuna bijojo klaust, dar kaip stereotipinė moteris ims ir įsižeis) ne kas tepaėjo, pasirinkimų, ką per burtus naudoti buvo per mažai - vis dėlto, jos triumfo korta ir buvo ta, kad gi į sumaištį įsliūkino, ir vis dar buvo įsliūkinusi neregima, vis besislepianti po ar prie kokio objekto, o ir burtų laidymo buvo tiek daug, kad ajaj tiesiog. Žodžiu, kad ir kas per silpni palyginus burtai galėjo išeiti iš blogietės, mergina tai padarė netikėtai, ir tikriausiai niekam nė nesusipratus, kad ji čia.
-O ką darysi tu? Pasiliksi kur pasislėpęs ar eisi kariauti?- pratarė, giliai įkvėpdama ir iššokdama iš už slėptuvės į mūšio lauką, nenorėjo, kad ieškant burtų kaltininko Džeimsas, kuriam šie ir skirti buvo, ar tai kiti netyčiomis aptiktų ir Izaac, tokį silpną ir pažeidžiamo vaikiūkščio kūne. 

[MalPal]

Po dviejų dvikovų, atsigulusi ant savojo testralio, Izabelė parskrido miškan. Jai tikrai reikėjo bent minutės poilsio o ne ištisinių kovų. Nusileidusi pamiškėje pamatė keleta pažystamų veidų ir ne. Pastebėjo ir savo seserį Anna. Vis dar raita, ant testralio, prijojo prie jos ir šalia stovinčių kelių antrakursių bei profesorės. Tikiuosi bent šitos manęs nenužudys. Prisiminusi, kad kaip kvaiša pamiršo pasisveikinti, pasisveikino:
 -Sveika, Anna. Laba diena, profesorę. Kaip karas?
 Tarusi nusišypsojo. Bei atsigulusi ant tatralio aukštielnyka pradėjo čiupinėti savo peilį, lazdelę, fleitą. Iš neturėjimo ką veikti. Kad ir ilsintis, reikia nenuobodžiauti, pagalvojo ji. Bei tuo pačiu žvelgė į dangų ir apniokotą Hogvartsą.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Ilgą laiką nuodų ir vaistų profesorius, rodės, kovėsi pats su savimi. Beatrice patiko taip stebėti jo veidą, karštligiškai mąstantį, ar jos žodžiai tiesa, mėginantį prieštarauti sau pačiam, nors ir taip buvo matyt, jog naktelę kokią nekaltą su jos motuše lovoj prasivartė. Pirmieji žodžiai kone užgavo jos ilgai ugdytą savimeilę, ji vėl perėjo prie mandagaus daugiskaitinio kreipinio, tačiau tai nereiškė nieko gero.
-visų pirma, aš turiu vardą, nebent netyčia jūsų, gerbiamas profesoriau, atmintis būtų sustreikavusi nuo įprastinio pasipūtėliško elgesio, antra, iš kur jūs ištraukėte, jog noriu keršto? Taip  mesti įrodymais neparemtus kaltinimus yra ne tik kad neteisėta, bet tuo labiau netgi neetiška jūsų statusui. O norėtumėte būti mano šeimos narys, tiesa? Akelės taip žiba. Ak... – atsiduso ji, lyg kokia nelaiminga meksikietiško serialo herojė. Pažvelgė į dangų, tačiau ten nesimatė jokio debesėlio. Girdėjo puolantį Džeimsą, karštligiškai šūkaujantį visokius burtažodžius, nuo kurių Delphini turėjo pasirodyti juokinga, mat ne prie tokių pati buvo pratusi dar savais žmogiškais laikais. – profesoriau von Sjuardai, nieko nėr baisiau už ramų vyriškos lyties atstovą, matot, arba jis bus mazgotė, arba po žmonos padu, kaip ir jo tėvas, et... vis vien nevykėlis, neištikimybės auka, o mokykloje dar ir patyčių objektas. Ne brangusis, savo brolio ar sesers auklėjimu užsiimsiu aš, kad užaugtų didis, galingas bei protingas, savim pasitikintis žmogus. Na ir aišku su saviverte ir be sentimentų, ne kaip jo tėtušis. Be to, net jei tas naujagimis ir bus tavo – ji vėl perėjo prie nemandagaus kreipinio, tačiau kraujas mušė į galvą taip stipriai – tu pats juo nesirūpinsi, nes prisimink, jis bus tiek pat tavo, kiek ir mano motinos, kiek ir mano, o kadangi nesantuokinis, tai tu, bernužėli dobilėli, dar ir mažesnes teises į jį turėsi negu mudvi su Natalie.- Tris patiko Sorenas, brangino jį kaip tėvą, ruošėsi užstoti nuo žudomojo užkeikimo, tačiau tik iki tos akimirkos, kai jis šitaip paniekino jos tėvą. „Viešpatie, koks niekingas šuva, tas benkartas negali gimti, neduok Dieve, dar bus toks dvasios ubagas kaip jo tėvas, visgi genai...“ mušė ir mušė į galvą. Viskas tvinksėjo, pulsavo aplink. Kaip jis drįsta taip kalbėti apie jos tėvą, kuris bent jau iš pradžių garbingai vesti motiną sugebėjo. „Jis mirė kovodamas, vykdydamas misiją, o to prakeikto pasipūtėlio savimeilė drįsta kaltinti Dumbldorą, jog nepasirūpino dukterimi?“ šito jau buvo gana, akis aptraukė migla. „Tai jau ne tavo kova, Sandra Ariana Dumbledore,“ pasigirdo nupeipęs balsas, Voldemortas ėmė atsigauti, pažadintas jos pykčio, tačiau vis dar buvo silpnutis. „Tom, tu gyvas, oh Tom!“ sušuko ji, tik staiga, laikiną laimės blyksnį nutraukė tamsoje blykstelintis, švytintis durklas ir Delphini klyksmas sudrąskė naktį. Beatrice norėjo suklykti jos vardą, bet siaubo gumulas įstrigo gerklėje. „durklas, su sidabro priemaišomis, aš perimsiu kontrolę Tris, tai jau nebe tavo kova.“ Švelniai, tačiau energingai tarė balsas galvoje, nuo jos siaubo jis dar labiau sutvirtėjo, tapo galingesnis. „Karasuna.“ Sušnypštė mergina mintyse, pamačiusi pažįstamą veidą, nors ir gaubiamą tamsesnių plaukų. „Taip, Karasuna laiku ir vietoj, man ji visai patinka, geresnė kovotoja net už Belatriks.“ Pikdžiugiškai nusišypsojo sielos dalelė ir mėgino perimti kontrolę, tačiau sunkiai, vis dar buvo silpnas, o kūne esanti mergina nemokėjo pasitraukti, reikėjo šturmuoti jėga, kaip visuomet. Tamsiaplaukė pajuto silpnus bandymus prasiveržti, tačiau šįkart panoro, jog jis prasiveržtų, jog padarytų savo, veiktų tai, ko taip ilgai laukė. Sėkmės eliksyro buteliukas buvo kaptelėtas kaip varnos, ir vienu lazdelės judesiu nudangintas į saugią vietą. Tada viskas vyko tarsi sulėtintame kadre, tačiau truko vos kelias akimirkas. Beatrice nukreipė šeivamedžio lazdelę į Džeimso nugarą, ir panaudojo bežodžius šaukiamuosius kerus. Kai šalta balta ranka suspaudė atskriejusio durklo rankeną, o pirštai it gyvatės tvirtai apsivijo ją, tarsi įsisiurbdamos į auką, mergina iš įtūžio neteko proto. Tamsiai rudos akys žvelgė, kaip ranka staigiai užsimoja ir pasidabruota geležtė perveria Soreno von Sjuardo petį, įsmigęs į kietą it akmuo odą, durklas virpėjo, Tris tai jautė, laikydama rankeną, lyg šioji būtų jos pačios dalis. Hogvartso įkūrėjų žiedas ant vidurinio kairės rankos piršto sužibo, sušvito smaragdai naktyje, gaubiami paslaptingos magijos, kai teisėtas Klastuolio įpėdinis perėmė kontrolę.
-tu klausi jos kur dabar Natalie Pierina Wright? Nors prieš tai maišei ją ir jos tėvą su žemėmis? Kalbėjai su ja, lyg tau būtų buvusi tuščia vieta, nereikalinga tarsi šiukšlė, o nori iš jos sužinoti sau naudingą atsakymą? – tarė žodžius aiškiai, grėsmingai, ypatingai pabrėždamas kiekvieną įvardį, lyg kalbėtų su protiškai atsilikusiu, durklą tebelaikydamas ten, kur Tris jį buvo susmeigusi. Merginos išvaizda nepakito, tik žvilgsnis, ir balsas tapo kiek spigesnis, aukštesnis, šaltas. Nusisukęs nuo vampyro tris kartus giliai įtraukė pro šnerves oro, visai kaip tada, kai prisikėlė kapinėse. Pamatė savo dukterį, su iš veido plūstančiais kraujais ir tą nelaimėlį puskraujį parazitą.
-gera mergaitė! – pagyrė į karo lauką išlindusią Karasuną, tada baisinga jėga išrovė durklą iš vampyro peties ir nusklendė nuo medžio taip, kaip tik jis vienas temokėjo. Pasukiojo rankose ploną medinį pagaliuką, juk visąlaik svajojo, jog ji jam paklustų, atsisukęs vėl į medį kur tupėjo vampyras, mostelėjo ja, augalas užsiliepsnojo. „Ak kaip gera!“ tarė dabar jau savo minčių draugei, saugiai tūnančiai tolimoje minčių kertelėje ir net nebandančiai atgauti kūno, taip buvo nusivylusi pasauliu ir draugais.

[skrickus123]

-jis buvo nekaltasis – pasivirkaujančiu balseliu pamėgdžiojo Delphini, vėl lengvų lengviausiai atmušdama vaikėzo paleistus kerus. „su tokiais tegu eina į turgų bobutes juokinti.“ Spėjo pamąstyti, juk daug galingesnių žodelių mokėjo, kai lazdelė vos neištrūko iš rankos, mat spėjo pašokti į orą ir pastarąją sugriebti, vis greitesnė dabar buvo negu kažkokie nuginklavimo keriūkščiai.
-tu pats sustink, vaikeli. – ramiai ištarė, bet ech... raudonas žaibas pro šalį. „Na nieko, protego.“ Pagalvojo atmušdama dar ir kūno surakinimo užkeikimą. Vaikigalis kovojo įniršęs, tačiau tai dar labiau rodė jo sentimentus ir pažeidžiamumą. Veidą įkaitino smūgis.
-tu drįsti?! Drįsti trenkti merginai per veidą? Ir dar sakai, jog aš bjaurastis? – tespėjo pasipiktinusi ištarti, kai juodaplaukis prišoko visai prie pat ir perrėžė dailų jos veidą. „Sidabro priemaišos.“ Keiktelėjo suklykdama iš skausmo. Pajuto į kaklą įremtą priešininko lazdelę ir gniaužiančią ranką, todėl supratusi, jog šiam nėra šancų atremti jos paleistų kerų, o jai reikia minutės susitvarkyti veidui, kol tos kvailos sidabro priemaišos nepaliko kokio randelio, įrėmė savąją kukmedžio lazdelę jam į pilvą, ir mintyse galvojo: „Impedimenta, tai turėtų priversti sustingti tave kokiai minutei.“ Staiga, durklas dingo iš akiračio, nuskriejo kažin kur į dausas. Prakeiktoji pakėlė savo lazdelę prie veido ir ėmė valyti kraują, kol dar nepervėlu, juk žaizda vos kelių sekundžių šviežumo, turėtų baigtis gerai. Oda jau suauginėjo, skausmas pamažu traukėsi. Pakėlusi akis į viršų pamatė Beatrice, šioji sklendė oru rankoje spausdama Džeimso durklą, akys žvelgė šaltai, nebe taip kaip anksčiau. „Tėtis...“ dar suspėjo pamąstyty sidabraplaukė, kai į mūšio lauką įsirovė kažin kokia daili mergiūkštė ir paleido kelis iš ties įdomius užkeikimus to sentimentalisto pusėn. Viena akimirka ir naujagimė jau stovėjo šalia rudaplaukės.
-dėkui tau. Tik kiek neprotinga į karo lauką ateiti su dar leliuku sūnumi? – nusivaipė ji, juk raudonos akys puikiai skrodė tamsą. Mergina prajuko – pala pala, o kodėl jis su tokiais drabužiais? Negalėjai jų transfigūruoti į vaikui tinkamus? – rudaplaukė Delphini pasirodė maždaug jos amžiaus, kokių dvidešimt penkerių, gal šiek tiek jaunesnė, „Kas ten supaisys tą amžių, lyg ir sūnus tas vaikis turėjo jai būti, antraip kam tampytųsi su savimi taip saugodama?“