0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #30 Prieš 6 mėnesius »
- Čia komplimentas ar įžeidimas? - „rimčiau” kilstelėjo antakį mergina, bandydama nuslėpti linksmumo gaidelę balse, Fasirui pakomentavus šios amžių. - Ir vis dėl to galantiškumo dar kiek tau stinga, - švelniai įkando vyptelėdama.
Sunertos rankos nė kiek nepadėjo sušilti, o pro paltą besiskverbiantis vėjas tik taip ir tykojo susargdinti vos į teisingesnį gyvenimo kelią pasukusią trumpakasę. Magui paminėjus paukštį, Amika irgi kilstelėjo galvą aukštyn apsidairydama, tačiau pilkšvame danguje buvo tuščia. Reiks nupirkt Cukrui maisto, - staiga nejučiom dingtelėjo mintyse prisiminimas ir apie savąjį augintinį.
Juodaplaukiui konstatavus faktą, Bela ironiškai vyptelėjo. Nu negi deginuosi, - dar pamintijo, tačiau pati nedrįso siūlyti vaikinukui nei išgerti puodelio arbatos jaukioj Londono kavinukėj, nei užeiti į svečius. Praėjo per daug laiko, kad jie vis dar būtų draugais, per daug, jog galėtų bendrauti lygiai taip kaip seniau. Amika galiausiai subrendo, ji - MOTERIS, jau beveik emociškai stabili, daug iškentusi ir savo jaunystės didžiąją dalį prateriojusi moteris, kuri neturėtų vaikytis senų šešėlių vos įžengusi į savo šviesesnį rytojų. Kitaip, kam gi reikalingos buvo tos kelerius metus vykusios psichologo konsultacijos? Tad dabar tikėdamasi, jog ministerijos galva pati perims tolimesnę susitikimo eigą, tik labiau susisuko į rusvą paltuką ir kiek per akivaizdžiai bei įdėmiai ėmė skenuoti jaunuolio veido bruožus, tarsi bandydama juos įsiminti prieš dar vieną išsiskyrimą.
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1012
  • Lytis: Vyras
  • Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #31 Prieš 6 mėnesius »
   - Fakto konstatavimas, - atsakė Fasiras, vėl menkai vyptelėdamas.
   Jautėsi šiek tiek kaip nususęs šuo - jis prisidėjo prie Amikos sūnaus žūties, o ji dabar su juo juokavo, kalbėjosi. Galbūt tai tik įžanga. Tyla prieš audrą. Von Sjuardas neįsivaizdavo, ko būtų galima tikėtis.
   - Ką gi, neįmanoma tapti tobulam, - rodos, nesutrikęs atsakė juodaplaukis.
   Jos šypsenėlė niekaip neleido pokalbiui eiti į priekį. Jaunuolio plaukus ir skvernus vėl ėmė taršyti šaltas vėjas. Tą patį darė ir su Amika.
   Auksaakis nejaukiai tylėjo, tylėjo ir vela.
   ,,Ar ji stypso čia vis dar iš mandagumo?"
   - Jei turi laiko, galim pasukti į kurią nors senamiesčio kavinę, - Fasiras pasiūlė draugiškai, nors iš tikrųjų - nelabai noromis. Tiesiog vis dar jautė kaltę.
   Ir dar jautėsi labai nejaukiai, Amikai atvirai dėbsant į jo veidą.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #32 Prieš 5 mėnesius »
- Heh, - menkai vyptelėjo moteris, - tiesa.
Vaikino akyse juodaplaukė skendo jau geras penkias minutes. Prisiminimai tarsi banga užplūdo jaunąją našlę ir ėmė skverbtis per, taip stipriai metų metus bandytus užrakinti, emocinius kanalus gilyn į kažkur po šonkauliais besislepiančios širdies skilvelius. Azkabano celė, Magijos Ministerija, gimdymo namai, gyvenvietė Godriko Dauboje - tiesiog it srovės brovėsi per atmintį. Ir tada Bovey upė. Skardis. Klyksmas. Ne, pakaks. Nebereikia. Amika nuleido pilkšvą žvilgsnį žemyn. Jausmais perpildyta ašara nubėgo nuo šalčio kiek parausti spėjusiu kairiuoju velos skruostu. Tatuiruotoji lengvu riešo judesiu nubraukė ją velniop, o išgirdusi labiau iš mandagumo nei nuoširdaus noro išsakytą aukštaūgio pasiūlymą, tik kilstelėjo smakrą aukštyn:
- Ne. Aš nebenoriu... Khrm, - krenkštelėjo, - Nepyk,  nemanau, kad mums to reikia. Nei tu, nei aš nesame dar pilnai tam pasiruošę. Susitiksim po metų, kitų, bet ne šį vakarą, matau, kad ir tu pats netrykšti noru, - liūdniau šyptelėjo ir pridėjo delną vaikinui prie vėsaus skruosto, - Iki, Fasirai, - švelniai paglostė, - Iki kito susitikimo, - ir nuėjo Oksfordo gatve tolyn.
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1012
  • Lytis: Vyras
  • Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #33 Prieš 5 mėnesius »
   Fasiras nežinojo, ką pagalvoti, velai taip atidžiai stebeilijant į jo akis. Žinojo, kad iki tiek užtęstas žvilgsnis paprastai reikšdavo tik du skirtingiems žmogaus jausmų poliams priklausančius dalykus. Kas ten nusikliedėjo, kad tarp jų tik vienas žingsnis? Bet kaip ten bebūtų, šiuo momentu neatrodė, kad vela jam jaustų viena ar kita.
   Viskas išaiškėjo tik tada, kai ji nuleido galvą, o skruostu riedėti pradėjo ašara. Logiška. Jį juk irgi tai tebegraužė. Jaunuolis trumpam nusuko akis į šoną lyg meluotų. Iš tikrųjų ir melavo - abu melavo, kad, praėjus tiek nedaug laiko, viskas vėl gerai.
   Amika meluoti nustojo pirmoji. Fasiras net susigėdo, kad diplomatijoje šįsyk ji sausai jį apdėjo. „Pasiruošę kam? Negi dar norėsi kalbėtis?“ - iškilo klausimas. Galgi negrįš jinai į Godriko Daubą? Jis jau įprato prie tylos ir susitaikė. Aišku, kažkur širdy dar dilgsėjo noras, kad vienatvę sklaidyti padėtų ne vien knygos ir Muninas, tačiau nenorėjo, kad Amika vėl ten kankintųsi. O ji kankintųsi, tikrai. Na, ir jis taip pat.
   Linktelėjo į amžinatelį krikštasūnio motinos žodžius, nesujudėjo, jai delnu palietus jo skruostą. Ne todėl, kad būtų taip jau patikę.
   - Sėkmės tau, - tyliai atsakė. Ji tikisi kito susitikimo su ja. Nežinia, ar yra terminas tokiam kvailumui apibūdinti.
   Jai nuplaukiant pro šalį tolyn, jis sykį dar atsigręžė, pasižvalgė Munino aukštyn, o tada atsiminė, kur ėjo.
   Nu kam, kokio sumauto bieso reikėjo to kvailo švelnumo protrūkio? Dabar jo skruostų temperatūra deharmonizuota - vienas skruostas šiltesnis, kitas - šaltesnis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė
  • *
  • 223
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #34 Prieš 2 mėnesius »
Kraujas ausyse. Drebančios rankos. Deguonies stygius.
Ko ji šią lietingą sekmadienio popietę, kai viso pasaulio žiobarai sugūžta į šią gatvę atsigrūdo čia? Turėjo planų nueiti į biblioteką, atsigerti kavos. Susitvarkyti gyvenimą taip, kaip tai sugeba žiobarų motivacinės knygos. Tačiau dabar ji tesiekė arčiausio skersgatvio, išeinančio iš šios Oksfordo gatvės, kuris nebūtų užkištas plyštančiais maišais ir automobiliais. Bet kaip tyčia, visi atokiausi skersgatviukai buvo nutolę arba išnaudoti komerciniams tikslams, tad Elzė dabar turėjo vilčių tik greičiau praeiti šią kilometrinę gatvę. Atsisukti atgal? Tai reikštų lindimą po automibiliu ar nenormalų žvilgsnį iš žiobarų pusės.
Kažkas jai trenkė alkūne per veidą. Elzė vos ne vos išsilaikė nenugriuvusi į kažkokio žiobaro tempiamą popierinį rūbų maišą, kuris buvo didesnis už dešimtmetį vaiką.
Jeigu ne sunkus ir atsakingas darbas, mergina seniai būtų palikusi šį miestą ir iškeliavusi kur nors arčiau miškų. Jaunos paauglės svajonė be rūpesčių gyventi didmiestyje neišsipildė, visgi kas galėjo pagalvoti, kad aštoniolikmetė, ka tik mokyklą baigusi mokinė gal dirbti Magijos Ministerijos penktojo lygio vadove. Tačiau netgi tie visi pustuščiai šaukiami komitetai su senokais vyrais, kurie prieštarauja tam, kad jauna mergina čia dirba ir šiaip, gadinantys nuotaiką su savo piniginėm idėjom neatrodė tokie baisūs kaip šita gatvė, kur negali panaudoti magijos, nors tavo skėtis painiojasi tau į plaukus ir kesinasi į visų čia esančiųjų gyvybes. Jautė, kaip nuo medžiagos vanduo nuteka kažkam į batus. Staiga kažkoks žemas vyriškis su akiniais nuo saulės nustūmė ją šalin ir bjauriai paliesdamas merginos šalančią ranką iš delno išlupo nervingai suspaustą juodą didžiulį skėtį ir nurūko šalin. Žinoma, nesitikėjai, kad čia bus taip šalta ir šlapia. Gal jam to skėtuko reikėjo labiau, o gal šiaip vagis pagalvojo, kad tas daiktas yra iš kokios brangios firmos. Jau nebebuvo svarbu. Visa laimė, kad Elzė prisibijojo žiobarų ir neišiskleidė skėčio iš lazdelės.
Pagaliau atsirado ta vieta, kai žmonės praretėjo. Sekundės akimirksinis, kai mergina ir vėl galėjo kvėpuoti. Ji pasitraukė link vitrinos stogelio - tokio mažo, kad net rankos nuo lietaus neapsaugotų. Nusičiaudėjo. Jeigu koks burtininkas atpažins pažįstamą ministerijos veidą, ji tikrai atsidurs pirmame Magijos Žinių puslapyje, ko dar mįslingai nebuvo padariusi. Matyt tą nelemtą Abatą atleido ar net nužudė.
Kišenėje tvirčiau suspaudė lazdelę. Ruošėsi žengti ir vėl į minią, kai užkliuvo už kažkieno numesto kavos puodelio. Gyvenimas šiandien pats mėtė savo šiukšles.

inhale sky. exhale stars

*

Neprisijungęs Tristan Cadogan

  • Magiškų gyvūnų priežiūros profesorius
  • *
  • 297
  • Lytis: Moteris
  • Everything sound better in metal.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #35 Prieš 2 mėnesius »
  Miesto šurmulys. Besistumdantys ir kamščiais besiskundžiantys žiobarai.
  Visai įprastas sekmadienis, teko pripažinti. Laisva diena bent 80 procentų dirbančių žiobarų, tad šie pastoviai rasdavo sau naujos veiklos arba naujų problemų.
  Didžiąją dalį laiko praleisdamas toli nuo įprasto šurmulio, Tristanas kartais gailėjosi pasirinkęs profesoriaus kelią. Jis puikiai suprato, kad būtų buvę naudingiau likti Ūdrų Žabanguose, arčiau šurmulį keliančių vietų. Hogvartsas. Jis priminė ramią vietą kažkur pasaulio krašte, o arčiausias miestelis - Kiauliasodis, buvo greičiau kaimeliu su dalinai tuščiomis gatvėmis, prisipildančiomis mokinių balsais šeštadieniais ar sekmadieniais. Profesoriaus laimei buvo galimybė keliauti oru. Toks gebėjimas išsprendė juodaplaukio problemą. Šiandien buvo viena iš tų dienų, kai Kadoganas „pabėgo“ iš Hogvartso kokiam pusdieniui ar dienai. Vargu ar kuris mokinys pasiges profesoriaus šį ramų (bent jau piliai) savaitgalį. Spragtelėjęs pirštais vaikinas, oi... Jau tikras 22 metų vyras, atsidūrė pažįstamame akligatvyje kažkur Oksfordo gatvėje. Čia žmonės beveik nesilankė, stovėjo tik viena vieniša tuščia šiukšlių dėžė, o po kojomis sušlamėjo šlapi senų laikraščių puslapiai, taip ir nepasiekę atliekų konteinerio. Būtent dėl lengvai atbaidančios išvaizdos ši vieta buvo ideali panaudoti magiją ir dingti ar atsirasti nepastebėtam. Užsidėjęs žiobariškos striukės gobtuvą, magijos pasaulio atstovas susiliejo su minia. Rankas susikišęs į kišenes jautė iš vidinės pusės prisiutoje kišenėje paslėptą lazdelę. Nežinojo, kam ją nešiojosi tokioje vietoje, tačiau jautė, kad gali prireikti. Profesorius ėjo sparčiu žingsniu, kaip ir visi kiti žmonės šioje gatvėje, na arba beveik visi. Kartkartėmis šokoladinės spalvos akys apsižvalgydavo. Reikdavo saugotis skėčių, kurie su laiku tapo neįprastai dideliais (negi niekas žiobarų pasaulyje nežino tokio patogaus daikto, kaip lietpaltis, ką?). Tačiau teko pripažinti, kad poros skėčių susidūrimas vos pora centimetrų virš garbaniaus galvos šiek tiek gelbėjo nuo šios liūties. Jei ne jie, jau būtų permirkęs kiaurai. Matyt pati sėkmė nusišypsojo jam šiandien.
  Visai netrukus, gal po 100 metrų kelio burtininkas pastebėjo aiškiai pasimetusią merginą. Kitą dieną grynakraujis galbūt numotų ranką ir nueitų, pagalvojęs, kad tai ne jo problemos, bet šiandien buvo gera nuotaika ir jis, braudamasis pro minią pagaliau priėjo prie tos vargšelės. - Panele, jums gal reikia pagalbos? - Šyptelėjo. Tikiuosi ji manęs maniaku nepalaikys? Tik pats išgirdęs savo žodžius suprato atrodantis keistai. Gobtuvas slepia plaukus ir šiek tiek akis, o lietus viską paverčia dar labiau miglotu vaizdiniu, tad net ir gerą regą turintis kvidičininkas turėjo įsižiūrėti į priešais esančios moteriškos lyties atstovės veido bruožus.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė
  • *
  • 223
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #36 Prieš 2 mėnesius »
Pavaizduota undinė ant vienkartinio kavos puodelio tikrai nepadėjo Elzei tapti purvyno undinėle ir jame, išvengiant terlionių, panardyt. Deja. Devyniolikmetė slystelėjo ir apsitaškė save nutekėjusiu lietaus vandeniu. Nuostabi pastelinė ruda spalva užliejo jos šviesaus palto kraštus ir kojas. Galėtų pasakyti, kad koks nevykęs kolega išpylė kavą, tik va, tų kolegų nelabai yra, o pasakoti, kad ministras per darbą nešiojasi kavytę ir geranoriškai užpilinėja datbuotojų batus ne koks pakilimas išvargintajai ministerijai.
Užsiknisusi čia esančios netvarkos ir nešvaros buvusioji švilpė tyliai pasitraukė šešėlin. Pastato šešėlin, ne gyvenimo. Kažkokia statybinių medžiagų krūva ir dar šimtas tų pačių puodelių, ir didelė bala skirianti šį kiek atvirą, bet per bjaurų net žvilgtelti, ir pasukti akis ir pajudinti galvą per šitokį lietų nevertą plotelį sudarė nuostabias sąlygas ten pasislėpti nuo akių. Veikiausiai jeigu čia kažkas mirtų, tokia didelė gatvė apie tai sužinotų tik iš rytais gatves šluojančių ir iš tėvų pasakojimų atkeliavusių žmonių. Kaip tik buvo numestų virvių prie betono tokiam atvejui.
Mergina išsitraukė tą seną, nežymias dantų žymes turinčią lazdelę iš kišenės ir dar kartelį apsidairė. Ne, niekas čia net pažiūrėt nenorėjo, juo labiau gatvė priėjo tą vietą, kur vienintelės parduotuvės yra tik maisto ir pigių kiniškų Londono siuvenyrų prekystaliai. Tačiau žmonės visgi ėjo ir rovėsi miniom ir pulkais, o ta krūvelė šiušlių visgi tebuvo krūvelė labiausiai apkrautoje Londono gatvėje. Bet Elzė ramiausiai ir mikliai išsivalė purvo dėmes. Bent jau taip manė. Jau buvo bebaigusi, išskyrus tą plotelį ant batų, kai išgirdo balsą už savęs. Nervingai sukrutėjo, bet dar vis užsisukusi atsiduso.
-Nne, ačiū, nereikia, miela, kad paklausėt, - tyliai svyruodama atsisuko. Tai buvo aukštas, mielas, visai nieko vyriškis tik tiek, kad širdutė suspurdėjo šiek tiek ne taip, kaip turėtų jai atsisukus. Bet visgi jis tik žiobaras.
-Tiesa... čia gal nelabai malonu sakyti tai, bet... žiūrėkit, pone, jūs pamatėte tai, ko tikriausiai jums galimai nereikėėjo pamatyti. Na, žinot, magiją, tai kaip ir yra paslaptis. Tad, am... Dabar turėčiau jus užmaršinti, atleiskite už tai.
Elzytė visuomet būdavo atsargi ir niekad neteko jai garbės ištrinti atmintį žiobarui. Pagal viską, ji dabar turėtų pargriauti ar prispausti prie sienos tą vyruką. Bet kaip ji tai galės padaryti? Ji nebepasirodė tokia aukšta, kokia atrodė prie mažiukų bendraamžių būrio, jos lietumi sruvantys plaukai garbanojosi ir atrodė toli gražu rimtai ir grėsimingai, lijo lietus, o ir fizinės jėgos ji niekada neturėjo, be to, dar čiaudėjo ir šniurkščiojo nosimi nuo lietaus ir šalčio. Ne taip kaip per kvidičą, bet dar pusvalandukas stovint čia ir tas nemalonus šlapių kaulų jausmas galėtų vėl ateiti.
-Aa, atsiprašau. Nenoriu jūsų skriausti, bet gal galėtumėte atsistoti kur nors kampe, kad deramai galėčiau jus užmaršinti tinkamai...
Žinoma, žmogus galėjo bėgti, tuomet Elzė tikrai nebūtų žinojusi ką daryti. Ar yra burtininkas bandęs taip užmaršinti žiobarą?

inhale sky. exhale stars

*

Neprisijungęs Tristan Cadogan

  • Magiškų gyvūnų priežiūros profesorius
  • *
  • 297
  • Lytis: Moteris
  • Everything sound better in metal.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #37 Prieš mėnesį »
  Oras atrodo su kiekviena akimirka vis labiau bjuro. Kažkur toli nugarmėjo vos girdimas griaustinis. Sužaibavo. Už pakankamai aukštų pastatų to nesimatė, o pastato šešėlyje tuo labiau. Vienas kitas praeivis nepatenkintai pažvelgdavo į vaikino kojas ir pastumdavo ragindamas pagaliau pasijudinti. Tristanas priėjo šiek tiek arčiau Elzės, neturėdamas kito pasirinkimo. Smitherson atrodė siaubingai. Išsipurvinusi kaip kiaulytė. Vaikinas buvo beveik įsitikinęs, kad ši vargšelė jau šimtaprocentinę tikimybę turi susirgti plaučių uždegimu. Nebent šios imunitetas pakankamai stiprus ir viskas atsipirks peršalimu.
  Pastato šešėlis, kuriame atsidūrė du burtininkų pasaulio atstovai atrodė siaubingai. Tristanas šokoladinės spalvos akimis sekė kiekvieną, jo manymu, žiobarės žingsnį. Kelioms sekundėms apsižvalgė po aplinką. Nors ši gatvė buvo tiesiogine to žodžio prasme aktyvioji veiksmo zona, čia tvarkėsi gal praėjusio amžiaus pirmame dešimtmetyje. Atrodė, kad žmonėms ši vieta buvo lygi šiukšlių dėžei.
  Matytumėt jūs nuostabą kvidičininko veide, kai priešais esanti mergina išsitraukė medienos pagaliuką, siaubingai primenantį burtų lazdelę. Pasirodo, Kadoganą nepažįstamoji pastebėjo tik dabar. Šiam prakalbus. Reikės pasižymėti, kad yra dar pasaulyje neatidžių žmonių, vaikinas atsiduso suprasdamas šį faktą ir tai įsimindamas. Mintyse dabar lakstė labai keistos frazės. Pavyzdžiui, kad jis turėtų ją pažinoti. Deja, nei turėjo nei privalėjo jis pažinoti šios merginos, kad ir kas ji būtų. Tačiau teko pripažinti, atrodė ji mielai.
  Vaikinas nejučia sukikeno. Ko nesitikėjo, tai išgirsti mikčiojimo sakinio pradžioje. Toli gražu nepriminė nei grifės, nei varnės ar klastuolės. Gal ji net Hogvartse nesimokė? Toptelėjo Tristanui. O juk ir buvo panašesnė iš išvaizdos į Biobetonso mokines. Turininga patirtis keliaujant dabar visai naudos nedavė, nes net nebuvo aišku iš kur ši gražuolė.
  Vos laikėsi nepradėjęs juoktis čia, beveik vidury gatvės, kai ji pradėjo šiam aiškinti lyg kokiam žiobarui. Šią akimirką garbanotų plaukų savininkas suprato, privalantis prisistatyti. Kitaip tikrai bus paveiktas užmaršinimo kerų ir galbūt daugiau niekada gyvenime nebesutiks tokios žavios blodinukės. Čiaudulys priminė profesoriui, ko šis iš tiesų priėjo prie Elzės ir šis jau žiojosi prisistatyti bei pagaliau padėti ministerijos darbuotojai.
  - Tristanas Kadoganas, Magiškų gyvūnų priežiūros profesorius Hogvartse, - pasakė pakankamai tyliai, kad praeiviai neišgirstų, tačiau išgirstų pati mėlynakė, - Pamaniau, kad negerai būtų palikti tokią merginą kaip jūs lauke tokiu siaubingu oru, o ir atrodo tuoj susirgsite. Gal norite išgerti arbatos ir sušilti? - Nusprendė ignoruoti paskutinius du jos sakinius.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė
  • *
  • 223
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #38 Prieš 4 savaites »
Stovint ten, lietuje ir šalia to vyriškio, rankos norėjo daryti tuos spazminius traukulių judesius, kai naktį spintelės duris uždarai per garsiai ir negali rėkti iš nevilties. Viskas buvo taip nejauku ir nesmagu, kad net lietus neatrodė pati didžiausia problema. Dar vienas siurprizas niūriame gyvenime. Elzė mintyse ištisais nesibaigiančiais rėkiančios mokytojos monologais peikė save dėl to, kad sugebėjo taip apsikvailinti. Visgi ką tik susitikę burtininkai buvo apsupti žiobarų ir šiukšlių, gal tai kiek švelnino situaciją ir leido, kaip dabar jau žinomam, Tristanui suprasti šviesiaplaukės poziciją, nors vargu. O ir į Hogvartso personalą rinkosi lygiai tokie patys nepastovūs paklydeliai kaip ir į ministeriją, Elzė tuo pilnai įsitikino ir gal, galbūt, galbūt, gal, jaunasis mokytojėlis užjaus ją, nors devyniolikmetė susimaišiusios nuskriaustos aukos vaidint visai nenorėjo ir nemokėjo.
-A-aa, malonu, labai, labai, labai atsiprašau už sumaišymą ir mano, ehem, klaidas? - ar tik vėl jaunoji Elzytė nebemokėjo dėlioti normaliai žodžių, kaip kadaise? Siaubingai nervinosi ir jaudinosi aptikta tokioje situacijoje, gal su žiobaru lengviau būtų, - esu Elzė Merė Smitherson, iš ministerijos, - taip, dabar ji tikrai atrodė žavi jauna ir pasimetusi bei atsakomybės neturinti politikams kavą nešiojanti padėjėja, kuri vakarais su draugytėmis apkalbinėja Anglijos vadovų plikes. Bet ji tokia toli gražu nebuvo! Kaži, gal ji ten penktame aukšte naiviai sėdėdama ir buvo pati rimčiausiai į savo darbą žiūrinti persona.
Iš gėdos nesinorėjo nė pažvelgti į Tristano veidą, bet jeigu ji ir norėtų, tektų šiek tiek užversti galvą, kas buvo neįprasta ir keistoka. Ir kokio velnio tokių gerų žmonių dar yra čia? Nuojauta sakė, kad geriausia nepasitikėti saldžiai kalbančiais padėti norinčiais vyriškiais, bet įsivaizduojant mintyse garbanių su triušiukais rankose ir arbata prie ežero taip baisu ir nebebuvo. Jeigu ką, apsigins. Kartu nueiti į arbatinę žaibuojant irgi buvo vos ne geriausia išeitis pabėgti iš šito šiukšlyno.
-Ačiū jums už pasiūlymą, - Elzė stengėsi kalbėti kuo oficialiau ir bandė įrodyti sau bei Hogvartso profesoriui, kad mergina yra labai tvarkinga ir savo mintis susitvarkiusi moteriškė, kuo ir pasirodo kitiems dažniausiai. Tik ne Tristanui, jis devyniolikmetę užklupo nelaiku, - jeigu palydėtumėte iki kokios jaukios vietos, galėčiau jums, kaip atsiprašymo dovaną, padovonoti puodelį arbatos.
Šviesiaplaukė menkai nusišypsojo ir žvilgtelėjo į rudas jaunuolio akis sekundei. Kiek jums metų, mielasis pone?

inhale sky. exhale stars

*

Neprisijungęs Tristan Cadogan

  • Magiškų gyvūnų priežiūros profesorius
  • *
  • 297
  • Lytis: Moteris
  • Everything sound better in metal.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #39 Prieš 2 savaites »
  Magizoologas suabejojo. Gal nereikėjo prisistatyti profesoriumi. Tiesa, pradėjo dirbti jis tik neseniai. O kitąmet gal net ir neliks toje mokykloje. Vis tik, kvidičas jį traukė labiau nei profesoriavimas, magizoologija ar astronomija. Iki šiol blokštas, paženklintas net keturių žinomų atmušėjų parašais (juodaplaukis taip ir nesužinojo, iš kur tėvai sugebėjo gauti progą pabendrauti bent šiek tiek su jomis), gulėjo vaikino lagamine. Tai buvo savotiškas talismanas iš vaikystės laikų. Tristanas nuoširdžiu, bet kiek pašaipiu žvilgsniu žvelgė į Elzę. Ne, jis iš jos nesityčiojo, tačiau labai norėjosi nusijuokti. Ne kasdien sutiksi žmogų, kuris nesistengia plaukti prieš srovę, o tik atsargiai deda žingsnį po žingsnio ir vietoj dviejų į priekį žengia penkis atgal. Jautė nemalonius praeivių žvilgsnius. Kai kurie atrodo stebėjo būtent patį Tristaną. Gal net maniaku šį palaikė ir buvo pasiruošė iškviesti policiją. Ak, tas žmonių pomėgis neišsiaiškinus situacijos sukurti išgalvotas istorijas ir šiomis tikėti.
  - Nieko tokio, panele, - žvelgė į šios mėlynas akis, o jos, teko pripažint, tikrai traukė dėmesį, - malonu susipažinti, Elze Mere Smitherson. Iš ministerijos? Maniau dar mokotės. - Buvo netikėta tokį jauną žmogų matyt atstovaujant Magijos Ministeriją. Nors ką čia žinai, buvo straipsnis magijos žiniose, kad ir pats Ministras po mokyklos ten įsidarbino ir gan greit gavo aukštas pareigas (ar tik ne pamotė bus pasistengusi, ką?). Nors. Gal viskas nebuvo taip rimta. Berods ministerijos vestibiulyje buvo kavinukė darbuotojams. Galbūt ši žavi mergina dirbo ten. Kadoganas nusprendė pasidomėti laikui bėgant. Juk iš Anglijos išvis negreit, tad turėtų būti susipažinęs su teisinės įstaigos darbuotojais, ar ne?
  Atrodo Elzė vengė Tristano žvilgsnio. Tai buvo kiek neįprasta, tačiau vaikinas turėjo sau priminti. Ne visi yra ekstrovertai kaip jis pats. Nereikia užspęsti introvertų į kampą ir versti juos bendrauti, kai jiems nepatogu. Deja, tokių žmonių profesorius matyt niekad suprasti nesugebės. Ne veltui sakoma "sotus alkano neužjaučia", šis posakis tiko ir šioje situacijoje. Garbanius prisiminė apie laiką. Gal kiek per ilgai užsitęsė jų pokalbis, o panelė Smitherson žiūrėk tuoj bus vaikštanti vandenė.
  - Deja, Londono puikiai nepažįstu ir abejoju ar mus tokiose būsenose įleistų bent viena kavinė. Ką manote, jeigu pasiūlyčiau jums atsigerti arbatos mano namuose? Sušilsite, rūbai išdžiūs. O iki to laiko manau ir lietus pasibaigs. - jėrgau, Tristanai, visai nubaidysi merginą. Tikrai maniaku tave palaikys norėjosi trenkti sau per veidą, tačiau laiko atsuktuvo neturėjo ir laiko atsukti atgal negalėjo. Jei galėtų, daug anksčiau susirastų šią sustirėlę ir jai padėtų.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė
  • *
  • 223
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #40 Prieš 2 dienas »
Su žiobariškais nusikaltimais gyvenime nesusidūrusi Elzė taip norėjo sustabdyti tą minios mėtomą žvilgsnių šaradą, kad net Tristano žavios, mokyklos širduko akytės tokioje situacijoje atrodė daug labiau priimtinesnės, negu tie atjautos ir pasišlykštėjimo kupini blizgesiukai minioje. Jeigu būtų galima tokia vieta, devyniolikmetė pokalbiui būtų pasirinkusi skersgatviuką mažiausiai dar už kelių kampų. Na, bet jeigu tokie architektūriniai stebuklai šioje gatvėje egzistuotų, profesorius liktų nesuradęs buvusios švilpės ir viskas eitųsi taip pat normaliai kaip ir turėjo būti. Niekas nesustojo be jo, gal todėl iš pirmo žvilgsnio burtininkas pasirodė kiek naivokas. Arba tiesiog neįprastai malonus, mat jeigu Elzės vietoje atsirastų kita, įžūlesnė lietaus auka, devyniolikmetė irgi lygiai taip pat įsivaizdavo, jog Tristanas toliau suktų savo malonią, Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesoriaus dainelę.
Ir nesvarbu kas stovėtų šalia: mokytojėlis ar močiutė,  kitokios reakcijos mergina ir negalėjo tikėtis. Būdama studentinio amžiaus Elzė tikrai dar turėjo trainiotis po paskaitas ir būti žudoma praktinių darbų, bet kaip išėjo, taip išėjo.
-Aha... Jūs irgi atrodote šiek tiek per jaunas mokyti paauglius, - bandydama nušildyti nejaukų pastebėjimą mergina dar spėjo ir nusišypsoti.
Nuo lietaus susigarbanojusios šviesios sruogos prilipo prie kaktos ir vanduo ant veido tryško stipriau negu bedžiūstantis Viktorijos krioklys. Tačiau kad ir kaip reikėtų pasitraukti į pastogę, Elzė pati užspringo savo seilėmis nuo Tristano siūlymo.
-Ne, ne. Ne, atsiprašau, tikrai negalėčiau, - nesvarbu, kad ministerijos darbuotoja neturėjo kur dėtis, ji tikrai negalėjo to daryti, - aš būčiau tikrai labai nedėkinga, nemandagi ir nepagarbi. Tikiuosi, jūs, na, suprantante tai.
Kaip ir visiems, Elzei norėjosi, labai norėjosi ištrūkti iš nesibaigiančio lietaus lašų kalenimo į galvą kuo greičiau, o iki jos apartamentų dar laukė ilgas ir nemaloniai šlapias maršutas per keturias Londono metro zonas.
-Ar aš tikrai jūsų netrukdysiu? Gal man neverta net-, - pagalvojusi apie grįžimo namo planą padarė kone patį impulsyviausią sprendimą per kokius penkerius metus ir atsisakė savo idėjos toliau čia stovėti lietuje. Kas būtų pasielgęs kitaip, ypač kai esi pasimetęs ir peršlapęs labiau negu snaigė lietuje.

inhale sky. exhale stars