0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #465 Prieš 6 metus »
  Fasiras nebyliai stebėjo, kaip pirmakursė atsikėlė. Rodos, prieš jai nubundant dar išgirdo žodį ,,rojus" - turbūt mergiotė kažką su tuo sapnavo. Fasiras žvilgtelėjo į pareigingai besimankštinančios sustirusios grifiukės veidą. Naglą, nors ir draugišką veidą - ši savybė nesimatė tada, kai ji miegojo - turiu mintyje, naglumas. Ketvirtakursis atsisėdo ant šlapios žolės ir įsižvelgė į ežero tolumą. Matė, kad grifė greičiausiai nepasižymėjo skuba dingti iš salos, o jis irgi skubumu jau nedegė. Todėl šiuo metu jųdviejų tikslai ir siekiai sutapo. Von Sjuardas tyliai atsiduso, žvilgtelėjo į dešinę. Toje pusėje pakrantė, kaip ir ežero pakrantė, buvo nusėta akmenukų, tolumoje augo ir žilvitis, palikęs į ežerą ir stovintis ant stataus kranto skardžio. Medžio šakos vieningai siūbavo vėjyje, bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų šakos pynėsi ir painiojosi nuo skirtingų vėjo gūsių. Von Sjuardas nežymiai šyptelėjo ir atsigręžė į pirmakursę, grąžinančią jam apsiaustą.
   - Žiūrėk, dar kiek ir visai sustirsi, - ir juokais pūstelėjo į ją. Uždėjo apsiaustą ant pečių ir vėl, žvilgtelėjo į mergaitės veidą ir dar vienu momentu ir paniuro, ir pralinksmėjo - jos veidas jam priminė kai ką svarbaus. Nors ir tas veidas, kuris paprastai būna užsispyręs, įžūlaus akių žvilgsnio ir tik jo savininkui užmigus atskleidžiantis tikrą vidinį švelnumą, ir... Fasiras tyčia vos vos, nežymiai įžūliai nusišypsojo Elridei į akis, kad taip nuslėptų liūdesio šešėlį, o tada vėl niauriai įsižiūrėjo į mažytes ežero bangeles.
   - Nuskendo, - lakoniškai atsakė ir prunkštelėjo iš savęs paties Fasas, leisdamas suabejoti tuo, ką jis sako - tokio prunkštelėjimo palydėto teiginio greičiausiai nelaikytum labai patikimu ir teisingu. Eliksyrininko sūnus instinktyviai žvilgtelėjo aukštyn, kai išgirdo beviltiškai skambantį varnų būrio krankimą. Žinoma, pažįstamų veidų - atsiprašau, snapų - jame neišvydo. ,,Kur Muninas..." - paklausė savęs Fasiras, net prasižiojęs ir prisidengęs akis delnu žvalgydamas padangę. Žinojo, kad paukštis būtų vienintelis jo bilietas į kitą krantą, jeigu jis norėtų grįžti, o pirmakursė ir valtis mįslingai dingtų. Niekada negali atmesti teorijos, kad tai, ką matai, yra iliuzija, ypač tuomet, kai pakliūni į patį didžiulio visokiausių mistinių būtybių pilno ežero centrą
   - Beje, ką čia išvis veiki tu? - staiga paklausė Fasiras Elridės ir pažiūrėjo jai į akis, padidindamas savo galimybes prigauti melą. Taip staigiai jis to paklausė, nes prisiminė, kad priešais jį galėtų būtų sirena arba vandeninis psichutis, panašus į tą, su kuriuo teko susidurti jo tėvui. Tik anie psichučiai buvo kitokie, nebuvo tokie tikroviški. Kita vertus, Elridė mažai kuo tepanėšėjo į kokius nors Fasiro mirusius artimuosius - na, tokių nedaug ir tebuvo. Bet vieno iš jų bruožų turėjo. Galbūt todėl Fasas dabar nebenuleido akių nuo nenaivaus pirmakursės veido.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #466 Prieš 6 metus »
Mergaitė užsisvajojo apie namus ir trumpam pamiršo, kad ji buvo neviena. Įdomu, ką būtent dabar veikia mano tėtis... Galbūt jis kažką pasakoja tam berniukui. Ech, įdomu, ar jis kažkada papasakos jam apie mano egzistavimą, ar man teks pačiai kada ateiti ir prisistatyti... Įdomu, ar jis bent žino, kad egzistuoju? Sapnas, kurį nesenai sapnavo, jai kėlė šiokį, tokį norą ten vėl atsidurti, tačiau, aišku, be tos klaikios pabaigos. Ji norėjo palakstyti per pievas, pasidžiaugti laisve, tačiau viso šito negalėjo daryti čia. Elridė tyliai svajojo, kad pašalinus tą moterį galėtų atvykti pas tėtį ir būti laiminga, tačiau turėjo viską puikiai suplanuoti ir apgalvoti. Sala ežere jai atrodė geriausias variantas pasijausti ramia ir laisva, apgalvoti pastaruosius įvykius, potyrius, tačiau štai atsirado kažkas, kas turėjo ateiti būtinai čia, tą pačią diena, kaip ir ji. Jam uždėjus apsiaustą ji vaizdžiai pavartė akis, tačiau nesipriešino. Jis keistai malonus... Hm, tikrai, kaip pasipūtęs vaikinukas iš mokyklos. Cha! Jie dažniausiai vaidina kietais, kai yra lygiai taip pat paprasti, kaip kiti... Juokingi padarai... Pučiantis vėjas ją stūmė į apmąstymus ir mieguistumą, tačiau pasitrynusi akis ji įsistebeilijo į juokingų plaukų savininką. Mergaitė lengvai jį palygino su debesimis, nes jie plaukdami nežymiai keičiasi. Jos manymu jis buvo būtent toks. Protarpiais pastebėjusi jo išraišką ir akių žvilgsnį Elridė susidomėjo „juokinguoju“ vaikinuku.
-Nuskendo? Hm... Tai kam tau tokį reikėjo imti? Juk galėjai išsiburti valtį, ar aš neviena, kuri visiškai nemoka burti?- nusijuokusi iš savo žodžių ji pažiūrėjo į savo rankas. Nuo atvykimo į Hogvartsą mergaitė išmoko vos kelis burtus. Jai tekdavo naudotis savo išmonėmis, kad įvykdytų užduotis, o dėl to ji ant savęs labai pykdavo, nes apie magiją ir burtus svajojo ilgą laiką. Ji visados norėjo būti magė, išsiburti namus, gyvūnus ir viską, kas jai buvo gražu ir, jos manymu verta. Na, jei būsiu ne viena tokia nevėkšla, gal nėra taip blogai, nors... Juk jis vyresnis. Įsižiūrėjusi į rankas Elridė pastebėjo, kad jos smulkios letenėlės (rankos) buvo visiškai suledijusios. Patrynusi rankas ji įsiklausė į medžių siūbavimą. Netikėtai užklupta keisto klausimo mergaitė kiek suglumo.
-Aš... Jei atvirai, neįsivaizduoju... Ieškojau ramybės ir tyrinėjau aplinką,- patraukusi pečiais ji šyptelėjo ją įdėmiai stebinčiam vaikinukui,- O tu čia ramybės ieškoti, ar iš kvailumo?- nusijuokusi iš savo žodžių, ji vėl patrynė rankomis. Įdomu, žmonės mano, kad aš esu keista ir kvailoka, ar, kad aš tiesiog keista... Hm, reikėtų nepamiršti paklausti... Nors ir oras nebuvo labai šaltas prigludę rūbai ją labai kamavo. Pažiūrėjusi į valtį, stūksančia ant kranto, Elridė tyliai ją prakeikė. Ech... Bijau, kad reikės susirasti kitokį transportą į šią salą. Eilinį sykį šlapia likti nenoriu, nebent reiktų apsivilkti tą senutės apsiaustą, išgelbėjusį mane...

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #467 Prieš 6 metus »
   Fasiras nužvelgė užsisvajojusi Elridės veidą ir nusuko akis į ežerą. Iš viršaus tiesiai vaikinui ant kaktos pokštelėjo didelis ir šaltas lašas - turbūt užsilikęs ant medžio lapo po lietaus ir kaip tyčia - greičiausiai, kad tyčia - tik dabar apsisprendęs nukristi. Juk nukristi ant žemės ir susigerti, niekam nesukėlus jokių emocijų (nebent būsi tas laimingasis, kurį pastebės koksai nors labai liūdnas ir kūrybingas poetas, ir iš tavęs pasisems tiek įkvėpimo, kad po mėnesio ar po metų, kad tu turbūt būsi kažkur giliai po žeme, ežere, jūroje, vandenyne arba dideliame lietaus debesyje, jis išleis knygą apie tai, kaip tu, mažas lašelis, nukritai ant žemės ir...) yra daug nuobodžiau, negu vos atradus progą piktdžiugiškai užlįsti kokiai mergiotei už palaidinės, vaikui ant nosies ar sugalvojusiam miške atlikti gamtinius reikalus ant plačiosios. Nuvarvėti per šiltą odą, mažumėlę apgaruoti ir atšaldyti žmogų, pastebėti, kaip jo oda nueina šiurpuliukai, sužinoti - patirti -, kas yra žąsies oda, išgąsdinti... Po kiek laiko irgi pradingti požemyje, tada ilgai keliauti didžiuoju vandens ratu, kol vėl iš didžiojo lietaus debesies nukrisi žemyn, ant medžio, ir vėl ieškosi aukų... Kai pagalvoji, kokia legenda, galbūt išdykėlis yra kiekvienas lietaus lašelis?
   Tolumoje garsiai sukrankė varnas. Fasiras abejingai žvilgtelėjo į Elridę, bereikalingai pasitikslinančią, ar tikrai gi šio vaikino transporto priemonė nuskendo.
   - Nebūčiau ieškojęs valties saloje, - lakoniškai atsakė jis. Išvertus šiuos du žodžius į ekstravertų kalbą, tai reikštų ,,Jeigu nebūčiau praradęs transporto priemonės, aš nebūčiau šlaistęsis po visą salą, ieškodamas kitos, su kuria galėčiau parsigauti atgal į ežero krantą.", bet, deja, mūsų Fasiras nebuvo ekstravertas tiems, kurie su juo kalbėjosi, teko gerokai pasukti galvą, kad suprastų, ką jis iš tiesų norėjo pasakyti.
   - Nepasiėmiau lazdelės, - suniurzgė Fasiras, išmintingai neatsakydamas į klausimą tiesiogiai ir neatskleisdamas, kad iš tiesų su kerėjimu jam buvo tikrai ne kažką, todėl, jei ir būtų lazdelę pasiėmęs, ji ne ką jam tepadėtų. Genai. Tėvukas. - O valtį kokią radau, tokią paėmiau. Nesigilinau, - atsakė grifiukas. Jis pastebėjo, kaip Elridė trina sušalusias rankas, bet patylėjo. Jo apsiaustas buvo šiltas ir sušildytas, todėl ji turėjo greit sušilti. Juolab, kad dar vienas paveldėtas genas, deja, neleido jam būti šiltam. Todėl, jeigu kada ir turės, mergiotę, apie ką Fasiras neleisdavo sau nė pagalvoti, neturės galimybių būti jos šildytuvu. Nebent ims tėvo taktiką ir gers kraujo sušildymo eliksyrus...
   - Aišku, - linktelėjo von Sjuardas. - Aš - prasiblaškyti, - atsakė, gūžtelėdamas pečiais. Orą vėl perskrodė varnos kranktelėjimas, moksleivio krūtinę užliejo pažįstama šiluma. Ketvirtakursis vėl nejučia užvertė galvą aukštyn ir pasižvalgė, pabandė iš garso nustatyti jo sklidimo kryptį, bet tai sugalvojo per vėlai - kai ir aidas išblėso.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #468 Prieš 6 metus »
 Elridė giliai atsiduso ir ėmė galvoti. Reikia sužinoti daugiau apie čia esančius įvykius... Ak, kaip senai begirdėjau įdomybių... Ji dažnai išeidavo į kiemą, tik tam, kad pasiklausytų keistų vaikų pokalbių. Kaip gali būt keista, nors ir jie stengdavosi, kad kas neišgirstų kalbėdavo aiškiai ir suprantamai. Dažniausiai Elridė prisiklausydavo apie juokingas jų meiles, ji visados iš to išsijuokdavo. Mergaitė norėjo pasinaudoti proga ir išpešti viską, ką tik galėjo iš nepažįstamo vaikinuko. Darydama išvadą, dėl jo išvaizdos, kad jis turėtų žinoti labai daug,  ėmė svarstyti, kaip gražiau paklausti. Ji norėjo žinoti apie gyvenimą Hogvartse, apie kitus moksleivius ir įdomybes, tačiau nežinojo, ko klausti. Piktdžiugiškai nusišypsojusi mergaitė įsižiūrėjo į prieš ją esančio vaikinuko veidą. Pirmiausia eilinis klausimas, tada kitas. Patrynusi savo baltutėles rankas vieną į kitą ji laukė, kol vaikinukas žvilgtels į ją.
-Turiu kelis klausimus... Nežinau nuo kurio pradėti, bet spėju, reikia nuo neįdomiausio. Taigi, tu nei prisistatei, nei ką,- patraukusi pečiais ji pakėlė galvą į dangų. Varnai... Juodi, keisti paukščiai. Elridė paukščių nemėgo. Jai visados atrodė, kad tai - tiesiog silpni padarėliai lesantis viską, ką randą. Krankiantys varnai buvo šiokia tokia išimtis, tačiau vis tiek silpni padarėliai. Mergaitė buvo daug skaičiusi knygų, kaip būtent varnai po žiaurių mūšių ieško maisto ir kapoja sustirusius žmonių kūnus. Dėl šitokio dalyko ji palaikė juos žiauriais gyvūnais, tačiau vis tiek silpnais, nes nebuvo skaičius, kad patys varnai nužudo sau žmogų. Hm... Bet, gal visgi jie gudrūs gyviai. Atsiranda vietose kur būna mūšis... Mūšis... Pažiūrėjusi į dangų mergaitė kiek perkreipė veidą. Prisiminusi, kad paukščiai skrenda į vietą, kur susirenka daugybė žmonių ir užverda kraujas, Elridė išsigando. Iš pradžių pamaniusi, kad kažkur vyksta karas, vėliau pasijuokė iš savo mąstymo. Na, mąstymu aš tikrai nepasižymiu... Karas? Čia? Ech, kada aš suaugsiu. Atsiminusi, kad nepaklausė antrojo klausimo, ji tyliai atsikrenkštė norėdama, atkreipti dėmesį ir kraupiai įsistebeilijo į vaikinuko veidą.
-Papasakok apie gyvenimą Hogvartse. Kas ką mėgsta, kas su kuo pykstasi, o... Desertui atsižvelk į save,- nusišypsojusi ji nenuleido akių nuo jo. Mergaitė nemėgo stengtis būti detektyvu ir ieškoti atsakymų normaliai nepaklausus žmogaus. Ji tikėjosi, kad vaikinukas bent truputį išduos apie save ir jai nereiks visko kapstyti. Apie Hogvartse esančius žmones Elridė girdėjusi nedaug. Ji žinojo kelis profesorius, tačiau nei su kuo buvo susipažinusi, nei kokių paskalų girdėjusi. Paskalų negirdėjimas ją kiek trikdė, nes pirmakursė buvo įpratusi išgirsti viską ką kalba kiti, Hogvartse ji tam nė laiko nesurasdavo.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #469 Prieš 6 metus »
   Fasiras stebėjo kintančias atviras jausmų išraiškas pirmakursėlės veide. Akmeninė išraiška iš jo paties snukio nepasitraukė ir tada, kai į jo akis smigo piktdžiugiškas grifiukės žvilgsnis. Pro keistos spalvos, kaip ir tėvo, Fasiro akis nepraslydo ir mergaitės rankų trynimas - sušalimo ženklas.  ,,Ir dar pūteisi, kad nenori apsiausto imti..." - nusivaipė mintyse ketvirtakursis ir nerūpestingai dėbtelėjo į ją, kai ši pradėjo jo tardymo procesą.
   - Neįdomiausia dalis, a? - niauriai vyptelėjo Fasiras. - Vardą pavardę gali rasti ir ant apsiausto nugarinės dalies, - tarstelėjo jis. Minutėlę pamanė, kad pirmakursė, bandydama išsiaiškinti jo tapatybę, dar labiau sušals, bet patylėjo, nesukurdamas prevencijos šitai nedidelei bėdai. Atkreipė dėmesį, kad mergaitę mažumėlę sutrikdė vis aidintis varnų krankimas. ,,Matyt, kad varnos mėgsta šią salą..." - pamanė vaikinas, su tuo iškart susiedamas ir be galo dideles ir stiprų kvapą skleidžiančias dvidešimto amžiaus nuotraukų spalvų krūveles. Bet, savaime aišku, protingi varnai skyrėsi nuo kvailų varnų - kalbant ne apie diskriminaciją, o apie gyvenimo suteiktas dovanas bei rūšis, paplitimą.
   - Aš nesidomiu pletkais, - tokią gana daug pasakančią ir turinčią ne vieną prasmę frazę palydėjo nuvargusi, mažumėlę teatrališka šypsena. - Geras gyvenimas. Maitina triskart perdien. Profesoriai geri. Spėju, pati žinai, - kalbėjo vaikinas trumpais, aiškiais sakiniais, persmelktais kvepiančiu sarkazmu. - Kas ką mėgsta ir ant ko pyksta, gali paklausinėt asmeniškai, - atsikirto jis. Anoks čia ir atsikirtimas...
   Išgirdus paskutinę merginos ištartą frazę vaikino lūpų kamputis mažumėlę pakilo, išduodamas pašaipą ar net juoką.
   - Kaži, kas kam desertas, - išsprūdo Fasui tylus pasakymas, irgi suprantamas ne vienaip, bet žinant, koks buvo vaikis - tik viena prasme. Nors irgi ne viena, jeigu geriau pagalvoji. - O kas tu tokia? End le cat, Rainės galas? - prisiminė jis kažkokią juokingą pavardę iš Hogvartso paskirstymo ceremonijos, kurios didelę dalį paprastai praleisdavo ir ateidavo tik į jos galą, kai nedaug telikdavo iki pietų laiko. Arba tėvas priversdavo. Arba užeidavo ūpas pasišaipyti iš naujokų. O ši pavardė jam tik tai ir priminė - anglišką, sukatintą ,,Brisiaus galo" versiją. Nutylėti šios asociacijos irgi nepavyko - ko gero, net ir nesistengta išvengti pašaipos. Galbūt tai buvo galima traktuoti kaip gynybinę reakciją į bandymą priversti šnekėti, o tuščiažodžiauti bei dalintis informacija von Sjuardas nebuvo linkęs.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #470 Prieš 6 metus »
Ji žiūrėjo į vaikinuką ir stengėsi įžvelgti bent mažą kruopelę kažko įdomesnio nei jo niūrus veidas. Giliai atsidususi dėl jo atsakymo sukryžiavo rankas. Dieve, na ir išrankumas... Pažiūrėk tą, rasi aną... Nesugeba normaliai pasakyti... Elridė niekaip nesuprato prieš ją esančio žmogaus. Jai jis atrodė keistas, lyg būtų nukritęs iš kitos planetos. Nusišypsojusi iš to, kad nukritimo iš planetos atmesti negalima eilinį sykį užsisvajojo apie nereikalingus dalykus. Astronomija... Įdomu, ar man ji kada nors ims sektis... Ar man toliau reiks grybą pjaut?
-Maitina tris kart per dieną... Ak, kad tu žinotum, kaip juokingai skambi...- nusijuokusi iš jo, ji atsigulė ir pasidėjo rankas už galvos. Šitas padaras nemoka bendrauti, ar tik apsimeta tokiu? Ech... Turbūt kvailesnio atsakymo negalėjau išgirsti į tokį klausimą, o dar maniau, kad aš nusišneku... Praskridusios dar kelios varnos Elridę vėl sudomino. Varnos varnelės... O... Pagalvojus, kaip malonu jom, skraido sau ramiai, maisto pasirenka ir viskas... Išgirdusi vaikinuko pastabą mergaičiukė garsiai susijuokė.
-End-le-cat? Na, pirmiausia, tu pamiršai ,,r“ raidę... Antra, tai skambėjo per daug juokingai,- dar kartelį nusijuokusi ji atsisėdo sukryžiuodama kojas ir palikdama ant žemės vaikinuko apsiaustą.
-Nors, šiaip galiu pritart, mano pravardė gana juokinga, nors, jos reikšmė irgi kvailoka...- patraukusi pečiais ji šyptelėjo jam. Che, o vis dėl to mano pavardė skamba juokingai... Ačiū, mamyt! Nusišypsojusi dėl to mergaitė prisiminė, kaip senutė jai pasakojo apie jos pavardę. Ji sakė, kad ją galima versti kaip „pabaigos skaitymas katėms“ būtent išskiriant raides taip, kaip ką tik padarė prieš ją esantis žmogus. Elridė susiprato, kad ji daug dalykų pasakodavo lauke sutiktoms katėms. Ji jas labai mėgo ir džiaugėsi, kad jos jai visados buvo draugiškos.
-Na, bet žinai, temos galėtum ir nenukreipt... Aš juk pirma paklausiau apie tave, o atsakymo norėtųsi platesnio, ne tavo „maitina triskart į dieną“- nusijuokusi iš to pasakymo ji palaukė vaikinuko reakcijos. Na, gal bent kiek prasitars... Jei jis vis tiek pasakys kažką kvailo ir neaiškaus aš jo apsiaustą įmesiu į ežerą...
Prisiminusi apsiaustą mergaitė pikdžiugiškai nusišypsojo ir pasiėmusi jį į rankas atsistojo. Pasirąžiusi ji patraukė link kranto. Priartėjusi prie kranto mergaitė sau ramiai stovėjo ir žiūrėjo į vandenį. Nagi... Pasakyk kažką kvailo... Cha! Toliau patenkinančiai šypsodamasi, nors ir nesuprasdama, dėl ko taip elgiasi, laukė. Gerai pagalvojus, mergaite turėjo neapykantą puošniems žmonėms, o šis, jos manymu, buvo būtent toks. Išdidus ir dar su juokinga šukuosena, o juo labiau - nekalbus. Elridė užsižiūrėjusi į ežerą nepajautė, kad apsiaustas ėmė slysti iš rankų ir nukrito ant žemės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #471 Prieš 6 metus »
   Fasiras vėl žvilgtelėjo į ramų, tamsų ežero vandenį, tada vėl, lyg ir kažką pajutęs, į pašnekovę. Truputį nustebęs kilstelėjo antakį - mergaitės žvilgsnis į jį buvo pašaipus. Vaikinas ilgokai žiūrėjo jai į akis, tas priminė užsispyrimo kovą. ,,Kodėl tu man neduodi ramybės, a?.." - paklausė Fasiras ir net nepastebėjo, kuris iš jų pirmas nusuko žvilgsnį. Pirmakursė buvo užsispyrusi, naiviai užsispyrusi, klaikiai drąsi ir mažai žinanti. ,,Ir ji pati tat supranta, štai todėl manęs ir klausinėja..." - vaikinas nuleido dešiniąją ranką žemyn, ant šalto ir šlapio pakrantės smėlžemio, paėmė jo žiupsnelį ir patrynė tarp pirštų. Jautė įsmeigtą į jį mergaitės žvilgsnį - ir ignoravo, nors, tiesą sakant, jis neleido grifui jaustis visiškai ramiam ir atsipalaidavusiam. ,,Jei manai, kad toks žvilgsnis tau padės mane prašnekinti..." - Fasiras pabėrė smėlžemį atgal, o šlapia dirva kiek aplipusius pirštus nusibraukė į juodas kelnes - ar taip ar taip jos jau nebe pirmo švarumo. ,,Tai ne, manęs taip neprakalbinsi." - Fasas vėl pažiūrėjo į Elridę, kai praėjo gana nemaža pauzė po paskutinės jos ištartos frazės.
   - Gal. - abejingai gūžtelėjo pečiais jis. ,,Ar gedintis savo mamos ir sesers bei pasiilgęs dingusio dvynio brolio vaikinas gali būti juokingas?" - toptelėjo jam. Pabandė įsivaizduoti save iš šono - paniurusį, pilku veidu, turbūt pilkomis akimis, pilkomis rankomis, dėl šalčio išvagotomis paryškėjusio tamsiai pilkų kraujagyslių tinklo. Vaikinas vėl ilgokai spoksojo į Elridę. Galbūt kažkuriuo metu dabar jis netgi mėgavosi pašaipiu jos žvilgsniu - pašaipiu, o ne sklidinu užuojautos. Pašaipiu ir lygiu visiems, o ne suteikiančiu jam vienam tam tikrų privilegijų - dėl to, kad jis nešioja juodą rūbą lyg gedėtų - ir gedėjo, nors juodą apsiaustą nešiojo visada, ir juodus batus, ir juodus marškinius, ir juodus plaukus, ir, ir...
   - Gerai, kad juokinga, - jaunasis von Sjuardas netikėtai pabandė išspausti šypseną. Tuo momentu jis, turbūt niekada nesportavęs vampyras, turbūt suprato, ką reiškia žmonių burtininkų ir žiobarų taip dažnai aptarinėjamas raumenų pradėjimas nykti. Kai Ravenas buvo kasdien ten, kur turi būti - mokykloje, Fasiro šypsenos raumenys buvo ištreniruoti, nors santūrusis vyresnėlis dvynys ir retai šypsodavosi. O dabar jau ne.
   - Fasiras. - tarstelėjo jis, nuleisdamas akis į pirmakursės rankas. Ištiesė savo dešiniąją dėl mandagumo - nors suabejojo, ar reikia. Tikėjosi, kad ir mergaitė neklausta pasakys savo vardą jam. Taip vaikinui bežiūrint jo apsiaustas nukrito ant žemės. Akys sekundėlei sugriežtėjo, bet išsyk ir vėl tapo pilkos ir nuobodžios. Ketvirtakursis iškvėpė orą, darsyk pažvelgė į apsiaustą, tada vėl į ežerą. ,,Aš norėjau pabūti vienas, o ne pakliūt į niekam nereikalingą pokalbį..." - pasiskundė jis kažkam. ,,Turbūt... Pavargai kalbėdamas?" - atsiliepė pašaipus balselis. Vaikino lūpų kamputis kilstelėjo lyg netyčia prisiminęs, kaip reikia šypsotis. Ir vėl nuslydo į pradinę savo padėtį.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #472 Prieš 6 metus »
Elridė stebėjo raminantį vandenį ir pamatė, ką padarė. Išsižiojusi ji žiūrėjo į apsiaustą ir nejudėjo. Žinoma... Praignoravau atsakymus ir neišpildžiau prašymo... Kodėl jis vis dar čia? Ji buvo išsigandusi ir nusiminusi, kad eilinį sykį padaro kažką kvailo, nors ir netyčiom. Elridė greit susivokė, kad iš kvailumo norėjo padaryti dar blogiau, nuleidusi akis ji žiūrėjo į apsiaustą. Mergaitė atsargiai pakėlė apsiaustą nuo žemės ir tyliai atsiduso. Ką man su juo daryti? Dabar apsiaustas šlapias kaip aš... O dar ir purvinas... Ji perkreipė lūpą su klausimu, ar ji pati nėra purvina. Dar kartelį atsidususi nupurtė apsiaustą ir suspaudė jį savo mažuose delnuose. Nepabėgsi nuo atsakomybės, ar ne?
-Na, turbūt atsiprašinėti neverta, kas padaryta, tas,- be jokių emocijų, su truputėlį jaučiama baime prasitarė ji. Padavusi apsiaustą ji liko stovėti it įbesta tvirčiausiam betone.
-Ai, kol nepamiršau... Nors ir turėtum jau žinoti, nes žinai pavardę... Aš Elridė,- šyptelėjusi ji ištiesė savo letenėlę Fasirui, nors ir gedėjosi. Mergaitė už kiekvieną nesėkmę, tyčinę, ar netyčinę, jautė didžiulę sąžinės graužatį. Paprastas pamirštas darbas jai kėlė graužatį viduj, dėl to ji dažnai save vadindavo obuolio graužtuku. Mergaitei bestovint vėjas sustiprėjo ir ėmė stipriau taršyti ir taip susivėlusius plaukus. Ech... Gal reiktų eit į mišką pasivaikščiot? Tik, ką su šituo? Gal paklaust? Bemąstant Elridei vėjas užpūtė dar kelias sruogas ant akių. Sustingusi ji žvelgė į vieną išskirtinę sruogą. Pabūgusi ir su viltim, kad Fasiras šito nematė, paskubomis ją paslėpė tarp savo juodų plaukų. Ką šitas čia veikia! Čia... Skaitosi mano plaukai dažyti? O dažai neamžini... Et... Tada suprantu, dėl ko senutė sakydavo užsimerkti pas kirpėja... Nenuostabu, kad nenorėjo čia manęs leisti... Tyliai keikdama baltutėlę it sniegas sruogą ji žvilgtelėjo į vaikinuką.
-Pala... Ooo... Fasiras man kažkur girdėtas... Tikrai ir toliau tylėsi?- smalsiai pažiūrėjusi į vaikinuko akis Elridė nustebo. Ji žiūrėjo į geltonas akis. Kas per? Tokios egzistuoja?! Netramdydama veido išraiškų mergaitė išsižiojo ir pasitrynė akis. Turbūt atrodau juokingai... Kaip iš filmuko! Sučiaupusi lūpas ji dar kartelį pasitrynė akis.
-Am... Galima paklausti? Nors... Jau paklausiau... Žodžiu, kas tavo akims?- įsižiūrėjusi geriau ji papurtė galvą. Jei jos natūralios... Čia nerealu!

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #473 Prieš 6 metus »
   Fasiras tylėdamas stebėjo pirmakursės gėdą, nusilenkimą paimti nukritusį ir išsipurvinusį jo apsiaustą. Viduje sau tyliai šyptelėjo, išvydęs, kad jos žvilgsnyje jau nebuvo likę ankstesnės pašaipos - vien tik sutrikimas ir baimė. ,,Instinktas?" - paklausė vaikinas, bet išsyk ir paneigė šį spėjimą. Jis buvo pagal kraują ir kilmę artimesnis jai, negu turbūt pats manė. Išgirdęs kaltą balsą ir netikėtą frazę vaikinas abejingai gūžtelėjo pečiais, nežymiai šyptelėjo. Netiesė rankos, kad paimtų apsiaustą.
   - Pamušalas nepurvinas, - lyg pašaipiai, lyg ir įprastai pasakė. - Nešalk.
   Sužibo abejonė, kad mergaitė suprato tai, ką jis norėjo pasakyti. ,,Turės suprasti, neatrodo kvaila." - patvirtino jis pats. Po kiek laiko persigalvojo: ,,Ir durnas suprastų."
   Vaikis atsistojo, kai pajuto, kad nuo garuojančios šaltos drėgmės ėmė šalti užpakalis. Norėjo išvengti nemalonių ligų - ech, tie nelemtieji žmogiškieji eritrocitai, tekantys jo venomis ir besimaišantys su juodais kitokios būtybės kraujo kūneliais.
   - Atsiminiau tik pavardę, - spustelėjo ranką grifiukas. - Malonu.
   Jaunasis von Sjuardas atkreipė dėmesį į iškalbingą mergaitės žvilgsnį į salos gilumą. ,,O ką, tu galvoji, kad jai įdomu kalbėtis su tavim?" - vėl paklausė balsas, tolydžio vis garsėjantis. ,,Be abejo, ne, bet tokiu atveju galėtų greičiau ir išsinešdinti ." - atsakė vaikinas. Į veidą jam pradėjo pūsti vėjas, todėl jis truputį prisimerkė. Mažosios grifės plaukai ištisai plevėsavo ore tarytum ugnis - na, tik nebuvo ryži, buvo gražiai ša... Fasiras atkreipė dėmesį į baltą plaukų sruogą. ,,Gal čia stiliova?" - vyptelėjo jis. Vyptelėjo ir iš to, kad pasijuto prieš jaunesniąją koledžo draugę kaip jai priešingas - tylus ir juodas prieš plepią ir baltą. Nors nedaug baltos spalvos pirmakursėlė teturėjo. ,,Bet tegul išsaugo." - kažkodėl šovė į galvą vaikinui tokia mintis.
   - Gal. - Fasiras neišsiplėtė. Be abejo, jo vardas daug kam buvo girdėtas, bet kad būtų sunkiau nuspėti, kur kas jį girdėjo, prisistatydamas paprastai nesakydavo pavardės. Tai buvo ne tik naudinga jam - toks buvo psichologinis triukas atrodyti uždaresniam ir nejaukiam. Nors kiti, ypač patys mažiausi, tie, kurie į vyresniuosius kreipiasi ,,jūs", tai kartais traktuodavo kaip draugiškumą ir leidimą Fasą ,,tujinti".
   - O negerai? - paklausė vaikinas jau ir visai žymiai, nors vis dar mėginant paslėpti, šypteldamas. - Tyla gera byla, - pacitavo vienos šalies patarlę vaikinas. Kai vėl įsižvelgė į žalias grifiukės akis, sulaukė netikėto pastebėjimo. Ir dar netikėtesnės reakcijos. Mintyse vaikinas keiktelėjo.
   - Genai, - paniuręs atsakė jis. Ir nemelavo.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #474 Prieš 6 metus »
-Tyla gera byla...- tyliai pakartojo Elridė gniauždama apsiaustą rankose. Tyla gera byla... O ką šitas turėtų reikšti? Galvojant apie šią frazę mergaitę ėmė nešioti. Stiprus vėjo gūsis ją nupūtė keliais žingsniais atgal. Čia tai geras! Aš gal taip išmoksiu skraidyti... O, tikrai! Aš galėčiau išmokt skraidyt... Cha! Jai nebuvo šalta nuo stipraus vėjo gūsio. Nuo baimės mergaitei buvo užkaitęs kraujas. Kai ji tik susijaudindavo, jai pasidarydavo karštą, tuo ji dažnai pasinaudodavo, nes niekados nemėgo žiemos, o juo labiau šalčio. Geriau įsispoksojusi į Fasirą ji dar kartą sumirksėjo. Ooo... kad man tokias...
-Genai? Tai priklauso tiesiog dėl genų?-apstulbusi ji dar kartą pasitrynė akis. Tokios akys... Ir tik nuo genų... Kaip!
- O-o-o... tai neturėtų reikšti, kad turi dar kažką ypatingo? Na, nes jei akys tokios, reiškia, kad tavo genai išskirtiniai, o jei išskirtiniai genai - turi būti dar kažkas,- patraukusi pečiais ji sulankstė apsiaustą ir padėjo šalia vaikinuko. Tikiuosi, dar labiau neišsipurvins... Elridė tyrinėjo jo išraiškas, veiksmus. ji žiūrėjo į jo veidą ir niekaip negalėjo suvokti, kas jis per vienas. Gal jis ateivis? Arba... Galbūt jį sukūrė koks nors burtininkas? Nah... Ateivis tinkamesnis variantas. Ji tikėjosi, kad Fasiras bus kalbus pagyrūnas, tačiau jis buvo visiškai nešnekus, o juo labiau niekuo nesigyrė. Dabar aišku, kodėl senutė sakė, kad žmogaus išvaizda nieko nesako... Nieko. Jai pasidarė įdomu, kiek metų jis išbuvo Hogvarste, o juo labiau, ar nebuvo paliktas keleriais metais. Ji mąstė, kad galbūt yra kažkas, kas jį privertė tylėti. Elridė netikėjo, kad žmones tyli, nes yra tokie. Ji buvo giliai įtikėjusi, kad kiekvienas žmogus yra šnekus barškutis, kaip ji, tik ne kiekvienas drąsus šnekėti. Heh... O kokia bitė jam galėjo įgelti? Gal jis išgėrė damnatą ir dėl to liko amžiams nelaimingas? Mergaitė nuliūdo, nors to, rodos, ir neparodė. Ji pagalvojo, kad jis tikrai išgėręs tą baisų viralą, apie kurį ji mokėsi Nuodų ir vaistų pamokoje. Grifiukė išmąstė, kad galbūt ji yra jam dar viena bėda. Bėda... aš juk visados buvau bėda... Žinodama, kas yra damnatas, ji mąsliai jį peržvelgė ir sustojo prie keistų akių. Žiūrėdama į jas ji norėjo įsitikinti savo spėjimu, tačiau, rodos, buvo suklydusi. Vaikinuko akys kažką turėjo, tačiau ji niekaip nesuprato, ką. Galbūt tai buvo skausminga jūra, o gal ramutėlis miškas su keliais nukritusiais lapais. O gal... Tai buvo tiesiog gili, tuščia bedugnė į kurią bežvelgiant Elridei pakilo baimė. Jis juk negali būti paprastas žmogus... Ne... Negali...

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #475 Prieš 6 metus »
   Fasiras dėbtelėjo į grifiukę, patylomis atkartojančią jo pasakytą frazę. ,,Skaityti reikia, knygas, o ne... Išraižytus vardus ant suolų..." - niauriai sumurmėjo mintyse Fasas. Vaikis krūptelėjo, kai į mergaitę papūtė vėjas ir darsyk privertė plaukus pakilti į orą taip, tarsi gravitacijos centras būtų staiga pašokęs aukštyn. Neilgai trukus vėjo šuoras pakeitė kryptį ir atpūtė Elridės kvapą į vaikiną. Užsiuodė keisti kvapai - baimės ir drąsos mišinio, tvokstelėjo karštis, trumpam šiek tiek aiškiau pasigirdo aiškėjantys merginos širdies dūžiai... Vaikinas nurijo seilę, viskas nutilo.
   - Taip, genai, - suniurzgė von Sjuardas. Kiek nustebęs žvilgtelėjo į pirmakursę - ši šnekėjo apie genus taip, tarsi jie būtų kažkas labai paprasto - žąsis kaimo pirmos trobos kieme, kraujas, tekantis pro žaizdą, netyčia pasidarytą peiliu pjaustant agurkus arba ilga kotleto, kurį urvinis žmogus valgo pietums, istorija. ,,Be abejo, viskas dėl genų... Klausimas tik - kieno tie genai..." - grifiukas atsiduso.
   - Ne, neturėtų, - pamėgdžiodamas smalsų, barškantį jį klausinėjančios mergiotės toną, sucypsėjo Fasas. - Akys. Genas akims. Spalvai, - vis pridūrinėdamas tarė jau įprastu savo balsu. Po akimis vėl pasimaišius baltai mergaitės plaukų sruogai, ketvirtakursis pakreipė galvą. Atidžiau įsižvelgęs išvydo, kad balta spalva buvo regėti ne tik toje vienoje plaukų sruogelėje, bet ir kitur - visur arčiau mergaitės galvos. ,,Plaukai balo nuo šaknų, o ne nuo dažo..." - sumetė Grifų Gūžtos vadovo sūnus. Ne veltui buvo toks logikos mylėtojas.
   - Nesidažyk plaukų, gražu, - tarė von Sjuardas bejausmiu veidu, bejausmiu balsu. Tik užuosti tegalėjai sarkazmą, bet nukreiptą ne į plaukų grožį ar bjaurumą, bet į tai, kad jie nebuvo tokie, kokie atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ir buvo akivaizdu, kad Elridė Endlercat tai slepia. Slepia baltus lyg šimtametės senutės plaukus. Bet panašu, kad Hogvartse nėra kaip nusidažyti plaukų, todėl paslaptis anksčiau ar vėliau išaiškės. - Jeigu ir nebūtų genai... - Fasiras tyliai pridūrė, nuo baltos sruogos žvilgsniu nuslysdamas link žalių pirmakursės grifiukės akių. - ... visi mes turime ką slėpti, ar ne? - dabar auksaakiui būtų pritikę žiauriai ir paslaptingai nusišypsoti ir mostelėjus apsiausto skvernu išnykti. Bet pirmiausia - Hogvartse nebuvo įmanoma keliauti oru, antra - Fasas buvo per jaunas tokiems pričiūdams, trečia - jis nemokėjo taip šypsotis, na, gal veikiau - išvis nebemokėjo šypsotis kaip normalus, ketvirta - jam buvo giliai įkvėpt ir nusispjaut. O gal taip tik atrodė. Nors ir prabilo ir pasakė daugiau, negu du žodžius per minutę, nors nesišypsojo ir neplepėjo, nors ir nebekreipė dėmesio į ant žemės paguldytą ir kiekvieną sekundę osmoso būdu vis labiau sušlampantį apsiaustą, jis nekalbėjo apie save. Nenorėjo daugiau dėmesio, negu jau turėjo - štai tame ir buvo įmanoma įžvelgti, kad jis dar nebuvo tapęs visišku po...uistu. Ir tą sekundę, galbūt jo mintys ėjo panašia linkme, kaip ir mūsų, ir galbūt jis pripažino, kad jas kažkas pasaulyje dar buvo įdomu... Elridei išsigandusiomis akimis, Fasirui kažkodėl primenančiomis paveiksle ,,Burlaki na Volgie", ar kaip jis ten vadinasi, pavaizduotą senuką išplėstomis akimis, žiūrintį kažkur į priekį. ,,Ispuganami glazami..." - prisiminė vaikinas rusišką frazę, kuri jį truputį išgąsdino. Kai tos grifiukės akys taip smigo į jį, vaikinas atrėmė jos žvilgsnį abejingumu ir paklausė:
   - Bijai?

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #476 Prieš 6 metus »
Elridė suglumusi žiūrėjo į vaikinuką. Gražu?! Jis juokauja turbūt... Mergaitė norėjo baltų plaukų, tikėjosi, kad tai padidins jos pasitikėjimą savimi, tačiau dažų nykimas jai kėlė didžiulį nerimą. Ji bijojo dėmesio ir žvilgsnių dėl jos keistųjų plaukų. Grifiukė ėmė nekęsti savo plaukų ir mąstė prašyti kažko, kad juos užkerėtų.
-Heh... Mielai pritarčiau, bet meluoti nemėgstu,- ramiai atsikirto ji. Jei ateity išgirsiu kažką panašaus apie plaukus... Em... Nors, gal nereikia...- Visi turi paslapčių, tik nevisi gali jas išsaugoti...- pabūgusi jo žvilgsnio ji nusuko savo akis į rankas. Ko jis nori iš manęs... Tikslaus atsakymo, kad esu keistas padaras? Jis juk pats keistut keistutėlis! Pajautusi netikėtą pyktį mergaitė tyliai atsiduso ir sugniaužė kumščius. Tai vadinama paauglyste? Nesuprantu, močiutė sakė, kad neįsivaizduoja, kas man tada bus... Bet nehh, aš per jauna tam... Bet ar tikrai?  Pykti ant užduočių ar kažko, ko ji daryti nenorėjo, buvo dažnas ir, jos manymu, bereikšmis dalykas, bet pykti ant žmogaus, o juo labiau – nesuvokiant, kodėl, jai atrodė klaikiai baisu. Elridei tai buvo lyg nužudyti žmogų po ilgų kankinimų. Ant žmonių pykti jai reikėjo svarios priežasties, kaip ta moteris raudona suknele, jos manymu, ji kalta dėl tėčio. Mergaitė išpūtė akis it būtų pamačius vorą klajoklį ant savo mažų letenėlių. Aš neturiu teisės pykti ant tos moteris... Juk jei ne aš... Ir šita mano klaikybė... Jis nebūtų išėjęs! Grifiukei toks apmąstymas buvo kaip proto nušvytimas. Ji susivokė, kad negali kaltinti kitų, nes galbūt viskas buvo dėl jos ir ji susiprato, kodėl supyko dėl tokio pasakymo. Taigi, tikiuosi, bent šį kartą viską teisingai supratau.
-Bijau? Ko aš turėčiau bijoti?- nusijuokusi mergaitė atsiduso.-Na, bet gal... Gal... Taip, bijau... Nes tu meluoji... Tu negali būti paprastutėliu padaru, netikiu tuo... Bet tikiu ateiviais- šyptelėjusi ji įsistebeilijo į sulankstytą apsiaustą. Na, jei jis bus ateivis... Įdomu, ar jie nužudo kitus... Ar... Jiems pašalina atmintį? Prisimenu filme, šalindavo atmintį. Oi, ten gerulis... Aš irgi norėčiau. Trumpam užsisvajojusi apie filmus ji įsižiūrėjo į Fasirą. Jei jis ateivis, jis išsiduos... Bent maanau, kad išsiduos...

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #477 Prieš 6 metus »
   ,,Ir ko čia baidais kaip karvė sparvos?" - mintyse pasityčiojo von Sjuardas. Buvo tokių žvilgsnių prisižiūrėjęs va tiek ir tiek. Na, tik, ko gero, ne tiek daug žmonių, kiek - gyvūnų. Negalėjo tiksliai pasakyti, ar jų nemėgsta, ar jam nusispjaut - šiaip ar taip, tokioje apgailėtinoje būsenoje atpažinti bet kokį kad ir vidinį ar stipresnį jausmą jam buvo sudėtinga.
   - Ką meluoti? - perklausė vaikinas. Turbūt iš išorės taip neatrodė, bet jis nekentė bet kokio melo - tuo ir skyrėsi nuo išdaigininko dvynio brolio. Nemelavo iš principo - nemelavo niekada. Jau neprisiminė, kada paskutinįsyk buvo sumelavęs. - Paslaptis yra paslaptis tol, kol ją saugo vienas žmogus, - pašaipiai tarė jis ir susimąstė, ar tik nebus kokio žodžio ištaręs, pridėjęs be reikalo. Ko gero, ne - juk tokia frazė buvo tapusi bene kažkokia modernia patarle, o tokie dalykai juk nebūna iškraipomi. Nebent jo vartotojas yra toks beviltiškas tylenis ir žodžių skaičiuotojas, kaip Fasiras.
   - Tu jau ne paslaptis, - šaltai nusivaipė. Bet turbūt tuo išgąsdinti bent kiek logiškai gebančio mąstyti žmogaus nepavyktų - ką jau išgausi iš Fasiro? Pašaipą? Patarlę? Trumpą teiginį? Bet, ką, tik viską, kas tau nebus naudinga. Greičiausiai. Ketvirtakursis pastebėjo sugniaužiamus mergiotės kumščius, žiburiuojančius jausmus akyse. Kurį laiką net pamanė pavydįs.
   - Tau geriau žinoti, - ,,... ko tu bijai...", gūžtelėjo pečiais Fasas. ,,O gal ir man...". Grifo žvilgsnis sustingo, iš jo išgaravo net paskutinis mažytis, apgailėtinas lašelis pašaipos. - Aš niekada nemeluoju.
    Von Sjuardas rankose pamaigė apsiaustą, nubraukė prie jo prilipusį purvo gabalėlį. Koks blogas iš tiesų esti dzinuisto ir perfekcionisto derinys, kai pagalvoji.
   - Išvadas darai tu pati, - tyliai užbaigė Fasiras. Buvo tikras, kad netikino nesąs kažkoksai ypatingas padaras. Kita vertus, galbūt toks ir nebuvo. Buvo pusiau paprastas - atitiko ir paprastųjų, ir ypatingųjų standartus. Esant reikalui apeiti teisybę galėjo tvirtinti esąs ir toks, ir toks - kaip jau reikėtų. Tvirtu, nors kiek apsiblaususiu žvilgsniu nužvelgė Elridę - lyg ir norėjo užtvirtinti savo žodžius dėl to, kad jis niekada nemeluoja. Bet kaži, ar kas nors iš tikrųjų, jo nepažinodamas, tuo patikėtų.
   Vaikinas tyliai prižengė prie valties. Ji atrodė visa šlapia - labiau šlapia, negu turėtų būti.
   - Čia kodėl... - tyliai sumurmėjo jis. Klausiamu žvilgsniu atsigrežęs pasmeigė Elridę, tada vėl pasisuko į valtį. Jau suko vidurius. Suko vidurius nuo bendravimo. Jis norėjo prasmegti kažkur, kur naivi pirmakursė su savo klausimais jo nepasiektų. Ranka perbraukė šlapią irklą.
   - Kada atgal? - paklausė jis.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #478 Prieš 6 metus »
-Nieko,-ramiai atsakė mergaitė. Susimąsčiusi ji giliai atsiduso. Kodėl, kai nori pabūti viena turi atsirasti kažkas dar? Tai taip... Keista. Grifiukė pastebėjo, kad Fasiras nenoriai bendrauja ir nebenorėjo jo trukdyti. Ji įsitikino, kad yra per daug keista ir neįdomi, kad galėtų su kažkuo bendrauti.
-Tad aš paslapčių neturiu,-šyptelėjusi ji trumpam nusisuko ir tyliai nusikeikė. Paslapčių neturiu, o jei ir turėčiau... Nesugebėčiau senutei nepasakyt... Ech, kvailoka... Elridė pažvelgė į vandenį ir geriau į jį įsižiūrėjo. Vandenyje raibuliavo nuostabus peizažas. Žiūrėdama į vandenį ji matė debesis, varnas, mergaitė matė visą pasaulį vienoje, didelėje baloje. Tas vaizdas priminė paveikslą jos kambaryje. Elridė dažnai senutės klausdavo, ką tas paveikslas reiškia, o ji tik atsakydavo „Kai pamatysi pasaulio veidrodį, tu suprasi, kad čia gražiau, nei tavo vaizduotė gali sukurti...“ Iš tikrųjų mergaitei tai buvo nuostabiausias vaizdinys, kuris galbūt priminė tą veidrodį. Ji po truputį ėmė mėgti šią vietą. Nors viskas ir kitaip, nors ji pati kitokia ir negalės to pakeisti, jai čia ėmė patikti dėl viso grožio.
-Tu meluoji pats sau,- tyliai prasitarė ji.-Tu meluoji pats sau ir tą žinai... Neesi eilinis žmogelis, manau, gebi daug,- ramiu tonu pasakė ji ir atsiduso.-Neįsivaizduoju, ar save galėčiau pavadinti eiliniu žmogum...-dar tyliau, sau panosėj pasakė ji. Zebras.
Elridė žiūrėjo, kaip Fasiras prisiartina prie valties, jai pasirodė, kad jis buvo nustebęs. Che... Juk aš buvau visiškai šlapia, ko tu tikiesi? Staiga mergaitė pajautė didelį, šaltą, šlapią lašą nukritusi ant kaktos ir susiraukė. Šaunu... Jei pradės lyti, aš imsiu rėkti. Ir štai, nukrito dar vienas didžiulis lašas, tik šį kartą jai ant rankos. Apsižvalgiusi ji piktai pasirąžė ir patraukė link valties.
-Kaip matai, dabar... Nekenčiu lietaus,-apsidairiusi dar kartą ji tyliai atsiduso. Kas gali pakęsti lietų, kai per jį paskutinį kartą matei tą siluetą... Elridė dar labiau supyko. Ji vėl pamatė žmogaus siluetą. Lieknos moters siluetas su darbiniu kostiumu, tačiau veidas tiesiog išblukęs. Pažvelgusi į valtį mergaitė nusipurtė, galbūt nuo lašo, kuris jai nukrito ant kaklo, galbūt dėl to, kad po pirmojo bandymo negalėjo pakęsti valčių.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #479 Prieš 6 metus »
   Fasiras prunkštelėjo, išgirdęs tokiu ramiu balsu atsakytą atsakymą. Toks ir tebuvo atsakymas - gal veikiau drovumas, nedrąsa išrėžti į akis vaikinui, ką ji turi mintyje iš tikrųjų. Nors von Sjuardui, ko gero, ir taip buvo aišku. Nors jis nei legilimantas buvo, nei dar koks zbitkininkas. Paprasta psichologija. Paprastas sveikas suvokimas.
   - Nemanau, - atsakė jis. Būtų galėjęs leisti sau vyptelėti tėvo stiliumi, bet neleido. Gal dėl to, kad šitos šypsenos nebūtų paslėpusi juoda barzda - jos ketvirtakursis juk neturėjo. Logiška. - Nemeluoju. Nesu eilinis. Bet aš žmogus, - tarė atsidusdamas. Išgirdo ir pašnekovės atodūsį.
   Vaikinas nustūmė valties pirmagalį į vandenį, sudėjo irklus. Valties apačia buvo šlapia, bet prieš tai perdžiūvusi, jau seniai beišdervuota - pabrėžtinai, neregėtai saugi vandens transporto priemonė. ,,Ji minėjo, kad buvo apsivertus?.. Nesistebėčiau..." - pamanė Fasiras, nenoromis pasisukdamas į pirmakursėlę.
   - Bandom plaukt atgal? - paklausė jis, šalti lašai vis dažniau slydinėdavo žemyn jo veidu ir plaukais. Vaikinas įmetė į valtį apsiaustą, padėjo įlipti į ją Elridei, tada atsistūmė ir įšoko į valtį. Ši pavojingai susiūbavo, bet neapsivertė.
   - Moki irkluot? - pašaipiai paklausė vaikinas. Pamanė, kad grifiukė galėjo jį neteisingai suprasti. ,,Ar moki gerai irkluoti?" - turėjo nuskambėti klausimas.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“