[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Vos tik Deoiridh spėjo smagiai sukurkti, vaikinukas nuėmė varles sau nuo veido. Atrodo, toks poelgis neturėjo stebinti, tačiau vis tiek buvo šiek tiek apmaudu: nespėjo nieko įdomaus nuveikti, o štai pramoga ir baigėsi...
O štai vėlesnis poelgis privertė žaliaodę nustebti. Nesitikėjo taip ramiai atsidurti ant akmens. Jau norėjo stryktelėti kur nors kitur, kai berniukas, ko gero, nutarė atsikeršyti. Deoiridh nelaimei, jis įmetė ją į ežerą. Grifiukė nemokėjo plaukti - nei varlės, nei žmogaus pavidale. Iš karto pajuto paniką, tad klaikiai sukurkė. Pradėjo mąstyti, kuriame pavidale jai dabar geriau būti, kol nutarė, kad jau geriau varlė: jeigu ką, draugės gal padės... Kiekvieną kartą, kai tik iškildavo į paviršių, garsiai sukurkdavo. Laimei, pagalbos šauksmas buvo išgirstas: netrukus gal dešimt varlių bendromis jėgomis ištraukė Deoiridh iš vandens. Kvėpuoti buvo labai nepatogu, tad ji atsivertė į žmogų. Dabar kvėpuoti buvo lengviau, tačiau pajuto, kad koja užlenkta labai jau nepatogiai. Spjaudydama vandenį ir kosėdama ji pagaliau ištiesino koją. Vis dar jautė siaubingą paniką, tačiau pamažu kvėpavimas rimo. Šiaip ne taip atmerkusi akis nuostabos kupinu žvilgsniu pažvelgė į berniuką. Norėjo kažko paklausti, tačiau nepavyko.

[Ryan Jones]

Berniukas šyptelėjo bloga šypsena ir išsiplovė rankas nuo gleivių. Deja, nors vaikinukas galvojo, kad viskas yra gerai su ta animage, staiga išgirdo kurkimą. Varlė vis nardė ir vandens ir po juo. Atrodė, kad ji nemokėjo plaukti? Bet ji juk varlė! Visos varlės moka plaukti ar ne? paklausė pilkaplaukis pats savęs. Jo mąstysena visos varlės mokėjo plaukti. Juk jos varliagyviai gyvenantys vandenyje moka plaukti. Greitai gal dešimt varlių ištraukė kitą varlę iš vandens. Tada ji atvirto į žmogų ir pradėjo spjaudytis vandeniu bei giliai kvėpuoti. Jones suprato, kad ji vistik plaukti, deja, nemokėjo. Antrakursis išleido atodūsį ir prasižiojo kalbėti.
- Aš labai atsiprašau. Nežinojau, kad tu nemoki plaukti. Galvojau, kad absoliučiai visos varlės moka plaukti ir panašiai,, - tarė berniukas kiek išsigandusiu tonu. Juk dėl jo kaltės mergaitė galėjo paskęsti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Berniukas puolė atsiprašinėti. Aišku, tai galbūt parodė, kad jis nenorėjo nieko blogo. Vis dėlto Deoiridh nebuvo patenkinta tokiu įvykių posūkiu. Tik pasikviesk žmogų į varlių susitikimą! Kitą kartą pasiimsiu Varlytę, ir tiek piktai pagalvojo ji. Šiaip ne taip atsisėdusi dar kartą apsižvalgė. Girdėjo kurkimą. Žmogaus pavidale nelabai ką tesuprasdavo, tačiau įtarė, kad reikia virsti varle ir nuraminti drauges: taip, ji gerokai išsigando ir išgąsdino kitas, tačiau dabar viskas gerai.
- Kitą kartą prieš darydamas nesąmonę gerai pagalvok, - norėjo piktai pasakyti grifiukė, tačiau balsas vis dar buvo gana silpnas. Dėl tos priežasties ji šiek tiek bijojo verstis. Juk varlės kvėpavimas skiriasi, galbūt nesaugu? Atsistojusi Deoiridh giliai įkvėpė. Jautėsi taip, tarsi dar turėtų vandens savyje. Nemalonus jausmas. Bet neramu buvo ir dėl žaliaodžių - juk joms tikrai reikia paaiškinimo! Apdovanojusi švilpį ne pačiu maloniausiu žvilgsniu mergaitė virto į varlę. Iš karto pajuto, kad dūsta, tad tik gailiai kurktelėjo ir atsivertė į žmogų.
- Jeigu per tave prarasiu drauges, pasigailėsi! - sunkiai gaudydama kvapą išspaudė Deoiridh.

[Ryan Jones]

Pilkaplaukis nežinojo ką daryti. Reikia pabandyti mergaitei padaužyti per nugarą, kad išspjautų visą vandenį? paklausė savęs mintyse berniukas. Jis galvojo taip ir padaryti, bet bijojo dar labiau pabloginti susiklosčiusią situaciją.
- Aš labai, labai tavęs atsiprašau. Galvojau, kad tu moki plaukti kaip ir visos varlės, tad todėl ir įmečiau tave į vandenį, - pasakė Jones gūžtėldamas pečiais. Jis labai gailėjosi savo poelgiu ir net pamiršo, kad mergaitė liepė savo draugėms užšokti ant jo veido. Juk tai palyginus niekas su netyčiniu bandymu paskandinti.
- Tikiu, kad savo draugių tikrai neprarasi dėl šito mano poelgio. Jeigu tik galėčiau jų atsiprašyti už tai, kad tave įmečiau į vandenį ir taip sutrukdžiau jūsų vakarėlį, - tarė antrakursis nervingai paveldamas savo plaukus iš nervų. Jones pavardės savininkui buvo gėda dėl savo poelgio. Juk dabar pagalvojus apie šį poelgį, jis yra toks: kvailas! Vaikino lūpas paliko atodūsis. Jis mąstė kaip atpirkti savo kaltę šioje padėtyje. Galiausiai nusprendė padovanoti mergaitei varlių susibūrimo piešinį.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Panašu, kad berniukas tikrai gailėjosi tą padaręs. Deoiridh vis dar buvo šiek tiek pikta, tačiau matydama, kaip į viską reaguoja pilkaplaukis, truputį atlyžo. Tiesa, ji pagalvojo apie tai, kad galbūt jis tik apsimeta apgailestaująs, tad neskubėjo garsiai pasakyti, kad jam atleido. Grifiukė jau seniai suprato, kad su kai kuriais Hogvartso mokiniais reikia elgtis atsargiai.
- Kaip matai, aš nesu kaip visos varlės, - tarstelėjo ji. Argi tas nebuvo akivaizdu? Ji kiek nustebusi pasižiūrėjo į berniuką. Negi jis visai kvailas?.. Deoiridh šiaip ne taip atsistojo. Kelis kartus giliai įkvėpusi pajuto, kad darosi šiek tiek lengviau. Beliko tikėtis, kad netrukus galės vėl virsti į varlę ir nereikės aiškintis su šituo keistuoliu.
- Na gerai jau. Nepykstu, - tarstelėjo rudaplaukė, atrodo, labiau supykusi dėl dar vieno atsiprašymo. - Tikiuosi, kad jos mane supras.
Mergaitė apėjo kelis kartus aplink mokslo draugą. Laukė, kada kvėpavimas grįš į normalias vėžes - tada pavirs į varlę ir bus ja tol, kol šitas vaikis išsinešdins...

[Ryan Jones]

 Galiausiai pasigirdo plėšomo popieriaus garsas. Jones išplėšė varlių susibūrimo piešinį iš savo bloknoto. Tada ištiesė piešinį mergaitei.
- Čia tau, - pasakė. Jis žinojo, kad Deoirih vis dar pyko ant jo nors ir pasakė, kad atleido, tad piešinys kiek turėjo sušvelninti visą situaciją, kuri dabar gavosi čia.
- Na, aš žinau, kad tu esi kitokia varlė, bet galvojau, kad plaukti mokėsi, - tarė ir gūžtelėjo pečiais. Tada nužvelgė varles ieškodamas Varlytės. Mąstė apie grįžimą į pilį, kadangi jau tikrai buvo labai ankstyvas rytas, o nebenaktis. Jam dar reikėjo pamiegoti bent kelias valandas, kitaip per pamokas gręsia visiškas neproduktyvumas ir miegas.
- Manau, kad supras. Juk tu jų vadė, na, bent jau man taip pasirodė, - pasakė berniukas ir nusišypsojo. - Beje, kada tu planuoji plaukti atgal? - pasidomėjo švilpis nueidamas prie Varlytės ir paimdamas ją į rankas. Trečiakursis jau norėjo keliauti atgal į pilį ir griūti į minkštus patalus.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Išgirdusi plėšomą popierių, Deoiridh staigiai atsisuko į berniuką - negi jis plėšo savo piešinį? Tai šiek tiek nuliūdino mergaitę, ir ji gerokai nustebo, kai švilpis ištiesė savo darbą jai. Ir ką man su juo daryti? susimąstė rudaplaukė galvodama, kur jį dės pasivertusi varle. Vis dėlto piešinį paėmė ir tarstelėjo:
- Na, ačiū.
Nebenorėjo klausyti jo samprotavimų, tiesą sakant, jo buvimas čia gerokai nusibodo. Nežinojo, kaip gražiai išprašyti berniuką iš čia. O dar tas piešinys...
Vadė? Kodėl? nustebusi paklausė savęs Deoiridh švilpiui užsiminus, kad ne kas kitas, o ji vadovauja varlėms. Pati niekad nebuvo apie tai susimąsčiusi. Nespėjus daugiau nieko pagalvoti pilkaplaukis uždavė dar vieną klausimą.
- Jeigu nori, galime parplaukti, - atsakė ji. Dar nejautė noro tą daryti, tačiau kai kurios varlės atrodė šiek tiek pavargusios. - Tik turėsi man sukelti visas varles į valtelę. Plauksim visi kartu.
Deoiridh pasivertė į varlę ir pranešė, kas dabar bus. Pasirodo, kvėpuoti šiame pavidale vis dar buvo gana sunku, tad teko greitai atvirsti į žmogų.
- Jos tavęs nebijos, - paaiškino mergaitė švilpiui. Paėmusi kelias varles nunešė į valtelę. Tikėjosi, kad berniukas jai padės - jeigu ne, jiedu čia užtruks dar labai ilgai.

[Ryan Jones]

 Švilpis užvertė bloknotą. Tada jį ir savo pieštukus įsidėjo į kišenę. Nenorėjo kažko netyčia palikti saloje. Juk jo pieštukai visiškai nauji.
- Nėra už ką, - pratarė berniukas ir nusišypsojo draugiška šypsena. Jam visai patiko būti saloje su Deoiridh ir varlių armija. Varlės labai nuostabios ir jų draugija tikrai pagerina net ir labai prastą vakarą.
- Norėčiau. Dar norėčiau numigti nors kelioms valandoms prieš pamokas, - tarė ir nusijuokė berniukas. Jis nenorėjo vėliau užmigti per kokią nors transfigūraciją ar žiobarotyrą. Jam juk reikia mokytis ir būti geru mokinuku.
- Taip, žinoma padėsiu sukelti visas varlytes į valtelę, - pasakė pilkaplaukis ir priėjo prie keletos varlių. Tada paėmė jas į rankas ir nuėjo prie valties. Čia jas pasodino ir nuėjo prie likusių varlių. Berniukas pėmė ir dvi pasisodino ant pečių, o kitas tris nešėsi savo rankose saugiai ir tvirtai laikydamas.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

- Kokie mes geri vaikučiai, - tarstelėjo Deoiridh, tačiau stengėsi nedaryti to pernelyg garsiai - vis dėlto nesinorėjo, kad vaikinukas įsižeistų. Pačiai mergaitei miego kiekvieną naktį nereikėjo, tad toks poreikis buvo gana sunkiai suprantamas. Tiesa, susipažinus su Matthew ir pačios škotės situacija kiek pasikeitė, nors kasnaktinis miegas vis dar stebino.
Reikėjo pripažinti, kad švilpis gražiai nešiojo varles ir, atrodo, išties rūpinosi jų gerove, tad Deoiridh stengėsi daugiau nelaidyti jokių pastabų. Ji taip pat nunešė kelias drauges į valtelę ir suprato, kad pagaliau visos keturkojės buvo pasiruošusios keliauti atgal į krantą.
- Plaukiam? - paklausė grifiukė, bet nelaukusi atsakymo įlipo į valtelę ir paėmė irklus. Tegul berniukas galvoja ką nori, tačiau ji nesileis nuolat plukdoma. Deoiridh savimi gali pasirūpinti ir pati.
Sulaukusi vaikinuko ji pradėjo ramiai irkluoti kranto link. Nepaisant to, kad kvėpuoti varlės pavidale vis dar buvo gana sunku, o varlišką vakarėlį kiek trikdė žmogus, naktis buvo visai smagi. Tokia mintis pradžiugino mergaitę, tad ji nusišypsojo. Žvilgtelėjo į šalimai sėdinti berniuką, tačiau nieko nesakė. Buvo šiek tiek smalsu, kaip jis reaguos, kai visos varlės staigiai iššoks iš valtelės vos tik jiedu pasieks krantą.
Valtelė švelniai įsirėmė į žoles, ir varlės tą pačią akimirką padarė tai, ką ir prognozavo rudaplaukė: pasileido iš laiviuko ir kažkur dingo.

[Ryan Jones]

- Atsiprašau, ką? - nesupratęs ir kiek tiksliai nenugirdęs mergaitės replikos klausiamai tarė berniukas. Dar jis nesuprato prie ko ji čia buvo, tad nusprendė tylėti ir tiesiog nešioti varlytes. Buvo atsargus ir švelnus it varlės būtų buvusios pats didžiausias jo turtas.
 Deoiridh tylėjo jam nešiojant varles, tad tuo švilpukas buvo gana patenkintas. Galiausiai  varlių nešioimas buvo baigtas. Visos varlytės paklusniai tupėjo valtelėje.
- Plaukiam, - ištarė. Rankose jis vis dar laikė Varlytę, kadangi nenorėjo, jog ši nušokuotų kur nors paskui savo drauges. Juk ji tikrai norėtų šėlioti su varlėmis iki ryto.
 Irklus paėmė aminagė. Švilpis norėjo ginčytis ir pasakyti, kad irkluos jis, bet galiausiai nusprendė to nedaryti. Jis žinojo, kad antrą kartą ginčo tikrai nelaimės. Grifė ir švilpis tyliai ir ramiai plaukė ežeru. Galiausiai du mokiniai pasiekė krantą. Iš valties iš karto iššoko visos varlės. Šis vaizdas buvo nuostabus ir nepakartojamas. Vėliau ir pats berniukas išlipo iš valtelės. Varlytę patupdė sau ant peties, o tada atisuko į Deo.
- Buvo visai smagu. Dar kartą atleisk ir turbūt iki, - ištarė jis ir nužingsniavo pilies link mąstydamas apie tai, kad varlių nakties stebėjimas buvo smagus ir apie tai, kad ši naktis buvo viena smagiausių jo Hogvartso nutikimuose.

[Altair Ezio Blewett]

Kiekviena vasaros diena prasidėdavo kažkuo pavojingu:
-JIS MANE NUDĖS!
-NENUDĖS, JEI NENUSILENSKI HIPOGRIFUI!

-VIENARAGIS, PUIKU! TU ŽINAI, KAD JIEMS PATINKA TIK RAGANOS!
-PAGALIAU TU KAŽKĄ ŽINAI, EZIO!

-Knisius! Nebus taip sudė....KUR MANO AUKSINIS KIŠENINIS LAIKRODIS?!

-Feniksas....
-Aha.
-Ir ką man daryt?
-Nieko!

-Kniubutis.
-Kniubutė. Dulksna.
-Ir? Kodėl ji šnypčia ant manęs?
-Nes jai nepatinka svetimi žmonės.
-PALA, TAI DAR KATĖ TURI SUTIKTI, JOG AŠ BŪČIAU TAVO DRAUGAS?!
-Joa.

-Arbatžolė!
-Arba Arbatinukė,- plačiai įskšiepė.
-Nuostabu. Tai ji gali padidėti ir mane pritrėkšti prie sienos?
-Aha.
-Geriau mirsiu nuo hipogrifo.

-AŠ TAU SAKIAU, KAD MAN NEPATINKA ŽAIBAI!
-RAMIAKAS, EZIO ! FREIRAS TAVĘS NENUDĖS!

-SNIEGAS?! OI, NE, NE, NE. GAL ŽINAI ARTIMIAUSIĄ OKLUMANTĄ?
-NOPE.

Tai buvo kaina, kai susipažįsti už save metais vyresniu kjūtalu vardu Etanas (bet negalėjai nesakyti, jog negalėjai nesidžiaugti asmeninėmis netobulomis, bet linksmomis magiškų gyvūnų priežiūros pamokomis). Altairas taip ir nesuprato, kaip jų draugystė užsimezgė iš pirmo karto. Dar tada, tik sulaukęs Hogvartso laiško, su tėvais užsuko į Ūdrų Žabangus mamos darbo reikalais ir kažkaip susidūrė su tuo metamorfmagu. Tačiau nesigailėjo, kaip tik, pasidžiaugė. Reiškė, kad mokykloje nebus vienas.
Pirmąsias rugsėjo dienas Altairas binzeno po Hogvartso apylinkę, vis dar nesustojo lyginti Hogvartso su Mahūtokoru ir vis labiau suprato, jog Hogvartsas yra apgailėtina mokykla: įtartintai jauni profesoriai (o taip tikėjosi, kad čia mokslo kokybė bus geresnė), kurie atrodė, tik ką tik išėjo iš mokyklos suolo ir turi mažai kokios patirties, pasenę vadovėliai (kur tau, kai pasiklausė gandų, kai kur jų net nenaudojo), pamokos apie balakažin kažką, kur, atrodo, niekaip nepritaikysi realybėje...Supratote mintį.
Todėl viskas Hogvartse Altairui buvo atgrasu, jis laukė  nesulaukė parašyti laiško tėvams, jog po pusmečio jį ištrauktų iš čia ir nusiųstų į Durmštramgą, bet kažkaip dar dvejono. Čia buvo Etanas, kurio dabar, laukė, išsitiesęs ant smėlio paplūdimio saloje.
Dėl Klimato atšilimo, oras buvo gan šiltas, rodės, imk it maudykis. Už vos sveikos valtelės, ežeras tyliai mirguliavo saulės spinduliuose. Angus kepinosi ant akmenų krūvos.
Klastuolis įsišiepė ir užsimerkė.
Įdomu, ar Etanas per vasarą patobulėjo su savo įgūdžiais?..

[Danielis Lorijanas]

Taip, jis patobulėjo! Vos tik pargrįžęs namo, į Ūdrų Žabangus, kiekvieną dieną vargo su savo metamorfmago grbėjimais. Etanui nepatiko verstis į kitus žmones, todėl daug mieliau stengėsis pasiversti į gyvūnus. Rusvas vilkūkštis, suopis, gelsvai oranžinis katukas - čia tik trys gyvūnų formos, kurias įvaldė per visus tris klaidų ir laimėjimų vasaros mėnesius.
O jūs nė kiek negalite įsivaizduoti, į kiek gyvūnų ir paukščių Etanas norėjo pavirsti. Tik buvo bėda - kiekvieną gyvūną reikėjo studijuoti, žino kaip jis atrodo, kokias jo savybes galima pritaikyti, antraip iš to pasivertimo bus nieko gero, kuo didesnis gyvūnas, tuo sunkiau į jį pasiversti. Todėl galime sakyti, kad toks darbas ilgai užtrukdavo ir kainuodavo daugybę užsispyrimo ir kantrybės. Kaip ir pamokos su Altairu.
Pirmame kurse Etanas buvo vienišas, tikrų, net paprastų draugų neturėjo, todėl Altairo atsiradimas jį iš pat pradžių privertė sumišti, panorėti, jog būsimas klastuolis tuo jau pat nuo jo atšoktų, bet, galiausiai pasidavė. Ir daugiau nebesigailėjo šitokia draugyste.
Kai sužinojo, jog draugas atvyksta mokytis į Hogvartsą, švilpis be galo apsidžiaugė. Nepyko ir tada, kai per Paskirstymą sužinojo, jog Altairas tapo klastuoliu. Etanui koledžai vargiai kažką reiškė, svarbu tik, kad kitiems jų koledžas yra geras.
Padusęs Etanas sustojo prie pakrantės medžių, akimirkai gaudydamas kvapą. Ant peties krepšyje kiūtojo Sindris, Melos perduotas, kartu su Dulksna ir Arbatžole, viršum švilpio galvos, ant šakos nutūpė Ra. Feniksas iš karto, pastebėjęs Etano specifinį ženklą, nuskriejo arčiau savo šeimininko, į nagus gavęs krepšį, tučtuojau vėl pakilo ir nuskriejo salos link.
Akimirką viskas buvo gerai, bet kitą - šiluma perliejo visą kūną tarsi aptirpo, kojos, rankos susitraukė, drabužiai prilipo prie odos ir persimainė į plunksnas. Etano vietoje tupėjo gelsvai rudų plunksnų suopis. Šis suklykęs, kaip petarda kaip šovė į dangų, paskui feniksą.
-Man pavyko!
-Valio!- apsidžiaugė Ra, žvilgteldamas į metamorfmagą. Fenikso akyse žibėjo džiaugsmo kibikštėlės.
-Ė, galėsiu vėl iš Altairo pavogti auksinį kišeninį laikrodį?
-Sindri, tikrai ne!
-Praša...
-Dėl Bastos meilės, užsičiaupk, Sindri!- suurzgė Dulknsa, - visą laiką vien zyzi dėl aukso, nesupratu, kaip tavo erzinanti rūšis dar gyva!
-Dulknsa!- sušnypštė Arbatžolė,- Etanas yra!
Suopis pakreipė galvą į Dulknsą, ši kaip mat susigūžė.
-Nemąstyk nieko blogo, mane tik Sindris užknisa!
Ra ir Etanas paukštiškai atsiduso.
Sala greitai artėjo ir komiškasis karavanas nusileido šalia akmenų virtinės, ant gražiojo palūdimio.
Prireikė kelių minučių, kol Etanas vėl atvirto į savo žmogišką formą, o paskui iškėlė savo augintinius iš krepšio. Ra, atsikračiusi svorio, nuplasnojo ant akmenų pasiilsėti.
-Labas!- šūktelėjo švilpis, pastebėdamas ant smėlio išsitiesusį klastuolį draugą, tą akimirką Arbatžolė žaibo greitumu nušliaužė pas Angus, Dulksna, nesuprasdama, ar Etanas pyksta ant jos dėl savo žodžių, atsargiai nutipeno paskui jį, o Knisius, kaip mat nurūko į salos gilumą - suprato, kad Altairas neturėjo nieko žvilgančio.
-Kaip tau Hogvartsas?

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Kaip ir eilinę dieną Kristina po visų pamokų kažkur slapstėsi, bet šį kartą ji norėjo ne nuotykių, o tiesiog ramaus vakaro, o ramiai galėdavai pabūti kur nors ežero pakrantėje. Eidama ji link pakrantės, pastebėjo jog per daug toli nuėjo, bet dėl to nesijaudino, nes aptiko salą ežero viduryje. Sala? Mergaitė pasitiesė ant balto, šalto smėliuko pledą ir jautėsi lyg būtų vasaros atostogose. Iš tiesų buvo labai ramu, niekas jai netrukdė, tik trūko kokteilio kuris dar labiau primintų vasarą. Tai nebuvo sunku, išsiburti gėrimą ji išmoko kerėjimo pamokose, tad su Katiniausius kerais, išsibūrė sau šaltą kokteilį. Dar mokinei vis kažko trūko, ir ji prisiminė jog ji yra ne iš tų žmonių burtininkų kurie mėgsta būti vieni, tad jai trūko kokios nors kompanijos. Gal kas nors ateis? Aš dabar taip noriu su kažkuo kalbėtis, bet neturiu su kuo na, gerai kalbėsiu tada su savo mintimis.

[Ariella Annė Brown]

Buvusi kerėjimo profesorė ramiai ėjo koridoriumi laiptais žemyn. Moteris ir vėl dėvėjo suknelę, kuri šį kartą buvo alyvinės spalvos, o ant suknelės buvo juodas apsiaustas, su kurio ji visad elgdavosi, kaip profesorius Sneipas. Jis buvo vienas žymiausių profesorių, Mokslinčei jo vedamos pamokos atrodė kažkuo ypatingos. Tiesą sakant ji net nesuprato dėl ko, bet buvo labai panaši į tą profesorių, kaip ir šiandieną. Buvusi profesorė mostelėjo savo ilgu apsiaustu ir nuvijo visus monstrus vaikus nuo laiptų, kurie vedė link pagrindinio išėjimo iš pilies. Ji nežadėjo ilgiau likti vietoje, kur vaikų balsai girdisi net ir toliausiame Hogvartso kamputyje. Ji išėjo jau pro milžiniškas duris ir šiek tiek pavargusi nužingsniavo link ežero, vietos, kur yra puiki atmosfera ir kerintis vaizdas. Moteris beedama galvojo - kodėl turėjau užsidėti šiuos aukštus aukštakulnius? Tuoj kojas nusilaušiu. Kaip visad Mokslinčės pavardę nešiojant mergina tempėsi savo estetišką portfelį, kuris stebuklingai tiko prie rudų akių šeimininkės šiandieną dėvimos suknelės, aukštakulniai (su, kuriais vos kojos neišsisuko) taip pat pagerino profesorės vaizdą, tačiau jeigu tik galėtų mielai būtų užsidėjusi kokius nors batukus, kurie yra žemesniu kulniuku. Taip pat už Mokslinčės keliavo Debesėlis - fenekas, kuris su savo aštriais dantukai gindavo ją nuo neklaužadų mokinių. Taip viską prisimindama Žana nukeliavo dar keletą metrų ir išvydo vaizdą, nuo, kurio jai pritrūko kvapo. Sala? Hogvartse yra sala?  Merginą suviliojo visos olos ant šio žemės lopinėlio, todėl ji ilgai galvojo, kaip gi čia jai nusigauti, nes sušlapti ji tikrai nenorėjo, bet aš gi kerėjimo profesorė. Aš vienu žodžiu galiu nuo savęs nuimti visą vandenį - priminė sau šokoladinės spalvos plaukų šeimininkė. Ji nusiėmė aukštakulnius, vis gi buvo labai brangūs ir gražus. Taip pat portfelį su aukštakulniais vienu lazdelės mostu perkėlė ant žemės lopinėlio, o tada tą patį padarė ir su savuoju augintiniu. Po to mergina žengė žingsnį į vandenį, kuris pasirodo nebuvo toks šaltas, kaip jai atrodė. Žana su malonumu sušlapo iki kaklo, o tada išlipo ant smėlėto kranto.
 - Targeo, - ištarė burtažodį, kurį buvusi kerėjimo profesorė mokėjo nuo pirmojo kurso ir, kaip ir buvo aišku buvo sausa, kaip prieš lipdama į ežerą. Po kelių minučių ji pasiėmė savo aukštakulnius ir juos užsidėjo, taip pat pasigriebė portfelį ir paglostė feneką. Padariusi viską ką reikėjo Mokslinčės pavardę nešiojanti buvusi profesorė pradėjo žvalgytis. Kaip čia gražu - mąstė ji. Taip besižvalgydama bent dešimtį minučių ji pastebėjo kažkokią gyvą būtybę, lyg ir paukštuką ir tarė:
 - Sveikas drauguži, kaip laikaisi? Kaip smagu turėti sparnus, tiesa? Gi gali visad nuskristi kur tik panorėjai ir  net nesijaudinti ar turi pinigų tokiam malonumui.
Mergina paukštuką paliko skraidyti toliau, o pati vis dar žvalgėsi aplinkui. Jos akys krypo smėlio link ir pastebėjo akmenuką, kuris buvo kažkoks kitoks. Jis atrodė, kaip kryžius, o kadangi Žana buvo krikščionė ir karto jį įsidėjo į apsiausto kišenėlę. Ši vieta turi tiek paslapčių, atrodo, kad ji man skirta, -galvojo kerėjimo profesionalė. Ji vaikščiojo toliau ir stebėjo visokias gėlytes, krūmus ir kitokius augalus. Neišprotėk dėl augalų, kaip Adelė...- kartojo ji sau, tačiau nepaklausiusi savo minučių prisėdo ant smėlio ir pradėjo tyrinėti ryškios raudonos spalvos gėlę, kuri turėjo aštuoniolika žiedlapių ir ryškiai geltonos spalvos viduriuką ant, kurio buvo keli juodi taškeliai. Tie taškeliai sugadina visą vaizdą... Moteris atsistojo ir žvalgėsi toliau, kol pastebėjo kažkokią mergaitę. Ji tyliai prie jos priėjo ir pasisveikino. Tikiuosi, kad labai jos neišgąsdinau.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Baisiai atsipalaidavusi grifų gūžtos pirmakursė, pradėjo medituoti ir daryti kažkokius keistus pratimus, meditavo ji užsimerkus. Medituodama Kristina išgirdo profesorės balsą ir labai išsigando.
- La...ba..die...na, profesore. - Sumikčiojusi tarė Kristina.
Tamsiaplaukė pasisveikinus su profesore toliau meditavo ir su kojomis trynėsi į šaltą smėliuką. Ji pastebėjo atsimerkus, kad Žana žiūrinėja visokius augalus, o Kristina taip pat mėgo augalus, gėles, todėl atsistojo ir priėjo prie buvusios profesorės.
- Gražios gėlės, gražios. - Lyg per laidotuves, sukalbėjo Kristina.
Mokinė pamatė ir Žanos mieląjį gyvūnėlį, debesėlį, paglostė jį ir šalia profesorės stebėjo augalus. Kristina visados svajodavo apie feneką, tai buvo jos didžiausia svajonė, nes nuo pat mažens dievino šiuos gyvūnus. Hmm.. aš gi galėčiau pasiskolinti, nieko ta moteriškė nesupras, tiesiog galvos, kad kažkur dingo, taip ir padarysiu, pavoksiu debesėlį.. Kristina labai tyliai į savo didelę kuprinę įsidėjo debesėlį ir užsegė, taip pat padarė kuprinėje orą specialų, kad jis neuždustų.
- Na tai, kaip sekasi? - netikrai nusišypsojusi paklausė mergaitė.