[Celeste Victoria Lavenza]

Veidą iškart papuošė šypsena, žinojo, kad kvaila buvo tikėtis, kad Nero naujos gyvybės kiekį įkvėpė jos atsiradimas čia, bet buvimas taip šiltai priimtai, lyg ji buvo čia norėta - tai tikrai suspaudė jai širdį, iš džiaugsmo, iš laimės, ak, šitas mielas, nepakeičiamas Nero ją ne tik traukė iš nevilties gijų, jau nuo seno apsivijusių ją iš visų įmanomų pusių, bet ir gynė nuo jų, kad ta ir buvo savotiška gynyba. Bet tai buvo nuostabus jausmas, nuo kurio klastuolė norėjo šokinėti ant pirštų galiukų.
-Sakau, gal jau ėmiau ir pabodau tau,- nusijuokė. Gi žinoma, kaip kitaip reikėjo reikšti savo didžiausias baimes, jeigu ne juoko formatu.
Išspaudusi šypsenėlę į švilpio komentarą, pati regėdama jo daug labiau priartintą veidą per stiklinį indelį, Junko šiek tiek iškišo liežuvį, abu rodomuosius pirštus įbesdama į jiems atitinkantį skruostą, nutaisydama galbūt kiek keistą ar juokingą, retesniam galbūt net mielą veido išraišką.
-Na, kad tu užsidėjai jau jį pirmasis..- tylomis nutęsė, palinkdama prie bendrakursio ir pirštų galais suimdama buteliuką, jau tvirtai už grandinėlės kabantį ant švilpio kaklo, lengvai pateliūškuodama jame esantį vandenį,- Tai man galvoti, kaip galėčiau tau pakenkti? Tai.. Tai ne kažkas, ką norėčiau daryti.
Kiek susiraukusi, gi dar kartelį įsižiūrėjo į vandenį, tada lengvai atsiduso, it pasiduodama. Kad ir kaip kažkas jos viduje vien tik tokio tipo mintims, kad ir pamokų tikslu skirtoms, priešinosi užduotis buvo užduotis, ir nieko nepakeisi.
Gerai, pakenkti, pakenkti.. Fiziškai būtų šlykštu kaip nors jį atakuoti, tai, na, emociškai? Galbūt kažką paskleidžiant, kaip kad paskalas - vien ta idėja prieš akis pastatė sceną iš jų susitikimo prie Švilpynės stalo, privertusi merginą sustingti. Gerai, gal tai nebuvo geriausia idėja, ir dabar vien nuo tokios minties jai darėsi bloga - kiek papurčiusi galvą, ji įsmeigė tamsias akis į Nero.
-A-aš.. nemanau, kad galiu.. kad man išeina norėti tau kaip pakenkti,- ah, tai net skambėjo ne taip - nors, ką ten gali žinoti, tai vistiek buvo tiesa, kad ir išreikšta netinkamais žodžiais. Pusę lūpų šyptelėjusi ir nervingai pasikasiusi skruostą nagu, ji darkart įsmeigė akis į mažame indelyje esantį skaidrų vandenį.

[Gaby Glass]

Gaby su kitais grifiukais ėjo i pirmąją ,Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Pamoka buvo kartu su klastuoliais . Visi atsisėdo po du ,bet liko vienas iš klastūnyno, ir vienas iš grifų gūžtos  .Ir tie paskutiniai vaikai buvo Gaby ir klastuolis . Taigi atsisėdo jie kartu . Jis buvo gražus , tamsios akys , atsikišęs žandikaulis, kai nusišypsojo matėsi jo duobutės . Žiurėdama į jį ,neišgirdo , mokytojos klausimo .Ir susigėdus nuraudo. Tik dabar ji apsižvalgė po kabinetą , jis buvo paprastas , nelabai kuo išsiskiriantis nuo kitų , bet ji vistiek jautėsi kažkaip keistai. Mokytojai uždavus užduotį ,panelė Glass padarė labai greit .Ir tada apžiūrinėjo ,kitus mokinius ,klase ir mokytoją. Nusišypsojo sau ,ir pagalvojau ,kaip džiaugiasi ,kad mokosi čia.

((Eliza: neaprašei, kaip tavo veikėja atlieka užduotį.))

[Elna Klumpar]

Visą laiką kol kiti mokiniai atsakinėjo Elna sėdėjo pačiame paskutiniame suole ir, tik tai mokytojai paaiškinus užduotį ir kitiems jau pradėjus dirbti Klumpar susivokė vis dar sėdinti viena. Greit pakilusi ji nudundėjo, prie jau iš kitų pamokų pažįstamos Jasmin. Prieš tai aišku, ji pasigriebė buteliuką su stebuklingu vandeniu nuo savo suolo.
-Labas. Kaip matau viena, tai turbūt galiu atsisėst?-tyliai prakalbo El. Nelaukusi atsakymo ji atsisėdo šalia pirmakursės. Užsikabinusi buteliuką su vandeniu ant kaklo Klumpar jį pasukiojo savo šaltuose pirštuose ir tyliai pažnibždėjo:
-Na, rodysi Tu man klastą.
Trumpaplaukė atsisuko į suolo draugę laukdama kol ji padarys tą patį ir jų akims susitikus jos galės pradėti užduotį.

[Edgar Jeffter]

Ketvirtakursis pusgarsiu nusijuokė, kai sulaukė kritikos iš antrakursės dėl mandagumo.
Sveika, sveikai,- pasisveikino ir su varne nepaleisdamas šypsenos iš veido. - Nėra čia ką galvoti, o laikas nepykti,- dėl Kerėjimo pamokos nesusipratimų ragino merginą pamiršti tai, kas įvyko dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių. Matydamas, jog Kiyomi nelabai ką žino, ar girdėjo apie negandas, grifas nenorėjo jaunosios mokinės galvos prikimšti blogų dalykų, dar labiau šyptelėjo atsakydamas:
- Viskas tvarkoje. Tik nusišneku aš,- ir po šių žodžių profesorė ėmė kalbėti. Jai baigus ir kiekvienam mokiniui davus pamokos daiktą, juodaplaukis savąjį buteliuką ėmė trinti pirštais, suspaudęs jį į kumštį.
- Na, aš jau nebemanau nieko, nes jau aišku, ką veiksime šiandien,- nusijuokė suvokdamas, kad nespėjo atsakyti į varnės klausimą.
- O buteliukai juk užpildyti vandeniu,- šįsyk vaikino veidą nudelbė nuostabos kupina šypsena, dėl to, kad išsiblaškėlė nė nematė to, kad buteliukas yra pripildytas.
- Trumpink,- sutiko juodaplaukis dėdamasis ant savo kaklo buteliuką ir linktelėjo pritariamai galva sutikdamas su mergaitės pasiūlymų pradėti. Vandenėlis esantis nedideliame inde ėmė keitalioti spalvas, tai oranžinė, rožinė, pilka. Ar neturėtų įgauti vienos spalvos sunerimo vaikinas galiausiai spalva stojo ties rudai raudona. Edgar'as kilstelėjo akis į jaunąją draugę.
- Ir ką ji reiškia?- nesuvokdamas spalvos reikšmės paklausė ir atsivertė vadovėlį. Kelias minutes paskaitinėjęs šiandieninę temą, prunkštelėjo iš juoko.
- Tikrai jau to nebus,- bandė patikinti Kiy. - Dabar tavo eilė,- ramiai pasakęs žvelgė į pasimetėles akis ir ėmė mąstyti apie tai, kaip dar kartą pasišalina nuo draugės nieko nepasakydamas jai ir palieka su užduotimi likimo valiai.

[Skarletė Siuzana Vein]

-Aš nesakau, kad pykstu, bet vos mirtinai nesušalau,- pakėlusi nosį aukštyn tarė Kiy,- neslėpk nuo manęs tiesos, jei jau sužinau kažką - tenka sužinoti iki galo. Kokie negeri dalykai?- vėl paklausė varnė. Bet Edgar jai nespėjo atsakyti, nes buvo laikas dirbti.
-Pripildyti?- mergaitė plaštaka trenkė sau per galvą, o tiksliau per kaktą,- tiesą sakant nepastebėjau. Tai, pradedam?- varnė pradėjo kuo slapčiau mintyse dėstyti savo planą, bet matosi, kad grifiukui puikiai pavyko išsiaiškinti jos kėslus. Kai į Kiyomi rankas pateko mažytis buteliukas su magišku vandeniu, Harlė jį sukinėjo pirštuose. Aš žūt būt turiu išsiaiškinti jo planą... Ką reikia daryti, kad tas magiškas ar koks ten ryšys atsirastų? Staiga vanduo pradėjo blizgėti ir keisti spalvas. Ar čia tas ryšys? Antrakursė atsipalaidavo ir ant kaklo  užsidėjo grandinėlę su buteliuku. Jautėsi tarsi Edgar mintys skverbėsi kiaurai ją, bet taip nieko gero ir nesužinojo. Tai koks jo planas? Kodėl aš jo nežinau? Gal jis net nekuria? O gal aš nemoku elgtis su tuo vandeniu? Ar tiesiog nepavyksta? mažylės galvoje sukosi tiek daug minčių, o berniuko mintys tiesiog netilpo į mažą  Kiyomi galvelę.

[Cybella Xavier]

Bella stengėsi susikaupti kiek tik gali labiau - ji nenorėjo prašvaistyti šios pamokos veltui. Tačiau, kad ir kiek stengėsi, jos ramybėje nepaliko keistas jausmas: visi klasėje atrodė laimingi ir trykštantys džiaugsmu. Bet tik ne Bella - ji sėdejo pačiame klasės gale, suole, kuriuo su nieku nesidalino. Bet pagaliau, visas šias nerimą keliančias mintis išsklaidė prof. užduotis, ir ji kibo į darbą - norėjo šią užduoti atlikti kuo puikiausiai. 

((Eliza: nėra 600 simbolių. Juk gali papasakoti, kaip tavo personažas vienas kibo į darbą poromis.))

[Alisa Feles]

  Liza įėjo į klasę. Ji labai jaudinosi. Nežinojo ką daryti, kur sėstis, ką sakyti. Ji labai daug prisiskaitė apie burtus, nes pati buvo kilusi iš žiobarų giminės. Ji nežinojo džiaugtis ar liūdėt. Jai buvo baisu, bet viduje atrodė, kad kažkas nori išsiveržti, ištrūkti. Ji laukė pamokos. Ji visada
 svajojo būti kažkuo ypatinga ir dabar jai atrodė, kad tai jos proga.
   Ji atsisėdo viena. Visi aplinkui lakstė, traukė savo burtų lazdele ir gyrėsi kokių burtų žino, bet Liza nežinojo nė vieno iš pasakytų. Jai pasirodė, kad jie visi išgalvoti. Prie jos atsisėdo kažkokia mergaitė. Lizai pasirodė ji visai miela.
  Prasidėjo pamoka. Visi nurimo ir sulaikė kvapą. Laukė to kas nutiks.

((Eliza: matau, kad įrašas redaguotas, tačiau 600 simbolių turi būti ir be mano komentaro. Be to, pats laikas pradėti praktiką ar bent rašyti apie tai, kad personažas žvalgosi partnerio darbui.))

[Bethany Landworth]

   Vieną akimirką Bethany dar verkė, o kitą akimirką skausmas išblėso. Iš pradžių ji nesuprato, kodėl taip staiga tas skauskmas dingo, tačiau pamačius Dallifrėjos rankoje lazdelę, viskas tapo aišku.
   - A-a-ač-č-čiū, - kūkčiodama padėkojo Betė ir nusivalė savo sūrias ašaras.
   Kiek apsiraminus antrakursė paraudonavusiomis akimis dėkingai pažvelgė į bendrasuolę ir paėmė savo buteliuką. Atidžiai apžiūrėjus ir pasukinėjus, Bethany užsidėjo jį ant kaklo ir, vėl pasisukus į Dallifreą, prakalbo:
   - Emm... Tai, kuri pradės užduotį? Gal tu geriau... Aš dabar nelabai nusiteikusi galvoti apie kažką blogo...
   Šyptelėjus rudaplaukė įsižiūrėjo į Dalli akis ir laukė buteliuke esančio vandens spalvos pasikeitimo.

[Damla Bouhouti]

Damla atsisėdo į kėdę šalia pusseserės ir neatitraukdama savo šviesiai žydrų akių nuo rausvaplaukės. Netrukus, pirmakursė buvo suspausta lyg koks pliušinis meškiukas vaiko glėbyje. Atrodė, kad mergaitei jau trūko oro, tad laimei, Lis greitai ją paleido. Baigus atsakinėti dar keliems mokiniams, profesorė Maier tarstelėjo keletą žodžių. Ak, galėjau ir aš ką pasakyti apie vandens savybes, būčiau uždirbus tašką savo koledžui,- liūdnai pagalvojo. Kol šviesiaplaukė mąstė, ant suolo atsirado nedidelis vandens buteliukas. Užduotis Damlai neatrodė be galo sunki, juk jos pusseserė vaikystėje buvo tikrai daug išdaigų iškrėtus, už kurias tikrai norėtųsi atkeršyti.
-Aš tikiuosi neprieštarausi, jei pradėsiu pirma,- tarė Damla žiūrėdama rausvaplaukei į akis. Nelaukusi atsakymo, pirmakursė paėmė buteliuką ir uždėjo jį pusseserei ant kaklo. Nukreipus savo šviesiai žydras akis į Lisette, Damla ėmė galvoti apie negerus dalykus, kuriuos galėtų padaryti pusseserei. Dabar jos mintyse stovėjo vaizdai, kai Damla įstumia Lis į balą, peša jai plaukus ir išmaudo sniege (juk šie dalykai negali būti labai blogi, kai prieš tave sėdi mylima pusseserė). Vis galvodama apie šiuos dalykus, šviesiaplaukė laukė pusseserės reakcijos.

[Lisette la Claire]

Baigus atsakyti dar keliems mokiniams, prabilo profesorė Maier. Lis apsidžiaugė uždirbusi tašką savo koledžui ir pasitvarkiusi plaukus toliau sekė pamoką. Užduotis rausvaplaukei pasirodė gan įdomi, nors nežinia kaip reikės sugalvoti kažką pikto pusseserei, sėdinčiai šalia. Netrukus ant stalo atsirado ir mažas stiklinis buteliukas vandens.
-Žinoma, kad gali pradėti pirma,- šyptelėjo antrakursė ir stebėjo kaip Damla pakabina buteliuką rausvaplaukei ant kaklo. Kiek pasukiojus stiklinį buteliuką tarp prištų, Lisette ėmė laukti, kol kas nors įvyks. Visai netrukus rausvaplaukės oda pašiurpo, lyg tuoj nutiks kažkas negero, o jos mintyse atsivėrė vaizdai, kuriuose Damla įstumia Lisettę į pelkę, peša plaukus ir maudo sniege. Prisiminusi, kai vieną lietingą vakarą rausvaplaukė visai netyčia (o gal tyčia?) įstūmė pusseserę į pelkę, pratrūko juoku. Laimei, greit susivaldė, juk vis gi vyksta pamoka, ir žydromis akimis pažiūrėjo į pusseserę.
-Nejaugi tu vis dar laikai pyktį?- šyptelėjo Lis ir švelniai nukabino buteliuką su vandeniu, nuo savojo kaklo ir užkabino ant pusseserės. Rausvaplaukė nusprendė nebūti tokia švelni, juk viso labo visa tai tėra vaizduotė, jokiu būdu neišsipildysianti realybėje. Pasukiojusi buteliuką tarp kaulėtų pirštų, Lisette ėmė mąstyti, kaip peiliu nupjauna pirmakursės pirštus po vieną ir priverčia pusseserę juos suvalgyti. Tiesą sakant, net pačiai Lis pašiurpo oda nuo tokių mąstymų, tad laukdama Bouhouti reakcijos ėmė galvoti apie gražius dalykus.

[Rafaela Ginoble]

 - Visada prašom, - draugiškai šyptelėjo ir įsikišo savo burtų lazdelę kišenėn. - Na, jei nori, tada gerai.
 Nusuko akis ir užsimerkė. Ėmė įsivaizduoti įvairius kankinimo būdus, kuriuos panaudotų prieš hipotetinį priešą. Nelabai patiko to priešo vietoj vaizduotis gana mielą grifę, bet ką padarysi, jei reikia.
 Prieš jos akis iškilo patys baugiausi vaizdai, kokie tik galėjo keturiolikmetei ateiti į galvą. Pradėjo nuo grifės skandinimo, tada ėmė ją smaugti - rankomis ir pagalve. Ėmė galvoti dar daugiau būdų, kaip galima pakenkti kitam, net ir žiobbariškų - šaunamojo ginklo panaudojimas, spąstai, nuodai. Galiausiai prieš jos akis iškilo kamuojamos Crucio ir Imperius kerais Betės vaizdas. O tada... mintyse nužudė ją labiausiai paplitusiu tarp juodųjų burtininkų būdu.
 Jai pačiai pasidarė bloga nuo tokių vaizdų. Plačiai atmerkusi akis ir keliskart greitai sumirksėjusi smalsiai pažvelgė į suolo draugės buteliuką su vandeniu.

[Bethany Landworth]

   Betei ilgai laukti nereikėjo. Jos buteliuko spalva virto tamsiai mėlyna, tada violetine, tada tamsiai raudona, tada juoda, ir galiausiai spalva tapo tamsiai žalia. Grifė susidomėjusi vis dar žiūrėjo į savąjį buteliuką, ir tik po minutės pakėlė galvą ir įtariai, bet kartu ir linksmai, paklausė:
   - Apie ką tu pagalvojai? Na, vienu žodžiu, dabar mano eilė.
   Patogiau įsitaisiusi kėdėje, ji vėl įsižiūrėjo į Dallifrėjos akis. Po kelių akimirkų užsimerkė ir pradėjo įsivaizduoti įvairius kankinimo ir žudymo būdus.
   Pirmas dalykas, šovęs į galvą grynakraujei raganai - Avada Kedavra burtas. Bethany įsivaizdavo jos pasigailėti maldaujančią Dalli, ir save, ją šaltakraujiškai nužudančią. Aišku, realybėje to grifiukė tikrai nepadarytų savo draugei, tačiau tai profesorės paliepimas ir nieko pakeisti negalima. Paskui mergaitė įsivaizdavo tiesiog paprastą varniukės spardymą, po to jos galvos daužymą į sieną, po to išmėsinėjmą, o po to durstymą peiliu. Visi šie būdai Betei pasirodė labai šlykštūs ir žiaurūs, tad ji nusprendė pagalvoti apie ką nors paprastesnio ir labiau įtikimo. Tačiau jai į galvą vis tiek atėjo Dallifrėjos akių obuolių išėmimas.
   Pasibaisėjusi savimi rudaplaukė staigiai atsimerkė ir žvilgtelėjo į savo draugės buteliuką.

[patsuan]

Matydamas, kad Junko, rodos, jaučiasi gana gerai, netgi sugebėjo į jo nesąmonęs atsakyti teigiamai--pripažins, kad tikėjosi vieno kito smūgio į šonus arba bent jau kokio piktoko žvilgsnio, tačiau nieko panašaus neatsitiko. Patenkintas vaikinukas šyptelėjo tam tikra smug šypsena ir tvirtai įsmeigė savąsias akis į klastuolės, stengdamasis labai tankiai nekvėpuoti, kai šioji priartėjo arčiau jo.
-Nebijok, aš juk tvirtas, - kiek gilesniu balsu atsakė, kilstelėdamas viršun lūpų kamputį. -Juk žinau, kad niekad nieko nenuskriaustum, ne tik manęs, - pabandė kaip nors paraginti ją, tačiau tuo momentu lyg kažkas ir dilgtelėjo jo paširdžiuose, dygiai ir nemaloniai. Iš tiesų, labai norėjo tuo, ką jis ką tik pasakė, patikėti, tačiau juk negalėjo imti ir to nuspręsti. Juk per tą laiką, kai jie abu nebendravo, kai kurie dalykai ėmė ir pasikeitė, bent jau kažkiek. Kas galėjo patvirtinti, kad tie pokyčiai nebuvo dar labiau drąstiški? Tačiau, nenorėjo manyti bloga--negalėjo leisti sau to, tai buvo tiesiog nemandagu ir gėdinga-- apie šią merginą, todėl tik švelniai atsiduso per nosį ir verčiau užkabino indelį su tuo magišku vandeniu ant jos kaklo.
-Galbūt man pasiseks geriau, - paaiškino ir tuomet, pasisukęs patogiau Junko pusėn,  vėlei įsispirtėjo į jos akis, net suraukdamas antakius iš susikaupimo. -Ir tuomet tu galėsi sekti mano pavyzdžiu, - užbaigė ir giliai įkvėpė. Ta mintis, kuri jam ką tik kilo, turėtų suveikti. Juk, nėra taip, kad jis išties norėtų ją nuskriausti, tai juk viskas vyksta jo galvoje. Ir, na, techniškai, kai kuriems tokie dalykai netgi patinka, bet, techniškai, jie yra tam tikra smurto forma, taigi... Šiek tiek raudoniu išmuštais skruostais jis mintyse įsivaizdavo, kaip suriša savo draugę virvėmis taip, kad jos netgi įsirėžia į jos odą ir palieka piktas, rusvas žymes ir neleidžia pajudėti nė per centimetrą.
Tikėjos, kad tai suveiks.

[Džeimsas Greywindas]

Stiklinis buteliukas su ypatinguoju vandeniu vangiai vartaliojosi tarp grifo pirštų. Galbūt dėl to, kad sukurtų tą magiškąjį ryšį, o galbūt ir ne. O galbūt dėl įdomesnės veiklos.
- Taip, tu mane matai,- sumurmėjo, pasitatydamas kėdę taip, kad porininkės stebėjimas nebūtų nepatogus. Atsisukęs į Tris pridūrė,- bet būtų puiku, jei neskaitytum mano minčių... gerai? Be to pagalvoti tai pagalvosiu, nepergyvenk. Užduoties nesupranti?- perklausė užsikabindamas buteliuką ant kaklo, kai šis neryškiai sumirguliavo pilka spalva.
- Užduotis labai paprasta: spoksai man į akis ir sugalvoji kaip man pakenkti, o gal ir nužudyti. Maniškis buteliukas sumirguliuos spalvomis kai pajaus tavo klastingus planus. Tokia užduotis. O išradimas su vandeniu toks kad su juo gali nuspėti kitų planus ir taip apsigaminti. Ne, per butelį manęs nereikės pamatyti,- prajukęs pridūrė, bet susitvardė pamatęs juodų Tris akių žvilgsnį.
- Jei tu nieko prieš aš pradėsiu,- taip taręs užsimerkė. Mintys ir vaizdiniai lėkė prieš akis gundydamos ketvirtakursį kaip pakenkti penktakursei grifei. Kiek suraukė kaktą, lyg tai padėtų pastarosioms "susidelioti" į vietas. Galbūt staigus dūris medžiokliniu peiliu su sidabro priemaišomis pasmakrėn ir būtų geresnis būdas...bet ne. Atsimerkė. Jis žinojo. Kaip. Pakenks. Bet tai nebus dūris. Toli gražu. To neįvardino mintyse, nes tai ką sugalvojo, o gal greičiau kas dingtelėjo galvon buvo inkstintų vedami norai sukelti padarų esančių jame. Primerkęs akis, burnoje pajuto kraujo skonį... bet viskas greitai pasikeitė kai kairės plaštakos vidinėje pusėje pajuto nestiprų dilgčiojimą, bet nervinantį. Lyg pabudęs iš transo Greywindas atkutęs įsispoksojo merginai už nugaros, vengdamas jos žvilgsnio. Juodaplaukis nežinojo ar Tris perskaitė jo mintis ar jau apžiūrėjo vandens spalvą buteliuke. Bet meldė mintyse kad neatliko pirmojo varianto. Nes kaip kvailai skambėtų jam gėda. Gėda nes Beatričei mintyse pakenkė kaip vampyras...Kraujo nuleidimas...- bailiai sušnabždėjo mintyse negalėdamas patikėti, kad tai ką išvydo prieš akis mintyse... jam patiko regėti ir jausti. Greitai nuvijęs mintis grifas žvilgtelėjo plaštakos pusėn.Ten kraupiai raudonai mirguliavo du žodžiai: "Nė negalvok". Pro įrėžtas raides nestipriai sunkėsi tamsiai raudonas vos ne purpurinis nežmogiškas kraujas. Greywindas greitai žodžius paslėpė įtraukęs ranką į apsiausto rankovėn. Tai nebuvo buteliuko su vandeniu poveikis- tai žinojo tikrai. Juodaplaukis kiek nervingai dešine ranka pasitaisė kabantį ant kaklo buteliuką. Ir nusikeikė mintyse.
- Na? - su akmeniniu veidu galiausiai kreipėsi į Beatričę Sandrą Riddle.

[Beatrice Georgiana Riddle]

„Tu ne vampyras, ir ne vilkolakis,  tu ne slapstūnas, bet ir ne žmogus...“ mąstė Beatrice Sandra Riddle žvelgdama tai į kraujo spalva nusidažiusį vandenį jos buteliuke, tai į Džeimso mintis. Galų gale, mergina su siaubu išvydo, jog iš vaikino riešo, kurį jis akimirksniu paslėpė rankovėje, ėmė sunktis kone purpurinis, nežmogiškas kraujas, tačiau ir vanduo, jos buteliuke maišėsi dviem spalvom, čia patapdavo raudonas, kaip kraujas, čia pasirodydavo tamsiai rudas skystis. „Kraujo nuleidimas.“ Išvydo tik du žodžius ketvirtakursio galvoje, tačiau juos sekė kai kas baisiau, pasimėgavimas, tuo, ką daro, ką jaučia, jam patiko gerti jos kraują, tačiau mergina žinojo ir tai, kad toks padaras kaip Džei, paragavęs jos kraujo, tuoj pat nusinuodytų. „Vilkas su safyru kaktoje žetone....“ tamsiaakei, ne, veikiau jos minčių draugui viskas ėmė ryškėti, tarsi išplaukiant iš gelmių į vandens paviršių. Tris patiko tas jausmas, tačiau iki visiško aiškumo dar trūko kai kurių detalių. „Tom, kodėl jis nusinuodytų paragavęs mano kraujo?“ pasmalsavo penktakursė, „Todėl, kad tokiems padarams kaip jis, vienintelis, pats didžiausias, galingiausias bei baisiausias nuodas yra horokruso kraujas, štai tas, rudas skystis, besimaišantis vandenyje su tavo tyru raudonu krauju.“ „O tada kodėl tu dar neužkrėtei viso mano kraujo?“ „Todėl, kad tu per stipri, tu nepasiduodi, tu stipresnė už... už mane.“ Nenoromis droviai pripažino tamsos valdovas, Beatrice savimeilę tai paglostė kaip niekas kitas. „Todėl tu ir buvai paskirta į grifų gūžtą, todėl, kad esi kovotoja iš prigimties, nuo lopšio.“ Pridūrė paaiškindamas Tom Marvolo Riddle.
-na... na, tu mėginai mane nužudyti, dabar mano eilė. – pralemeno Tris, tarsi naivi avelė, nors anaiptol tokia nebuvo, o gal ją šokiravo tai, kad Džeimsas mėgavosi tuo ką darė, mėgavosi jos krauju, „Bjaurybė, taip ir padvėstų bent lašo paragavęs.“ Šnypštėliškai pratarė Tom. „Gerai, gerai, leisk man susikaupti ir neapsikvailinti.“ Mergina užsimerkė, nebežiūrėjo nei į Džeimso akis, nei į vandens buteliuką, kabantį ant jos kaklo, nežiūrėjo niekur. Ji bėgo, bėgo mišku, staiga, iš už medžio iššoko padaras, juodais plaukais, ypatingai mėlynomis akimis. Prišokęs prie jos vaikinas mėgino įkąsti, nuleisti kraują, tačiau, ilgi bbalti išblyškę pirštai kilstelėjo lazdelę, ir susmukęs berniukas ėmė raitytis, klykdamas iš skausmo.