0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
Elridės išmintis po truputį mažėjo, bet ji negalėjo nustoti svarstyti apie viską. Jos mintys ėjo ir ėjo, kartojosi nė neprašytos. Širdis, rodos, jau tūkstantąjį kartą perplyšo pusiau.
-Keistai pasisuka gyvenimas, a?-šyptelėjusi ji nė neatsakė, ar namo, ar kur kitur. Jai buvo gėda, nes nežinojo, ar begali grįžti į tuos namus. Mergaitė nežinojo, tėtis gyvas, ar ne. Ji nežinojo kur jis, bet kvailai ir nenorėjo. Jai trūko mamos, jai trūko ją atstojančios močiutės, jai trūko dalies savęs. Elridė norėjo prakeikti jas už tai, kad jų nebėra, bet, aišku, negalėjo taip pasielgti. Mergaitė tyliai panoro, kad Fasiras dingtu, kad dingtu visi žmonės. Kad liktu ji viena, kad galėtų laisvai rodyti emocijas, kad galėtų užmigti ir miegoti tiek, kiek norės. Elridė norėjo pasidžiaugti, bet kuo, bet nemokėjo. Jai tai atrodė kvaila nesąmonė, bet taip buvo ir ji bijojo, kad užsitęs. Ji kvailai bijojo beveik visko ir viskas todėl, kad ji buvo taip įsimylėjusi savo linksmą gyvenimą, kad negalėjo priimti tų klaikių nesąmonių.
-Kur tas ramiau? Ar šita gatvė visai gali baigtis? Aš dvi valandas vaikščiojau ir ji nesibaigė... Nesakyk, kad tu pasiimsi, surasi ramią vietelę toliau nuo čia. Nejuokauk,- kiek pikčiau pasakius ji sukryžiavo rankomis. Ji laukė, laukė, kol tam žmogui atsibos, laukė, kol jis atsidus ir nueis šalin. Mergaitė jautė didžiulį norą verkti. Ne dabar... Niekados... Negaliu. Elridei gal būt netgi pasirodė skaudu, supratus, kad ji visgi, nieko nepažįsta. Keli žmonės, keli žodžiai, bet be močiutės vargu ar kas turėjo ilgesnį pokalbį su ja. Grifiukei atėjo mintis, kad netgi pokalbis po mirties, be jokio atsako, buvo ir bus ilgesnis už visus kitus. Elridė praleido gerą valandą, kai prie kapo nebebuvo nieko kalbėdama su močiutė. Ji kurį laiką negalėjo suvokti, kad taip nutiko, o dabar ji negebėjo susitaikyti su tuo. Ne negebėjo, o nenorėjo, nenorėjo žinoti, kad nebėra žmogaus, kurį ji pažinojo geriausiai. Kad nebėra to iš ko mokėsi, su kuo augo ir be kurio negalėjo matyti savo gyvenimo.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
   Fasiras stoviniavo, vidury šaligatvio, į jį vėl kažkas smarkiai atsitrenkė, tik šįsyk iš nugaros. Jaunuolis sulaukė piktos replikos apie laiką gaištantį jaunimą, bet nelabai ir atkreipė į tai dėmesį. Kilo pagunda jau iškart išsikviesti motociklą, bet tai daryti tokioje žmonių minioje būtų buvę per daug kvaila ir net pražūtinga - tiek Ministro karjerai, tiek reputacijai, tiek burtininkų visuomenės paslapčiai. 
   - Tai palydėti tave iki namų? - perklausė von Sjuardas, dabar jau taip nebepalikdamas akivaizdaus tyčinio klausimų ignoravimo. - Tu toli nuo čia gyveni? - pasitikslino jis. Jeigu kas, pavėžės iki namų - taip bus ir saugiau, ir pačiam ramiau. Visgi grifas grifais turėtų rūpintis netgi baigęs Hogvartsą. Net jeigu su dalimi koledžo nesutarė. Ar nenorėjo ir akyse matyti. Juolab, kad šis žmogus juodajam raudonųjų sąrašui tikrai nepriklausė. Bet visgi kantrybės Fasiras turėjo nemažai, tik šiuo atveju neketino jos švaistyti. Arba tvarkyti reikalą, arba ne.
   - Kaip tai kur ramiau? - atsiduso jaunuolis. - Galiu pavėžėti iki namų, ar ten neramu? Galiu pasiūlyti ir pas mane į namus nuvažiuoti, ten irgi ramu, - sarkastiškai rėžė jis. Išgirdęs Elridės repliką apie gatvės ilgumą, ministras pastatė ausis ir sušvelnino toną. - O, tai tu pasiklydai? Na, o dėl vietos, galiu ir surast, kad taip nori, - vėl skėlė sarkastiškai.
   Nejučia pažvelgė Elridei per petį, jau tiesiog akyse matydamas motociklą ir ilgą kelionę namo. Nes namo norėjosi, iš tiesų norėjosi, o deja, jam teko šis ne itin malonus ir keistas pokalbis tiesiog pakeliui. O namuose laukė arbata, fotelis, ugnis židinyje, knygos ir poilsis... Į nugarą papūtė šaltesnis vėjo gūsis, išsklaidęs Fasiro fantazijas apie namų šilumą ir prasibrovęs pro vis retėjančius žmones. Juk retas turėjo pasilikti gatvėje dėl kažkokios keistos pasiklydusios mergaitės užuot ėjus tiesiog namo.
   Žmonės vis rečiau aplenkdavo Fasirą ir Elridę - iki kol Fasiras atsidusęs išdrįso nusimesti gobtuvą ir nebeslėpti savo veido. Ar taip ar taip, pavojaus nėra, niekas jų nestebi. Jeigu kas, Muninas tikrai nepraleis jokio pavojingo žmogaus arčiau kaip per keliolikos metrų užtektinai saugų atstumą. Juk abu draugai buvo įpratę rūpintis vienas kitu ir stebėti, kad jau joks piktadarys nė vienam nepakenktų. Taip pat šis bendradarbiavimas pravertė ir medžioklėje. Tik tiek, kad varnai skraidė gana garsiai.
   Bemąstant apie medžioklę pusvampyrio pilvas tyliai suurzgė.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
Mergaitė piktai nužvelgė dar vieną žmogų besitrankantį į kitus. Kur jiems taip skubėt... Juk namai jų tai nedega... Nesuprasiu žmonių...
-Kokių namų, Fasirai?- su truputėlį pajuokiančia išraiška paklausė ji, nes mergaitė susitaikė su tuo, kad savo namų, rodos nebeturės.- Nėra kaip manai tu, tiesiog per daug naiviai mąstai, kad viskas taip lengva,- mergaitė dar kartą šyptelėjo. Trumpam pajautusi dar vieną dūrį širdyje vos pastebimai dustelėjo. Na ir kur gyvenimas mane nuneš...
-Baik juokauti žmogeli, galvoji esi drąsus ir labai jau protingas, kad laidai savo panieką? Apgailėtina...-ji buvo tvirta ir jai neberūpėjo kas jai bus. Elridė turbūt pirmą kartą taip drąsiai rėžė savo nuomonę, jos noras likti vienai viską skatino ir skubino. Jai nepatiko, kad jis taip bando iš jos pasijuokti. Mažametė nevaldė savęs ir jai tas neberūpėjo, nebėra nieko artimo, liko tik ji ir ji už save stovės iki galo, nors ir kabintųsi penkiagubai stipresni žmonės. Mergaitė toliau laukė, kol tas ateivis pasitrauks iš jos kelio. Ji laukė kol jis pasiduos ir pranyks. Mergaitė užmerkė akis ir paskendo į savo svajas. Į tą mielą baltą namą, kurio svetainėje ji žaisdavo ir skaitydavo knygas. Į savo kambarį, kuriame ji klausėsi močiutės pasakų ir pamokų. Elridė atsiminė knygą, kurioje buvo  jos visos šeimos nuotrauka, kai jai dar buvo vos keli metai. Pasiilgusi to ji pajautė kažką ant savo veido, atmerkusi akis pamatė, kad rūkas gožė visą vaizdą. Jai liejosi akyse, darėsi silpna, ji nė nepajautė kaip lingavo nuo silpno vėjelio. Šyptelėjusi ji vėl užmerkė akis ir grįžo į savo svajas. Linksmi prisiminimai su draugais, kuriuos visgi turėjo. Elridei darėsi šilta ir malonu, vėl. Ji jautė ramybę ir kažką, kas jai patiko. Ji matė savo prisiminimus, kurie ją privertė šypsotis. Mergaitė per tokį trumpą laiką susitaikė su viskuo, kad tai buvo didžiulis stebuklas. Mažametė ėmė jausti, kaip linksta jos keliai, kaip širdis ima stipriau plakti, nes išdygo vėl tas dviejų kapų vaizdas. Tuščių, apleistų kapų vaizdas prie kurių stovėjo vos pora žmonių. Elridė sugniaužė kumščius ir nejausdama krito lyg akmuo paleistas žemėn.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
   Fasiro akys trumpam išsiplėtė, išduodamos nuostabą, o tada susiaurėjo. ,,Oi velnias..." - keiktelėjo jis. ,,Pasirodo, ir dvylikametės turi rimtesnių problemų nei špakliaus kainos." - karčiai karktelėjo Muninas. Dabar gatvėje liko tik jie, vieni trys Fasiras, Elridė ir dėmesio nepatraukiantis Muninas. Ministras pasijautė nejaukiai tarsi žmonės iš aplinkinių namų nieko kito neveiktų, tik ir stebėtų tylią dramą, vykstančią visus lygiais padarančioje gatvėje. Ir ne tik dėl šio jausmo, bet ir dėl to, kad neturėjo ko atsakyti Elridei. Todėl ir kvailai tylėjo. Lyg kažką pasimetęs suniurzgė, kad prablaškytų nejaukią tylą, bet ir toliau tylėjo. ,,Tai ji nebeturi namų? Kodėl?.." - kreipėsi į Muniną Fasiras lyg paukštis turėtų atsakymus.
   - O ką dar daryti, jei ne pajuokauti, - Fasiras blausiai, nežymiai šyptelėjo. Atsakymas buvo kvailas. Netgi labai kvailas, kaip tokios ale galingos ir ne ale žinomos asmenybės. Bet ir galingiausi pasaulio kartais neturi ko gudraus pasakyti. Ypač tada, kai būna pavargę ir išsekinti darbo, galvoja tik apie vakarą su šiltu arbatos puodeliu ir prie knygos, stovi tuščioje gatvėje ir teoriškai gali išeiti, bet praktiškai - kažkas sulaiko... Gal tai šiuo atveju ir yra tasai legendinis gerasis dėdė Likimas?
   - Likimas, - patvirtino mano pamąstymus Fasiras, pažvelgdamas į nualpusią jam prie kojų Elridę.  - Ką darom, Muninai?
   ,,Vežamės namo?" - pats savimi netikėdamas paklausė varnas.
   - Man rodos, nieko kito ir nelieka, - von Sjuardas pasilenkė, paimdamas mergaitę ant rankų. Ji buvo visai lengva. ,,Pagalvoji, aš jai ką tik sakiau sarkastiškai, kad vešiu namo," - prisiminė buvęs grifas.
   ,,Prisišnekėjai," - varnas sukleksėjo ir pakilo nuo balkono. Lėtai skrido ir lydėjo Fasą, žygiuojantį link tuščios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje buvo pastatytas juodas Fasiro ,,Harley Davidson" motociklas. Von Sjuardas ilgokai stovėjo ir mąstė, kaip čia Elridę saugiai parsivežti. Galų gale susupo ją į savo apsiaustą, pasodino priešais save ir didžiausiu galimu saugiu greičiu, koks tik įmanomas, taip nepatogiai vežant tokį krovinį, nudūmė į Godriko Daubą.
   O kuo toliau į Daubą, tuo daugiau debesų... Kuo daugiau debesų - tuo daugiau lietaus. Kaip jau įprasta stereotipinėje Anglijoje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #19 Prieš 4 metus »
Grifės akys klaidžiojo gatve, kuria ji ėjo. Pakankamai daug žmonių merginą vertė eiti kur kas lėčiau nei ji norėtų, o nardyti tarp žmonių, kaip dauguma skubančiųjų darė, nedrįso. Kas jei netyčia užkabins kokį nors žiobarą ar užklius už ko nors? Ne, rizikuoti šį kartą ji nenorėjo.
Aišku, įdomu, kur panelytė taip skubėjo, bet atsakymas yra labai lengvas. Ji norėjo valgyti, tad keliavo į savo gyvenamąją vietą Londone - mažyti butą, kurį sugebėjo gauti iš visiškai mažo pasirinkimo. Vienintelis pliusas, kad ji mokėjo burti, tad problemų su tuo, kad butas buvo mažas neturėjo.
Jau buvo praėję pakankamai laiko, kai mergina baigė Hogvartsą, jos kasdienybė kur kas pasikeitė ir prie viso to atsirado liūdesėlis - mergina norėjo grįžti ten. Norėjo vėl mokytis ir šį kartą labiau pasistengti, tačiau neturėjo tam galimybių. Susiradusi darbą pakankamai geroje vietoje, Ministerija ir liks Ministerija, gavo ir apsigyventi Londone. Ir, rodos, pastaruoju metu buvo tokia užsiėmusi naujuoju darbu ir aplinkos pažinimu, kad visiškai pamiršo apie Edgar'o aplankymą.
Keturi metai, kai pagaliau viskas buvo nurimę, kai mergina tapo laiminga ir ėmė savo akyse tobulėti. Elridė rūpinosi savo išvaizda, ypač kai nebereikėjo vilkėti uniformos ir rūbus galėjo išsirinkti pati, prižiūrėjo plaukus, mat nenorėjo nė pagalvoti, kaip klaikiai šie atrodė po to klaikaus ugnies labirinto.
Ir visų geriausia - ji turėjo kuprinę. Aišku, ne bet kokią, o užburtą. Joje buvo tiek daug erdvės, kad galėjo ramiausiai leisti laiką nuostabus drakoniukas prie kurio baltapūkė buvo stipriai prisirišusi. Ir einant Oksfordo gatve mergaičiukė turėjo tą kuprinę. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl ji bijojo taip už kažko užkliuti. Nenorėjo pamesti taip svarbios kuprinės, nesinorėjo, kad ši nukristų ant žemės ar kad kažkas į ją atsitrenktų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #20 Prieš 4 metus »
Kate išsiruošė pasivaikščioti. Kadangi labai mylėjo Londoną, nevengdavo apsilankyti čia ir laisvu laiku, mat pati gyveno toli nuo centro. Būdama visiškas miesto vaikas ji negalėdavo ilgai išbūti kur nors, kur nėra miesto triukšmo, žmonių šurmulio ir kitų tik didmiesčiams būdingų dalykėlių.
Eidama kažkokia gatve, moteris net neatkreipė dėmesio, kur tiksliai eina, ji giliai susimąstė. Nepaisant to, kad visą jaunystę buvo tikra, kad visą gyvenimą dirbs vienoje vietoje, kol kas tikrai taip nebuvo. Tačiau štai Magijos ministerijoje ji jau daugiau negu metus. Tai buvo šiek tiek keista, mat Kate praktiškai su niekuo nesusibendravo. Taip, Melisa atrodė visai smagi mergina, tačiau ji buvo be galo pašėlusi - visiškai ne tokia, kokia buvo Hall. Galbūt buvo kalta Melisos jaunystė, tačiau Kate būdama jos metų tikrai tokia nebuvo.
Vienaip ar kitaip jos po darbo susitiko tik kartą, tad be galo bendrauti mėgstančiai Keitei buvo šiek tiek liūdna. Darbas patiko, viskas su juo buvo gerai, tačiau šiek tiek trūko bendravimo. Kelis kartus galvojo, kad gal reikėtų pasiūlyti Magijos ministrui kur nors nueiti, tačiau vis tik neišdrįso. O tai dar ims ir pagalvos ką nereikia... Tad kol kas moteris buvo įtemptuose apmąstymuose, ką ir kur galėtų nusivesti. Su kuo norėtų artimiau susipažinti. Reikia pasakyti, kad susitikimas su Melisa nebuvo pats sėkmingiausias, tačiau Hall neatmetė galimybės dar kartą kada nors jai pasiūlyti kur nors nueiti.
Mintis nutraukė į akis kritę balti plaukai. Jie priklausė kažkokiai merginai, kurios Kate iš nugaros nepažino, tačiau atrodė, kad ji gali būti matyta. Prisivijusi merginą Magijos ministerijos darbuotoja pamatė, kad tai yra jos kolegė, kurią, tiesą sakant, moteris buvo visiškai pamiršusi. Pala, koks jos vardas? paklausė savęs rudaplaukė ir susigėdo. Nespėjusi prisiminti prisiartino taip arti, kad jau galėjo užkalbinti:
- Sveika. Jeigu labai neskubi, gal nori kur nors nueiti?
Nepaisant to, kad mergina akivaizdžiai skubėjo, Kate tikėjosi, kad ji neprieštaraus. Be proto norėjosi paplepėti.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #21 Prieš 4 metus »
Elridė stabtelėjo, jai prireikė šiek tiek laiko, kad suvoktų, jog kažkas jai kažką sako. Atrodo, dar prieš sekundę ji ramiausiai skubinosi gatve namučio paskendusi savo mintyse. Na, galbūt tai ir buvo priežastis, kad nepastebėjo prisiartinančios moters.
Kiek draugiškiau nusišypsojusi baltapūkė atkreipė dėmesį, kad nepažįstamoji iš tikrųjų jai kažkur matyta. Ir visgi pasiūlymas ją truputėlį išgąsdino. Mintyse perbėgo perspėjimai, apsvarstymai dėl ko kažkam gali prireikti su ja kalbėti. Gal kažkas nutiko Edgarui? O gal vėl Fasirui? Juk panelė buvo taip matyta...
Greit dingtelėjusi mintis, kuri dar labiau sutrikdė merginą ir sukėlė kur kas daugiau klausimų nei prieš tai. Magijos Ministerijos darbuotoja? Ko jai gali prireikti iš jos?
-Sveika,-kiek sutrikusi pagaliau pasisveikino Elridė ir vis dar nesuvokdama kas vyksta įsistebeilijo į tamsiaplaukę.-Ar tai yra kažkas labai svarbaus?-mergaičiukė vis dar nesuvokė, ko gali iš jos reikti. Ji nebuvo pratusi bendrauti, iš tikrųjų, pradėjusi daugiau laiko leisti Londone mergina visiškai nustojo bendrauti su žmonėmis ir tiesiog dirbo. Nors, aišku, šiek tiek bendravimo reikėjo, tačiau šis buvo visiškai oficialus.
-Aš Elridė, beje...-prisiminusi, kad neprisistatė baltapūkė tarstelėjo savo vardą, tačiau nevisiškai suvokdama kas vyksta pasvarstė, kad moteris esanti prieš ją turbūt jau jį žinojo.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #22 Prieš 4 metus »
Kate matė, kad jaunoji kolegė išsigando ar sutriko. Gal nepažino? dingtelėjo mintis. Tai buvo šiek tiek apmaudu, nes jeigu baltaplaukė nežino, kas į ją kreipėsi, tai kažin ar norės kur nors nueiti. Vadinasi, šansas nerūpestingai paplepėti sumažėja iki bjauraus minimumo.
- Nieko labai svarbaus, nesijaudink, - bandė nuraminti merginą Kate, nes jai susidarė įspūdis, kad ji gerokai išsigando, tarsi Hall būtų atnešusi kokią blogą žinią. - Pamačiau pažįstamą veidą, tad nutariau užkalbinti, nes labai pasiilgau nerūpestingų pokalbių.
Kate sutriko. Ji nesitikėjo tokios merginos reakcijos. Moteris suprato, kad jos darbe nebendravo, o ir beveik nesimatydavo. Tačiau kad mergina šitaip išsigąs?.. Kai baltaplaukė prisistatė, Keitei dingtelėjo mintis, kad ji gal vis tik nesuprato, kas čia ją užkalbino.
- Kate, Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamentas, - draugiškai nusišypsojo ji. Ir net nebežinojo, ką daryti dabar: ar dar kartą paklausti, ar tiesiog palikti merginą ramybėje? Juk vis dėlto Hall puikiausiai matė, kad jaunoji kolegė kažkur skubėjo. Vis dėlto noras bendrauti paėmė viršų:
- Tai kaip sakai? Norėtum paplepėti?
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #23 Prieš 4 metus »
Kai moteris ėmė tvirtinti, kad nieko blogo nėra nutikę mergaičiukė šiek tiek nusiramino, tačiau vis dar į viską žvelgė "kreivai". Po tiek metų ji negalėjo tikėti, kad kažkas norės pabendrauti. Niekaip, rodos, vienintelis toks žmogus buvo Davina, o šioji Hogvartso lyg ir nebaigė kartu su Elride...
-Žinau,-jai prisistačius baltapūkės atmintis pagaliau suveikė ir didžioji dalis klausimų buvo atsakyta. Bet tik didžioji, gaila, kad ta likusi merginai buvo kur kas svarbesnė...
-Na, galėtume bandyti, bet kur nori eiti?-apsidairiusi gatvėje, kurioje nė parduotuvių pavadinimų neįžiūrėsi dėl aplink zujančių žmonių Elridė greit iš kišenės išsitraukė akinius. Deja, šie visiškai nepadėjo, pastebėti kažkokios kavinukės merginai nepavyko, o Londono dar taip gerai nepažinojo, kad eitų bet kur, pasiklysti ji bijojo.
Tada panelytei dingtelėjo mintis, kuri kėlė labai daug dvejonių. Labai. Elridė nužvelgė Katę svarstydama ar tikrai gali ta moterimi pasitikėti... Ir nieko blogo veide neišvydo. Tada giliai įkvėpė ir nusišypsojo.
-Nepažįstu Londono ir neįsivaizduoju kur čia gali būti kokia kavinukė, bet žinau kur yra mano namai... O kavą gaminu tikrai gera,-pateikdama netiesioginį pasiūlymą žaliaakė laukė atsakymo ir galvoje ėmė bėgioti pro savo butą, kadangi neatsiminė ar šis buvo tvarkingas...

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #24 Prieš 4 metus »
Matėsi, kad jaunoji kolegė stokoja pasitikėjimo... Kuo? Keite? Pačia savimi? Apskritai žmonėmis? Hall šito nežinojo, bet matė, kad baltaplaukei reikėtų daugiau bendrauti. Galbūt tada neatrodytų tokia išsigandusi.
Rudaplaukė nusišypsojo. Ji buvo patenkinta, kad Elridė neprieštaravo. Galbūt pavyks sužinoti daugiau apie merginą. O jeigu jai reikia pagalbos, gal Kate sugebės padėti? Juk moteris buvo iš tų, kurie visada nori būti su žmonėmis, kurie negali be bendravimo. Ji neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip. Vadinasi, jeigu Elridė yra įsibaiminusi, jai yra kažkas negerai. Merginai reikia pagalbos.
- Tiesą sakant, nežinau, - atsiliepė Kate. - Neturiu kokios mėgstamos vietos, pernelyg mėgstu išbandyti ką nors naujo.
Kate pastebėjo, kad Elridė ją nužvelginėjo. Nesuprato to priežasties, tačiau neprieštaravo ir nieko neklausė. Moteris suprato, kad tikėtinai mergina tarsi tikrina, ar ja galima pasitikėti. Sprendžiant iš vėlesnių baltaplaukės žodžių Kate "testą" išlaikė.
- Jeigu tu nieko prieš, kodėl ne, - nors pasiūlymas nebuvo išdėstytas tiesiai, Kate jį suprato. Tiesą sakant, tai buvo kiek netikėta, tačiau moteris tikrai neprieštaravo apsilankyti kolegės namuose. Ypač tos kolegės, kuri, tiesą sakant, rudaplaukę gerokai sudomino.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #25 Prieš 4 metus »
Linktelėjusi galva Elridė nusišypsojo.
-Tada einam, čia visiškai netoli,-draugiškai tarstelėjusi baltapūkė žvilgtelėjo į savo kuprinę ir jau kiek lėčiau patraukė Oksfordo gatve tolyn. Nežinia dėl ko vis apsižvalgydama mergaičiukė pajautė kažkokį nepaaiškinamą jausmą... Kada ji čia buvo? Nepaisant tų kartų, kai tenka eiti namo... Atrodo, ši gatvė jai kažką reiškė, bet būtent ką mergina nesugebėjo atsiminti.
-Puikiai neatsimenu, tačiau tikiuosi, kad kambariai sutvarkyti, jeigu ne, pasistenk negauti infarkto,-lyg ir pajuokaudama, bet tuo pačiu ir pasiteisindama Elridė davė perspėjimą Katei. Visgi, nors atmintinėje kambariai ir buvo sutvarkyti mergaičiukė nenorėjo tuo rizikuoti. O kas jei jos smegenys ją apgaudinėja?..
Pasiekusi Oksfordo gatvės pabaigą baltapūkė pasuko į dešinę, į dar vieną gatvę už kurios žinojo, kad lauks dar viena, o tada durys į gyvenamąją vietą...

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #26 Prieš 4 metus »
Šokoladinės sruogos, šukuojamos vėjo pirštų, plaikstėsi ore, vis užkrisdamos ant kiek įraudusių velos skruostų. Vėsuma skverbte skverbėsi pro atlapotakraštį merginos paltą, tačiau, rodos, jai pačiai tai nelabai rūpėjo. Amika skubėjo. Taip susitelkusi į savo tikslą, trumpakasė juodais ilgaauliais kaukšėjo miestelio gatvelėmis pirmyn, kad net neatkreipė dėmesio nei į meniškai merdinčius lapus, nei į lietaus paliktas ašarų balas po kojomis, kiek nevėkšliškai aptaškydama ne per brangiausius, bet  taip mėgstamus batukus. Ir nors jau temo, o ištroškę romantikai ieškojo ne tik karštos kakavos puodelio kavinukėse po poluby iškabintomis lemputėmis, mergina jautėsi tarsi pačiame darbo įkarštyje, ilgai lauktame, pagaliau sėkmingų įvykių sūkuryje. Taip, metai tikrai prabėgo nepastebimai, tačiau savo galiomis gana stipriai paveikdami žmones, o ypač mūsų heroję. Dabar Amika jautėsi kur kas brandesnė ir solidesnė nei anksčiau. Na, ir tai neturėtų būti nuostabu, juk mergina, įžengusi į tokį amžių jau turėtų laikyti save Moterimi iš didžiosios M - suaugusia, subrendusia, atsakinga mama. Jul galiausiai visiems ateina laikas suaugti ir turėti norą pasiekti kažką daugiau nei pustuščio šaldytuvo dureles kitam kambario kampe. Tiesa, reiktų paminėti, kad tas penkmetis, taip, nepagailėkime žodžio, drastiškai pakeitęs asmenybę, bene visiškai nepalietė josios išvaizdos. Plaukai, na... Amika visada turėjo hobį žaisti su savo šukuosena: žiū, vakar rausvos garbanos, šiandien vėlei baltos sruogos. Tačiau net ir per tuos kelerius metus jie pasikeitė vos vieną kartą ir, jei atvirai, nežinia ar į gerą, ar į blogą - trumpas prancūziškas kirpimas ir kakavinės sruogos  tiko prie tamsesnio gymio moters odos, tačiau visai nederėjo prie skaisčiai sidabrinių būtybės akių. Na, bet tobulų nebūna, ar ne?
  Ūmai šaltas vėjas plūstelėjo dar stipriau į merginos veidą, žaismingai pavogdamas ir tolyn nusviesdamas raudoną tatuiruotosios beretę. Amika net aiktelėjo iš netikėtumo. Apsigręžusi atgalios Lordess it vaikas ėmė vytis tolyn skriejančią kepurę, visai užmiršdama tą atkaklų žingsniavimą  pirmyn. Ir kai jau rodės, kad kone belaiko ją rankose, vela staiga tiesiog nevėkšliškai bumptelėjo į kažkieno krūtinę, visai pamesdama beretę iš akių.
-  Eh, - tik tiek teišspraudė ji atsidusdama ir atsitraukusi nuo praeivio, kilstelėjo žvilgsnį aukštyn. Antakiai pakilo iš nuostabos, - Fasirai?
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #27 Prieš 4 metus »
   Ech, tas bjauriai šaltas vėjas, šiandien sugebėjęs iš balomis išbjaurotų Anglijos laukų atrasti kelią net į centrinius Londono rajonus. Pradėjus temti, pasibaigus ministerijos darbo laikui ir visiems pamažu įvairiais būdais išsiskirsčius namo, savo darbo vietą paliko ir aukščiausio rango ten dirbantis asmuo.
   Vėjas plaikstė gana ilgo juodo apsiausto skvernus, nors Fasiras ir buvo stropiai susisagstęs ir pasistatęs apykaklę. Susimąstęs, niūrus, o gal net kiek rūstus žvilgsnis slydo šaltu grindiniu, kojos automatiškai nešė gana įprastu maršrutu. Motociklas pastatytas buvo toliau nuo ministerijos - tokiu būdu jaunuolis pramankštindavo kojas po darbo dienos ir prieš kelionę namo.
   Juodaplaukis šiandien buvo gana ramus. Mintys nesūkuriavo kaip vėjas, nors pamąstyti buvo apie ką. Visgi von Sjuardas nusprendė šį vakarą leisti sau atsipalaiduoti, juolab, kad buvo penktadienis. Gal savaitgalį išvyks kur nors pasivažinėti ar pasivaikščioti, o gal perskaitys kokią knygą. Šitaip su vienatve ir tvarkėsi - knygomis bei filosofiniais pokalbiais su varnu. Tai buvo jau ganėtinai įprasta. Laikas gi ėjo. Kad ir ne itin skubėdamas, bet ėjo ir kaip feniksas verkė ant žaizdų.
   Akies krašteliu Fasiras užmatė lyg ir atpažintą skraidantį objektą, dar patylomis sau vyptelėjo - o, jau kokia bobutė liko be galvos apdangalo, cha.  Visgi išsyk po šios pašaipios minties, sakytumei, buvo nubaustas netikėtu smūgiu į krūtinę.
   - Niekis, - labiau iš įpratimo iškart sumurmėjo juodaplaukis, žinodamas, kad praeivė turėtų iškart atsiprašyti.
   Priėmė tą aiktelėkimą kaip atsiprašymą, iš aukšto nužvelgė šikoladinių plaukų lizdelį ir nesukdamas galvos žengė žingsnį į šalį, kad pratęstų kelionę.
   Bet netikėtas kreipinys - ir dar vardu? - atkreipė jaunuolio dėmesį ir sustingdė vietoje. Fasiras pasisuko į merginą ir dabar jau įsižiūrėjo į jos veidą. Atpažino ją, po teisybe, ne iš karto. Juk buvo ir plaukų spalva pasikeitus (bet prastas skonis spalvai išliko), ir veido bruožai (nors naglumo apraiškų dar buvo).
   - Čia tu, - apstulbęs sumurmėjo auksaakis burtininkas, dar nežinodamas, ar džiaugtis dėl šito, ar liūdėti.
   Nežinojo, ir ką pasakyti. Šnekus juk tebuvo tik iš reikalo. Kas iš tų oratorystės pamokų, kas iš to psichologijos išmanymo.
   - Kaip tu? - paklausė jis, vis dar kiek sutrikęs.
   Jis su ja nesimatė... Kiek metų? Tikrai ne dvejus... Ne trejus... O gal trejus? Taip, po Helijaus laidotuvių jie nebesusitiko. Ji išvyko iš jo namų, galbūt todėl, kad negalėjo ištverti sėdėjimo toje pačioje bedugnėje, kaip ir jis. Norėjo atskiros bedugnės, kur nebus jo, neregėto ciniko, bėgančio nuo visko, kas žmoniška, ir visko, kas nežmoniška.
   Visai pateisinama.
   Tai juk buvo košmaras, kitaip nepavadinsi.
   Ar kas nors dabar pasikeitė? Fasiro žvilgsnis buvo galbūt kiek išmintingesnis, gal kiek šviesesnis, bet vis dar nelabai sėkmingai mėginantis nuslėpti niūrastį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #28 Prieš 4 metus »
Amika žengtelėjo mažumėlę atgal, išlaikydama padorų atstumą tarp savęs ir, rodos, kaip ir ji pati ne ką mažiau nustebusio jaunuolio. Juodaplaukio reakcija trumpakasę privertė kilstelėti lūpų kampučius. Tarsi išvydęs vaiduoklį, - dingtelėjo šiai mintyse, nors ir pati jautėsi panašiai. Į netikėtai atskriejusį von Sjuardo klausimą mergina, tiesą sakant, nežinojo nė ką atsakyti. Iš tikrųjų, buvo net sunku suprasti ko tiksliai pastarasis teiravosi: jos sveikatos, dabartinio gyvenimo būdo padėties ar nuotaikos? Tad būtybė tik menkai gūžtelėjo pečiais ir išspraudė tą tuščią „po truputį”.
Vėjui vėlei palytėjus praeivius, Amika linksmiau papurtė galvą, nužvelgdama vaikinuką, kuris, regis, vis tik gana pasikeitė per tuos kelerius metus. Na galbūt laikysena dar išliko tokia pati rimta, dalykiška.
- O tu paaugai, suvyriškėjai, - po akimirkos tylos prabilo, palygindama prieš penkmetį kartu su ja gyvenusį tą perdėm rimtą devyniolikmetį, ant kurio pečių gulėjo nevaikiškos problemos, ir šią akimirką priešais stypsantį solidų, tarsi iš Bisnes Man žurnalo išplėštą, jaunuolį. - Kaip laikaisi? Kaip Muninas? - Labiau iš mandagumo nei smalsumo pridūrė. Ne, ne, jūs nepagalvokit, ne tai kad Amikai nerūpėjo, kas nutiko per tuos penkerius metus jaunojo ministro gyvenime, netgi atvirkščiai - klausimų prisikaupė tiek daug, kad ji nežinojo nuo ko pradėti, o tardyti varnaplaukio vidury gatvės tokią vėsią pavakarę nedrįso. Vis dėl to, juk turi būti bent šioks toks etiketas. Juo labiau, kaip ji pati jaustųsi, jei netikėtai pats vaikinas imtų įkyriai klausinėti to, kas jau tikriausiai senai nebe jo reikalas. Taigi Lordess tik sukryžiavo sušalusias rankas ties krūtine ir ėmė laukti atsakymo.
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #29 Prieš 4 metus »
   Šįkart žingsnis atgal buvo pagarbus, ne tas, kai Fasiras kruviną Amiką užnešė laiptais aukštyn ir  ši nuo jo atšoko kaip nuo velniaižin ko deginančio ar šlykštaus. „O tu pramokai pagarbos“, būtų linksmai pasišaipęs pusvampyris iš velos, jei tik nebūtų vėl slegiamas kaltės ir nejaukumo. Jie vis dar vienas kitą tujino, vis dar atsiminė ir pažino, bet tas laikas ir mirtis daug ką buvo ištrynusi.
   - Hm, - numykė šykščiai, nesmagiai vypteldamas Fasiras.
   Galbūt derėtų pridurti kažką panašaus į apstulbusį „o kaipgi tu išgražėjai!“, bet tai, rodos, būtų nenuoširdu. Lordess vis dar buvo veliškai žavi, mažai kuo pasikeitusi... Tad von Sjuardas pasirinko kitą kelią užpildyti tą tylą.
   - Kalbi kaip močiutė, - tuomet švelniai papriekaištavo Fasiras, sunkiai spausdamas ironišką šypsenėlę. - O juk tik vos esi vyresnė.
   Akimis iškart pagavo ženklus, jog merginai buvo šalta. Ir iš tiesų, reikia pripažinti, į vakarą oras žvarbo.
   - Kaip visada, - gūžtelėjo pečiais amžinai gedinti žmogysta, suteikdama ne ką daugiau informacijos, nei gavo, nors visai ne iš keršto. - Muninui viskas tvarkoj. Kažkur netoli ir lakioja, turėtų greit pasirodyt, - užvertė galvą aukštyn paukščio šeimininkas.
   Mandagumo klausimai ir mandagumo atsakymai. Įdomu, ar Amika čia taip pažengė į tą baltą ir šaltą etiketo pasaulį, kurio anksčiau taip stengėsi vengti, ar jai iš tiesų kas nors kiek nors įdomu. Nors kur jau ji apsimetinėtų...
   - Šąli, - daugiau konstatavo faktą, negu paklausė pusvampyris, metaforiškai kalbant, įpildamas į neaiškaus tipo skystį indikatoriaus medžiagos, o realiai - tikrindamas ir leisdamas būtybei rinktis pokalbio tęsinį arba galimybę prisidengiant vėsiu oru pabėgti.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“