[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Situacija jau buvo aprimusi, o Dafydd tik dabar iki galo suprato, kas čia atsitiko. Vis dėlto be galo pasisekė, kad šitas nepažįstamasis nepasibodėjo jo išgelbėti! Prisiekęs nė žodeliu apie tai neužsiminti Mayrai Dafydd susitelkė ties tuo, ką sakė vaikinas.
- Ačiū, - dar kartą padėkojo raudonplaukis. Pasvarstė, ar nereikėtų paaiškinti, kodėl buvo toks pasimetęs, bet nutarė, kad šiam vaikinui tai nebus įdomu: vienintelis žmogus, kuriam jis, Dafydd, išties rūpėjo, dabar buvo ligoninėje. Ir būtent mintys apie tą žmogų įstūmė velsietį į šitą situaciją.
- Ne visada gali sukontroliuoti mintis, ar ne? - tarstelėjo Dafydd. Nepaisant to, kad kiek vyresnis vaikinas apsaugojo jo kailį, raudonplaukis nenorėjo būti laikomas kažkokiu kvaileliu. Įtarokai žvelgė į gelbėtoją tarsi laukdamas daugiau moralų.
Tiesą sakant, buvo smalsu, kodėl šis nepažįstamasis vis dar buvo čia. Atrodo, išgelbėjai, sulaukei šiokios tokios padėkos, ir laisvas. Vis dėlto jis tebestovėjo šalia. Į reikalavimą kažką pažadėti jis tik linktelėjo: kadangi vėl spėjo susimąstyti, nelabai net ir girdėjo, ką ten turės padaryti.
- Klausyk, - staiga ištarė Dafydd ganėtinai žvaliu balsu. - Jeigu labai neskubi, ar galiu paprašyti dar vienos paslaugos? Man... Labai reikia prasiblaškyti. Gal turi šiek tiek laiko ir norėtum, na... - Ką ten normalūs žmonės daro? Šneka? Bendrauja? - Pasikalbėti?
Velsietis spėjo, kad visa ši prakalba nuskambėjo labai kvailai, bet nežinojo, kaip kitaip viską perteikti. O juk nebendraudamas neišmoksi tokių dalykų. Su Mayra kažkodėl viskas buvo paprasčiau.
Dafydd dar kartą žvilgtelėjo į vaikiną ir kiek dvejodamas ištiesė ranką:
- Dafydd.

[Elijah Chris Dawson]

Nors dažniau išgirsi pasakymą ne vietoj ir ne laiku, šį kartą buvo atvirkščiai ir labai labai sėkmingai. 
- Prašom, - dar sykį draugiškai linktelėjo.
Tiesa sakant, nelabai nutuokė, kaip elgtis su priešais stovinčiu raudonplaukiu, mat šis nebuvo labai linkęs bendraut, o ir.. ir ta situacija viską tik labiau apsunkino. O tuo lab nuo kada vampyras tapo toks geraširdis kitiems? Na taip, Lunai jis visada toks buvo, tačiau nepažįstamiems? Nea..
- Jei nori, gali, - pasiremdamas savo visai nevykusia asmenine patirtimi atkirto rudaplaukis. Jis žinojo, kad jei nori, gali kontroliuoti viską: mintis, protą, jausmus, galbūt ir orą, tačiau reikia save tuo įtinkinti.
Dawson' as lūkuriavo, tikėdamasis, kad šiek tiek jauniau atrodantis vaikinas padėkojęs dings, leisdamas jam sėkmingai grįšti pas sužadėtinę, tačiau suklydo.
- Taip? - Įtempė ausis, išgirdęs faktą, kad tam nesėkmingam žmogučiui reikia paslaugos, tačiau išgirdęs sutriko, jis nebuvo geriausias kompanjonas, tačiau, kad ir kaip skubėjo, neketino palikti šito asmens bėdoje, - žinoma, kad galim.. - nelabai noromis sutiko ir tikėjosi, kad prie jo nepunktualumo Gardner pratusi.
- Elijah, - paspaudė Dafydd ranką, mat matė, kaip šis nedrąsiai ją tiesia. - Gal eime link parko? - Pirštu nubedė į kairę, parodydamas vaikinui kelią. Suprato, kad šis nelabai vis dar čia gaudosi.

[Alehandro Murrell]

Oksfordo gatvė kaip visada buvo sausakimša nuo žmonių. Žmonės tarsi lipo vienas kitam per galvas kažkur vis skubėdami ir kažkur vis nespėdami. Tik retas ėjo lėtai, pasimėgaudamas rudenišku oru, pradėjusiu rodytis šaltesniu vėjeliu, nesibrovė. Mayranas turėjo laisvą dieną darbe, kuo tikrai nesidžiaugė, ir eilinį kartą išėjo iš namų, nenorėdamas klausytis trijų idiotų ginčų. Rudeniškas, kiek nudėvėtas, bet neprastai atrodantis paltukas buvo neužsagstytas, laisvai nešiojamas vėjo , garbanos priminė gandralizdį, buvo labai suveltos vėjo dėka. Pro paltą matėsi paprasti, juodi marškiniai, kurių kelios viršutinios sagos buvo neužsegtos, o juodi džinsai aptempė lieknas aukštaūgio kojas. Apranga buvo kiek neįprasta pačiam vaikinui, gal net kiek puošnesnė negu įprastai. Šis nė pats nežinojo kur taip išsipuošė, visgi išėjo tik ramiai pasivaikščioti po Londono gatves, o ne į kokį nors vakarėlį ar pasimatymą. Na, tiesą pasakius, strazdanius ir neturėjo kur daugiau puoštis. Vienintelės vietos, kur šis išeidavo, būdavo magijos ministerija, darbas, gatvė arba maisto parduotuvė. Na žinoma, Wallfloweris retkarčiais aplankydavo ir savo seserį bei sūnėnus, bet tai būdavo gan retas reiškinys. Visgi Mayrano bosas, o tuo pačiu ir jo sesės vyras, nejautė didelios simpatijos aurorui, taip atkrapštydamas savo pavaldinį nuo minties apie dažnesnį vienintelės šeimos aplankymą. Didelis klevo lapas, kuris užskrido ant tamsiaplaukio veido, privertė pabusti burtininką iš apmąstymų, kiek susiraukti ir sustojus judrioje gatvėje, nusibraukti jį nuo veido. Keli nepatenkinti žiobarai pradėjo murmėti dėl trukdymo, liepti pasitraukti. Mayranas verstelėjo tamsias akis ir pasitraukė į takelio šoną, taip nestabdydamas ir netrukdydamas burbančių, skubančių, viskuo nepatenkintų žiobarų.

[Luna Gardner]

   Lengvas rudeniškas vėjelis vinguriavo tarp daugybės londoniečių. Nė vieno iš jų neatbaidė kiek atvėsęs oras. Visi susitaikė su mintimi, kad vasara pasirodys tik kitąmet, o dabar teks pasimėgauti rudenišku oru, tik pastarasis nelabai priminė tokį. Gamta visai sukvailiojo. Termometrų stulpeliai vis dar laikėsi aukščiau dešimties laipsnių šilumos, o vėjas tik draugiškai pasisveikindamas plūstelėdavo į vėją, o tuomet dingdavo.
   Londono gyventojams tai nerūpėjo. Lunai irgi nerūpėjo. Pastarosiomis dienomis turėjo tiek rūpesčių, jog įprasti, kasdieniai spėjo išgaruoti. Nebeprisiminė, kada paskutinį kartą valgė, ilgai ir normaliai miegojo bei ilsėjosi. Kelios dienos priminė maratoną. Ji nuolat skubėjo, aiškinosi santykius su Marlenos tėvu, privertė šį pasirašyti dokumentus ir dabar oficialiai tapo Marlenos globėja. Vylėsi, kad tai santykių nepakeis. Nuolat sukiojosi Londone.
   Suaugusio gyvenimas nelengvas. Ir, regis, ji pagaliau suaugo. Arba bent jau taip manė pati.
   Burbtelėjusi ant praeivio, pasimaišiusio po kojomis, prasibrovė pro dar kelis, reikėjo paskubėti ir prieš grįžtant į namus užsukti pas Seleną, tik londoniečiai nesistengė paskubinti reikalų. Suirzusi prasibrovė pro dar vieną, regis, dar visai vaiką, kai staiga viskas ėmė suktis. Vaizdas akyse susiliejo. Ausyse ėmė ūžti tarsi pro pat petį būtų pralėkęs garvežys milžinišku greičiu. Beviltiškai papurtė galvą. Trumpam stabtelėjo apsidairydama. Aplinkinių veidai liejosi, tematė tik spalvų paletę. Žengtelėjo į šalį, kojos susipynė, tačiau pavyko išstovėti ant kojų. Giliai įkvėpė, priešais spėjo išvysti nuošalyje stovintį vaikiną tarsi kažkur išsiruošusį.
   Tai buvo paskutinis vaizdas, ką tamsiaplaukė matė. Akyse aptemo ir ši nespėjusi susigaudyti susmuko ant žemės.

[Alehandro Murrell]

Vaikinas nieko nesakančiu, ramiu žvilgsniu stebėjo besibraunančius, besistumdančius, skubančius ir kažkur vis nespėjančius žmones, kurių dėka dabar ir stovėjo vienos iš judriausių Londono gatvių šalitgatvyje. Tiesą pasakius, Mayranas visiškai nežinojo kur nori eiti, tad tiesiog stovėjo ir galvojo. Rudeniškas vėjas vis dar nešiojo garbanotus, tamsius ir gan garbanotus plaukus į visas puses. Kelios nepaklusnios plaukų sruogos krito ant akių, taip trukdydamos stebėti judrią Oksfordo gatvę, bet taip pat greitai kaip užkrisdavo ant akių, būdavo ir nubrauktos. Viskas atrodė normalu, sukosi savu ritmu. Tai buvo eilinė darbo diena, per kurią Wallfloweriui nereikėjo dirbti, o dirbantys žmonės skubėjo, norėdami suspėti visur, kur reikia. Burtininko veide nušvito menka šypsenėlė, kuri tuoj pat dingo. Visai netoliese jo kojų tiesiog ėmė ir prarado sąmonę, nukrito ant žemės tamsiaplaukė mergina. Menkas išgąstis ir susirūpinimas pasirodė strazdaniaus veide. Nors šis ir nepažinojo merginos, bet jam rūpėjo. Atsargiai, lėtai prisiartinęs prie merginos, pakėlė ją ant rankų ir panešė kiek atokiau, tuoj pat vėl paguldydamas ant žemės. Pritūpęs prie nepažįstamosios, aukštaūgis susirūpinusiu žvilgsniu žvelgė į ją ir niekaip nesumąstė ką turėtų daryti tokioje situacijoje. Nusiėmęs savo rudeninį paltą, apklojo liekną merginą, taip bandydamas bent kiek šiai padėti. Sunkus atodūsis paliko auroro lūpas, o akys pasimetusios lakstė merginos veidu.

[Luna Gardner]

   Trūkčiojamai įkvėpė. Nesuvokė, kur yra ir kas nutiko, tačiau juto begalinį silpnumą. Atrodė, kad kažkas išsiurbė visas jėgas ir ji nebegali nė atsimerkti. Sunku buvo net kvėpuoti. Mintyse pasižadėjo sugrįžus į namus sukimšti didžiausią įmanomą sumuštinį ir išgerti bent du litrus vandens. Jei tik ji dar sugrįš...
   Jei numirsiu vidury Londono dėl nusilpusio organizmo, neatleisiu sau...
   Sukaupusi visas jėgas lėtai prasimerkė. Safyrinės akys akimirksniu susidūrė su tamsiomis. Krūptelėjo iš netikėtumo. Prisiminė tik tai, kaip krito, o štai iš kur šis didvyris?... Šitai liko neatsakyta. Norėjosi paklausti, kas jis toks ir ką čia veikia, tačiau atšliaužusi mintis, kad galbūt šalia esantis vaikinas ir yra užpuolikas, ji nenualpo dėl nusilpusio organizmo, privertė apsimesti tokia pat silpna. Kiek iš tiesų buvo nusilpusi, nelabai susigaudė. Reikėjo pašalinti tą, kuris sergėjo ją.
   Trumpam užsimerkė apsimesdama, kad vis dar blogai jaučiasi. Kūną užplūdęs adrenalinas privertė akimirksniu pamiršti blogumą. Giliai įkvėpusi staigiai atsimerkė, stryktelėjo ant kojų, susvyravo, tačiau nedelsdama nė sekundės puolė šalia esantį tamsiaplaukį. Netikėtumas, kaip visuomet, pasitarnavo. Ji be jokio vargo parbloškė nepažįstamąjį ir užlaužusi rankas už nugaros keliu prispaudė nugarą. Galva svaigo, o likęs pasaulis keistai sukosi. Priminė pojūtį po pasivažinėjimo amerikietiškai kalneliais.
   Suirzusi, tik turbūt ne dėl po kojomis esančio asmens, o prastos savijautos, kiek atlaisvino gniaužtus. Safyrinių akių žvilgsnis susidūrė su pažįstamomis garbanomis. Akimirką toptelėjo, kad čia Mayra, tačiau aiškiai prisiminė, kad nepažįstamojo veido bruožai buvo vyriški. Ar kažkas klonavo Mayrą, tik bandymas nesigavo ar visgi tai buvo vyriškas klono variantas?
   - Kas tu? - galiausiai nusprendusi paleisti auką atleido gniaužtus ir atsitiesė. Susverdėjo, bet ant kojų išsilaikė. Vylėsi, kad tai padaryti pavyks ir dar kelias ateinančias akimirkas.

[Alehandro Murrell]

  Pasimetęs, kiek išsigandęs žvilgsnis lakstė išbalusiu nepažįstamosios veidu, o kūnas pamažu šalo. Šaltas, rudeniškas vėjas visiškai negelbėjo vaikino šioje situacijoje, kaip tik viską tik prastino, tačiau Mayranas nežadėjo būti savanaudžiu ir atimti savo šilto palto, kurį visai neseniai uždėjo ant nepažįstamosios, kad ši labai nesušaltų. Sunkus, kiek išsigandęs atodūsis paliko auroro lūpas ir šis nusisuko į skubančius žmonės, tikėdamasis pamatyti bent vieną žmogų, kuris sustotų padėti. Deja, bet taip neįvyko. Matėsi tik skubančių, besistumdančių žmonių minia, kuri nė nesugalvojo sustoti ar padėti ištikus nelaimei. Nenorėdamas ilgam palikti tamsiaplaukės be priežiūros Mayranas grąžino žvilgsnį ties ja, bet tą pačią sekundę buvo netikėtai ir tikrai ne maloniai nuverstas ant žemės. Tuoj pat pasijautė ir skausmingas rankų užlaužimas, o vaikinas jau gailėjosi savo sumanymo padėti merginai. Skaudus ir nemalonus inkštelėjimas pasigirdo ir strazdaniaus llūpų, bet šis  daugiau nieko nesakė ir nesipriešino, tarsi laukdamas visam tam pačios tinkamiausios progos. Vos tik gniaužtai atlaisvėjo ir Wallfloweris susiruošė imtis veiksmų, visas pasisuko kita kryptimi, imtis veiksmų nereikėjo, kadangi jis buvo paleistas iš gniaužtų. Atsistodamas, nepatenkintai pažiūrėdamas į merginą, kiek pasitrynė neseniai dar buvusias užlaužtas rankas.
- Aš Mayran Wallflower, beprote. Tik bandžiau tau padėti. - nepatenkintai sumurmėjo šis ir kiek gailiai nužvelgė nelaimėlę, kuri vis dar nebuvo pačioje geriausioje būsenoje. Žvilgsnis trumpam nukrypo prie liūdnai ant žemės numesto palto, tačiau tuoj pat grįžo ties mergina, tarsi bijodamas naujų, netikėtų ir skausmingų jos veiksmų. Mayranas nesugebėjo ilgai išlaikyti pykčio ir tikėdamasis, kad negaus labai blogos reakcijos, atsargiai prilaikė merginą, nenorėdamas, kad ši ir vėl nukristų ar nualptų.

[Luna Gardner]

   Inkštimas, primenantis mažo triušiuko, sugauto didelių vilkės letenų, su smarkiai plakančia širdele, prajuokino tamsiaplaukę, tik prasta savijauta neleido nusikvatoti. Pro rausvas lūpas išsiveržęs garsas labiau priminė dejonę dėl svaigstančios galvos ir besisukančio pasaulio.
   Akimirką atrodė, kad visą skrandžio turinį išpils tiesiai ant žemės numesto vaikinuko palto, tačiau nemalonus jausmas dingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė. Toptelėjo, kad ne tik smegenėlės susisuko, bet ir skrandis nebesiorentuoja, mat buvo prakankintas be maisto mažiausiai tris dienas.
   Kilstelėjo antakius pastebėjusi, kaip ant žemės betįsantis vaikinas susiruošė pulti. Smogti atgal. Beveik būtų užsitarnavęs pagarbą iš merginos, tačiau Luna šiuo metu sunkiai pastovėjo ant kojų, muštis neturėjo jėgų. Tapo lengvu taikiniu ir mintyse dėl to save keikė.
   Beprote? Koks įdomus įvardis. Būtinai įsirašysiu į kokį sąrašiuką.
   - Atleisk... Aš... - pro blausias, apniukusius mintis prasiskverbė girdėta pavardė, tik atmintis ne iškart pateikė pažįstamą jos savininkę.
   Mayra...
   - Ar tu Mayros brolis? - pabandžiusi padaryti pakankamai logiškas išvadas, rauktelėjo antakius. Koks mažas pasaulis. Apie tamsiaplaukės giminę nieko nežinojo, o štai dabar turėjo progą susipažinti itin artimai ir kiek netikėtomis aplinkybėmis.
   Akimirką, kai vyriškos rankos apjuosė jos pečius, kojos atsisakė išlaikyti svorį ir tik pačiai įsikibus į vaikino marškinius, pavyko išstovėti.
   - Man nesiseka šiandien išsilaikyti ant kojų... Ir tavo paltas, - gailiai žvilgtelėjo į ant žemės numestą drabužį. - Ar bandei sušildyti mane, ar tiesiog išvydus aplstančią merginą pasidarė pernelyg karšta? - kilstelėjo antakius šyptelėdama.
   Atlaisvinusi savo gniaužtus, dabar jau įsikibusius į plonus marškinius, žengtelėjo į priekį pakeldama numestą paltą ir ištiesdama šį vaikinui.
   - Žinai, dabar vėlyvas ruduo, reiktų rengtis šilčiau, - net ir prastos būklės neatsisakė savo įžūlumo ir sarkazmo. Galbūt Elijah neklydo? Ji nebūtų ji, jei išgaruotų visos blogosios charakterio savybės.
   Nuo tokios minties mergina šyptelėjo.

[Alehandro Murrell]

Vaikinas matė, kad mergina jautėsi tik prasčiau ir tai tikrai negerino šios keistos situacijos. Šiam buvo nebesvarbu, kad visai neseniai buvo užpultas  vien dėl to, kad norėjo padėti. Dabar buvo svarbiau tai, kad nepažįstamoji jaustųsi geriau ir dar kartelį neapalptų viduryje vienos judriausių Londono gatvių. Tamsiaplaukei pradėjus atsiprašinėti, Mayranas tik papurtė galvą, taip tarsi parodydamas, kad nereikia to daryti. Kai bebūtų keista, šis eilinį kartą buvo atpažintas ne dėl kažko kito, o dėl savo pavardės, o dar aiškiau pasakius, visai neseniai atrastos sesers. Ar Mayra čia tokia populiari, ar kas, kad visi atpažįsta būtent dėl jos?
- Taip, aš Mayros brolis Mayranas Wallfloweris. - Dar kartelį prisistatė aukštaūgis, tik ši kartą jo balsas skambėjo kiek labiau pasimetusiai, o ir pats vaikinas jautėsi toks. Nejaugi ši juodaplaukė gali būti dar viena iki šiol nežinoma giminė? O gal ji su Mayra buvo tiesiog draugės? Pasimetimas buvo taip užėmęs Wallflowerio mintis ir dėmesį, kad šis vos tik spėjo sureaguoti merginai nebeišsilaikius ant kojų. Strazdanius atsiduso ir tik dar tvirčiau ją prilaikė.
- Na, jeigu nebūtum alpus vos tik pamačiusi mane, gal nebūtų tekę duoti savo palto tau, bandant sušildyti. - Suprasdamas nelaimelės bandymą pašmaikštauti, tarė auroras ir kiek šyptelėjo, bet tuoj pat ir vėl surimtėjo. Gavęs paltą, vaikinas linktelėjo padėkodamas ir apsimovė jį, vis retkarčiais žvilgtelėdamas į juodaplaukę, taip tarsi norėdamas įsitikinti, kad ši vis dar stovi ant kojų.
- Būtum nieko prieš, jeigu nuneščiau tave iki tavo namų? Baisu, kad tokios būklės ir vėl gali apalpti, o jeigu neatsiklausiu, primuši. Visgi esi kovinė moteris. - Rūpindamasis nepažįstamąja, bet tuo pačiu metu kiek pajuokaudamas, tarė garbanius. Nors rankos dar vis tvirtai laikė merginą, o pats jautėsi kiek sunerimęs, susirūpinęs, veide pasirodė menkutė šypsenėlė.

[Luna Gardner]

   Lėtai pakėlė galvą į ją laikantį vaikiną. Atplėšti safyrines akis nuo žemės buvo keistai sunku, tarsi kūnas nenorėtų judėti. Tiesa sakant, buvo gerai ir taip: stovėti prilaikomai, nesivarginti išsilaikyti ir spoksoti į nuobodžią žemę. Tokios būklės šitai tiko geriausiai.
   Ryškios, brangakmenį primanančios akys susidūrė su kone juodomis. Susimąsčiusi prisimerkė. Pasidarė smalsu, ar stipriai ją laikantis vaikinas išties yra geraširdis ir taip ja, nepažįstama mergina, rūpinasi, ar visgi turi slaptų kėslų.
   Reiktų užsirašyti į papildomus žmonių iš veido skaitymo kursus...
   Trumpam užsimerkusi, leisdama viską paslėpti tamsai, vos matomai papurtė galvą. Aplinka bent trumpam nustojo suktis, o pojūtis, jog ji ką tik važinėjosi amerikietiškais kalneliais - dingo. Taip trumpam, jog tamsiaplaukė nė nespėjo to pastebėti. Suirzusi tyliai suurzgė, lėtai atsimerkė ir giliai įkvėpė.
   - Girdėjau ir iš pirmo karto, nebūtina kartoti, nekurčia, - suniurnėjo sau po nosimi nepatenkintai dėbtelėdama į vaikiną. - Jūsų tėvams pritrūko fantazijos ar labai patiko vardas? - kilstelėjo antakį ir šįkart nepraleisdama progos įgelti. Dar truputis ir naktimis galės virsti ne į vilkę, o į gyvatę.
   - Pažįstu Mayrą, - tarstelėjo išgirdusi sutrikimo gaidelę nepažįstamojo, o gal reiktų teikti, kad visgi pažįstamojo balse?
   Pajuokauti, regis, neatsisakė ir juodaplaukis ir šitokiu būdu pelnė nežymų šypsnį. Sarkastiška, kiek išprovokuotą prastos savijautos. Vis dar sunkiai gaudėsi aplinkoje. Turbūt dėl to taip ir elgėsi.
   - Gudrus ėjimas... Bet medalio nesitikėk, - vyptelėjo. - Galėjau tau sprandą nusukti, - priminė akimirką, kai jaunuolis tįsojo po jos keliu ir buvo spaudžiamas jos svorio.
   - Nustok taip žvilgčioti į mane, aš ne Mona Liza, - pavartė akis pamažu atgaudama jėgas ir jų pagalba išlaikydama pusiausvyrą. Džiaugėsi, kad nebereikia, jog kas nors šalia leistų įsikibti ir padėti išstovėti. Nemėgo būti priklausoma nuo kitų. Nesuvokė, kaip leido atsitikti šitam.
   - Nunešti? Ką tik išsiaiškinom, kuris iš mūsų yra tikrasis beprotis, nes nešti iki Ūdrų Žabangų... Nusibaigsi vidury trasos, - gūžtelėjo pečiais persibraukdama ranka per plaukus ir ištraukdama kelias žoles. Papildomas aksesuaras prie tamsių plaukų.
   - Nenualpsiu, bet išvadas darai teisingas ir kvailumu nepasižymi, - linktelėjo. - O šiaip... Suprantu, jog atplėšti akis ir rankas nuo manęs sunku, bet manau, kad dabar jau išstovėsiu ir pati, - sumurmėjo išsivaduodama iš tamsiaplaukio glėbio.
   - Bet ačiū už pagalbą, - visgi padėkojo, mat nujautė, kad vaikinas nuoširdžiai ja rūpinasi. Klausimas: kodėl?

[Alehandro Murrell]

  Liekno sudėjimo merginos kūnas buvo tarsi pusiau užvirtęs ant Mayrano, kad išlaikytų stabilumą, o ir pats vaikinas stengėsi padėti nepažįstamajai išstovėti ant kojų. Nesiskųsk, pats sumanei jai padėti. Gi mergina to neprašė.
  Vaikino mintys tarsi pykosi pačios su savimi, trukdė jam blaiviai mąstyti ir elgtis. Neatitraukdamas rankų nuo tamsiaplaukės, taip palaikydamas ją ant kojų, vaikinas nužvelgė skubančią minią, Londono vaizdą, tarsi tolumoje ieškodamas idėjų kaip turėtų elgtis ir ką turėtų daryti šioje situacijoje. Deja, visa tai buvo beprasmiška, strazdanius ir vėl grąžino žvilgsnį ties nelaimėle.
- Žinoma, niurzga, kaip pasakysi, - verstelėdamas akis tarė Wallfloweris, - Mes nesam tikri brolis ir sesuo. Mūsų mamos skirtingos ir mes išvis susipažinom neseniai, tad nekišk tėvų ten, kur nereikia, niurzga.
Vaikino balsas nenuskambėjo labai maloniai, kas Mayranui buvo kiek nebūdinga, tačiau šis nežadėjo elgtis maloniai tada, kai su juo taip pat nėra taip elgiamasi. Nors tiesą pasakius, vaikinas dažniausiai ir tokiais atvėjais išlikdavo malonus arba bent jis taip galvodavo, jam atrodydavo, kad išlikdavo malonus.
- Mergyt, ir už ką tu man taip? - dar kartelį verstelėdamas tamsias, kiek paslaptingas akis, paklausė garbanius, nė nesitikėdamas gauti atsakymo į klausimą. Žvilgsniui vėl nukrypus į tolumą, burtininkas pastebėjo pažįstamą blondino šiuveliūrą, bet kaip greitai Antanas pasirodė jo akyse, taip greitai ir išnyko žmonių minioje. Tikiuosi, kad manęs nepastebėjo ir nesugalvos atsivilkti čia. Tik ne dabar, tik ne tokioje situacijoje.
- Ūdrų žabangų? Yra ir kitokių būdų, nebūtinai reikia nešti, - sumurmėjo buvęs auroras, grąžindamas žvilgsnį ties nepažįstamąja. Mayranas nebuvo labai patenkintas jos sprendimu stovėti ant savo kojų, be jokios pagalbos, bet nieko nesakė, o tiesiog atleido rankas, žvilgsniu dar vis kažkiek saugodamas, kad tamsiaplaukė ir vėl neapalptų ar neprarastų pusiausvyros.
- Neturi už ką dėkoti. Manau kiekvienas žmogus, kuriam nėra ant visų nusišikti, taip pasielgtų, - tarė, kiek pasitvarkė paltą, nusivalė kelias žoles nuo jo ir menkai vyptelėjo.

[Luna Gardner]

   - Jei kas nors dabar nupieštų tavo veido mimiką, tą paveikslą pasikabinčiau ant sienos, virš židinio, - kilstelėjo antakius šyptelėdama.
   Iš šalies atrodė, kad vaikinas pykstasi pats su savimi neapsispręsdamas, ar turėtų toliau padėti jai, Lunai Gardner, ar visgi palikti ją vieną po tokio elgesio. Nors buvo tikra, kad garbanius pasirinks antrąjį variantą ir netrukus ji vidury gatvės stovės viena burbėdama ir lydėdama nueinantį Mayros brolį, nuojauta kuždėjo priešingai. Jis neatrodė toks, kaip... Ji. Regis, Mayran buvo išties geraširdis.
   - O, koks platus žodynas, kokį dar žodį žinai? - vyptelėjo dar kartą, bet tikrai ne paskutinį, įgeldama.
   Vaikinas neatrodė ir, regis, nebuvo iš tų, kurie atsikirstų ir ji galėtų tikėtis to paties, tačiau Lunai to ir nereikėjo. Po nualpimo tai buvo tarsi vaistai, padedantys atsigauti. Tiesa sakant, alpdama ji tikrai nemąstė, kad atsidurs kokio nors dailaus vaikino glėbyje, apskritai - išvis nemąstė tą akimirką, mat smegenys tiesiog išsijungė, bet stovėti apsikabinus ne Elijah buvo mažų mažiausiai keista. Keista buvo ir tai, kad ji neįprastai daug kalbėjo su nepažįstamuoju. Toptelėjo, kad krisdama susitrenkė galvą.
   - Už gražias akis, - nė nepagalvojusi leptelėjo ir apsižvalgė. Daugelis praeivių skubėjo savo reikalais nė nežvilgtelėdami į juos, kiti per daug dėmesio taip pat neskyrė. Turbūt galvojo, kad jiedu eilinė pora, nusprendusi pasigrožėti miestu vienas kito glėbyje. Nuo tokios minties mergina nusipurtė. Kad ir kokio bjauraus charakterio buvo, ištikimybe pasižymėjo.
   - Aš apsvarsčiau tavo pateiktą pasiūlymą, o kadangi kitų nepasiūlei, juos atmečiau, - gūžtelėjo pečiais nusibraukdama nuo džinsų žoles ir išsitraukdama nukritusį lapą iš juodų plaukų. Tokių aksesuarų jai nereikėjo.
   Vyptelėjo į tolimesnius vaikino žodžius akies krašteliu nužvelgdama šį. Svarstė, kur šis taip skuba, jei vis dairosi.
   - Nelaikau tavęs prisirišusi, tad, jei nori, gali eiti, - mostelėjo ranka į gatvę. - Išgyvensiu ir be tavęs.

[Alehandro Murrell]

  Vaikinas per tokį trumpą laiką tarsi spėjo priprasti prie pastovių merginos prisikabinėjimų, įžeidinėjimų, kapojimųsi ir panašių reiškinių, tad sustojo net smarkiai reaguoti į juos. Merginai kiekvieną kartą bandant pasakyti kažką įžeidaus, Mayranas pavartydavo akis, prunkštelėdavo, atsidusdavo ar tiesiog kitaip paprastai į tai reaguodavo. Visgi šis nebuvo vienas iš tų vaikinų, kurie veltųsi į pykčius be reikalo, o dabar dar ir puikiai žinojo, kad tam nėra pati puikiausia ar tinkamiausia situacija. Gi nepažįstamoji visai neseniai gulėjo ant žemės apalpusi, o dar visai prieš akimirką, stovėjo įsikibusi į Mayrano marškinėlius ir tik jo pagalba išsilaikė ant kojų.
- Kaip miela, kažkas dar žiūri ir į mano akis, - nesusilaikęs sarkastiškai prakalbo vaikinukas, o jo veide ir vėl atsirado šioks toks vypsnis, taip parodydamas ir Wallflowerio mažai turimą, bet egzistuojančią linksmąją charakterio pusę. Nors akys dar kiek globėjiškai stebėjo nelaimėlę, tarsi saugojo, kad ir vėl neapalptų, išsilaikytų ant savų kojų, pats vaikinas jautėsi kiek labiau atsipalaidavęs negu prieš akimirką.
- Nelaikai manęs pririšusi, tačiau atrodo, kad visi žmonės čia per daug skuba, nieko nepastebi arba jiems visiems tiesiog nusispjauti ant kitų. Baisu tave vieną palikti, žinant, kad dar visai neseniai gulėjai šaligatvyje be jėgų ar pati, be mano pagalbos, neišstovėjai ant savų kojų, tad ne, aš niekur neisiu, kol neįsitikinsiu, kad šalia tavęs nėra kažko, kad padėtų atsitikus nelaimei. - Jau kiek rimčiau sumurmėjo buvęs auroras. Savo žodžiais jis parodė susirūpinimą visais egzistuojančiais žmonėmis ar apskritai viskuo, kas gyva. Ir nesvarbu, kad tai buvo tokia įkyri, norinti įkasti, su stipriu charakteriu būtybė, kaip Mayrano sesers draugė...

[Luna Gardner]

   Vyptelėjo suvokusi, kad išprovokuoti daugiau vaikino nepavyks. Pernelyg greitai perpraro jos taktiką ir rado geriausią būdą, kaip ją "išmesti iš žaidimo". Už šitai norėjosi trenkti, mat ką tik buvo sugadintos linksmybės, visgi suvokė, kad taip elgtis nederėtų bent jau dėl kelių priežasčių: pirmiausia, jis išgelbėjo ją, antra - trankyti žmones už tai, kad jie neprisijungia prie tavo "žaidimo" negalima, ir trečia - buvo per daug žmonių. Nenorėjo praleisti nakties areštinėj dėl nekalto piliečio užpuolimo. Įdomu, kaip Elijah reaguotų?
   - Tik dabar pastebėjau, kad jas turi, - išsiviepė paerzindama, sukryžiuodama rankas ties krūtine, tik taip nustovėti ilgai nepavyko, teko tvirčiau įsisupti į striukę, kad vėjas taip nesikandžiotų.
   Kiek nuobodžiaudama patrypčiojo vietoje. Buvo akivaizdu, kad garbanius jos neketina taip lengvai paleisti. Jei apskritai ketino paleisti.
   Elijah jam galvą nurautų.
   - Dabar lengvai galėčiau patiesti tave ant žemės, o tu nė nespėtum mirktelėti, - pakomentavo atsipalaidavusį Mayros brolio kūną. Nesitikėdamas atakos priešininkas nesunkiai nuginkluojamas. Geriau ir nebūna.
   - Ar ketini apsigyventi su manimi ir skirti kiaurą parą apsaugai mano? Būtų labai džentelmeniška, bet aš galiu pati savimi pasirūpinti, - sumurmėjo žvilgtelėdama į Mayran, susiruošusį budėti prie jos iki pat tos akimirkos, kai atgaus jėgas.
   Visuomet ji rūpindavosi kitais, niekas ja nesirūpino, jai nereikėjo pagalbos ar užuojautos, nepriėmė kitų rūpesčio, ji buvo alfa, stipri ir galinga, ir... Alpstanti vidury dienos, vidury gatvės. Tikra pavyzdinga alfa.
   Tyliai atsiduso papurtydama galvą, kiek lengviau atsikvėpdama. Organizmas, regis, apsiprato ir buvo pasiruošęa tęsti jos užsibrėžtą darbą, tik kovoje nebūtų buvusi gera priešininkė.

[Alehandro Murrell]

  Nors ir vaikinas nerodė didelio susidomėjimo merginos provokacijomis, įžeidinėjimais juoko ar ne juoko forma, bet nepažįstamoji vis tiek nepasidavė, bandė pajuokauti ar išprovokuoti, gauti kokią nors reakciją iš Mayrano. Visa tai kiek kėlė menką, žaismingą šypsenėlę garbaniaus veide, tačiau suėmusį juoką šiam puikiai sekėsi paslėpti.
 - Žinoma, o aš dar vis nepastebėjau, kad proto turėtum, - nesusilaikęs sarkastiškai prakalbo vaikinukas ir verstelėjo tamsias akis. Rankas taip pat kaip ir merginą sukryžiavęs po krūtine, vyptelėjo keista šypsenėle.
- Patiestum mane ant žemės ar ir vėl apalptum? Nemanau, kad bandymas muštis tokioje padėtyje būtų pats protingiausias sprendimas, mergyt, - nusijuokdamas prakalbo buvęs auroras. Mayranas nebesugebėjo išsilaikyti rimtu ir nerodyti jokio atsako į provokacijas ir panašius nepažįstamosios bandymus suerzinti vaikinuką. Tik skirtumas buvo tame, kad visa tai ne erzino Wallflowerį, o kaip tik kėlė šypseną ar juoką, žaismingumą.
- Taip, žinoma, dar ir keturis apsauginius pasamdyti, kad neapalpinėtum kiekviename žingsnyje, beprote. Bet kalbant rimtai, nežadu tavęs čia laikyti ar lydėti iki namų, jeigu to nenori. - Jau kiek rimčiau prakalbęs, bet vis dar panaudodamas šiokio tokio žaismingumo, sarkazmo, tarė strazdanius. Nors ir jautė pareigą padėti, pasirūpinti sesers drauge, tačiau nesiruošė to daryti tada, kai ši pati to nenorėjo. Be to, Mayranas jautėsi padaręs viską, ką galėjo, padedant tamsiaplaukei ir tarsi atlikęs savo pareigą.
- Na, jeigu jau taip sakai, manau, kad jau eisiu. Atsargiai, neapalpk, ir iki kito susitikimo, beprote, - platesnė šypsena pasirodė vaikino veide ir šis nužingsniavo judria oksfordo gatve, kelis kartus dar atsigręždamas, tarsi norėdamas taip įsitikinti, kad nelaimėlei viskas gerai. Garbanius tarsi žinojo, kad kažkada dar tikrai teks susitikti su šia keista, labai pasitikinčia savimi, tačiau linksma mergina.