[Lėja Vils]

 Kartu su Delfe užstūmus valtį ant kranto Lėja atsiduso. Batai regis peršlapo, tad dabar kojos negailestingai šalo. Čia stovėti nežinant ką daryti atrodė kvailai keista. Rudaplaukė nuoširdžiai norėjo atsidurti šiltame kambaryje, o ten paskaityti, su kuo nors pažaisti šachmatais, pasikalbėti, ar dar ką nors paveikti. Dabar ji taip pat pradėjo ir jaudintis - juk tikriausiai nusižengė taisyklėms, be to, šitoje vietoje jautėsi nejaukiai.
- Turbūt... Taip, - į švilpės klausimą atsakė Lėja nejaukiai pasimuistydama. Norėjo pasiūlyti grįžti atgal, bet jautė, kad negali - jug pati pasiūlė plaukti. Užsitęsus tylai iš varnanagės burnos išsprūdo žodžiai:
- Gal einam apžiūrėti salą? - iškar po šių žodžių Lėjos vidinis balsas tiesiog suklykė. Eti į nežinomą salą... Beprotybė! Viduje rudaplaukė visomis savo pajėgomis maldavo, kad Delfė nesutiktų. Šitai varnanagei atrodė kaip košmaras. Viskas, pabaiga. Lėja žiūrėjo į šviesiaplaukę drebančia širdimi. Jos dėmesio nesulaukė net baigianti nuo šalčio sustingti batuose esanti kojų dalis. Išgelbėkit mane, maldauju!... nuplaukė silpnas ir baigštus balselis rudaplaukės galvoje. Bet ar šią mažą būtybę kas nors gali išgelbėti nuo jos pačios mirtinos baimės?

[Delfė Digori]

- Apžiūrėti salą? - pakartojo Delfė tokiu balsu, lyg Lėja būtų pasiūliusi eiti pas kokį profesorių ir maldauti arešto. Staiga švilpė susigėdo nuo savo minčių ir nusprendė būti gerai mergaitei ir pritarti viskam ką sako vyresnieji. - Jeigu nori, tai gerai.
Švilpė sunkiai vilkdama kojas ėjo ratu.
- Mirštu, - sumurmėjo šviesiaplaukė.
Tai beveik buvo tiesa. Nuo šalčio ji visa sustiro ir svajojo išsitiesti lovoje Hogvartse, kur šilta ir nėra tokio vėjo. Bet ji nenorėjo parodyti Lėjai, kad negali pakentėti vėjo.
- Žinai, aš manau, kad šiandien yra netinkamas oras vaikštinėti po salą, - mandagiai tarė švilpė ir nusišypsojo.
Delfė niūriai žvilgtelėjo Hogvartso pilies pusėj ir užsisvajojo apie šilumą. Galiausiai atsipeikėjo ir pažvelgė į rudaplaukę lyg klausdama, ką daryti toliau.

[Lukas Dubajus]

Po antrojo susitikimo su Mayra Lukas nežinojo ko reikia tikėtis dabar. Bet kaip yra sakoma trečias kartas nemeluoja, ką jis nemeluos šiandien jam nebuvo aišku. Dar prieš atvykdamas čia į Hogvartsą kur jam pagal viską ir nelabai priklausė būti nusiuntė laiškelį merginai kurioje vietoje jis planavo jos laukti. Kadangi pirmieji du kartai vyko naktį arba vėlu vakarą klastuolis sumanė ją čia pasikviesti dar dienos metu. Vaikinas pėdino ežero pakrantę ieškodamas vietos kur krantas ir sala būtų nutolę kiek galima mažiau. Suradęs tokią vietą išbūrė nediduką dviejų lentų dydžio tiltelį kuris vedė per visą ežerą, dėl visa ko jį juosė kiek daugiau nei metro aukščio turėklai kurie turėjo apsaugoti kiekvieną einantį juo nuo įkritimo į ežerą. Visas šis tiltelis buvo apsaugotas burtais, tad juo žengti galėjo tiktais Lukas ir Mayra, daugiau kiekvienam tai pabandžiusiam po pat kojomis dingdavo kelias, o iš šonų turėklai juk visada pasitaikydavo tokių kurie turėdavo daryti kitaip, jeigu matydavo, kad kažko negali padaryti kas jiems buvo draudžiama bandydavo tai kaip nors aplenkti ir padaryti kitu būdu. Vaikinas žingsniavo tilteliu per ežero gelmes kurių nemaža dalis dar tikriausiai net nebuvo ištyrinėta. Perėjęs į kitą pusę klastuolis tik tuomet suprato, kad čia yra baisi betvarkė per tuos 14 metų šičia mėšlas buvo tvarkytas kiekvienais metais, tačiau mėšlas kai kuriose vietose veržėsi pro kraštus, tad nuo šiol visas mėšlas atsidūręs ant žemės dingdavo. Ar jis iškeliaudavo į visatą ar į ežero dugną kur po truputį jį vis pildė nelabai kas žinojo, bet nelabai kam ir buvo įdomu nors Lukas ir norėjo tai išbandyti ir pamatyti kur visa tai atsiduria. Nors smarvės šaltiniai ir dingo, bet dvokas kurį galėjo pajausti kiekvienas nepratęs prie arklių liko, tad kiek galėdamas labiau burtų pagalba ėmė vėdinti salą. Tuoj pat po ją ėmė lakstyti vėjai kurie pasiėmę smarvę ją išdangindavo, o tuo pačiu veikė kaip oro kondicionieriai. Kai viskas buvo baigta Lukas pasilypėjo šiek tiek į kalniuką ir pastatė nediduką staliuką ir dvi kėdes vieną priešais kitą, ant stalelio tuoj pat atsirado balta staltiesė, lėkštės, šakutės, peiliai ir šaukštai. Visas tas būrimas ir kiti dalykai privertė ponius susidomėti kas čia vyksta. Todėl kiekvienas brovėsi prie naujųjų objektų ir ar tai tąsė staltiesę, tai bandė atsikąsti kėdės ar lėkštės, bet kiekvienas neužsibūdavo čia labai ilgai, susipažinę su naujuoju objektu patraukė savais keliais. Visiems nutolus nuo tosios vietos vaikinas aptvarkė viską ir toliau laukė bepasirodančios Mayros.

[Mayra Llewellyn]

 Laiškas nuo Luko atvyko visiškai netikėtai. Vieną rytą, kaip visada, Mayra nepatenkinta spoksojo į pusryčius, o galvoje virė eilinė dvikova dėl papildomos bandelės. Ji į ją nesikišo, bet kartais norėjosi kitas užtildyti. Ir tada į jau tuščią pusryčių lėkštę įkrito laiškas. Kelios bendrakoledžės smalsiais žvilgsniais nulydėjo greitai Mayros apsiausto kišenėje dingusį voką, mat klastuolei niekas niekada nerašydavo.
 Perskaičiusi, kad Lukas atvyks į Hogvartsą, mergina jautėsi, tarsi tuoj galėtų sprogti iš laimės. Tiesa, ji neprisiminė, kaip baigėsi jų praeitas pasimatymas, bet tikėjosi, kad kita Mayra nesuvalgė visų vyriškio santaupų. Ir jau jei šis teikėsi jai parašyti, viskas negalėjo baigtis taip blogai, tiesa?
 Praleidusi paskutinę - žiobarotyros - pamoką, klastuolė žingsniavo ežero pakrante. Nebuvo ji kaip nors pasipuošusi, kaip praeitus kartus, tiesiog kasdieninė Mayra su susivėlusiais tamsiais plaukais, dar tamsesniais paakiais ir susiglamžiusia uniforma. Tvarkydamasi aukštyn lipantį sijoną, mergina džiaugėsi gaiviu, nuo ežero pučiančiu vėjeliu, kuris buvo visiška priešingybė situacijai kabinetuose.
 Žiūrėdama į siauroką tiltelį, mergina susiraukė. Įsiverst į įtartiną vandenį visai nenorėjo, bet kažkaip persikelti į kitą pusę vis tiek reikėjo. Tad juodaplaukė atsargiai žengė pirmyn.
 Šiaip ne taip nusigavusi iki salos, klastuolė apsidairė. Vietomis dar egzistavo žolės kuokšteliai, bet arklių aplink matėsi daugiau nei bet kokios augalijos. Merginos akys užkliuvo ant kalniuko stoviniuojančios figūros bei stalelio prie jos.
 Mayra patraukė Luko link. Merginos nelaimei, ja susidomėjęs kažkoks arklys bandė prisikabinti tai prie plaukų ar rūbų. Eidama atbulomis, kad galėtų išvengti padaro atakų, juodaplaukė nejučiomis atsitrenkė į jos laukusį vyriškį ir vos neapsivertė. Arklys, pasinaudojęs ta proga, prikišo savo snukį.
-Gelbėk,-stengdamasi nejudėti, tarė mergina.

[Lukas Dubajus]

Lukas stovėjo ir žiūrėjo kaip kažkur trisdešimt ponių ir keletas asiliukų rūpšnoja pavasarinę žolę. Nors žolė dar nebuvo pradėjusi kaltis ir sparčiai augti, bet jos tikrai buvo nemažai, tad jie nelabai galėjo mirti iš bado, o jei ir pritrūkdavo būdavo galima šiek tiek pagreitinti žolės augimą ir tuomet visi vėl turėdavo ką ėsti. Apsigręžęs aplink pamatė, kad link jo tilteliu keliauja Mayra, tad dar kartą žvilgtelėjo į ponius. Gal tas žvilgnis ir buvo per ilgas, nes kai kitą kartą pažvelgė į merginą pamatė, kad ji yra jau prie pat ir dabar bando pabėgti nuo kumelaitės kuri bandė prisikabinti prie jos lyg kokia varnalėša ir patikrinti dar nematytus daiktus. Kadangi buvusysis klastuolis stovėjo ir tikėjosi, kad neužilgo ji atsikabins nieko nedarė, tad tikriausiai netyčiomis klastuolė bandydama pabėgti nuo poniukės atstrenkė į jį ir dar ėmė rėkti. Tas riksmas išgąsdino Debesėlę ir ji iš to išgąsčio vos nesistojo piestu taip bandydama apsiginti nuo kaip jai atrodė grėsmės.
 -Ei, ramiau maže, -atsistojęs priešais jas prakalbo Lukas. -Viskas gerai, ji draugė, -vaikinas pasitraukė iš kelio, kad josios galėtų žiūrėti viena į kitą. -Bet ji dar nėra pratusi, kad prie jos kažkas lįstu, tad jeigu gali bent jau šį kartą nelįsk prie Mayros. Gerai?
Kumelaitė dar kiek pastoviniavo, pasižiūrėjo į ją ir zovadėle nubėgo prie savo mamos.
 -Čia buvo Debesėlė, -dabar jau atsisukęs šnekėjosi su mergina. -Dar tiktais šešių mėnesių, tad ir domisi viskuo kas juda ir nauja. Neišsigandai labai?

[Mayra Llewellyn]

 Jei ne Lukas, Mayros viena ar kita prasme jau turbūt nebebūtų. Stebėdama nulekiančia kumelaitę, mergina pagaliau suprato, kodėl pusbroliui arkliai panašesni į pabaisas nei į mielus gyvūnus ir kodėl ta baimė yra visiškai pagrįsta. Priėjusi prie Luko, klastuolė apsivijo jį rankomis ir padėjo galvą ant peties. Ramuma.
-Nepratus aš prie tokių padarų,-užsimerkusi, tyliai sušnabždėjo mergina. Vėjas kuteno Mayros plaukus bei sukosi aplink kojas, bandydamas pakelti uniforminį sijoną, bet klastuolei tuo metu buvo taip gera. Jai atrodė, kad galėtų taip prastovėti Luko glėbyje amžinybę. Vis dėlto, ji šiek tiek atsitraukė ir švelniai pabučiavo vyriškį.
-Pasiilgau tavęs,-nenorėdama paleisti rudaplaukio iš glėbio, tarė Mayra. Jai neberūpėjo, kad aplink vaikščiojo daugybė keturkojų mėšlo ir karo mašinų, artėjo egzaminai, o galvoje vis dar siautė chaosas. Ne, čia ramu. Jos ramybės sala.

[Lukas Dubajus]

Lukas stovėjo ir žvelgė tai į Mayrą, tai į tolį kol galų gale suprato, kad tikriausiai reiktų daryt kažką, bet buvo per vėlu, nes mergina jau ėjo link jo kiek ten buvo vietos ėjimui ir apsivijo aplink jį. Jai padėjus galvą jam ant peties jis savąją priglaudė prie josios.
 -Suprantu, niekas iš karto nepripranta prie naujų dalykų.
Klastuoliui atrodė, kad tai yra viskas ko gali reikėti žmogui - mylinčio žmogaus meilės. Klastuolei atsitraukus nuo jo ir pabučiavus Lukas padarė tą patį, tiktais be atsitraukimo tolyn, o jai dar pasakius, kad pasiilgo jo jis atitarė.
 -Aš irgi tavęs labai pasiilgau.
Vaikinas viena akimi stebėjo kaip poniai nelabai patenkinti žiūri kaip kažkam naujam jis skiria daugiau meilės bei dėmesio ir dabar beveik nesidomi jais. Bet po kurio laiko jie nebekreipė į tai dėmesio ir toliau rūpšnojo žolę ar užsiiminėjo kitais dalykais. Nors taip stovėti prisiglaudus buvo malonu, bet tai negalėjo tęstis visą amžinybę. Ar galėjo? Kas be ko jis nenorėjo trukdyti šios gražios akimirkos, tad laukė kokių nors veiksmų iš Mayros pusės, nors gal jam pačiam reikėjo tai padaryti?

[Mayra Llewellyn]

 Lukas puikiai užstojo Mayrą nuo saloje lakstančio vėjo. Tas saugumas, kuris kaip šilta antklodė apgaubė klastuolę iš vidaus, leisdamas jai pagaliau atsipalaiduoti, nelaukiant puolimo iš šalies, buvo beveik kaip koks narkotikas. Jeigu mergina žinotų, kad šis retas jausmas būnant šalia vyro niekur nedings, įsikibtų į Luko marškinius ir paprašytų, kad šis pasiimtų ją kartu su savimi iš Hogvartso. Velniop tie mokslai.
 Kvailos svajonės.
 Mayra nenuleido savo tamsių akių nuo netoliese ramiai žolę rupšnojančių arklių. Jie atrodė itin nepatenkinti merginos netikėtu atsiradimu saloje bei viso rudaplaukio dėmesio pasigrobimu.
-Šitie... Padarai. Jie tavo?-atsisukusi į Luką paklausė Mayra. Tada merginos akys užkliuvo už padengto staliuko. Mergina pakėlė antakį ir mostelėjusi stalo pusėn klustelėjo:
-Kažką suplanavai?

[Lukas Dubajus]

Lukas ir Mayra, jam atrodė, kad šiame pasaulyje nėra nieko daugiau tik jiedu, bet pažvelgus į vieną ar kitą pusę pastebėdavai žolę rūpšnojančius gyvūnus. Kurie anksčiau, kol dar nebuvo sutikęs merginos atstojo visą jo gyvenimą. Jai uždavus klausimą vaikinas negalvojęs atsakė į tai:
 -Neišsiplėčiant tai kažkur tiktais trečdalis, o gal net ir ketvirtadalis visų šių vaikščiojančių padarų bent kažkiek priklauso man, mat man čia atvežus šią senutę, -mostelėjo ranka rodydamas į vieną besiganantį ponį, -nežinojau, kad čia yra ir kitų, o ir jie man nesirodydavo iki tol kol paskui ją neatslinko mažas kumeliukas, tad buvo aišku, kad jis iš oro neatsirado, tad teko eiti ieškoti ir taip buvo atrasti likę poniai kurie dar iš anksčiau gyveno šioje saloje. Na, o kalbant apie asilėlius tai jie čia taipogi atkeliavo poto kai tapau profesoriumi, nors traukinyje ir buvo kiek netvarkos poto, bet svarbu jie yra gyvi, na, o neužilgo planuojama, kad atsiras naujoji atžala.
Dabar laikas vėl atėjo tylai, kuri truko nelabai ilgai, nes klausimas vėl buvo užduotas.
-Na planuot, nelabai ką planavau, tiesiog iš ryto atrodė, kad gera mintis būtų jeigu kuris nors iš mūsų praalktų būtų galima kažko užkąsti, tad jeigu norėsi krepšys po stalu, nebent norėsi būti aptarnauta kaip damai pridera. Bet kadangi taip stovim, tai tikriausiai to neteks daryti, -nusišypsojo merginai buvęs klastuolis. -Ir dar vienas perspėjimas, jeigu nenori būti užpulta vos ne visų jų, nešnarink maišelių, nes tas kumeliukas palyginus kas gali būti, buvo tiktais žarija didelėje ugnyje.
Taip stovėti buvo malonu, jie vienas kitą savo kūnu šildė nuo atšiauraus vėjo besisukančio aplink juos, kuris bandė pakelti ir nunešti juos.

[Mayra Llewellyn]

 Luko balso Mayrai buvo malonus. Mergina vėl priglaudė galvą prie vyro krūtinės, klausydamasi jo ramaus širdies plakimo. Vyriškiui pavadinus ją dama, klastuolė tik sukikeno.
-Jokia aš tau ne dama. Nemoku siūti, gaminti, suknelių nenešioju... Ačiū ir prašau irgi beveik nesakau,-žiūrėdama į Luko akis sau kalbėjo juodaplaukė, pirštu vedžiodama visokias figūras ant jo marškinių.
-O ką atnešei valgyti?-susidomėjusi paklausė Mayra ir, ištrūkusi iš rudaplaukio glėbio, nužingsniavo prie stalo. Balta staltiesė atrodai itin nenatūraliai tokioje aplinkoje, tad išsitraukusi lazdelę, mergina bakstelėjo audinį ir, sumurmėjusi burtažodį, pakeitė jo spalvą į juodą.
-Štai, dabar jau geriau,-patenkinta savimi, ji nusišypsojo. Klastuolė lyg niekur niekur klestelėjo ant kėdės, pasitaisė vėjo keliamą sijoną ir apsidairė. Nuo kalnelio matėsi visa sala ir tolumoje stūksanti pilis. Iš toli, arkliai atrodė kaip romūs žvėreliai iš kokio magiško judančio paveikslo. Vėjui kedenant merginos tamsius plaukus, juodaplaukė nusišypsojo ir užsimerkė, leisdama pro tarpą debesyse išlindusiai saulei glostyti jos išblyškusį veidą spinduliais.

[Lukas Dubajus]

Mayrai paneigus, kad ji nėra dama Lukas šyptelėjo gavęs tokį atsakymą kurį būtų gavę didžioji dalis žmonių pavadinusių kažką dama. Merginai užklausus ką jis atsinešė vaikinas kiek sutriko, nes to net pats neprisiminė.
 -Na galima pažiūrėti ką gi aš turiu krepšyje.
Priėjęs prie stalo ant kurio uždėta balta staltiesė virto juoda kiek nuliūdo. Nes tai buvo vienintelė tokia kurią turėjo. Bet tai buvo galima pataisyti pasitelkus šiek tiek burtų. Išsitraukęs krepšį jį atidarė ir pažvelgė į vidų. Nors jame nebuvo didelio pasirinkimo, bet buvęs klastuolis stengėsi sugrūsti čia kiek gali daugiau.
 -Turiu taip sakant nesveiko maisto, tuomet daržovių, vaisių, -dar kiek pasirausęs surado ir salotų dubenį. Taip pat iš praeito pasimatymo užsilikusį vyno butelį prie kurio voliojosi sudužusios taurės. Tad išsitraukęs lazdelę jas sutvarkė ir tyrinėjo toliau, bet nieko naujo tenai nerado, bet nujautė, kad kažkas vis vien turi būti, nes su tokiu maistu jam protas neleistų čia rodytis. -Taip pat ten dar salotų ir vyno butelis. Tad ko norėsi iš šitų? Ir taip pat jeigu tai netenkina gali pasiknisti, gal rasi kažką savo skoniui.
Išsitraukęs taurę pasistatė ją ant stalo, o tuomet prisipylęs vyno šiek tiek atsigėrė, o tuomet stebėjo Mayros veiksmus. Kurie jo akimis visuomet buvo atliekami profesionaliai. Kadangi taip stebeilytis nebuvo labai mandagu vaikinas kaitaliojo akių vaizdą tai besiganančių ponių, tai sėdinčios merginos vaizdu. Vieną iš tų kartų žvilgtelėjęs į dangų nusistebėjo jo šviesumu. Galbūt dėl to, nes jam niekada netekdavo juo grožėtis ir namo grįždavo tiktais sutemus arba jau saulei leidžiantis, bet niekada anksčiau. O ir darbe nebuvo vietos, o tuo labiau laiko grožėtis tuo. Tad ta svajonė, turėti savas arklides kuriose galėtų praleisti savo gyvenimą ir tenai dirbti nepriklausant nuo nieko jį džiugino. Juk vieną dieną jai buvo lemta išsipildyti, o ta diena nenumaldomai artėjo.

[Mayra Llewellyn]

 Lukui priėjus, Mayra tingiai pramerkė akis. Buvo malonu taip sėdėti saulėkaitoje, aplink pučiant gaiviam vėjeliui. Dar visas tas idiliškas peizažas - sena pilis tolumoje, blizgantis ežero vanduo, besiganantys arkliukai... Tikrai puiki vieta nusiraminti.
 Vyriškiui prisėdus priešais, klastuolė nustojo drybsoti kėdėje ir sukryžiavo kojas, kaip buvo įpratus daryti, kai dėvi sijoną. Merginos tamsios akys lakstė, stebėdamos Luko judesius. Vyriškiui užsiminus apie maistą, Mayra susiraukė, prisiminusi jų pirmąjį pasimatymą, bet, regis, šį kartą rudaplaukis buvo pasiruošęs geriau.
-Pf... Aš tau ne triušis, kad žole gyva būčiau,-atsainiai nužvelgusi salotų dubenį, pakomentavo mergina. Vyno taurės ją šiek tiek sudomino, bet aukštai danguje kabanti saulė priminė, kad vidury dienos prisigerti nevalia. Na, bet viena ar kita taurė vyno nepakenks, tiesa? Tad, pasiėmusi taurę, mergina irgi įsipylė sau vyno. Gurkštelėjusi gėrimo, iš krepšio išsitraukė obuolį - labai alkana nesijautė, bet šis vaisius tokiai vietai atrodė itin tinkamas. Atsikandusi traškaus raudonskruosčio obuoliuko, Mayra uniformos rankove nusivalė burną ir, nurijusi gardų kąsnį, pakreipė galvą ir paklausė Luko:
-Tai jau ką sumąstei? Neatkeliavai čia vien dėl to, kad su manim pasisėdėtum saloje.
Siūbuodama koja, Mayra šypsojosi. Gurkštelėjo vyno. Atsikando obuolio. Keistas skonių derinys.

[Lukas Dubajus]

Lukas vis dar galvojo apie ateities planus, bet tam dabar nebuvo laikas, tad svajas padėjo į šalį, iki kito karto kai bus vienas. Vaikinas išsitraukė kriaušę ir nors nebuvo jų fanas, bet kartais mėgdavo pavalgyti to ko paprastai kai yra kitų valgių nevalgytų. Jam jau kandant pirmąjį kąsnį Mayra uždavė į klausimą kurio tikėjosi, bet galvojo, kad jis kaip nors pranyks ir nereikės sulaukti atsakymo. Lėtai kramtydamas kriaušę jautė, kad ji po truputį tampa beskonę, bet tai dabar nelabai buvo svarbu, nes tai jam davė šiek tiek laiko sugalvoti kokį nors pasiteisinimą, kuris ir nebuvo tobulas, bet bent jau buvo atsakymas.
 -Na taip, esu kai ką sumąstęs... bet dabar negaliu atskleisti ką, tad teks dar truputį pasikankinti ir palaukti, o kol kas teks pasitenkinti pasisėdėjimu saloje.
Pažvelgęs į dangų, o tuomet ir į saulę buvusysis klastuolis pastebėjo, kad tolumoje jau matosi dalelė raudonėjančio dangaus, bet dar nebuvo laikas. Lukas apsidairė stebėdamas ponius besiganančius ar užsiimančius kitokia veikla. Laikydamas viena ranka taurę, o kita kriaušę vaikinas bandė sugalvoti kažką kuo būtų galima pradėti kalbą vos tik saulė pasieks vakaro ribą. Bet jo nusivylimui niekas neatėjo į galvą, tad nusprendė, kai ateis laikas improvizuoti.
 -Žinau, kad gal ir nelabai geras klausimas, bet... Ką planuoji veikti po to kai pabaigsi mokytis šičia? -mostelėjo ranka į pilies pusę.
Viskas ėjosi ramiai po to kai mergina buvo užpulta kumeliuko, bet kažkas iš aukščiau ar žemiau nenorėjo, kad viskas eitųsi ramiai, nes vos tik klausimas buvo užduotas pasigirdo gailus žvengimas. Pasisukęs į tą pusę pastebėjo, kad vienas iš senųjų ponių guli ant žemės, tad staigiai išsitraukęs lazdelę nubėgo į tą pusę dar prieš tai paskubomis sumalęs keletą žodžių skirtų klastuolei:
 -Aš tuoj, atsiprašau.
Vos tik atsidūrė vietoje iš karto ėmėsi vertinti situaciją. Kiek aukščiau dešinės galinės kojos čiurnos buvo ta vieta kurią dabar reikėjo gydyti. Dabar džiaugėsi, kad ėmėsi dirbti pas kitą arklininką kuris jį ir pramokė kai kurių vertingų burtažodžių kurie galėjo padėti turint tokią kaimenę arklių ir kai nėra būdo nugabenti pas patyrusį specialistą. Nukreipęs kaip atrodė arkliams magišką pagaliuką į skaudamą vietą ėmėsi murmėti gydomąjį burtažodį kuris po truputį ėmė spartinti gijimo procesą. Kai darbas buvo atliktas buvęs klastuolis įsitaisė į patogesnę padėtį ir glostydamas snukį bendravo su juo:
 -Pagulėk čia šiek tiek senute. Kai jau nebebus tokio skausmo galėsi stotis ir vėl lakstyti, tik pasistenk kiek atsargiau, -atsistojęs mintimis išsikvietė kibirą kurį nuėjęs prie ežero pripildė vandens ir atnešęs prie nelaimėlės pagirdė ją. -Gerk, nes ateinančiu metu negausi. Tau reikia ilsėtis ir ne, dabar negali stotis. Taip reikia, -nors tikriausiai iš šono ir atrodė lyg Lukas šnekėtųsi su savimi, bet jis bendravo su dabar gulinčiu arkliuku.

[Mayra Llewellyn]

 Saulė, regis, neseniai kabojusi aukštai danguje, jau pamažu krypo vakarop, nudažydama dangaus mėlynę rausvai. Vejas saloje nerimo, nors jau darėsi truputėlį vėsu ir juodaplaukei teko labiau įsisukti į apsiaustą. Vyno ir obuolio skonis Mayrai visai pradėjo patikti. Keistas derinys, bet įdomus. Merginos žvilgsnis klaidžiojo tai Luko veidu, tai dangumi, tai už vaikino stovinčia pilimi. Ir nors toks netikėtas susitikimas turėtų priversti klastuolę jaustis maloniai, jos viduje vis dar gulėjo kažkoks sunkus ir nemalonus jausmas. Turbūt, tai buvo visi tie rūpesčiai, kurių juodaplaukė nesugebėjo palikti kitame krante.
 Lukui neatskleidus savo tikrųjų tikslų, Mayra tik šyptelėjo. Aišku, galėjo mintyse spėlioti, ką yra sumanęs rudaplaukis, bet šiandien leidosi nustebinama. Jau ir taip per daug galvojimo gyvenime, kartais reikia tiesiog paplaukti kartu su srove kaip kokiai nustipusiai žuviai.
 Apie savo ateitį, tiesą sakant, Mayra nebuvo susimąsčiusi. Nelabai ir norėjo kažką galvoti. Jos planai per šiuos metus pasikeitė neatpažįstamai, turbūt, kaip ir ji pati. Dabar viskas, ko norėjo mergina, tai buvo stabilumas ir ramybė. Namai. Mayra norėjo turėti savo namus, kur jaustųsi saugi. Mergina nespėjo atsakyti į Luko užduotą klausimą, kai šis, pašokęs nuo kėdės, dingo pas arklius. Tiksliau, pas vieną arklį, kuris, net apie šiuos padarus nieko nežinančiai merginai, buvo akivaizdu, kad susižeidė. Prie lūpų laikydama vyno taurę, klastuolė stebėjo, kaip Lukas rūpinasi padaru. Tokia besąlygiška meilė merginai buvo svetimas dalykas. Jai buvo sunku suprasti, kaip galima tiesiog kažkuo rūpintis. Skaudus buvo ir suvokimas, kad tokią meilę žmonės pirmiausiai patiria iš savo tėvų. Turėtų patirti.
 Kai Lukas grįžo su kibiru vandens, Mayra padėjo taurę ant stalo ir lėtai patraukė rudaplaukio link. Stengdamasi neišgąsdinti arklio, mergina laikėsi atokiau.
-Kaip tu gali tiesiog jais rūpintis?-bandydama suprasti tokį Luko poelgį, paklausė mergina.

[Lukas Dubajus]

Lukui vis dar bendraujant su arkliu prie judviejų priėjo Mayra, nors iš pradžių jo akys ir neužkabino josios, bet kažkoks pojūtis kuris sakė, kad juos kažkas stebi privertė jį atsigręžti. Kadangi jis nežinojo kiek laiko ji stovi tenai, (o tuo labiau kiek laiko praėjo nuo tada kada jisai atnešė poniui atsigerti) jį ėmė graužti kaltės jausmas. Jam dar nespėjus atsistoti buvo užduotas klausimas į kurį reikėjo atsakyti, bet jis net nenumanė kaip. Padėjęs kibirą kiek tolėliau nuo senutės priėjo prie merginos ir atsistojęs iš šono apglėbė ją. Kadangi atsakymas nesusidėliojo kaip jisai norėtų (nors kaip norėtų nelabai ir žinojo), o tuo labiau neatėjo ir net nepriartėjo prie ten pro kur jis turėjo išeiti jam buvo likęs tik vienas kelias. Sakyti tai kas atsidurs ant liežuvio.
 -Aš nežinau, o tuo labiau ir neįsivaizduoju kaip reikėtų atsakyti į šitą klausimą. Galbūt rūpinuosi jais dėl to, nes pats esu gavęs labai mažai meilės iš savo tėvų, tad noriu bent savo meilę atiduoti kažkam, kad jie ją taipogi patirtų. Šičia bandoje taip pat ne visi gauna tiek pat meilės ir rūpesčio. Daugiausiai jo gauna kumeliukai ir senyvo amžiaus. Tiksliau sakant esantys žemiau negu kiti arkliai. Viskas su gyvūnais yra taip pat kaip su žmonėmis. Juk neaukosime turtuoliams pinigų, nes jie jų turi patys ir gali savimi pasirūpinti.
Supratęs, kad kiek nusikalbėjo nutilo ir pažvelgė į dangų. Jis po truputį dažėsi vakaro spalvomis, tad dar buvo likę kažkur dešimtis minučių ir tuomet jau bus metas, akimirkai dėl kurios jis jaudinosi, bet taip pat ir nekantravo. Minutės po truputį tiksėjo, tad išsitraukęs iš kišenės akių raištį atsistojo už Mayros nugaros ir dėdamas jai jį ant akių prakalbo.
 -Tikiuosi tu nesupyksi, kad dabar tau užrišu akis, bet aš prižadu, kad dėl to nesigailėsi. Nesijaudink, arkliai tavęs neužpuls. Čia ne žmonės, kad pultų tave kai tu esi viena dėl to, nes pavydi, kad gauni dėmesio iš kito žmogaus.
Kai raištis jau glūdėjo ant akių buvęs klastuolis kiek galėdamas greičiau atsidūrė kalnelio viršuje, išsitraukė žiedo dėžutę kuri buvo paslėpta salotose, atsigėrė vandens ir tuomet pagautas sklandančio vėjo bėgomis pasileido žemyn. Atsidūręs priešais merginą priklaupė ant kelio ir pasiruošė tam kas turėjo pakeisti jo ir jos gyvenimus. Trys, du, vienas
 -Būčiau pamalonintas jeigu nusiimtum raištį nuo akių, -palaukęs kelias akimirkas tęsė kalbą toliau. -Mayra Wallflower ar sutinki tapti mano teisėta sužadėtine? -tardamas šiuos žodžius pravėrė dėžutę kurioje puikavosi du identiški žiedai.