[Nico Maquet]

 Nikas linktelėjo ir be žodžių ėmė klausytis varniukės pasakojimo. Visada taip darydavo - jei jau kas ką pasakojo, jis tiesiog tyliai sėdėjo, neišleisdamas nė garso, tačiau atidžiai visko klausydamasis. Taip ir šįkart - jis neparodė jokio ženklo, tačiau pro jo ausis nepraslydo nė vienas žodelis.
 Vienintelė emocija jo veide pasirodė Elei prasitarus apie pavydumą. Jis nedrąsiai šyptelėjo puse lūpų ir raustelėjo, tačiau viduje labai džiaugėsi, nors to neparodė. Puikiai suprato, ką reiškia merginos pavyduliavimas ir šis mažytis faktas labai jį pamalonino. Nejučiomis stipriau suspaudė juodaplaukės delną, tačiau vis dar švelniai, nesukeldamas jokio skausmo - bent taip tikėjosi.
 Stebėjo, kaip ji pakeičia akmenis į zefyrus vis dar nieko nesakydamas. Tik pajutęs šalia burnos maistą, prasižiojo ir atsikando, tada, vis dar pilna burna, padėkojo.
 Nieko nelaukęs atsikėlė ir pamovė kelis zefyriukus ant medinio pagaliuko. Taip paruoštą ,,šašlyką" ėmė šildyti virš ugnies. Ilgainiui zefyriukai ėmė skrusti, skleisdami saldų aromatą. Kai skanumynai jau buvo ganėtinai parudavę, nuėmė vieną jų iš iešmelio ir susigrūdo sau į burną. Jis buvo visiškai ištirpęs viduje ir maloniai degino liežuvį. Pasiūlė varnei.
 - Nori? Taip dar skaniau, - šyptelėjo ir papūtė ant zefyriuko, kad šis nors kiek atauštų ir jau ataušusį padavė juodaplaukei.
 Pasimuistė. Jam pasidarė nepaprastai karšta, tačiau niekuo sau padėti negalėjo. Megztinis ir taip buvo pas varnę (tarp kitko, kai ji nesukaista?), daugiau nusirenginėti nesiruošė - ir taip buvo vien su marškinėliais. Atsistojo ir priėjo prie įėjimo į uolą, pro kurį matėsi jau visiškai tamsus naktinis dangus. Įkvėpė gryno oro. Atsisukęs pažvelgė į Eleiziją.
 - Nenorėtum vėl nueiti prie vandens? - nedrąsiai ištiesė jos pusėn ranką.

[Eleizija Stigler]

Elė susijuokė, nes Nikas pilna burna jai padėkojo. Ji pažvelgė į jo akis ir tarė:
-Tu toks žavus šiuo metu, - Elė tik po kurio laiko suprato, ką pasakė. -Na, aišku tu visada žavus, bet tik dabar esi super žavus.
Varnė raustelėjo ir tik dabar pajuto, kad ji verda tame klastuolio megztinyje. Iškart jį nusiėmė, kartu su kardiganu, ir liko tik su suknele. Norėjosi ir ją nusimesti, bet tikrai nebuvo tokia drąsi ir išdykus, kad būtų prie berniuko tik su apatiniais. Pažvelgusi į Niką, ji irgi pamatė, kad jis kankinasi karštyje. Tikriausiai jis irgi gėdijosi nusirengti marškinius, bet tada jis prikišo prie Elės paskrudusį zefyrą. Jį paėmė jį į ranką ir lėtai jo atsikando. Burnoje pasidarė išties saldu, net per daug saldu, bet Eleizija pabaigė valgyti ir pajuto, kad jos pirštai pasidarė lipnūs. Vaikinui pasiūlius grįžti prie ežero, iškart sutiko ir, nepalaukusi Niko, išbėgo iš užuovėjos. Plaukus vėl pradėjo kedenti vėsus salos vėjelis, o ji pribėgusi prie ežero, pradėjo plauti savo rankas. Ji norėjo, kad tas lipnumas dingtų. Tada ji atsigręžė ir išvydo prie jos artėjantį Nikutį. Tada pastebėjo, kad ant jų uolos galima užkopti.
-Sek paskui mane, klastuoli.
Ji ištraukė iš vandens rankas ir mostelėjo jomis į Niką. Vanduo nuo rankų užtiško vaikinui ant akių, o Elė į tą laiką jau buvo įpusėjusi lipti ant uolos. Pasiekusi viršų, išsitiesė ant jos ir laukė. Laukė, kol jos draugas čia taip pat užsikabaros. Kai tai įvyko, ji sušnabždėjo:
-Kol stebėsime žvaigždes, papasakok ir tu kažką.

[Nico Maquet]

 Jo veidą nuliejo raudonis. Vėl. Labai tikėjosi, kad blausioje laužo šviesoje to nesimatys, mat ir taip visa uola buvo paskendusi raudonoje šviesoje: jo veidas neturėtų išsiskirti.
 Truputį sutriko, kai mergaitė, užuot paėmusi už ištiestos rankos, bėgte pasileido tolyn. Jis dar trumpam grįžo į vidų - nepamiršo apie laužą, kurį dabar užgesino - ir ją pasivijo. Šįkart buvo atsargesnis ir nepuolė jos, nenorėjo vėl atsidurti smėlyje. Jis dar net nespėjo prie jos priartėti, kai ji, liepusi sekti įkandin, pradėjo kopti į uolos viršų.
 Sunkiai atsidusęs nusekė ją. Niekada nebuvo itin geras fizinėje veikloje, tad ir dabar lipimui prireikė nemažai pastangų. Greit suprato, kad mergaitė, nors gerokai už jį jaunesnė ir vis dėlto silpnosios lyties, tačiau buvo žymiai vikresnė. Sukandęs dantis atsiduso, mintyse sau pasižadėjęs pasitempti šioje srityje.
 Pagaliau užkopęs sunkiai alsavo, bandydamas atgauti įprastą kvėpavimą. Mergaitė, rodės, visai nepavargo. Priartėjo prie jos ir lengvai apglėbė per pečius, tačiau tai tebuvo draugiškas apkabinimas. Užvertė galvą.
 Tamsų dangų puošė visa galybė žvaigždžių. Šiandien mėnulio nebuvo, tad žvaigždės švietė ryškiau nei įprastai. Trylikametis nesunkiai rado Mažuosius Grįžulo Ratus, o jose - Poliarinę žvaigždę.
 - Na, - trumpai pamintijo, apie ką galėtų papasakoti, - visada svajojau sieti savo gyvenimą su mokslu, tačiau nežinau, ar magija ir mokslas yra suderinami. Tėvas, spėju, dėl to ant manęs niršta. Na, žinai, dėjo į mane daug vilčių, kad pagaliau mūsų giminę ištiks šlovė, - nenorom gūžtelėjo pečiais, - o aš jį nuvyliau. Mūsų šeimoje buvo daug mokslininkų, tačiau niekam nepavyko pasiekti aukštumų, tad visi tikisi, kad tai pavyks man. Aš irgi taip maniau, bet dabar pradedu abejoti. Na, supranti, apie kokią chemiją galima kalbėti, kai ir taip darbo su magija užtenka, - liūdnai nusijuokė. - Ir nors manau, kad magija ir šauni ir visa kita, tačiau šiaip man turbūt labiau patiko paprasto mirtingojo, kaip jūs vadinat, žiobaro, gyvenimas.
 Kol pasakojo, tol nenuleido akių nuo Šiaurinės. Tik dabar palenkė galvą, pažvelgdamas į varnę.
 - Ar buvo burtininkų, kurie šio bei to pasiekė moksle? - pasiteiravo. - Turiu omeny tikrą mokslą, o ne kokią alchemiją, - karčiai šyptelėjo.

[Eleizija Stigler]

Nikas, net užduso, kol užkopė ant uolos. Elė į jį pažvelgė ir net susirūpino dėl jo sveikatos, kai jis garsiai pradėjo kvėpuoti. Bet atidavęs organizmui deguonies skolą, jam palengvėjo. Na, taip atrodė varnei. Berniūkštis ją šiltai ir maloniai apsikabino ir netrukus paleido iš savo glėbio. Varnė, stebėdama žvaigždes, lėtai slinko link Niko rankos. Milimetras po milimetro Eleizija pradėjo justi, kad jo pirštai jau nebetoli. Netikėtai varne vos vos prisilietė prie Niko piršto ir laukė, kol jis susipras paimti ją už rankos. Laukti reikėjo ilgai. Tikriausiai ginčijasi su savimi. Galvoja ar verta, ar ne. Tada klastuolis prasižiojo ir pradėjo pasakoti apie tai, kad nori tapti mokslininku.
-Nesileisk spaudžiamas tėčio, jei tu to nenori. Paprieštarauk jam, sukilk prieš jo tvarką tada.
Elė nutilo ir toliau klausėsi vaikino.
-Burtininkas, kuris išgarsėjo, kaip žiobarų mokslininkas? Na, kartą nugirdau tėvus šnekant, kad tarp burtininkų sklando gandai apie Albertą Einšteiną. Žmonės sako, kad jis buvo nepaprastas žiobaras. Sako, kad jis turėjo savyje šlakelį magijos. Dabar vyksta tyrimas. Jo metu norima išsiaiškinti ar gandai yra tiesa. Bandoma išsiaiškinti tikrąją mokslininko prigimtį, bet daugiau nieko nežinau apie tokius mokslininkus. O gal tu ir būsi pirmas burtininkas, kuris kažko pasiekė moksle, a?

[Nico Maquet]

 Net sudrebėjo, pajutęs švelnų varnės prisilietimą. Giliai įkvėpęs ir mažumėlę padvejojęs suėmė ją už rankos, jųdviejų pirštai susipynė. Na, prieš tai jį neatkreipė į jo ištiestą ranką jokio dėmesio, tad nebuvo tikras, kad ji nori laikytis už rankų.
 Nenorom papurtė galvą ir liūdnai šyptelėjo. Jam net į galvą neateitų mintis pasipriešinti tėvui. Jis buvo griežtas ir nekentė prieštaravimų. Jis turbūt turėtų netekti galvos, jei surizikuotų taip padaryti. O jei tėvas jį išvys iš namų už jo paliepimų neklausymą? Kur tada Nikui reikėtų gyventi vasarą ir grįžti po mokyklos? Aišku, jis jo sūnus, tačiau... Maquetų šeimoje jau buvo atvejų, tai tėvai elgdavosi su savo vaikais, hm, ne itin tėviškai, švelniai tariant.
 Tad ne. Jis nesiruošė prieštarauti tėvui. Juk jis nori jam gero, jis geriau žino, ko jam reikia. O ir mokslininko ateitis neatrodė bloga, išties jis tikrai to norėjo. Greičiausiai.
 Aišku, viso to aiškinti nebuvo prasmės - ji turbūt net nesuprastų. Jis niekam nepasakodavo apie santykius, vyraujančius jų šeimoje, tačiau buvo bene įsitikinęs, kad kitiems jie atrodytų nesveiki, gal net toksiški. Jam taip neatrodė - taip buvo išauklėtas jis, jo tėvas, senelis ir dar kelios kartos aukštyn. Jam tai atrodė normalu.
 - Kodėl turėčiau jam prieštarauti, jei jis tik rūpinasi mano ateitimi? - gana sausai paklausė daugiau savęs nei varnės.
 Susimąstė. Na, gerai. Galėtų būti pirmas burtininkas-mokslininkas. Tik tam reikėtų susikaupti ties mokslu, o ne magija, kas šiuo gyvenimo etapu nebuvo taip lengva. Net nebuvo įsitikinęs, kad jiems leidžiama eksperimentuoti su cheminėm medžiagom.
 - Na, o tu? Kuo tu nori būti? - apsimestinai linksmai pasiteiravo, norėdamas nukreipti pokalbį nuo savęs.

[Eleizija Stigler]

Varnė trumpam suraukė savo nosį.
-Bet jei, - tyčia pabrėžė pastarąjį žodį. - Tu to nenori, o tave verčia, tu turi pasipriešinti. Nesvarbu, kad tėtis tau pataria dirbti gerai apmokamą darbą, kuriame galima daug pasiekti, bet jei tau nepatiks dirbti ten, darbas bus tavo didžiausia klaida, supranti?
Eleizija sumirksėjo, bet toliau stebėjo žvaigždes. Gilei įkvėpė ir dar kartą apsidžiaugė, nes Nikas suprato jos užuomeną ir paėmė ją už rankos. Ji norėjo dar arčiau priglusti prie bernioko, bet susiėmė ir nerizikavo.
-Aš? Na, seniau, kai buvau mažesnė, norėdavau tapti pardavėja, bet šiuo metu tikra to netrošku. Mastau apie grafinį dizainą arba kažką, kas susiję su matematika ir chemija.
Tada pūstelėjo švelnus vėjelis, kuris pradėjo kedenti varnės trumpus plaukus. Ji stipriau suspaudė klastuolio ranką ir vos, vos pasuko savo galvą į jo pusę. Ji nepastebimai stebėjo jo veidą. Kažin apie ką tu dabar galvoji? Norėčiau taip pradaryti tavo daug protingų žinių prikištą galvą ir sužinoti viską, ką manai apie mane. Tada ji išsitraukė lazdelę ir ištarė:
-Eliukso miko.
Nieko neįvyko. Elė giliai įkvėpė ir suraukė nosį.
-Eliukso miko.
Netikėtai iš kažkur atskrido daugybė pagalvių ir visos nutūpė ant uolos viršūnės, ten, kur sėdėjo klastuolis su varne. Ji patogiai įsitaisė ant kelių lotoso poza ir pažvelgė į jaunuolį.
-Gal nori pažaisti žaidimą, a? Jis vadinasi tiesa, drąsa.
Palaukusi, kol Nikas sutiks, ji švelnia prisilietė prie savo kaklo ir tada tarė:
-Aš pirma. Tiesa ar drąsa, Nikai?

[Nico Maquet]

 - Aš negaliu pasakyti, kad aš nenoriu, - tvirtai užginčijo.
 Taip, tikrai nuoširdžiai negalėtų pasakyti, kad nenorėjo eiti mokslininko keliu. Šis kelias, nors ir primestas tėvo, Nikui atrodė tikrai patrauklus ir greičiausiai vis viena būtų jį pasirinkęs, net jei to primygtinai nesiūlytų ponas Maquetas.
 Išgirdęs tamsiaplaukės atsakymą nusistebėjo.
 - O aš kažkaip maniau, kad norėsi labiau ,,magiškos" ateities, visgi nesi kokia purvakraujė, - liūdnai šyptelėjo, prieš tai abejingai gūžtelėjęs pečiais.
 Kraujo dalykai burtininkų bendruomenėje jam visai nerūpėjo, o įžeidžiamą žodį vis tiek vartojo, kalbėdamas apie save.
 - Man atrodo, kad tau tiktų būti kokia magijos ministre ar Vizengamoto teisėja, - šyptelėjo, - tokia rimta moteris, užimanti aukšta postą valdžioje, kupina ambicijų ir planų keisti visuomenę į gerąją pusę, - nusijuokė, draugiškai patapšnodamas per pečius.
 Prisėdo ant minkštos pagalves, atsiremdamas nugara į kitas dvi. Ne itin troško žaisti šį žaidimą, tačiau kol jis dar žiojosi prieštarauti, ji jį jau aplenkė ir uždavė klausimą.
 - Nežinau, tegul būna... tiesa? - gūžtelėjo pečiais.

[Eleizija Stigler]

- Tu mane įsivaizduoji, kaip Magijos Ministre? - prunkštelėjo varnė. - Mane ten gyvą suėstų. Tikrai jau ne, nors ir kaip viliotų. Turėti tiek daug atsakomybės ne man. Tikrai sakau.
Elė pradėjo knaisiotis po pagalves, ieškodama geriausios pozos ir minkščiausios vietos. Atsisėdo į vieną vietą. Ten pasijuto nepatogiai, nes pro pagalves jautė į nugarą įremtą uolos gabalą. Tada ji persėdo į kitą vietą. Šiek tiek nugarą raižė kitas uolos atsikišimas, bet šiek tiek paslinkus žemyn viskas pasidarė tobulai tobula. Niekas nesispaudė ir neraižė Eleizijos, o pagalvės suteikė tokį komfortą ir jaukumą.
-Ūūūū, tiesa? Na, gerai. Leisk man pagalvoti, - tai pasakiusi uždėjo pirštą sau ant lūpų, vaizduodama, kad galvoja.
Ko čia tavęs paklausti? Reikia pradėti nuo lengvų ir nereikšmingų klausimų.
-Ar kada nors svajojai, kad norėjai gimti kitoje epochoje? Jei taip, tai kokioje?
Netikėtai nakties tamsą perskrodė ryškus žaibas. Po kelių sekundžių - antras. Tada pasigirdo griaustinis, kuris vertė drebinti kinkas. Varnė pažvelgė į dangų ir nurijo seiles.
-Man rodos, bus lietaus. Greičiau atsakyk į mano klausimą ir gal eikime link pilies, a?

[Nico Maquet]

 - Bet pripažįsti, kad tokia mintis tau skamba viliojančiai? - šyptelėjo. - O ką, nenori atsakomybės? Bet tau tiktų toks darbas, ypač oficiali darbo apranga, - nusijuokė, nors kalbėjo visai rimtai.
 Išgirdęs klausimą susimąstė. O susimąstyti tikrai turėjo apie ką.
 - Na, svajoti tai gal ne, bet jei turėčiau galimybę rinktis... - nutęsė ir vėl nutilo susimąstydamas, - Gal visai neblogai būtų gyventi Antikos laikotarpiu. Na, žinai, visi žymūs filosofai, ilgos dienos saulėtoje Graikijoje mąstant apie gyvenimo prasmę, išvedžiojant sudėtingas matematines formules, o naktimis skaičiuojant atstumus tarp žvaigždžių... gal, sakau, visai nieko būtų, - nusijuokė, o sekundę vėliau pertraukė pats save, - nors ne, turbūt už visą labiausiai norėčiau gyventi kokiame XIX amžiuje, kai įvyko daugiausia svarbių atradimų. Gal tai aš būčiau išradęs elektros lemputę ar, dar geriau, sukūręs periodinę lentelę, - gūžtelėjo pečiais.
 Nutilęs vėl paniro į apmąstymus. Taip, visai nieko, tačiau po atradimų epochos atėjo bjaurusis dvidešimtas amžius. Jame, beje, irgi naujovių mokslo bei technologijų srityje netrūko, gal net lenkė devynioliktąjį, tačiau... Nikas negalėjo pamiršti baisybių, ištikusių jo giminę ir tautiečius. Visa tai vertė jį mąstyti, jog gal geriau, kad gyvena dabar. Visų pirma, jis gyvena, o tai jau nemenkas pasiekimas.
 Jo mintis pertraukė ryškus šviesos žybsnis, o po jo sugriaudėjęs griaustinis. Negalvodamas pašoko ant kojų, taip staigiai, jog net akyse aptemo. Tačiau nebuvo laiko mąstyti apie akių aptemimą, nes dangus pranašavo liūtį. Tą suprato ir tamsiauplaukė varnė, kuri dabar jau siūlė keliaut pilies link.
 - Taip, eime, - linktelėjo.
 Tamsų dangų perskrodė dar vienas žaibas, trumpam apšviesdamas apylinkes. Tą trumpą akimirką trylikametis spėjo pastebėti stebuklingąsias valtis. Be žodžių švelniai paėmęs Eleiziją už rankos nuėjo jų kryptimi. Jiems beartėjant prie plūduriuojančių plaustų iš dangaus pasipylė sunkūs vandens lašai, kurie krisdami garsiai atsimušdavo į žemę bei ežero paviršių.
 - Bėgam? - paklausė ir nė nelaukdamas atsakymo pasileido prieš save, nepaleisdamas jos šilto delno.
 Pribėgus prie kranto paleido varnės ranką. Atsargiai įlipo į siūbuojančią valtį, kuriai stiprus vėjas neleido nejudėti ir ištiesė juodaplaukei ranką, padėdamas jai įlipti. Kai šioji atsirado valtyje ir saugiai sėdėjo šalia jo, burtų pagalba apgaubė save ir mergaitę peršviečiamu burbulu, pro kurį negalėjo prasibrauti lietaus lašai. Apglėbė ją per pečius.
 - Tau nešalta? - pasiteiravo, kai valtelė pajudėjo iš vietos.

[Clementine Martes]

Alenas jau seniai norėjo susitikti su Ashley. Todėl galvojo vietą kur galima būtu susitikt. Uždraustasis miškas.. Visai neblogai būtu, bet kažkaip jau banalu. Galima į ežero pakrantę. Ežero pakrante.. Rimtai, taigi yra sala ežero viduryje. Ten gal ir pakviesiu. Niekada dar ten nebuvau. Vaikinas pasiėmė popieriaus lapą ir parašė laišką.

Labas, nenori susitikti? Vakare 19:00 lauksiu netoli ežero pakrantės. Yra sala ežero viduryje.
Susitinkam prie kranto.
- Alen Sullivan

 Vaikinas išsiuntė pelėdą, ir galvojo apie pačia salą. Alenas labai mažai apie ją girdėjo. Jinai mažai lankoma, apie ją mažai kalba. Vaikinui nors pati idėja ir kilo susitikti, bet keltis iš lovos jis labai tingėjo. Jam vos atsikėlus iš lovos, Alen priėjo prie spintos. Ką apsirengti jis galvojo ne ilgai. Jis apsirengė pilką šiltą megztini ir juodas kelnes su baltais sportbačiais. Atrodė jis gan kvailai, bet labai šiltai ir patogiai apsirengė už tat. Pats pakviečiau, ir turbūt pats dar ir pavėluosiu. Grifas truputi nusijuokė, bet nusijuokus iškarto surimtėjo. Pažiūrėjus jam pro langą, putė gan šaltas vėjas, todėl Sull užsidėjo dar juoda šaliką. Taip, lyg ir susiruošiau. Nors dar pasiimsiu burtų lazdelę. Gal prireiks.
 Vaikinas išėjo iš Hogvartso, ir ėjo link ežero pakrantės. Buvo šaltas oras, todėl vaikinas labai džiaugėsi, kad šiltai apsirengė. Priėjus jam prie pakrantės, buvo 3 valtys. Alen valtį įstūmė į ežerą ir ant jos užlipo. Jam dar neteko plaukti su valtimi, bet jam gan visai patiko. Pūtė vėjas, todėl buvo tokios gan mažos bangelės, kurios svyravo valtį. Sala buvo netoli nuo pakrantės, todėl Sull jau matė salą. Alen pažiūrėjo į laikrodį. Buvo jau 19:05. Vėluoju! Reikia paskubėti.
 Už poros minučių vaikinas gan greitai atplaukė į salą. Pakrantėje, jis nieko nematė, todėl jam teko laukti jos.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     

[Ashley Shaw]

Buvo ankstyvas rytas. Ashley dar gulėjo savo lovoje, kai išgirdo stuksenimą. Pramerkusi akis, mergina šiek tiek jas pasitrynė ir pažvelgė į langą. Ten su laiškeliu snape, plasnojo pelėdžiukė. Kas čia dabar? Pravėrusi langą, rudaakė paėmė laišką. Atsisėdusi ant lovos ji praplėšė voką. 

Labas, nenori susitikti? Vakare 19:00 lauksiu netoli ežero pakrantės. Yra sala ežero viduryje.
Susitinkam prie kranto.
- Alen Sullivan

Dar kartą pasitrynusi akis, mergaičiukė kelias minutes spoksojo į laišką. Apie tokį Alen ji nebuvo girdėjusi. Pasidėjusi raštelį ant spintelės, Ashli priėjo prie veidrodžio ir žvilgtelėjo. Prieš ją stovėjo neišsimiegojusi antrakursė. Grifė krestelėjo ant lovos ir dar valandėlei numigo.
Paukštelių giesmelės, bei rytmetinės saulės spinduliai pažadino raudonskruostę. Šį kartą išlipusi iš lovos, mergina daugiau į ją nebesugrįžo.
Apsilankiusi šen bei ten, susitikusi su keliomis draugėmis, garbanė prisiminė laiškelį, kurį gavo itin ankstyvą metą. Gal būt nueiti? O ką prarasiu.. Antrakursėlė nusprendė surizikuoti.
Šešta valanda popiet. Oras nebuvo toks mielas, tad Ashley išsitraukė lengvutį juodą megztinuką, savo šalį, bei juodas timpes. Apsiavusi bateliais ir dar kiek pasišukavusi ši žvilgtelėjo į laikrodį. Dar be visą ko pavėluosiu. Jau buvo po septynių dvidešimt. Vaikinukas laukia, o aš čia dar rengiuosi.. Paskubomis ji išlėkė iš pilies ir netrukus priėjo krantą. Stovėjo dvi valtelės. Įsėdusi į vieną, merginukė prisiminė brolio ir jos pasiplaukiojimus valtelėmis. Ak, kokie buvo geri laikai. Susigriebusi, jog turi skubėti, ši pagriebė irklą. Sausuma. Ashley išvydo vaikinuką su pilku megztiniu ir juodomis kelnėmis, bei baltais sportbačiais. Atsipūtusi, jog tai ne koks senas iškrypėlis, merginukė išlipo iš valties ir patraukė jo link.

[Clementine Martes]

Alenas laukdamas merginos, pagalvojo, kad jis pats gali atrodyti kaip iškrypėlis. Bet aš gi ne toks.
 Aš ją pakviečiau, nes dažnai matydavau Hogvartse, Grifu gūžtos stale, pamokose. Ji turėtu ir mane žinoti. Nors galėčiau ją pagąsdinti. Alenui kilo gan keista mintis, bet jam jį visiškai patiko. Kol jis laukė grifės, jis pasislėpė ir laukė kol jinai atplauks. Bet rimtai, galima ją pagąsdinti, kad aš esu koks nors ištvirkėlis. Alenas su tokiomis mintimis atrodė kaip tikras ištvirkėlis, nors jis toks ir nėra.
 Pasislėpus jam, praėjo ne daug laiko ir atplaukė Ashley. Nu dabar bus linksma. Turbūt. Jeigu neprisižaisiu. Alenas išbėgo ir staigiai paguldė ją ant smėlio. Tai padaręs jis išsitraukė burtų lazdelę.
- Dabar taip. Viską darysi ką aš pasakysiu. - pasakęs tai Alen pradėjo labai stipriai juoktis. - Atleisk, tai buvo tiesiog pokštas. - pasakęs jis pradėjo dar labiau juoktis. Įsivaizduoju ant kiek keistai atrodau. Turbūt ją labai stipriai išgąsdinau.
- Tikiuosi nesusižeidei. - pasakė grifas. Taip dar labiau primenu ištvirkėlį. Turbūt visi mano veiksmai bus keisti. - Taigi tu Ashley taip? Aš Alenas. - Pasakė vaikinas.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                   

[Ashley Shaw]

Ashley minutei nusisuko išgirdusi kažkokį garsą už nugaros. Tai nedidelis berniūkštis įsėdo į jos valtį ir nuplaukė. Na va. Dar ir valtį nuvarė. Vaikino siluetas dingo. Keista.. Kur jis.. Staiga kažkas atbėgo ir ant smėlio paguldė merginukę, bei ant jos atsisėdo. Jis išsitraukė lazdelę ir liepė rudaakei daryti viską, ką pasakys, kai Ashley ją išmušė jam iš rankų, o pačiam vaikinui įspyrė. Išsitraukusi savąją lazdelę ši nukreipė į jį.
- Nejudėk, nes tau tai stipriai atsirūgs, - įsiutusi pagrasino, kai pasigirdo juokas.
Garbanotų plaukų savininkė pasimetė išgirdusi juoką. Jis juokėsi. Tikrai juokėsi.
- Tau tai juokinga? Kai paleisiu  redukto kerus, nebebus taip juokinga, - ši jau buvo bepasirengianti nuskraidinti vaikiną į kitą salos krantą, tačiau šis toliau pradėjęs aiškinti, kad tai pokštas.
- Tavo laimei dar stovi čia, o ne kitam krante.
Susinervinusi Ashley nusišluostė smėlį nuo savęs ir susigriebė ranką. Šią šiek tiek skaudėjo, tikriausiai nuo parmetimo. Kiek apsiraminusi antrakursė tarė:
- Skaudžiai įspyriau? Atleisk, kad aš taip suregavau. Tiesiog nesitikėjau, kad kažkas mane pakvies susitikti ir taip iš niekur nieko parmes ant smėlio. -Taip, aš Ashley, - kiek atpalaidavo sustingusius raumenis. - Tiesa, iš kur žinai mano vardą? Anksčiau nesu tavęs mačiusi.

[Clementine Martes]

Alenui iš Ashley poelgio buvo labai juokinga, nors ji trenkė gan skaudžiai.
 - Taigi dažnai buvau sutikęs tave Hogvartse ir pamokoje, taip vardą ir sužinojau. - pasakė nustebęs Alen. Jinai manęs niekada nematė? Jaučiuosi dar labiau ištvirkėliu. - Be to, jo gan skaudžiai įspyrei. Iš kur pas tave tiek daug jėgos? - juokais pasakė Alen. Alen pamatė kaip žaibuoja. Ir už minutės pradėjo lyti lietum.
- Einam pasislėpti nuo lietaus kur nors. - Taip pasakęs Alen nubėgo kur netoli buvo ola. Pažiūrėjus į tolį, matysi joje tik tamsą. Alenas apsižiūrėjo kur Ashley, ir jos nerado. Pats jis labai išsigando, jo akiniai buvo sušlapti, nieko normaliai jis nematė, todėl galėjo būti, kad jis jos nepastebėjo. Taip, jeigu kviesiu galiu atrodyti kvailai. Bet jos nesigirdi ir nesimato. Alenas nusivalė akinius, ir lyg geriau matė. Bet jis vistiek jos nepastebėjo. Arba aš labai kvailas arba aklas.      

[Ashley Shaw]

Mergina kiek nejaukiai jautėsi sužeidusi gal visai geranorišką berniūkštį, tačiau ką daryt jeigu tave parmeta kažkoks vaikinas ir dar liepia elgtis taip, kaip jis pasakys. Neatrodė šis grėsmingai, bet vistiek..
- Na, kartą jau sutemus ėjau namo. Iš tamsaus šaligatvio išlindo vyras ir mane užpuolė. Pavyko pabėgti, tačiau nuo tada pasąmonėje liko didelis sukrėtimas ir tėvų priversta pradėjau lankyti savigynos kursus. Rezultatas matyt. Tikriausiai, - kiek šyptelėjo Ashli ir stengėsi neparodyti to žvilgsnio kupino baimės pagalvojus apie šį įvykį.
Pradėjo lyti, bei žaibuoti ir Alen pasiūlė pasislėpti nuo lietaus gretimoje oloje. Panelytė nubėgo paskui jį. Ši pastebėjo, kad vaikinas kažkaip keistai elgiasi, lygtais kažko ieško, tačiau neranda, žodžio neprataria ir suprato, kad tikriausiai jo akiniai aprasojo.
- Imk, nusivalyk, - ištraukė servėtėlė raudonskruostė ir padavė Alenui. - Na, geriau? - pasiteiravo ši.
Susiradusi didesnį akmenį Tonks atsisėdo ir laukė kol vaikinas ką nors pasakys.