[Eleizija Stigler]

- Nežinau ar tu tai žinai, bet negalima pasirinkti, kokiu gyvūnu nori pavirsti. Animagas gali pasiversti tik į vieną gyvūną, tačiau tas gyvūnas nėra pasirenkamas. Tiksliau sakant, tai priklauso nuo burtininko vidinės prigimties, bet jei leistų pasirinkti, norėčiau tapti arba sakalu, skrodžiančiu savo sparnai dangų, arba lūšimi.
Elė išlipo iš vandens, bet vis tiek liko basa ir vaikščiojo smėliu, kuris buvo įkaitęs nuo saulės šilumos, kuri jau buvo pasislėpusi. Žingsnis po žingsnio, smėlio vis daugiau prilipdavo prie drėgnų pėdų. Jo net pateko tarp tarpupirščių, bet Eleizijai tai buvo nė motais. Ji juk vaikščiojo po paplūdimį su savo simpatiją, koks dar smėlis gali jai rūpėti. Išgirdusi, kad Nikas neturi intymių paslapčių arba neatsimena, žiojosi prieštarauti, bet klastuolis pirmas ištarė tuos žodžius. Tai visą tą laiką aš ir buvau tavo simpatija? Šiek tiek panervuosiu tave, apsimesiu kvailele. Tai pasakiusi šyptelėjo, nuslėpė savo raudonį nuo skruostų, nusivalė į suknelę prakaituotus delnus ir giliai įkvėpė.
- Tikrai? Na, va matai, kaip pasisekė. Tai kas ta laimingoji?
Varnė pajuto šiltą jaunuolio ranką ant jos nugaros. Ji šiek tiek virpėjo, tiksliau jos dešinė koja ir abi rankos. Rankas ji stipriai sugniaužė ir iškvėpė anglies dioksidą. Ji tiesiog troško išrėkti saloje, kad jai Nikas taip pat patinka, bet negalėjo. Ji nenorėjo, kad jis tai išgirstų taip tiesmukiškai, tai nusprendė pavilioti jį, mėtyti užuomenas. Ji vėl pradėjo sukti savo plaukų sruogą ir žvilgtelėjo mielomis akimis į vaikiną. Jo plaukai. Ji taip norėjo paliesti jo plaukus, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Užsimerkė ir nuvijo tas mintis šalin.

[Nico Maquet]

 - Amm, na, aš nežinojau, - sutriko ir nudelbė akis.
 Jautėsi labai nepatogiai. Jam nepatiko kažko nežinoti ir štai dabar ji pagalvos, kad jis toks atsilikęs. O net jei neimtų į galvą to, ką ji gali pagalvoti (bet ėmė), tai nieko nekeistų - kaip galėjo nepasidomėti tokiu dalyku? Buvo skaitęs apie animagus ir panašiai, tačiau nejaugi jam pro akis prasprūdo tokia svarbi informacija?
 - O kaip manai? - šyptelėdamas tyliai pasiteiravo, pažvelgdamas į ją švelniausiu žvilgsniu, kokiu tik mokėjo.
 Aišku, puikiai žinojo, kad tikras vyras būtų drąsiai rėžęs viską jai į akis. Tačiau ne jis. Jam pernelyg trūko drąsos, be to, dažniausiai buvo linkęs laikyti viską savy. Ir taip Eleizijai atvirauja daug daugiau, nei buvo pratęs. Tačiau reikšti savo jausmų kitaip, nei žvilgsniu, dar nemokėjo. Namie tėvai buvo griežti ir, nors rūpinosi vaikais, jiem nieko netrūko, tačiau savo jausmų nereiškė. Iš tikrųjų, pats stebėjo, iš kur sugeba išgauti tokius švelnius žvilgsnius, jei namuose net jų nematydavo. Tačiau jam norėjosi taip žiūrėti į varnę, tas noras kilo iš jo vidaus, kažkur aplink širdį. Kad ir kaip norėtų, Nikas dar nemokėjo kitaip parodyti savo susižavėjimo, tik švelniu žvilgsniu bei tokiais pat prisilietimais.
 Nepajuto, kaip iš jo delno iškrito mergaitės batai. Laisva ranka sugriebė mergaitės delną. Jos pirštai buvo švelnūs ir trapūs, labai mergaitiški. Supynė savo pirštus su josios, nuleidęs akis žiūrėjo į jųdviejų delnus. Kita ranka vis dar lietė mergaitės nugarą.
 Droviai pakėlė akis ir pažiūrėjo į ją. Norėjo paskęsti jos akyse (jam jos priminė pieninį šokoladą, o skęsti šokolado jūroje turbūt nėra labai blogai). Virpančia ranka švelniai perbraukė jos skruostą.
 - Tu man patinki, - vos girdimai sušnabždėjo, apsipylęs raudoniu, tačiau nenusukdamas žvilgsnio.

[Eleizija Stigler]

Varnė dar labiau raustelėjo. Kažkoks gniutulas atsirado gerklėje, neleisdamas merginai tvarkingai kalbėti. Ji pabandė rydama seiles jį pašalinti, bet Elei nepasisekė. Ji nuleido akutes į savo basas, smėliuotas pėdas ir, porą kartų nurijusi seiles tarė:
-Net neįsivaizduoju. Gal kokia švilpė ar varnė, a?
Giliai įkvėpė deguonies ir įmerkė savo pirštus į savo plaukus ir nusigręžė nuo klastuolio. Ji jau juto, kaip jos skruostai degte degė. Tikriausiai juos galėjai įžvelgti net tokioje tamsoje. Ji pasilenkė prie ežero kranto ir, sudrėkinusi savo trapius pirštelius, prilietė savo įkaitusius skruostus. Kas per? Joks berniukas neversdavo manęs raudonuoti taip, kaip verčia Nikas. Nejau aš jį tikrai įsimylėjau? Negali būti, kad simpatija taip greitai išaugo į meilę, ar gali? Eleizija atsistojo ir atsigręžusi pradėjo žnaibyti sau į delną. Jaunuolių žvilgsniai susitiko bei nenutrūko, kaip įvykdavo seniau. Ji jau ruošėsi padėti savo ranką jam ant skruosto, bet susivaldė ir prispaudė ją prie savo šono. Netikėtai jaunuolis ištarė tai, ko varnė troško nuo jų pirmo susitikimo. Jos širdis pradėjo smarkiau plakti, ji visa pradėjo virpėti, ir norėdama nuslėpti, kad tai jo žodžių kaltė, pradėjo dirbtinai kalenti dantimis. Ji vėl išraudo, o gal raudonis net nebuvo išnykęs. Ji pirma nukreipė žvilgsnį kitur ir tarė:
- Na, ir pasidarė žvarboka. Gal susiraskime užvėją. Ką manai?
Ji pakratė savo nuo drėgno oro sudrėkusius plaukus ir žengė porą žingsnių. O gal jam pasakyti, nes dabar nieko jam neatsakiau ir bėgu nuo savo jausmų jam. Jis gali pasijusti blogai, įsižeisti. Velniop tuos principus. Jie greitai pribėgo prie jaunuolio ir jam į ausį sušnabždėjo:
- Gali būti, kad aš tau jaučiu tą patį, - tai pasakiusi, ji nusišypsojo ir pasileido bėgti.

[Nico Maquet]

 Berniukas negalėjo suprasti, ar ji dedasi nežinanti, ar iš tiesų nieko nepastebi. Bet kaip? Kaip įmanoma nepastebėti, kaip jis nuolat rausta, mikčioja (nors šiaip yra tikrai pasitikintis savimi ir retorikos įgūdžių nestokoja) ir paniojasi savo mintyse? Kaip įmanoma praleisti pro akis (ar, tiksliau, ausis) be perstojo drebantį balsą? Galų gale, jis pats visas drebėjo.
 Kodėl ji turėjo iš karto pakeisti temą? Jis būtų supratęs net kokį atstūmimą, tačiau šito jis nepajėgė suvokti. Ak, tos mergaitės, ir velnias jų nesupaisys. Tačiau varnė vis dar kaleno dantimis, tad visai įmanomas dalykas, kad jai iš tiesų šalta, nors Nikui buvo be proto karšta - ir jis pats nė nežino, ar tai oro temperatūra tokia, ar ji išmušė karštis, ar dar kas taip jį paveikė. Nieko netardamas nusivilko megztinį ir juo apgaubė Eleiziją, švelniai apkabindamas per pečius, lyg bandydamas jai suteikti šilumos.
 - Gerai, eime, - linktelėjo ir apsidairė, kur būtų galima pasislėpti nuo žvarbaus vėjo.
 Žengtelėjo kelis žingsnius toliau nuo vandens. Nieko nesimatė, tačiau greičiausiai dėl to, kad buvo jau tamsu, o didžioji dalis salelės buvo apaugusi mišku, kad ir ne itin tankiu. Kol jis svarstė, ar verta ko nors ieškoti, prie jo pripuolė Eleizija. Jos šiltas kvėpavimas prie pat ausies kuteno, tačiau ištarti žodžiai... žodžiai privertė jį dar labiau sukaisti, kas, be abejo, turėjo atsispindėti jo veide.
 - Aš lab-bai džiaug-- nespėjo baigti sakinio, kai ji jau nubėgo.
 Čia dabar kas?, nusistebėjo. Tačiau nekreipdamas dėmesio į įkyrias mintis, irgi pasileido bėgte. Vikriai pasivijo juodaplaukę, norėjo ją apkabinti, tačiau neapskaičiavo savo jėgos ir jiedu pargriuvo ant įkaitusio ir vis dar šilto smėlio.

[Eleizija Stigler]

Mergaitės kūną apgaubė šiltas ir švelnus klastuolio megztinis. Vėliau ant varnės pečių atsirado šiltos jaunuolio rankos ir Elė pasilenkė jų link, giliai įkvėpdama rankų kvapą. Ji net dar labiau pradėjo virpėti nuo to, nes Nikas išties gardžiai kvepėjo. Elė uždėjo savo ranką ant jo, bet ji greitai nuslydo ir Stigler išvydo jaunuolio reakciją. Ji tyliai sukikeno. Taigi, mano žodžiai tave sutrikdė? To ir siekiau. Ji brūkštelėjo per jo vienmarškinę krūtinę ir toliau bėgo, kai klastuolis netikėtai ją pasivijo ir apglėbė. Deja, nerangiai ir abu jie griuvo ant šilto pakrantės smėliuko. Smėlis iškart pažiro po trumpus Eleizijos plaukus, akyse sublizgėjo keli margi taškeliai, o jaunuolių lūpos vos ne vos susilietė. Varnė vienu staigiu ir netikėtu judesiu pasikeitė su Niku vietomis. Dabar klastuolis gulėjo ant nugaros, o mergina ant jo. Ji padėjo savo švelnų pirštą ant jo kaklo ir tyliai sušnabždėjo:
-O tau niekas nesakė, kad negražu užgriūti ant merginos, a? Geriau tegul ji ant tavęs užgriūva.
Tai pasakiusi ji linksmai nusišypsojo ir padėjo savo sunkią nuo mokslų galvą ant jo krūtinės ir užsimerkė. Galvose sukosi tiek daug įvairių minčių. Aš jam patinku, aš jam patinku. Aš to troškau labiau, nei.... nei pati nežinau ko. O gal viskas tarp mūsų susiklostys gerai ir mes tapsim pora, gal daugiau nei pora. Ji giliai įkvėpė. Eleizija, tau tik vienuolika. Kokie dar vaikinai, kokios dar vestuvės, kokie dar vaikai? Pirma užauk, tada ir galvok apie tai. Mergina net nepajuto, kaip ji lėtai, bet šiltai apsiglėbė jaunuolį ir užsimerkusi nusišypsojo, padovanodama Nikui savo žavią šypseną. Nepaleisiu tavęs.

[Nico Maquet]

 Net pats užgriuvimas  ant mergaitės buvo velniškai nepatogus - emocine prasme. Jis jau norėjo pradėti teisintis, tačiau nespėjo net praverti burnos, kai pajuto, kad jo nugara atsidūrė ant smėlio, o ant savęs pajuto juodaplaukės svorį. Jo veidą vėl užliejo tirštas raudonis. Neturėjo supratimo, kaip viskas įvyko ir, kas yra žymiai blogiau, kaip dabar derėtų elgtis. Atsiprašyti? Tačiau jos besijuokiančios akys nesakė, tartum būtų įsižeidusi ar supykusi.
 - A-aš net-tyčia, - sumurmėjo, bandydamas teisintis, - Tik-krai nenn-orėjau,
 Nusuko žvilgsnį. Dabar žvelgė į dangų - šis jau buvo nusidažęs tamsiu mėliu, tačiau ties horizontu dar buvo raudonos bei oranžinės spalvos ruoželiai. Kol kas matėsi vos dvi ar trys ryškiausios žvaigždės, užtat mėnulio nė pėdsako.
 Jau norėjo stotis, nes jautėsi labai nejaukiai, tačiau kaip tik tą akimirką Elė padėjo savo galvą ant jo krūtinės. Po kūną pasklido šiluma - taip, šiluma, ji pakeitė tą keistą karštį, - ir jis nenorom šyptelėjo lyg pats sau ar danguj, ar pasauliui, ar dar kam. Pajutęs juodaplaukės apkabinimą pažvelgė į ją - ji buvo užsimerkusi ir šypsojosi. Pusę lūpų šyptelėjęs perkėlė smėlėtą ranką ant mergaitės sprando ir ėmė švelniai, vos prisiliesdamas, ją glostyti.
 - Dabar geriau? Jau nebešalta? - tyliai pasiteiravo.

[Eleizija Stigler]

Elė pajuto smėlėtą Niko ranką sau ant savo sprando. Smėlis lėtai ir nesmagiai pradėjo byrėti po merginos drabužiais. Ji pasimuistė ir pajuto, kaip klastuolis pradėjo ją glostyti. Ji būtų sumurkus, jei būtų buvus kate. Ji buvo vis dar užsimerkusi, kai Nikas jos pasiteiravo, ar jai ne šalta. Ji nurijo seiles, užsikišo plaukus už ausies ir tyliai tarė:
-Jau nebešalta, bet nesitikėk atgauti šį megztinį, gražiuoliuk, - tik žodžiams išsprūdus, ji susivokė, ką pasakė.
Elė iškart išraudo ir atmerkė išsigandusias akis. Ji giliai įkvėpė ir nurijo seiles. Jei nieko nedarysiu, gal jis net į tą žodį nesureaguos. Tikėkis, Ele, tikėkis. Ji atleido savo rankas, kurios buvo apsisupusios aplink Niką. Ji rankomis atsirėmė į smėlėtą žemę ir atsistojo. Suėmė savo suknelę ir radėjo ją tampyti, leisdama smėliui išbyrėti. Ir tik tada ji susivokė, kaip juokingai ji turėjo atrodyti. Mergina su juodu megztiniu, iš kurio apačios išlindusi suknelė ir kardiganas. Na, nauja mada. Šmaikščiai pamanė. Nieko nelaukusi ji apsižvalgė ir išvydo, kad Nikas ją pargriovė prie pat uolos, kurios vidus buvo išgraužtas druskų. Ji nusliūkino prie jos ir pažvelgė vidun. Ten buvo tamsu bei nyku, bet puiki užuovėja nuo vėjo ir svetimų žvilgsnių, nors jų ir taip nebuvo saloje. Vienintelis įėjimas buvo plyšys tarp akmenų. Jis buvo labai menkas, bet varnei pavyko pralįsti ir ji išsitraukė lazdelę.
-Lumos.
Lazdelės galas pradėjo švytėti melsvai, apšviesdamas visą erdvę. Ant žemės mėtėsi kelios sausos lentos, kurias Elė sudėjo ir į tarpus prikišo šiek tiek sausos žolės ir šakelių. Magiškąją lazdelę nukreipė į vietą, kur turėjo būti laužas, ir tarė:
-Faro.
Iš lazdelės iššoko miniatiūrinis liepsnojantis liūtas ir įšoko tarp šakelių ir lentų. Liūtas pradėjo žaisti, lakstyti aplink, lįsti į kiekvieną plyšį tarp lentų, kai galiausiai liūtas ir mediena virto liepsna. Elė įkūrė laužą, kuris turėjo sušildyti ir ją, ir klastuolį. Ji nieko nelaukė ir pribėgo prie plyšio.
-Ei, Nikai, eikš. Čia jauku bei šilta. Be to aš esu čia, - tai pasakė ir, užsidengusi burną, sukrizeno.

[Nico Maquet]

 - Ne ne, nesitikiu, tik... - nebaigė minties, pats nesuprasdamas, ką norėjo toliau sakyti, - Man svarbiausia, kad tau būtų šilta, o megztinis... bus dar tų megztinių, - kimiai nusijuokė, nerangiai patapšnojęs merginą per pečius.
 Staiga jos akys atsimerkė. Tas staigus gestas (na, ne gestas, tačiau judesiu to irgi nepavinsi) privertė jį stabtelėti ir dar sykį atkartoti mintyse jos žodžius. Prisiminęs raustelėjo, tačiau nesureikšmino jokio žodžio, tad nusprendė nieko ir nekomentuoti - nenorėjo, kad mergaitė pasijusti nepatogiai.
 Sulig jos atsistojimu, Nikas atsisėdo ir tik ranka nubraukęs visą smėlį iš plaukų, pakilo ant dviejų kojų, smalsiai žvelgdamas, kaip juodaplaukė bando atsikratyti žemės iš suknelės.
 Nusekė ją, dairydamasis aplinkui. Ola neatrodė labai jaukiai ir jis neturėjo didelio noro lįsti vidun. Kita vertus, leisti tai daryti jai vienai, atrodė dar blogesnė mintis, tad be žodžių nusekė įkandin. Aišku, pro tokį mažytį tarpelį jis nepralįstų, tad burtų lazdelės pagalba perkėlė vieną akmenį tolėliau, kad praplėstų įėjimą. Šiam padidėjus juodaakis be vargo galėjo užeiti vidun.
 Kol jis darbavosi su akmeniu, Elė spėjo jau užkurti smagiai bespragsintį laužą, kuris suteikė daug daugiau šviesos nei jos burtų lazdelė, kuria ji pasišvietė prieš tai. Ugnis nudažė olos sienas šilta rausva šviesa ir dabar jos vidus atrodė nepalyginamai jaukiau. Jos paragintas įlindo į olą. Kelių burtų pagalba išdžiūvusių lapų krūvą pakeitė į gelsvai rudą šiurkščios vilnos pledą, jį patiesė netoli laužo. Klestelėjo ant patiesalo ir patapšnojo vietą šalia savęs.
 - Nagi, sėskis šalia, - puse lūpų šyptelėjo.

[Eleizija Stigler]

Išgirdusi Niko prašymą, ji dar šiek tiek pastovėjo, bet galiausiai atsisėdo šalia klastuolio ir padėjo savo galvą jam ant pečio. Varnė pažvelgė į laužą, kurį pati ir užkūrė. Ištiesė link jo rankas ir laukė. Netrukus ugnies kaitra pradėjo glostyti merginos delnus ir skruostus. Jai net pasidarė per šilta, bet vėjui prasiskverbus pro kelis plyšius, ji dar stipriau prisiglaudė prie bernioko. Ugnies šviesa ją ramino, leido pasijausti kitokia. Ji jau net užmiršo senąją Elę, kai nusikirpo savo senuosius plaukus. Tada ji šiek tiek atsitraukė nuo vaikinuko ir, gerai įsitaisiusi, pažvelgė jam į akis. Lėtai ir maloniai ji pabandė persmelkti Niką kiaurai, sužinoti apie jį viską, visas jo paslaptis ir jausmus. Deja, nieko neišėjo. Ji tarė:
-Ar galėčiau? - mostelėjo link jo kelių.
Tada ji atsigulė ir padėjo savo juodą galvą ant jo kelių. Ramiai pradėjo žaisti su savo pirštais ant jo kojų ir, nurijusi seiles, prasižiojo:
-O kaip supratai, kad aš tau patinku? Tik neišrausk ir nemikčiok, gerai? Nes mane tai priverčia taip pat paraudonuoti.
Netikėtai Elę užplūdo prisiminimai. Senelės šilti apsikabinimai, Franko pokštai, mamos istorijos prieš miegą, tėčio patarimai ir... Elė giliai įkvėpė deguonies ir iškvėpė anglies dioksidą. Ir senelio Stiglerio rūstus žvilgsnis. Eleizija taip ir niekada nesuprato, kodėl senelis jos taip nemėgo. Frankas visada buvo jo numylėtinis, o varnė antraeilė mergaitė. Ją tai skaudino, bet po kelių metų ji susitaikė su tuo. Na tik jai dabar knietėjo sužinoti kodėl, bet kaip, nežinojo. Nes senis jau buvo seniai pakratęs kojas. Visi manė, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, bet tik mažoji Stigler žinojo visą tiesą.

[Nico Maquet]

 Varnė atsisėdo šalia, dėl ko juodaplaukio veide atsirado vos pastebima šypsena. Šiaip jis šypsodavosi itin retai, tačiau su Ele viskas buvo kitaip... Šalia jos šypsena pati atsirasdavo jo veide ir trylikametis negalėjo jos suvaldyti. Šypsojosi jis, tarp kitko, neparodydamas dantų, dažniausiai vien lūpomis, bet jo atveju tai jau reiškė neįprastai daug.
 Pasuko galvą link jos galvos, besiilsinčios ant jo peties ir netyčia (tikrai netyčia) pakštelėjo ją į viršugalvį. Iš karto po to nusisuko į laužą. Tylėjo, nes ši akimirka jam pasirodė pernelyg graži, kad būtų galima ją gadinti žodžiais. O žodžiai... na, jie dažniausiai viską tik gadina - tai, kas svarbiausia, yra pasakoma akimis, prisilietimais, galų gale, poelgiais, o ne žodžiais.
 Buvo gera. Taip gera, kad pamiršo, jog jiedu pažįstami vos savaitę. Laužas suteikė malonią šviesą ir šilumą, be to, čia buvo tik jiedu, galėjo nebijoti, jog tuoj juos užklups koks piktas ūkvedys ar dar kas ir nuvarys miegoti. Ne. Čia jie galėjo mėgautis vienas kito draugija niekieno netrukdomi.
 Skvarbus rudų Eleizijos akių žvilgsnis privertė jį jaustis nepatogiai, nuo jo norėjo susigūžti į embrioną, tačiau vis dėlto nenusuko savųjų akių, išlaikė jos žvilgsnį. Atrodė, lyg ji bandytų jį nurengti akimis ir tai kėlė velnišką diskomfortą.
 - Taip, žinoma, - linktelėjo ir suglaudė kojas, kad jai būtų patogiau.
 - Lengva tau sakyti: nemikčiok, - kimiai bei visai ne linksmai nusijuokė ir susimąstė, - Na, o kaip tu supratai, kad tau patinka knygos ir istorija? - po kelių ilgų minučių tylos pasiteiravo, - Nežinau net, tiesiog tai jaučiu ir tiek, su tavimi jaučiuosi, - nutilo ieškodamas tinkamo žodžio, - laimingesnis, - gūžtelėjo pečiais.
 Ranka pati ėmė glostyti varniukės galvą, pirštais šukuodama tamsius vešlius plaukus, išsidraikiusius ant jo kelių, savo spalva susiliejusius su jo kelnėmis, išsiskiriančius tik spindesiu.
 - Na, tai tavęs paklausiu to paties, kad jau tokia smalsi esi, - pagaliau ryžosi prabilti ir - nuostabu - nebemikčiojo.
 Ilgi pirštai slinko jos trumpais plaukais, kartais lyg per atsitiktinumą perbraukdami per švelnų it šilkas skruostą, įkaitusi nuo - nebuvo tuo tikras - laužo šviesos. Arba gal dar nuo kažko.
 Nors mergaitė jam labai patiko, vis dėlto vienas faktas nedavė Nikui ramybės. Puikiai suprato, kad ji yra tik vaikas, o ir jis pats - toli gražu dar nebuvo tinkamo santykiams amžiaus. Vis apie tai pagalvojus jo kaktą ,,išpuošdavo" gilios raukšlelės, tad ir dabar atrodė gerokai sunerimęs, nors tikrai nenorėjo taip atrodyti.
 - Klausyk... - vos girdimai pradėjo, tačiau taip ir nerado savyje jėgų baigti mintį.

[Eleizija Stigler]

Varnė paliko sąmonės glūdumoje blogus prisiminimus apie senelį. Elė, išgirdusi atsakymą į savo klausimą, nusišypsojo ir, gulėdama ant Niko, pažvelgė jam į akis. Viena ranka pradėjo purenti savuosius plaukus ir nusijuokusi tarė:
-Laimingesnis? Nejau aš tau tokia ypatinga? - Ir tada klastuolis Elės pasiteiravo to paties. Ji net užspringo seilėmis, bet po kelių sekundžių susitvarkiusi pridūrė. -Aš nesakiau, kad tu man išties patinki, kaip berniukas. Tikriausiai būsi pamiršęs tą žodį GAL. Ir be to, kas čia tokio blogo smalsauti apie vaikinuką, kuriam tu patinki, a? - tada ji su maža jėga bedė pirštą į jo krūtinę. -Turi problemų su smalsiomis merginomis?
Varnė užsimerkė ir smagiai suraukė savo nosytę. Ugnies kaitra švelniai glostė jos įraudusius skruostus, o ji tik mąstė ir mąstė. Eleizija, net negalvok apie rimus santykius su šiuo bernužėliu. Na, kol kas. Jam tik 13, o tau 11. Kai paaugsite, gal ir bus galima tarp jūsų, kai kam įvykti. Netikėtai Nikas žiojosi kai ką sakyti, bet, ištarus pirmąjį žodį, nutilo. Tyla - ji kartais taip mane nervina, bet kartais ir atpalaiduoja. Eleizija atsimerkė, bedė niūrų žvilgsnį į vaikiną ir sumurmėjo:
-Na, jau pradėjai, tai būk malonus ir pabaik.

[Nico Maquet]

 - Nejaugi dar to nesupratai? - žaisminga kibirkštėlė sužibo tamsiose Niko akyse.
 Ar mergaitės būtinai turi viską išgirsti du kartus? Jis visada laikėsi nuomonės, kad žvilgsniai ir kiti nebylūs gestai pasako daug daugiau už tuščius žodžius, bet, matyt, klydo. Ar visos mergaitės tokios, ar tik ji - trokštanti būtinai viskuo įsitikinti kelis sykius? Matyt, varniška prigimtis daro savo.
 Sumišo. Taip, buvo pamiršęs tą nelemtą žodį, tačiau gi negalėjo imti ir lyg niekur nieko prisipažinti, tad nuleido pastabą negirdomis.
 - Na, gerai. Tada paklausiu kitaip, - šyptelėjo, žaisdamas su Eleizijos plaukų sruoga, - Jei patinku, tai kodėl? - kiek patylėjęs pridūrė, bet jau tyliau ir rimčiau, - Ir kodėl pati nežinai, kodėl tik gal? - nudelbė žvilgsnį.
 Kažkur tolimoje smegenų kertelėje suvokė, kad nederėtų taip jos provokuoti - kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, jis suprato pats skatinąs jausmus, tačiau... nė pats negalėtų pasakyti, kodėl jam tai pasidarė svarbu ir kodėl nutarė nesipriešinti.
 Kurį laiką jiedu tylėjo. Klastuolis ir toliau žaidė su jos plaukai, nepaleisdamas iš akių laužo. Maža kas gali nutikti, nors, tiesą pasakius, mintimis buvo toli nuo čia.
 - Ne, nieko, pamiršk, - sutrikęs burbtelėjo.
 Supratęs, kad jo atsakymas gali pasirodyti šiurkštus (net jei jis to ir nenorėjo), pažvelgė varnei į akis ir blankiai šyptelėjo.
 Norėjo ją paliesti, paliesti skruostą, ranką, gal ne tik paliesti ranka. Norėjo prisitraukti ją arčiau, įkvėpti jos kvapą, pajusti jos šilumą... Tačiau nedrįso.
 Blogos mintys kaip mat išgaravo, jau net spėjo pamiršti savo nerimo priežastį. Nes kam jaudintis į priekį?

[Eleizija Stigler]

-Ne, nepamiršiu, - pasakė ir šyptelėjo. -Jei jau taip nori sužinoti, pasakysiu. Erzina tave tas mano GAL? Nesijaudink, nes su kiekviena akimirka, praleista kartu su tavimi, tas žodis vis mažėja, nyksta iš lėto. Aš dar pati nesuvokiu savo jausmų, supranti? Negaliu sakyti, kad jaučiu tau simpatiją. Nes tau būtų melas. Kai sužinosiu, ką visa tai reiškia, - bedė pirštą į savo krūtinę. -Tada ir pasakysiu viską.
Varnė dar arčiau prigludo klastuolio ir netik laužo ugnies kaitrą, bet ir Niko kūno šilumą, kuri ją ramino. Ji norėjo prie jo priglusti kuo arčiau, bet tuo pačiu metu bijojo ir norėjo pakilti nuo jo kelių. Tada ji paėmė Nikučio ranką ir sunėrė savo pirštus su jo. Mergina trumpai ir nepastebimai suvirpėjo. Ji užsimerkė, bet ir tada jos vaizduotė sudėliojo klastuolio veidą tamsoje. Atrodė, kad jos smegenys tiesiog pašėlo dėl to berniūkščio. Dieną, naktį ji tik galvodavo apie jį. Net sapnuodavo jį. Tada ji nurijo seiles ir pasiryžo atsakyti į pirmąjį klastuolio užduotą klausimą.
-Atsimeni, neseniai manęs klausei, kodėl tu man patinki. Na, tai pamąsčiau ir nutariau tau atsakyti. Tu kitoks, nei kiti vaikinai. Kažką turi, kas tave iš jų išskiria. Nežinai, gal tavo tie plaukai, su kuriais noriu pažaisti, gal tavo akys, į kurias norisi žiūrėti vakarais, o gal tavo tas virpantis balselis, kai tavęs pasiteirauju kažko apie tavo jausmus ir apie save, - tai pasakiusi ji suraukė savo nosį ir nusišypsojo lūpų kampučiais.

[Nico Maquet]

 Taip, jis supranta. Nes ir pats iki galo nežino, ką jaučia ir kodėl. Suprato, kad nereikėtų leisti jausmams įsišėlti, tačiau nieko su tuo supratimu nedarė, net atvirkščiai - nė pats to nesuvokdamas vis pylė benzino į tą ugnį, degančią kažkur viduje.
 Žvelgė į jų delnus, į susipynusius pirštus ir vien to žiūrėjimo jam pakako, vien dėl jo jautėsi esąs laimingesnis. Geresnis. Net nesvarbu, kodėl jis taip jautėsi. Tiesiog taip buvo ir viskas, kita jo nedomino. Nebent varniukė, kurios virpesį dabar pajuto. Pažvelgė į jos šokoladines akis
 - Kodėl virpi? - tyliai, kimiai sušnabždėjo, laisva ranka švelniai glostydamas jos skruostus.
 Linktelėjo. Jis atsimena klausęs, bet nesulaukęs atsakymo, vis dėlto nesitikėjo, kad ji ryšis apie tai prabilti. Manė, kad ji kaip tik nuleido jo klausimo negirdomis, nes nenori apie tai kalbėti.
 Atsakymas jį sutrikdė. Kas išskirtinis? Jis? Negali būti. Jis gi tiks kaip visi, gal tik kiek protingesnis, tačiau tuo pat metu nuobodesnis. Negi jo neįdomi asmenybė gali kažkam patikti? Na, bet taip - juodaplaukė net nekalbėjo apie jo asmenybę, tik apie išvaizdą, tačiau ir ši Nikui neatrodė kažkaip ypatinga.
 Suvokęs, kad reikėtų ką nors atsakyti, lyg nenoromis burbtelėjo.
 - Mat kaip.
 Šaunuolis, Nikai, nieko nepasakysi. Nieko gudresnio sugalvot negalėjai? - mintyse supeikė pats save. Pyko ant savęs dėl to, kad šalia šios mergaitės negali normaliai mąstyti.
 Paglostė jai petį.
 - Na, gerai, papasakok dar ką nors, - ne itin vykusiai pabandė nutraukti tylą.

[Eleizija Stigler]

Nežinodama apie ką kalbėti, ji pradėjo pasakoti savo giminės medį. Kad ir kaip tai kvailai atrodė, bet kitos išeities nebuvo.
-Net nežinau apie ką čia galiu pakalėti, - pasakiusi atsimerkė. -Gal apie mano giminę, a?
Elė laukė Niko atsakymo ir iškart galvoje ruošėsi šiai temai. Bandė prisiminti visus savo šeimos narių vardus, ypatingus gebėjimus ir t.t.
-Pažinojau tik du savo prosenelius, tėčio mamos tėvus. Kaip ir sakiau seniau, turiu turkiško kraujo, kurį paveldėjau iš savo prosenelio, Ali Bedardo. Anglišką kraują paveldėjau iš savo senelių von Peach, o lietuvišką - tikriausiai iš senelio Stiglerio giminės. Kodėl tikriausiai? Na, mes nelabai ką ir žinome apie jo tėvus, nes jie jį paliko vaikų namuose, kai seneliui buvo tik treji. Tik iš dokumentų išsiaiškinome, kad jo motina, mano prosenelė, buvo kilusi iš Lietuvos. Mano šeima yra grynakraujiai burtininkai, tik senelis, Korhanas Stigleris, yra žiobaras, - Elė nurijo seiles ir neprasitarė, kad Korhanas - vilkolakis. -Turėjau dvi tetas, bet mano tėčio sesė mirė, nesulaukusi net savo aštuoniolikto gimtadienio. Turiu vieną pusseserę, bet net nebandyk į ją pažvelgti akies kampučiu. Net nerizikuok pažvelgti į kokią kitą merginukę, nes aš labai pavydi, - nutaisė rūškaną veidą, ir neištvėrusi pradėjo juoktis.
Elė užsimanė valgyti, kas buvo labai keista. Nes tokiu laiku ji niekada nieko negerdavo (na gal tik vandenį) ir nevalgydavo. Ant žemės pamatė gulintį didelį akmenį ir nukreipė į jį lazdelę. Ji buvo pasiruošusi pirmą kartą išbandyti transfigūracijos burtažodį, kuris daiktą paverčia į maistą, apie kurį galvoji.
-Mileda.
Akmuo pradėjo keistis. Tai įvyko labai greitai. Ir štai priešais Elę gulėjo krepšelis zefyrų, o šalia jo - iš kažkur atsiradę iešmai. Varnė nieko nelaukė ir pagriebė zefyrus ir atplėšė krepšelį. Iškart po jų užuovėją pasklido jų kvapas. Eleizija paėmė vieną ir įsidėjo į burną. Tada paėmė kitą ir pridėjo prie klastuolio burnos.
-Nori?