[Celeste Victoria Lavenza]

Tyliai pravėrusi kabineto duris ir įsmukusi vidun, mergina apsidairė aplinkui - dar prisiminė, kaip šias pareigas eidavo Gabriella, tokia švelni ir netgi kiek per lengvai į nedorybes perkalbama mokytoja ir koledžo vadovė. Viskas buvo taip seniai - net nėjo suprasti, kad žiū, jau nuo to prabėgo trys kursai, o ji per tą laiką nė neįžengė į šitą kabinetą, kuris buvo perkeistas per antrus metus einančios šias pareigas profesorės norus.
Neleisdama nereikalingam nostalgiškumui ją visą apimti ir paversti į dar didesnę drebučių košę, šviesiaplaukė išlemeno tylų, galbūt net neišgirstą pasisveikinimą į profesorės Maier pusėn, jau it nuteistoji traukdama į laisvesnio suolo pusę - nors ir tik tada, tik pakėlus galvą labiau, kad apsidairyti kur realiai tuščia jos tamsios akys aptiko Nero, vien nuo tokio fakto papuošiant merginą neregimų blizgučių aura.
-Neprieštarauji?- iškarto smuktelėjo prie jo, kad niekas kitas nė nedrįstų užsiimti jai pačios saugiausios ir ramiausios vietos visame kabinete - pirštų pagalvėlė lengvai bakstelėjo į jo šaliką, jeigu švilpis netyčiomis būtų užsnūdęs ar bent priminęs, bent tą jau tikrai galėjo reikšti jo išsidrėbimas suole.
Klastuolė net negalėjo apsakyti palengvėjimo, apnikusio vos užmačiusi bendrakursį - dar vien nuo jų susitikimo prie švilpynės suolo ir ganėtinai keistos dienelės ji buvo daug gyvesnė nei įprastai, kas visad turėjo būti geras ženklas. Iš galvos niekaip nedingo ir švilpio artumas ir skleidžiama raminanti kūno šiluma, kas galbūt ir buvo priežastis, kodėl ketvirtakursė jautėsi taip gerai prie šio, kad dingo didesnis baimių kiekis, įskaitant ir kasdieniškai ją sekantį mikčiojimą arba baimingą žodžių išveblenimą - net jei ji vis dar buvo klasėje, vis dar aplinkui šią dėjosi per daug blogų ir naikinančių visumą dalykų, kurie pačią merginą kasdieną mesdavo į akliną tamsą.

[Damla Bouhouti]

Damla be galo nekantravo sudalyvauti pirmojoje pamokoje, todėl vos ne bėgdama lėkė į apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Vos pravėrusi duris, ji iš karto sustojo - mergaitė suprato, kad ši pamoka jai patiks. Nežinojo kodėl, tiesiog jautė. Kadangi Damla dažnai užsisvajoja, tik po poros minučių susiprato, kad jau reikėtų atsisėsti į suolą. Mergaitė pasirinko pirmąjį suolą dešinėje pusėje, nes jai buvo svarbu viską girdėti ir matyti geriausiai. Iš jaudulio Damla visa virpėjo, tačiau, kai išgirdo užduotį, galvoje staiga apsigyveno sumaištis. Ji nė nenutuokė, kokios gali būti magiškos vandens savybės, o tuo labiau, visai neįsivaizdavo su kuo ji galėtų atsisėsti, juk nieko nepažįsta. Bet mergaitei vistiek teko gerokai pasukti galvą, ji nenorėjo pačią pirmąją pamoką pasirodyti kaip visiška neišmanėlė. Staiga Damlai dingtelėjo mintis, tačiau ji nenorėjo apsijuokti, todėl savo atsakymą kartojo tik savo galvoje: "Juk apsinuodiję, skrandį plauname vandeniu..." - šitaip jo nepamirš. Kelias minutes atsakymą pakartojusi mergaitė suvokė, kad tai tikriausiai visai nėra magiška savybė. Bet Damla save ramino: "Nieko tokio, tai tik pirmoji pamoka. Gal ir nieko neatsitiks jeigu pasirodysiu nieko neišmananti, dar bus progų pasitaisyti. Beramindama save, ji vėl užsisvajojo ir staiga pažvelgė kairėn - atrodo, pamatė pažįstamus rausvus plaukus. Atsistojusi ir beeidama link, atrodo, jau žino kokio žmogaus, džiūgavo. Juk Damla pagaliau surado pažįstamą šioje didžiulėje mokykloje, tikriausiai, taip pat ir porininką. Priėjusi arčiau, mergaitė buvo tikra, tai jos pusseserė Lisette. Iškart linksmesniu, bet ir nedrąsiu balsu, ji paklausė:
- Ar galėčiau prisėsti?

[Lisette la Claire]

Lisette, ranka pasirėmusi savo smakrą, klausėsi kitų mokinių atsakymų ir tuo pačiu galvojo kaip galėtų papildyti savąjį. Visai netrukus rausvaplaukės ramybę sudrumstė kažkur matyta mergaitė. Lisette, nuo galvos iki kojų apžiūrėjusi šviesiaplaukę, prisiminė, jog tai mylima antrakursės pusseserė Damla, kurios rausvaplaukė nematė be galo seniai.
-Sveika!- kupina džiaugsmo, gal net kiek per garsiai, šūktelėjo Lisette,- žinoma, kad gali prisėsti,- nusišypsojo pusseserei, atitraukdama šalia savęs esančią laisvą kėdę. Antrakursės mintis užplūdo vaikystės prisiminimai, mergaitė pati nė nepajautė, kad visai atitrūko nuo pamokos, o jos išblyškusį veidą papuošė didžiulė šypsena. Lisette neištvėrė ir rankomis apsivijusi Damlą prispaudė ją prie savęs. Deja, prisiminusi, kad sėdi labiausiai lauktoje pamokoje ir visai nenori pasirodyti kaip neklaužada, paleido pusseserę ir toliau sekė pamoką, kartais žvilgčiodama į šviesiaplaukę kairėje.

[Edgar Jeffter]

Edgar'as atvykęs į pamoką, kaip ir dažniausiai, atsisėdo vienas pats. Profesorei paskelbus ką reikia atlikti pradžiai, vaikinukas šį sykį nesiruošė šūkalioti ir kviestis sau porininko, o pats savo ruoštu ėmė dairytis prie ko gi galėtų prisigretinti. Akims aptikus Kiyomi, net nebesidairė tolyn ir nieko nelaukdamas pakilo ir nuėjo prie antrakursės. Juodaplaukis net nesiteiravęs klestelėjo šalia jos ir pasisveikino, kartu pasiaiškindamas ir dėl paskutiniojo jų susidūrimo:
Sveika. Vis gi gal dar pabandysim atlikti ką nors kartu? Beje, atsiprašau dėl Kerėjimo pamokos, iš kurios pabėgau nieko nepasakęs. Supranti, dabar dedasi labai blogi dalykai,- paskutinį sakinį pasakęs itin tyliai iškart ketvirtakursis iškėlė savo ranką ir gavęs leidimą kalbėti, prašneko apie vandens savybes:
- Vanduo turi daug savybių. Jis gali gydyti. Taip pat gali ir sužeisti. Esu girdėjęs ir tokių dalykų, kad pasitelkiant vandenį galima apčiuopti net didžiausias žmogaus vidaus gelmes, taip priverčiant jį atskleisti net pačiam nežinomų dalykų. Tačiau dėl pastarojo varianto nesu visiškai tikras, baigęs pasisuko į varnę, - Kaip manai, ką šiandieną reiks mums atlikti?

[Lupa Heft]

Pagaliau sužinosiu kas dėstys apsigynimą nuo juodosios magijos, - pagalvojo Lupa. Pamačiusi mokytoją, Lupa liko visai nustebinta. Pati nežino kodėl, bet ji tikėjosi, jog šį dalyką dėstys vyras.
Kai mokytoja pasakė, kad reikia sau susirasti poriniką, Lupa nusiminė ir net išsigando. Ji buvo labai drovi mergina, be to, ji pirmakursė, todėl jai dar vis sunku bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.
Klasėje buvo šurmulys, mokiniai vaikščiojo vieni pas kitus, norėdami susirasti porą, šūkavo, ar net bandė užmegsti naujas pažintis. Lupa labai bijojo net atsistoti, ji nežinojo, ką daryti. Ji sėdėjo nuleidusi galvą ir tyliai meldėsi, kad mokytoja jos nepastebėtų ir nelieptų eiti ieškoti porininko. Staiga Lupa pajuto, kad šalia jos kažkas atsisėdo. Pasukusi galvą ji pamatė labai mielą merginą.
- Sveika, tu nieko prieš jeigu būsime pora šią pamoką? - paklausė mergina ir plačiai nusišypsojo.
- Žinoma - atsakė Lupa.
Visą pamoką merginos labai gerai dirbo ir labai susibendravo. Net pasibaigus pamokai, jos išėjo besišnekučiuodamos.

((Eliza: pamoka dar nesibaigė, negali apie tai rašyti.))

[GytavasMaster]

Dar tik buvo rudens vidurys, o šaltis nepakeliamas. Visos medžių šakelės buvo margos nuo puikių lapų spalvų. Rickas ėjo koridoriumi ir stebėjosi mokyklos grožiu. Staiga jis susivokė, kad atėjo prie kabineto durų. Jis priėjo prie durų, ir ramino save: viskas bus gerai, viskas bus gerai. Nedrąsiai atidaręs duris jis išvydo paprastą kabinetą, kuriame buvo lenta ir daug vaikų. Lėtu žingsniu nuėjo prie suolo ir atsisėdo. Išsitraukė vadovėlį, ir pradėjo laukti mokytojos. Aplinkui vyravo triukšmas, o Rickas negalėjo susikaupti. Jis vis galvojo: kas bus jei aš suklysiu? Kas bus jei mokytojai aš nepatiksiu? Į klasę įėjo graži, vidutinio ūgio mokytoja.

((Eliza: per mažai simbolių, profesorė buvo klasėje dar prieš susirenkant mokiniams.))

[Jasmin Berlin]

Jasmin šiandien buvo labai geros nuotaikos. Už lango sniegas spindėjo kaip niekad, pamažu krito grakščios ir lengvos snaigės, pro debesis saulė vis kyštelėdavo spindulį. Mergaitė pasišokinėdama ir mintyse užbaiginėjanti sapną, traukė link AMJM kabineto. Čia pravėrė palyginus dideles duris ir įėjo į niekad nematytą kabinetą. Aišku, kad nematyta, gi aš pirmakursė. Aš šiandien tikra kapitonė Akivaizdžioji, dieve. Mergaitė plačiai nusišypsojo mokytojai ir maloniai, kiek aukštesniu balsu, pasisveikino. Pasisveikinusi apsižvalgė aplink klasę. Čia jau buvo priėję nemažai mokinių, tačiau jos draugės varniukės Elnos nesimatė. Jasmin patraukė ieškoti laisvos vietos. Jos nereikėjo ieškoti, kadangi jų buvo nemažai, tereikėjo išsirinkti. Varniukė patraukė link paskutinio suolo esančio prie lango ir atsisėdo. Išgirdusi mokytojos užduotį - susirasti porininką, mergaitė neskubėjo jo ieškoti. Ji tikėjosi, kad Elna ateis ir nereikės eiti pas nepažįstamuosius ir nejaukiai prašyti, kad jie dirbtų kartu su manimi. Taigi, ji sėdėjo galvą pasidėjus ant suolo ir žiūrėdama svajojo apie pietus, nors neseniai valgė pusryčius.

[Rafaela Ginoble]

 - Kad retas, tai taip, sutinku. O dėl gražumo... - nusijuokė ir pakomentavo naujosios pažįstamos repliką apie Dallifrėjos vardą. - Bet šiaip vardu nevadina niekas, nebent profesoriai. Arba tėvai, jei supyksta. Visiems kitiems aš tiesiog Dalli, - gūžtelėjo pečiais.
 Pamoka vis dar nebuvo įsibėgėjus, vis dar mokiniai bandė spėlioti atsakymus į profesorės užduotą klausimą ir kalbėjosi tarpusavyje. Raudonplaukė jau buvo mintimis nuklydusi tolyn, kai jos ausis pasiekė suolo draugės klausimas.
 - Kas? Aš? - pakėlė antakius. - Ketvirakursė. Nors ir tai turbūt atrodau mažesnė, tai dėl žemo ūgio ir to nenomalaus liesumo, - šyptelėjo. - Visai nepanešėju į merginą, vis dar atrodau kaip vaikas, - kiek liūdnoku tonu ištarė ir prikando lūpą.
 Iš dalies nuobodžiaudama, o iš dalies ir norėdama būti maloni, vėl užkalbino Betę.
 - Greičiau jau pradėtumėm kažką daryti, o tai paliepė iš pat pradžių susėst porom, tačiau kol kas nieko nevyksta, - vien  pasakiusi tai žaliaakė panoro tvoti sau per galvą. Tikra gudruolė. Nieko geresnio negalėjai sugalvot? Ir kaip tu patekai į Varno Nagą? Bandydama neišduot pašnekovei savo kvailų minčių kiek kreivokai šyptelėjo.

[Skarletė Siuzana Vein]

Kiyomi sėdėjo tyliai it pelytė, kol prie jos nepriėjo Edgar. Antrakursė šiektiek atsitraukė nuo nemandagaus berniuko ir prabilo:
-Negalėjai paklausti ar gali atsisėsti?- jos užkimęs balsas neslėpė, kad varnė truputi įpykusi,- ak, aš pati nemandagi, sveikas,- nusijuokė Kiy ir toliau klausėsi ketvirtakursio,- pabandyti niekas nedraudžia, o dėl kerėjimo dar pagalvosiu ar atleisiu,- gūžtelėjusi pečiais, garsokai nusijuokė varnė. Šiokia tokia pažanga...
-Blogi dalykai??  Ką tai reiškia? Ar mane, tave ir kitus nori nužudyti?- sunerimo neišmanėlė. Ir kodėl aš nesugalvojau pasakyti to paties ko Edgaras?  Kai grifas vėl prašneko, paklausė jos nuomonės apie šios pamokos veiklą, o mažoji neapgalvojusi, išbėrė visas savo keistas mintis į išorinį pasaulį.
-Nežinau kuom Magiškas vanduo susijęs su apsigynimu nuo juodosios magijos, todėl ir negaliu pasakyti ką manau veiksim. Tokia pamokos tema labiau tinka...hmm...ateities būrimui, astronomijai, o gal net herbologijai ar magiškų gyvūnų priežiūrai?  Na, o ką tu manai?

[Elizabeth Luanna Maier]

Pritariamai linktelėdama kiekvienam mokiniui atsakant, vis dar besišypsodama, Elizabeth trumpai, bet atidžiai dirstelėjo į kiekvieną iš vaikų - kad įsitikintų, jog niekas neliks nuskriaustas ir negavęs galimybės pasireikšti.
- Visi atsakiusieji esate bent iš dalies teisūs ir pelnote savo koledžui po tašką. Tiesa, kad vanduo naudojamas eliksyruose, gydo žaizdas, malšina troškulį, žinoma, ir turi dar daugybę savybių, apie kurias kada nors plačiau papasakos kitų dalykų profesoriai. Tačiau šiandien aptarsime kitą savybę, kurios nei vienas iš jūsų nepaminėjo. Esu tikra, kad vasarą bent jau stovėjote kokio ežeriuko ir upės pakrantėje, stebėjote žuvis ar dar bala žino ką ir nė nesusimąstėte, kaip puikiai gali būti panaudotas atspindys. Juk žvelgdami į vandens paviršių, galite matyti, kas vyksta jūsų užnugaryje, o tai tikrai pravartu norint nuo ko nors apsiginti, - tarusi paskutinį žodį, baltaplaukė pamerkė vieną akį ir kiek atsikvėpė - nebuvo pratusi tiek daug kalbėti, bet ko jau nepadarysi dėl mokinių. - Šią pamoką su šia savybe ir padirbėsime. Štai čia, - tarė mosteldama į ant stalo stovintį ąsotį. - Yra ypatingas vanduo. Jo atsigabenau iš Venesueloje gyvenančios pažįstamos, ji tyro šaltinio vandenį apkeri jums nežinomais kerais ir prideda ypatingų žolelių. Tai suteikia jam galimybę ne tik atspindėti nematomą pusę, bet ir pakeisti spalvą, jei kas nors to vandens... savininkui rengia klastą. Būtent su tuo šiandien ir dirbsite. Tie, kurie dar nerado poros, nebijokit ir ateikit pas mane arba kilstelėkit ranką, surasim kompanijos.
Lengvu lazdelės mostu profesorė išdalino kiekvienam mokiniui po mažą stiklinį buteliuką, prie kurio kamštelio pritvirtinta grandinėlė. Pasirūpinusi, kad visi indai būtų pripildyti atitinkamu kiekiu vandens, dar kartą nusišypsojo.
- Buteliukus pasikabinkite ant kaklo. Dar galite pasukioti tarp pirštų ar su jais pasikalbėti, kad atsirastų magiškas ryšys ir matytumėte būtent jums gresiantį pavojų. Tik pasistenkite nesudaužyti - ištekliai, kaip matote, riboti. Poromis prašiau pasiskirstyti tam, kad galėtumėte šį vandenį išmėginti. Atsisėskite vienas prieš kitą taip, jog matytumėte porininko akis. Pasikeisdami rolėmis mintyse kurkite planus, kaip galėtumėte pakenkti greta sėdinčiam. Ak, taip, Ir nepagalvokite, kad bandau jus sukiršinti, -sukikeno pasakiusi paskutinę frazę ir klestelėjo į savo jaukų krėslą, nusiteikusi stebėti mokinių darbą ir raminti Betę, jei šiai labai nepatiks aplink auganti neigiama energija.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Beatrice Sandra Riddle grakščiai atsistojo ir pasisukusi kėdę taip, jog atsidurtų priešais Džeimsą, atsisėdo atgal.
-Liepė žvelgti viens kitam į akis... – klastingai nutęsė mergina įsmeigdama tamsias gelmes į mėlynas akis. – pasikabino ant kaklo buteliuką, tačiau į jį beveik nekreipė dėmesio: nesukiojo tarp pirštų, nesikalbėjo su juo. – visgi mėginsi man pakenkti? Gerai pagalvok. – prislopintu balsu tęsė pokalbį mergina nenuleisdama žvilgsnio nuo šviesių draugo akių.
-be to, gal galėtum man tiksliau paaiškinti užduotį? Nelabai supratau, kokį išradimą su tuo vandeniu čia mėgina atrasti toji profesorė Maier. Ką man daryti su tuo buteliu? Jame pamatyti tave? Kad aš tave ir be butelio matau. – ir vėl klastingai prisimerkė tamsios akys dviprasmiškai žybtelėdamos priešais sėdinčiam vaikinui.

[Bethany Landworth]

   - Tai gerai, vadinsiu tave Dalli, jei tau labiau patinka,- nusišypsojo Betė.
   ,,Koks geras jausmas susirasti naują draugą. Tarp kitų nebesijauti toks bejėgis ir vienišas. O jei turi dar ir vyresnį draugą, tai pasijunti tikrai saugesnis tarp tiek daug mokinių ir profesorių... Tikrai geras jausmas...kuris dingsta po kelių minučių''. Grifiukė nesmagiai susiraukė ir dėbtelėjo į profesorę, šiuo metu dalijančią po tašką visiems atsakiusiems į jos užduotą klausimą. Dar kelias minutes pakalbėjusi, ji išdalino buteliukus su ypatingu vandeniu. Netrukus, po dviejų akimirkų vienas stiklinis buteliukas atsirado ir pas Bethany. Visą laiką klausiusi Dallifrėjos, Betė prakalbo tik dabar:
   - Na, tokia nenormali tu nesi...
   Mergaitė sarkastiškai šyptelėjo, o paskui įsižiūrėjo į ant stalo stovintį buteliuką. Ji net nepajuto, kad tuo metu ėmė supuotis kėdėje, tačiau buvo per vėlu, nes grifė skaudžiai nukrito. Pasimetusi Bethany te sugebėjo ištarti ,,Oi...''. Akyse ,,laikydama'' susikaupusį vandenį, ji pasitrynė uodekikaulį ir šiaip ne taip užsikabarojo viršun. Pasistačiusi kėdę ji tyliai atsiprašė profesorės ir įsikniaubė į delnus, slėpdama ką tik išbėgusias ašaras, kurios susikaupė nuo didelio skausmo ir nuo gėdos.

[Skarletė Siuzana Vein]

Kiyomi linksmai sau šyptelėjo išgirdusi, kad pelnė tašką savo koledžui, bet nusiminė, kad neatspėjo reikalingos savybės. Nors dabar profesorė paaiškino kaip su vandeniu galima apsiginti, Kiy tuo nelabai tikėjo.
-Na, Ed, manau galime pradėti. Ah, tikiuosi, kad nepyksi jei kartais trumpinsiu Tavo vardą?- nusijuokė varnė,- gal tu eik ir pripilk buteliuką vandens, nes aš nerangi ir galiu išpilti, o kaip mokytoja ir sakė - ištekliai riboti. Pradėsi Tu, gerai? O dabar aš kursiu planą,- dar kartą sukrizeno antrakursė. Hmm...kuom galėčiau jam pakenkti? Nors taip galiu padaryti ir tikrai, ne per pamoką... Gal įkąsti? Ne, ne, ne...per daug lengva. O gal...numesti nuo olos? Bet kur ją rasti? O! priversiu jį paklusti man, trumpam pabūsiu karaliene...

[patsuan]

-Oh, Junko!- vos išgirdęs jos balsą švilpis išsitiesė kaip styga ir entuziastingai ranka paplekšnojo vietą prie savęs; gal net kiek per daug entuaziastingai. Matyt atrodė kaip koks šunėkas, kuris, pamatęs katę, pernelyg įsinorėjo grybštėti jai į šoną. Gal net blogiau-- nejučia šiek tiek susigėdo ir greitai apsižvalgė aplink, tačiau niekas nė nekreipė į jį ar klastuolę jokio dėmėsio. Lengviau atsidusęs sugražino žvilgsnį prie jos ir plačiai šyptelėjo; atlošė pečius ir šiek tiek nervingai perbraukė pirštus per plaukus, tarsi norėdamas patikrinti, ar jie tvarkingai guli ir ar nėra pernelyg susivėlę. Rezultatai buvo patenkinami, todėl vaikinukas tvarkingai sudėjo rankas ant stalo. -Tau net nereikia klaust, juk žinai tai, - ištarė ir truputėlį padarė mažą pauzę, per kurią buvo užsižiūrėjęs į merginos pirštus, mąstydamas kažin kokius nesąmoningus dalykus; po tos tylos jau buvo bepradedąs vėl čiauškėti, gal norėjo paklausti, kaip sveikatos, kaip sekės po to, kai jie išsiskirstė nuo stalo, tačiau profesorė ėmė dėstyti pamoką, todėl kalboms kaip ir nebebuvo vietos.
Išklausęs to, jis ėmė ir delne paritinėjo stiklinį indelį, stebėdamas, kaip viduje sukiojasi vanduo, po to sugriebė jį iš viršaus ir apačios pirštais ir, pakėlęs indą prie akies, kaip per monoklį pažvelgė pro jį į savo porininkę. Primerkė akį.
-Tavo veidas atrodo juokingai per jį, - rimtu balsu po sekundės konstantavo šį faktą it gydytojas apie ką tik mirusį pacientą. Eh, gal nekokia analogija, tačiau šioji čia labai tiko, tačiau vis vien atitraukė indą nuo akies. - Na, ar aš, ar tu pradėsim gąsdinimus?- žaviai šyptelėjęs jis užsikabino buteliuką ant kaklo ir nušvito-- ne tiesiogine prasme, tiesiog buvo patenkintas, kad gali dirbti su ja.

[Rafaela Ginoble]

 Bethany komentarą raudonplaukė praleido pro ausis, mat kaip tik tą akimirką prabilo profesorė.
 Mergina žiūrėjo į buteliuką su vandeniu, kuris atsirado ant jos stalo. Pasiėmusi jį į delną, ėmė atsargiai sukioti į visas puses ir apžiūrinėti. Na, jis neatrodė kažkuo ypatingas, paprastas vanduo ir tiek. Tačiau tikėjo magiškąja vandens galia, tad pasikabino ji ant kaklo. Grandinėlė bbuvo plonytė, tad beveik nejuto jos svorio, panašiai, kaip ir pačio buteliuko.
 Jau norėjo kreiptis į suolo draugę, mat jau galėtų pradėti darbą, kai šioji nukrito kartu su kėde. Žaliaakė pašoko iš savo vietos, norėdama padėti mergaitei, tačiau ji susitvarkė ir be pagalbos, tad Dallifrėjai neliko nieko, kaip tik vėl sėstis suolan. Norėjo pasiteirauti Betės, ar ji neužsigavo, gal net padėti, pasinaudojus kokiais kerais. Turbūt, kad užsigavo, kritimas buvo garsus, tad, greičiausiai, ir skaudus. Kol keturiolikmetė svarstė, kaip pasiūlyti savo pagalbą, naujoji pažįstamoji užsidengė veidą delnais. Supratusi, kad geriaus nelįsti prie jos su savo kvailais klausimais, tyliai mostelėjo burtų lazdele Bethany link.
  - Enervate - tyliai sušnabždėjo. Palaukė, kol kerai suveiks, tyliai prabilo, - Na, jau, turėtų nebeskaudėti, - draugiškai nusišypsojo, geranoriškai žvelgdama į antrakursę, kuri vis dar į ją nežiūrėjo.