0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

rulonaS

Sala ežero viduryje
« Prieš 7 metus »
  Ežeras buvo didelis. Kaip tik dabar melsvose jo bangelėse atsispindėjo pavasario saulė. Ežero pakrantę ilgus tris mėnesius slėgęs sniegas tirpo. Lijo, karts nuo karto sudundėdavo  griaustinis. Oras buvo blogas, bet juodi debesys neuždengė saulės, taigi buvo keistai jauku, kaip tik tokiu oru keistuoliai išeina pasivaikščioti. Mes, keistuoliai, šokame, jaučiame ant veido tyškančius lietaus lašelius, juokiamės ir mėtome vienas į kitą patežusias sniego gniūžtes. Tada vėl juokiamės ir griūnam į sniegą, pradedame judinti kojas ir rankas, nes užvaldo tas vaikiškas noras daryti nesamones, matyti angelo formos duobę, ten, kur ką tik gulėjom.
  Viduryje mėlynųjų vandenų buvo žemė. Sala, nedidelė, niūri, bet savotiškai viliojanti. Vienur matėsi smailios, pavojingos olos, tačiau visą baimę pasismeigti bevaikštant salos pakrante, nubraukė mielas, nedidelis paplūdimys. Baltas, sausas smėliukas, kurį saulė kartais žiauriai įkaitina ir nuostabūs akmenėliai, kurių spalva mainėsi vos ne kas minutę, kartais koks išdykęs saulės spindulėlis aptikdavo ir aukso grynuolių. Paplūdymio pakraščiuose augo palmės, jos buvo lyg riba skirianti tankų mišką ir mielą rojaus kampelį.
  Į salą ežero viduryje galėjai patekti valtele. Ji buvo skylėta, vos laikėsi ant vandens, tačiau į ją įsėdus, paėmus vieną medinį irklą į rankas, visos baimės išgaruodavo.
  Žema, juodbruva penktakursė ėjo link valtelės. Po Mery kojomis žliugsėjo sniegas, tačiau ji buvo taip susimąsčiusi, kad nekreipė į tai dėmesio. Senėjimo eleksyras, kuriam atkovoti prireikė kalno pastangų, pridėjo klastuolei prie veido keletą metelių ir dabar ji nebeatrodė kaip vidutinio amžiaus moteris pastaruosius dešimtį metų gyvenusi vien plastinėmis operacijomis, kosmetika, anti-raukšliniais eleksyrais ir persistengusi su tokiu gyvenimo būdu, po to atsigulusi po hilerių ranka ir atsibudusi su vienuolikmetės veidu.
   Valtelė suvaitojo klastuolei į ją sėdantis. Tačiau Mery nekreipė į tai dėmesį, permetė basas kojas per kraštą ir keistai įsitaisiusi ėmė atsainiai irkluoti. Vanduo medžio ir Fate jėgai pasidavė nelengvai, vadinasi, valtelė link salos plaukė geras penkiolika minučių. Kad pasiekė krantą, vilkolakiukė suprato iš duslaus dunkstelėjimo. Normaliai atsisėdo, įtraukė šlapias kojas į valtelę ir irklu ėmė kovoti su viena iš uolų. Uola laimėjo - irklas sulūžo. Klastuolė nusprendė nesukti sau galvos dėl niekų ir suradusi sutrūnijusią virvę, nevykusiai pririšo valtelę prie uolos. Tikriausiai vienintelę susisiekimo tarp žemyno ir salos priemonę tuoj pasiglemš bangos.
  Mery grakščiai iššoko iš valtelės į vandenį ir susiraukė kai pajuto bjauriai duriančius dugno akmenukus. Tačiau ėmė kantriai žingsniuoti link paplūdimio. Vanduo buvo tik iki kelių, bet ant juodo sijonuko vistiek užtiško keli gėlo vandens lašai. Juos iš aksominės medžiagos greit išgarino saulutė. O Mery tingiai pasirąžė ir išsitiesusi ant balto smėliuko, užsimerkė.

Papildyta: Prieš 7 metus
  Keisti sapnai dažniausiai pranašauja pavojų. Jie prasideda labai nekaltai, kaip ir dabar:
  Mery pakilo iš duobės, kurią kūnas išgulėjo smėlyje. Nusivaliusi daugumą smėlio nuo kojų, nugaros, išsipurčiusi smilteles iš juodų plaukų, klastuolė pakilo eiti. Kažkas jai liepė eiti į saloje augantį mišką, kurio per amžius niekas netyrinėjo. Kas žino, kas ten dėjosi...
  Žingsnis po žingsnio, šiurkščios palmių žievės brūkštelėjimas nuogu pečiu ir penktakursė atsidūrė miške. Visokie kvapai erzino jautrią nosį. Žvilgtelėjus žemyn iš Mery lūpų išlėkė siaubo kupinas šūksnis: ji stovėjo baloje, iki čiurnų telkšnojo kraujas. Slibino gyvybės syvai. Mergina išbalo ir sunkiai kilnodama kojas ėmė bėgti atgal. Paplūdimys buvo vos už poros metrų, bet baimei sukausčius kojas, jam pasiekti reikėjo milžiniškų pastangų. Fate pargriuvus, veidas dunkstelėjo į baltą smėliuką,  bet kojos vis tiek liko miške. Jas kažkas glostė. Ne, tai buvo rankos, pūvančios rankos, jos ėmė traukti Mery atgal į mišką.

  Klastuolei grįžus į realybę, padėtis nepagerėjo. Ji pakėlė galvą ir apsidairė. Saugiai gulėjo paplūdimyje, bet baimės jausmas išliko. Vilkolakė sunkiai atsikėlė ir nusižiovavo. Ant tamsių kojų pastebėjo supuvusius odos gabaliukus, kurie jai nepriklausė. Širdis ėmė tankiau plakti. Mery įbrido į vandenį ir kantriai kęsdama duriančius į padus aštrius akmenukus, laukė kol mėlynas vanduo nuskalavo nuo blauzdų puvėsius. Tada nuėjo prie valtelės. Ji stebuklingai išliko. Virvė, vos Mery jas nuėmė, subyrėjo į dulkes. Klastuolė vikriai įšoko į valtelę ir lazdelės mostu sutaisė sulūžusį irklą. Nes šiandien mes kovojame tam, kad rytoj galėtumėme sočiai papusryčiauti, tai buvo mintis, visai nesiderinanti su dabartine Fate situacija.
  Irklas, valdomas stiprių penktakursės rankų, nukreipė valtelę srovėn, kuri nunešė ją į kitą krantą. Mery vikriai iššoko laukan ir paliko valtelę suptis ant bangų, šalia jos plūduriavo tamsus irklas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Mery Hatred »

*

Neprisijungęs Sayuri Qinzu

  • *
  • 162
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • - perfection
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
Sayuri labai ramiai, nejudėdama, lyg statula sėdėjo valtelėje, kuri plukdė ją į ežero viduryje esančią nedidelę salelę. Švelnus, jau pavasarinis vėjas, plaikstė jos juodus plaukus, kurie lengvai krito jai ant pečių. Šiek tiek toliau - stipriai griaudėjo, tačiau Say nebijojo, kad ją užklups lietus, kadangi žinojo, jog savo išvykos gale vistiek bus kiaurai permikrusi. Hmm... kodėl aš anksčiau nesusimąsčiau, kad močiutė medalioną galėjo paslėpti būtent ežere? O dar po tos užuominos jos dienoraštyje... kvaila buvau, kad šitiek laiko iššvaisčiau. Mergina pajuto šiokį tokį valtelės dunkstelėjimą, kuris pranešė, jog valtelė sustojo paskutinėje stotelėje - saloje, kuri buvo pačiame ežero viduryje. Niekas nepastebėdavo, tačiau ežeras buvo labai simetriškas, o salelė buvo tarsi koks vidurio taškas žiūrint iš viršaus. Sayuri lėtai, tačiau pakankamai dailiai išlipo iš valtelės ir apsidairė. Vis dėlto valtį reikia palikti čia ir neleisti, kad ji nuplauktų atgal. Čia retai kas beužsuka, tačiau nepageidaujamų žiūrovų ir liudininkų man nereikia. Keli merginos mostai burtų lazdele, kelios kibirkštys ir valtis išėjo atostogų. Sayuri žengė kelis žingsnius netvirta žeme. Vargu ar ši sala buvo susidariusi natūraliai - kiekvienas žengtas žingsnis ant šitos žemės atrodo, kad gali būti paskutinis. Numetusi savo odinį rankinuką po krūmais, Say darsyk apsidairė. Palietusi vandenį pirštais - pašiurpo, vanduo buvo nežmoniškai šaltas, ir sudvejojo savo sprendimu nerti į ežerą nesulaukus, kol saulė bent kiek pašildys vandenį.

*

Varlius

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Būdamas savo dimensijų persekiotojo slėptuvėje glostė savo augintį. Ne veltui Sanguinary paskutiniu metu buvo tylus, labai tylus. Tai jam neįprasta, bet šįkart jis turi priežastį. Jis užčiuopė siūlo galą ir visą tą laiką įtemptai mąstė. Tam senam pergamente, kurį atradau vienoj iš knygų buvo aiškiai parašyta jog stebuklingų mano senelio daiktų gali būt Hogvartso teritorijoj. Visą laik maniau jog jie paslėpti uždraustajam miške, tik ten glūdi tas paslaptingas blogis, tas padaras kurį aš jau kartą sužadinau. Deja aš buvau trumparegis, o gal tiesiog bukas. Bent dalis to turto gali būt tik čia, ežere. Tik čia jis gali būt apsaugotas nuo savo spinduliuotės. Čia tokią neramią, audringą naktį nieks manęs nepastebės. Laikas veikt.. Vyras užlipo ant savo dimensijų persekiotojo ir po akimirkos jau atsidūrė ežero saloje, kuri akivaizdžiai dirbtinės kilmės. Jis nulipo nuo keistojo padaro ir šį išsiuntė namo. Dabar vyras buvo vienas jam atrodė, bet pro medžius pamatė šešėlį, kai šį apšvietė žaibo blyksnis. Hmm.. taip, rodos ne aš vienas sugalvojau pasivaikščioti. Vyras išsitraukė lazdelę ir pradėjo sėlint link kitos būtybės. Kai jau buvo per tokį nuotolį, jog galėtų paleist kerus jis pamatė kas ten. Tiksliau nepamatė, o tik judviem žinomu būdu, pajuto jog ten jo sesė. Tad jis priėjo prie Sayuri.
-Sveika, sesę. Paklausčiau ką čia veiki viena tokią tamsią naktį, bet kad per daug gerai tave pažįstu ir net nesistebiu jog būtent tu čia. Drįsčiau spėt jog tu irgi ruošiesi į trumputę išvyką.
Sanguinary sustojo šalia jos ir nukreipė mąslų žvilgsnį į ežerą.

*

Neprisijungęs Sayuri Qinzu

  • *
  • 162
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • - perfection
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #3 Prieš 7 metus »
Sayuri jau buvo sukaupusi visas savo valios jėgas ir ruošėsi prasisagstyti savo megztuką ir nusirengusi keliauti ieškoti to, ko čia ir atėjo, tačiau kažkas tyliai sukrebždėjo. Bent jau jai taip pasirodė. Deja, bloga nuojauta jos nekamavo, tad ji tik čiupo burtų lazdelę ir pasisuko į tą pusę, iš kurios ji išgirdo šiokį tokį garsą. Klausa jos niekuomet nenuvildavo, tačiau nuojauta - taipogi, tad ji visiškai nesuprato kas čia darosi. Negi pirmą kartą dar neilgam jos gyvenime dvi, nepriekaištingai veikiančios juslės, susipliekė tarpusavy? Tačiau po kelių akimirkų Say suprato iš tikrųjų girdėjusi krebždėjimą, bet jį sukėlė ne koks nors jai pavojingas padaras, o... jos brolis. Būtent todėl jos nuojauta tylėjo. Kuo jau kuo, tačiau savo broliu pasitikėjo tikriausiai labiausiai žemėje. Bent jau kol kas. Jei ji iš viso kuo nors pasitikėjo. Hm.. ir visgi bergždžiai tikėjausi, kad galėsiu broliui pasigirti, jog pirmoji radau savo ieškomą relikviją. Nors ką čia žinai - galbūt mes abu liksim nieko nepešę po šios kelionės. Bet visgi gerai, kad jis čia pasirodė. Dviese vis saugiau, o jei keliauja du Qinzu šeimos atstovai - juos net ir baisiausiems padarams būtų neprošal aplenkti per kelis metrus. Tačiau Say žinojo, kad ši naktis dar nebūtinai baigsis laimingai. Tačiau ji dar ne tiek bauginančių dalykų yra patyrusi, tad visiškai nebijojo.
- Graži naktis, tiesa? Labai tinkama tokiom... iškylom. Bet aš džiaugiuosi, kad atėjai. Ko ten trypčioji? Vanduo šaltas, bet juk nenumirsim. Blogiausia kas gali ištikti - peršalimas, tačiau ugninės gurkšnis ir vėl kaip naujai gimę. - Sayuri nusivilkusi mantiją, megztuką bei nusiavusi batus, rūbus pakišo po tuo pačiu krūmu, kur jau buvo įsitaisiusi jos odinė rankinė. Tuomet mostelėjo burtų lazdele ir ant jos galvos atsirado oro burbulas, kuris leis pilnai kvėpuoti po vandeniu. Mergina mostelėjo savo broliui, ragindama paskubėti, o pati užsilipo ant šiokio tokio skardžio ir nėrė į vandenį. Tai dariusi iki tol buvo nedaug kartų, tačiau atrodė kaip profesionalė, kadangi vienas iš išskirtinių Qinzu giminės genų buvo lankstumas bei grakštumas.

*

Varlius

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #4 Prieš 7 metus »
Žinodamas jog sesė čia Sanguinary iškart geriau ir ramiau pasidarė. Jis žinojo, jog jei nieko neras vistiek bus smagu. Ir kažkodėl prisiminė vaikystę. Va tokiom akimirkom aš ir prisimenu mūsų vaikystę, kai per atostogas eidavom patirt įvairių nuotykių. Kaip eidavom kur nors į mišką, ar pas žiobarus. Mes ir vėl kartu, sese. Mes ir vėl pasilinsminsim kaip vaikystėje.
-Taip, naktis tikrai nuostabi. Ir žinai, man ji primena vaikystę, kaip mes dviese eidavom žiobarų gazdint. Žinok, aš irgi džiaugiuosi tave čia sutikęs. Sakei ugninės po visko? Kad man jos ir taip per daug paskutiniu metu. - Sanguinary nusijuokė. Tuo metu jau Sayuri buvo ežere. - Na gerai, ateinu pas tave jei jau taip labai nori.
Vyras lėtai nusirengė ir numetė savo rūbus šalia sesers. Tada priėjo prie ežero krašto, minutę pažiūrėjo ir šoko į ežerą viena ranka laikydamas lazdelę. Šokdamas vyras specialiai stengėsi kuo labiau aptaškyti sesę ir sprendžiant iš jos reakcijos jam puikiai pavyko. Atsidūręs vandenį jis lazdelę nukreipė į save ir panaudojąs tokius pačius kerus kaip ir sesė išsibūrė oro burbulą aplink savo galvą.
-Na, rodos galim nert ir pasižvalgyti kas ten ežere gyvena. Pasistenk neatsilikti, sesutę.
Tai ištaręs vyras panėrė. 

*

rulonaS

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #5 Prieš 7 metus »
  Vėjas blaškė Marios šluotą. Ji bent jau buvo rami žinodama jog Dakota Breslin nuo jos nenukris. Susikaupusi nusileido į vieną vietą tarp pakrantės uolų, ten kur neužpūtė vėjas ir nuo lietaus saugojo neįprasta vienos uolos forma. "Atlipino" Dakę nuo šluotos.
  - Man patinka ši vieta, - nusišypsojo. Ta mergina dažnai ir nenuoširdžiai šypsodavosi. - Norėjau tau parodyti vieną nuostabų dalyką. Tai pranoksta bet kokius šokinėjimus nuo stogo. Nors gal būtų visai smagu išsitėkšti kartą. Tavo dalis lesnotų paukščiai. Kapotų akis. Kapotų rankas. Tu ir tavo kraujas dešimties ar daugiau kvadratinių metrų plote. - nusijuokė. - Ei - įsivažiavom į keistai nemalonias šnekas. Kuo ten sakei tu vardu? Ar nesakei? Ar sumaišiau tavo balsą su tuo sukruštu vėju?
  Juodaplaukė palietė šlapią uolą. Giliai įkvėpė gryno oro. Trumpam užsimerkė. Leidosi užplūstama atsiminimų.
  - Trikašno eturo domus quo... - tyliai sudainavo. - Erkando de snirmpus qonwrotus letrijus... - Sulyg kiekvienu žodžiu vis kažkas nutikdavo. Kol kas nesimatė padarinių. Tai buvo daina dievams. Bet Loup kol kas jiems dar neketino atiduoti Dakės. - Eime į salos vidurį. - Atsimerkusi pasakė. - Qruno šlapwos yeloweye, Qruno šlapwos tero. - Jas abi padengė nematomas apsauginis sluoksnis. Neparaleisdavo vandens. Lietaus lašai, atsimušę į tą sluoksnį, akimirksniu išgaruodavo.
  Maria ėmė atsargiai žingsniuoti uolomis. Šokinėjo, slysčiojo, tačiau nei karto neatsigrežė atgal, nes žinojo, jog Dakė eis paskui ją. Beje - šluotą, vos tik joms atskridus ir merginai ją numetus ant uolų, pasiglemžė bangos.

*

Vanessa Williams

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #6 Prieš 7 metus »
Dakota nepatikliai atsistojo ant žemės, apsidairė.
- Man patinka ši vieta, - bobutės balsu, pašaipiai subambėjo Dakota, kartodama netikėtos draugės kalbą. Ji palietė vieną uolą ir greit atitraukė ranką, nes ši, rodos ėmė svilti. Mergina ėmė vaikštinėti saloje, kuri buvo keista ir nemaloni. Praklausiusi tą dalį apie paukščius ir kapojimą ji prunkštelėjo.  Lyg žinotum koks tai malonumas, kal... Varna.
- Mano vardas...  - ji stabtelėjo. Nes nežinojo, ar sakyti tikrą vardą, ar tikrą vardą Hoge. Ji gūžtelėjo pečiais,  ji vistiek nieko nesupras ir neįskųs..., ir tarė:
- Isabelle, - ji norėjo sakyti ras kažką, bet tiesiog išpūtė akis ir žiopsojo į Maria kaip į psichūškės pabėgėlę. Idiotė.
- Gal patylėk, dar pamatys kas nors mane su tavim, pagalvos, kad valkiojuos su psichiškai nesveikais... Neisiu aš su tavim niekur, nei į kraštą nei į vidurį! - ji užsispyrė kaip mažas vaikas ir sukryžiavusi rankas, papūtusi lūpas užsifiksavo stovėti. Jos akys nenoriai, bet iš smalsumo nusekė Maria. Dakota pati to nejusdama ėmė lėtai sekti Maria...

*

rulonaS

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #7 Prieš 7 metus »
  Mariai praėjus uolas, prasidėjo smėliukas. Ji nusiavė batus ir juos ten paliko. Ėmė eiti. Baltas smėliukas švelniai kuteno padus. Po to prasidėjo aštrūs, maži akmenys. Bet mergina nesustojo. Ji nejautė skausmo. O gal jautė, bet jis jai patiko? Porą kartų susvyravusi ji praėjo akmenų ruožą ir prasidėjo šiugždantys nukritę medžių lapai. Raudoni, geltoni, žali... supuvę. Nors buvo tik pavasaris. Po to sekė samanos. Jos buvo švelnios palygimus su aštrais akmenimis. Maria užsimerkė iš malonumo, bet į medžius nesitrankė, kažkokia paslaptinga jėga ją vistiek vėdė, nekreipdama dėmesio - gyvą ar mirusią, atsimerkusią ar ne...
  - Jau, - sušvogždė ji po kurio laiko.
  Nusivaliusi kraują nuo kojų į samanas, sukuždėjo, jog tai dovana salai. Pritūpė prie urvo.
  - Isabelle, sek paskui mane, - šūktelėjo, nes matė, jog mergina dar neatėjo iki Marios.
  Loup truputį prasitampė lyg gimnastė prieš pasirodymą ir nėrė į urvą. Tai atrodė neįprastai, nes urvo anga buvo labai siaura.
  Tačiau vertėjo. Požeminės grotos grožis atpirko viską. Auksinės skulptūros su deimantinėmis viską matančiomis akimis. Nedideli nuostabių spalvų paukščiai, skraidžiojantys milžiniškos grotos lubomis ir negalintys ištrūkti. Negalintys numirti. Grotos grindys buvo padengtos kilimu. Plonyčiu. Švelniu. Bet kiekvienas daiktas ir gyvis buvo, galima sakyti, pririšti prie grotos. Užkeikti būti joje amžinai.
  Grotos viduryje stovėjo didelis žaliai mėlynas dubuo. Jame prieš daug amžių degindavo aukas dievams. Bet Isabellei to geriau nežinoti, atsiduso Maria. Kol kas... Nusišypsojo. O kur ji pati?
  - Kur tu? - riktelėjo tuščiai grotai.

*

Vanessa Williams

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #8 Prieš 7 metus »
Dakota kaip bukagalvė sekė Maria. Ji neturėjo to jausmo, kad galbūt greit nutiks kažkas blogo, ėjo sau aklai ir viskas. Negalėjo sustoti. Nesustojo net bato užsirišti... Žvilgtelėjusi kaip Maria nusispiria batus Dakota jau lenkėsi prie savųjų, bet bijodama atsilikti spjovė ir ėjo su batais. Perėjusi akmenis, smėlį, lapus ir dar bala žino ką, nužvelgė olą. Anga įlindimui buvo maždaug kaip per padangą. Dakota susiraukė ir papurtė galvą:
- Aš ten nelysiu, na jau ne... - Dakota vėl atsistojo kaip mažas užsispyręs vaikas. Žinoma, likti vienai saloje buvo kraupesnė mintis, pagalvojant apie tai, kad iš vandens sklinda keisti garsai, o ir patys akmenys šnibždasi. Mergina kiek dvejojo, bet ėmė ropštis paskui Marie.
- Ei, palauk manęs... - pamačiusi urvo vidų ji užstrigo angoje. Ne dėl to, kad subinė būtų per didelė, bet todėl, kad galva apsvaigo nuo viduje esančio grožio.
- Ei, kvaile, mes turtingos! Lupam ir nešamės, - ploji ji. Galiausiai atsistojusi ant kojų ji išsižiojus vapsojo į sienas...Priėjusi prie kažkokio dubens ji ėmė smalsiai apžiūrinėti. Norėjo paliesti, bet pamačius keistą raudoną dėmę nusipurtė ir nebelietė. Vieta priminė kažkokią kraupią apeigų gūžtą...
- Aš čia, aš čia, jeigu žliba, tavo klaida... - klastingai sukuždėjo Marie į ausį, nes stovėjo tiesiai už jos.

*

rulonaS

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #9 Prieš 7 metus »
  Grota tarsi slėgė. Mariai nepatiko čia būti. Ji nusipurtė. Nugara perbėgo šiurpuliukas, o bloga nuojauta smaugė gerklę. Jei Dakota būtų ta bloga nuojauta, tai Loup jau senai gulėtų nebegyva.
  Juodaplaukė pažvelgė į Dakotą. Kol kas nedeginsiu. Čia įdomu, pavedžiosiu, supažindinsiu su jos mirties vieta. Švelnios Marios rankos suspaudė vieną iš pirštuotųjų Dakės galūnių.
  - Einam, - išsiviepė. - Aš ne žliba. Aš pastebiu tik svarbius dalykus.
  Tą akimirka kažkas atsitiko. Maria klyktelėjo. Suklupo. Susirietė. Jos oda ėmė po truputį gelsti, raukšlėtis... Dantys ėmė klibėti. Kūną varstė skausmo strėlės. Nėra laiko, sulyg ta mintim iškvėptas oras ištirpo slogioje tyloje. Sunkiai atsistojo ir atsigrežė į Dakę.
  - Trospik noe frydom, - iš grindų išaugo gyvos virvės ir surišo Dakę. - Opaens. - Virvės įmetė ją į dubenį.
  Maria ėmė linguodama ir tyliai dainuodama nešti degančią žvakę. Ėjo aplink dubenį. Daug kartų. Susisuko galva. Sustojo. Tebelaikydama degančią žvakę atsigrežė į būsimąją auką.
  - Istorijos vadovėliuose parašyta jog čia jau baigėsi žiaurūs aukojimai dievams... bet aš manau kitaip. Kuriu savo istoriją. Pasiruošk susitikti su Minkoritzu. Tegul tai prasideda. - Mergina užsimerkė, kažką tylutėliai sukuždėjo ir dubuo užsidegė. Degė lėtai, bet greitai ir nereikėjo, vistiek Dakė buvo surišta... ar ne?

*

Vanessa Williams

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #10 Prieš 7 metus »
Dakota lyg užhipnotizuota pakluso, ėjo paskui Maria. Tačiau ši sustojo, ėmė kratytis, keisti spalvą...
- !@#$%^, Taip ir žinojau, kad kažkas negerai... Ką žadi daryt? Nudė.... - ji suklykė, nes buvo įstumta į didžiulį dubenį, trakštelėjo kažkoks jos kaulas. Mergina muistėsi, bet buvo surišta. Netrukus visą dubenį užpylė liepsna, mergina šaukė, klykė, prašė išleisti, bet niekas nieko... Patyrusi tokį staugų nuotykį ji nežinojo ką daryti, norėjo nusigraužti virves, bet būtų užsiknisimas, burti irgi nelengva, mat lazdelė kažkur neaišku kur... Ji užsimerkė. Susitaikė su mintimi, kad mirs. Jei turėtų galimybę gyventi, niekuomet nebendrautų su nepažįstamais, juolabiau niekur su jais neitų. Net jeigu verčia. Juk yra galimybė išsigelbėti... Vos dvi sekundės ir į Marie skrido gumulas orandžinio kailio, kuris plojosi jai į veidą, mat Deona ne itin žiūrėjo kur šokti, kai degi išvis apie nieką negalvoji, Marie buvo parversta, o lapė kažkur prisėdo atsipūsti. Tik po kelių minučių pastebėjo, kad jos subinė padėta Marie ant veido...

*

rulonaS

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #11 Prieš 7 metus »
  Maria nebuvo paskutinis svetimas žmogus, tą dieną apsilankęs Hogvartse. Kaip tik dabar į salą skrido dar viena figūra, bet jos gerai nesimatė, nes buvo užburta praskiedimo kerais. Tik viena nusususi "Aureolė 1990" skrodė orą.
  - Leistis, - suskambėjo tyras moters balsas. - Turbūt pavėlavau. - Atodūsis, kurį sugėrė lietus.
  Šluotą apšvietė žaibo blyksnis. Matėsi, kaip ji lėtai leidžiasi tarp medžių. Ir vėl tamsa. Tamsa - gerai! Tai žinojo ta, kuriai dabar labai reikėjo pasislėpti nuo smalsių žmonių akių. Prancūzijos Magijos Istatymų Priežiūros departamento vadovė, Roza Chauvet, buvo labai susirūpinusi. Kur tas urvas? Ar ji jau sudegino auką? Turbūt taip. Tas degėsių kvapas... Moteris įšoko į urvo angą.
  - Maria, sena kale, kur tu, ateik čia, pašoksim čia-čia-čia! - suriko Roza.
  Audringa praeitis... šitas terminas labiausiai tiko apibūdinti tiems metams, kuriuos Chauvet saugo slapčiausioje prisiminimų skrynelėje. Ten jie ir liks. Niekam daugiau negalima sužinoti - iškart ate pareigoms, gerai reputacijai, namams... Amžina tremtis - geriausiu atveju, blogiausiu - mirtis.
  Žmogžudystės, girtavimai, plėšimai, juodoji magija, pinigų plovimas... Tik nepilnas Rozos nusikaltimų sąrašas.
  Ji viso to nedarė viena. Buvo liudininkų. Dešimtys bjaurių žmogiūkščių, dabar besislepiančių nuo teisėtvarkos slapčiausiuose pasaulio kampeliuose. Bet galinčių lengvai išpirkti savo kaltę keliais žodeliais: "Prancūzijos Magijos Istatymų Priežiūros departamento galva, jūsų mylimoji Roza, padarė dar daugiau nusikaltimų už mane... Išvardinti? Gerai, tuoj. Beje, aš gailiuosi."
  Skaudžiausia tai, jog reikia nutildyti ir savo draugus. Buvusius, žinoma. Chauvet ilgai medžiojo Marią Loup. Bet rado. Rado ne vieną - Marios veidas buvo užsėstas lapės šiknos.
  - Įdomu... - numykė moteris. Bet neturėjo laiko tuo labiau pasidomėti. Nustūmė lapę ir sidabrinį peilį smeigė į Loup širdį.
  Kūnas subyrėjo į dulkes.
  Roza atsisuko į lapę.
  - Jums viskas gerai, ponia? - pasiteiravo žvilgsniu tyrinėdama animagę. Praskiedimo kerai nebeslėpė raganos. Nesenai į ketvirtą dešimtmetį įžengusi, tamsiaakė, blondinė draugiškai šypsojosi.

*

Vanessa Williams

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #12 Prieš 7 metus »
Deona išgirdo žingsnius oloje. Ji ėmė uosti orą, bet įtartinai nebuvo jokio kvapo. Netrukus neaiškus daiktas nustūmė ją nuo Marios. Dakota iškart atsivertė žmogumi ir žiopsojo į tuščią vietą, kurioje katik buvo Maria. Dakota staigiai pakėlė akis į katik atsiradusią žmogystą. Dakota kvėpavo tankiai ir greitai, jos akys refleksiškai ieškojo išėjimo angos, nes netikėjo, kad viskas taip paprastai ims ir pasibaigs. Šita vėpla vėl jai ką nors padarys, po to atsiras dar viena vėpla, po to dar viena ir dar viena... Dakota net pašoko išgirdusi jos balsą. Nieko nelaukusi, tarsi pasibaidžiusi stirna, Dakota ėmė lėkti lauk. Palikusi nesusipratusią moteriškę, neatsakytu klausimu Dakota movė pro siaurą angą, įkvėpė oro ir pasileido dar greičiau, ji bėgo, nesustojo. Nesustojo net kojomis palietusi vandenį. Ji bėgo net po vandeniu, aišku, lėtai, kaip sulėtintame kine, bet vistiek energingai skubėjo į civilizaciją. Kai pavargo kojos, o ir plaučiams trūko oro, ji ėmė irtis aukštyn, ir likusią kelio dalį parvarė plaukte. Tokio greičio ji niekada nebuvo pasiekusi. Nors šis susitikimas tikrai nebuvo pats kraupiausias, kokiame ji yra dalyvavusi. Pasiekusi krantą ji šleptelėjo ant žemės ir ėmė kvatotis. Netrukus atsistojo ir vėl ėmė skuosti. Pilies link. Visur taškėsi vanduo nuo jos šlapių drabužių, o pasiekusi pilį, slidinėdama marmūrinėmis grindimis ji pribėgo savo kabinetą.

*

rulonaS

Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #13 Prieš 7 metus »
  Maža mergaitė vaikštinėjo po salą. Pusę veido slėpė daili, dryžuota baltais, žaliais, vertikaliais, stambiais dryžiais skrybėlė. Mergaitė laikė rankose lazdelę. Lazdelė pavertinėjo Merytės aprangą į paprastus, sportinius šortukus ir baltą maikę. Maskavimosi meistrė Hatred susilies su žeme ir laimės kovą. Tik tam reikės daug purvino grimo.
  Profesorė įšoko į medį. Įsitaisė ant vienos iš šakų ir ėmė stebėti vandenį. Kova greit prasidės. Ar susimausiu, ar nesusimausiu, priklausys tik nuo mano priešininkių. Mery iš savo tašės, kurią vėliau užkabino medžio viršūnėje, išsitraukė blizgantį daiktą. Spustelėjo mygtuką ir iššoko sidabrinė peilio geležtė. Tikriausiai jos nežais visiškai sąžiningai. Aš irgi neketinu. Panaudosiu tave, branguti, kai prireiks. Pirštu paglostė ašmenis. Iš mažos įpjovos nutekėjo kraujas. Gerai, kad pirštas nenukrito. Šis kūnas per daug nudėvėtas. Greit susikursiu kitą.
  Vakaras. Saulė leisis maždaug po valandos, nusižiovavo Mery. Ji budriai stebėjo apylinkes ar tik nesiartina kokia išprotėjusi bobulė su varvančiu iš pažąstų prakaitu ar priešininkės burtų dvikovoje.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 626
  • Lytis: Vyras
Re: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #14 Prieš 7 metus »
Shana niekur neskubėjo. Ji nemėgo skubėti. Kam to reikia, jeigu be tavęs vis tiek neprasidės vakarėlis.. Profesorė atsipalaidavusi žingsniavo tilteliu vedančiu į salą, o po kojomis kartais sugirgždėdavo kokia lenta. Patraukusi plaukų sruogą nuo veido giliai įtraukė oro į plaučius ir šyptelėjo. Jautėsi kažkieno buvimas, tačiau ji nepuolė slėptis, gintis ar pulti. Ne idomu, kai nėra visų mergaičių. Lengvai užšokusi ant turėklų, kaip katė Miur nutipeno toliau. Nusiėmusi apsiaustą pakabino, o pati atsisėdo prie pat tilto krašto. Nuleidusi kojas atsirėmė ir užvertė galvą į dangų.
- Kartą sutikau septyniolika rožinių cukrinių dramblių, sėdinčių po riešutų medžiu, - užsimerkusi tyliai niuniavo Shana.
Diena pasitaikė sekminga ir keturkovė ją tik vainikavo. Mergina neabejojo, kad bus ypač linksma. Gal net kas nors susižeis.. Atsimerkusi aprėpė visą dangų ir užsisvajojusi šyptelėjo.
- Tik tak, tik tak.. - ištarė ir jos veidu nuslinko tamsus šešėlis..

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017