[Elizabeth Luanna Maier]

Ruduo jau buvo įpusėjęs, lapai nepaliaujamai krito žemyn, taip tarsi primindami moksleiviams, kad atostogos jau senokai baigėsi ir pats laikas apsilankyti ir kituose, kiek primirštuose kabinetuose. Elizabeth nežinojo, ar pasiilgo šio darbo. Tačiau močiutė jai buvo sakiusi, kad dabar tiesiog nuostabus metas turėti tokią gerą vietą. Galbūt dėl kylančių neramumų.
Kad ir kaip ten bebūtų, pravėrusi savojo kabineto duris, baltaplaukė rado apdulkėjusią lentą bei suolus ir, nieko nelaukdama, lengvu lazdelės mostu viską pravalė. Merginai patiko tas erdvumo įspūdis, todėl interjero nekeitė. Betę patupdžiusi į specialiai jai paskirtą stalčių ir ant savo stalo padėjusi skaidrų ąsotį vandens, kuriuo apsirūpino svečiose šalyse per vasaros keliones, net nepastebėjo, kaip į kabinetą ėmė rinktis mokiniai. Kažkas tarsi kirbtelėjo krūtinėje, galbūt jaudulys, galbūt prisiminimai, ir Elizabeth veidą nušvietė meili šypsena, kuri visuomet atsirasdavo matant tokias jaunas, dar nekaltas sielas. Palaukusi, kol visi prisės ir nurims, atsistojo prieš lentą ir nužvelgė klasę.
- Sveiki visi. Kai kurie tikriausiai dar prisimenate mane, bet tikriausiai yra ir naujokų, su kuriais matomės pirmą kartą. Taigi, vis dar esu apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė Elizabeth Maier, kuri labai džiaugiasi šiandien jus matydama. Pirmiausiai, kol dar nepradėjome darbo, norėčiau jūsų paprašyti, kad susirastumėte porininką - visai nesvarbu, ar tai jūsų didžiausias priešas, ar sielos partneris. Kai jau kartu susėsite, nesitardami pagalvokite ir pasakykite, kokias magiškas vandens savybes žinote.
Baigusi savo kalbą, nepastebimai atsiduso ir vėl nusišypsojo - juk nenorėjo, kad kai kurie pasijustų nejaukiai dar pirmą šiais metais jos pamoką.

 

[Rafaela Ginoble]

 Nukabinusi nosį Dallifrea įžengė į apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Kol kas dar klasėje vaikų nebuvo, tik mokytoja tvarkėsi prie stalo. Keturiolikmetė užėmė sau vietą prie sienos ir kantriai ėmė laukti varpo, kuriuo prasidės dar viena pamoka.
 O kol kas turėjo daug laiko apmąstymams. Žinoma, turbūt daug kam atrodytų, kad geriau būtų pasiskaityti vadovėlį, prisiminti per atostogas užmirštus dalykus, tačiau, būkime sąžiningi, nejaugi kas nors taip daro? Ir nors raudonplaukė buvo tikrų tikriausia varnanagė, taigi asmenybė žingeidi, smalsi ir gana nekvaila, tačiau leisti laiko mokymosi dalykų prisiminimams ji netroško. O gal kaip tik todėl, kad buvo varnė, mat turėjo gana neblogą atmintį.
 Kai klasėje jau susibūrė mokiniai, profesorė pagaliau prabilo ir, gal ir nenorom, žaliaakė turėjo grįžti į realybę. Išgirdus užduotį suraukė antakius. Jai nepatiko darbas poromis, o šiemet profesoriai kaip apsėsti būtent tokio darbo iš jų nori. Nesąmonė. Kodėl negalima mokytis savarankiškai? Arba bent jau kodėl mokytoja pati negali paskirstyti juos poromis? Žinoma, tai ne vaikų darželis, tačiau mergina tikrai nenorėjo megzti naujų pažinčių ar dar ko. O darbas poromis būtent tą ir reiškė.
 Susinervinusi dėl prastos pamokos pradžios, parėmė galvą ant rankų ir ėmė laukti, kol kas nors prie jos prisės. Nes ji tikrai pirmo žingsnio nepadarys. Kartą padarė. Ir iki šiol jaučia to pasekmes.

[Džeimsas Greywindas]

Džeimsas buvo vienas iš pirmųjų atsidanginęs į šią pamoką, be ketvirtakursės varniukės, sau vietą išsirinkusios prie sienos. Pavėręs klasės duris, neįskaitoma mina kaip visada apžvelgė kabinetą ir asmenybes kiurksiančias čia,- Rodos tuoj tai taps įpročiu,- niūriai pamanė, bandydamas nuvaikyti prastą nuotaiką lydinčią jį visą dieną.  Grifas atsidusęs atsisėdo už raudonplaukės varnanagės nugaros, naiviai tikėdamasis kad kažkas tikrai nesumąstys atsisėsti šalia jo ar kad ta pati varnanagė. Tikrai neturiu noro su kažkuo šnekėtis apie magiškąsias vandens savybes...- nepatenkintai suniurnėjo mintyse, kai juodaplaukio ausis pasiekė profesorės užduota užduotis. Jo nedomino nei užduotis, nei nauja profesorė, kurią pirmąkart išvydo vos atsikraustęs Hogvartsan, nors ši sakėsi jau čia bedėstanti dar vienerius metus... Jam nerūpėjo niekas.
Rodos be Džeimso prieš jį esanti mergina irgi buvo tokios pačios nuomonės apie darbą poromis ar dabartinę nuotaiką. Nusukęs melsvą akių žvilgsnį nuo keturiolikmetės įsipoksojo į Anglijos gamtą pro langą atsiveriančią visu gražumu. Viską atiduočiau, kad dabar bent penkiolikai minučių galėčiau palakstyti miškuose su Igoriu...- liūdnai pamislijo, bet veidą netrukus papuošė šypsena prisiminus įvykį prieš dvejus metus, kai jis su broliu užsirovė ant laukinio hipogrifo, kurį bandė prijaukinti jų motina. Prisiminė kaip lėkė miškais, kaip bandė įvilioti žvėrį į spąstus...Prisiminė viską. Ot kvaili buvome,- nusijuokė mintyse, nors veidas liko akmeninis, bet akys žibėjo, aplinkiniams signalizuodamos visai ką kitą. Pasirėmęs ranka, grifas nejučiomis pabudo iš prisiminimų liūno, sugrįždamas į Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Ach, taip porinis darbas,-prisiminė, bet taip ir nepajudėjo iš vietos, ir nepasiūlė raudonplaukei užduotį atlikti kartu. Ne šiandien,-nusprendė patogiau įsitaisydamas suole. Jei pasiseks, per šią pamoką pamiegos, it Apsigynimas nuo juodosios magijos būtų Ateities būrimas. Nors pamoka, kurioje sedėjo vaikinas, jam asmeniškai buvo įdomi...Bet kaip ir minėjo- šiandien ne ta diena, kada galėtų pastatęs ausis gaudyti kiekvieną profesorės žodį.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Beatrice Sandra Riddle atžingsniavo į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką itin rimta ir susikaupusi. Išsyk užsiėmė savo įprastą vietą visuose kabinetuose, prie pat profesorės stalo ir ėmė laukti. Pirmi du, prieš ją atėję mokiniai buvo penktakursei jau pažįstami, tai Dalli, fainuolė mergaitė iš varno nago bei Džei, rodos, naujai susirastas draugas. Kurį laiką mergina klausėsi tylos, įsmeigusi savo tamsias akis į baltaplaukę profesorę. Susirinkus visiems mokiniams ir mokytojai atskleidus pirmąją pamokos užduotį Tris apsidairė ir pasimetė. Jai buvo įstrigę tie du veidai, užsispyrusiai pasirengę nesiieškoti sau partnerio ir laukti kol kas nors prieis. „Dalli, Džei, Džei, Dali, ammm...“ sukosi jos galvoje, o penkiolikmetė niekaip negalėjo apsispręsti prie kurio prieiti, abu buvo pažįstami bei artimi sielai, tačiau taip pat abu neturėjo partnerio. Tamsiaplaukė palietė apsiausto kišenę, kurioje ramiai gulėjo slapstūnų rankdarbis duotas Džeimso, prisiminė kai toji smulkutė raudonplaukė tempė ją į ligoninę po nesėkmingo žygio į praeitį. „ė, žygis buvo sėkmingas.“ Paprieštaravo minčių draugas. „Taip taip, tik gal dabar padėtum man sugalvoti prie kurio prieiti? Dar betrūko tik to, kad Edgar ateitų ir nuspręstų šitaip užsispyrusiai sėdėti, kol kas nors prieis, tada išvis nežinosiu ką daryti.“ Atšovė Tris. „O tu palauk, kol kuris nors iš jų susiras porą, tada prieisi prie likusiojo ir nesijausi kalta, kad palikai kitą vieną.“ Paprastai, it kalbėdamas apie orą išdėstė strategiją vyras. „Tu kaip visada, Genijus! Ir ką aš be tavęs daryčiau?“ nusišypsojo sau mergina ir stebėdama abu ketvirtakursius ėmė laukti kitų mokinių veiksmų.

[Bethany Landworth]

   Bethany ramiai gulėjo savo lovoje ir apie kažką mąstė, kai staiga prisiminė, kad šiandien turės vykti pirmoji apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Mergaitė sudejavo. ,,Bet juk pirmame kurse ir taip nelankiau šių pamokų. Metas ką nors išmokti''. Ryžtingai ( bet viduje vis tiek nenoriai ) išlipusi, grifiukė pasiėmė kelis reikalingiausius daiktus ir išskubėjo.
   Priėjusi kabinetą Betė sustojo. Ją apėmė jaudulys. Kas jos ten laukia? Sunkus darbas? Barniai su profesore ir bendraklasiais? Apsikvailinimai? Ar tikrai smagios pamokos, pavykusios užduotys ir malonūs mokiniai? Na, nepabandžius nesužinosi... Grifė atidarė duris. ,,Jjjjo. Kaip visada, viena iš pirmųjų''. Įžengusi į erdvią klasę Bethany apsidairė ir atsisėdo pirmame suole prie sienos. Trumpiau ir suprantamiau tariant - kuo toliau lango ir nuo jo sklindančio šalčio. Tyliai pasidėjusi savo daiktus mergaitė prisiminė, kad dar nepasisveikino su profesore:
   - Laba diena, profesore.
   Suskambo varpas ir į kabinetą plūstelėjo mokinių srautas. Profesorė Maier prabilo. ,,Nejaugi nieko kito nesugalvojo? Kokia nauda iš darbo poromis? Ehh, teks kitais metais mesti mokyklą''. Jos mintis nutraukė išgirstas klausimas. ,,Pirma pamoka, o jau tokie klausimai. Tarsi aš turėčiau žinoti. Na taip, gal ir turėčiau..bet vistiek! Kodėl pirma pamoka negali būti lengva ir Į-DO-MI?! Bent kada nors?...''. Vos vos kilstelėjusi ranką Betė prabilo kiek piktoku, nepasitenkinimu pasižyminčiu balsu:
   - Na, šiaip vanduo padeda gydyti žaizdas, numalšina troškulį, nors tai nėra stebuklinga, s...suteikia labai daug energijos... šiek tiek pagerina regą ir klausą, bet neilgam... Eee... Manau, tai viskas ką žinau apie magiškąsias vandens savybes.
   Grifė nedrąsiai ir tarsi apsikvailinusi šyptelėjo ir suspaudusi lūpas pakilo iš suolo. Ji dar nežinojo, kur eina, tačiau kojos krypo prie keliais kursais vyresnės varnanagės. ,,Na, jau atsistojau, atgal nebegrįšiu. Bet gal eiti prie tos grifės?.. Nors ji tokia didelė... Gal nereikia''. Prislinkusi prie susimąsčiusios mergaitės Elena ,,įsijungė'' šypseną, kad neatrodytų pikta ar nemandagi, ir greit sumurmėjo:
    - Labas, gal galėčiau dirbti su tavimi poroje?

[Beatrice Georgiana Riddle]

Tris ilgai nereikėjo šaudyti akimis nuo raudonplaukės, prie juodaplaukės galvos. Prie pasirėmusios rankomis Dalli jau priėjo kita grifų gūžtos mokinė, kokiais keliais kursais už Dalli jaunesnė, o Džeimsas tebe gulėjo ant suolo. „Užmigo greičiausiai.“ Klastingai prabilo Tom. „Cha! Gaudau tavo mintį.“ Nudžiugo penkiolikmetė ir pakilusi iš vietos tyliai greitai nužingsniavo prie vaikino. Prisėdusi šalia spriktelėjo jam į viršugalvį ir staigiai pasilenkusi tyliai suurzgė į ausį, atkartodama jo suirzimo urzgesį pelėdine. Tada atsisuko į profesorę, darkart įsmeigė į ją akis, pakėlė ranką ir pratarė.
-vandenyje slypi didi jėga, galinga. – merginos balsas buvo kaip visada žemas ir paslaptingas. – vanduo gali būti priešnuodis nuo mirties eliksyro ir išgelbėti žmogui gyvybę, taip pat vandenį galima panaudoti kaip ginklą pavertus jį kristalais. Taigi aqua yra dvilypė, tarsi žmogus, kuriame nuolatos grumiasi šviesiosios bei tamsiosios magiškos galios. – baigusi kalbėti Tris nusuko žvilgsnį nuo profesorės į mėlynas Džei akis ir nusišypsojo.

[Rafaela Ginoble]

 Saldžias Dallifrėjos svajones pertraukė mergaitiškas balsas. Lėtai pakėlusi galvą pažiūrėjo į ją užkalbinusią asmenybę. Tai buvo grifiukė, iš pirmo žvilgsnio maždaug antra- arba trečiakursė. Turbūt buvo ją mačiusi pamokoje ar dar kur, tačiau nepažinojo. Supratusi, kad vėpso į tamsiaplaukę grifę ir nieko nesako, greitai šyptelėjo.
 - Žinoma, sėskis. - po trumpos pauzės pridūrė, - Ak, ir taip, labas.
 Grifei atsisėdus šalia tarp jų įsivyravo nelabai maloni tyla. Suvokus, kad visgi ji, kaip vyresnioji, turėtų tą tylą išsklaidyti, atsisuko į naują suolo draugę. Ištiesusi jai liesą ranką, prisistatė.
 - Aš Dallifrea, ketvirtakursė, - šyptelėjo. - O tu ... ? - pakėlusi antakius paklausė. Galėtų tiesiog žvilgtelėti į užrašą su pavarde ant mergaitės uniformos, tačiau prisistatymas tai buvo visai neblogas pretekstas užmegzti pokalbį, nors Dalli nebuvo ypač gera pašnekovė.
 Išgirdusi mergaitės vardą tik linktelėjo. Vėl nemaloni tyla. Užtat bus galima pamąstyti apie profesorės jau senokai užduotą klausimą. Pakėlusi ranką iš vietos ėmė dėstyti savo mintis.
 - Vanduo turi nemažai magiškųjų savybių. Visų pirma, jis yra nepamainoma gydomoji priemonė - jis gydo žaizdas, gali padėti nusinuodijus. Be to, jis sustiprina tam tikrus kerus. Manyčiau, kad ir kovoje su tamsiosiomis jėgomis vanduo irgi gali būti pravartus.
 Greitai išpyškinusi savo atsakymą vėl atsisuko prie grifiukės.
 - Na... tai, ee.. ką manai, ką turėsim daryt per pamoką? - nelabai vykusiai pabandė vėl užkalbinti naująją pažįstamąją.

[Džeimsas Greywindas]

Gerai, jis ketino užmigti, susirangyti kaip katinas prie židinio, bet kai kurie planai lieka tik neįgyvendintais planais. Tas pats atsitiko ir su šiuo, užsimezgusiu grifo galvoje- ramiai pamiegoti. Ir to kaltininkė buvo naujai atrasta draugė. Netikėtai gavęs sprigtą galvon Džeimsas, atsisuko į grifę prisėdusią šalia jo ir pakėlė antakius lyg sakydamas "Už ką?"
Porininkė...- atsiduso mintyse, kai žlugo dar vienas planas. Bet netrukus savęs gailėjimąsi nutraukė Beatričės  nevykusi jo parodija pelėdyne.
- Tris, tai buvo siaubingiausia parodija urzgimo, kurią girdėjau per savo gyvenimą,- kimiai, bet tyliai nusijuokė nusišypsodamas grifas. Rodos penktakursės pasirodymas nubaidė ne itin gerą vaikino nuotaiką, kaip šuo kates iš savo teritorijos. Pasigirdus Tris nuomonei apie magiškąsias vandens savybes, gaudė kiekvieną jos žodį, kiekvieną kveptelėjimą. Ne tik, kad galinga,-prisiminęs kaip grifė iš oro išbūrė du patogius krėslus pamanė,- Bet ir protinga...Jai čia greitai nebus ką veikti. Baigus draugei šnekėti, įsiterpti nusprendė ir mėlynakis:
- Tris, kaip ir viską pasakė, bet nereikia pamiršti, kad ir vanduo gydo žaizdas, atgaiviną žmogaus protą- panašiai veikia kaip ir Raudonoji gėlelė,- lėtai ištarė Kraujo ir Medaus gėlės pavadinimą, tik ne tą kuris labiau paplitęs tarp magiškųjų rasių atstovų kurį žinojo ir vaikinas,- tik nereikia naudoti mėgstamiausio skysčio viriant. Taip pat prie magiškųjų vandens savybių priskiriamas ir prisiminimų atgaivinimas jo išgėrus. Bent jau taip manau,- užbaigė Džeimsas savo litaniją, mažai kuo besiskiriančią nuo kitų pasisakusiųjų mokinių. Nuleidęs žvilgsnį nuo profesorės Maier, pastebėjo kad į jį žiūri Tris su šypsena veide. Nejučiomis Greywindas irgi pasekė grifės pavyzdžiu ir it kokie sąmokslininkai šypsojosi vienas kitam, lyg spręsdami ką čia dar iškrėtus... Tačiau nusukęs akis nuo juodųjų, šypsena nuslinko nuo lūpų ir tyliai sušnabždėjo draugei nė nepasisveikinęs:
-Ar girdėjai gandus, kad iš Azkabano pabėgo kalinė?...

[Arija Ravens]

Arija nė nepajuto, kaip grįžusi į kambarį bemąstydama, prisnūdo. Praplėšusi sunkius akių vokus, pasirąžė ir, pasiėmusi puodelį nuo komodos, gurkštelėjo vandens. Jau seniai grifė taip ramiai nemiegojo, mat pagaliau sapnavo ne košmarus apie kruviną mūšį, o džiugius prisiminimus iš praeities. Išlipusi iš lovos, brūkštelėjo plaukų šepečiu per garbanas ir prisiminė, kad šiandien turi būti pirmoji apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, tad nieko nelaukusi išskubėjo ieškoti kabineto. „Velnias, net nežinau, kur turi vykti pamoka“. Kaip tik su šia mintimi iš bendrojo kambario išėjo ir kita antrakursė grifė – Bethany, tad Arija, pamaniusi, jog ji turbūt išsiruošė eiti ten pat, nusekė grifę iš paskos.
Raudonplaukė, pravėrusi kabineto duris, pasisveikino su profesore ir patraukė prie laisvo suolo klasės viduryje. Klasėje jau buvo susirinkę dalis mokinių, tačiau visi jie buvo kažkokie paniurę ir susiraukę – „gal ne tik aš šiomis dienomis sapnuoju košmarus?“
Profesorei paskelbus užduotį, Arija visai nudžiugo – jai, ne taip kaip daugumai, visai patiko dirbti poromis su kitais mokiniais. Bendraujant bent nelįsdavo neramios mintys į galvą, tad Arija galėdavo lengviau sutelkti dėmesį į kitus dalykus.
Tad nieko nelaukusi grifė ėmė dairytis po klasę – gal pastebės kitą nesusiraukusį hogietį, su kuriuo galės pradėti atlikinėti užduotį.

[Skarletė Siuzana Vein]

Mažoji varniukė atėjo į pamoką neįprastai geros nuotaikos ir klestelėjo į vidurinį suolą. Kiyomi nebuvo labai patenkinta, kad darbas vyks poromis, todėl tik sėdėjo ir laukė kol kažkas kitas ateis ir ją užkalbins, nes Kiy net nesiruošė keltis iš savo vietos. Magiškas vanduo...esu apie jį girdėjusi... antrakursė šiektiek kilstelėjo ranką aukštyn, ir pradejo pilti savybes kap iš kibiro. Dauguma jų nebuvo iš knygų, Kiyomi tik išgalvojo, kad jos atsakymas nebūtų tuščias.
-Magiškasis vanduo dažniusiai gydo, leidžia aklajam pamatyti pasaulį, o kurčiajam jį išgirsti. Jis gali gydyti ne tik menkas žaizdeles, bet ir atvirus kaulų lūžius ar net neįgalumą. Toks vanduo nėra geriamas šiaip sau, jis teikia energijos, todėl daug kas jį gali vartoti įgavus silpnumą susirgus. Esu skaičiusi, kad kažkokia tokio vandens rūšis yra naudojama daiktų elementų savybėms, kvapui, spalvai, formai ir skoniui keisti,- išdėsčius savo atsakymą, varnanagė atsiduso. Ir kuo šis vanduo susijęs su apsigynimu nuo juodosios magijos? suburbėjo mergaitė.

[Nero Lacruma]

Kartais Nero imdavo ir pagalvodavo, kad jam reikėjo susirasti draugų. Naujų draugų, kurie būtū laimingi, trykštantys entuziasmu ir šiaip tokie žmonės, kurie galėtų apsaugoti jį patį. Kartais pagalvodavo, kad itin norėtų būt vėl pirmakursis-- kad viskas būtų taip, kaip buvo anksčiau. Jokių kvailų bėdų, įsipareigojimų, prievolių... Na, labiausiai norėjo, kad šalia jo sėdėtų Junko-- tvirta ir pasitikinti savimi, įžūli ir jam, dar jaunam berniukui, nuostabiai žavi. Tačiau laikai keičiasi, ir jis dabar įkvailai buvo pusiaugulomis išsidrėbęs suole, galvą padėjęs ant jo paviršiaus. Taip, laikai keičiasi- šįkart švilpis pats turės atlikti sienos, mūro, apsaugos vaidmenį, kad ir kaip kvailai tai atrodytų.
Papūtęs lūpas vaikinukas vogčiomis žvilgtelėjo į mokytoją, kelis kart greit sumirksėdamas ir po to nuleisdamas akis į žemę it paspirtas, užguitas šuniukas. Kam reikėjo būti porose? Kam reikėjo to bendruomeniškumo jausmo? Juk jaunėliai bus pernelyg nedrąsūs, o vyresnieji pernelyg išdidūs susirasti tą porą; tad kodėl mokytoja tiesiog nesuskirstė jų pati. Nero suraukė antakius ir paslepė nosį savo megztame šalike, laukdamas pilnos pamokos pradžios-- arba kol koks žmogus, drąsesnis už jį, atsisės šalia jo.

[Bethany Landworth]

   Bethany pasijautė kiek nejaukiai, kai jos užkalbintoji mergaitė ėmė į ją tiesiog vėpsoti. Tačiau jau po kelių akimirkų šioji pasisveikino ir leido atsisėsti šalia. Na, o prisistatė ji vardu Dallifrea.
   - Ačiū, kad leidai atsisėsti. Aš antrakursė, mano vardas Bethany, bet jei tau patogiau, gali mane vadinti tiesiog Bete.
   Grifė nusišypsojo ir, susipratusi, kad vis dar tebestovi, atsisėdo.
   - Beje, tavo įdomus vardas. Retas, šiek tiek keistokas, bet gražus.
   Bethany vėl šyptelėjo. Jai patiko bendrauti su Dallifrėja, ji atrodė maloni ir gera, nors dažniausiai žmonės viduje būna visai kitokie. Šis kartas, gal būt, taip pat ne išimtis.
   Kol kiti mokiniai atsakinėjo į profesorės užduotą klausimą, grifiukė ramiai stebėjo aplinką. Nors daug veiksmo ir nevyko, ji vistiek atrasdavo į ką pažiūrėti ar ko paklausyti. Vis koks bendraklasis kažką garsiau tarstelėdvo ar, aišku, net to nepastebėdamas, trinktelėdavo ranka ar alkūne per suolą. Šia keista manija ,,užsikrėtė'' ir Betė. Ji su savo delnais pagal ritmą pradėjo daužyti stalą. Tai neatrodė labai linksma, bet juk kažkaip turi praleisti laiką. Taip ir beužsiimant nesąmonėmis, Betės galva kryptelėjo Dallifrėjos pusėn, kuri tuo metu kaip tik ruošėsi atsakinėti į klausimą. O paskui šioji vėl ją užkalbino.
   - Na, jei jau profesorė paklausė kažko apie vandenį, tai ir bus manau kažkas su vandeniu. Ir, visai gali būti, kad bandysim su vandeniu stiprinti kerus, ką ir tu ką tik pasakei.
   Grifė pasakiusi savo nuomonę, dar paklausė:
   - O tu ketvirtakursė ar penktakursė?

[Lisette la Claire]

Lisette sparčiu žingsniu nužygiavo į Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą, tuo pačiu šukuodama savo ilgus rausvus plaukus (juk ji nenorėjo į labiausiai laukiamą pamoką ateiti susivėlus). Pravėrusi duris, antrakursė prieš save pamatė jaukų, nelabai kuo išsiskiriantį kabinetą ir mokytoją, esančią prie savo suolo.
-Labas rytas,- pažiūrėjusi į mokytoją, šyptelėjo mergaitė ir atsisėdo į pirmąjį suolą šalia lango. Stebėdama įeinančius mokinius, Lisette laukė kol suskambės varpas, skelbiantis pamokos pradžią. Pagaliau pasigirdus mokytojos balsui, antrakursei teko nemenkai pasukti smegenis, kad sugalvotų logišką atsakymą į klausimą "kokios yra vandens magiškosios savybės?". Po keletos akimirkų, Lisette nedrąsiai kilstelėjo ranką:
-Na, vanduo malšina troškulį, be jo mes negautume energijos,- nuleido ranką rausvaplaukė, supratusi, jog tai tiesiog žiobariškos savybės ir dar kartelį gerai pagalvojo. Į antrakursės rausvą galvą nelindo jokios mintys (juk ji niekada nesidomėjo tokiu elementariu dalyku kaip vanduo), o dar darbas poromis visiškai netenkino mergaitės. Dar kiek pagalvojusi, Lisette vėl pakėlė ranką:
-Vanduo gydo žaizdas,- juk tai magiška savybė, tiesa?- mintyse paklausė pati savęs,- taip pat vanduo gali būti kokio nors eliksyro pagrindas ar tiesiog sudedamoji dalis,- daugiau nežinodama ką pasakyti, Lisette tiesiog nusuko savo žvilgsnį nuo mokytojos į langą ir laukė sekančios užduoties.

[Beatrice Georgiana Riddle]

-na, aš nevilkė, kad tobulai urgzčiau. O juo labiau ne vampyrė. – atsikirto Beatrice išgirdusi Džeimso nuomonę – bet vis tiek ačiū už komplimentą. – iš kažkur įgimtas sarkazmas darė savo. Jai atsakius į profesorės duotą klausimą suolo draugas taip pat pabandė savo laimę, o ji tik stebėjo tai jį, tai profesorę. „Ach...“ atsiduso Tom jos galvoje. „tu miegok jei nori, keliausime tik vėlai naktį, o dar iki tol aš turėsiu užsukti pas savo brangiausiąjį profesorių von Sjuardą ir pasiskolinti plotelį jo kabineto.“ Nuramino Tris savo geriausią draugą. Tada, pagavo baigusio kalbėti Džei žvilgsnį, jiedu šypsojosi viens kitam, kad akimirką Tris pamanė, jog jis žino visus jos planus ir pritaria, jog jos galvoje ne Tom, o Džei. „Stop stop stop!“ griežtas šaltas balsas užvaldė mintis ir protą, visu kūnu nuvilnijęs nežmoniškai stiprus pyktis sustiprino Tom galią, jis išsiveržė lauk su tokia jėga, kokios Tris gyvenime nebuvo pajutusi nukreiptos prieš save. „Pavydas.“ Dingtelėjo merginos galvoje, o tuo tarpu ji tebuvo dalelė jo, įkalinta viduje ir tegalinti nebyliai kalbėtis su kūno savininku.
-taip. Skaičiau magijos žiniose apie griežčiausioje kameroje saugotą panelę Diggory, tačiau nepavyko, nuskendo vargšelė. Nors manau tai vis geriau negu būti pabučiuotai psicho. – Beatrice pajuto, kaip nusipurto. „Gerai, grąžink mane man, tuč tuojau!“ kliegė ji, tačiau nei pati negirdėjo savo balso. „Tikrai neleisiu tau flirtuoti su kažkokiu išsigimėliu.“ Draugo balsas vis dar buvo ledinis, tonas neperkalbamas. „visų pirma, jis tiesiog kitokios rūšies nei žmogus, o tai paneigia tavo teoriją apie išsigimėlį, be to, visų antra, tau paranoja, nes aš nieko panašaus net nedariau, ką, gal man jau ir šypsotis nebegalima?!“ nejuokais įsiuto mergina. „Lauk, girdi? Lauk! Nes vakare neisiu pas jokį Soreną supratai?“ mergina žinojo, jog pagaminti tą eliksyrą tobulai moka tik ji, todėl staigiai užsistatė sienomis, kad Tom neperskaitytų recepto. „Gerai jau gerai, tik pažadėk, kad nedarysi nesąmonių.“ Penkiolikmetei norėjosi atšauti, jog gali veikti su savo kūnu ką tik nori, tačiau ji be galo troško vėl pasijusti esanti visuma. Išsiveržimas buvo lengvas, vyro pyktis atsileido, ir jis grįžo, grįžo į savo minčių kertelę, dar kruopščiau saugomą kalėjimo kamerą negu nr.386.

[Džeimsas Greywindas]

- Kad ne vilkė ir ne vampyrė tai tiesa, sutinku,- sumurmėjo pritardamas Tris, skenuodamas kabinete esančius mokinius, bei klausydamasis jų atsakymų apie magiškojo vandens savybes, tik dabar suprasdamas, kad pats nieko naujo nepasakė apie tą vandenėlį. Tyliai atsidusęs, jau norėjo pasirąžyti, kai sustingo lyg stabo ištiktas. Ne netrukus, o staiga Džeimsas pajuto šaltį ir kažkokią tamsią, galingą jėgą sklindančią nuo grifiukės. Pala, kas čia dabar?- suglumo,  jei turėtų ausis- būtų kaip tik suskliaudęs ar priglaudęs prie galvos, o dabar šiek tiek išsigandusiu žvilgsniu dirstelėjo Tris pusėn, nes jausmas kurį ką tik pajuto, nebuvo iš maloniųjų.
-Tau viskas gerai?- išlemeno, bet greitai nusiramino, kai draugė grįžo įprastinėn būsenon. Tos jėgos daugiau nebejautė taip stipriai, nors jautė kažką panašaus į pulsavimą.
- Panelė Diggory? Ji gi mokinosi Ilvermonyje, buvo metamorfomagė...Kai dar mokinausi toje mokykloje, daug girdėjau gandų apie ją,- suraukęs antakius dėstė savo mintis,- Thunderbird koledžas... Nuskendo... Kaip ir  tu sakei, vis dėlto, gerai kad šitaip žuvo, o nebuvo pabučiuota psicho,- pasidalino savo pastebėjimais su porininke. Galiausiai iki galo atsipalaidavo, kai jausta jėga ar energija, nesvarbu kaip pavadinsi, bet nepagadinsi, išnyko. Nebejautė. Ir tikėjosi nebejausti visą likusį gyvenimą.