[Giedrius Vėjavaikis]

Namas priklauso Vėjavaikių šeimai, šiuo metu jame kart nuo karto apsilanko Giedrius, jų vyriausiasis sūnus, kuris lanko Hogvartsą.
Būstas labiau panašėja į sandėlį, negu į gyvenamąjį namą, bent jau iš vidaus. Kadangi čia keliauja visi nereikalingi daiktai, seni išsiderinę pianinai, nebeskoningos išsėdėtos sofos ir panašūs baldai, taip pat nepamirštama ir rūbų, kurių galbūt prireiks po keletos metų, bet nereikia dabar.
Dažniausiai namas pilnas dulkių, nėra maisto, nes sugestu. Elektra yra, bet ją naudoja tik vienintelis elektrinis laikrodis kuris visada yra pajungtas į rozetę.
Pastatas yra miestelio pakraštyje, tarp dar keletos panašaus stiliaus pastatų.

[Giedrius Vėjavaikis]

Atsidūrė čia gan greitai, viso labo paėjo dešimt minučių ir štai jie jau prie namo. Akmeninio, įsprausto tarp kitų panašių namų. Ištraukęs iš palto raktą atrakino duris ir įleido merginą pirmą, o tada įėjo pats, užrakindamas tas pačias duris, visai nenorėjo sulaukti kaimynų su pyragais ar kokiomis kitomis bereikšmėmis kalbomis, nes grįžo vienas, o jie tikėtus tėvų, o ne jo ir... tiesiog tai vargina.
-   Pakabink paltą čia, nusiauk batus čia, įsiauk į šlepetes su kačiukais, grindys yra slidžios, - greitai susakė ką kur padėti. – Jeigu nori į tualetą jis yra po dešine, baltos durys, - tarstelėjo, nusivilkdamas paltą, ir atsikratydamas savo batų.
Įsiavė į mėlynas šlepetes ir pažvelgė į šviesiaplauke.
-   Norėsi sumuštiniu ar ko panašaus? – paklausė, imdamas ją vesti laiptais aukštyn. – A, velnias, nėra, sorry, galiu tik arbatos pasiūlyti, - atsiminęs, kad šaldytuvas tuščias pataisė save.
Kambariai buvo apdulkia, kaip ir baldai ir kiti prietaisai. Akivaizdu čia niekas negyveno, o šeima neturėjo jokio elfo kuris sutvarkytu kambarius ir apsaugotų juos nuo įkyrių dulkių.
Kai atsidūrė savo kambaryje, antrame aukšte, patenkintas klestelėjo ant lovos. Iš po lovos ištraukė Xbox One. Nieko nelaukdamas vėl pakilo ir nunešė konsolę prie didžiulio televizoriaus, kuris užėmė beveik visą kambario sieną. Tai nebuvo pats naujausias modelis, bet ne ką prastesnis savo raiška.
Pajungė žaidimą Just Dance ir įdavė pultelį klastuolei.
-   Spausk tą, ir kai išgirsi patinkančią dainą, spausk tą, o tada mes turėsime atsistoti ir išvysti kad mus užfiksavo ekranas, o tada bandysime atkartoti judančios figūros judesius, clear? Jeigu kas tai kopijuok mane, o vėliau galėsime aprašyti savo... Nuotykį? – nežinojo net kaip pavadinti tai.

[Celeste Victoria Lavenza]

-A-ah, Junko, malonu,- kad ir nevisai.Varno nagas pilnai tiko šiam vaikinui, nors dėl tokios beprotiškos ir net su šlakeliu kvailumo persipynusios drąsos jisai galėjo eiti grifų gūžtos atstovo pareigas tikrai lengvai. Tik kilstelėjusi antakį, tarsi klausų, ar jisai tikrai taip bukaprotiškai stereotipina žmones pagal jų pasirinktą koledžą, kai vien kažkame nebuvimas geru yra kito koledžo bruožas, idant turi pritikti visiems?,- Mano atveju, tai klastūnynas.
Taip taip, žinoma, kitu atveju pasinaudosiu šito stereotipo jėga ir kaip greičiau sugalvosiu planą, kaip iš čia pranykti - niūresnė mintis perskrodė galvą jau žingsniuojant iš kavinės (ar verčiau, pusiau žingsniuojant, pusiau būnant tempiamai). Bent jau džiaugtis galėjo, kad Giedriaus ranka buvo užtektinai šilta, ir net tokiu drabužių storumo sluoksniu užsimozojusiai merginai tai buvo palaima, vis per savo beprotiškus depresavimus ir nevalgymus (kad ir dažniau šie būdami nutiko tiesiog nenorint keltis iš lovos), ir dar bala žino ką kitos asmenybės veikimus, dabar jos kūnas nuolatos skendo kokio nors tipo šaltyje.
Tik įžengus pro duris, ir dar pirmajai, klastuolę apėmė tiesiog siaubinga ir dusinanti baimė - ką ji daro? Kodėl gi taip daro? Išviso, sekimas nepažįstamo vaikino, kuris ir stipresnis už ją visomis išgalėmis atrodė niekada neatrodė kaip gera išeitis, gi jinai tą kuo puikiausiai turėjo žinoti! Bandanti neparodyti, kaip sunku iš niekur pasidarė kvėpuoti, jinai tiesiog linktelėjo galva ir nieko nelaukdama įsispyrė į mielais kačiukais išpuoštas šlepetes, jau girdėdama tą pragaringą užsirakinančių durų spragtelėjimą ir dar didesnį savo kritimą į bedugnę. Nusiramink, nusiramink - jei kas, gali prašytis į tualetą, tada susirasti virtuvę ir apsiginkluoti kokiu aštresniu įrankiu, vis toks turėtų būti, arba tai išdaužti langą ir šokti pro jį..
-A-ah, n-ne, ačiū..,- tarsi kiek prasibudindama pratarė, net jeigu gerklė ir buvo skausmingai išdžiuvusi. Giedrius klestelėjus į lovą, o jinai liko atsirėmusi į tarpdurio staktą, kiek susidomėjusiai žiūrėdama į kaip jis viską sujungią, kartu nužiūrinėdama didžiulį televizorių ir apskritai patį Xbox, net ir per užsikeltą viršun apsauginę sieną jausdama prasikverbiantį pavydą.
-Kelintų metų žaidimo versija?- pavardydama pultelį rankoje užklausė - gi jis turėjo turėti versijas, prisiminė, kaip dar buvo girdėjusi apie tai, ar bent patį pavadinimą ankščiau.. Bent jau tai turėjo atrodyti kaip logiškiausias dalykas, kad ir tebūdamas spėjimu. Kiek sukrizenusi mergina pradėjo spaudinėti pultelį, praklausydama pro trumpą dainos ištrauktą ir eidama link kitos,- I-ir leisi man tap išrinkti dainą? Pats kaltas, jei nepatiks.
Gerai, koks gi skirtumas, kad aplinkui ji buvo persipildžiusi baimės, bent jis nieko nedarytų kol jie žaidžia, tiesa?! Tad bent akimirkai mergina nuleido savo apsauginę sieną, bent leisdama sau tuo pasimėgauti, vis reta galimybė, kad kada tokį daikčiuką rastų savoje Kalėdų kojinėje.
-Ah! Porų daina!- net mažas džiaugsmingas riksmas ištrūko iš merginos, kai ausis pasiekė jau pažįstama melodija, ir nieko nelaukusi klastuolė pasirinko šią - dar kai per pirmų kursų atostogas su tuometine žiobare drauge turėdavo vedžioti kažkodėl jos tėvų užsigeistą prižiūrėti šunėką, jos visad klausydavosi kaip tik to, dar ir muzikinį klipą kažkada peržiūrėjo, o jis gi su šokiu buvo, gal ir turi bent kruopelytę pranašumo!- Hatsune Miku - Ievan Polkka, na ką, varom?- kiek išsiviepusi ir pasiruošusi iššūkiui džiaugsmingai pratarė varnanagiui.

[Giedrius Vėjavaikis]

-   2016 metų versija, ketinau įsigyti ir 2017, tačiau manau man užteks ir vienos versijos, - šyptelėjo, klestelėdamas ant kilimo.
Kol mergina vartė dainų sąrašą ir pats išsirinko dainą kurią ketins pasiūlyti , jeigu toji norės pašokti dar vieną raundą. O jeigu bus išrinkta jo norima daina, žinoma, sutiks ir su vienu. Tačiau... ne taip dažnai besportuoja, galbūt pašokti tris dainas? Tai būtų šaunu, vis sudegintu daug kalorijų. Gaila negalėjo atsitempti žaidimo į Hogvartsą, tada pradėtų ankstyvą rytą su daina, abejojo ar kas nors tam prieštarautų, galbūt net prisijunktų?
Kruptelėjo kai ji paskelbė, kad rado porų dainą. Ievan Polkka. Kažkodėl net nenustebo, toji panašėjo į tą kuriai patiktų tokio tipo dainos ir kostiumai. Kitaip tariant japoniška animacija. Tą dainą, ar tiksliau šokį atsiminė miglotai.
Atsistojo ir nusipurtė pūkus nuo džinsų ir... pažvelgė į ekraną. Abu žmonės buvo užfiksuoti ir... žaidimas pagaliau galėjo būti pradėtas. Pasigirdo balselis kuris pranešė apie pradžią, o tada... pirmos melodijos natos. Jeigu iš esmės nežinotų šio šokio, susimautų, nes apačioje esantys žmogeliukai ne ką gelbėdavo kai norėdavai gauti Perfect.
Daina buvo judri, smagi ir laiminga, ar bent mergaitės žingsniai ekrane panašėjo į „koks nuostabus pasaulis!“. Pirmieji judesiai priminė pašventinimą, kiti kareivio žingsniavimą (verčiau būtų pasiėmęs šaką, būtų šokti lengviau). Karts nuo karto susimaišydavo su rankų mostais, tad gaudavo Good arba OK, bet kiti žingsniai buvo Perfect – ėjimas ratu, įmantrūs kojų pasukimai, lėti žingsniai it norintys sustoti modelio pozicijoje.
Po šokio... Ant kaktos buvo išryškėję keli prakaito lašeliai, nes po velniais stengėsi. Patenkintas perėmė pultelį nes... Po velniais jam net nerūpėjo kas laimėjo, norėjo pačiupti dainą kuri jam patiko ir kurios šokį atmintinai žinojo.
- Nuostabu, bet dar pašokim Rasputin, harašo? – net išsišiepė kaip lapinas.

[Celeste Victoria Lavenza]

Ir vis dėl to pataikė, egzistavo kelios žaidimo versijos! Bent jau šis tas ėjo geresne linkme. Nusiėmė savo šiltą ir storą šaliką, net kiek užsiraitojo rankoves, vis atrodė, kad tikrai sušils, ypač dar su tokia žiemiška savo apranga - šaliką numetė ant Giedriaus lovos, pati atsistodama į poziciją ir pralaukdama tol, kol išgirdo pirmuosius dainos ritmus - nė kiek nesusivokė, kaip ką ir kur dabar reikia daryti, tai vis buvo naujovė ir jai, kaip žiobarei, bet gi ne visi buvo užtektini turtuoliai kaip kad varnanagis.
Pradžioje viskas ėjo stulbinamai gerai - net jei pati mergina nesuvokė veikimo principo, vistiek prisiminė ką per judesius darydavo, dar su ta pačia drauge, kai kartu šokinėdavo. Gan ilgiau teko laukti, kol susivokė, kad tarp judesio ir kito esant pauzei reikia kartoti jį ligi naujojo atsiradimo, o ką jau kalbėti apie spėjimą arba pataikymą tiesiai į reikiamą akimirką. Kartkarčiais ir mintis iškildavo, kaip ji su Giedriumi sugebėdavo vienas su kitu netyčiomis nesusimušti, ar tai netrenkti vienas kitam, ypač per visus žingsniavimo aplink ar rankų mostus, nes jie kaip tik buvo tobulai padaryti, kad šalia esantis šokio partneris gautų pliaušką veidan. Net nepajuto, kaip ir trečdaliui šokio ir dainos praėjus ji linksmiau ėmė niūniuoti melodiją, tarsi grįždama į smagesnius prisiminimus, koks gi skirtumas, kad dabar jie visi buvo padengti siaubingumo skraiste, vis ta pati mergina, su kuria linksmai šokdavo ir  Ievan Polkka niūniuodavo, paskutinį kartą sutikta ją perliejo pasišlykštėjimo kupinu žvilgsniu.
Pabaigusi visą šokį, Junko iškarto atsisėdo ant lovos krašto, giliau kvėpuodama ir bandydama sugrąžinti kvėpavimą į normalų ritmą. Buvo karšta, ko ir reikėjo tikėtis, kai ji taip pasišokinėdama judėjo su tokiais šiltais apdarais, ir dar tiek daug, kai įprastinė jos sporto rutina buvo ir taip retas kopimas įmantriaisiais Hogvartso laiptais.
-Bet ju-judesiai net neatiti-tiko pilnai muzikinio kli-klipo!- vis dar sunkiai kvėpuodama pasiskundė jinai, žiūrėdama į tą menką, bent palyginus su Giedriaus, surinktų taškų skaičių. Siaubas.
Tik užvertusi akis aukštyn, mergina jau visa aptingusi ir nebejaučianti įvairių kūno vietų pakilo iš vietos, jau būdama kiek persigandusi - per didelė šypsena varnanagio veidą puošė, ir Junko nė nereikėjo didžiulio kiekio proto, kad susivoktų jį esant šią dainą atkalus taip, kad jai tik į mirties guolį gultis,- Da da, koks gi skirtumas.
Tik dar dūduok pradėk su savomis da- liežuviu persibraukusi per viršutinius dantis, ji kelis kartus giliai įkvėpė ir užsikišo neklusnią plaukų sruogą už ausies - ir, žinoma, prasidėjo. Košmaras didesnis, negu patirtum per padvigubintas Tantalo bado ir troškulio kančias.
Pradžia išviso nesisekė - vos pagavo ritmą, kaip reikia ploti, net nespėjus apsidžiaugti esant tam veiksmui kelis kartus prasidėjo judesiai, primenantys naujo ir buko piloto valdomo lėktuvo skirdimą. Bent jau tas truko užtektinai ilgai, kad ir mergina užsidirbtų savo pirmus ir tikriausiai paskutinius "Perfect" - vien vietą užėmė treti ketvirti judesiai, o dar nuo Hatsune dainos jausdamasi pavargusi, ir mergina juokdamasi pardribo žemyn, kai darė keistus rusiškus pritūpimus.
-Ak tie rusai,- dar kiek prakrizenusi ji pagaliau ir vėl pakilo ant kojų, sugrįždama į įsivaizduojamą ir dviejų mokinių užokupuotą šokių aikštelę kaip tik prie muzikos prisijungus ir žodžiams.

[Giedrius Vėjavaikis]

- Tau čia ne Miku Miku Dance, - mestelėjo, dar prieš pradėdamas naują šokį.
O kai jau prasidėjo, tai ir šypsena atrodo padidėjo penkiais kartais. Šokti pagal dainą kuri jam patiko ir kurios šokį kuo puikiausiai žinojo buvo tikrų tikriausia palaima, net nesijaudino ar įtrenks mergelei ar ne, nors buvo daug daugiau įtemptų mostų čia negu kad Polkoje.
Plojimai rodos tik apšilimas, kaip ir rankų kilnojimas pirmyn ir atgal it apsimetant kalnu. Jau seniai suprato, kad nė neketins atrasti judesių tikrųjų pavadinimų, tad mintyse jiems uždėjo asociacijas, šitaip jų nei pamirš nei ką, o jeigu taip ir atsitiktų, akimirksniu atsimintu. Perfect. Ah! Dabar puikūs rusiški mostai ir žvaigždžių kūrimas bei smuikavimas. Labiausiai jam patiko mosuoti rankomis it šluotele ir kone daryti šokių apšilimą su... Net nereikėjo visų pavadinimų atsiminti, atrodo o kūnas pats su muzika judėjo ir dar gaudavo Perfect! Kas per velniava! O... vienas Good... Tai sistemos kaltė, turbūt, nes vėliau vėl pasipylė geriausi P. Net nepajuto kad per visą muzikinį numerį pats dainavo žodžius.
Per finalinį kritimą ant kelių sugebėjo atsitrenkti į Junko ir apvirsti. Tad dabar nepatenkintas tysojo ant žemės. Akies krašteliu pažvelgė į rezultatą. Tai nebuvo jo geriausias rezultatas... Na žinoma, ten įsivėlė keletas Good! Velnias. Vis... tai nuotaikos nesugadino. Nusijuokė, palinksėdamas ir netrukus vėl pastatė save ant kojų.
-   How about I'm An Albatraoz? – pagriebęs pultelį, akimirksniu surado dainą, buvo... patenkintas, kad gali su kažkuo žaisti šitą žaidimą. – Jeigu norėsi, galėsi išsirinkti paskiau dainą taip pat, - patenkintas šyptelėjo. – Arba galėsime daryti maratoną, kol paskęsim prakaite, - net ir tai sakydamas negalėjo nustygti vietoje.

[Celeste Victoria Lavenza]

Buvo jau vien dabar pilnai pervargusi, tikriausiai ir sunkiai kaip parėjusi atgal į kavinukę, ką jau kalbėti atgalios Hogvartsan. Vien nuo tos akimirkos, kai pardribusi atsistojo ant kojų, visalaik mergina svyravo ant tos plonytės kito nuvirtimo žemyn linijos - nei judesiai tolimesni išėjo energingai, nei kaip nors gerai net, tad klastuolei džiugesį kėlė ir "Good" vietoje "Ok" gavimas. Na, bent jau kažką padarė, o tasai buvo svarbiausia, argi ne?
Pats Giedrius, šiuo atveju, buvo it naujai persipildęs energijos, ir šviesiaplaukė ne kartą atitraukė akis nuo ekrano, kad akies krašteliu dirstelėtų į šį - tasai apsidžiaugimas buvo kiek vaikiškas, bet ir savotiškai mielas. Tikriausiai varnanagis ir buvo šio gyvenimo realus "smulkūs dalykai teikia didžiausią kiekį džiaugsmo" pavyzdys, žinoma, atmetus tą faktą, kad prieš tuosius smulkius džiaugsmus kišenės turi būti pilnos šlamančių, kad šiais būtų galima išvis pradėti džiaugtis.
Nors retkarčiais vis pajausdavo jo rankas perbraukiant per jos drabužį darant kokį didesnės šokimo vietos reikalaujantį judesį, vis erdvės nebuvo tiek jau daug, kad šoktum išsidarkęs kaip nori, merginai net nespėjus pajudėt į finalinį "Golden move", Giedrius trenkėsi į ją, abu parverčiant žemyn, kol jos rudos akys buvo įsmeigtos į ekrane rodomą judesį - išvis, kas per vienas čia buvo, ir kaip, velniai šventi tegul apsižliumbia, jį išvis reikėjo atlikti? Na, gal po karto, dviejų.. septyniasdešimt varant šokį pagal tokią pat dainą ir išmoktumei, bet vistiek!
-A-ah, ne, man dar reikia ir kitą veiklą atsilikti prieš grįžtant Hogvartsan, o greitai ims temti,- tarė, vis dar būdama įsitaisusi and šaltesnių grindų - akys kaip tik aptiko ant stalelio padėtą laikrodį, kurs kiek gelbėjo save stumiant lauk iš šitos situacijos,- Norėjau vos išgėrusi savo gėrimą kavinėje traukti šių atsilikti, bet tada atėjai tu.. Tad galbūt kitą kartą? Nors aš jau ir dabar skęstu prakaite,- nusijuokė, atgalia ranka persibraukdama per kaktą ir panaikindama tuos kelis didesnius susikaupusius lašelius, kurie it keista ir ne iš ten bėganti ašara dar nepradėjo ridentis smilkiniu žemyn.
Stengdamasi atsistoti ant kojų, visame tame susvyruodama vos kelis kartus - pasigailėjo, kad vienintelis jos kalorijų suvartojimas šiandien tebuvo tasai puodelis karšto šokolado, jis tikrai nepadėjo su galvos apsisukimais ir silpnu svyravimu, ypač taip prisisportavus.
Vėl užsitraukdama rankoves ligi pačių pirštų galiukų, o šaliką nuo jo lovos pasiimdama į rankas, mergina atsisuko į varnanagį. Ar ji turėjo kokių kitų reikalų? Ne. Ar Giedriui buvo būtina tą sužinoti? Irgi ne. Tačiau prieš tai buvęs nerimas ir vėl kiek sukilo, kartu ir su šiokia anokia baime, kad po šita "ai, eime pažaisti pašokti" nekalta išvaizda slypi kas daugiau, vis negalima buvo žmonėmis pasitikėti.
-Na, eime? Gi išleisi mane, tiesa?- nusijuokė lyg į pokštą jau stovėdama tarpdurį, tarsi tai būtų akivaizdžiausias dalykas visatoje - net jei netrukus po to mergina primerkė akis, it bandydama suvokti, ar bendraamžyje yra ir kokie kiti užslėpti tikslai.

[Giedrius Vėjavaikis]

Jau ketino įjungti dainą, tik štai mergina pareiškė, kad ji jau nebeturi laiko nei noro. Tik dabar pilnu veidu atsisuko į ją. Toji buvo pavojingai permirkusi prakaite, jeigu dabar išeis į lauką – pasigaus plaučių uždegimą, o tas tai tikrai ne juokas, per tą ligą kartą buvo praleidęs du mėnesius sanatorijoje!
-   Tu visa perkaitusi, taigi atvėsk truputi, nenoriu kad tave perpūstų vėjas, visgi žiema, o ne vasara, - ištarė stryktelėjęs prie šviesiaplaukės.
O perkūne, ji dar net nebeišlaiko savo pusiausvyros! Galvojo, kad parinko lengvą dainą ir kad niekas negali numirti vos po dviejų šokių, net nebūtų pamanęs, kad turi nesilpniausią stamina kambaryje. It katinas užslinko jei už nugaros ir stumtelėjo link lovos.
-   Sėskis, sėskis, mums juk dar reikia aprašyti mūsų žiobaratyros namų darbus, žinai? Kol tai darysime, tu ir spėsi atvėsti, be to, nusivilk tuos šiltus drabužius! Sukaisi pas mane ir bus visai nesmagu, - ėmė diktuoti ką toji turėtų padaryti. – Tai gal ir arbatos? Virtuvėje kaip tik yra seni sąsiuviniai su linijomis bei parkeriai, - nemėgo kai svečiai grasindavo savo mirtimi jam priešais akimis, tad buvo sunerimęs.
Net nelaukęs jos atsako, nulėkė apačion ir sugraibė reikalingus daiktus bei grįžo atgal, palikdamas įjungta virdulį su vandeniu. Grįžęs numetė sąsiuvinius ir tušinukus su pieštukais ant lovos, taip pat nepamiršo kelių knygų, kad būtų vietoj stalo... nors... rašomąjį stalą buvo galima naudoti, tik štai nežinojo mergelės įpročių, pats mėgdavo rašyti prie stalo, bet yra matęs, kad dauguma savo darbus daro lovoje it kokiame guolyje.
-   Kas per reikalai? Jeigu namų darbai... Na... nenorėčiau jų praleisti, tad galime daryti juos kartu, o be to.. dėl tamsos nesijaudink, čia žiobariškos gatvės, o jos būna apšviestos, ypač tankios gyvenvietės... Tu viena Hogvartsan nekeliautum, nes aš ten irgi mokausi ir man reikės ten grįžti šiandien arba rytoj, - kalbėjo, eidamas prie pultelio ir išjungdamas žaidimą, kaip foną verčiau įsijungė kanalą apie gyvūnus, kaip tik dabar rodė laidą apie gepardus. – Tai kokie gyvūnai tau patinka?

[Celeste Victoria Lavenza]

-T-tai ne, nesirūpink, nesu taip lengvai suserganti,- pamosikavo ranka, atseit suprask - nereikia,- O i-i-ir be to, toji parduotuvė d-dar užsidarys, vertėtų paskubė- ah!- gal per savo neapdairumą, gal dėl to, kaip vis dar viskas sukosi aplinkui ir susiliejo į ryškių pavidalų neturinčių daiktų visumą, ji net nepastebėjo Giedriaus prisiartinant - tik pajuto, kaip tarsi pūko lengvumą įgavęs kūnas krenta, krenta ir trenkiasi į lovą, kur visai neseniai ilsėjosi tos pačios atsitrenkusios merginos šalikas.
Junko pasistengė kaip galima greičiau pašokti viršun, kad nieko nenutiktų, kad varnanagis nesugalvotų ko per veiklos dabar padaryti, kad jos neįkalintų, kad kažko nesugalvotų padaryti su jos kūnu, su jos mintimis, kad nebandytų manipuliuoti ar kaip nuskriausti! Ir taip ji buvo perpildyta baimės vien dėl to, kaip buvo elgiamasi su ja Karasunos - jeigu tokią įtaką galėjo daryti mergina, net ne savitą kūną turinti asmenybė, kaip turėjo viskas būti su žmogumi, norinčiu jai realiai pakenkti? Ir vis dėlto grįžkim prie esmės - mergina, vos atsitrenkusi į puskietę lovą šoko nuo šios viršun, taip nugara atsitrenkdama tiesiai į palangės kampą - net nespėjus kam per skausmingai aimanai palikti jos lūpų, ir taip nusilpusios kojos nebeatlaikė, ir jinai sudribo tiesiai ten, kur stovėjo - viskas tolimiau sukosi, nugarą skausmingai maudė, o pati mergina ėmė virpėti, nežinia iš baimės ar dar ko, kartu laikydama persipynusių emocijų perpildytas akis įsmeigtas į Giedrių, esantį priešais ją - galbūt jos visas tas šokimas aukštyn, žemyn, atsitrenkimas ir dar kas buvo itin ilgi veiksmai, vis varnanagis jau rankose laikė sąsiuvinius ir parkerius, ko kambaryje prieš akimirksnį nebuvo nė kvapo.
-T-tai nėra taip sku-skubu atlikti dabar, t-tiesa? K-kad ir kada, jau H-Hogvartse, ką manai? Kad ir prie varno nago st-stalo, ryt, p-pavyzdžiui?- net nepajuto, kad ir apatinė lūpa nesustojamai virpėjo, ir pati mergina ne ką tegalėjo pasijudinti iš vietos, kojos net nebenorėjo klausyti galvoje rėkiamų įsakymų atsistoti,- N-nes man tikrai derėtų eiti, ž-žinai..

[Giedrius Vėjavaikis]

Mergaitė jo bijojo. Bijojo. Tai natūralu, bet vis vien, pasijuto įžeistas. Juk neketino nieko blogo daryti, norėjo tik pažaisti ir pakalbėti apie orą, susirasti naują draugę, namų darbų bičiulę, atsarginį variantą, kai švilpis kuris įsipareigojo yra užimtas.
-   Parduotuvės čia užsidaro vėlai, tad ir apie kokią kalbi, tikiu kad ji vis dar bus atvira po to kai išgersi arbatą, - pratarė ir vėl nulėkė apačion.
Užpylė vaisinę arbatą, ir atnešė du garuojančius puodelius į antrą aukštą, nepamiršo pagriebti ir cukrinės. Padėjo ant stalo puodelius su stilizuotomis lapėmis, viena buvo žiemoje, o kita vasaroje. Pačiupo vasarinį puodelį.
-   Dėkis kiek nori cukraus, kai išgersi arbata tada galėsime eiti, nes tu visa drebi, - pratarė, gurkštelėdamas arbatos ir klestelėdamas ant lovos.
Ji prisižiūrėjo per daug... Siaubo filmų merginoms apie išprievartavimus, na bet kas galėtų ją kaltinti, kad ji pamiršta viena mažyti faktą – jis rizikuoja tiek pat kaip ir ji, dabar būdamas nepažįstamosios kompanijoje. Ką jau kalbėti apie tai, kad pačioje rinkoje paklausesni yra berniukai, išvis jo klasiokas net buvo dingęs kažin kur, niekas nei kūno, nei kokių žinių apie jį rado.
-   Nusiramink, ir geriau pagalvokime ar turime kokių bendrų pažįstamų, na pavyzdžiui... koks... Švilpius, na žinai, gal, Nero? Jis gan mielas, tikrai nesusidėtų su piktais žmonėmis, tad tai reiškia, kad nesu blogas, - padarė išvadą už ją.

[Celeste Victoria Lavenza]

-G-gerai pažįsti apylinkes, k-ką,- murmtelėjo, atmesdama dar vieną galima variantą bėgimui iš čia. Bet kur, kur tik papuola lėkti nederėjo, vis jis sakėsi turįs kaimynų, galbūt derėtų nulėkti pas vieną šių? Nors ir pats namas buvo ne taip toli pačio miesto šurmulio, net jei dauguma žmonių turėjo būti išsiskirstę, mergina vistiek galėjo kaip nors įsimaišyti, arba kaip pirmiau už jį patekti Hogvartsan. O gal viską meti velniop, ir sėsti tiesiai į traukinį Londonan, į namus, kur varnanagis tikrai jos neatseks? Ir nereiktų tada su juo susidurti mokykloje!
Vos Giedriui nulėkus žemyn, klastuolė pakėlė skaudiną kūną nuo žemės, iškarto paniškai dairydamasi aplinkui kur galėtų surasti ką apsiginti, kur kas būtų būti bent trumpam nutraukiantis vaikino dėmesį, kad ji susirastų raktą atrakinantį paradines duris - nieko tokio neatrado, net ir stalčiuose plytėjo didesni dulkių negu naudingų daiktų kiekiai, ir jinai turėjo griebtis paskutinės išeities. Galbūt sukilęs iš baimės adrenalinas kiek pagerino jos klausą, vis Junko ir girdėjo, kaip verda vanduo pirmame aukšte, kartu skaičiuojant jai likusį veikti laiką.
Per greitai apsisukdama ir susvyruodama vietoje, įvertindama savo galimybes ir ant kiek tai durna ir ant kiek savižudiška, mergina kelis kartus giliai įkvėpė - tik tada pakėlė kėlę, atlošu į priekį, ir visu greičiu ir turima menka jėga taikė šį į langą, stipriai užsimerkdama prieš susidūrimą. Na, jeigu nesugebės pabėgti, bent jau turės ginklų, būna tai apsigynimui ar pasišalinimui savo noru.
Atsimerkusi išgirdo spragtelint arbatinukui, taip pranešant, kad vanduo užvirė - gal jai pasisekė, galbūt Giedrius negirdėjo nė menkiausio garselio, ir tik kelis kartus giliai įkvėpdama mergina atsigręžė į langą - kažkaip jos mažos jėgos kiekio užteko, galbūt didesniąją dalimi prisidėjo ir kėdė, kad langas sudužo, ir bent jau kelios didesnės šukės gulėjo arba ant palangės, arba netoli keturiolikmetės kojų. Kiek keista, kad pati sugebėjo nesusižeisti arba neatsiųsti aštresnio kampo kito į savo pusę, bet to dar reiks palaukti - pačiame lange dar buvo įstrigusios begalės jų, tik norinčių vargšę jaunėlę pasmeigti ir iškruvinti. Šaliką apsivyniojusi aplink ranką, kelius aštriausius ir viską labiausiai blokuojančius išėjimą kampus ji nudaužė, kartu kiek nuvalė palangę, kad pati galėtų užsiropšti. Jautė, kad ir ranka ir šalikas buvo permirkę kažkuo lipniu, bet vistiek pasiėmė vieną šukių, suspausdama ją toje pačioje rankoje, net girdėdama plyštančios medžiagos garsą ir jausdama didesnį skausmą.
Galiausiai užsilipo ant jos pati, veidą iškišo pro išdaužtą skylę - nors ir kaip tikėjo, kad šokdama iš antro aukšto ką susilaužys ar pasmerks save myriop (kas galbūt ir nebuvo toks blogas variantas), baimė pasilikti čia buvo daug didesnė už skausmą ar lūžusią kūno dalį. Stipriai užmerkusi akis, jinai pasiruošė šokti.

[Giedrius Vėjavaikis]

Net nespėjus sugrįžti su puodeliais į viršų, pasigirdo dūžis, tik kurčias to nebūtų girdėjęs. Pajuto baimę, ką ji sudaužė? Televizorių? Konsole? Antikvarinę lėkščių kolekciją su miško gyvūnais? Vazą? Aaa... Nusirito į pilvą jaudulys kuris ėmė sukti vidurius. Padėjo puodelius ant lentynos ir greitai užbėgo laiptais viršun.
Į jo veidą atsitrenkė šaltas oro gūsis. Išdaužtas langas. Mergina kuri ketino pro jį iššokti. Perkūne, burtininkai yra idiotai! Visiškai pakvaišę idiotai! O gal tik ji?! Tik ją vieną reikia užrakinti į baltą kambarį? Kokia nesveika paranoja! Koks siaubingai prastas planavimas! Kokia gėda. Kodėl buvo toks idiotas ir pasikvietė nepažįstamąją į svečius? Juk ji nestabili... dauguma merginų buvo nestabilios.
Prilėkęs prie šviesiaplaukės, sučiupo ją už liemens ir truktelėjo į save. Pargriuvo kartu su ja, ant šukių. Viena iš jų sulindo į odą, bet to vaikinas nepajuto ir nedelsdamas suradęs jos ranką užlaužė. Prispaudė prie grindų kūną.
-   Bandei nusižudyti? Na žinai, tai yra, - atsiminęs, kad neturėtų dabar pradėti savo monologo, privertė ją atsikelti ir numetė ją ant lovos. - ...Tas langas kainavo 700 svarus, tai žinoma, nėra didelė kaina, bet tikiuosi sugebėsi sumokė-, - sučiupo jos abu riešus. – Kodėl tu it pasiutęs gyvulys? Juk sakiau esu nepavojingas, nejaugi negaliu turėti daugiau negu reikia draugų?
O taip, buvo suirzęs, mergelė galėjo justi, kaip šis drebėjo. Jo rankos. Iš streso, taip pat ir dėl adrenalino, bet balsas, balsas buvo ramus ir nerėkiantis.
-   Atleisk, kad išgąsdinau, bet nejaugi dabar aš turėčiau atsiprašinėti? Nejaugi tu nejauti gėdos, nei neturi blaivaus mąstymo? Tai... Erzina, - suleido savo nagus į jos odą. – Aš buvau malonus, ir vis dar esu, todėl... Prašau nusiramink, turiu arbatos... padaręs... puodeliai su lapėmis, gražiomis lapėmis, - mintimis apie meną bandė save nuraminti, ir tai išties veikė.

[Celeste Victoria Lavenza]

Ir vis dėl to nešoko, kūnas, net ir pasviręs į priekį ir jaučiantis oro pasipriešinimą nesitrenkė į žemę, nebuvo grotetiško vaizdo, nebuvo nieko sulaužyto, nebuvo merginos, tysančios ant grindų lauke. Nebuvo ir jos bėgančių žingsnių, kurie turėjo girdėtis viskam pasisekus.
Buvo tik dar didesnis skausmas nugaroje, tada tai, kaip kūnas buvo perkeistas, kaip veidas buvo prispaustas prie ledinių grindų, ant kurių puikavosi smulkūs stiklo gabaliukai, lengvai smingantys į odą. Dabar jau tikra viskas, bet net ir tada mergina ėmė spyriotis kojomis, kažką kartkartėmis užkliudydama - kažką, tai ir buvo svarbiausia, argi ne?
-Hah! Ar kada pagalvoji, kaip elgiesi?! Prieini, kažkoks nepažįstamas, užkalbini, antrame sakiny jau siūlai eit į tavo namus, t-tada vos ne atitempi, užrakini duris ir neleidi išeiti! Atmetant faktą, kad esi geriau fiziškai sudėtas už daugelį merginų ar net vaikinų! Tai kas nebūtų suknistas paranojikas! Ir še, esi malonus! Kas čia per paistalai, kas per geručiu berneliu save laikai, egoistas ar fuckboy much?- klyktelėjo toliau muistydamasi, juto, kaip tos smulkios dalelės perplėšę plonytę veido odą, kaip kažkas šilto ėmė kapsėti ant grindų. Na, sudaužytas langas, naujos žaizdos, nauja pažintis - visai ir užtektina dienelė, o dabar ir velniop buvo galima eit, kartu su savim pasiunčiant ir likusią visatos dalį. Gi ji ir buvo kalta dėl visko, kas dabar vyko.
Nors.. žaizdos, ji gavo naujas žaizdas, reikės ką per naujo pasakoti Karasunai, pranešant, kaip ėjo diena, vis ši buvo daug stipresnė viskame, net ir burtų pagalba būtų galėjusi susižinoti, ir vėl Junko bus iškeikta, ir vėl išvadinta netikėliška ir besiveliančia į nereikalingus skandalus, į netikusią ir nereikalingą egzistuoti! Staiga pranyko ir visas muistymasis, mergina sustojo vietoje, net nepajuto, kaip prie kraujo veide prisidėjo ašaros, susikaupusios į didesnius lašelius tekėdamos pro nosį ir leisdamosi skruostu, vis ji buvo prispausta (ar bent jos veidas) šonu.
-A-a..Atsiprašau..- sušnibždėjo, nežinojo, ar buvo kas girdėta, gal išvis tas menkai ką ir vertas bei reiškiantis žodis išsprūdo kaip tik jos mintyse, bet vis buvimas sukaustytos baimės, ne vien manomos ar spėjamos, o pagrįstos ir žinomos, kad nutiks, tai tikrai padarė daugiau, negu buvo galima tikėtis,- No-norėčiau j-jau eiti namo..

[Giedrius Vėjavaikis]

Taip, pasielgė idiotiškai. Tai pripažino, bet kaip tada jis susiras draugų? Juk reikia užkalbinti nepažįstamuosius, na juk ir į namus atsivesti, koks gi skirtumas, kad jie gali būti suknisti psic- bet po velniais, net nebūtų pamanęs, kad užtaikys ant laimingo skaičiaus.
Fuckboy. Nejaugi jį ir Hogvartse taip vadina? Tai paaiškintų daug ką, na bet... gal ir buvo Fuckboy, tik štai, nenorėjo būti juo vadinamas į akis, jau verčiau to nebūtų girdėjęs. Žibtelėjo akimis. Su mielu noru įvarytų ją į dar didesnę paniką, bet tą mintį sugebėjo nuvaryti šalin, tai jam garbės nei statuso neatneš, tad kodėl turėtų dabar savo beveik bendraklasę kankinti? Ir taip vargšelė prisikankino.
- Neleidau tau išeiti nes tu buvai perkaitusi, plaučių užde- klausyk, man atrodo aš tau paaiškinau viską ką dariau prieš tai darydamas, ar tai mintyse tik pasakiau? – kilstelėjo savo antakį. – Ir dar turi drąsos man sakyti „fuckboy“, kaip nemandagu.
Mergaitė pradėjo verkti. Aa... Nesmagu. Suspaudė jam tai širdį. Pravirkdė ją! Kaip nemėgo žvelgti į ašarotus veidus, tai sužadindavo ne kokius prisiminimus.
Junko paprašė būti paleista, bet negalės to padaryti. Negalės jos išleisti kruvinu veidu ir nusiverkusios. Ką kaimynai pamanys?! Perkūne, turbūt viena iš bobų jau ir dabar tyko prie lango, o gal jau kelios net apkalba jį? Jo tėvus? Suraukė antakius. Su tokiais tempais, tėvai ims manyti kad yra neatsakingas vaikigalis.
-   Atleisk, negaliu to padaryti, tu apsiverkusi, kruvina, klausyk, aš tau nieko nedarysiu, juk nepadariau, o galėjau.... tai pasitikėk manimi, gerai? Išleisiu tave kai... susitvarkysi žaizdas ir nebebus tokios raudonos tavo akys ir kai... sutvarkysime šitą kambarį, - lėtai išvardino. – Prašau nebėk, tu man ir taip padarei didžiulę gėdą, - tiesmukai pasakė, ir suprato, negalintis jos paleisti... jau nebe pasitikėjo ja, kad galėtų šią palikti vieną kambaryje.
Atsistojo, truktelėdamas į save ir Junko, laiptais žemyn nuvedė į vonios kambarį. Spintelės buvo pilnos negendančių vaistų, tad netrukus rado bintų, dezinfekuojančio skysčio ir servetėlių. 
Garbanius ir toliau nejuto savo žaizdų iš kurių kapsėjo kraujas, net viena iš stiklo šukių akivaizdžiai matėsi įsmigusi nugaron. Šis dabar turėjo didesnių problemų ir nė nemanė susižeidęs, o veidrodis nors ir galėjo atspindėti jo nugarą, bet... vaikinas į savo atspindį neketino žiūrėti, kol ši šviesiaplaukė yra name.

[Celeste Victoria Lavenza]

Kas gi būtų galėję ją kaltinti, vis dėlto, argi ji nebuvo auka visame tame, vos ne per prievartą įkalbėta, ypač dar ir dabartiniame pasaulyje, kur slypi visokio tipo pikdarystės, net nebūtinai žmogaus galvoje, bet ir kiekvieno laikraščio pirmame puslapyje, kur slypėjo po kažką blogo nutikusio vakar ar tai užvakar.
Tik linktelėjo į viską ką sakė Giedrius, tai skambėjo bukai, vos ne visi jo ištarti žodžiai - ir ji mielai toliau būtų laidžiusi balsą, galbūt net pastūmusi jį į langą, kol pati kaip kitaip bandys iš čia išsinešdinti, bet tai nebebuvo jos tolimesnė rolė, o ji pati nebebuvo pirmakursė Junko, kuriai būtų užtekę drąsos tą padaryt. Ir gerai, koks gi skirtumas, ką jisai galėtų padaryti - nuo sumušimo ar pavertimo į jo asmeninę lėlę ligi užmušimo, tikrai, koks gi skirtumas, mergina ir pati mielai būtų save pasiuntusi anapilin, gal todėl ir bandant šokti jos minčių virtinėje neegzistavo jokio tipo baimė.
Jautėsi per daug pavargusi, nuo viso išsirėkimo, nuo prarasto kraujo, nuo ir taip originaliai per mažo cukraus kiekio kraujyje - net tolimesni atsiprašymai, tarsi jau užprogramuoti kūne į numatytąja sistemos būseną buvo nebelendantys laukan, kas buvo savotiškas gerumas, vis Junko nė neregėjo dėl ko kalta buvo ji. Jeigu jisai nebūtų nieko pradėjęs, jei nebūtų kažkoks užsimaskavęs stereotipinis grifų atstovas, su savo drąsa ir savimeile ligi ausų, tada nieko ir įvykti nebūtų įvykę! Pasitikėt juo, jau verčiau su Šetonu pačiu susidėtų - net jei taip ir savotiškai buvo, vis Karasuna ir jisais turėjo būti bent jau pusbroliais.
-G-Gerai..- tyliai sušnibždėjo, ir kūnas buvo pradėtas tempti savaime - jokios jėgos ji net nedėjo, tikriausiai vos varnanagis ją paleistų, ir ji per naujo susmuktų ant grindų. Akys visą laiką buvo įsmeigtos tiesiai į tąsias šlepetes, su tais mielais kačiukais, kurių užmatymas vien dabar vertė norėti viską išvemti lauk. Jau verčiau būtų pasilikusi Hogvartse, kad ir kaip kūnas tam pačiam nesutiko, o jinai pati norėjo ištrūkti laukan.
Atsidūrė vonioje - toje tipinėje, siaubo ir nesiaubo filmų pamėgtoje ligoninės baltumoje, net jei čia tokį vaizdą trukdė dulkės ten ar pageltonavęs ruoželis anan, bet vis tai nesudarė nieko per geros emocijos. Ir akis, skaudanas ir tenorinčias užsimerkti ilgesniam laiko tarpui, ji viršun tepakėlė tik išgirdus krebždėjimą, kai Giedrius ėmė kažką per daiktus - bent jau dauguma šių buvo atpažinti, kad ir vaistų pavadinimai, einantys jau už jo nugaros.
-T-tu s-susižeidei,- išlemeno tylomis, jau tiesdama ranką link šukės, įsmigusios į jo nugarą ir drabužį, aplink kurį susidarė raudona kraujo dėmė, palaipsniui tekanti žemyn ir paliekant po kitą mažą papildomą dėmelę - tik paskutinę akimirką šią atitraukė, it supratusi, kad tai nėra gera mintis, tad verčiau nuleido akis į rankas, vieną pilną smulkių stiklo gabaliukų, kitą vis dar apvyniotą šaliku, jau iškruvintu ir suplėšytu,- K-kodėl tu t-taip elgiesi..?