0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #135 Prieš 10 mėnesių »
- Aš neturiu dėl ko Alanui atleisti! - sušuko ji. - Jis niekada man nieko blogo nepasakė! Tik aš jam!
Bet ji žinojo, jog turės pasikalbėti su Alanu. Jeigu dar prieš keliolika minučių Mendel jautėsi tvirtai įsitikinusi, kad Alanas apie vaikus niekada nesužinos, tai dabar buvo pasiryžusi pranešti jam šitą naujieną.
Vaikino tėvai buvo labai malonūs ir bandė padrąsinti aštuoniolikmetę. Bei ketino suteikti pagalbą. Į tamsiaplaukės mintis sugrįžo prisiminimai apie draugystę su Alanu. Apie akimirkas, praleistas dvare. Tiek su Alanu, tiek kartu ir su jo tėvais.
- Aš noriu į dvarą, - netikėtai pasakė. - Po velnių, aš tikrai noriu į dvarą.
Dori galvojo apie Alano kambarį, kuriame įsivaizdavo jaukią netvarką. Pasidarė smalsu, ką raudonplaukis (o gal vis dar - žaliaplaukis?) šiuo metu piešia. Ar kambaryje yra nebaigtų piešinių, o gal eskizų?

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 88
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #136 Prieš 10 mėnesių »
- Na gerai. Jei jau taip sakai. - Elija matyt nenorėjo vėl visko užvirti iš naujo. Rolandui atrodė, kad Dori perdeda. Bet irgi nutarė nepraverti burnos. Prieštarauti Dori tokiais klausimais dabar atrodė labai pavojinga.
Ir. Pagaliau. Ji nusileido. Ačiū Merlinui jie dabar galėjo palikti šitą suoliuką. Rolandas nei neįsivaizdavo ką būtų reikėję daryti, jei Mendel užsispirtų ir neitu su jais į dvarą, viešbutį ar dar kur kitur. Juk negalėtų jos dabar palikti. Ir ne vien dėl to, ką galvojo. Kad tie vaikai nei jam nei Alanui nebus svetimi. Bet ir dėl to, ką taip neseniai jai pasakė. Dori juk nebuvo svetimas žmogus jų šeimai. Dabar jis norėjo kuo greičiau palikti šią vietą. Galbūt, kai vėliau turės laiko pagalvos apie ateitį. Ir jei tie vaikai tikrai Alano ir Dori... Ne. Apie tai geriau nepradėti dabar mąstyti.
- Labai gerai. Tai ir eikim. - Pasakė jis. Kol ji dar nepersigalvojo. Pamanė.
Ir jie visi trise išvyko. Rolandas dar pagalvojo apie tai kaip keista, kad jiems niekas nerašė iš darbo. Tai bus smagu ten vėliau pasirodyti. Pamanė.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #137 Prieš 10 mėnesių »
Pasirodo, atostogoms negrįžti į vaikų namus nebuvo taip jau paprasta. Visų pirma, negalima atmesti tikimybės, kad profesorė Evenstar jau sužinojo, kad Eion ten nėra. Kas tada bus rudenį? O jeigu niekas nepastebėjo, kad berniukas negrįžo (o turbūt taip ir yra), gyvenimas vis tiek nelepino. Visos viltys, kad pavyks kur nors nuvykti su profesore Keit, žlugo. Atrodė, kad ji klastuolį pamiršo ir, maža to, paskutinėje pamokoje, išjuokė. Eion ir sau nenorėjo pripažinti, kaip jam tai svarbu, tačiau jautėsi labai įskaudintas. Dabar jo laukė ilgi mėnesiai, kada teks prasimaitinti pačiam. Kaip vis dėlto tai padaryti?
Hogvartso ekspresu atvykęs į Londoną čia ir pasiliko. Porą naktų pernakvojo kažkokiose dėžėse už niekuo neypatingos kavinės. Paprastai ten susirasdavo ir pavalgyti. Deja, nors buvo pati atostogų pradžia, jau suprato, kad bus daug sudėtingiau nei jis galvojo. Žinoma, smagu nesusitikti nekenčiamų vaikėzų iš vaiknamio, tačiau ten bent jau gaudavo pavalgyti. O ką daryti dabar? Pinigų nukeliauti į Airiją jis neturėjo. Jį turėjo pasiimti vaikų namų prižiūrėtoja, kuri tikriausiai patenkinta viena grįžo į Korką.
Galvodamas, kaip gauti maisto ir pinigų, būsimas trečiakursis (jeigu tik iki naujų mokslo metų nenusigaluos iš bado) trynėsi Oksfordo gatvėje. Čia buvo nemažai žmonių, tad ką gali žinoti - gal kam pasidarys gaila alkano vaiko, ir jis bus išgelbėtas?
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #138 Prieš 10 mėnesių »
Atostogos. Bet Auris nejautė, kad jos tikrai yra. Visų pirma, laukė papildomos pamokos su Kaja. Visų antra, laukė didelis įvykis vasaros pabaigoje ir jis nors šito ir laukė vis tiek jaudinosi. Be to buvo pasižadėjęs Felicijai padėti teatre. Taigi turėjo reikalų.
Tiesą sakant jie čia sutarė susitikti. Ir kur nors nueiti pakalbėti apie kažkokius naujus jos projektus. Bet Felės nesimatė. Ji vėlavo ir Auris žinojo, kad jei dabar jai paskambintų išgirstų greitakalbe beriamą kokią istoriją apie kažin kokį įvykį privertusį Feliciją vėluoti. Tu man būsi skolinga pietus už šitą nuobodų laukimą. Bambėjo mintyse trypčiodamas iš neturėjimo ką veikti. Paskui nusibodo trypinėti ir Senkleris pradėjo vaikštinėti be jokio tikslo.
Žvalgydamasis. Gal gi pagaliau pamatys Feliciją išvydo berniuką, kuris buvo pažįstamas. Vaikis atrodė taip, tarytum kurį laiką būtų nakvojęs tikrai ne namie. Atrodė kažko ieškantis, pasimetęs. Auris labai gerai žinojo, kad Eion čia neturėtų būti. Juk Juzefas jam pasakė kur Eion gyvena. O paskui kartą mokytojų kambaryje jis pavartė mokinių dokumentus ir sužinojo kur yra tie vaikų namai, kuriuose jis gyvena. Regis tai darė todėl, kad turėjo parašyti laišką vienos grifės tėvams. Kurie buvo žiobarai ir jam reikėjo išsiaiškinti jos adresą, kad nesiuntinėtų pelėdų. Žodžiu Eion buvo visai vienas. Londone. Kodėl? Auris pradėjo eiti jo link. Mokykloje jie visai nesutarė. Auris taip niekada nepasikvietė jo šnektelėti dėl tų mėlynių ant veido, kurias matė rudens pradžioje. Nors ketino tą padaryti. Bet nepadarė. Išvis šiais metais gyveno paskendęs tame juodame pasaulyje, kuris kartais panardindavo labai giliai. Tada tesugebėdavo pykti ant viso pasaulio. O labiausiai ant savo tėvo.
- Sveikutis Eion. - Ištarė prisiartinęs. Logiškiausia atrodė paklausti ką jis čia veikia. Bet kažkodėl Senkleriui atrodė, kad jeigu jis paklaustų, tai sulauktų pasipiktinimo kupinos reakcijos.
- Man atrodo, kad tau reiktų pagalbos. - Balsas skambėjo ramiai, draugiškai ir šiek tiek klausiamai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #139 Prieš 10 mėnesių »
Alkis graužė vis labiau, o tai vis stipriau erzino. Kodėl negali bent kartą pasisekti? Kodėl kiti turi viską, o jam tenka glaustis gatvėje? Kuo ta prakeikta nevertėlė geresnė už jį? Tikriausiai dabar kemša įvairiausius skanėstus, o jis, Eion, gauna galvoti, kada kitą kartą gaus pavalgyti. Nesąžininga, ar ne?
Deja, nespėjus pakankamai prisipiktinti kažkas priėjo. Berniukas jau kėlė galvą vildamasis, kad kam nors jo pagailo, bet gavo skaudžiai nusivilti. Šį žmogų pažinojo, o tai žinant Eion tikrai nebuvo gera rekomendacija. Žinoma, profesorius Senkleris, kuris kažką veikė būtent čia, nebuvo pats blogiausias, bet vis tiek jo matyti nesinorėjo.
Džiaugdamasis, kad nebuvo atsisėdęs ant šaligatvio, klastuolis žengė porą žingsnių tolyn nuo profesoriaus. Įtariai spoksojo į jį. Negi profesorius Senkleris jį sekė? Bet kodėl? Negi ir per vasaros atostogas negaus ramybės? Tai, kad balsas buvo visai draugiškas, neapgavo. Aišku, kad mokytojas kažko siekia. Tik kaip jam žinoti, ko?
- Aš niekur su jumis neisiu, - po kiek laiko pratarė Eion. Apsižvalgė aplinkui. Vylėsi, kad pavyks įsimaišyti į žmonių minią. Deja, nors aplinkui jų buvo ne tiek ir mažai, pasislėpti, ko gero, nepavyks. Bent jau ne nuo žmogaus, vos prieš metus mokiusio apsigynimo nuo juodosios magijos.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #140 Prieš 10 mėnesių »
Eion ėmė trauktis. Auriui pasirodė labai užspeistas. Buvo gaila, kad mokykloje nepasistengė su juo susidraugauti.
- Gerai Eion. Neketinu tavęs kur nors nusitempti. Ėjau pro šalį ir pamačiau tave štai ir viskas. - balsas ir toliau skambėjo draugiškai. Jis nemažino to atstumo ir liko stovėti toje pačioje vietoje.
Senkleris mėgino įsivaizduoti kaip pats elgtųsi jei būtų trylikos ir jį toli nuo namų užtiktų koks nelabai mėgstamas mokytojas ar dar kas nors kuo nepasitiki. Pats būtų bandęs sprukti. Arba tiesiog tylėtų atkakliai ir viskas. Ir neatsakinėtų į jokius klausimus. Bet visgi Auris nežinojo visos situacijos kodėl Eion čia yra. Dėl to buvo sudėtinga kažką sugalvoti ar įstatyti save į jo vietą.
- Ar tu čia ko nors lauki? - Būtų neblogai. Tada sulauktų kokio nors žmogaus, kuris pasirūpintų Eion. O Auris įsitikintų, kad jis nėra vienas mieste.
- Jeigu ne. Tai pagalvok gerai ar tikrai tau nereikia mano pagalbos. Pasakysiu tau iš kart. Žinau iš kur esi ir kur gyveni. Netyčia sužinojau. Ir jei tu sumanei pasprukti iš namų aš tau pažadu, kad dėl to tau nekils problemų. - Kaip jį įtikinti, kad tikrai padėtų tokiu atveju. Aišku, tai tik spėjimas. Galbūt Eion tikrai čia ko nors laukia, o vaikų namuose žinoma apie jo nebuvimą ten. Tada gerai. Sukosi mintys. Galvojo, kad gal reiktų pasakyti, kad jei tikrai negrįžo į vaikų namus, tai ten jau gal net paskelbta jo paieška. Bet pamanė, kad gal tai jį tik nugąsdintų ir priverstų visai užsiverti. Ir žinoma galbūt Eion yra ten kur ir turi būti. Auris dar turėjo vilčių.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #141 Prieš 10 mėnesių »
Tai buvo šlykštus melas. Eion nė už ką nepatikės, kad profesorius tiesiog ėjo ir netyčia jį pamatė. Berniukas specialiai liko Londone - mieste, kur niekas nieko nepažįsta ir netyčia susitinka. O čia vos prasidėjus atostogoms susidūrė su profesoriumi? Ne, jis ne toks kvailas. Ir tikrai daugiau nesišnekės. Profesorius Senkleris negali nei skirti arešto, nei nuvesti pas direktorę. Vadinasi, galima elgtis itin nemandagiai, ar ne?
Žengęs dar žingsnį atgal šviesiaplaukis apsidairė. Vis dar galvojo, kaip geriausia būtų pasprukti. Deja, neatrodė, kad tai bus taip paprasta. Kad ir kokį draugišką vaidino profesorius, atrodė, kad jis tik ir ieško būdų viską sugadinti.
- Laukiu, - pernelyg greitai į kitą klausimą atsakė Eion. Taip, tai buvo puiki idėja, kuri tikrai turėtų padėti atsikratyti šito įkyraus žmogaus. - Jūs man negalite padėti. Galbūt malonėtumėte atstoti ir palikti mane ramybėje?
Berniukas žengė dar toliau, tačiau taip garsiai sugurgė pilvas, kad profesorius tikrai galėjo išgirsti. Žinoma, viltis, kad gatvė buvo pakankamai triukšminga, niekur nedingo, bet pavojus buvo pernelyg didelis. Apsimetęs, kad negirdėjo esą profesorius žino, kur jis gyvena (o tai, tiesą sakant, gerokai gąsdino), po kiek laiko pridūrė:
- Geriau eikite sau. Tuoj ateis mano tėtis, o jis labai nepatenkintas, kai aš kalbuosi su nepažįstamais žmonėmis.
Elgėsi pernelyg mandagiai, ar ne? Bet dabar svarbu buvo ne taip. Daug labiau rūpėjo kuo greičiau atsikratyti šito prakeikto profesoriaus. O tada susirasti, kur galėtų užkąsti.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #142 Prieš 10 mėnesių »
Berniukas ir toliau traukėsi nuo jo. Jis aiškiai norėjo, kad Auris nueitų. Bet kaip jam nueiti? Ne. Auris nesiruošė to daryti. Jeigu paliktų Eion vieną Londone, tai paskui nerastų sau ramybės. Londonas didelis ir pilnas žmonių miestas. Gali nežinia kas nutikti. O juk visa vasara prieš akis. Kaip Eion vienas nusigautų į Airiją? Kažin ar turi tam pinigų. Jis tvirtino, kad kažko laukia. Bet paskui Auris suprato, kad meluoja. Kai Klasttuolis prakalbo apie tėvą. Norėjo pasakyti, kad jo tėvas neturėtų užsiusti, juk Auris Eion mokytojas ar ne? Taigi nėra nepažįstamas žmogus. Bet nesakė. Nes jokio tėvo juk nebuvo ir tai atrodytų kaip pašaipa.
Senkleriui pasidarė baisiai liūdna. Gal jis čia liko nes tikrai ketina ieškoti savo tėvo? Apie Eion tėvus Auris nieko nežinojo.
- Eion, labai prašau pagalvok apie tai, kad dar visa vasara prieš akis. Ką tu darysi vienas Londone? O jei tave kas nors nuskriaus čia? O ką tu valgysi? O jei vasara bus šalta ir lietinga. Susirgsi. Eion, galėtume kartu kažką sugalvoti. Galiu tave palydėti į Airiją. Galiu ten pasikalbėti su vaikų namų direktore. O jei nenori ten grįžti vis tiek galiu su ja pakalbėti ir sugalvotume kur galėtum pagyventi per vasarą. - Dar jį vis tiek čia galėjo pamatyti policijos pareigūnai. Tada jau tikrai grįžtų į vaikų namus. Bet apie tai nieko nesakė.
Auris galvojo ką daryti. Buvo siaubinga tai, kad jis jau kelias dienas čia. Juk yra tokių baisių žmonių, kurie nežinia ką gali padaryti trylikmečiui berniukui. Senkleris pabandė įsivaizduoti kaip Eion pasprruko. Jis parvažiavo traukiniu į stotį, išlipo. O kas tada? Nejau jo niekas nepasitiko? O gal niekas niekada ir nepasitinka ir jis turi sugrįžti vienas? Bet tada juk turėtų turėti tam pinigų. Kaip Eion prasmuko ir negrįžo į vaikų namus?
- O galbūt yra kas nors, su kuo galėčiau susisiekti dėl tavęs? Gal koks mokytojas iš Hogvartso, kuriuo pasitiki? Ar kokie draugai ar dar kas nors? Prašau Eion, nekenk pats sau.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #143 Prieš 10 mėnesių »
Bet kodėl jam turi taip nesisekti? Kodėl turėjo susitikti profesorių Senklerį? Niekada jo nemėgo ir nė kiek neabejojo, kad jausmas abipusis? Tad kodėl dabar profesorius apsimeta, kad jam rūpi blogo mokinio gerovė?
- Juk sakiau, - nekantriai ištarė šviesiaplaukis. - Aš laukiu... - Netrukus teko nutilti. Profesorius Senkleris užsiminė apie vaikų namus. Iš kur jis galėjo žinoti? Negi mokyklos direktorė visiems pasakoja apie didžiausias mokinių paslaptis?! Pažadėjęs sau kitais mokslo metais susprogdinti nuodų ir vaistų klasę Eion daugiau nieko nebesakė. Neneigė, kad profesorius Senkleris teisus. Kai jis viską žino, tą daryti būtų mažų mažiausiai kvaila.
- Aš ten negrįšiu, - galiausiai ištarė Eion, kai profesorius teikėsi užsičiaupti. Daugiau nieko neaiškino ir neketino iš viso nieko sakyti. Visa tai ne Senklerio reikalas. Daugiau nė kojos nekels į tą kvailą šalį. O vaikų namų direktorė ir taip jau tikriausiai pyksta, kad darbuotoja be reikalo važiavo į Londoną. - Niekas nė nepastebėjo, kad aš negrįžau, - vis dėlto pridūrė. Tai galėjo būti tiesa, tačiau be reikalo keliavusi darbuotoja būtinai visiems pasiskundė. Vadinasi, jis jau įtrauktas į nepageidaujamų sąrašą.
Žengęs dar žingsnį tolyn nuo profesoriaus Eion pradėjo svarstyti variantą tiesiog apsisukti ir pabėgti. Tarp žmonių neįsimaišys, bet gal pavyktų užlįsti už kokio namo. Spėjo nusisukti, kai išgirdo dar vienus žodžius. Sustingo. Ar užsiminti, kad sutaria su profesore Keit? Ar Gruode? Ne, tos merginos tikrai neminės - žinodamas, koks jis blogas mokinys, profesorius Senkleris dėl visko pradėtų kaltinti ir ją. O apie profesorę Keit užsiminti buvo keistai drovu.
- Ne, - tiesiog pratarė neatsisukęs ir neskubiu žingsniu pradėjo tolti nuo nepageidaujamo matyti žmogaus.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #144 Prieš 9 mėnesius »
Jie strigo akligatvyje. Auris neketino palikti Eion vieno. O Eion bandė juo nusikratyti. Čia buvo viena iš tų situacijų, kada Auris nežinodavo ko imtis ir tada viską patikėdavo tik savo sėkmei ir gal vaizduotei.
- Gerai. Tu ten negrįši. Bet ką tada ketini daryti? Vasarą gyvensi gatvėje? Bus labai sudėtinga. Aš tai tikrai žinau. - Kur gi ne. Kaip galėjo kas nors nepastebėti, kad vienas globotinių kiaurai kažkur prasmego. Auris abejojo, kad taip galėtų būti.
- Aš nemanau, kad taip yra. Jei ketini negrįžti būtinai reikia sutvarkyti šį reikalą. Kad kas nors iš vaikų namų tavęs neieškotų. - Deja su kuo nors susisiekti irgi nebuvo galimybės. O tada dar berniukas ėmė tolti. Auris prisivijo. Susigretino su juo. Bet ėjo per atstumą. Nenorėdamas peržengti tos ribos, kurią jie palaikė stovėdami gatvėje.
- Klausyk Eion. Padiskutuokim. Tu sakei, kad niekur su manimi neketini eiti. Bet gal vertėtų pagalvoti apie tai. Mudu tarkim galėtume nueiti į kokią kavinę ir ten karališkai papietauti. Juk kur kas geriau būti pavalgius nei nepavalgius ar ne? Ir gal tada pavyktų geriau pasikalbėti? Pavalgius visada nuotaika geresnė. - Kažkur kuprinėje suvibravo telefonas. Matyt Felicija atakavo jį žinutėmis. Bet teatras šiandien tikrai turės palaukti. Paskui Auris gal paaiškins Felicijai kur pradingo.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #145 Prieš 9 mėnesius »
- O koks jūsų reikalas?! - staiga sušuko Eion, kai profesorius Senkleris ir toliau kišo nosį ten, kur nereikia. - Direktorė aiškiai išpliurpė viską apie mane, o dabar apsimetate, kad rūpi? Žinau, kad turėjau sužeidimų rugsėjį, tačiau tada tai niekam nerūpėjo. Jūs nematėte. Kodėl negalite apsimesti, kad mes nesusitikome? Nereikėtų apsimesti, kad rūpinatės.
Eion pagaliau suprato, kodėl jam taip pikta. Ne dėl to, kad profesorius rodė, jo nuomone, apsimestinį rūpestį. O todėl, kad parodė jį tada, kai to reikėjo mažiausiai. Nepaisant to, kad giliai viduje berniukas suprato esantis sunkioje situacijoje, neketino priimti šito žmogaus pagalbos. Pernelyg nemėgo profesoriaus Senklerio. Jis, žinoma, buvo geresnis už Henderson ar Levinsą, bet tai menkai guodė.
Supratęs, kad mokytojas eina paskui jį, Eion paspartino žingsnį. Žinoma, jam pabėgti nuo aukšto suaugusio vyro nebuvo daug šansų, tačiau vylėsi, kad profesorius Senkleris susipras atstoti. Bet kur jau ten.
- Čia nėra ką diskutuoti, - skubiai atsakė Eion. Sustojo, tačiau į mokytoją neatsisuko. Pajuto, kaip jam paminėjus pietus burnoje susikaupė seilės. Išties norėjo valgyti. Bet ne priimti pagalbą iš šito žmogaus. - Man... nieko nereikia. Viskas yra gerai, aš nealkanas, - dar pridūrė tikėdamasis, kad profesorius neprieis arčiau. Atrodė, kad pilvo grojami maršai girdisi ir už mylios. Tarsi norėdamas tai nuslėpti, Eion užsimerkė ir tyliai atsiduso.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #146 Prieš 9 mėnesius »
- Taip Eion, tu visiškai teisus. Tai, kad rudenį nepasistengiau tau padėti yra tiesiog nedovanotinas poelgis ir aš neturiu kaip dėl to pasiteisinti. - Keista, bet kai ant jo galvos pabiro šie kaltinimai pasidarė net lengviau. Bent jau buvo už ko griebtis ir pabandyti viską pataisyti. Aurio mintyse prabėgo tas pokalbis su Juzefu. Tada jis šaltakraujiškai aiškino Levinsui apie tai, kad Eion būtinai reikia pagalbos, kažkokio žmogaus, kuris paremtų. Bet kai Juzefas paklausė ar Auris pats ketina kažko imtis atsakė, kad nei nemano to daryti. Dabar darėsi baisiai pikta, kad jo gyvenimą taip tvarko tos prakeiktos nuotaikos. Mat tik dėl savo prakeikto nusiteikimo taip pasakė. Beveik visus mokslo metus užsileido savo niūrioms nuotaikoms, mintims, kurios rijo jį nuo vaikystės.
- Direktorė man nepasakojo apie tai iš kur esi. Aš pats sužinojau visai netyčia vartydamas mokinių dokumentus. Ieškojau vienos merginos adreso. - Nutarė nutylėti, kad pirmas apie vaikų namus jam papasakojo Juzefas. Iš to pokalbio su Levinsu suprato, kad jie su Eion sutaria tiesiog tragiškai prastai. Ir dabar nenorėjo to gadinti dar labiau.
- Kodėl rugsėjį nieko nedariau... Sudėtinga paaiškinti Eion. Šiais metais... Taip jau išėjo, kad beveik atsiribojau nuo mokyklos. Šiek tiek teko pakovoti su savimi. Ar tau tas jausmas pažįstamas? kai mintis užvaldo pyktis ir tada aplink nieko nebematai. - Ir vėl žengė į kažką neaiškaus. Ir vėl jautėsi taip, tarytum kapstytųsi vandenyne ir nematytų kur krantas. Kažin ar tai pasikeis? Regis mokykloje dirbo ne pirmus metus. O vis tiek taip dažnai jautėsi be galo neužtikrintas tuo ką daro.
- Bet tai nėra pasiteisinimas ir man išties gaila, kad tada rudenį nepaklausiau kas tau yra. Dar ir dėl to, kad ir pats buvau panašioje padėtyje kaip ir tu. Aš žinau koks jausmas kai esi vaikas, kurį skriaudžia ir kai visi tai mato. Mato mėlynes ar kitus sužalojimus ir apsimeta, kad nieko nėra. Taigi dėl to man gėda labiausiai, kad žinau ar bent galiu įsivaizduoti ką jautei tuo metu ir vis tiek nieko nepadariau ir nepaklausiau tavęs kas atsitiko. - Eion sustojo ir jis sustojo, kaip visada nuošaliau.
- Eion, aš nesiruošiu tavęs čia palikti vieno vidury šitos gatvės. Tu teisus dėl to, kad galėjau pasirūpinti tavimi daug anksčiau. Atsiprašau, kad to nepadariau. Nekartosiu šito ir vėl. Eion, pagalvok logiškai. Visa vasara prieš akis. Kaip tu ketini gyventi visai vienas?

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #147 Prieš 9 mėnesius »
Turbūt to ir reikėjo tikėtis. Pasipylė kvaili pasiteisinimai ir netgi atsiprašymai. Pastarieji, reikia pasakyti, gerokai nustebino. Niekam niekada nerūpėjo, ko gal nori ar nenori Eion.
- Jus užgraužė sąžinė. Esate mokytojas, o nesirūpinote mokiniu. Rūpinatės tik tais, kurie jums patinka, ar ne? - garsiai kalbėjo jaunasis airis, tačiau į profesorių neatsisuko. Bijojo palūžti ir priimti pagalbą. Ne, to daryti negalima. Daugiau nei aišku, kad tada prisidirbus per pamoką profesorius Senkleris apkaltins jį nedėkingumu. Vadinasi, reikia toliau kliautis savo kaip tikro bjaurybės kauke ir tikėtis, kad šis žmogus kada nors pagaliau paliks jį ramybėje.
- Jeigu atsiribojote nuo mokyklos, galite lygiai taip pat sėkmingai atsiriboti ir nuo manęs! - išrėžė Eion stovėdamas vietoje, tačiau nė už ką neatsisukdamas. Laimei, profesorius bent jau nieko nebesakė apie maistą - tai buvo paprasčiausias būdas palaužti būsimo trečiakursio ryžtą. Be to, profesorius buvo pakankamai toli. Tai arba reiškė, kad jis yra draugiškas, arba kad bando tokiu apsimesti. Eion neabejojo, kad teisingas yra pastarasis variantas, ir nė neketino apsigauti.
- Ne jūsų reikalas, kaip aš gyvensiu vasarą. Jeigu rugsėjo pirmą pamatysite mane didžiojoje salėje, galėsite būti ramus. Argi ne? - ir toliau spoksodamas tiesiai prieš save atsiliepė Eion. Ne, vis dėlto reikia bandyti pasprukti. Taigi vėl pradėjo žingsniuoti. Nežiūrėjo, kur eina, tad nepastebėjo, kaip įžengė į gatvę - iš karto sucypė stabdžiai ir prie pat berniuko sustojo ryškiai raudona mašina.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #148 Prieš 9 mėnesius »
- Tau taip atrodo? Kad man rūpi tik kažkokie išsirinkti mokiniai. Visai ne. Šiais metais tiesiog... Žodžiu sudėtinga paaiškinti. - Ne. Jie nepajudėjo iš to mirties taško. Bet ką daryti? Jis juk negali nueiti.
- Bet aš visai nenoriu to daryti. - Kaip galėtų dabar atsiriboti nuo šio vaikinuko situacijos. Negalėtų. Niekaip. Nes jame vis dar gyvavo berniukas ieškantis kaip išgyventi, kai niekam aplink nerūpi. Jį pažadino Hogvartso mokiniai ir Auris negalėjo tiesiog į juos nekreipti dėmesio.
- Ne, nebus. Nes žinosiu, kad visą vasarą tau buvo sunku gyventi visai vienam. - Pratarė. O tada viskas vyko taip greitai. Jis žengė į gatvę. Auris išgirdo kaip sucypė mašinos stabdžiai. Veikė automatiškai. Keliais šuoliais įveikė tą juos skiriantį atstumą ir dabar pats atsirado gatvėje. Galėjo būti partrenktas. Bet apie tai tuo tarpu negalvojo. Tik stvėrė Eion už rankos ir nusitempė ant šaligatvio. Ir kai jie atsirado toliau nuo gatvės paleido jį.
- Jūs gal visai nesveiki! - Sušuko tos mašinos vairuotojas.
- Žiūrėk kur važiuoji! - Atrėkė jam Auris. Nors juk Eion pats išdygo po mašinos ratais.
- Jei nežinot kaip elgtis gatvėje, tai išvis nesirodykit viešumoje! - Dar riktelėjo tas vyriškis ir nurūko. Visa tai aišku atkreipė ir praeivių dėmesį. O Auris suvokė, kad abu galėjo susižeisti. Po galais, man ne metas mirti. Dar turiu darbų šioje žemėje. Alano reikalai neramino. O ir dėl Erkos ateities nebuvo tikras. Ne. Mirti negalėjo nei už ką.
Dabar panoro išrėžti Eion, kad jei jau geriau šokti po ratais, nei priimti jo pagalbą tai ir gerai. Jis  paskambins policijos pareigūnams ir perduos jiems iš vaikų namų sprukusį našlaitį. Tikrai. Koks po šimts jo reikalas kas su juo bus. Bet taip to ir neištaręs pasakė.
- Ar nesusižeidei? Žinai, man atrodo dabar tikrai būtų neblogai susirasti kokią ramią vietą ir prisėsti bei pavalgyti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #149 Prieš 9 mėnesius »
Ar galima spirti šitam profesoriui? Gal bent taip jis susipras, kad čia yra visai nereikalingas? Kad Eion visai nenori su juo kalbėtis. Po galais, jam ir taip gerai. Taip, šiuo metu neatsisakytų pavalgyti, bet argi profesorius jį maitins visą vasarą? Be to, nusimatė kelionė su profesore Keit, apie kurią, tiesa, nė neketino užsiminti.
- Palikite mane ramybėje! - garsiai suriko berniukas, tačiau po to viskas pradėjo vykti taip greitai, kad jis nė nesusigaudė. Kažkas sucypė ir pradėjo jį tempti. Eion ne iš karto susivokė, kad profesorius Senkleris jį patraukė iš gatvės. Dabar turėsiu jaustis jam dėkingas, ar ne? mintyse paklausė savęs klastuolis ir garsiai sudejavo. Tikriausiai šis žmogus dabar lauks, kad berniukas pradėtų dėkoti ir seilėtis.
- Geriau jau mirčiau, - tyliai pratarė. O tada Senkleris pradėjo kalbėti. Į klausimą apie sužeidimus tik papurtė galvą, tačiau po to sekę žodžiai gerokai išgąsdino. Tarsi profesorius būtų išgirdęs jo mintis, kad apie maistą kalbėti nereikia. Ne. Niekur su tavim neisiu. Jau sakiau tau tą. Neisiu. Neisiu. Ne! mintyse kartojo berniukas. Žiūrėjo kažkur į šoną, kad tik nereikėtų susidurti su profesoriaus Senklerio akimis.
- Gerai. Esu labai alkanas, - netrukus išgirdo žodžius. Su siaubu suprato pats juos ir ištaręs, bet jau buvo per vėlu.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.