0 Nariai ir 3 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #510 Prieš 5 metus »
Sulaukęs atsakymo Lukas norėjo šiek tiek parėkti ant vampyro, bet jis laikėsi.Išsidirbinėju?! Išauklėtasis vampyriukas atsirado mat. Bandai gražiai pakalbėti, o jis ima apie auklėjimą kalbėti - klastuolis taip galvojo iki tol kol prasivėrė jo burna:
 -Na nelabai kas galėjo mane auklėti kai gyvenau vaiknamyje. Vaikų namuose,- paaiškino vaikinas Elijah'ui pamatęs, kad jis nelabai supranta. -Tai galima sakyti žvėrys auklėjo. Visi nekentė manęs, nes kai būdavau kartu su manimi atsitikdavo kažkas magiško. Tai ir įpratau aš taip su kitais kalbėti,- Lukas bandė išlaikyti normalų kalbėjimo toną ir jam dalinai sekėsi. -Jei nenori gali nekalbėti, bet bent jau priešu nebūk, gali ir draugu nebūti, tiesiog neutralūs būname tada. Sutinki? -bandė ramiai susitarti su jau nueinančiu Elijah'umi. -Jei nenori draugijos tai aš jau eisiu leisiu tau pabūti vienam, nebetrukdysiu, nes kaip matau nepatinka tau mano draugija.
Lukas dar peržvelgė žvaigždes, tada atsistojo ir patraukė link valties. Priėjęs netoli valties klastuolis dar atsistojo ir ėmė kažko laukti. Gal dar ateis. Susitarsim gal, draugais tapsim, - taip galvodamas vaikinas laukė pasirodant Chris'o, bet jo nesulaukęs Lukas atsistūmė irklu nuo kranto.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #511 Prieš 5 metus »
Elijah tiesiog ėjo ir nebenorėjo atsigręžti atgal. Jo mintys, jausmai buvo kitur, kitame pasaulyje. Galbūt kosmose, ten kur pilna žvaigždžių, įvairių dangaus kūnų, bet tikrai ne čia, kur jis yra pusiau vampyras, pusiau burtininkas, tiksliau sakant bejėgis žmogus. Ten, kur aplink ramybė ir jokių pašaipų, muštynių, kur nėra liejamas kitų kraujas norint išgyvent, o čia Elijah jautėsi klaikiai, norint išgyvent privalo maitintis.. O jo maistas nėra toks, kaip visų, jam reikia kraujo, kurį išgaut yra sunku.. Kiti nori tokiais būti, tačiau Chris' as to nenorėjo.. na nebent kažkur gyliai širdyje.. Staiga iš kito pasaulio vaikiną ištraukė Lukas, tas pats berniūkštis, kur prieš kelias akimirkas šaipėsi ir Dawson' ą padarė pajuokų objektu. Iš vaiknamio, ką? Na gerai iš vaiknamio, tačiau Hogvartse jau mokslo metai tuoj baigsis, o jis dar nesupranta kas yra gražus elgesys, baisu.. Gerai pradžioje taip, tai galima suprasti, o dabar.. tuoj vasara.. - ištaręs žodį vasarą vaikinukas vos nesilaikė nenusišypsojęs, jis džiaugėsi, kad tuojau susitiks su savo tėvu. Tačiau dabar jis prisiminė vėl tą klastuolį, kuris jau traukė link valtelės.
- Taip, norėčiau pabūti vienas, nežinau kas geriau būti priešais ar neutraliais, tačiau, kad tave pamatyti norėčiau dar kartą, abejoju.. - tai ištaręs vaikinas, nusigręžė ir nužingsniavo į tamsą.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #512 Prieš 5 metus »
Lukui atsistūmus nuo kranto jis nuplaukė ne į aplūžusią prieplauką, o labiau į ežero vidurį, nes klastuolis norėjo išsimaudyti. Net nesivargindamas rengtis rūbų, nes buvo visai šalta įšoko vandenin ir panėrė kažkur apie pusę ežero. Kaip Lukas vėliau pastebėjo su drabužiais nebuvo patogu maudytis, tad nusirengė juos vandenyje. Na va dabar geriau, bet tai neplaukosiu aš su jais rankose reikia gal padėti į krantą, bet tada reikštų, kad baigiasi maudynės. - taip bandė kažką sugalvoti klastuolis, bet tada jam šovė puiki mintis galiu panaudoti burtažodį kuris juos ten nuskraidins, o lazdelę uždėti ant rūbų. Geniali mintis. Vaikinas paimė į rankas lazdelę ir ištarė:
 -Tertoga,- Lukas nukreipė lazdelę į rūbus, o tada į krantą ir jiems pradėjus kilti uždėjo lazdelę ant rūbų. Nors Lukas labai rizikavo, kad gali tekti nuogam grįžti į Hogvartsą, bet jam tada tai nebuvo galvoje. Nardydamas klastuolis po truputį artėjo link karto tad galėjo ilgai pabūti vandenyje, bet deja iš to ilgumo gavosi tik kažkur 12 minučių. Išlipęs į krantą vaikinas pasiėmė lazdelę ir ištarė burtažodį kuris turėjo išdžiovinti:
 -Retarmetro, - Lukas lazdelę nukreipė į drabužius, o tada ir į save, kad nebebūtų toks šlapias. Apsirengęs drabužius klastuolis patraukė palei ežero pakrantę, net nežinodamas kur eina kol jam į galvą atėjo mintis kuri jam nelabai patiko kai aš ten stovėjau nuogas mane galėjo, bet kas stebėti iš už krūmų. Tikiuosi, kad taip nebuvo - su tokia nemalonia mintimi vaikinas traukė toliau palei ežerą.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #513 Prieš 5 metus »
Bevaikštant po salą vaikinas visko prisigalvojo apie mokyklą, tėvą ir netgi motiną. Kas būtų jei dabar grižęs ją rasiu? Ką pasakysiu? O gal užtrenkęs duris pabėgčiau ir jos akyse matyt nenorėčiau? O gal apkabinčiau ir padėkočiau, kad sugrįžo? Ne, ne ji man nulis, ji mus paliko savo noro.. ir niekada nebegrįš.. Visko prigalvojęs vaikinas grįžo į realybę, ten kur dabar jo namai - Hogvartsą, tačiau šįkart jis nebuvo pilyje, kaip kiti, dabar jis buvo saloje, prasmegusioje tamsoje, vienas.. Prieš kelias akimirkas buvo tas neišauklėtas berniūkštis, tačiau jis išplaukė ir čia liko tik Elijah su savo pamąstymais. Jis nepanoro čia ilgai likti vienas, nes reikia išsimiegoti, nors jam miegas buvo reikalingas taip, kaip šuniui penkta koja, tačiau visi miega turi ir jis.. Chris beeidamas atgal iš kitos salos pusės, žvalgėsi aplink, kur jį supė tik rūkas ir ežeras, kuris atrodė šiek tiek šiurpokai, tamsus ir gylus..  Tačiau ilgai netrukus vaikinas priartėjo prie vietos, kur turėjo būti valtis, tačiau ten jos nebuvo.. Tik tolimoje pasimatė neryški švieselė, kurią temdė rūkas, tačiau jos neįžvelgti buvo neįmanoma.. Ji vis artėjo, priartėjus grifas įbridęs į vandenį prisitraukė ją arčiau ir įlipo, antras kartas neatrodė toks baisus kaip pirmas, kai pirmakursis vos iš jos neišvirto.. Įlipus į valtį, berniūkštis pradėjo irtis, prisiįrus krantą, vaikinas iš lipo iš valties ir ėjo ten, kur nešė kojos, toliau tęsė pasivaikščiojimus ežero pakrante.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #514 Prieš 5 metus »
Kaidenas tūpėjo ant salos kranto, su smėliu sumaišytos žemės lopinėlyje ir kažką braižė. Delnu suplojęs ir išlyginęs smėlį, pagaliuku nubrėžė dvi runas, kurias matė knygoje ir pabandė prisiminti užkeikimą. Jam nesisekė, tačiau nieko nuostabaus; varnas buvo burtininkas, ne kerėtojas, tad tušti norai priversti runas švytėti niekaip nebūtų išsipildę.
Atsidusęs išsklaidė smėlį ir atsistojo. Tolumoje matėsi ežero krantas, dar tolėliau, Kaidenas žinojo, kylant kalno šlaitu, pasimato pilis. Grįžti į koledžo bendrąjį kambarį dar nenorėjo, nebuvo nusiteikęs nei varginančiam kilimui į kalną, nei lipimui laiptais, kurie kartais labai erziančiai nukreipdavo kur nors kitur ir vargšelis būdavo priverstas pereitį nuo vieno pilies galo iki kito.
Papūtė vėjas, juodas Kaideno apsiaustas išsipūtė kaip burė, šalti vandens purslai užtiško ant veido, ant surauktų antakių. Dar kartelį atsidusęs patraukė į miškelį, plytintį saloje.
민태연


*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #515 Prieš 5 metus »
Štai dabar jau tikrai galėjai sakyti, kad vasara baigėsi. Rugsėjo mėnesį glosčiusios saulutės nebeliko nei užuominos, o Hogvartso apylinkes apgaubė debesys. Mergina žingsniavo tolyn nuo pilies, jai reikėjo pabėgti iš ten bent trumpam. Šaltas vėjas blaškė ketvirtakursės plaukus. Lauke nebūtų tamsu jei dieną saulė nesislėptų už debesų. Taigi lauke tvyrojo menka prieblanda. Spės sugrįžti į kambarį iki sutemstant. Torė įlipo į valtelę. Fui, šlapia. Burtų pagalba ji plaukė be irklų pagalbos. Pasiekus kitą krantą varnė išlipo iš valties ir nužingsniavo miškelio link. Kišenėje turėjo knygą, kurios niekaip neįveikia kelis mėnesius, gerai žinojo, kad ir dabar neskaitys. Vietoje to išsitraukė burtų lazdelę, nesiruošė burti, tiesiog, dėl atsargos. Mergina pažingsniavo gilyn mišku, nebuvo baisu, nes pastarosiomis dienomis apsilanko šioje salelėje gan dažnai norėdama pabėgti nuo mokyklos šurmulio. Žino, kad net vėjas čia retai kelia sumaištį. Ji atsisėdo ant žemės tokioje vietoje kur dar matėsi pilis, bet mergaitę jau supo medžiai. Mintyse plaukė pastarųjų dienų įvykiai.
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #516 Prieš 5 metus »
Beeinant mišku, Kaidenui ant galvos nukrito sudžiūvęs lapas. Jį nubraukęs ir sutrupinęs tarp pirštų, varnas nužingsniavo toliau. Oras buvo įprastas rudeniui, nemaloniai vėsus, dangus apsiniaukęs. Miške vėjo buvo mažiau, tačiau vaikinas vis tiek jautė, kaip jau gana ilgi ir reikalaujantys žirklių (arba plaukų kirpimo kerų)prisilietimo plaukai judėjo vis užkrisdami jam ant akių. Tyliai nusikeikęs vaikinas delnu nekantriai juos nubraukė atgal.
Galėjo pamanyti, kad eina ratais. Kai gerai pagalvoji, tai turbūt visai įmanoma, juk pernelyg negalvojo apie tai kur eina. Netrukus šiek tiek tolėliau pastebėjo siluetą. Nenustebo, juk sala visiems daugiau ar mažiau pasiekiama, užtenka tik pavogti valtelę iš valčių pašiūrės ir persiirti per ežerą.
Priartėjus išryškėjo silueto bruožai, Kaidenas suprato, kad tai mergina, galimai jaunesnė už jį patį, nors velniai žino šiais laikais, kai visi tik ir išradinėja jaunystės išlaikymo eliksyrus ir kerus. Tačiau nepaisant to, Kaideno laikysena nežymiai pakito, jis išsitiesė ir delnu susiglostė plaukus, veidą paruošė mažų šypsenėlių serijai, o ant lūpų jau formavosi šmaikštus posakis.
민태연


*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #517 Prieš 5 metus »
Anksčiau sugebėdavo niekuo nesirūpinti būdavo čia ir dabar, o štai pastaraisiais mėnesiais mergina, atrodo, negali ištrūkti iš savo minčių pančių. Bet gal viskas praeis. Tik reikia iškentėti ir viskas praeis. Varnė pažvelgė į pilį. Languose degė šviesos. Nors lauke dar pakankamai šviesu, pilyje tikriausiai buvo vos įmanoma matyti savo atvaizdą veidrodyje. Kažkas sutraškėjo. Torė kaip mat pašoko ant kojų ir išsitraukė lazdelę kaip kokį ginklą. Visai nenori sutikti žmonių. O jei ten ne žmogus? Gal koks gyvūnas, padaras, kurio kelyje anksčiau nepasipainiojo. Mergina atidžiai apžvelgė aplinką. Kiek tolėliau pastebėjo siluetą. Kiek suprato žmogus, vaikinas. Arba vampyras, kuris tikriausiai pasimėgaus jaunos mergaičiukės krauju. Hmm, galbūt Torei vertėtų būti rašytoja? Juk jos galvoje scenarijų daugiau nei realių prisiminimų. Šiaip ar taip, negali parodyti, kad bijo. Ketvirtakursė sukryžiavo rankas ant krūtinės viename delne vis dar gniauždama lazdelę, atsirėmė į medį ir šyptelėjo. Na, bent jau nepavadins baile.
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #518 Prieš 5 metus »
  Valtelei užplaukus ant seklumos, varnė susirinko visus savo niekučius ir atsargiai iškėlė dešinę koją lauk. Tada sekė ir kairiosios eilė. Galiausiai koja stumtelėjo valtį į ežero glėbį. Vanduo iškart apjuosė valties dugną. Valtelė magiškai vėl pradėjo judėti ir po akimirksnio patraukė link kito kranto.
  - Laikas ruoštis, - pati sau ramiai tarė ir apsisuko ant kulno.
  Niekas nebuvo pasikeitę. Viskas stovėjo savo vietose. Tie patys aukšti medžiai, tos pačios uolos, kurie tą kartą gelbėjo varnę ir klastuolį nuo atšiauraus vėjo. Na, tik šiandien viskas buvo padengta storu sniego sluoksniu. Tačiau juk Elytei, Stiglerių šeimos raganai, tai nėra problema. Mostas šen, mostas ten ir sniego kaip nebūta. Varnei tai vaikų žaidimai.
  Priartėjusi prie vėjo nualintų uolų, gerai apsidairė ir išsirinko mažiausiai matomą plyšį. Jis atrodė beveik nematomas, nes tą plyšį kuo puikiausiai dengė vešlūs bei žiemos speigo nebijantys vijokliai. Keista, kad pati Elė jį pastebėjo.
  - Nikas turėtų pastebėti jį. Juk jis Nikas. Jokios detalės nepraleidžia pro akis.
  Patraukė apledėjusius vijoklius ir užmetė akį, kas dedasi plyšio viduje. Nieko. Tamsu nors į akį durk. Tačiau juk tai ne problema. Elei tereikia lazdelės ir viskas gerai. Tą ji ir padarė. Pirma pasidėjo savo niekučius ant žemės, tada išsitraukė savąją burtų lazdelę ir švelniai mostelėjo ja.
  - Lumos.
  Iškart patalpą nutvieskė silpna melsva švieselė. Pasirodo, pastaroji nebuvo tokia ir gili. Joje galėtų tilpti tik keturi žmonės. Gerai, kad šįsyk jų bus tik du. Galės jaukiai ir šiltai įsisupti į pledą bei paskęsti vienas kito glėbyje. Tiesiog nuostabu.
  Kol šviesos spindulėlis dar neišnyko, varnė plyšio kamputy sukrovė akmenėlių apskritimą ir į jo vidų įmetė kelias sausas medžio šakeles, kurios patogiai mėtėsi šalimais. Tada su burtų lazdelės pagalba uždegė tą menką lauželį. Tada atėjo eilė laiškeliui. Juk Nikas pats nesuuos čia ateiti šiaip sau. Reikia jam pranešti.
  - Hmm... - numykė.
  Iš užančio išsitraukė tą seną lapelį, kurį jai labai seniai siuntė pats Nikas. Įdomiausiai tai, kad ji buvo pakviesta į tą pačią salą, kur dabar stovi. Žinoma, tereikėjo pakeisti kelis žodžius.
Citata
Labas, Eleizija Nikai !

Tikiuosi, vis dar neatsisakysi naktinio pasivaikščiojimo su manimi.
Kviečiu tave rytoj šiandien ateiti (ar, tiksliau, atplaukti valtele) į salą, esančią ežero viduryje.
Aš tavęs lauksiu aštuntą valandą.

Nekantraudamas lauksiu susitikimo.

Nikas Eleizija
  Tada gražiai sulankstė popierėlį į netaisyklingą keturkampį. Tada įbedė lazdelės galą į pastarąjį ir sušnabždėjo keistą burtažodį:
  - Impruto.
  Laiškelis subyrėjo į pelenus. Elė šyptelėjo bei švelniai nupūtė juos nuo delno. Iškart vėl griebėsi darbo puošti plyšį, nes klastuolis čia turėtų atsirasti jau po pusvalandžio.
 
 

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #519 Prieš 5 metus »
  Jis ramiai sėdėjo savo koledžo požemiuose, skaitydamas paskutinę Styveno Hokingo knygą, kai staiga prieš jo akis it iš pelenų atsirado sulankstytas popieriaus lapas. Paskubomis jį išlankstė: tai buvo jo paties prieš daugelį metų prikeverzotas laiškelis. Tiesa, dabar jame atsirado keli pasikeitimai: vietomis jo keverzonės buvo išbrauktos ir pakeistos į dailų Elės raštą.
  Šyptelėjo: Žinoma, ji negali pakviesti žmogiškai, visada turi parodyti, kokia ji puiki kerėtoja. Vis dėlto klastuolis nutarė nedelsti: ant šilto klastuoliško megztinio (net ne juodo – gal dėl to, kad tai buvo dovana) užsimetė žieminę mantiją, į vidinę kišenę įsikišo butelį vyno, irgi gaudo per Kalėdas ir nuskubėjo pilies koridoriais ežero link.
  Nors nuo jų pirmo pasimatymo (jei taip galima pavadinti – jie abu tebuvo pirmakursiai vaikai) praėjo balažin kiek metų, o ir vėliau salelėje Nikas nesilankė, visgi dar puikiai prisiminė, kad valtelė plaukia pati. Šįsyk bent jau nereikėjo jaudintis, kad nežino, kaip patekti į salą.
  Tamsus vakaras jau viską spėjo nutamsinti, tik ryškus mėnulis atsispindėjo ant vandens paviršiaus. Valtelė plaukė tolygiai, niekur neskubėdama – jai nerūpėjo, kad jau buvo aštuonios ir akiniuotis mažumėlę vėlavo.
  Valčiai prisišvartavus, jis atsargiai išlipo į krantą. Jau ruošėsi ieškoti varnės, kai pastebėjo siaurą šviesos ruoželį vienoje iš uolų. Nusprendęs, jog būtent ten ir pasislėpė varniukė, įslinko pro tarpą į jau laužo liepsnos apšviestą patalpą. Jos vidury, šalia pat laužo, stovėjo tamsiaplaukė ir vis mosavo lazdele.
  – Labas vakaras, mieloji, – pasisveikino, apkabindamas ją iš nugaros ir pakštelėdamas į skruostą.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #520 Prieš 5 metus »
Atėjus savaitgaliui Fiadh išsiruošė pasivaikščioti. Ji neturėjo jokio konkretaus plano. Žinojo tik tiek, kad labai norisi pabūti lauke. Tad grifiukė patraukė link ežero. Nelabai norėdama su kuo nors bendrauti mergaitė lėtai ėjo ežero pakrante. Staiga pakrūmėje kažkas sutamsavo. Fiadh šiek tiek išsigando, tačiau netruko pamatyti, kad tai tėra valtelė. Šiek tiek apšiurusi, tačiau, atrodė, galinti išlaikyti smulkaus sudėjimo mergaitę. Grifiukė apsižvalgė ir pamatė, kad tolumoje matosi sala. Fiadh jos dar nebuvo pastebėjusi, tad visai susidomėjo. Ji kiek nedąsiai įlipo į valtelę ir paėmė irklą į rankas. Nepaisant to, kad niekad nebuvo to dariusi, irkluoti sekėsi visai neblogai.
Po keliolikos minučių šviesiaplaukė pasiekė salą. Ji buvo nedidelė, tačiau čia žėlė krūmynai, kur norint galima pasislėpti. Fiadh patenkinta atsiduso. Ji pažvelgė į tolumoje tamsuojančia Hogvartso pilį ir atsigulė už tankaus krūmo. Nė nepajuto, kaip užsnūdo.

*

Neprisijungęs Mia Moon

  • I kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • mažos katytės
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #521 Prieš 5 metus »
Šiandien Mija nusprendė pasivaikščioti šalia ežero, nes oras buvo puikus. Švietė saulė ir pūtė šiltas vėjas. Ji dar su savimi buvo pasiėmusi savo mėgstamiausias uogas, Šilauogės. Tamsiaplaukė priėjo prie ežero. Ji įkvėpė gryno oro ir atsisėdo ant žalios pievelės. Po keliu minučių ji pamatė krūmose kažkokį medinį daiktą. Švilpė priėjo prie krūmų ir pamatė medinę valtį. Mergaitė apsižvalgė ir pamatė toli maža salelę. Mėlynakė atsisėdo į valtį ir paėmė šalia gulinti irklą, ji pradėjo plaukti valtimi. Ji atplaukė į salą. Vienuolikmetė apžiūrėjo salą. Sala buvo maža, bet joje labai daug buvo krūmų. Ji išsiėmė Šilauoges. Atsisėdo ant pievelės ir pradėjo jas valgyti. ,,Reikia apžiūrėti salą'' pagalvojo Švilpė. Ji pradėjo vaikščioti aplink. Ir staiga ji pamatė kažką krūmose. Ten miegojo mergaitė. Mija nestipriai pakratė mergaitė. Ji sukrutėjo...


*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #522 Prieš 5 metus »
Fiadh kažką sapnavo. Po to neprisiminė, ką, bet sapnas buvo keistas. Staiga ji pajuto, kad kažkas ją purto.
- Ką?! - garsiai riktelėjo grifiukė ir visiškai atsibudo. Ji pamatė į ją žvelgiančią nepažįstamą mergaitę. Šiaurės airė gerokai išsigando. Ji visai pamiršo, kur yra. Apsižvalgiusi pamatė, kad guli krūmuose.
- Kas tu? - sutrikusi paklausė Fiadh. - Kaip tu čia atsidūrei?
Grifiukė nežinojo, ką sakyti. Ji taip ir neišmoko bendrauti su bendraamžiais, o čia dar taip netikėtai kažką susitiko...
Fiadh pamatė, kad nepažįstama mergaitė turi kažkokių uogų. Ji pasijuto esanti alkana, tačiau neišdrįso paprašyti, tad tik atsisėdusi liūdnokai žvelgė į mergaitę. Po kurio laiko ji pratarė:
- Beje, aš Fiadh. Iš Grifų Gūžtos.

*

Neprisijungęs Mia Moon

  • I kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • mažos katytės
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #523 Prieš 5 metus »
Mija atsisėdo prie mergaitės:
Labas aš Mija.- ramiu balsu ištarė mergaitė.- Aš čia atplaukiau ant valtelės kuri buvo krūmose, Ir aš esu iš Švilpynės.
Staiga jos išgirdo keistą garsą. Tamsiaplaukė išlindo iš krūmų ir pamatė baltą mažą pelėdą. Ji negalėjo skristi, nes jos sparnas buvo sužeistas. Ji iš savo kišenės išsitraukė grūdų, ir davė pelėdžiukui, mergaitė visada nešiojasi grūdų kišenėje. Po to ir šilauoges padėjo ant pievos ji matė kaip mergaitė žiūrėjo į jas:
- jeigu nori gali pasiimti.
Po to ji davė jam grūdelį. Jis vos suvalgė vieną. Švilpė suprato, kad reikia, kad jam ne taip skaudėtų. Ir ji prisiminė, knyga kuria skaito apie gyvūnus magijos pasaulyje, o kitas skyrius turėjo būti, kaip išgelbėti, gyvūnus jeigu neturi tam tikrų priemonių. ,,Kodėl aš neperskaičiau tą skirių'' mintyse pasakė mergaitė. Tada ji atsisuko į Fiadh ir pasakė:
- Gal tu žinai?- Mergaitė labai tikėjosi, kad ji žinos, nes kitaip jiems neišgelbėti pelėdžiuką...


*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #524 Prieš 5 metus »
- Malonu, - tyliai atsakė Fiadh, kai naujoji pažįstama prisistatė. Išgirdusi garsą, Fiadh norėjo nueiti pažiūrėti, kas gi ten atsitiko, tačiau Mia ją aplenkė. Atėjusi iš paskos grifiukė pamatė mažą pelėdą. Buvo akivaizdu, kad jai kažkas negerai. Kai Mia išsitraukė grūdus, Fiadh gerokai nustebo:
- Ar tu nešiojiesi grūdus kišenėje? - pasidomėjo ji.
Mergaitei pasiūlius pasiimti šilauoges, Fiadh sutriko, tačiau jų nepaėmė. Pasijuto kvailai, tad susidrovėjo. Grifiukė tiesiog žvelgė į pelėdžiukę ir galvojo, ką galėtų padaryti, kad jai padėtų.
- Neįsivaizduoju, ką galėtume padaryti, - liūdnai pasakė Fiadh, nuoširdžiai norėdama pagelbėti, tačiau visai nenusimananti magiškųjų gyvūnų priežiūroje. Ji priėjo prie paukščio ir atsargiai paėmė į rankas. Pelėda sudrebėjo, tačiau, panašu, neturėjo jėgų priešintis. Grifiukė atsisuko į Mią ir paklausė:
- Kaip manai, gal reikia nunešti į pilį? Parodyti magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorei?