0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 144
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Vėjavaikio akmeninis namas
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
Prikando lūpą. Savęs nekaltino dėl paprasčiausio noro turėti daugiau draugų negu reikia, jau... Jau mintyse ta tema su savimi kalbėjo tuziną kartų ir jau net penkis kartus kai parsivedė Junko į savo namą, na techniškai tai buvo jo tėvų namas, bet nesvarbu.
Klastuolė pranešė am vieną nemielą faktą, jis taip pat susižeidė. Smegenys tuos žodžius sugavo ir per Giedriaus kūną perėjo skausmo banga. Viena ranka perbraukė sau per nugarą, ar tai bent jau kiek pasiekė ir užčiupęs šukę pabandė ją ištraukti. Skauda, bet ištraukė. Pažvelgė į kruviną stiklo gabalėlį, aštrus, ilgas. O jeigu jo kraujas užsikrėtė? Reikės siūtį? Aaa... O dabar namie yra su bukaprote, jai tikrai neduos adatos, dar nudurs jį patį. Jautė kaip per nugarą bėgo šilta kraujo srovė.
Reikia greičiau sutvarkyti jos žaizdas o tada galės nusigauti į Hogvartsą ir... Ir... Ne, pernelyg didelis atstumas, autobusu ten nukeliaus tik per valandą. Aaa... Ar pasitikės ta nestabilia? Nieko jai aštraus neduos. Nesvarbu, dabar ją apvynios o paskiau paprašys pagalbos.
Užpylė skysčio ant vatos, uždėjo ant vienos iš žaizdos kuri buvo ant Junko veido. Ten šukės nebuvo, o kitur... Kitur pažiūrės. Gerai, kad tie kirčiai nebuvo tokie gilūs, kiek apvalius, viskas neatrodė taip baisiai. Gilesnes žaizdas, užklijavo vata, bintu, nepamiršdamas ant vatos ir žaizdos užpilti dezinfekuojančio skysčio. Būtų sutvarkęs visas jos žaizdas, bet... Pajuto kaip jo kūną išmušė šaltas prakaitas. Šalta.
-   Dar kur žaizdų turi? Sutvarkysiu ir jas,  - tarstelėjo paimdamas jos ranką, kuri buvo nukentėjusi nuo neatsargaus šukių ėmimo nuo lango. Užpylė negailėdamas, kaip ir apvyniojo. – Ar gali... pažiūrėti ar neturiu daugiau žaizdų? Jeigu.. turiu ant nugaros, sutvarkyk, ar gali? Ta.. manoji... yra gan gili.. – nė nepajuto kaip jo balsas ėmė drebėti.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Vėjavaikio akmeninis namas
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
Ir vėl viską perėmė neviltis, didžiulė ir stingdanti vietoje, tokia, kad net sunkiai įkvėpsi - visas gerumas ir pasitikėjimas savimi, kurį prisiminė kažkur giliai laikanti pranyko it niekad neegzistavęs. O gal ir neegzistavo, nebūtų nustebusi, jeigu visi geri ir teigiami dalykai tebūtų buvę melai, kuriuos ji pati susikūrė, kad kaip gelbėti save. Apgailėtina, nedovanotina. Koks dar tas išgelbėjimas, kurio trokšta ji! Net juokas ima.
Būtų ir nusijuokusi, šleikščiai, jau net gebėdama regėti savo atspindį veidrodyje pilną kirminų, krentančių iš burnos, iš ausų, besiritančių iš naujų kiaušinėlių, kurių buvo apstu jos plaukuose - gi ji buvo tokia šlykšti žmogysta, nieko keisto, kad tą manė ir varnanagis! Nieko keisto, jeigu jis laikė ją nestabilia, jei kalta dėl visko buvo ji! - tik taip pat greitai atrastą, iliuziją kiek prasklaidė Giedriaus kaštoniniai plaukai, uždengę veidrodį, atsiradę regos lauke kartu su deginančiu pojūčiu ant skruosto, nuo kurio net buvo sugebėta kiek krūptelėti.
Paklusniai palenkusi galvą, kad būtų patogiau tvarkyti žaizdas, akis laikydamas įsmeigtas į vieną baltesnių plytelių sienoje, mintyse Junko buvo kur kitur - net ir deginantis skausmas neatnešė į realybę, realiai, jis net nebuvo toks baisus, kaip kad kiti įvykiai, kurių net nebuvo norėta prisiminti. Bent jau gerai, kad tai atkentėjo ji viena, ir kad tai tebuvo pamoka, o ne reali bausmė! Bent jau žinos, kaip nedera prisidirbti, kaip ką tik ir padarė. Tokia neklusni savininkė, net gebėjo jausti tą persaldintą balselį galvoje, galbūt realiai jinai ir žiūri, kurioje kertelėje užsislėpusi, akimis smaigsto tas mažesnes ar gilesnes žaizdas, kurios naujai puošė klastuolės kūną..
Skausmas. Naujas, net nepajutusi, kada spėjo nusivynioti šaliką, atplėšti jo pūkuotą medžiagą nuo sudžiūti spėjusių žaizdų - mergina bukai spoksojo į naujai kraujais paplūstančias žaizdas, tai, kaip buvo jos vyniojamos. Siaubas, kad smarkiausiai nukentėjusi buvo jos rašymo ranka, ir kad žaizdos nedings tikras dvi savaites, tą jau buvo galima nuspėti vien nuo to, kaip jos atrodė - bent jau greitai tas vaizdas buvo paslėptas bintų, ir neliko nieko kito, kaip tik nesustojančio diegulio pojūtis,  kad patvirtinti ten esant kokiems sužeidimams.
Bukomis, it apsiblaususiomis akimis - tarsi jau būtų patapusi kieno nors valdoma marionete - mergina linktelėjo, iškarto vatos gumuliuką pamirkydama dezinfekuojamame skystyje, kol šį patį, kartu su bintais, pasidėjo ant vonios krašto, prie pat savęs, kad galėtų bet kada pasiimti.
-Pritūpk,- tyliu balseliu tarstelėjo, ignoruodama viską aplinkui. Ar jo balsas drebėjo? O gal kaip tik pasitikėjo savimi? Galbūt Giedrius ją mausto? O galbūt jis prie mirties slenksčio? Tokia ir kitokia informacija nebepasiekė merginos, kuri it iš seno užprogramuotas robotas darė vienintelę įsakytą užduotį - sutvarkyti žaizdą. Lediniais pirštais pakėlusi jo dėvimus marškinius, užtempė šiuos prie kaklo, jeigu vaikinas vis nuspręstų palengvinti jai darbą su tąja vienintele sveika ranka pasilaikydamas šiuos pats.
Žaizda buvo kiek labiau viršutinėje nugaros pusėje, ne tik sugebėjusi įsmigti, bet prieš tai ir praplėšti žemiau esančios odos gabalėlį, kad ir ne taip giliai - iš pradžių apvaliusi kraujus, esančius aplinkui, ji per naujo pakartojo tą patį procesą - sušlapina vatos gabaliuką, nuvalo kraują aplink, jeigu šis slepią kokią smulkutę žaizdelę, tada šią pabando apvalyti ir kiek geriau. Pasiekusi pagrindinę, didžiausią, gerai išvaliusi prispaudė naują ir visiškai švarios gabaliuką prie verčiau grotestiško vaizdo, tik tuomet šį sušlapindama - kita, ne taip seniai sutvarkyta ranka prisilietė prie jo riešo, šį kiek užlauždama, o pirštus lengvai prispausdama prie pačios vatos kraštų, suprask - pasilaikyk, nes aš negaliu. Pasiėmė bintą į rankas, iškarto atsivyniodama didesnę jo dalį, tik tada, pradedant vynioti nuo jo priekio, lengvai kelis kartus apvyniojo žaizdą, kartu bintu uždengiant ir smulkesnes už pagrindinę - galiausiai nukirpo jo galą, užkišdama šį už kelių apvyniotojo binto juostų. Prisiminusi turinti segtuką, kažkur slypinti plaukuose, bet ir šiuo užtvirtino užkištą galą, kad tikrai laikytųsi.
-Smulki dar yra čia, jai užteks vien pleistro,-  šalta piršto pagalvėle nuslydusi žemyn jo kūnu, ji kelis kartus apsuko šia ratu aplink daug smulkesnę ir negrėsmingą žaizdą, kuri, net jei prieš ne tokį ir ilgą laiką dezinfekuota, vėl per naujo sruvo kraujais - netikėjo, kad vaikinas pats ją pasiektų, vis ji buvo vos ne pačiame viduryje, o taip smarkiai persikreipiant itin susigadintų sunkiausios žaizdos užtvarstymas. Pleistrų niekur nesimatė, galbūt vaikinas šių neišėmė ir paliko vaistinėlėje ar dar kur, o pati Junko neturėjo noro grėsmingai kuistis po jo namų daiktus. Tai irgi būtų neatleistina, argi ne?- Net jei sunku pačiam tvarstantis, patarčiau neleisti užsistovėti ilgiau nei dviems dienoms, kitaip..,- kiek suabejojusi, ar vertėjo tęsti, ji sustojo - akis įsmeigė į jo kaštoninius plaukus, į savo sutvarstytą ranką. Koks skirtumas, jei tars ką daugiau, galbūt Giedrius neapsikentęs jai išpjaus liežuvį, gal taip būtų buvę geriau ir jai, ir jam, ir apskritai visiems,- Kitaip net ir švarios žaizdos dvokas tavęs, primenantis sugedusius valerijonus, tavęs niekad nepaliks.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 144
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Vėjavaikio akmeninis namas
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
Pernelyg negalvodamas pritūpė kaip ir buvo lieptas. Akis nukreipdamas į veidrodį esantį priešais, netrukus jo atvaizdo nebesimatė. Šit kaip. Su mielu noru dabar būtų kieno nors apka- nors ne, vien nuo minties kūną nukrėtė šiurpas o su juo ir skausmas.
Drebantis balsas. Galbūt tai palaužė Junko? Galbūt pasirodė toks apgailėtinas, kad toji suprato – čia nėra ko bijoti. Tai tiesa, savęs nelaikė jokiu tai pabaisa, stipruoliu kuris galėtų prispausti merginą prie lovos ir ją sudoroti it maistą. Toks elgesys juk buvo pasibjaurėtinas, nenorėjo, kad klastuolė jį laikytų tokia šiukšle. Tad nors jam ir nepatiko ta idėja, kad drebantis balsas labiau davė mintį „aš bijau mirties“, nors... dabar kai šitaip pagalvojo, bijoti mirties yra natūralu, bet parodyti savo baimę nebuvo gerai, juk padarė priesaika sau kad dalinsis savo nuogąstavimaisi tik su švilpiu ir niekuo daugiau, nes tada visi manytų, kad yra ištižėlis, nekietas, silpnas idiotas.
Skaudėjo, taip, skaudėjo labai, bet nė neaiktelėjo. Sukandęs lūpas, laikė savo marškinėlius ir kitką, ką ik buvo lieptas prilaikyti. Kai pragarė baigėsi, pažvelgė per petį į merginą, kuri atrodė net kiek geriau už jį. Galbūt atsigavo? Galbūt tai baimė ją buvo taip prislėgusi ir skausmas ją vėl atgaivino? Turbūt, arba akys jau pradėjo apgaudinėti.
Pašiurpo kai pirštu buvo paliesta smulkioji žaizdelė. Aaa... Nugara tokia pavojinga vieta, džiaugėsi kad šukės nepataikė į fatalines vietas. Tos laimės, neišsklaidė net kalbos apie valerijonus. Įdomu koks jų kvapas? Dabar kai pagalvojo, galėjo atsiminti tik suknežintų vabzdžių kvapą.
-   Tai vis ne dvėsena, - šyptelėjo, nusivilkdamas savo marškinėlius, jau geriau bus be jų, nors... ir pavėluotai. – Ačiū, - nepamiršo padėkoti ir atsistojo.
Kojas gėlė nuo tokio ilgo tupėjimo, tad teko jas palankstyti kaip gandrui, kol galiausiai šmurkštelėjo iš vonios į virtuvę. Iš viršutinės spintelės ištraukė juodo šokolado įpakavimą, ir grįžo į vonią pas šviesiaplauke. Taip, jam buvo silpna, bet neturėjo tokios prabangos dabar apalpti.
Išlupo šokoladą ir atlaužė puse, įteikė puselę su įpakavimu klastuolei, o pats palyginus greitai sukrimto savąją dalį, gal dėl to kad nenorėjo išsipurvinti rankų, ar tai gal nes buvo išalkęs.
Atbula ranka nusivalė burną.
-   Aa... Tai padeda nuo kraujotakos? Girdėjau, turėčiau... apie tai paskaityti vėliau ir pateikti tikslesnę informaciją bet dabar, einame gerti arbat... – nutraukė pats save. – Mums... hm... Pažįsti Nero gal? Na jis toks švilpis, jeigu nepažįsti tai nesvarbu, bet... tada atsakyk, ar įmanoma patekti į švilpynės bendrąjį kambarį? – žibtelėjo akimis.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Vėjavaikio akmeninis namas
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
Kitais atvejais tai net blogiau - norėjosi ištarti, bet mergina susilaikė. Tas bevertis burnos aušinimas, jo nederėjo atlikinėti, ypač galint dar labiau Giedriui sugadinti nuotaiką - kad ir kaip vaikinas jos galėjo vien dabar neapkęsti, ji nebenorėjo plėtoti to jausmo dar tolimiau, ir taip sugadino šią užtektinai, nenorėjo, kad neapykanta būtų reiškiama tiesiai šviesiai jai į akis tokiu metu, kai ir vėl sugrįžo į tą nekenčiamą savo būsena, kur jau kažkas tik sprigteli joje, ir viskas - ji lėlė, tevaldoma savo baimės ir neturinti savos nuomonės jokiuose kituose pasirinkimuose.
-Aš gi ir buvau dėl to kalta,- akis įsmeigė į plyteles, girdėjo, kaip vaikinas kažką daro, net jei jos galvoje sukosi klausimas, už ką jis išvis dėkoja. Šaiposi, dar labiau pabrėždamas faktą, jog jeigu ne ši, to nebūtų įvykę, ateitis nebūtų atvedus prie va šito viso reikalo, kuriam teko išnaudoti tiek daug dezinfekuojamojo skysčio ir binto atraižų.
Toks jausmas sustiprėjo dar labiau, kai panosyje iš niekur buvo pakišta šokolado atraiža - kelis kartus sumirksėjusi, Junko paėmė į rankas jai siūlomo saldėsio - na, gal nepilnai ir derėjo jį tokiu vadinti - gabaliuką, ir vien tik tam, kad tolimiau į jį spoksotų, jausdama kylančio šleikštulio pojūtį.
-Tau jo reikia labiau nei man,- ir vis dėl to atkišo atgal šį Giedriui, ypač su faktu, kad jisai taip greitai susivalgė saviškį, ar net ir tuo, kad tai buvo jo valgis, o jis ir toliau apsimetinėjo maloniu.
Nero.. Tas vardas privertė pakelti galvą, per staigiai, kad nebūtų akivaizdu, ar kad jai pačiai nesukurtų apsisvaigimo jausmo. Nero, tasai mielasis švilpis, ištraukęs ją iš bedugnės krašto vien tam, kad varnanagis ją per naujo čia įmestų! Tasai, kurio vardas iškart sukėlė kažkokį diegulio pojūtį kūne, o merginos rankos pradėjo drebėti. Net ir po visko, nuo to, į kokias bėdas jį įvėlė ligi to, kaip jis vis dar įtikėjo ją esant stipria ir senąją klastuole, kuri ir kalnus būtų nuvertusi..!
-Pažįstu,- tarė, norėdama, kad balsas skambėtų kaip skambėjęs, tai buvo jos vienintelis prašymas, bet ir tuomet jinai pajuto tą smulkų drebėjimą savame tone. Nesąmonė, net ir smulkiausi dalykai nėjo pagal jos norus,- Tačiau esu tikra, kad greičiau Helgos spąstų actu apsilietum, nei patekti vidun sugebėtum.
Na, bent jau girdėjusi yra, kad taip nutikę, kažkoks senas švilpis, bala žino kaip persivaręs į klastuolių gretas tą kažkur minėjo, nors ką ten gali žinot, ant kiek tai tiesa. Vis, kodėl į bendrus kitų koledžus kambarius verstis reikia, kai buvo kitų pilnų vietų, kad praleisti laiką? Tai nebuvo itin suprantama.
-Nors jeigu paprašysi, manau, kad įleistų tave ir patys švilpiai, vis nesupyko, kai sėdėjau su jais prie jų stalo,- pridėjo, nuleisdama akis į žemę. Kodėl staiga nuo panikingų žaizdų lopymo jie perėjo prie smulkaus pašnekesio - nors kaip, verčiau, buvo geresnis klausimas. Pasikėlusi nuo vonios krašto, mergina priėjo prie Giedriaus, vis dar žiūrėdama į žemę - nors net ir tada judo grėsmingą jo aukštumą ir tai, kaip šis į ją žiūri,- Kodėl tu taip elgiesi?- dar kartą perklausė.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 144
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Vėjavaikio akmeninis namas
« Atsakymas #19 Prieš 6 metus »
Jis jai padėkojo už užlopymą ir kad nepasmeigė su kokiu stebuklingu peiliu. Nes dėl Perkūno, juk tokioje situacijoje bepročiai užmuštu žmogų pernelyg negalvodami.
Kai toji kone atsisakė šokolado... Jeigu būtų turėjęs uodegą, katės, būtų ėmęs ja mataruoti. Kas čia per svetys? Nieko nenori! Nei arbatos, nei šokolado! Juk ji labiau išsekusi už jį, taigi tegul šlamščia šokoladą kurį duoda.
-   Tu praradai daug daugiau energijos už mane, todėl valgyk, - grąžino jai šokoladą. – Net jeigu ir nepatinka juodasis šokoladas... Vis vien tai yra šioks toks maistas, nieko geriau pasiūlyti negaliu, - tarstelėjo.
Merginos išraiškos, dauguma, atrodė prislėgtos arba pašaipios, bet tai turbūt tik jo akimis. Tačiau vos paminėjusi Nero, atsivėrė visai kitas emocijų spektras. Vadinasi toji žino, ir turbūt, net pažįsta tą švilpynės atstovą.
-   Jis atrodo gerai be akinių, tiesa? – žibtelėjo akimis, nuojauta kuždėjo kad mergelė yra įsižiūrėjusi tą bernelį, jų suvesti neketino, bet pačiulbėti vaikinui apie praktiką turint galvoje konkrečią personą, yra puikus planas, nors šis sutiko ir be to su juo užsiimti velniava.
Ta mintis grąžino jam nuotaika ir energija, o gal tai buvo šokoladas? Kraujo nebuvo praradęs jau tiek daug, tik pažvelgus į marškinėlius galėjo susidaryti vaizdas, kad gavo atvirą žaizdą, o tiesa buvo ta, kad turbūt skylė buvo ne ką mažesnė už netyčinį įsipjovimą į pirštą pjaustant agurkus. Net ir tai atvejais, kraujo būta daug.
Nusikvatojo, kai toji paminėjo actą, tai neskambėjo taip baisiai kaip rūgštis, tad buvo įsitikinęs, kad kada surizikuos, bet... Nemanė, kad to prireiktų, vis jie turi savo vietą į kurią niekas, išskyrus juos, negali įžengti.
-   Turbūt susitiksime prie švilpynės stalo... dažnai, - patenkintas pratarė ir it kažką atsiminęs, greitais žingsneliais nuėjo paimti arbatos puodelių, kurie kantriai laukė ant stalelio.
Įteikė vieną iš jų Junko, o kitą, su vasarine lape, sau pasiliko. Arbata jau buvo atvėsusi.
-   Išgerti reikia, nemėgstu pilti geros arbatos lauk, tau juk patinka arbata, a? – buvo patenkintas, kad šita situacija pagaliau atvedė prie nereikšmingo čiauškėjimo. – Ooo... Ir ar kartais nebūsi Nero mergina? Ar simpatija? – paklausė nelaikydamas šypsnio.
Kodėl taip elgiasi? Na jau sau tai mintyse ne kartą sakė, bet toji, žinoma, tų minčių nei girdėjo, nei matė.
-   Tu esi mano svečias ir natūralu su jais elgtis padoriai, taip pat kaimynai yra ant kiekvieno kampo, turbūt jau dabar sklinda paskalos apie... Apie... trankų ir nepadorų Vėjavaikių sūnaus vakarėlį, tikiu kad kai išdaužei langą kokia žiobarė mums iškvietė policija, o gal ketino? Na žinai, paprasti dalykai, - balse jautėsi kartumas. – Bet tu juk man padėsi sutvarkyti tą kambarį, a? Ir juk sumokėsi puse lango kainos... o gal visa?

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Vėjavaikio akmeninis namas
« Atsakymas #20 Prieš 6 metus »
-Ne, aš.. Nereikia,- vien pagalvojus, kaip toji šokolado dalis dabar turės slinkti žemyn stemple, ir vien tik tam, kad normalių maisto kiekių negavęs skrandis šio nepriimtų dar, klastuolė nusipurtė. Vien pati mintis kėlė šleikštulį, tad gal ir nieko keisto, kad vos tai pačiai plytelei ir vėl būnamai stumiamai į jos pusę, mergina iškart iškišo ranką priešais, kad pasiimtų Giedrius sau.
Nieko daugiau per ką ir nesureagavusi, veide neleidus atsispindėti jo teiginį patvirtinančiai ar paneigiančiai išraiškiai - išvis, Nero be akinių regėtų tik tuos kartus, kai jis buvo nervingas, ar bent taip atrodė pačiai jai, kiek sugebėjo teisti jo emocijas pagal veide atsispindinčias mimikas. Vienintelis dalykas, sulaikęs nuo tolimesnio buvimo statula buvo paprastas varnanagio juokas, išgąsdinęs merginą ligi pašokimo iš vietos - jis buvo toks garsus, nepalyginsi su tyliu Junko balseliu, ar tai net pačio vaikino įprastinio kalbėjimo dialektu.
-Susitiksim..? Aš, ah.. Nemanau,- nusisukdama atgal, tarstelėjo ji, kol Giedrius vėl kažkur sulakstė - tarsi pilnai neužtikrinta, kad tai tikrai jai, jau iš sugrįžusio bendraamžio ji paėmė puodelį, jau spėjusį gerokai atvėsti, suimdama šį rankomis, bet tik spoksodama į skystį viduje,- Čia.. man, tiesa?
Pasitikslino, dėl viso pikto, juk niekad negalėjai realiai žinoti, ar tikrai tikrai jai jis buvo skirtas, aišku, visiškai atmetus tą paprastą faktą, kad puodelis pats buvo įduotas jai į rankas, ir kad nieko kito šalimais, aišku, be Giedriaus su savo puodeliu, nebuvo. Nenorėjo rizikuoti ir dar labiau pykdyti dievų ar pačio jaunuolio, o gal tiesiog negalėjo įtikėti, kad po tokių nelaimingesnių įvykių jis vis dar vaišina ją arbata, vietoje šios išpylimo jai ant galvos. Nors vistiek šios nepalietė, tik pasidėjo šalimais, per daug pergyveno, kad visas skrandžio turinys tiesiog išsipils lauk.
-M-mergina?- kelis kartus sumirksėjusi, tarsi pasitikslindama, ar tikrai išgirdo tinkamą žodį, Junko pagaliau nusišypsojo, o šypsena perėjo į kaip galima labiau prislopintą juoką, uždengtą ranka, kuri kentė binto perteklių. Ši diena galėjo eiti į keistųjų sąrašą kaip antra, pirmąją būnant toji, kur praleido su Nero,- Aš klausiu, kaip dar jisai pakenčia buvimą su manim, o čia, haha.. Nors, tuomet tu būsi tąsai naujas draugas, tikriausiai, vis minėjo..
Vis šypsnis greičiai nei atsiradęs nusišlavė nuo veido, ir vėl pranykęs - kartais imtum net ir suabejotum, ar šita akimirka tikrai buvo viename iš dabartinio laiko įvykių. Ji nenorėjo išgirsti tokio Giedriaus atsako, bet šaukštai popiet, vis buvo pati, kuri paklausė - lėtai, it sulėtintame veiksme kur filme būtų Junko linktelėjo, nieko nelaukdama apeidama vaikiną ir atsidurdama koridoriuje.
-Eime, aš, mh.. Aš pažiūrėsiu, ką bus galima padaryti.
Na, gi kažką padaryti vis teks, pasigailėjo neatsitempusi savo burtų lazdelės drauge, vis tai būtų itin palengvinę užduotį, o dabar tikriausiai teks eiti kituoju savižudišku keliu tam, kad atpirkti už tąjį langą. Ech, gyvenimas tikrai būtų buvęs lengvesnis, jei Junko dar būtų spėjusi pro jį iššokti.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 144
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Vėjavaikio akmeninis namas
« Atsakymas #21 Prieš 6 metus »
Taip, išties, nemanė, kad jie ten kada susitiks, visgi negalėjo palikti savo Varno nago stalo, ten būdavo visi jo bendraklasiai, tad atrodytų keistą, jeigu imtu ir atsisėstu prie Švilpynės stalo, it neturėtų pas save draugų. Pikti žvilgsniai, o gal labiau abejingi, jį erzintu. O be to, kai būtų prie stalo, negalėtų nieko įmantraus daryti su švilpiu... Na... nebent jeigu jau ateitų, tai pažiūrėtų kaip Junko su juo kontaktuoja.
Toji atsisakė šokolado vėl. Koks skirtumas. Paėmė, ir taip pat greitai suvalgė kaip ir pirmą. Ar arbata jai? Na juk akivaizdžiai parodė, kad taip, dviejų puodelių neketina išgerti. Linktelėjo, gurkštelėdamas.
Cha, sutrikdė mergelę tokiu klausimu, tokie visada sutrikdydavo žmonės, vos paklausi apie antrą pusę ir skruostai užsidega. Kaip bebūtų pats nereaguodavo į tokius kvailus klausimus. Ar tai jį padarydavo šaltu? Dabar kai pagalvojo, klausimai apie meilę, sulaukdavo iš jo tik juoko pliūpsnių.
-   Jis mane minėjo, na ir ką? – jeigu būtų turėjęs šuniška uodega, toji būtų pradėjusi vizgėti. – Ar tiesiog... kad susirado naują draugą? Su kuriuo leis savo likusias laisvas valandas?
Ir štai.. Šviesiaplaukės veidas vėl apsitraukė debesimis. Kas gi ją neramina? Gal įtarią kažką? O gal Nero nepalaikė liežuvio už dantų? Tačiau dabar ir pats jį vargiai laikė. Sukikeno apie tai pagalvojęs. Tačiau greičiau mergina yra labai kompleksuota ir galvoja nesveikai daug. Paranojikė. Turbūt tai bus tiesa, nes tik paranojikai daužo langus.
-   Tu per daug galvoji,- garsiai pratarė savo mintis, ištuštindamas arbatos puodelį.
Patenkintas linktelėjo. Ji viską tvarkys, nes po velniais, nenusipelnė susipjausty-,  akis nuleido prie klastuolės apibintuotos rankos. Negali šitaip sužeisto žmogaus kankinti, net jeigu ta žaizda ir atsirado per tos pačios žmogystos kvailumą.
Surinkęs tuščius, ar tai pilnus, puodelius nunešė juos į virtuvę ir pačiupdamas už sveikojo riešo mergina, ją nutempė į antrą aukštą. Šalta. Vėjas jau buvo įsisiautęs, net snaigės krito ant grindų! Pūga! Ne tokia ir didelė, bet tai kas iš to, vis vien prisnigti spėjo kambarys.
-   Aaa... – nutęsė galvodamas ir atidarė spintą, spintoje buvo drabužiai, ir kiti įvairūs daiktai, taip pat dėžė, iš kurios ir ištraukė Giedrius antklodę, plaktuką ir vinių.
Prispaudė antklode prie lango sienos, ar kaip tai pavadinsi. Šalta. Reikėjo apsivilkti marškinėlius, bet dabar jau per vėlu... Na nesvarbu, bus šilčiau kai juos apsimaus po šito darbelio.
-   Laikyk stipriai, kol kalsiu vinį, - tarstelėjo. – Ar turi geresnių idėjų?

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Vėjavaikio akmeninis namas
« Atsakymas #22 Prieš 6 metus »
Dar kelis kartus sumirksėjus, it nebūdama tikra, ar jau atvėsusio gėrimo gurkštelėjimas jos nenuneš į pasakų karalystę ir nenumes tiesiai į pragaro dugną, Junko pakartojo tą patį, prarydama kelis trumpus gurkšnius ir kiek nusipurtydama dėl šalčio.
-Apskritai minėjo, kad susirado naujų draugų ir pažįstamų. Nieko daugiau,- atrodė, net ir jaunuolio gailesčio aurą galėjo justi, vis jis buvo kažkoks per daug laimingas, tai buvo tiesiog keista - net ir taip buvo galima tai užvadinti. O galbūt ir ne, galbūt jis teturėjo tokį pat prisirišimą prie Nero kaip jinai, gi negalėjo žmogaus taip hipokritiškai teisti, tai būtų ir kvaila, ir dar labiau ją sumenkintų visų akyse,- Tu galvoji per garsiai.
Žinoma, argi taip reikėjo atsikirsti kai esi slabna ir baili mergiūkštė - nieko negalėjo padaryti, kai išlįsdavo jos senoji, ar tai naujoji charakterio dalis, vos ne su smūgiu į veidą vožiant supratimu, kad še, tu vėl išdrįsai prabilti apie kažką, kas sukels kitų pykčius.
Palikusi savo pustuštį puodelio šio namo savininko rankose, ji jau pati norėjo pradėti ropštis aukštyn, kai ir vėl buvo sučiupta už rankos.
-Manęs tampyti nereikia,- burbtelėjo panosyje, net jei nieko nedarydama, kad atsikratytų tvirtų Giedriaus gniaužtų. Tarpduryje prastovėjusi tol, kol vaikinas rausėsi kažkodėl visą Ikea turinį turinčioje spintoje, mergina kelis kartus šnairai žvilgtelėjo į langą, ne, vis pačio Giedriaus idėja buvo geresnė, nevertėjo bandyti ką per vieno daryti čia, kai nežinia kas gali įvykti. Verčiau paliks kokį brūkštelėjimą užrašinėje, ir tuo bus pasirūpinta, kad ir kaip to nesinorėjo daryti.
Net ir pati šaldama it Ievos mados skonio palikuonė, palikta pusnyse ligi kelių, kažkas klastuolės viduje neleido jai žiūrėti į tai, kaip pastirusi nuo šalčio yra Giedriaus oda, ypač tose kruvinesnėse vietose - galbūt tai buvo tiesiog tasai gerumas joje, apie kurį vien pagalvojus norėjosi šleikščiai nusijuokti. Viskas, kuo buvo varoma šita mergina tebuvo gryna baimė, paslėpta po dar didesniais baimės sluoksniais - gal vien dėl to ji pati išsinėrė iš savo megztinio, šilto ir ilgo, pasilikdama vien po trumparankove maikute, kol megztinio rankoves aprišo aplink Giedriaus kaklą, kad bent mažytė dalis šilumos jį apimtų, kol vaikinas pats susiprotės nebūti pusnuogis.
-Jeigu taip baiminiesi dėl nepadoraus Vėjavaikių vakarėlio, kokio velnio vaikštai pusnuogis,- ir vėl išsprūdo, ojojoj, net pajuto, kaip visas kūnas sustingo po tokio nereikalingo jos komentaro. Žinoma, tai nebuvo svarbu, ar apskritai kas buvo svarbu? - tačiau merginai prireikė kelių gilių šalto oro įkvėpimų ir susidariusio gumulo gerklėje nurijimo, kad tylesnius balsu gebėtų ką tęsti,- Paskui apsirenk, pats kalbėjai, kaip negerai būtų susirgti.
Abejomis rankomis prispaudė antklodę prie lango rėmo, palikdama užtektinai vietos, kad tik "netyčiomis" Giedrius galėtų jai prikalti ranką, kaip kad kokiam Jėzui - stipriai užmerkė akis prieš ausims pasiekiant kokį aštrų kalimo garsą, tiesiog einantį per visą kūną, tamsią šių rudumą praverdama tik tada, kai paskutinysis garsas pasiekdavo ausų būgnelius ir pro kojų pirštus palikdavo kūną.
-Ryt.. Ne, poryt, tikriausiai ne kiek naujas langas, bet žalos kompensacija bus, manau.. Pranešiu rašteliu, jei kur reiks tau ateit, bet tikriausiai kaip atsiųsiu pro kitus padarus arba dalykus,- užtvirtintai pratarė, pažiūrėdama jam į akis.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 144
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Vėjavaikio akmeninis namas
« Atsakymas #23 Prieš 6 metus »
Nors ir sakė laikyti paslaptyje tuos bučinius, bet vis vien nusivylė, kai išgirdo, kad Nero nieko daugiau apie jį nesakė. Na... Nebuvo jokioje įstabioje kelionėje su švilpiu, tad išties, ką jis ir būtų pasakojęs. Mintyse prisegė kelias idėjas.
Į kitą merginos repliką net nekreipė dėmesio, ne jai kalbėti kai tiek prisidirbo. Tad tik šyptelėjo, net ir tada kai papriekaištavo dėl tampymo. „Nereikėjo lango išdaužti“ norėjo mestelti, bet susilaikė, jau ir taip pakankamai kartų sakė, kad yra nepatenkintas tokiu svečio elgesiu.
Jau įpusėjęs kalti, pajuto kaip nugara buvo uždengta šilta medžiaga, o kaklas aprištas. Megztinis...? Tikėjosi, kad ji aprišo nenaudotą megz- tačiau iš šilumos suprato, kad jam buvo atiduotas šviesiaplaukės vienintelis megztukas. Po velniais!  Dabar toji peršals ir pradės čiaudėti. Juk šaltį būtų ištvėręs, žiemą net į šulinio vandenį lipdavo, ten tai būdavo siaubingai šalta, o dabar... Snaigės juk ne metalinės – žaizdų nepaliks.
Pagaliau iš klastuolės lūpų pasigirdo faktas, kurį buvo visai pamiršęs. Juk vaikšto dabar pusnuogis, turbūt net kaimynai priešais matė jį ir merginą, aaa... Turbūt tėvai pasiųs jam nepasitenkinimo pilną laišką ir moralą apie tai, kad neturėtų prigaminti palikuonių anksčiau laiko. Ir vis, nuo tos minties ėmė kvatotis, susigriebė gan greitai, nes turėjo pabaigti užkalti langą, o jeigu taip kvatosis dar ims ir prikals mergelę vietoj antklodės.
Taip nenutiko. Sėkmingai prikalė visas vinis ir dabar antklodė apsaugojo kambarį nuo nereikalingų snaigių. Vinių išnaudojo taip pat daug, vien tam, kad nebūtų pernelyg laisva medžiaga. Jų dėka dabar burnoje buvo geležies skonis, nes kol kalė laikė šias prispaudęs su lūpomis.
Padėjo plaktuką ant stalo ir įdėmiai pažvelgė į kambarį. Reikia pavalyti. Iš tos pačios spintos paėmė skudurą ir... Atsisuko į Junko. Pašiurpo. Jai reikia megztinio! Nusitraukė užrištąjį sau nuo kūno ir.... Jame buvo kraujo dėmės, turbūt pati mergina bus išsikruvinusi jį.
-   Dėkoju, bet... Pala, nedrįsk pabėgti, - sudraudė nulėkdamas apačion ir vėl.
Atkėlęs keletą dėžių svetainėje, rado tą su vilnoniais megztiniais. Praktiškai visi buvo močiutės gamybos, kiekvienais metais gaudavo bent po dešimt, tad nieko keisto, kad dauguma atsidūrė čia. Pačiupo juodą megztinį su baltais elniais, ilga apykaklę ir apsivilko. Daug šilčiau. Nepamiršo paimti žalio su raudonais elniais megztuko ir klastūnyno atstovei.
Kuo greičiau grįžo atgal į savo kambarį ir įteikė rūbą Junko.
-   Kitą kartą dėl manęs nesijaudink, turbūt jau dabar peršalai, - tarstelėjo, prieidamas prie vienos iš lentynų ir pačiupdamas šluotą kuri buvo atremta tenai. Įteikė ją merginai. – Sušluok stiklus ir kitus panašius dalykus, šiupeliuką rasi prie tos pačios lentynos, - pratarė, imdamas nuo sniego su skuduriuku valyti daiktus, o vos tai padarydavo, nubėgdavo apačion paimti kokį ilgą plastmasinį užtiesalą baldams uždengti ir apdengdavo lovą, sofą, komodą, lentynas ir kitus, kurie gali nukentėti nuo sniego. O tokius dalykus kaip konsolė, ar brangios knygos padėdavo po lova, kur šie ir tūpėdavo, nepaliesti nei sniego, nei kitų šiurkščių oro sąlygų.
Išgirdęs apie kompensacijas suraukė antakius. Norėjo naujo lango, o ne pinigų.
-   Ar negali burtininkai išburti naujo lango? Būtų tiesiog nuostabu, kad kai tėvai atvyks į šį namą, jis atrodytų... Padorioje būsenoje, - pratarė baigdamas uždengti paskutinę kėdę.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Vėjavaikio akmeninis namas
« Atsakymas #24 Prieš 6 metus »
Ir vėl krūptelėjo su kitu vaikino juoko priepuoliu - net ir akis teko nuleisti nuo rankų, laikomų ten tam, kad netyčiomis neprikaltų jos kūno dalių. Gi žinojo, kad tai nebuvo juokimasis iš jos, bet vistiek! Jai nepatiko jo garsus balsas, jai nepatiko jo perdėtas šeimininko geranoriškumas, kurį sekė kaltinimai dėl šio ar ano, ar tasai siaubingas bandymas tęsti pokalbį. Net buvai keista, kaip aštrus plaktuko garsas po tam tikrų ilgų, rodos, visą amžinybę einančių akimirkų nustojo, o darbas buvo padarytas, ir dar palyginti gerai.
Galbūt tasai garsas ir buvo priežastis, kodėl ji nesijautė šąlanti - net jei oda buvo pastirusi it išpešiotos žąsies, joks šalčio pojūtis jai netrukdė laikyti už antklodės kraštų, ar tai netrukdė dėl to nedrebėti, kas iškarto užklupo ją po to, kai tik atsitraukė iš savo pozicijos prie lango, dabar jau užtverto nuo šalto sniego liežuvių.
-E-ei!- spėjo riktelėti, kad ir taip tyliai, kad riksmu retas kuris tai pavadintų - ir še, Giedrius jau buvo pirmam aukšte, visiškai jos ir jos likusių burbėjimų neišgirsdamas,- Man pilnai būtų užtekę ir manojo megztinio..
Na, bent jau grįžo jisai apsirengęs, kas automatiškai buvo geresnis vaizdas - vos lankstytis norinčiais pirštais paėmusi jai siūlomą megztinį, jį kurį laiką tiesiog švelniu judesiu braukė per jame pavaizduotą kalėdišką dizainą, tik viską apžiūrėjusi šį apsivilkdama. Na, dabar su Giedriumi ji tikrai derės, it kokia nesutariančiųjų porelė.
Pasekdama jai nurodyta kryptimi, į ranką pasiimdama šiupeliuką ir pasisėdama jį šalimais, kol visus stiklus sušlavė į vieną vietą, tik tuomet šiuos nušluodama į šiupelikę - nuo palangės didesnes dalis nuėmė pirštais, mažesnes irgi sušlavė. Žinoma, toks darbas būtų buvęs lengvesnis, jeigu Giedrius nebūtų taip smarkiai apibintavęs jos rankos, kad ir su šia sunkiai ką tesuimsi per daiktą, ar kad didesnė palangės dalis, ypač ten, kur plytėjo smulkytės šukės ir stiklo gabaliukai, buvo kažkiek uždengta antklodės galu. Varnanagis visą laiką lankstė aplink, darydamas tą ar aną, į ką Junko taip ir neatsisuko pažvelgti - išpylusi paskutinę sušluotų šukių partiją į kambaryje esančią šiukšliadėžę, mergina tik dabar pastebėjo tą, na, visko it mirusio žmogaus namuose uždengtą vaizdą.
-Taisyklės. Magija už Hogvartso negalima, pameni? Tokiais tempais, naują langą tiesiai vietoje gausi tik po dviejų su šiek tiek metų,- atsiduso, tik tada viską vos ne vienu įpu viską išpyškindama. Kiek palaikė akis įsmeigtas į langą, ar bent ten, kur jis kažkada buvo, tada dar kartą atsiduso. Nebuvo visam tam prasmės,- Gerai. Vistiek poryt, naujas langas vietoj.
Pratampė megztinio rankoves, užsitempdama šias ligi pat vis dar ledo šaltumo pirštų - iš abiejų pusių pasirodė apsinuoginę pečiai, bet vis slėpti pirštus rankovėse buvo kažkaip natūraliau, net jei tai buvo bailingo ir nedrąsaus žmogaus požymis.
-Galiu jau eiti?- pasiteiravo žiūrėdama į tąsias mielas šlepetes, į kurias rodos, prieš visas amžinybes įsispyrė - vis nebuvo jai daugiau jokios prasmės čia būti, o ir varnanagis savo norus gavo, ji spėjo ir apšilti (kad ir itin minimaliai), ir visų žaizdos buvo subintuotos. Kokia laiminga pabaiga, tai ko jai dar čia pasilikt reikėjo ilgiau.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 144
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Vėjavaikio akmeninis namas
« Atsakymas #25 Prieš 6 metus »
Egzistuoja tokia taisyklė? Tiesa pasakius ją girdėjo pirmą kartą, arba tokia svarbi taisyklė jam paprasčiausiai per vieną ausį įėjo ir per kitą išėjo, nes vis vien nenaudotų magijos būdamas namie, kadangi yra įpratęs be jos gyventi. Išvis, burtininkai kurie buvo priklausomi nuo savo lazdelės atrodė beviltiški ir silpni, kuo lengviausias juos galėtų padurti peiliu, sulaužyti lazdelę ir... Viskas.
Arba toji ką tik išrado tokią nelemtą taisyklę, nes neturėjo pinigų nupirkti naują. Sušiaušė savo plaukus. Pernelyg apie tai negalvos, juk galės šią surasti Hogvartse, tad užbaksnos ją tol, kol nebus naujo lango. Net išsišiepė nuo tos minties.
Mergina patempė savo megztuką, kad net apnuoginti pečiai pasirodė. Kaip tik šią akimirką suprato, kad atidengti pečiai buvo... gan seksualu. O galbūt tai todėl, nes atsiminė kaip krimstelėjo Nero petį? Šyptelėjo. Galbūt abu.
Permetė ranką per naujosios draugės petį.
-   Gerai, vis vien jau ir aš turiu mokykloje būti, - tarstelėjo, net nepasiteiravo ar ji išvis į mokyklą eis ar kur kitur, jau buvo vėlu, tad nežinojo kur dar toji galėtų nueiti.
Apkabinimas truko tik sekundę, netrukus vaikinas ir vėl nusileido į apačią. Nusimetė šlepetes, apsivilko paltą, užsidėjo šaliką, ir apsiavė batus. Dabar teko palaukti kol Junko padarys tą patį, o kai taip nutiko, abi personos džiaugsmingai galėjo dingti iš namo, nepamiršo Giedrius jo užrakinti.
Varnas nė neketino paleisto klastuolės, kai išėjo iš patalpos šie buvo susikabinę už rankų, o garbanius šypsojosi it jį kas nors filmuotų. Kaimynų akys. Jas jautė savo pakaušyje.
-   Važiuosime autobusu, - informavo ir nuvedė mergelę per apšviestas gatveles.