0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #480 Prieš 6 metus »
-Plaukiam,-tvirtai atsakiusi mergaitė pažiūrėjo į savo rankas. Štai ir viskas, diena praėjo... O ką sužinojau? Kad egzistuoja keistas žmogus... Mergaitė nesuprato, ar bėda joje, ar jame. Elridė tikėjosi, kad jei ir sutiks žmogų, galės iš jo sužinoti daug daug apie mokyklą, bet... Ji kvailai pyko ant savęs, kad nesugebėjo to  žmogaus prakalbinti. Mergaitė nebesitikėjo, kad jie abu pratars bent žodį.
-Eee... Aš irkluoti nemoku... Bet turiu teorines žinias, pabandysiu,-taip pasakiusi mergaitė čiupo irklą ir per plauką neįmetė į tą raibuliuojantį vandenį. Elridė pajautė dar vieną lašą ant kaktos ir nusičiaudėjo. Ir vėl... Nelemtas irklas... Nusipurčiusi ji įgrūdo į vandenį irklą ir tyliai ėmė kartoti:
-Viens... Du... Velniava... Viens... Du...-taip bekartodama ji piktai žiūrėjo į vandenį. Tai yra tikra nesąmonė. Mergaitė apsižvalgė aplink, jie buvo kažkur vidury ežero, lašeliai krito vienas po kito į vandenį, tad ji nebegalėjo matyti to nuostabaus vaizdo vandenyje. Gal taip ir būna... Vienu metu viskas skaidru, o kitu... Va taip. Ji atsisuko į Fasirą ir patraukė pečiais.
-Vis dėl to, irkluoti nemoku, nepyk. Šiandien pirmą kartą plaukiau valtim...-taip pasakiusi ji padėjo irklą ant valties dugno ir prispito prie valties krašto. Aš neišgriūsiu, aš tik pažiūrėsiu. Elridė žvilgtelėjo į savo atvaizdą vandenyje, vėjas kedeno plaukus, jie buvo permirkę. Mergaitei pasidarė šiek tiek baugu, nes perbraukus pro plaukus pastebėjo, kad jos ranka šiek tiek pajuodavo. Gal man dar kartą išsimaudyti, kad pilnai nusiplautų? Ech... Bet šalta... Ji toliau žiūrėjo į savo atvaizdą vandenyje. Akys, mamos akys, žvelgiančios į vandenyną, mergaitė turėjo jos akis, tik žvilgsnis buvo kitoks. Ji puikiai atsimena, kaip mama žvelgė su giliomis akimis, o mergaitės akys jai nesakė nieko.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #481 Prieš 6 metus »
   Fasiras tyliai linktelėjo Elridei. Įkvėpė šiek tiek oro, bet vis tiek į jį pateko kvapo nuo gyvosios - kraujo kvapo, išblukusių plaukų dažų kvapo, vėjo ir vandens kvapo... Fasiras rankomis perbraukė per irklus, tyrinėdamas šlapią ir slidžią jų medieną.
   - Teoriškai? - prunkštelėjo jis. Valčiai pačiai plaukiant į priekį, nešamai srovės, vaikinas atsistojo ir pasilenkęs, atsargiai, apsikeitė vietomis su Elride, jai užleisdamas savąją - vietą, iš kurios buvo patogiau irkluoti. Grifiukas nustebo, išvydęs, kad pirmakursė irkluoja tik su vienu irklu ir makaluoja tik vienoje pusėje, taip tik apsukdama valtį aplinkui. Neištvėręs tiestelėjo ranką į priekį lyg jau prašytų ar atimtų valties vairavimą. Patrepsėjo batu į valties dugną, atsiduso.
 - Nesistebiu, kad apsivertei, - tyliai tarė vaikinas, perimdamas vandens transporto priemonės kontrolę. ,,Kaip ji nusigavo iki salos? Gal ežeru plaukė pati, iš paskos tempdama valtį?" - pasišaipė ketvirtakursis, įsivaizduodamas plaukais prisirišusią prie valties merginą, sustirusią plaukiančią ežeru. Grifų Gūžtos vadovo sūnus paėmė irklus į savo rankas, ėmė ritmingai irtis į priekį. Valtis tyliai, bet užtikrintai skrodė tamsų ežero vandenį, kurį vis drumstė karts nuo karto patykštantys dideli ir šalti beprasidedančio lietaus lašai.
  Von Sjuardas nužvelgė per valties kraštą persisvėrusią merginą. Jam neatrodė, kad valtis yra pakankamai stabili tokiems apsižvalgymams, bet visgi jis tylėjo. Iš tikrųjų nežinojo, kodėl tylėjo - ir vargu, ar to priežastis tebuvo vien introvertiškumas ir didelio poreikio plepėti, įspėjinėti ir rūpintis kitais nebuvimas. Ne. Ežeras buvo pavojinga, mirtinai pavojinga vieta. Kol kas dar ne savo temperatūra - ne, jis visuomet buvo toks šaltas, galbūt dėl galybės šaltakraujų, gyvenančių jame. Ežeras ir buvo pavojingas dėl tų, kurie galimai jį šaldė - dėl jų gyventojų, tarp kurių galėjai rasti ir žmogėdrų, ir sadistų eksperimentuotojų, ir mokinių ar ramybės drumstėjų (ech, tai vienas ir tas pats) nekenčiančių padarų su žiaunomis ar dideliu plaučių tūriu. Vaikinas niūriai pažvelgė į vandenį. Būtent todėl, ko gero, jis ir tylėjo. Ežeras jį traukė.
   Valties pirmagalis trinktelėjo į krantą, Fasiras krūptelėjo.
   - Atplaukėm, - tarė jis ir iššoko ant kranto, užtempė valtį ant jo. Linktelėjo Elridei ir išėjo kažkur Hogvartso link.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #482 Prieš 6 metus »
Po išdaigų viešbutyje, pirmųjų bučinių Alenas ir Sara kurį laiką nesimatė, tačiau gavusi neįprastą laišką nuo švilpio, kuris laiške minėjo susitiką, gal geriau pasimatymą prie ežero. Merginą laiškas suintrigavo, kaip ir prieš bučinį, tad ši net nedvėjojusi pradėjo ruoštis vakariniam porelės pasimatymui. Šį kartą, varnanagė per ilgai nederino drabužių, tik apsivilko paprastą, tačiau šiek tiek puošnią maikutę, kurią dabino blizgučiai, šie prieš saulę ar kitą šviesos šaltinį atspindėjo šviesą, o kelnių nesirinko labai atidžiai, tiesiog apsimovė pirmas spintoje pasitaikiusias tampres ir susiruošė į reikiamą vietą, kuri buvo taip pat paminėta vaikino laiške.
Atvykusi į vietą, kuri buvo netoli ežero, kuris vakare matėsi ne taip gerai, kaip dieną,mat Sara keletą kartų buvo čia apsilankiusi po pamokų. Merginai atėjus, ši apsidairė, tačiau Aleno,kaip nematyt, taip nematyt.
Gal jis tiesiog norėjo pajuokauti iš tavęs, Sara Nikole Keyes.Juk neveltui šis taip greitai pasišalino iš viešbučio, ką?-pradėjo mąstyti apie blogiausius variantus, kaip švilpis neateina ir ši palieka vienui viena "ant ledo",  įsivaizdavo verkianti prie ežero, panašiai, kaip paveikslų galerijoje, tik tada Sara nežinojo, koks artimas Alenas taps jai.
Netrukus, šalia esančio krūmo šakos subruzdėjo, o Nikolė pamanė, kad koks gyvūnas taikosi ją užpuolęs, vėliau iš jų išnirus mėlynakiui, merginos širdis nustojo, taip stipriai plakusi.
-O, čia tik tu. Išgąsdinai mane, galvojau, kad čia koks gyvūnas norintis mane suėsti.-švilpiui priėjus arčiau mėlynaplaukės, ši nestipriai delnu trinktelėjo į vaikino petį, šis neturėjo pajusti didelio skausmo.
-Tai ko čia mane pasikvietai ir dar taip vėlai?-Keyes užvaldė smalsumas ir noras sužinoti ar tai tikrai susitikimas panašus į pasimatymą, ir noras sužinoti, ką jie veiks šį kartą. Juk nekrės išdaigų medžiams ar pievai, eežerui, gyvūnams, kurie tik pasitaikius progai stengsis juos suėsti.
Geriau ne krėsti šį kartą išdaigų.-pagalvojo apie pokštus ir apmąstė pasėkmes.
-Pasiilgau tavęs.-pasakius, mergina apkabino Aleną ir pakštelėjo į nuo nedidelio šaltuko paraudusius skruostus, o vėliau nusišypsojo, šypsenos priežastimi tapo švilpio atėjimas.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #483 Prieš 6 metus »
 Kalėdos jau buvo senai praėjusios ir tada jau buvo žiemos pabaiga ir pavasario pradžia. Kai kur galima buvo pamatyt jau žydinčias gėles, o kai kur dar tirpstantį sniegą..
 Vaikinas dieną tada jau buvo aplankęs visas pamokas kurias turėjo aplankyt. Dar buvo daug likę laisvo laiko, o šiandien jis jokių planų jau neturėjo. Kadangi jis Sara buvo matęs tik kai kada koridoriuose arba per pamokas, todėl nusprendė ir surengt tokį kaip pasimatymą arba susitikimą. Na, bet Alenui buvo maloniau tai vadint pasimatymų.
 Bibliotekoje parašius laišką, vaikinas nuėjo į savo berniukų švilpynės kambarį, kur galėtu jis kažką apsirengti gražesnio nei švilpynės koledžo uniformą. Apie madą jis nieko neišmanė, todėl pagal savo standartus, apsirengė juodas kelnes ir kokį golfą kur dar prie to apsivynioja su Saros padovanotu šaliku. Pasižiūrėjus Alenui į save, jis pagalvojo, kad jam lengviau būtu aprengt kokį sportinį kostiumą su treningais ir sportbačius, bet švilpis galvoja, kad tai Nikolei nelabai ir patiktu. Ir nežiniom kodėl, pasiėmė su savim vieną muzikinį instrumentą. Gal tam, kad pasirodyt..
 Išėjus, Alenas pažiūrėjo į laikrodį, kuris buvo ant jo kairės rankos. Švilpis prisiminė, kad jo laikrodis valandai vėliau rodo. Vėluoju! Pagalvojęs iškarto pradėjo greitu žingsniu eiti link ežero pakrantės kur turbūt jį jau užsilaukė Sara.
 Atėjus prie vietos, ten jis jau ją ir išvydo. Tokią gražią, mielą.
- Nebloga fantaziją turi. - Gūžtelėjo pečiais ir apkabino Nikolę.
 Sara paklausė, ko jis ją pakvietė. Iš tikrųjų Alenas nebuvo sugalvojęs priežasties. Jis tiesiog norėjo susitikti. Kokių dar priežasčių reikėtų? Bet tada švilpis pamatė dvi valtis prie ežero pakrantės.
- Tiesiog norėjau susitikti. Beje, nenori gal su valtim paplaukiot? - Priėjo prie valties. - Sėsk į valtį, o aš tave pastumsiu į vandenį, - šyptelėjo ir vėliau išstūmė ir dar laikė rankomis ją, kad ir pats galėtu atsisėsti ten. Tai padaręs, jis paėmė irklus ir pradėjo "vairuoti".
- Aš irgi pasiilgau. Seniai jau matėmės - Šyptelėjo ir pabučiavo mėlynplaukę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Alen Sullivan »

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #484 Prieš 6 metus »
Pagaliau Sarai sulaukus vaikino, mergina išsigando, tačiau baimei išnykus, švilpis apkabino ir pasakė susitiko priežastį. Tiesą sakant, tos priežasties nebuvo, tiesiog pasiilgimas ir noras tiesiog susitikti. Alenas tikrai atrodė gražiai, nors ir su paprastais drabužiais, tačiau gražiai. Nikolė apsidžiaugė pamačius, kad šis aplink kaklą apsivyniojo jos dovanotą šaliką.
-Mano dovanotas šalikas? Džiugu, kad jį nešioji.-išreiškusi nuostabą, vėliau išreiškė ir džiaugsmą matant kalėdinį šaliką, nors Kalėdos jau seniai baigėsi.
Tik dabar Sara pastebėjo, kad vaikinas atėjo užsidėjęs akinius ir pamačius juos, iš karto apie tai užsiminė:
-Šį kartą su akiniais.-mergina norėjo kaip nors švilpį pašiepti, tačiau pagailėjus, po pertraukos pridūrė:-Beje, gražiai atrodai ir su akiniais, jie tau tinka.-ištarė ir nusišypsojo.
Vėliau, Alenas pasiūlė paplaukioti valtele po ežerą, Nikolė iš karto sutiko su pasiūlymu. Merginai įlipus į valtį, švilpis stumtelėjo valtį į vandenį su nedidele jėga, valtis garsiai pliūkštelėjo sukeldama šiokias tokias, nedideles bangeles. Netrukus ir vaikinas įlipo į valtį, įlipęs šis pradėjo irkluoti į priekį. Praėjus neilgam laiko tarpui, Alenas pasakė, kad ji pasiilgo Saros, nusišypsojo ir pabučiavo ją.
Merginai prieš akis iškilo vaizdas, kaip Alenas viešbutyje ją pabučiavo, jai patiko tas pirmasis bučinys su Alenu, jai patiko jos pirmasis bučinys. Ji džiaugėsi, kad pirmasis bučinys atiteko švilpiui. Bet paveikslų galerijoje Sara net nenutuokė, kad pirmasis bučinys atiteks Alenui, ji net nenutuokė, kad jie taps draugais, labai gerais draugais.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #485 Prieš 6 metus »
 Buvo tylu, tamsu ir ramu. Vaikinas buvo šalia Saros, o ji buvo nustebusi ar ne, tada jis negalėjo suprast jos jausmų pagal veido išraišką arba pagal jos elgesį. Na nesvarbu.
- Aj, jo nešioju. Na man šį šaliką padovanojo brangus žmogus, todėl jį visada nešioju ir jį labai branginu. - Šyptelėjo ir tada susilaukė komplimentą iš Saros. Bet švilipis kažkaip tik nusišypsojo. Nors jam tada tai nelabai buvo tikra. Vaikinas šyptelėjęs, paleido irklus, nusiėmė akinius ir juos uždėjo Sarai. - Taip geriau, tiesa? - Pozityviai atsakė. - Gal ir gražiai, bet ne ant tiek, kaip esu be jų. Nenoriu, kad tu meluotum. - Mirktelėjo ir šyptelėjo Sarai, o pas patį Aleną gal ir buvo bloga rega, bet jis gi ne aklas, gali ir be akinių pabūt ir matys viską pakankamai gerai. - Tau jie beje tinka. - Atsakė komplimentu ir pasiėmė irklus ir toliau pradėjo 'vairuoti'.
 Netoliese buvo sala. Kurį daugiausia dalies buvo miškai ir įvairios olos. Saloje buvo maža kalva. Kai kur matėsi paliktos šiukšlės, o kai kur matėsi netgi ir kai kurių pėdsakai. Kai tik švilpis pastebėjo salą, jam kilo noras ten patekt. Aišku, jis jau buvęs ten, bet buvo visai pamiršęs, kai su viena mergina jie ten gynėsi nuo vorų ir vėliau gerai pradėjo bendraut. Bet tada nusipurtęs jis pradėjo plaukt su valtimi link salos.
- Aš norėčiau priplaukt prie salos. Ką manai? - Iš mandagumo paklausė Saros, bet vistiek, jeigu ji nesutiks, jis ten ir neplauks. Nors ir norėtu.

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #486 Prieš 6 metus »
Alenui bekalbant apie jo akinius ir kalėdinį šaliką, mergina apsidairė po vakarinio ežero paviršių, netrukus už akių užkliuvo nedidelė sala vidury ežero, salos paviršius buvo uolėtas su daugybę medžių. Atsisukus į vaikiną, šis greitu mostu uždėjo akinius, vaizdas Sarai truputį paryškėjo, ežero vanduo matėsi ryškiau, kaip ir jame, esančios būtybės, ramiai plaukiojo šaltame vandenyje.
-Tikiuosi atrodau gerai su tavo tais akiniais.-pasakė ir linksmai nusijuokė.
Po minutės nuo akinių uždėjimo ir pokalbio apie akinius, Nikolės dovanotą šaliką, mergina pastebėjo, kaip švilpio akys užtiko tą pačią salą, kurią prieš dešimt minučių pastebėjo ir varnanagė.
Kol Alenas tyrinėjo salos paviršių, mėlynaplaukė vandens paviršiuje bandė įžiūrėti savo veidą, kaip ji atrodo su Aleno akiniais. Pasiūlius šeštakursiui išsilaipinti Nikolei nežinomoje saloje, mergina atsitraukė nuo savo atspindžio ir truputį apmąstė pasiūlymą.
Keyes truputį bijojo išlipti saloje, kurios nežinojo, mergina taip pat nežinojo, kokie gyvūnai, pavojai ten slypi. Tačiau, trumpaplaukę žavėjo pasiūlymas, beje, juk bus šalia ir Alenas, kuris tikrai apgins merginą, jei prireiks. Ji tuo tikėjo, ji tikėjo, kad prireikus Alenas išgelbės ar padės.
-Sutinku.Galėsim ne tik priplaukti, bet ir išsilaipinti saloje.-tarstelėjo ir nusišypsojo.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #487 Prieš 6 metus »
 Sutikus Sarai dėl aplankymo salos, vaikinas šyptelėjo ir jau už penkių minučių buvo jau ten. Išlipęs ant akmenuotos pakrantės, kur kai kur buvo ir smėliuota, Alenas ištiesęs ranką, padėjo Sarai išlipt iš valties ir paleidęs ranką pradėjo stebėt salą. Buvo įvairiausių medžių ir kuo ši sala buvo išskirtinė, joje labai mažai buvo kas žiobariško. Buvo visokie magiški augalai ir gyvūnai. Netgi galima buvo pastebėt visokius chameleoninius augalus, kurie keičia spalva vos ne kas minutę. Tai tikrai kėlė šiokį tokį įspūdį, juk ne visada tokias salas galima pamatyt, kai prie to Alenas išskyrus šios salos niekada nebuvo salose, neskaitant jo gyvenamąją vietą - Anglija. O šioji sala dar prie to ir magiška. Tiesiog įspūdinga!
 Įkvėpęs, iškvėpęs orą, vaikinas prakalbo..
- Tai ką, norėtum gal pasivaikščiot čia? - Pasakė dėl mandagumo, o pats pasiėmęs ją už rankos ir šyptelėjęs pradėjo vaikščiot prie pakrantės kur bangavo jūrą ir girdėjosi žuvėdrų 'čiulbėjimas'. Bangos vis didėjo ir didėjo, kad tada vos ne pro plauką, Aleną ir Sarą "nesušlapina" banga.
- Gal geriau truputi pasitraukiam, - Padėjęs savo rankas ant Saros pečių, ją taip patraukė šonan, kad būtu truputi toliau nuo pakrantės, ir tada vaikinas dar kartą pasiėmęs ją už rankos pradėjo vest link miško.

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #488 Prieš 6 metus »
Saulės nematant, Alenui buvo gana sunku vienam irkluoti, Sara būtų pasisiūlius į pagalbą, bet kam jai vargintis, jei yra vaikinas, kuris dabar ir irklavo link pastebėtos salos kranto. Pagaliau porelei atsidūrus prie kranto, švilpis maloniai paėmęs Nikolės ranką, padėjo jai išlipti ant šiek tiek šlapio ir kieto paviršiaus kranto.
Išlipę iš valties, švilpis ir varnanagė patraukė link pakrantės, kur kartais didelės, kartais nedidelės bangos daužėsi į mažytes uolas, ir vanduo, kuris kartais aptaškydavo atėjusiuosius, virš vandens skraidė žuvėdros, savo balsu sveikino porelę. Akiniuotis paėmęs Sarą už rankos pradėjo pasivaikščiojimą po pakrantę, už minutės, jiedu sustojo. Pradėjus dideliems bangoms mušti į krantą, Alenui tarstelėjo apie pasitraukimą nuo taip arti buvusių bangų, mergina nežymiai linktelėjo ir švilpio paimta už pečių, ir patraukta į šoną, toliau kurį laiką stebėjo bangas, žuvėdras ir visą horizontą.
Dar kartą vaikinui paėmus Nikolę už rankos, pradėjo vesti miškan. Dabar, kai akiniuotis paimdavo varnanagę už rankos, Sara nebenurausdavo taip, kaip nuraudo jos skruostai kraupiajame koridoriuje. Kai tik vaikinas pabučiuodavo merginą,paimdavo ją už rankos, merginos viduje skraidė tariami, drugeliai ir tuo džiaugėsi.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #489 Prieš 6 metus »
 Vaikinas prieš susitikimą ilgai galvojo apie visa tai. O būtent tiesiog apie patį šiandieninį susitikimą. Na mintis, su valtimi atrodo tikrai visai gera. Bet visgi kilo toks niuansas, kad dabar - vakaras. O naktį grįžti į Hogvartsą.. Pernelyg jau pavojinga. Juk visokie profesoriai ar dar kažkas, tikrai gali juos sugauti. Ne pirmą kartą jau taip yra ir ne paskutinį. O pasielgti kvailai, tikrai nesinorėjo. Turbūt reikės čia pasilikti nakčiai. Ši mintis nebuvo pati iš geriausių, nes vaikinas tikrai girdėjo apie šios salos vorus ir kitus magiškuosius gyvūnus kurie yra pavojingi. Ir tada ir kilo tokia dilema, kad kas pavojingiau visi tie pavojingi magiškieji gyvūnai kurie gali užpulti, ar profesoriai ir netgi Hogvartso direktorius? Toks palyginimas švilpiui buvo netgi juokingas. Bet visgi, pasirinkti negalėjo, nes čia toks pasirinkimas, kur abi pusės yra tiek vienodai panašios bei ir skirtingos. Na, bet jeigu nieko nesutiks tai kaip tik bus gerai, todėl vis gi Alenas nusprendė...
- Man atrodo, kad nieko tokio bus, jeigu mes čia pasiliksim nakčiai taip? - Aprimusiu balsu ištaria, lyg tai jam būtu įprastas dalykas negrįžti į Hogvartsą ir bastytis kažkur naktimis ir dar nakvoti kažkokiose salose, kur nieko gero nelinki.
 Kiek suspaudęs ranką stipriau, pradėjo tepti Sarą kiek toliau į mišką.

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #490 Prieš 6 metus »
Artėjant vis link miško gilumos, porelė kurį laiką nesikalbėjo, Sara nežinojo kodėl, taip pat ši nežinojo ar vaikinas einantis šalia žino tylos priežastį. Tačiau ji žinojo, kad Alenas trumpam užsisklendė savosiose mintyse, o mergina pabandė padaryti tą patį. Varnanagė mąstė beveik apie viską, mąstė apie mokslus, gyvenimą žiobarų pasaulyje, tikrąją šeimą ir koledžo 'šeimą'. Varnanagė galvojo ir apie pavojus, kurie tyko miško, salos gilumoje. Šioji tik nelietė temos, kurioje  vyravo Aleno ir Saros, sakykime, santykiai, draugystė.
Praėjo nemažas laiko tarpas, kol Nikolės nuomone nejauki tyla išsisklaidė, o švilpis prabilo pirmasis, prasitardamas apie naktį, kurią reikės praleisti saloje, kurios mėlynaplaukė.
-Taip, tiesa. Neturiu jokio noro pakliūti profesoriams į rankas.-prisipažino ir kvailai, bet nuoširdžiai nusišypsojo vaikinui ir pridūrė:-Taigi ką veiksime čia, ką?
Paleidus mėlynakio ranką, mergina linksmai pasišokinėdama nustriksėjo į miško gilumą, dar sušukdama:Pagauk!
Taip, Sara gal elgėsi kiek vaikiškai, bet kaip kitaip praskaidrinti abiejų nuotaiką ir nuvyti mintis apie miško, ir salos pavojus.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #491 Prieš 6 metus »
 Na, ką gi. Alenui jau buvo nuspręsta, kad naktį praleis jie šioje saloje. Tik be visokių šmaikščių minčių, apie kuriuos jis užsigalvodavo ir kas, kai kada priversdavo jį paraudonuoti.
- Tai tada nuspręsta. - Kiek atsiduso ir sukando savas lūpas. Bei vis žiūrėjo į Sarą. Na, o toji paleido ranką ir pradėjo kaip kokia stirna striksėti ir taip vis tolo nuo vaikino. Dar prie davė vaikinui iššūkį, kad Alenas pagautų mėlynplaukę. Alenas tik pakėlė antakį ir šyptelėjo. Kas per vaikų darželis... Pabandė pabūt jau suaugusiu na ir aišku rimtu, bet vat ne. Alenas lengvais ir greitais žingsniais po truputi pradėjo vytis Sarą.
- Nu dabar jau pasigailėsi. - Padaręs savo velnišką šypsena, pradėjo vytis merginą, į kurią Alenas kuo toliau tuo labiau pradėjo jai jausti simpatiją ar įsimylėjimą, gal tai pereis ir į meile? Bet jau tai truputi buvo abejinga vaikinui. Nors jam ir patinka Sara, bet įsimylėjimą nuo meilės visada reikia mokėt skirti. Po truputi, kada nors.. Prarijus seiles toliau pradėjo vytis merginą.
 Kuo toliau, tuo labiau jie buvo miško gilumoje. Na ir aišku kuo toliau, tuo buvo visokių keistesniu augalų. Vienas iš jų buvo tas gan keistas medis kuris turėjo vijoklius, kurie judėjo ir rodos tuoj pagriebs vaikino ranką ir nukels viršun. Alenas tik piktai į tai pažiūrėjo ir toliau vijosi Nikolę. Buvo netgi pikta, kad visos tos magiškos būtybės ir tie dalykai, privertinėjo vaikiną jaustis bailiu. Kada gi pabūti tikru vyru...? Visada tokios mintys būdavo pas vaikiną. Bet taip užsigalvodamas jau pastebėjo, kad visai šalia yra Saros ir gali ją 'pagriebti'.
 Vienas, du trys... Švilpis sugavo merginos ranką, bet kažkas atsitiko ne taip. Lyg buvo žemė labai slidi, ir jau nepajautus vaikinui, kaip jau ranka buvo paleista, na o mergina jau rodos buvo sužeista...
- Ar tu nesusižeidei? - Kiek su pergyvenusiu balsu pasakė. - Gal geriau reik nustot tas gaudynės. Na ir aišku, tikiuosi aš vienintelis kuris paskui tave bėgiojo. - Kur be to Aleno sarkazmo aišku. Dėl viso ko, švilpis nusilenkė ir atstatė nugarą.. - Aš tave panešiu ant pečių. - Aprimusiu balsu ištarė, o po kiek laiko jau jis atsistojo ir pradėjo nešti Sarą.
- Ak, koks aš romantikas, ane? - Ir vėl kur gi be jo sarkazmo ir juoko. Na ir nešant vaikinas jautė sunkumų. Bet aišku, kaip čia nepasirodyti prieš merginą, kad esi toks stiprus ir gali panešiot..
 Turbūt šį vakarą ir naktį, Alenas prisimins ilgam...

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #492 Prieš 6 metus »
Linksmai stryksint pro medžių kamienus mergina atidžiai stebėjo aplinką, kad koks nors žvėris iš pasalos jos neužpultų. Taip bestryksint Sara pasijuto it kokia stirna, lyg koks grobis, kuris tik laukia būti užpultas. Netikėtai penktakursė iš kažkur įgavo drąsos ir pradėjo drąsiai lakstyti tarp medžių, ir negarsiai šūkalioti.
-Pagauk mane! Pagauk mane!-šaukė Alenui ir nežymiai pagreitino bėgimo tempą, dar vėliau atsisuko pažiūrėti, kur nuklydo švilpis. Iš pat pradžių, penkiolikmetės akys jo neužtiko, tačiau vėliau merginos oda pajautė šiek tiek šaltas rankas ir dar sykelį pasižiūrėjo atgalios, kai pamatė vaikino veidą, mėlynaplaukės akys susidūrė su jo mėlynomis akimis.
Nikolė dar šiek tiek pabėgėjo ir jos kojos atsidūrė ant slidžios, gal ir šlapios žemės. Viskas įvyko labai greitai ir šioji paleidusi Aleno delną, nugriuvo ant šaltos, kietos žemės. Susmukusi mergina tyliai suaimanavo iš skausmo, o švilpis greitu žingsniu prilėkė prie Nikolės ir parodė tą paprastai skambantį susirūpinimą, kuris varnanagei buvo nepaprastas, juk ne kasdien tavimi rūpinasi.
-Taip, šiek tiek skauda čia.-atsakė į klausimą ir parodė nugaros, kojos pusėn.
Švilpis šiek tiek kažką sarkastiško pasakė, o mergina tai praleido pro ausis, kol išgirdo pasiūlymą(nors gal ir nelabai pasiūlymas) ją panešioti ant nugaros.
Alenui nešant penktakursę, šioji jautėsi nesmagiai, o dar sarkastiškas klausimas iš Aleno pusės, privertė merginos skruostus šiek tiek rustelėti.
-Jei nebūtų didesnių romantikų, būtum pats romantiškiausias.-nedidelėje tamsoje šyptelėjo, o jos skruostai pamažu pradėjo įgauti normalią spalvą.-Nenoriu pasirodyti, kaip kokia vadovė, kad jau neši mane, bet gal kur sustokim įsirengti, pailsėsim po tų gaudynių ir gal bus mažesnė tikimybė būti užpultiems, gal...-pasiūlė ir meldėsi, kad greičiau sustotų ir neapsunkintų švilpio savo svoriu, ir bėdomis. Mergina beveik žinojo, ką vaikinas galvoja apie ją, "kokia sunki" arba "kad tik greičiau sustotume, jau pavargau".
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #493 Prieš 6 metus »
Ar nešant Sara ar tai tikrai buvo taip romantiška? Alenas išvis nepatikėtų, kad jis kažkada taip elgsis šalia merginos. Taip laisvai, linksmai. O gal jis pernelyg jau pasitikėjo Sarą ir viskas tas vyksta per greitai?..
- Tau prireiktu išmokti sakyti romantiškus komplimentus. - Su sarkazmu taip šyptelėjo ir aišku, pats norėjo kažką tokio pasakyti. - Na, jeigu būtu gražesnių panelių, tu būtum irgi pati gražiausia. - Lyg pridūrė, nors jau pradėjo galvoti, kad ta panelytė kaip tuoj pradės mušt jį, kad uoj, kaip jis pasigailės savais pasakytais žodžiais. O ką? Ką žinai, gal tos moterys sugeba daug daugiau, nei kiti tai mano?
- Ak, na taip, jūsų didenybė. - Ir vėl pabandęs taip pridurti, ėjo toliau ir nesiklausė ką sakė Sara. Vistiek, kad kažkur prisėsti, nebuvo tam reikiamos vietos. Nesėsti ant kažkokios purvinos žemės, kur dar šalia kažkokie pernelyg jau įtartini augalai.
 Bet jau po kai kurio laiko, vaikinas pastebėjo tam tikrą vietą kur tikrai galima prisėsti. Ten lyg buvo toks jaukus kampelis kur atrodo, švari, žalia žolė, o šalia dar rodos buvo kažkoks laužas jau užgesintas. Rodos, kažkas ten jau buvo ankščiau. Na pats laužas taip nesusikurs ir po to pats dar neužges, kur po jos liktu tik nuo degančių malkų anglis. Na, ką gi. Alenas pastebėjo tą vietą.
- Jeigu ne būtum tokia sunki, dar panešiočiau. - Vat šitą jau pasakė ir pasigailėjo. O jeigu Sara įsižeis? Alenas turbūt nematė ribą. Bet ar reikia pergyventi dėl tokios mažos smulkmenos? - Bet vistiek jau, kokia bebūtum tu man labai patinki. Gal tai netgi pereis į tą meilę? Apie kurią taip visi kalba... - Kiek paskelbė tokį namioką ir jau pagalvojo, kad išsisuko iš padėties.
 Atsisėdant ant žolės, Alenas paleido kažkokį burtažodį, kuris pavertė į tą laužą, jau ir vėl degančiu. Gal jis ir vėl bandė pasirodyti prieš Sarą? Na, jau ne.
- Tai ką norėtum paveikti? Beje, gal norėtum papasakoti savąsias paslaptis ir kokias nors istorijas iš praeities? - Susidomėjęs šyptelėjo mėlynplaukei ir aišku, su ranką perbraukė jai per veidą.

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #494 Prieš 6 metus »
Einant Alenui ir nešant penktakursę, šioji girdėjo keistus garsus, turbūt skleidžiamus paslaptingų, magiškų ir nemagiškųjų gyvūnų. Šiuos garsus nutraukė bičiulio balsas, kuris kalbėjo apie romantiškus komplimentus, kurių Sara beveik nemokėjo sakyti arba priimti.
-Taip reikėtų tiek man, tiek tau.-Tyliai sumurmėjo.
Merginai sumurmėjus Alenas pabandė pasakyti kažkokio keisto tipo komplimentą, kurio Nikolė nelabai suprato.
-Turėčiau padėkoti?-nesupratus paklausė ir toliau leidosi nešina.
Po neilgo laiko einant mėlynaplaukė išgirdo žodžius „jūsų didenybe", mergina irgi norėjo pasakyti kažką panašaus, kaip neatsikirtus, ką?
-Pavaldiny, kaip drįsti taip kalbėti su savo valdove?-stengėsi kalbėti griežtai, bet nesusilaikius sukikeno netoli mėlynakio ausies.
Po šios akimirkos Sara pastebėjo, kad vaikinas sukiojo galvą į šonus. Turbūt dairosi vietos atsisėsti.-pamanė ir pati pradėjo dairytis tinkamos vietos, tačiau viskas aplinkui buvo tik purvai ir įtartini augalai. Pagaliau! Penkiolikmetės akys užmatė vietą, kurios buvo mažai ištrypta dar žalia žolė, kurios link pasuko ir Alenas. Jiedviem judant link minėtosios vietos švilpis pasakė, tai ko Sara senai negirdėjo, tai kas merginą žeidė labiausiai.
-Taip, žinau.-liūdnai ištarė daugiau sau negu Alenui, o iš jos akių išriedėjo po ašarą, jas staigiu mostu mergina nuvalė ir įsiklausė į sekančius žodžius.-Gal ir pereis.-nusišypsojo lyg norėdama pasirodyti linksma nors viduje visa jūra šėlo.
Priėjus vietą švilpis lėtai pasodino merginą ant žolės ir kažkokiu burtažodžiu uždegė laužą, buvusį netoliese.
Sėdint porelei ant žolės vėl į orą pakibo klausimas apie veiklą. Mėlynakis pasiūlė tikrai geras idėjas, kurios sudomino mėlynaplaukę. Jam nusišypsojus mergina nedrąsiai, kukliai šyptelėjo, o Aleno rankai pabuvojus trumpam ant merginos veido, šioji rankos šiluma pasimėgavo neilgai, tačiau tai privertė ją nebeliūdėti ir į viską pažvelgti kitaip, nors trumpam.
-O apie norėtum išgirsti, ką?-paklausė ir apsidairė po mišką vis dar bijodama jo pavojų, pasislinko truputėlį arčiau vaikino.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins