0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Gvendolina Linder

  • V kursas
  • *
  • 100
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Gvendolina nenustygdama vienoje vietoje nuolat glostė tamsius savo plaukus šiaušiamus vėjo, sukinėjosi pirmyn ir atgal bei žvilgčiojo į kolegę Žiobarotyros profesorę panelę Wilding. Greičiausiai tokiu savo elgesiu ji galėjo priminti aktyvų vaiką kuris turėjo mažai kantrybės.
Jau praėjo nemažai pamokos laiko ir pabaiga buvo čia pat. Profesorės akys šovė į labirinto išėjimą kur pradėjo rodytis pirmieji mokiniai. Vieni atrodė laimingi ir smagūs, antri apimti nuovargio, treti šiek tiek išigandę, na, o galiausiai ketvirti vis dar apimti adrenalino patirto labirinte. Staiga Gvendolinai į galvą šovė mintis Ar yra susižalojusių?, tačiau dar kartelį permetus akimis mokinių būrį ji įsitikino, kad baisių nelaimių nėra.
Mokiniams pristačius žiobariškus augalus profesorei Wilding, Gvendolina priėjo prie keletos mergaičių paklausinėti kaip sekėsi. Pasirodo kiekvienam skirtingai ir jaunoji profesorė susidarė nuomonę, kad pamoka vis dėl to pasisekė. Ji džiaugėsi savo darbu padarytu kartu su kolege. Tokia linksma gaida mergina gražiai atsisveikindama pabaigė pamoką ir paleido mokinius.

Pamoka baigiasi. Vis dar galite užbaigti savo darbus nes turite parą laiko. Laukite savo taškų ir ačiū už dalyvavimą.

*

Neprisijungęs Brooklyn Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Pamačiusi, kad žolė ėmė staiga augti, grifė išsigando. Ji neturėjo galimybės grįžti atgal.
Vis per tą prakeiktą vijoklių sieną. Reikėjo rinktis kitą kelią. Nieko nebepakeisiu. Teks bėgti kuo toliau, nes žolė auga labai greitai.
Bet ne tik žolės augimas kėlė Rozellin nerimą. Kartu su žole augo žiobariški augalėliai, kuriuos mergaitė nuskynė. Bet tarp jų buvo labai panašių, tik magiškų. Jie mergaitei tiesiant ranką nuskinti, imdavo kąsti mergaitės ranką, spjaudavo lipnią masę ar kažkaip kitaip grifei kenkė. Jų vis daugėjo ir daugėjo, o mergaitė nebespėjo bėgti.
Daugiau nebegaliu. Sunku kvėpuoti... Teks kviestis pagalbą.
Ji lengvu mostu išbūrė kibirkštis. Jos palengva kilo į dangų, gražiai žibėdamos. Mergaitė vylėsi, jog greit atskubės pagalba.

*

Neprisijungęs Jay Reye

  • IV kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • HB2 - gėrio pusė
Pasukusi į dešinę pusę, Andi lėtai kerėplino tamsiu, prieblandoje skęstančiu koridoriumi ir be perstojo barė save dėl savojo neatidumo ir begalinio kvailumo.
- Nagi, kodėl aš nepastebėjau tų suknistų lianų? Na kodėl?! Gražiausia, kad kažkokiu stebuklingu ir kvailiausiu pasaulio būdu sugalvojau, kad neprošal būtų ant žaizdos užmesti medetkos žiedų. O dar kraujuojančios žaizdos! Juk medetkos nėra kokie super veiksmingi burtai, kurie per kelias sekundes pašalina skausmą, o po jų prisilietimo, žaizdos - nė kvapelio! Kodėl... Aš... Tokia... Kvaila... - be perstojo panosėje burbėjo Andi, jausdama gėdą, skausmą ir dar kartelį gėdą - ji juk nebeturi nė menkučio žolės stiebelio... Nusivylusi slankiojo koridoriumi it žemę pardavusi ir su vos vos rusenančia viltimi dairėsi bet kokių vaistažolių. Praėjo dešimt minučių, o gal ir visa valanda, kai kišenė buvo absoliučiai tuščia. Bet, regis, kažkas išklausė jos noro ir priešais ją atsirado ne kas kitas, kaip mėtų, taip taip, mėtų krūmelis. Jas grifiukė pažinojo be galo gerai, nes labai mėgo jų arbatą.
- Pagaliau! Pagaliau, nors vieną kartą man pasisekė, - sumurmėjo patenkinta mergaitė, -  Reikia jas tik nuskinti...
Nepatogiai pasilenkusi ištiestomis kojomis, kad neskaudėtų sužeistosios, negrabiai trūktelėjo vieną ilgą šakelę su daugybe žalių ir labai gardžiai kvepiančių lapelių ir įkišo į apsiausto kišenę taip, kad dalis stiebelio kyšotų išorėje. Tuomet, velniškai besidžiaugdama sėkme nusprendė, kad reikia eiti atgal ir ieškoti kruvinų medetkos žiedelių. Gal profesorė nepastebės, jog jos kruvinos?.. - susimąstė žaliaakė ir ėmė ieškoti tosios vietos, bet jai, švelniai pasakyta, nelabai sekėsi - Andromeda niekaip nesugebėjo prisiminti, kur ji paliko medetkos žiedelius.
Ji klajojo po šaltus bei nesvetingus koridorius, dėkui Merlinui, nesutikdama jokių baisių pavojų. Beslampinėjant po labirintą, staiga mergaitės dėmesį prikaustė, atrodo, taip seniai matyta dienos šviesa. Dvylikametė taip greitai, kaip leido sužeistoji koja, nuklibinkščiavo jos link. Ten buvo lyg ir išėjimas. Šviesiaplaukė nesuprato, džiaugtis ar verkti. Užduotis šiek tiek įgriso, bet būtų nepakenkę ir šiek tiek daugiau laiko užbaigti užduočiai.
Išėjusi iš labirinto, mergaitė dar labiau primerkė akis - šviesa ją nepaprastai erzino. Tuomet priėjo prie žiobarotyros profesorės ir iš kišenės ištraukė ilgą mėtos šakelę.
- Čia yra gydomasis žiobariškas augalas, vadinamas mėta. Iš jų lapelių verdama arbata. Ee... Daugiau augalų nebespėjau surinkti... - nuleidusi galvą ir kiek susigėdusi pratarė Andi. Pristačiusi surinktus augalus, tiksliau - surinktą augalą, grifė nužingsniavo kiek toliau nuo mokytojos ir ėmė stoviniuoti, laukdama tolesnių nurodymų ar dar kažko. Staiga prie ilgaplaukės priėjo kita, herbologijos profesorė, norinti paklausti, kaip sekėsi.
- Gerai, sekėsi tiesiog puikiai, - gal kiek neįtikinamai pasakė mergaitė, slėpdama kruviną kelią, nes neplanavo gauti papildomo dėmesio. - Aš asmeniškai, tikrai įgijau patirties.
Tai pasakiusi suprato, kad pamoka baigėsi. Tada nušliaužė atgal į pilį svajodama apie saldumynus ir šiltą, purią ir malonią lovą...
"Earth" without "art" is just "eh"...