0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

rulonaS

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #30 Prieš 13 metus »
  Pajutus Shanos spyrį visu skausmingumu, Merytė bakstelėjo lazdele į skaudamą vietą, kad laikinai numalšintų skausmą. Laikas baigti šią kovą arba tiesiog iš jos pabėgti nusprendė senė darželinukės veidu.
  Tos dešimt sekundžių buvo pačios ilgiausios Mery gyvenime. Ji pasitaisė skrybėlę (kad slėptų akis). Pametė visą kairės rankos plaštaką, tačiau nė nesivargino ieškoti. Vis tiek mano laikas jau atėjo, liūdnai pamanė. Ir džiaugėsi, kad visą egzistenciją buvo dešiniarankė. Per petį, niekur nesitaikydama paleido kelis žudymo burtažodžius ((Qrane, gali parašyti, kad nulėkė į tave :D)). Žengdama per sušąlusią salą, mergaitė viena ranką buvo padėjusi ant nugaros, o kita laikė lazdelę. Priėjo į vandenį ir murktelėjo gilyn, bet ne skandindamasi, tik norėdama perplaukti ežerą ir išlipti kitam krante.
 

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #31 Prieš 13 metus »
Visai netikėtai, jai gulint ant žemės, į ją skriejo dar vieni kerai.
- Žmonės, jūs visai etiketo nesimokę? Ne nu, skriaust gulintį žmo...
Šio sakinio ji jau nebeužbaigė, kadangi ją pribaigė Mery paleisti kerai. QQ pajuto stiprų skausmą ties ta vieta, kur kerai pataikė pirmiausia - kojomis. Skausmas dideliu greičiu pasklido po visą jos kūną. Ji norėjo rėkti, tačiau negalėjo. Norėjo muistytis, nustumti tą skausmą nuo savęs, bet tai buvo neįmanoma. Galiausiai ugnelė jos širdyje užgeso. Ji mirė. Gulėjo sustingusi be kaulų ant žemės. Didžiausias pažeminimas, kuris tik galėtų būti...

*

Saulės Spindulėlis

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #32 Prieš 13 metus »
  Kaip norėčiau ten atsidurti.. Ir parodė į salą ežero vidury. Manau, kad ten galbūt yra daug šilto, švelnaus smėliuko. Kurio nelabai rasi šiose apylinkėse. O kaip norėčiau dabar būti prie jūros... Kai grįšiu namo butinai paprašysiu tevelių, kad mane ten nuvežtų. Ji bežiūrėdama į salą nė nepastebėjo, kad prie jos prisėdo antrasis žmogus. Ji pažvelgė į jį ir sušuko:
  -Edvardai, kaip malonu tave matyti. Kodėl nebuvai pamokose? Gal sirgai?-labai juo rūpinosi Bela.

*

Ben Miller

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #33 Prieš 13 metus »
Ben Miller neskubėdamas atpėdino į salą ežero viduryje. Nors oras buvo geras ir aplinka graži Benui nuotaikos nebuvo. Na ką, nuobodulys savo daro ir nuotaikos tikrai nekelia. Prie kranto berniukas pamatė suoliuką ir nutarė ant jo prisėdus pailsinti kojas. Nusivalė sniegą ir nusimetė nuo pečių kuprinę. Pasvarstęs ar tikrai protinga sėstis ant šio šalto suoliuoko vis dėl to atsisėdo ir pažvelgė į dangų su pasigėrėjimu akyse, nes debesys buvo tiesiog tobuli lavinti fantazijai.

*

Neprisijungęs Elena Cholmondeley

  • VII Kursas
  • *
  • 447
  • Taškai:
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #34 Prieš 12 metus »
Iš snaudulio pabudusi Endė iki kaklo pamatė vandenį.
-Aš čia atėjau... Bala žino ko! - suvaitojo ji ir pasitraukė ant sausumos. Iš dangaus krito dideli lietaus lašai, kurie tėškdavosi ant žemės taip, kad net sugebėdavo dar kažką šalią esantį aptaškyti. - Ir aš miegojau. - mergaitė įsmeigę akis į Hogvartso mokyklą, kuri buvo už penkių ar šešių kilometrų.  Endė susigriebė už galvos, kojų ir rankų pūkeliai pasišiaušė. - Dabar man kyla klausimas: kaip mes grįšime? - "mes" ji sakė apie kitus, tačiau į tai mojo ir apibėgo visą salą. Ji nebuvo itin ypatinga, tik daug medžių, skruzdelynų, vienu žodžiu - gamta. Kas dešimt centimetrų buvo pastatytas suoliukas, o salos "gale" rado apleistą prieplauką, į ją įlipusi mergaitė nusiyrė iki mokyklos teritorijų ir išlipusi iš valties prisiminusi įvykį, kurio nenorėjo atsiminti nubėgo kur kojos neša.

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 432
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #35 Prieš 12 metus »
Batų cakcėjimas nutilo, pilku kostiumu apsirengęs žmogus, perėjo akmenimis grįstą tiltelį, vedantį į ežero salą ir, pagaliau, pateko ant žolės. Žmogutis pradėjo krypuoti link pačio salos vidurio, ten kur neauga medžiai ir yra nuostabi proskyna. Tiesa, ne šiandien, šią dieną, kaip ir didumą dienų Anglijoje buvo apsiniaukę. Nors, ačiū Dievui, nelijo, - pagalvojo apvalusis žmogelis - sulytų dar kostiumą, o visų baisiausia - ūsus. Lyg pasitikrindamas ar jie vis dar vietoje storuliukas pakėlė ranką ir švelniai perbraukė juos ranka. Tobula, - šmėstelėjo Christian galovoje - kaip ir visada. De Shevrez iš kišenės išsitraukė pensė ir ja pasibalnojo nosį, dabar jis buvo panašus į kurmį. Lyg to negana jis išsitraukė laikrodį, pažvelgė į jį ir lyg triušis iš "Alisos stebuklų įalyje" tarė greičiausiai pats sau, nes, akivaizdžiai aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, nebent, žinoma, kažkas būtų slėpęsisi už tankių medžių, o priskaičiavus dar ir prietemą dėl debesų, taip, kažkas tikrai ten galėjo slėptis ir būti nepastebėtas, bet mažuliui tai buvo nė motais, nes jis tarė:
- Vėluoja, vėluoja, reikia jam paskubėti, - tuomet įsmeigė Christian savo kritišką žvilgsnį į dangų ir tęsė, gana malonų pokalbį pats su savimi - jei pradės lyti, jis skolingas man kostiumą.
Dangus, lyg ir išgirdo de Shevrez grasinimą, nes lyti nepradėjo, nepraktelėjo nė lašelis. Ūsuočius iš švarko kišenės išsitraukė dvi nepriekaištingai sulankstytas baltas šilkines pirštines ir jas staigiu judesiu užsimovė sau ant išpuoselėtų, aiškiai nebe manikiūristės pagalbos, rankų. Deja, mokytojo taip laukiamas žmogus nė neketino rodytis, bet, kadangi lietaus debesys, jau neatrodė tokie grėsmingi Christian nurimo ir lėtai laukė. Staiga, krūmuose kažkas sukrutėjo ir iš jų iššoko akmeninis triušis. Jis buvo užkerėtas pačio de Shevrez ir tikriausiai pajutęs savo šeimininką, atskubėjo pas jį. Gaila, tavęs dar nesugavo koks mokinukas, - pats sau pagalvojo profesorius ir lazdelės grakščiu lazdelės judesiu nuvijo žvėrelį šalin. Kiškis nusprendęs, kad žoleėdžiu jam būti nepatinak pasivertė į lūšį ir nustraksėjo iš salos. Transfigūracijos mokytojas pasukiojo galvą į visas puses, bet, ne, jis nesirodė. Na ką, dar laukiu dešimt minučių ir jei jis neateis, varau pietauti į Londoną, - pats sau pažadėjo mokytojas.

I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Susan Julie Thompson

  • VII kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #36 Prieš 12 metus »
[[Burtų trikovės turnyro užduotyse mane įsivaizduokit kaip vidutinio amžiaus moteriškę, o ne mokinę.]]

Žalia mantija apsigaubusi moteris išlindo iš didžiulės palapinės. Akys pirmiausia krito į žmonių gausybę, susirinkusią žiūrėti į pirmąją turnyro užduotį. Visi šaukė savo čempionų vardus, nekantraudami išvysti užduotį.
Pasiekusi pakylą moteris atsikrenkštė. Skardžiu ir magiškai pagarsintu balsu ji nutildė žiūrovus. Šie kaip mat nustojo šaukę ir kalbėjęsis.
- Štai atėjo ilgai laukta diena,- prabilo turnyro vedėja.- Šiandien išvysite pirmąją Burtų Trikovės turnyro užduotį, kurioje savo jėgas išbandys Biobetonso, Durmštrango ir, žinoma, Hogvartso čempionai. Užduotis nebus lengva ir gali sukelti čempionų gyvybėms pavojų. Tačiau- savo plonomis lūpomis šyptelėjo moteriškė- tikėkimės, kad to nebus.
Palaukusi, kol žiūrovai nustos šnibždėtis apie išgirstus žodžius, vedėja žvilgtelėjo į palapinę. Žinojo, kad čempionai jos įdėmiai klausosi nors apie užduotį ką tik buvo išgirdę.
-Pirmoji užduotis, kaip jau supratote vyks Hogvartso ežere.- Atsisukusi atgal į žiūrovus toliau kalbėjo ji.- Visi trys čempionai susikaus su skirtingais vandenų monstrais, kurie turi savitus ir labai pavojingus bruožus. Vieną iš jų gali mirtinai nudeginti elektros srovė, antrąjį gali mirtinai sužeisti aštrūs nagai, o trečiąjį verdantis vanduo paleistas iš monstro nasrų. Kiekvienas dalyvis bus laikomas įveikęs užduotį, nutraukęs švytinti pakabuką nuo monstro kaklo. Tai bus sunki ir pavojinga užduotis, kadangi ežere gyvena ne tik žuvys. Visiems trims dalyviams įvykdžius užduotis komisijos nariai susumuos taškus ir rezultatai bus paskelbti visiems. O dabar manau, laikas pradėti užduotį, tad kviečių pirmąjį Burtų Trikovės dalyvį.
http://filmai.in/uzeik-12713.html

"Harry Potter is all about confronting fears , finding inner strength , and doing what is right
in the face of adversity. Twilight is about how important it is to have a boyfriend.'' - Stephen King

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 174
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #37 Prieš 12 metus »
Lauke buvo didžiulis triukšmas. Girdėjos šūksniai "Hogvartss" "Ema" ir "Mes už Jordan". Kai pusamžė moteriškė išėjo iš palapinės žmonių balsai pamažu nutilo ir čempionų palapinėje esantys mokyklų atstovai galėjo girdėti jos žodžius.
- Štai atėjo ilgai laukta diena. Šiandien išvysite pirmąją Burtų Trikovės turnyro užduotį, kurioje...
Rafaela sedėjo palapinės kampe ir ištempusi ausis klausėsi vedėjos žodžių keikdama save baisiausiais žodžiais. Kokio velnio, pasakykit man, kokio velnio aš čia ėjau? Pabaisos, pavojai ir dar bala žino kokios nesamonės. Gryna savižudybė, ir jau antrą kartą einu į pavojus net nepamąsčius kas manęs laukia. Ji pažiūrėjo į kitus čempionus - iš Biobetonso atvykusį Jordan ir Drumštargo Emą. Atrodo bus nelengva. Juk jie irgi ne iš kelmo spirti. Rafaela pavartė lazdelę rankoje. Vyšnios medžio lazdelė su slibino širdies styga jai buvo brangi, ir ji nenorėjo jos prarasti kaudamasi su monstrais vandenyje.
- Visi trys čempionai susikaus su skirtingais vandenų monstrais, kurie turi savitus ir labai pavojingus bruožus. Vieną iš jų gali mirtinai nudeginti elektros srovė, antrąjį gali...
Nors ji buvo katik viską išgirdusi bet negalėjo nesiklausyti, o širdis daužėsi kaip patrakus. Suvokdama, jog jai tuojau reiks išeiti iš palapinės ėmė giliai kvėpuoti, kad nenualptų ir prisimindinėti burblinės galvos burtažodį. Numauti nuo vandens monstro kažkokį pakabuką. Beprotybė.
- O dabar manau, laikas pradėti užduotį, tad kviečių pirmąjį Burtų Trikovės dalyvį.- žmonės lauke suūžė ir Rafaela suprato, jog laikas pasirodyti. Užsimetusi apsiaustą kurį tuojau reiks nusiimti, nes su apsiaustu juk nenardysi, išėjo iš palapinės.
Saulė spigino į akis, o tribūnose pasigirdo šūksniai "Hogvarstsas" ir "Rafaela". Ši, kiek padrąsėjusi giliai atsiduso šypsodamasi ir mojuodama ranka nuėjo prie ežero kranto, kuriame raibuliavo mažos bangelės. Pagalvojusi, kokie pavojingi gyviai ten slepiasi Rafaela sudrebėjo. Nuo riešo nusiėmusi juodą gumelę ir surišo rudus banguotus plaukus į kietą kuoduką ir nusimetė juodą apsiaustą. Po juo buvo tokios pačios sodriai juodos spalvos vientisas odinis maudymukas, kuris šiek tiek šildė Rafaelą tokią šaltą dieną. Paėmusi lazdelę į ranką ji užsimerkė laukdama leidimo nerti.

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 174
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #38 Prieš 12 metus »
- Nerk, nerk, nerk...
Visos tribūnos skandavo vienintelį žodį, kuris Rafaelai skambėjo kaip mirties nuosprendis. Giliai atsidususi ji nukreipė lazdelę sau į galvą ir užsibūrė burbulinės galvos kerais. Dar kartą žvilgtelėjusi į vedėją sudrebėjo, įkvėpė ir suspaudusi lazdelę šoko į vandenį.
Vanduo buvo ne toks šaltas kaip atrodė, bet ir ne šiltas. Iš inercijos Rafaela įkvėpė ir įsitempė - jos tyko pavojai. Galėtų vanduo būti ir skaidresnis. Beveik nieko nematau. Žalia. O jei monstras irgi žalias? Jei jis man už nugaros? Būtų labai smagu, atsisuki ir matai - gražus monstrelis šiepiasi paskutiniam veiksmui kurį aš matysiu. Smagu. Ji sumosikavo kojomis ir nuplaukė per vandenį, dairydamasi savo priešininko.
- Lumos.
Lazdelės galas užsižiebė blankia šviesa, kuri apšvietė tik mažytį plotelį Rafaelai prie nosies. Dumbliose ji pastebėjo kažką praplaukiant. Monstras? Na kur tas bjaurybė, kuo greičiau susidorosiu su juo tuo geriau. Staiga kažkas sugriebė jai per liemenį. Rafaela riktelėjo, bet per burbulą apglėbusį jos galvą nieko nesigirdėjo. Kiek pasispardžiusi ji taikliai alkūne trenkė užpuolikui į pilvą, ir šis cypdamas nuplaukė. Kas per velnias? Nemanau kad monstras būtų toks mažas ir imstūsi su manimi terliotis. Vandens gyventojai... Gabikiai, kapos... Kapos, kapos... Galbūt?... Jos ramius apmąstymus nutraukė staiga pro šoną praplaukęs žvynuotas padaras, kuris aišku norėjo į ją atsitrenkti, bet Rafaela spėjo pasitraukti į šoną. Aišku kaip dieną kad kapos. Daugiau nežinau tokio padaro kuris būtų panašus į žvynuotą beždžionę.
- Sustink !- kimiai riktelėjo nukreipusi lazdelę į atplaukiančią butybę, bet, kaip dažnai nutinka, kerai nepavyko, o kapa sugriebusi Rafaelą ėmė tempti į dugną. Ši dar bandė ištrūkti spardydamasi, bet nieko nepavyko. Ji vėl nukreipė lazdelę į kapą, nuoširdžiai tikėdamasi, jog šį syk pavyks.
- Petrificus Totalus!
Ir tikrai pavyko. Kapa sustingo, bet imusi skęsti tysėsi ir Rafaelą. Šiai šiap ne taip pavykus išsivaduoti iš padaro glėbio, bet į ją pasileido dar penketas tokių pačių bjaurybių. Suknisti žvynuotgalviai.
- Duro! Duro! Duro! Duro!
Visos kerų pakirstos kapos ėmė grimzti, o penktoji kažkur prapuolė.
- Na, bjaurybe, išlysk...- murmėjo sau Rafaela, nekreipdama dėmėsio į savo prislopintą balsą, kuris skambėjo lyg sklistų iš vamzdžio. Besidairant iš apačios į jos kojas rėžėsi žvynai. Vandenyje pasklido kraujas. Rafaela supykusi nukreipė lazdelę į šeštąją, paskutinę kapą ir tarė.- Snufflifors
Kapa pavirto pele. Rafaela žinojo, jog pelė paskęs ir poveikis bus tas pats kaip pasiuntus Avada Kedavra, bet ji juk tiesiogiai nenaudojo nedovanotinų kerų ir negali būti nubausta. Pergalingai pažvelgusi į negyvą pelę nuplaukė toliau.

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 174
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #39 Prieš 12 metus »
Netoli tenuplaukus, Rafaela vėl pajuto artėjančią baimę. Kokia šlykštynė išlys dabar? Gal piktas vandenis arba galvakojis? Su pastaruoju susitikti netgi sutikčiau, kad tik nereiktų regėti kreivo pabaisos snukio. Ji pažvelgė į ramiai banguojančius dumblius. Ta ramybė tvyranti čia, gilumoje, būtų užmigdžiusi Rafaelą, jei ne įtampa ir atsargumas. Įtempus klausą ir žvalgydamasi aplink Rafaela nuplaukė tolyn, į tamsą, tarp aukštų dugno žolių.
Tolyn nusiįrė kelios išgąsdintos žuvys. Rafaela net neįžiurėjo jų, nes tokioje tamsoje lazdelės dėka įžvelgė tik kelis metrus nuo svo nosies. Staiga toli priekyje pasigirdo ūžimas ir merginos kojas nutvilkė karšo vandens srovė. Kas per velnias... Jai maudė nuplikytas kojas, bet nekreipdama, tiksliau, stengdamasi į tai nekreipti dėmėsio, Rafaela įsižiūrėjo į tamsą.
Ten kažkas sukrutėjo. Kažkas raudona. Tada dar ir dar kartą, o raudonos švytinčios juostelės artėjo link mergaitės. Kad mane kur... Išpūtusi akis Rafaela tiesiog stebėjo tą padarą, kuris tolydžiu artėjo. Greitai išryškėjo pailga galva, pilkšvai žalsvas kūnas, kuriam sukrutėjus prasiverdavo odos lopai, tarp kurių švytėjo raudoni ugnies atšvaitai. Ten, krante, viskas atrodė taip netikra, o čia... Ir čia tai lyg sapnas, taip neapčiuopiama. Bet vis dėl to tikra. Rafaela kabojo vandenyje kaip kokia paralyžiuota žuvis ir stebėjo padarą, kuris plačiai išsižiojo... Nasruose sušvytėjo ugnis... Vanduo suraibuliavo, ir pasileido link merginos...
Rafaela atsitokusi pasileido į šoną.
- Lapifors !- sušuko ji, kvailai tikėdamasi kad monstras virs mažyčiu gražučiu zuikučiu. Bet, nors kerai ir pavyko, monstras nėrė į šalį ir vėl dingo tamsoje. Oj bjaurybe, tuoj aš tave pašaldysiu... Įdomu kaip tada laidysi savo vandenėlį... Dairydamasi ton pusėn kur pabaisa nuplaukė, ji pamiršo, jog jos nugara nesaugoma ir visiems pasiekiama. Tik išgirdusi urzgimą už savęs sustingo. Tada lėtai atsisuko ir prieš save pamatė gilią gerklę ir didžiulius dantis. Iš gerklės pasigirdo dar vienas "Ghrrr" ir Rafaelai nespėjus iškelti lazdelės monstras užvėrė nasrus, įkalindamas Rafaelą juose.
Suklykusi mergina ėmė daužytis į monstro dantis negalėdama blaiviai mąstyti. Milžiniškas liežuvis vaikėsi ją per visą burną, ir Rafaela net negalėjo suvokti ir suprasti kur yra. Dešimtą kertą atsitrenkusi į du milžiniškus dantis ji prisiminė turinti lazdelę ir dalyvaujanti kažkokiame tai Burtų Trikovės Turnyre. Ką aš čia darau? Esu vandens monstro nasruose, mane vaikosi storas jo liežuvis, o aš kaip kokia kvailė daužausi į jo dantis. Neee, šito tai jau nebus. Nesiruošiu mirti kažkokioj prasmirusioj skylėj. Rafaela drebančia ir žaizdota ranka nutaikė lazdelę į pabaisos dantis ir sušuko
- Bombarda!- su trenksmu į vandenį išlekė trys priekiniai monstro dantys, o Rafaela nusitaikė jam į gerklę.- Peksipiksi Pasternomi!
Kerų žibas nulekė į monstro gerklės gilumą, o Rafaela išplaukė iš vis dar sučiauptų monstro nasrų.

*

Neprisijungęs Kaja Stark

  • *
  • 30
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I'm a high functioning sociopath.
    • Vita Est Illusion
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #40 Prieš 10 metus »
Ramų ir lygų it stiklas vandenį sudrumstė maža medinė valtelė, plaukianti skersai ežero link mažos salelės viduryje. Pavasario dangų besileidžianti saulė nudažė įvairiais raudonais atspalviais, kažkur toli, už Uždraustojo miško ir kalnų įsižiebė pirmosios nakties žvaigždės. Tačiau mergaitė gulinti valtyje tejuto lengvą vėją, kuris vis užmesdavo jos ilgus plaukus jai ant veido. Atsimerkė tik pajutusi dunkstelėjimą po savimi. Šiltas pavasario vėjas kaip mat pavirto šaltu gūsiu, pranašaujančiu bloga. Kaja staigiai atsisėdo ir apsižvalgė. Tik šešėlių žaismas, tikino save švilpė. Ją nupurtė staigiai atšalęs vakaras. Nors ir dėvėjo aptemptas juodas kelnes ir kerzus, marškinėlių atidengtos rankos šiurpo. Negelbėjo net storas apsiaustas. Už keliaraiščio juostos Kaja jautė užkištą lazdelę. Išsitraukė ją ir sušnibždėjo, ištikimosios pagalbininkės galas sužibo baltai apšviesdamas porą metrų aplink. Išlipusi iš valties, mergaitė ant pečių užsimetė kuprinę ir patraukė link saloje esančios uolos, išliko budri prie jos priėjus, ieškojo kokios nors gyvybės ženklų. Šalia uolos augo aukštas ąžuolas, Kaja į jį įlipo ir apsižvalgė po teritoriją. Kažkur tolumoje sūūkė pelėda, medžių šakas lenkė vėjas, bet šiaip buvo ramu. Tyliai liuoktelėjusi žemyn Kaja įėjo į uolą. Tikėjosi kokių nors piešinių ar suodžių žymių, bet nieko nebuvo. Uola buvo daugiakampė, ant žemės mėtėsi kažkoks purvinas sąsiuvinys. Kaja pakėlė jį ir susidomėjusi apžiūrėjo. Viršelis buvo odinis, beveik visi plono popieriaus lapai paliesti juodo rašalo. Įsigilinusi į smulkų raštą Kaja suprato, kad savininkas tikriausiai buvo vilkolakė, mergina, kuri išgyveno baisias kančias. Mergaitė bandė nuryti kietą gumulą gerklėje. Žinojo, kad Hogvartsas turi paslapčių dar prieš atvykdama, bet, kad tokių..? Neabejotinai, ir netrukus gali kažkas įvykti. Tai Kaja jautė jau ilgai, štai kodėl atplaukė čionai. Kažkas ją čia stipriai traukė, galbūt šitas dienoraštis laikė ją prisirišęs šaltomis prisiminimų virvėmis. Iš kuprinės išsitraukusi iš kuprinės gertuvę, Kaja į ją įlašino porą bespalvių lašų iš mažo stiklinio buteliuko. Gurkštelėjo. Žinoma pora lašelių itin stiprios degtinė obuolių sulčių skonio nepakeitė, bet nuo to mergaitė jautėsi drąsiau. Tada nusprendė negaišti. Tiesiog susirinko daiktus ir įlipusi į valtį išplaukė atgal. Dabar turėjo tikslą. Butinai sužinos kieno šis dienoraštis, taip ramiai gulintis jos odinėje kuprinėje.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 268
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #41 Prieš 9 metus »
Aplinka buvo kaip niekad keista. Nors jau lapkritis, tačiau nei šalnų, kurios piktai bandytų nugraužti pirštus, nei balto sniego, kuriame krykštautų maudomos mergaitės, nebuvo. Oras buvo tiesiog keistesnis - nuo karto kiek šiltesnis nei įprastai vėjas paglostydavo žmonių veidus. Visgi apsižvalgius aplink matai rudeniui būdingą pilku pluoštu aptrauktą dangų, plikai nurengtus medžius, kurie it statulos keistai styrojo išmėčiusios dramatiškas pozas, ir pavargusią geltoną žolę. Tačiau tolumoje buvo matyti rudenio fonui nebūdingas vaizdas – juoda figūra artinosi prie ežero. Galiausiai lėtai valtimi persilėlęs į salą, nepažįstamasis pats sau vienas kažko nusijuokė.
Tyliai iš pleveno vienišas, juoda mantija apsirėdęs keturiolikos metų vaikinas. Kruopščiai Klastūnyno šaliku apvyniotas kaklas, juodos blizgančios odinės pirštinaitės, dailiai nuvaksuoti juodi odiniai batai – beribio pedantiškumo simbolis. Jaunuolis atrodė ganėtinai žvaliai – žalsvos akys aštriai it peilis žvelgė ežero pusę, sveikai įraudusi nuo šalto it ledas oro buvo išbudinta. Vaikino tamsiai rudi trumpi plaukai nesėkmingai buvo bandomi kedenti vėjo – visgi jie tiesiog per trumpi, kad šis nenaudėlis juos plaikstytų kur tik užsimanęs.
Minutę pastovėjęs ir apsižvalgęs aplinkui, jaunuolis nupėdino keletą žingsnių toliau link nedidelės duobės, išsitraukė lazdelę ir it dirigentas mostelėjo ore, tyliai ištardamas kažkokį niekam nežinomą burtažodį. Pasirodė liepsna, šildanti liepsna, kuriai nereikėjo jokių malkų, ji tiesiog degė pati savaime tarsi tai būtų amžinoji ugnis. Kiek pasižiūrėjęs į geltonai oranžinę vėjo plaikstomą liepsną, jaunuolis dar kartą mostelėjo lazdele diriguodamas antrąjį burtažodį – pagaliau apsireiškė ganėtinai keistas tačiau minkštas maišas, ant kurio vietos laisvai užtektų dviems, o draugiškai pasispaudus ir trims žmonėms.
Ilgai nestoviniavęs jaunuolis atsisėdo ant keisto daikto, kuris tikriausiai buvo panašus į didžiulį sėdmaišį, ir ištiesė kojas. Jo keliai nemaloniai trakštelėjo, todėl jaunuolis kiek prikando lūpą ir nežymiai suraukė kaktą. Matyt, jau senstu, mintyse sukikeno ir lyg koks šizofrenikas velniškai nusišypsojo pats sau. Taip paslaptingai jaunuolis paslėpė lazdelę kažkur savo skverne, o vietoj jos išsitraukė nedidelę knygutę rudu viršeliu ir auksiniais kraštais. Ant viršelio skausmingai auksinėmis raidėmis buvo išpaišytas užrašas „Apsigynimas nuo juodosios magijos Aurorams.“ Jaunuolis tiesiog atsivertė kažkur vidury knygos, kur buvo įdėtas margais raštais, panašiais į gyvatę, išpuoštas skirtukas ir įsmeigė akis į tekstą, kruopščiai analizuodamas kiekvieną raidę, kiekvieną žodį ir kiekvieną sakinį. Betrūksta, kad tik kas nors atneštų sausainių ir arbatos nusijuokė mintyse keistasis jaunikaitis.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Hope Džein Shilck

  • II kursas
  • *
  • 121
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Klastūnyno Prefektė
    • Soundcloud, see u there
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #42 Prieš 9 metus »
Nors dar tik buvo lapkričio mėnesis , rudeniškas šaltukas nesnaudė ir Hope traukdama link ežero užsidėjo pirštines . Ramūs vėjo gūsiai kedeno blondinukės ilgus plaukus ir vertė perbėgti per kūną šiurpuliukus . Klastuolė buvo laiminga , jog šiandien nereikėjo dėvėti mokyklinės uniformos ir šiltas vilnonis prigludęs megztinis pabrėžė ne tik figūrą , tačiau ir šildė . Na, ir orelis pagalvojo mergina ir valties pagalba pradėjo keltis į ežero salą . Dar vis Hope akys bėgiojo po apylinkęs . Merginai šios vietos dar vis buvo sunkiai pažįstamos ir kėlė nuostabą . Tiesa , Hope nebuvo žiobarė ir visą laiką gyveno magiškajame pasaulyje , tačiau tokios vietos , kaip Hogvartsas , jai buvo lyg kitas pasaulis . Dangumi praskrido paukščių būrelis . Jų išsidėstymas priminė taisyklingą trikampį .
- Viskas čia tobula , - sukikeno Hope . Valtis tiesiog slydo ežero vandeniu ir sukūrė šiokias tokias bangas , kurios priminė ramią gyvenimo tėkmę . Niekas nestovi vietoj - niekada to nepamiršk - dar vieną mintį Hope brūkštelėjo savo mintyse . Blondinukė nuoširdžiai laukė momento , kada galės jausti po kojomis žemę ir bus saugi . Tikriausiai niekada nebuvo paminėta , jog ši klastuolė nemoka plaukti ir vanduo buvo vienintelis dalykas , kurio ji bijojo . Dėl šios priežasties artėjantis krantas jai kėlė džiaugsmą .
Hope artėdama galėjo įžiūrėti tolumoje ne tik krantą , tačiau ir kontūrus . Žmogaus kontūrus . Na, guminukų nereikės doroti vienai - tyliai pamąstė ir nusiteikė naujoms pažintims.
Pasiekus krantą , Hope atsargiai išlipo iš valties ir atsiduso dėl jaučiamos žemės . Jeigu kada nors tektų pasirinkti vieną iš gamtos stichijų aišku būtų tik vieną - tai tikrai nebūtų vanduo .
Atmetusi plaukus , bondinukė artėjo prie prieš tai matyto žmogaus kontūro . Kuo buvo arčiau tuo geriau matė , jog tai yra vaikinukas ir buvo jau kažkur matytas . O šalikas ant kaklo išdavė , jog jis iš tokio pačio koledžio , kaip ir Hope . Tikriausiai buvome prasilenkę koridoriuje ar bendrajame kambaryje - paaiškino pati sau Hope .
- Sveikas , - švelniai pasisveikino Hope su nepažįstamuoju ir pamačiusi jo rankose knygą tikėjosi , jog jam netrukdo , - netrukdau ?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 metus sukūrė Hope Schilck »
We Slytherins are brave, yes, but not stupid. For instance, given the choice, we will always choose to save our own necks.
But you must remember that you could be great, you know, it’s all here in your head, and Slytherin will help you on the way to greatness, no doubt about that.
Klastūnyno Prefektė Hope Džein Shilck
 (KL2)

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 268
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #43 Prieš 9 metus »
Jaunuolis išgirdo žingsnius lėtus ir ramius. Bent kažkieno keliai netraška pasijuokė mintyse iš savęs vaikinas, vis tebežiūrėdamas į knygą. Užbaigęs pastraipą jaunuolis greitai įsikišo knygą į atgal į juodos mantijos vidinę kišenę, tikėdamasis, kad paslaptingoji mergina nespėjo nuskaityti knygos pavadinimo. Vos paslėpęs savo lobį – knygą – nepažįstamasis greitai nusuko akis į šviesiaplaukę merginą, kurios tikrai nesitikėjo sutikti tokioje Dievo užmirštoje vietoje. Nežinia, kas ją čia atgabeno, tačiau visada galima atidžiai ir atsargiai paklausinėti, todėl jaunuolis nutaisė draugišką miną, dirbtinai išlygindamas susirūpinimo raukšleles, kurios dar paslapčia vis dar analizavo knygos tekstą.
Na, nematytas veidas, reiškia reikia susipažinti nežymiai pats sau kilstelėjo lūpų kampučius taip sau nusišypsodamas. Galiausiai susivokęs, kad jau pats laikas išeiti iš savo pasaulio, nepažįstamasis plačiai nusišypsojo atėjusiai panelei, atidžiai stebėdamas kiekvieną jos kūno judesį – juk negali žinoti, ar ji buvo draugas, ar priešas. Mergina... Reikia pasisaugoti, nes juk negali žinoti, ką rezga šios mažos gyvačiukės vis kikeno mintyse vaikinas, žinodamas, kad jeigu padarys bent vieną netinkamą žingsnį, jo kailį kočėlais išplaks visos Hogvartso merginos – mat jos turi keistą madą išsipasakoti apie džiaugsmus, vargus, skausmus ir problemas. O neduok Dieve problema vaikinas, o juo labiau Klastuolis – kailis greitai pradeda svilėsiais dvelkti.
- Laba diena, panele. Žinoma, kad netrukdote. Prašom prisėsti. Šalia ugnies kiek šilčiau nei šiaip stovint vėjuje. – ramiu, tačiau melodingu balsu ištarė jaunuolis – tačiau ar nebaisu prisėsti šalia vaikino, kurio net nepažįstate. Juk nežinia kokių kėslų gali turėti klastuolis.
Ištardamas žodžius vaikinas šiek tiek pasislinko, palikdamas nemažai vietos Hope vietos ir leisdamas jai įsipatoginti, nors žinoma ir pats savęs nenuskriaudė, mat jau pats laikas buvo pakeisti sėdėjimo pozą, nes kojos buvo šiek tiek nutirpę – ak, tas jausmas, kai kelnės atrodo pilnos kažkokio keisto ledo. Vos pats įsipatoginęs, nepažįstamasis greitai išsitraukė lazdelę ir grakščiai mostelėjo ore diriguodamas naują komandą savo lazdelei – šį kartą jo norų sąraše buvo du puodeliai karšto šokolado. Abu puodeliai kybojo ore priešais jaunuolius. Vaikinas nieko nelaukdamas įsikišo lazdelę į mantiją, nusimovė odines pirštines, padėjo jas šalia kojų ir atsargiai pirštais apraizgė puodelį. Atsargiu rankos gestu klastuolis parodė į puodelį Hope, leisdamas suprasti, kad kitas puodelis buvo skirtas ne kam kitam, o būtent jai ir tik jai.
-   Leiskite paklausti, kas jus tokiu metu atginė į salą. Juk čia pavojinga ir nežinai, ką gali sutikti. Galbūt koks nors plėšrūnas išlįs iš už kokio akmens ir norės jus suvalgyti – šelmiškai vaikinas bandė pagąsdinti merginą, vis skardžiai ir šmaikščiai nusijuokdamas.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Hope Džein Shilck

  • II kursas
  • *
  • 121
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Klastūnyno Prefektė
    • Soundcloud, see u there
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #44 Prieš 9 metus »
Hope tikrai buvo smalsu , kokią prieš tai jaunuolis skaitė knygą , tačiau nedrįso klausti . Mes visi kartais norime privatumo ir pabūti su savimi - samprotavo blondinukė . Ji žinojo , kaip stipriai kartais reikia pabūti tiesiog su savimi ir pavartyti kažką , kas tikrai Tave nuramintų . Ši aplinka puikiai tam tiko .
Nors spaudė šaltukas , mergina nepabūgo ir džiūgavo dėl galimybės pažinti ne tik naują vietovę , tačiau ir sutikti žmogučių , kurie atrodė tikrai nuoširdūs ir mieli . Jis klastuolis, tad galbūt ši pirma mintis "nuoširdus ir mielas" jam visai netinka? toliau samprotavo Hope, tačiau greitai pati save nuramino Bet aš tai taip pat klastuolė, tad ši mintis netinka. Staiga jaunuolis pasisveikino ir Hope šiek tiek sutriko , kadangi kreipinys trečiuoju asmeniu jai buvo šiek tiek netikėtas . Na, štai, jis mandagus - Hope toliau kūrė jaunuolio paveikslą savo mintyse .
- Tikriausiai, aš dar neprisistačiau. Esu Hope Džein' Skilck. Visiškai nauja persona, šiame mokslų pasauly,- prisistatė Hope ir galbūt šiek tiek paraudo, kadangi ne itin dažnai kalba apie save.
- Ačiū , jeigu tikrai nesukelsiu nepatogumų , sutiksiu su šiuo pasiūlymų , - nusišypsojo mergina ir prisėdo šalia , - pirmiausiai , gal galime sutarti dėl vienos bendravimo taisyklės ? Nereikia į mane kreiptis "Jūs" , aš viso labo tik paprasti klastuolė iš Hogvartso , tad kreipkis į mane "Tu". O jei jau prabilome apie kėslus ir klastuolius, kaip jau minėjau esame iš to pačio koledžo, tad ar nebijai bendrauti su manimi? Galbūt tai aš turiu visokiausių kėslų ir gudrybių? Sakoma, moterys, kaip lapės,- tyliai sukikeno blondinė ir visiškai atsipalaidavo. Prieš tai jaučiama įtampa tiesiog išgaravo ir Hope daugiau nebejautė jaudulio, kuris retkarčiais aplanko visus.
Tikriausiai didžiausią nuostabą merginai sukėlė jaunuolė magijos triukas, kurį jis tikrai turės mane išmokyti, ir pilnas šilto, tiksliau, karšto šokolado puodelis. Dėl tuo metu ore tvyrančio šaltuko, šis jaunuolio gestas būtų pradžiuginęs bet ką. Tad visi deganti džiaugsmu, Hope paėmė puodelį ir išsitraukė guminukų.
-Ačiū Tau labai, žinau, jog mano saldumynai ne tokie šilti ir keliantys džiaugsmą, tačiau tai taip pat gali paįvairinti šias pokalbio akimirkas, - maloniai ištarė panelė.
 Galiausiai pajutusi šilumą tarp delnų, Hope teikėsi atsakyti į kitą jaunuolio pastebėjimą, bei klausimą:
-Kodėl būtent sala? Tikriausiai todėl, jog niekada čia neesu buvus. Iš vis - Hogvartsas.. Man dar nepažinta vieta,- tyliai pasakojo mergina,- dar vis nepavyksta nepasiklydus praeiti pro mokyklos koridorius ir patekti į pamokas. Bet jau spėjau pavargti. Galbūt ne nuo to chaoso, tačiau pačiai nuo savęs. Nuo savo vidaus ir minčių, tad dėl šios priežasties ir atkulniavau čia. Maniau, jog pabūsiu viena ir galėsiu viską susidėlioti į reikiamas vietas. BET aš visiškai nesigailiu ir tikrai nepykstu, jog čia esi Tu ir mes kalbamės,- Hope gurkštelėjo karštai šilto gėrimo ir pajutusi šilumą savo kūne ji tęsė,- ir aš nebijau. Nebijau nieko kito, nebent pati savęs. O kodėl Tu čia? Kokia priežastis atvedė Tave į šią ramią Hogvartso apylinkių vietą?
Mergina norėjo išgirsti ir jaunuolio istoriją.
We Slytherins are brave, yes, but not stupid. For instance, given the choice, we will always choose to save our own necks.
But you must remember that you could be great, you know, it’s all here in your head, and Slytherin will help you on the way to greatness, no doubt about that.
Klastūnyno Prefektė Hope Džein Shilck
 (KL2)