0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #15 Prieš 1 metus »
Deja, bet sutiktoji mergina levandų eterinio aliejuko atsisakė. Na, tiksliau neatsisakė, tačiau išvis ignoravo pasiūlymą. Šiek tiek nuliūdusi Sakura įsidėjo aliejuką atgal į kišenę.
- Tavo teleskopas, tiksliau jo vamzdis, čia, - parodė atsakydama į merginos klausimą. - Aš... aš jau sakiau... Tu jau klausei. Aš esu Sakura Levins. Iš Varno Nago. Ketvirtakursė. O tu? - kilstelėjo antakį.
Gal jai kažkas blogai su atmintimi? Čia jau šviesiaplaukė ėmė svarstyti, kokį eterinį aliejų galėtų pasiūlyti šiai panelei norint gerinti atmintį ir susikaupti. Kas padėtų? Mėta? Japoninis laurenis? Gvazdikėliai?
- O tu mėgsti gvazdikėlius? - paklausė.
Tačiau nespėjus nieko konkretaus pasiūlyti mergina ir vėl plojosi ant žemės. Sakura šiek tiek nusigando - ar du smūgiai per tokį trumpą laiką dar labiau nepakenks?
Nustebusi dėl to, kad panelė strazdanę apkaltino, varnanagė vis tiek ištiesė jai ranką taip siūlydama pagalbą stojantis.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #16 Prieš 1 metus »
- Mano teleskopas! - patenkinta sušuko Elliw, tačiau netrukus gavo labai nusivilti. Tai nebuvo astronomijos prietaisas. Tai buvo... Kažkokia nesąmonė! Suprantama, dėl to kaltos buvo tik penkios bjaurios mergiūkštės, tačiau velsietė nė vienos iš jų nepastebėjo. Nepaisant visko, vis tiek viskas buvo tik jų kaltė. Ak, kodėl jos negali tiesiog išnykti?!
Kažkokia nepažįstama mergaitė, pliurpė, bet Elliw jos nepaisė. Ne, ji nebuvo Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė ar Sarah. Tad kam jos klausyti? Kartais klastuolė ir taip pamiršdavo vieną kitą dalyką, tad dabar neketino apsisunkinti gyvenimo dar labiau. Deja, ta nepažįstamoji ir toliau šnekėjo, tad reikėjo arba išsiaiškinti, kas ji (ką gali žinoti, gal ji gera mergaitė?!), arba tiesiog eiti kur nors, kur būtų sveikų teleskopų. Ar galima tikėtis, kad nepažįstama mergaitė jai padės? Ko gero, nelabai, tad Elliw kurį laiką mąstė, ką jai daryti dabar. Ar bandyti kažko klausti? O gal tiesiog... Jau neprisiminė, apie ką mąstė, tad nustojo varginti savo smegenis.
Reikėjo atsistoti, ką Elliw nelabai sėkmingai padarė. Na, atsistoti pavyko, tačiau visa kita buvo tiesiog tragiškai blogai. Norėjosi verkti, tačiau netrukus velsietė jau neprisiminė to priežasties. Nė nepastebėjo, kaip netyčia užlipo ant gulinčio vamzdžio.
- Kur mano teleskopas?! - piktai paklausė ji. Neįsivaizdavo, kur brangenybė galėjo išnykti, tad buvo gerokai supykusi. Nepatenkinta žiūrėjo į mergaitę, bet galiausiai prisiminė, kad ji nėra viena iš bjaurių mergiūkščių, tad daugiau nieko nesakė. Reikėjo eiti ieškoti teleskopo kažkur kitur.
Nepratarusi daugiau nė vieno žodžio (ir netgi nieko neapkaltinusi) Elliw nusisuko ir nužingsniavo tolyn. Po kiek laiko susivokė, kad tolsta nuo pilies, tad vėl apsisuko ir nuėjo į priešingą pusę. Praeidama pro keistąją mergaitę jos nė nepastebėjo, o netrukus parėjo į mokyklą.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #17 Prieš 1 metus »
Dabar Sakura buvo tiesiog įsitikinusi, kad šiai merginai buvo kažkas nutikę. Arba ji susitrenkė galvą, arba jai įkando koks nors gyvis, arba čia įkišti kerai. Deja, bet šviesiaplaukė nežinojo, kaip galėtų padėti tai mokinei. Starzdanė ėmė abejoti, kad eteriniai aliejai pagelbės. Vėliau, sveikimo laikotarpiu, tikrai taip, tačiau ne dabar. Dabar reikėjo nukenksminti pagridinę priežastį, dėl ko ši moksleivė neprotavo.
Ji kalbėjo apie teleskopus ir klausinėjo tų pačių dalykų. Regis, nesuprato, ką jai atsakydavo Sakura. Varnanagė tikėjosi, kad nieko bloga merginai nebus. Vylėsi, kad ligoninėje ją išgydys. Sakura norėjo paimti vargšelę už parankės, kai ši atsistojo, ir palydėti į pilį, tačiau bendramokslė ėmė ir nužingsniavo. Nužingsniavo ji nuo pilies, todėl Sakura nusigando ir buvo bepradedanti vytis. Juk ji negalėjo leisti neadekvačiai merginai tolti nuo saugios vietos. Tačiau ta mokinė pati apsigręžė ir, ilgaplaukei pasirodė, kad nuėjo į pilį. Pro Sakurą dabar ji pratipeno taip, tarsi jos čia nebūtų.
Susirinkusi savo daiktus keturiolikmetė taip pat patraukė pilies link. Be pagalbos ji vis tiek negalės pagaminti rožių eterinio aliejuko, be to, negalėjo taip palikti tos vargšės mokinės. Levins nutarė, kad kreipsis į kažką ir bandys padėti.

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 322
  • Taškai: 18
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #18 Prieš 4 mėnesius »
  Vega labai lėtai, žingsnis po žingsnio, atsėlino į Hogvartso amalyną. Jos didi laimė, čia nieko nebuvo. Varniukė šią vietą mėgo, tačiau čią beveik visuomet būdavo porų ir jai tekdavo išeiti. Tačiau šiandien, šią gražą ir skaisčią, saulės nuspalvintą dieną nieko nebuvo, lyg pasaulis būtų paklausęs jos norų ir šią pasakišką vietovę padovanojęs jai.
  Varniukė atsinešė knygą. Kokią? Ne bet kokią. Ji skaitė Harį Poterį. Didžiausią ir garsiausią visų laikų burtininką. Gerai, gal jai taip ir netrodė, tačiau apie Harį kalbėjo visi ir visada. Kai kažkas įsimylėdavo, svajodavo apie jo ir jo draugų meiles, kai susipykdavo, pasakodavo apie jų nesantaikos akimirkas, kai smagiai leisdavo laiką, minėdavo jo ir jų draugų laimę ir džiaugsmą. O šiandien, atėjusi ir įsitasiusi, mergina atsivertė ketvirtosios knygos skyrių apie Burtų trikovės turnyrą. Jai jis kėlė daug klausimų, minčių ir svajonių, tačiau pati šviesiaplaukė labai bijojo jame sudalyvauti, nors žinojo, kad ja tėvai didžiuotųsi, jei išdrįstų.
  Vega sau palaimingai skaitė knygą, kuri nukėlė į slapčiausius galvos kampelius, kuriuose galėdavo apmąstyti, apverkti ir apmylėti. Tačiau, atsivertusi puslapį, kuriame prasidėjo Sedriko Digorio išbandymas su Švedijos trumpasnukiu, knygoje buvo paliktas keistas raštelis, rodos, menantis seniausius šios knygos skaitytojus. Nieko keisto, knyga iš bibliotekos, gal kas pamiršo kaip skirtuką! Pagalvojo mergina, tačiau ji buvo pakankamai smalsi, todėl nusprendė perskaityti, kas jame parašyta. Pats lapelis buvo išmargintas keistas piešiniais. Lyg drakonais, pieštais senoviniu stiliumi.
Citata
Triskart perbrauk per pirmą eilutę,
Pamatyk savyje smalsumą,
Uždek meilės gaidelę
ir pažvelk į šios knygos skrynelę!

Kai tą padarysi,
Svajonės išpils
Ir nusikelsi į knygą
Jas pamatyt!
Ką tai galėtų reikšti? Pirma mintis, žinoma, kad tai nesąmonės! Ir kas galėjo tą parašyti? Tačiau... Rodos, saulės aptemo, pasaulis nušvito, jos širdį surakino! Ar tai tikrai vyksta, ar jai vaidenasi, Vega nenumanė. Bet staiga pajuto lyg spyrį į nugarą viską atlikti, viską sužinoti, visus tamsiausisus pasąmonės kampelius išeikvoti.
  Vega perbraukė pirštu per pirmąją puslapio eilutę. Tačiau ką daryti toliau? Iš kur žinoti, ką čia pripaistė? Ar kalbėjo tiesiai, ar užuolankomis? Ir kaip joje sužadino nerimo, baimės ir smalsumo gaidelę, kuri, rodos, jau ilgą laiką slėpėsi Vegoje nepastebėta?..
  Tačiau... Vos jai apie tai pagalvojus, nutiko kažkas keisto... Rodos, pasaulis sukiojosi, maigė ją iš visų pusių. Paskutinį kartą tokį jausmą mergina pajautė, kai keliavo teleportacijos pagalba. Nors ne, dabar ji jautėsi blogiau. Lyg koks Perkūnas, norėdamas ją pribaigti, į ją paleido ne tik žaibų laviną, bet ir... Ir savo žirgus, vėjo pavaldinius, išdresiruotus kažką nuskraidinti dauson...
  Ir... Po kelių sunkių sekundžių, palydėtų vėmimo ir skausmo, Vega pajuto sunkią kietą žemę. Dunkstelėjo stipriai, nesiginčijo. Tačiau atsistojusi... Ar tai drakonas?! Argi tai...
- Švedijos trumpasnukis?! - balsu paminėjo drakoną, apie kurį mokėsi per magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, tačiau į ją niekas nekreipė dėmesio. Žmonės vaikščiojo, kažkur skubėjo... Pala... Ar čia Sedrikas Digoris?! Pagalvojo, atpažinusi veidą iš paveikslėlio knygoje. Bet kaip?..
- Atsiprašau, kur aš? - paklausė vieno praeinančio vaikino, palietusi jį, kad atkreiptų dėmesį, tačiau nieko. Ji buvo nematoma. Ir ką jai daryti?.. Kaip iš čia dingti?.. Kaip dar išgelbėti savo gyvybę?..
  Vega su baime akyse stebėjo, kaip Sedrikas kovoja prieš drakoną, paversdamas akmenį šuniuku. Bet ar ji tikrai tą mato?.. Ar tai nebus jos vaizduotės vaisius, papildytas šiandien valgytų bananinių keksiukų palaikais, gulinčiais jos viduje?..
  Bet nutiko kitas dalykas, labiausiai ją gąsdinantis Digorio kovoje. Jo veidą apdegino! Vega, pasibaigus išbandymui, prasibrovė pro visus žmones ir nulėkė prie jo.
- Labas, aš Vega, kaip tavo veidas?! Gal reikia į ligoninę?! - išbėrė sunkiai alsuodama, negalėdama patikėti, kad kalba su Sedriku, seniai mirusiu vaikinu, jos didžiausia knygų meile. Tačiau... Ir dar vienas žmogus, nekreipiantis į ją dėmesio. Ar nuo šiol šviesiaplaukė šiame pasaulyje tuščia vieta? Ar gyventi nėra prasmės? Gal laikas švelniai užbaigti gyvybę ir palaimingai keliauti į dangų, pas savo meilę, Sedriką?... Tokios mintys dar ilgai sukosi galvoje, stebint Sedriką, skausmo klane nuvedamą į ligoninę. Kodėl? Kodėl manęs niekas nemato? Kodėl negaliu su juo pasikalbėti, jam padėti?! Tiesiog šaukė, klykė mintyse. Vegai, kad ir kaip stengėsi neleisti, iš akių jau pradėjo lietis ašaros. Jos pasaulis buvo sužlugdytas...
  Tačiau, merginai bandant jas nusivalyti, ją, rodos, surakino skaudžios, kietos, geležinės grandinės, nenorinčios leisti jai pasprukti. Ir vėl... Vega pakilo į orą, akyde pradėjo lietis vaizdas. Ir vėl žemė ėmė maišytis su dangumi, visos egzistuojančios dvasios vėl kvietė pas save, į aną pasaulį, norėdamas užbaigti jaunos merginos gyvenimą.
  Vega tiesiog nukrito ant šlapios žolės, tartum iš portalo, nukeliančio į žiauriausius praeities įvykius. Šviesiaplaukė vėl sėdėjo ant žemės, šalia jos gulėjo ta pati knyga, viduje jos - tas pats lapelis, sukėlęs visas emocijas ir paskatinęs pradėti šią kelionę nežinomybės link.
  Vega, negalėdama patikėti, kad šiam pasauly, pagražintam gėlių, paukščių ir meilės, vis dar vyksta tokie... Tokie baisūs dalykai, sukeldami nekaltiems žmonėms baimę ir skausmą. Ji daugiau gyvenime nenorėjo nieko tokio patirti, todėl visu įmanoma greičiu ir dar greičiau, lyg vytųsi paskerdimui, nulėkė atgal į pilį. Šią, matomai pavojingą, tiesiog nesveiką knygą, ji paliko ten, amalyne. Pati nedrįso jos net liesti, bijodama, kad kažkas vėl ją ton vieton nukels. Taip ir liko tuščias laukas, su užversta knyga, Vegos ten jau seniai nebebuvo.
  Ir tik pasauliui nurimus, viskam vėl grįžus į savas vėžias, knyga pati mistiškai atsivėrė. Atsivertė tas pats puslapis su popierėliu, pakeisiančiu tavo suvokimą apie pasaulį visam gyvenimui, tik ir laukiantis naujos aukos... Žinodamas, kad greitai visko neištaisysi... Tik bėk, pasislėpk nuo jos, jei dar nori gyventi lengvą, mistika neapdovanotą gyvenimą... Tik paskubėk, rodos, tave jau vejasi knyga, ar nebus gi ta, apie kurią mes kalbam, apkerėta juodąja magija?..
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Vega Dellal »
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.