0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alen Sullivan

  • VI kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Jėga vien jėgai lenkiasi.
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #450 Prieš 3 mėnesius »
Išgirdęs Alenui Ashley žodžius apie tai kaip ją užpuolė, vaikinui pasidarė labai nejauku.
- Aš labai atsiprašau. Tiesiog norėjau pajuokauti. Turbūt nejuokingai išėjo. - gan susirūpinęs pasakė grifas.
 Kai pradėjo lyti, Alenas atrodė kaip tikras kvailys kažko ieškantis. Dėl stipraus lietaus silpnai girdėjo, ir dėl prastos regos silpnai matė. Kai grifė padavė jam servetėlę, Alenas kaip aklas kišo ranką nežinia kur. Kažkaip sugebėjus paimti servetėlę, jis nusivalė akinius ir pro juos pradėjo žymiai geriau matyti.
- A-a-ačiū-ū. - susigėdijęs pasakė vaikinas. Jam buvo gėda dėl savo poelgio. Elgiausi gan negražiai,
 nors tai ir buvo pokštas, ji galima ne taip suprasti. Ir dar po to kai sušlapau atrodžiau kaip tikras kvailys.. Koks pasirodysiu jos akyse.
Pūtė gan šaltas vėjas, darėsi šaltą.
- Darosi gan šalta, galvoju nueiti į pačią olą ir ten padaryti laužą. Ką manai?

*

Neprisijungęs Ashley Tonks

  • III kursas
  • *
  • 176
  • Taškai: 26
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #451 Prieš 3 mėnesius »
Vaikinukas pasirodė labai drovus, tad nejauki tyla tiesiog žudė kaštoninių plaukų savininkę.
- Nieko nieko, taigi nežinojai, - bandė apraminti susinepatoginusį Aleną. Oras atvėso ir Grifas pasiūlė patraukti gilyn į olą. Merginukė kiek sudvejojo, nes nežinia kas joje gali slėptis tačiau visvien sutiko.
- Lumos, - atsistojo nuo akmens ir įžiebė lazdelės gale švieselę. - Na, eime apsižvalgyti, - pažvelgė į penktakursį. - Tiesa, nieko apie save nepapasakojai. Kas toks esi ir galų gale kaip čia sugalvojai susitikti? - kiek primerkė akis Tonks ir pakėlė lūpų kamputį. - Aš Ashley. Ashley Tonks. Antrakursė. Abu tėvai grynakraujai burtininkai. Turiu vyresnį brolį Džordžą. Jis baigęs Hogvartsą, dirba MM (Magijos Ministerijoje). Auginu pelėda ir triušę. Gimiau ir augau Lietuvoje, lankiau žiobarišką mokyklą, dailiojo čiuožimo bei gimnastikos būrelius, o tada persikrausčiau į Angliją, Oksfordą. Ten taip pat lankiau žiobarišką mokyklą, kol gavau laišką pakeitusį mano gyvenimą, - šiek tiek pasipasakojo apie save, lėtu žingsniu tipendama priekin.
P. S.
I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Alen Sullivan

  • VI kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Jėga vien jėgai lenkiasi.
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #452 Prieš 3 mėnesius »
- Aš penktakursis, iš Londono. Gyvenu su tėvu ir jo šeima. Turiu dvi įseseres ir pamote. Prieš Hogvartsą mokiausi savarankiškai namie. - Pasakė vaikinas. Net nežinau ką jai pasakoti.. Grifas truputi pagreitino savo žingsnius. Paeinant truputi jis sustojo.
- Čia gal ir padarom laužą? - paklausė Alenas. Alenas norėjo paieškoti kokių nors šakų, kad geriau degtų laužas, ne tik burtažodžiais, bet oloje šakų neturėtų būti. Vaikinas su burtažodžiais padarė laužą. Darėsi gan šilčiau. Ugnis buvo gan didelė. Iš tolo vaikinas pamatė kažkokį šešėlį.
- Tu nieko ten nematai? - gan įtartinai paklausė grifas. Alenas pasiėmė burtų lazdelę ir nuėjo patikrinti kas ten tokio. - Aš nueisiu patikrinti, tu čia gali pabūti, gerai? - pasakė Sullivan ir nuėjo. Alenas ėjo tyliu ir lėtu žingsniu, kad jį nepastebėtu. Jau kai priėjo prie tos vietos kur matė kažkokį šešėlį, jis pažiūrėjo į šoną ir pamatė gan didelį vorą ir šalia jo buvo labai daug mažų. 

*

Neprisijungęs Ashley Tonks

  • III kursas
  • *
  • 176
  • Taškai: 26
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #453 Prieš 3 mėnesius »
Ashley įdėmiai klausėsi vaikinuko prisistatymo, tampydama juodo megztinuko rankovę. Jis nebuvo labai jau iškalbus. Apie save nieko daug neatskleidė, pratarė vos kelis sakinukus, ne taip kaip drąsuolė - visą pergamento lakštą. Paėjęs kelis nemažus žingsnius, juodaplaukis užkūrė nediduką lauželį. Kraujo raudonio ugnelė degė tarytum pašėlus. Vieną akimirką atrodė, jog ši tuoj iššoks iš šakelių ratelio ir į savo pragariško karščio glėbį pasiglemš viską kas tik dega.
Mergina neketino visą laiką prastovėti, tad atsisėdo ant vėsaus smėlio, bei patogiau įsitaisė. Šiai atrodė, jog Alenui nelabai patinka antrakursės kompanija, tačiau jis pats ją pasikvietė, tad teks iškęst panelytės sunkų būdą, nors šis dar neišlindo į viešumą. Staiga jis kažkaip įtartinai dirstelėjo į tolį ir prakalbo kažką ten išvydęs.
- Aš nieko nemačiau, - suraukusi savo odelę ant kaktos, nuleidusi vešlius antakius, tarė grifiukė.
Penktakursis patraukė gilyn apsižvalgyti. Kaip gi Ashley liks ten kur sėdi, paliepta vyresnėlio, neis su juo. Šiam dingus iš mergaičiukės akiračio, ji pasekė paskui. Grifas stovėjo susitingęs, išpūstomis akimis ir žiūrėjo į vieną tašką. Atsisukusi antrakursė išvydo milžinišką vorą, daug kartų mažesnių apsuptyje. Vaikinas net nejudėjo, tad lėtai išsitraukusi ir pakėlusi lazdelę, Ashley nukreipė ją į siaubūną.
- Relasio! - nusviedė jį kuo toliau. - Eime greičiau, bėgam, - šaukė sustingusiam Alenui garbanė.
P. S.
I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Alen Sullivan

  • VI kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Jėga vien jėgai lenkiasi.
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #454 Prieš 3 mėnesius »
- Nieko nematei? Keista, man pasirodė, kad mačiau lyg kažkokį siluetą. - įtartinai ištarė vaikinas. Vėliau kai vaikinas pamatė tai, jis tiesiog sustingo. Alenas nebijojo vorų, bet kai vienas iš jų buvo toks milžiniškas ir su pavojingu įvaizdžiu tai jie tikrai baugino jį. Ką daryti? Toks voras gali ir užpulti, atrodo jis gan pavojingai. Ar pranešti man  tai Ashley.. Reikėtu iš čia išeiti kuo greičiau, bet išėjus taigi ten gan stiprus lietus. Vaikinas taip prastovėjo gan ilgai, kol neatėjo Ashley irgi. Mergina sureagavo gan greitai, ne taip kaip Alenas. Ji ištarė burtažodžius ir pradėjo šaukt, kad reikia bėgti.
- Jo tu teisi, einam iš čia. Čia pavojinga. - Pasakęs pradėjo bėgti. Bėgant jis stengiasi nežiūrėti atgal, bet visgi padarė tai. Jis pamatė, kaip maži vorai pradėjo sekti paskui du mokinius. Alenas jau buvo lauke, lijo stiprus ir šaltas lietus. Jam buvo sunku kažką pamatyti todėl, stengėsi toliau bėgti toliau.
 Taip nuo jų nepabėgsi niekados, jie seks ir seks. Kol ir neužpuls jie. Alenas atsisuko ir ištraukė burtų lazdelę. 

*

Neprisijungęs Ashley Tonks

  • III kursas
  • *
  • 176
  • Taškai: 26
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #455 Prieš 3 mėnesius »
Milžiniško siaubūno su daugybe akių, bei kojų nesimatė. Šis tikriausiai buvo pačioje urvo pabaigoje. Grifas pagaliau atsigavo, bei pasileido bėgti paskui Ashley. Mažesnių voriukų tuzinas sekė hogiečius ir atrodė, kad jie net neketino sustoti nenusitempę su savimi vaikų. Ko galima tikėtis, juk tikriausiai tai buvo jų motinėlė, o čia kažkokie mažiai ją nuskraidino į patį olos galą. Supratusi, kad turi veikti, antraip šie užpuls grifus, atsisukusi atgal merginukė nukreipė lazdelę į akmenį ir tarė:
- Engorgio.
Jis padidėjo taip, jog užvėrė plačią milžiniško urvo angą. Padarėliai nepasidavė ir pradėjo nesuvaldomai skverbtis pro smulkiausius plyšelius. Ashley toliau pasileido bėgti.
- Mano lazdelė! - sušuko teisuolė ir grįžo jos.
Vos spėjusi sučiupti nukritusią lazdelę, merginukė pargriuvo. Vorai nenumaldomai artėjo. Vienas, kitas jau lietė nedidukės merginukės kojų pirštelius.
- Immobulus, - ištarė kažkurioje knygoje skaitytą burtažodį ir užšaldė vorus, drįsusius paliesti laibą raudonskruostės kojelę.
Atsistojusi, išdidžiai nusišluosčiusi birų smėlio ir akmenėlių mišinį, ji patraukė stovinčio penktakursio link. Taip šiems beeinant, o gal bebėgant, jie priartėjo prie vienintelės likusios valtelės.
- Tiesa, maniškę nuvarė kažkoks berniūkštis, neprieš jeigu įsėsiu į taviškę? - kiek sustojo, o tada toliau tęsė. - Suprasiu, jei nenorėsi manęs priimti ir su mielu noru grįšiu pas geranoriškus voriukus, - nustačiusi kuo rimtesnę miną kalbėjo antrakursėlė, o tada pakėlusi vieną lūpos kamputį šyptelėjo.
P. S.
I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Alen Sullivan

  • VI kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Jėga vien jėgai lenkiasi.
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #456 Prieš 3 mėnesius »
Alenas, bėgdamas suprato, kad nuo tų vorų nepabėgsi. Jis atsisuko ir ištraukė burtų lazdelę, atsisukant jis pamatė, kaip Ashley guli nugriuvus, ir ant jos puola vorai. Vaikinas nespėjo sureaguoti, bet grifė spėjo. Jinai užšaldė tuos vorus. Jie lyg sustingo ir nugriuvo ant žemės. Alenas pribėgo prie Ashley ir padėjo jai atsistoti.
- Ar tu nesusižeidei? - nerimaudamas pasakė Alenas.
 Lietus nustojo lyti. Pradėjo šviesti saulė. Alenas su Ashley buvo visiškai šlapi. Pradėjo pūsti šiltas vėjelis ir saulės spinduliai pradėjo šildyti. Lietus pats buvo šaltas, todėl pats vaikinas sugebėjo sušalti. Jis pradėjo abejoti, ar mergina kuri buvo šalia jo irgi nesušalo, todėl jis jos ir paklausė.
- Tau ne šalta? Visgi lietus buvo šaltas. - Sullivan jau pradėjo labai nerimauti dėl antrakursės. Jis pergyveno, visgi ant jos vos neužšoko tie vorai ir neužsipuolė. Vaikinas gyliai širdyje jautė truputi gėdos, kad jis iškarto nepradėjo su jais kovoti, o bėgti ir, kad ne jis juos nugalėjo o tą jaunesnė už jį mergina. Jam tai buvo gan nejauku, jis jautėsi silpnas. Aleno einant tempas buvo gan greitas, todėl jie kartu greitai priėjo prie valčių.
- O tu nori jau iš čia išeiti? Manau, kad pas mus gerai išeitų susibendrauti su tais vorais, - pajuokaudamas atsakė. - Na, tai ne mano valtis gi, ir man tikrai jos negaila dalintis. - Truputi pratylėjo, ir toliau tęsė. - Kodėl nenorėčiau priimti? Taigi tai įvyko viskas dėl manęs. Aš galima pasakyti lieku tau skolingas. - šyptelėjo Alenas. - Bet jeigu tu mielu noru norėsi grįžti pas tuos vorus, tai kodėl gi ir ne grįžti mums? - juokaudamas pasakė.

*

Neprisijungęs Ashley Tonks

  • III kursas
  • *
  • 176
  • Taškai: 26
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #457 Prieš 3 mėnesius »
Oras žymiai pragiedrėjo, iš tamsių debesų patalo išlindo pirmas saulės spindulėlis. Smėlis buvo klampus ir patamsėjęs nuo gana ilgokai trukusio lietaus, tad Ashley vos pakeldavo kojas giliai įklimpusias į tą purvą. Mokiniai buvo šlaput šlaputėliai, todėl pakilusi saulė kiek pradžiovino rūbelius.
- Ne, man nešalta, viskas gerai, - atsakė į Aleno pasiteiravimą. - Tai tau dar neužteko voriukų, a? Nori kokį trolį užkalbint? - kiek prisimerkusi kalbėjo mokinukė. - Na, jei dar nori su kokiu gyviu pabendraut, tai aš palauksiu čia. Arba bent kitos valties, o tada ją nuvarysiu, - tarė Ashley lyg tai būtų nieko blogo, o tada nusišypsojo. - Dėl tos vienintelės valtelės.. Taigi tik pajuokavau, žinau, kad neišdrįsi palikti manęs čia vienos, o jei ir sugalvotai taip pasielgti, tikrai kliūtų, - paaiškino penktakursiui, kuris atrodo to nesuprato ir nusijuokė.
Merginukė buvo visa permirkusi, todėl norėjo kuo greičiau nusimesti drabužius ir lįsti į karštą vonią, tačiau deja ji dar vis stovėjo kažin ko pilnoj saloj. Šiai dienai jai tikriausiai buvo gana, prisimenant faktą, jog vos neužėjo į nuostabių voriukų svetelius.
- Tai tu lieki? Man tikrai šiandienai jau gana, gal kitą kartą, - išsekusi prabilo rudaakė.
Garbanėlė įsėdo į valtį ir paėmė vieną irklą.
- Plauksi, a? - dar kartą paklausė ir pakėlė antakį.
P. S.
I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Alen Sullivan

  • VI kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Jėga vien jėgai lenkiasi.
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #458 Prieš 3 mėnesius »
- Nu tai puiku tada. Lipk į valtį. - šyptelėjo vaikinas. - Ar negalėtum čia manęs palaukti? Aš tuoj ateisiu. - Alenas norėjo patikrinti ar tų vorų nėra. Jam gal atrodė, kad tai nebūtina ir kvaila, bet jis norėjo lyg tai padaryti.
   Alenas greitam paliko Ashley ir nubėgo ir vėl prie tos olos. Kvailys, ką aš darau.. Pats sau darau bėdą. Sullivan lyg žinojo, kad daro kažkokia klaidą, bet jis norėjo patikrint ar jie neseka.
  Švilpis buvo nubėgęs jau gan toli. Toliau gan netgi, kur buvo nukritus Ashley, kur ją užpuolė. Vaikinas iš tolo jau pamatė kaip kai kurie vorai eina atgal į olą. Alenui pamačius tai netgi lengviau pasidarė, ir nusiramino. Jis jau norėjo eiti atgal, bet jam paėjus vieną žingsnį, jis atsistojo ant šakos ir jinai sulūžo. Garsas buvo gan garsus, netgi vorai atkreipė dėmesį. Alenui pamačius kaip jie eina, jis pradėjo iš visų jėgų bėgti atgal, kol jie jį nepamatė. Pribėgo jis gan greitai prie valčių, jis į juos įlipo.
- Gal man duosi irklą? Aš gal valtimis naudot geriau moku, - juokaudamas pasakė.

*

Neprisijungęs Ashley Tonks

  • III kursas
  • *
  • 176
  • Taškai: 26
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #459 Prieš 3 mėnesius »
Na ir kur jis dabar eis? Vėl košės privirt? Kaip žinai, bet jei pamatysiu tuos sumautus vorus, ar dar kokį gyvį, galėsi likt saloj, o aš plauksiu.
- Mmhh, - nežymiai linktelėjo galvą ir pavartė akis. - Bet perspėju, jei grįši su net ir menkutėliausiu gyviu, arba išvis negrįši, aš tavęs nelauksiu. Plauksiu sau,- išsakė savo mintis.
Vaikinukas patraukė ta pačia linkme, kuria jie eidami rado olą.
- Ot kvailys, - nusikeikė pasiutusi Ashley. - Vos atsiplėšėm nuo vorų, tai jis dar eina ten. Na, bet kai grįši, pamatysi kas tau bus, - kalbėjo sau viena grifė.
Ši sėdėjo iš pykčio sukiodama kaštoninių plaukų sruogą. Po valandėlės bėgdamas grįžo ir Alenas. Jau buvo aišku, jog jį vejasi. Ir dar šis turi drąsos pasakyti, kad moka geriau naudotis valtimi?
- Ir vėl privirei košės? Aišku kaip dieną.. Na žinai, dabar kad gudras tai lik čia. Aš plaukiu. Perspėjau, jog jei prisidirbsi į valtį neįšoksi, - įsiutusi tarė antrakursė ir pamatė artėjančius vorus.
- Rimtai? Vorai? Sėsk, bet žinok, jei jie mus pasieks, priplosiu tave, arba dar blogiau - išmesiu iš valties. Tavo laimei mokėk plaukt, - pagrasino Ashli.
Ir iš tiesų ji tikrai būtų išmetusi penktakursį iš valties. Tai nebuvo tik pasakėlės. Dėl irklų.. Kadangi buvo verdanti pykčiu, juos tiesiog užkerėjo. Pamažu šie du tolo nuo kranto. Keli vorai bandė laimę plaukti, tačiau nesėkmingai. Visi kiti žvelgė į tolstančius mokinius, o tada grįžo urvan.
- Pasisekė tau, - vis dar piktai konstaktavo faktą rudų akių savininkė.
Štai pagaliau valtis pasiekė sausumą ir Ashley išlipo iš jos. Merginukė šiek tiek atlėgo, tačiau vis dar norėjo įstumti Aleną į ežeriuką. O ką? Tegul paplaukioja. Garbanė susivaldė, kad ir kokia pagunda bebuvo.
- Tai lipsi, ar sėdėsi ten, a? - pažvelgusi į bernioką, paklausė ir pakėlė vieną antakį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Ashley Tonks »
P. S.
I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Alen Sullivan

  • VI kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Jėga vien jėgai lenkiasi.
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #460 Prieš 3 mėnesius »
Alenas įlipo į valtį ir kartu su Ashley plaukė prie kranto. Alenui Ashley elgesys buvo juokingas. Antrakursė.. Jai gi tik 12 metų. Gan kvailai atrodys, jeigu ji bandytu man grasinti arba jau ten mušti. Ji gi nieko nesugebėtu. Na ką galiu padaryti. Reikės gal pavaidinti, kad baisu. Nesakysiu gi jai,
 kad ji juokingai taip atrodo..

- Puiku tada jeigu pasisekė. - šyptelėjo vaikinas. Plaukiant valtimis, Alenas tylėjo ir nė žodžio ištarė. Jis tik žiūrėjo, kaip vorai bando plaukti ir pasiekti jį, kad užpulti.
 Priplaukiant prie kranto Alenas nespėjo, kaip dar atsistoti grifė pradėjo klausinėt ar jis ten ir sėdės.
- Aš nespėjau netgi atsistoti. Raminkis. - keistu balsu atsakė. Alenas išlipo iš valties ir pažiūrėjo į Ashley.
- Žinai, man gal reikėtu atsiprašyti. Už tai, kad pakviečiau ir privėliau bėdų. Taigi, tu čia pasiliksi, ar mums reikės jau atsisveikinti?

*

Neprisijungęs Ashley Tonks

  • III kursas
  • *
  • 176
  • Taškai: 26
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #461 Prieš 3 mėnesius »
Gal būt per aršiai suregavo Ashley, tačiau ši buvo labai pavargusi ir išsekusi.
- Prisivirėm košės abu, tad čia ne tu vienas kaltas. Atleisk, kad taip reguoju, tačiau mano galva baigia perkaist nuo visų tų įvykių, - kiek atsidusi pratarė grifiukė. - Tikrai mielai dar pabūčiau, bei tave pajuokinčiau, tačiau jau turiu eiti, - suvokusi, kad jos pyktis buvo priimtas tarytum vienas didelis juoko debesėlis, tarstelėjo merginukė ir nusijuokė.
Antrakursėlė žengė kelis žingsnius  atgal ir atsisveikino:
- Jau eisiu. Visai nieko buvo pabendrauti su voriukais. Na, aišku ir su tavimi, - vėl nusijuokė pikčiurna, o tada nusisuko ir patraukė pilies link.
Užkopusi į kalnelį, rudaakė dar kartą pažvelgė į Aleną, bei pakėlusi ranką mostelėjo. Eidama mokyklon, ši apsvarstė kaip kvailai pasirodė, tačiau ji nebuvo ta, kuri pernelyg suktų galvą dėl savo poelgių. Prieš akis mergaitei atsivėrė nuostabus, žvaigždėtas nakties skliautas. Buvo gan smagu pėdinti su tokių vaizdinių palyda. Retkarčiais nukrisdavo kokia žvaigždelė ir dvylikametinukė tarytum visiškai mažytė, užsimerkdavo, bei sugalvodavo norą. Netrukus Ashley pasiekė pilį. Tyliai pravėrusi vartus, ši įsliūkino į kiemą, o tada niekeno nepastebėda parsibeldė į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį.
P. S.
I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • II kursas
  • *
  • 99
  • Taškai: 39
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #462 Prieš 1 mėnesius »
Einant krantu Elridė pamatė ant kranto esančią medinę valtį. Och... Senai norėjau pasiplaukiot su valtim! Prieš kelis metus ji bandė pasigaminti plaustą ir juo perplaukti netoliese esančią upę. Deja, pagaminus plaustą ir įstūmus jį į upę srovė plaustą nunešė kaip vėjas pienių pūkelius. Su šypsena pribėgusi prie valties mergaitė pabandė įsiropšti į ją. Įlipusi į valtį ji su džiaugsmu apžiūrėjo, tačiau valtyje nebuvo nieko įdomaus neskaitant irklo. Šis niekuo neišsiskiriantis irklas patraukė Elridės dėmesį. Mergaitė buvo pasidariusi panašų, tačiau grubesnį. O aš seniau buvau naginga... Gaila, tai apleidau seniai... Pirmakursė susipratus, kad reikia, kad valtį kažkas pastumtų, nes kitaip ji nepajudės iš vietos nestipriai trinktelėjo į valtį. Tyliai nusikeikusi išlipo iš valties ir priėjo prie jos galo. Stumdama į vandenį medinę, niekuo neypatingą valtį, mergaitė sušlapo kojas. Vėl vanduo... Kodėl jis toks šaltas... Pabandžiusi įlipti į valtį Elridė jos vos neapvertė. Nusijuokusi iš savęs ji vėl pabandė įsiropšti į tą nelemtą valtį ir jai pavyko. Su džiaugsmu įsitaisiusi joje pasiėmė irklą ir pabandė irtis. Nauji potyriai mergaitei buvo labai įdomūs ir džiugino ją. Kuriam laikui pamiršusi dieną užplaukusias bėdas, vis pasiirdama, atsipalaidavo valtyje. Pastebėjusi, kad priartėjo prie ežere esančios salos Elridė prislinko prie krašto apžiūrėti ją. Pamačiusi palmes apstulbusi panoro jas tuoj pat paliesti. Mergaitei dar labiau prisiartinus prie krašto valtis ėmė ir apsivertė. Išsigandusi mergaitė ėmė skęsti ir nebežinojo ką daryti. Kodėl! Galėjau būti atsargesnė... Išnirusi trumpam į paviršiu žaliaakė spėjo pasigriebti valties kraštą ir juo prisilaikydama užsiropštė ant apsivertusios valties. Krantas buvo vos už penkių metrų, tačiau mergaitė nebežinojo kaip iki jo priplaukti su apversta valtim. Pabandžiusi irtis rankomis po kelių irių Elridė nuslydo nuo valties viršaus. Gylis buvo žymiai pamažėjęs ir mergaitei pavyko nusigauti iki vietos, kur kojomis pilnai siekė dugną. Permirkusi ir drebėdama nuo šalčio ji išlipo iš vandens ir ėmė save keikti.
-Neužteko herbologijos?! Baik būti tokia kvaila... Uch! Na, viskas normalu. Aš kalbuosi su savimi tuščioje saloje. Taip, tai tikrai normalu,- gręždama vandenį iš rūbų susinervavusi pyškino ji. Atsibodus gręžt permirkusius rūbus mergaitė priėjo prie netoliese buvusios palmės ir atsisėdo po ja. Na, bent palmę pamačiau... Tikrą. Giliai įkvėpusi Elridė įsipatogino ir užmerkė akis. Ėmusi svajoti, kokie nuotykiai jos laukia ateinančiose pamokose, mergaitė ėmė įsivaizduoti vaikystę. Ji stebėjo, kaip dar būdama septynerių išėjo į lauką ir pagaliau išdrįso kažką pakalbinti. Prieš ją stovėjo metais vyresnė mergaitė – Argana. Liesa rudaplaukė žiūrėjo į ją rudomis akimis ir nusišypsojusi pasiūlė draugauti. Ji buvo pirmoji Elridės draugė ir, turbūt vienintelė, su kuria ji norėtų ir dabar pabendrauti. Prisiminusi, ką su ją išdarinėjo mergaitė apsivertė ant šono ir įsitaisiusi prisnūdo.
Pasaulis dega, aš šypsaus, nes jį padegiau...

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *
  • 590
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #463 Prieš 1 mėnesius »
   Niūrų saulėtą ir įvairiausių spalvų lapų išmargintą rudens rytą, kurio veidas Fasirui buvo panašus į kokio nors siaubo filmo klouno, išsirengusio ir išsidažiusio spalvingais rūbais ir laikančio už virvučių rankoje krūvą juodų helio balionų, veidą. Tokį rytą vyriausiasis von Sjuardų sūnus ir išėjo pasivaikščioti, tiksliau - prasiblaškyti - į lauką. Nežinia, koks velnias jį atvijo iki ežero - po teisybe, ir pats Fasiras per niūrias mintis, plėšančias galvą kaip krūva pasiutusių išprotėjusių bulių, net ir nebeatsiminė, kaip ir ko čionai atėjo. Susigriebė tik kai jau stovėjo šlapioje pakrantėje - balotoje ne dėl ežero potvynių, o dėl lietaus.
   Fasiras ištraukė rankas iš juodos striukės kišenių, pritūpė, pasirinko kelis plokščius akmenukus. Pasiėmė vieną, be tikslo metė jį į ežerą ir nugramzdino. Metė kitą - ir jį pasiuntė ten pat. Atsidusęs žvilgtelėjo į netoli siūruojančius meldus ir išvydo medinį plaustą...
   Plaukdamas jautėsi kaip Džekas Sperou, atsiprašau, kaip kapitonas Džekas Sperou. Bet ne dėl to, kad jautėsi vienišas, išprotėjęs, negalėjo stovėti ant plausto nesvyruodamas ar kad turėjo vandens transporto priemonę, o todėl, kad ji skendo. Vaikis skubriai mėtė irklą tai į vieną, tai į kitą pusę, juto, kaip jo batus pamažu ima semti vanduo ir... tada jo plaustas atsitrenkė į žemę. Fasiras intuityviai automatiškai iššoko ir atsigręžė, akimis nulydėdamas ežero gelmėje dingstantį plaustą - matyt, toji vieta prie kranto buvo ganėtinai gili. Fasiras niauriai nužvelgė tamsų ežero vandenį ir abejingai gūžtelėjo pečiais. Bus tų plaustų, šis - ne pirmas ir ne paskutinis.
   Tuomet grifui šovė į galvą atsigręžti ir išsiaiškinti, kurioje vietoje jis atsidūrė. Išvydo medį tiesiu kamienu ir ilgais lapais, keista žieve. Neišsyk suprato, koks tai egzotiškas medis šiems kraštams, o kai suprato, tai suprato, ir į kokią bėdą papuolė. Vaikinas neturėjo nei lazdelės, nei pelėdos, nei plausto, tik vieną patrūnijusį irklą, o atplaukė į patį juodo, pavojingo ežero vidurį - į salą. Fasiras niūriai sau vyptelėjo - būta čia ko panikuoti. Tėvas greitas, jeigu jis dings - staigiai atras. ,,Taip, kaip ir Raveną, ne?" - įkando balselis viduje. ,,Taip, iš esmės, gali būti." - patvirtino Fasiras nemąstydamas ir pasuko apsižvalgyti po salą.
   Salose niekas nemėto nei kirvių, nei lentų, nei virvių, net burtų lazdelių nemėto, ir skudurėlių batams nusivalyti. Sala buvo velniškai švari, nebuvo jokių naudingų ar nenaudingų šiukšlių. Fasiras išvaikščiojo ją beveik visą, ir visą šį laiką skambaliavo kišenėje užsilikusiais plokščiais pilkais akmenukais iš ano ežero kranto. Tada nusprendė nueiti į turbūt jau paskutinę saloje jo neapžiūrėtą vietą. Ir atrado viską - ir sveiką irklą, ir valtį. Ir vieną nereikalingą bonus daiktą. Ne daiktą, o gal ir daiktą, bet tai kitaip buvo vadinama žmogumi. ,,Galėčiau ją palikti ir išplaukti..." - piktdžiugiškai pamintijo vaikinas. Pastovėjo prie valties, numetė prie jos ir sutrūnijusį savo irklą, kurį visąlaik nešiojosi po pažastimi - rasi ir prireiks. Net nemelavo sau, kad galėtų palikti iš pažiūros pirmakursę merginą - ar bet kokio kitokio amžiaus ir kitokios lyties žmogų - vieną saloje, jei nebūtų įsitikinęs, kad jis nėra koks blogietis ar turi būdų pabėgti. Von Sjuardas abejingai spoksojo į koledžo draugę tol, kol pamatė, kad jos rūbai šalti, o ji pati truputį tirta. Kietai sučiaupė lūpas, priėjo arčiau.
   - Ė, tu, - šaltai kumštelėjo mergaitei į šoną. - Kelkis. Reikėtų pažymėti, kad miegoti ant ežero kranto pučiant tokiam vėjui nėra pati geriausia mintis, - niauriai pasišaipė jis. ,,Man jos negaila. Aš jaučiu pareigą pasirūpinti tėvo... savo koledžo nariu. Aš esu atsakingas kietaširdis." - pateisino save. Pašaipusis balselis bailiai tylėjo - per daug gerai žinojo, koks Fasiras principingas.
   O Fasiras vikriai nusirengė storą juodą savo apsiaustą ir užmetė ant šlapių ir šaltų grifės pečių.
   - Renkis, čia ne prašymas. Tik nesugadink, - niauriai mestelėjo jis.
,,Vadink taip kaip nori - Dievu, Likimu, Atsitiktinumu... Bet galinga jėga suteikė Tau gyvenimą ir Tu gali naudoti šią dovaną."

,,Elkis taip, kad tavo elgesio motyvai galėtų tapti įstatymų leidybos principu."

,,Kai Tu gini įstatymą, įstatymas gina Tave."

,,Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės."

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • II kursas
  • *
  • 99
  • Taškai: 39
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #464 Prieš mėnesį »
Užsnūdusi Elridė ėmė sapnuoti, kaip laiminga bėga nuostabių pievų laukais. Jie buvo lygiai tokie patys, kaip ir pamokos metu matytoje vizijoje. Žali medžiai sinchroniškai lingavo ir, rodos, norėjo padainuoti. Švelnus vėjas taršė trumpučius juodus plaukus, o ji greit susigaudžiusi netvėrė džiaugsmu.
-Čia taip gražu! Aš niekados iš čia nedingsiu, tai mano rojus!- su didžiausia šypsena išrėkė ji,- čia nuostabu,- tyliai pakartojo sau. Mergaitė su džiaugsmu bėgo paskui tėtį, kuris gaudė mažą, auksaplaukį berniuką. Vis sustodama prie pastebėto drugelio, ar kažko, kas jai patraukė akį, pagaliau pasivijo tėtį su mažu berniuku. Apsikabinusi tėtį ji negalėjo įsivaizduoti jokio geresnio jausmo už tą, kurį jautė tuo metu. Nenustodama šypsotis mergaitė jau norėjo paliesti mažojo berniuko ranką, tačiau prie jų prisiartino moteris. Gamtos žaluma išbluko ir tapo pilkai balta. Išsigandusi mergaitė žiūrėjo į save iš šalies. Ji buvo suklupusi prieš tėtį laikantį berniuką savo rankose ir prieš moterį su ryškiai raudona suknele. Jie į ją žiūrėjo lyg norėtų pasmaugti, nuskandinti ar sudeginti.


Pramerkusi akis Elridė nusipurtė. Kraupus sapnas jai sukėlė didžiulę baimę. Na ir sapnas... Jei toks pasikartos, nebežadu eiti miegoti... Pfu, na ir išgąsdino... Papurčiusi galvą ji pakėlė žalias akis į viršų ir pamatė prieš ją stovintį, seniau matytą vaikinuką. Atsistojusi mergaitė pasirąžė ir padarė kelis tempimo pratimus. Pabaigusi mankštintis ji geriau apžiūrėjo prieš ją stovinti vaikiną. Jis man primena tuos puikuolius iš mokyklos. Cha! Ta šukuosena... Įmantri šukuosena Elridei kėlė juoką, tačiau mergaitė susilaikė neišsišaipius iš jos. Ji niekados nesuprato madų, o juo labiau šiuolaikinių. Nepažįstamam vaikinui numetus savo apsiaustą mergaitė suraukė kaktą. Jokia aš vargšė, kad man rūbus skolintų... Apžiūrėjusi apsiaustą ji suraukusi kaktą atsikirto:
-Ačiū, bet nereikia ir nesvarbu, ar tai įsakymas, ar prašymas, ar kas kita,- įgrūdusi į jo rankas apsiaustą mergaitė vos susilaikė nuo drebulio. Atsisėdusi po ta pačia palme ji vėl patogiai įsitaisė ir apsidairė. Krante nebuvo matyti jokios kitos valties, ar plausto. Klausiamai žvilgtelėjus į žmogų stovintį prieš ją vėl nusuko žvilgsnį į krantą.
-Kur tavo valtis?- toliau stebėdama ežero krantą tyliai paklausė. Vanduo ją stipriai nuramino, nors ji jo niekados nemėgo. Hm... Gal, visgi vanduo nėra toks blogas dalykas, tereiktų išmokti plaukti...
Pasaulis dega, aš šypsaus, nes jį padegiau...

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017