[Juzefas Levinsas]

Eidami jeidu kalbėjosi.
- Mokai šunis? - susidomėjo. - Įdomu. Tai esi šunų dresuotoja? Tikriausiai ir pati augini šunį ar net kelis? Kokius? - klausinėjo. - Aš taip pat mėgstu gyvūnus, - apie žiurkes, kurias nudaigojo, nusprendė nutylėti. - Bet auginu ne šunį, o katę, - nusišypsojo.
Gal reikėjo to nesakyti? Kaip atrodys vienišas vyresnis vyras, auginantis katę?
- O aš... Aš pergabenu siuntas, - kaip ir nemelavo Juzefas. Tik privalėjo meluoti apie transportą. - Važinėju su specialiu autobusiuku ir iš vieno taško pervežu jas į kitą. Beje, tikrai nesu paštininkas, - nusijuokė. - Tie siuntiniai... gana rimti, - kažką mykė. Ką tu čia kalbi...
Aišku buvo viena, kad mergina - žiobarė. Šunų dresuotoja - labai jau žiobariška profesija. Bet tai Levinsui netrukdė.
- Tenais yra jauki kavinukė, - dar kartą pamojo į tolį ir išsivedė Morgan iš Oksfordo gatvės.

[Dori Mendel]

Dori tiesiog ėjo gatve. Atrodė apgailėtinai. Per daug liekna, nors atsikišęs pilvas - milžiniško dydžio. Jį nešti buvo sunku. Oda baltutėlė, paakiai pajuodę. Tačiau aštuoniolikmetei kažkaip pavyko įsipainioti į žmonių minią. Niekas į ją nežiūrėjo.
Nors tamsiaplaukė ir atrodė apgailėtinai, jautėsi ji dar blogiau. Nuolat būdavo silpna, naktį pasisukti ant kito šono tapo iššūkiu, o užsirišti sportbačių raištelius išvis šansų nebuvo. Mendel tik džiaugėsi, jog yra burtininkė ir kad turi galimybę pasilengvinti sau naštą magijos pagalba.
Sausio pradžioje ji ryžosi ištraukti tai iš savęs. Bet tada sužinojo, kad jie yra du. Prisiminė Dafydd dvynius. Ėmė galvoti apie Deoiridh nėštumą. Ir nedrįso. Nedrįso to padaryti. O dabar jau buvo per vėlu. Dabar jos pilve gyveno du vaikai. Sunkūs, pilvą spardantys vaikai.
Praeitą savaitę Dori pasiryžo dingti. Žinoma, tai reiškė, kad dings ir jie, tačiau ką tokia kaip Mendel galėjo jiems duoti? Bet ir vėl. Ji pabūgo. Stovėjo ant apleisto pastato krašto basa, o jos pirštų galiukai buvo ore. Bet ji nedrįso nei kristi, nei žengti žingsnio į apačią.
Taip, ji vaikščiojo basa, nes tikėjosi, kad susirgs ir numirs. Bet kai ji apsirgo, pajuto kažką keisto. Negalėjai to pavadinti savisauga, nes Dori ėmė jaudintis ne dėl savęs. Negi pasirodė motiniški instinktai?
Dori išsikraustė iš Sakuros namų pameluodama jai, kad turi pakankamai pinigų, kad jos pažįstama leis jai gyventi puikiame bute. Visa tai buvo melas. Bet ji nenorėjo būti našta. Ir tai, juk šitiek laiko ji glaudėsi pas draugę. Kiek gali jai trukdyti?
Mergina dirbo toje pačioje skylėje, tačiau dabar ji plovė indus, o ne priiminėjo užsakymus. Pasak tos skylės savininko nėščia padavėja neatrodo estetiškai, be to, jis pasakė, jog Dori yra amžinai susiraukusi ir nemandagi. Ir tegul džiaugiasi, jog jos išvis neišmeta iš darbo.
Mokslai jau buvo paskutinėje vietoje. Jai buvo gėda ten eit su pilvu. Paskutinį kartą ji ten lankėsi vasarį. O dabar nuomojosi mažą kambarėlį pas kažkokią nesveiką, dvokiančią senę. Ji nebežinojo, kiek laiko temps. Šiandien jai buvo laisvadienis, bet kur dėtis Dori tiesiog neturėjo.
Visai netikėtai ji pamatė Alano tėvus. Širdis iškart į kulnus nusirito ir mergina, kiek tik galėdama greičiau, užbėgo už kažkokio pastato kampo. Užsimerkė ir giliai kvėpavo, nes pasidarė dar silpniau nei prieš tai. Tikėjosi, jog Senkleriai jos nepastebėjo. Norėjo išnykti oru, bet negalėjo. Nėštumo metu nebuvo tikra, ar tai pavyktų padaryti.

[Rolandas Senkleris]

Viskas ritosi kažkur į nuokalnę. Jis susimovė visose srityse. Dar išvis keista, kad sugebėjo išsaugoti santuoką.
Darbe klojosi nelabai kaip. Nes nesugebėdavo susikaupti. Mintis užėmė kiti klausimai. Tarkim tokie. Kas bus, kai Alanas baigs mokyklą? Jei jau džiaugėsi, kad pavyko su juo susitaikyti prieš porą metų. Tai dabar atrodė, kad visi tie kivirčai grįžo su senąja jėga. Alanas pasidarė toks svetimas. Ne, ne taip. Jis jam pasidarė svetimu. O gal visada ir buvo. Taigi su sūnumi išvis neturėjo ryšio. O ar reikėjo stebėtis tuo? Elija Alanui ėmus siausti vėl priprato vakarus leisti Frederikos kambaryje. Rolandą tai varė iš proto. Tas kambarys vis dar buvo pilnas gyvybės. Ten stovėjo viskas. Nuo dukters baldų, žaislų. Iki drabužėlių, nuotraukų. Viskas buvo taip, kaip ji paliko tą dieną, kai turėjo skubiai keliauti į ligoninę. Taigi viskas buvo blogai.
Ačiū Merlinui Auris dar sugebėjo išlaikyti Alaną pas save. Jis galima sakyti per visas atostogas gyvendavo pas sūnėną. Ką darytų, jei jo nebūtų. Na, apie tai ir pagalvoti buvo baisu. O juk prieš kelerius metus Elija ir įkalbėjo apginti jį nuo Dolohovų. Rolandas nenorėjo kišti ten nagų. Bet ji perkalbėjo jį dėl šito. Pareiškė, kad pati nesėdės ir nežiūrės, kaip jie vieną dieną jį pribaigs. Taigi ką jis galėjo daryti? Negalėjo leisti jai vienai kažko imtis. Ir dabar Simonas ir Grėtė buvo kažkur dingę. Tikiuosi,kad su visam prasmego. Niūriai galvojo.
Dabar jie skubėjo į vieną svarbų darbo susitikimą. Rolandas neturėjo supratimo ką ten veiks, nes nebuvo pasiruošęs. Na nevisai. Turėjo susirašęs svarbius dalykus. Negalėjo eiti prieš savo prigimtį. O ir Elija dirbo kartu. Taigi turėjo susirašę būtinus dalykus. Bet jei kiltų klausimų kažkokiomis šalutinėmis temomis. Tada prasidėtų. Jis buvo pratęs prieš visus susitikimus viską labai nuodugniai ir kruopščiai išstudijuoti, pasiruošti. Juk pokalbis galėjo pakrypti įvairiomis temomis.
- Žiūrėk Rolandai. - Jis nieko nematė. Tai yra nieko, kas jį domintų. Na žmonės eina ir ką? Pastebėjo kažkokią merginą. Ji nėrė už pastato kampo.
- Apie ką tu? Apie tą valkatą? - Paklausė.
- Taigi čia Dori. Ar tu aklas? - Kas? O ne. Jis visai nesidomėjo merginos reikalais. Žinojo, kad Elija jai parašydavo. Bet pats to nedarė.
- Tai ką? Einam? Klausyk, tu juk žinai, kad turime svarbių reikalų.
- Tu eik. Aš pasivysiu.
- Ką? - ne. Jei prisivysime Dori, tai šiandienos susitikimas nuplauks. Bet Elija jau dingo už pastato. O jis staiga įsivaizdavo Frederiką. Vienišą ir apleistą. Ir tas vaizdinys nugynė jį ten pat.
Kai atėjo pamatė, kad Elija jau čia pat. Ji apkabino Dori.
- Dori, Dori. - Pratarė. Gal buvo apstulbusi. Jis tai tikrai. Merginos išvaizda buvo apverktina. Akys krypo į didelį jos pilvą. Ne. Negali būti. Nesąmonė. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad ta mergaitė. Ji vis dar mintyse buvo mergaitė. Ta pati, kuri pirmą sykį įžengė į dvarą. Kiek jai tada buvo? Trylika. Taigi dabar negalėjo atsistebėti tuo, ką matė. Ir dar tai, kaip ji atrodė. Tokia suvargusi. Ir nesveika. Jai būtinai reikia gero maisto ir poilsio. Šovė mintis.
- Labas Dori. - Ko klausti? Kaip sekasi? Aišku, kad prastai. Ko išvis reikėjo prie jos artintis? Tada pasidarė gėda, kad taip trokšta jos nusikratyti. Ji tiek laiko leido po tavo namų stogu. Sėdėjo prie to paties stalo. Kalbėjotės. Rolandas išsitraukė lazdelę ir pasiuntė gynėją sakantį, kad susitikimas atidedamas.
- Dori, kas vyksta tavo gyvenime? - Paklausė rimtai. Reikėtų eiti kažkur prisėsti ar ką. Pagalvojo.

[Dori Mendel]

Galbūt būtų buvę protingiausia bėgti tolyn, tačiau Dori tam neturėjo jėgų. Suskaudo pilvą. Kartais taip būdavo ir tuomet tamsiaplaukė nusigąsdavo, kad persileis. Ar ji norėjo tų vaikų? Aišku, kad ne. Bet ji instinktyviai rankomis prilaikė pilvą. Taip, tarsi saugotų. Ji nesuprato savęs. Nesuprato savo jausmų. Nesuprato nieko.
Vis dėlto Senkleriai ją pastebėjo. Mergina nespėjo susivokti, kaip atsidūrė Elijos glėbyje. Ir ėmė verkti. Stipriai verkti ir kūkčioti. Rolandas paklausė, kas vyksta Dori gyvenime. Žinoma, ji nieko neatsakė, per ašaras negalėjo ištarti nei žodžio. Be to, ir pati nežinojo. Tik galvojo, ar Elija nutuokia, kad dabar glėbyje laiko ne tik Dori, bet ir du savo anūkus. Įtarė, kad jie tikrai nepagalvos, jog ji laukiasi nuo Alano. O galbūt jeigu Dori tai pasakytų, jie net nepatikėtų. Kaip mergina paaiškintų tai, jog niekam nieko nepasakė? Bet jis tada nebaigtų mokyklos. Aš sugadinčiau jam gyvenimą, pagalvojo mintyse.
- A... aš... no...riu mir...ti, - vis tik iškūkčiojo aštuoniolikmetė.
Nusprendė, kad išnyks oru. Viena ranka Mendel sugniaužė burtų lazdelę. Bet galiausiai nesiryžo ir tam, kaip dabar nesiryždavo niekam. Lazdelė tik bumbtelėjo ant žemės, o Dori ir toliau verkė įsikniubusi į Eliją.

[Rolandas Senkleris]

- Viskas bus gerai. Aš nepaliksiu tavęs. Viskas bus gerai. - Tyliai kalbėjo Elija viena ranka tebelaikydamą merginą apkabinusi, o kita glostydama plaukus. Rolandas jautėsi visai ne savose rogėse. Ką ji čia kliedi? Nepaliks. Mes negalime su savo reikalais susidoroti. O čia... Mums išvis nereikėjo turėti vaikų. Atrodė jam dabar. Ypač šiuo metu. Vieni žmonės augina vaikus. Kiti dirba kitus darbus. Mums nepavyksta kalbėtis su saviškiais. O dabar Elija pradėjo kažką neaiškaus. Kam dalina Dori kažkokius pažadus? Kam to reikia?
Ir Dori irgi jį nervino. Prisidirba, o paskui ašaros ir nenoriu gyventi. Kam galva jai ant pečių? Kam? Kuo galvojo seniau?
- Susiimk Dori. Dabar jau per vėlu. Dabar jau esi ne viena ir nėra kur trauktis.
- Tu nieko nesupranti. Patylėk. - Prabilo jo žmonelė. Nieko nesuprantu? Ko?
- Ir ko gi aš nesuprantu? - Pyko. - Nesupranti kaip ji dabar jaučiasi. - Vyras nieko neatsakė, tik pakėlė iškritusią Dori lazdelę nuo žemės.
Norėjo sužinoti ir aptarti kelis praktiškus dalykus: Kur ji gyvena. Ar išvis turi kur gyventi. Kas to vaiko tėvas ir ar tas žmogus ketina prisiimti atsakomybę. O jei ne, jis gali nueiti pas tą tipą ir pakeisti jo nuomonę. Galėtų net prisistatyti kaip Mendel tėvas ar koks kitas giminaitis. Tai nebuvo svarbu. Bet tas žmogus turėjo prisiimti atsakomybę ir taškas. Bet tie klausimai turbūt dabar negalėjo būti aptariami.
Elija toliau mėgino apraminti įsiverkusią merginą. Jis net neįsivaizdavo ko imtis. Ir pats nedegė noru pamesti Dori ir vėl. Taigi pasijuto dar labiau prislėgtas problemų naštos.
- Viskas bus gerai. Gyvensi ir dar kaip. Aš tau padėsiu. - Kalbėjo ji Rolandui skęstant mintyse.
- Gal susiraskim kokį suoliuką ar ką panašaus. Turbūt norėtum prisėsti? Pasikalbėkim Dori ar gerai? - Po kurio laiko bandė jau švelniau ją kalbinti.

[Dori Mendel]

Dori buvo labai sudėtinga galvoti, tačiau mintyse sukosi padriki klausimai apie tai, kodėl Alano tėvai su ja tokie geri. O ir Elija kartais merginai parašydavo, tačiau ši, žinoma, atsakydavo jai formaliai ir nepasakojo savo gyvenimo sunkumų.
Alano mama sakė, kad nepaliks Dori. Alano tėtis patikino, jog jai padės.
- Kodėl? - paklausė tamsiaplaukė. - Kodėl jūs tokie geri man? Bet Alanas... Aš nenoriu, kad jis mestų Hogvartsą, - valydamasi ašaras kalbėjo. - Liko tiek nedaug...
Dori viduje pajuto kaltę. Kodėl ji nepasakė Alanui to? Kodėl slėpė? Kas bus, jeigu jis sužinos? Jis tikriausiai labai supyks, jog ji nepranešė tokios žinios. Bet juk jis būtų metęs Hogvartsą, ar ne? Dori norėjo, kad vaikinas pabaigtų mokyklą. O jeigu jis su draugauja su Roberta? Būtų tiesiog siaubinga bendrauti su Alanu visą gyvenimą dėl vaikų, tačiau nepalaikyti jokio nuoširdaus ryšio. Tai įsivaizdavus ir vėl šmėstelėjo mintis apie savižudybę.
- Ar Alanas susidėjo su Roberta? - apmaudžiai paklausė Dori klestelėdama ant suoliuko, nes Rolandas pasiūlė susirasti kur prisėsti. - Kažkuris įspyrė, - sukluso Dori pajutusi judesį pilve.
Dabar kartais taip nutikdavo. Lūpose pasirodė mažytis mažytis šypsnis. Tas jausmas buvo malonus, jeigu aštuoniolikmetė neimdavo galvoti, ką reikės daryti, kai vaikai gims.

[Rolandas Senkleris]

Geri? Uždavė klausimą jis savose mintyse. Kur jau. Jeigu jie būtų buvę jai geri, tai nebūtų iki šito nusirista. Bet jau buvo šaukštai po piet ir nebeliko prasmės saviplakai.
- Nesi juk svetima. - Pasakė. Mat neturėjo ką daugiau čia pridurti. Ir tikrai nemanė, kad padėjo Dori tiek, kiek būtų galėjęs. Elija tai bent teiravosi apie ją. O jis ką? Nieko. Ir dabar būtų apsimetęs, kad jos nepažįsta. Bet, kad jau taip susiklostė aplinkybės...
- Geriau pakalbėkim apie ką kitą. - Nusuko temą šalin. Ir kai pagaliau ji atsisėdo ant suolo ir pačiam prisireikė prisėsti. Merginai pradėjus kalbą apie Alaną jie su Elija tik susižvelgė. Rolando žvilgsnis atrodė suglumęs. O mintyse ėmė vartytis šiurpus scenarijus.
- O kuo čia dėtas Alanas? - Atsargiai pasiteiravo Elija. O jis pats ėmė ir pasakė.
- Tai jis ir taip kažin ar pabaigs tą mokyklą. Aš abejoju.
- Baigs. Pamatysi, kad baigs. - Paprieštaravo Elė. O Senkleris nebetęsė tos diskusijos.
- Kas ta Roberta? - Paklausė raudonplaukis. Merline, kodėl aš nieko nežinau apie savo sūnų?
- Alanas su niekuo nesusidėjo. - Patikino Dori Elija.
- Bet ar tu galėtum paaiškinti kodėl tu apie jį kalbi? - Kalbėjo ji. O Rolandas galvojo. Ar tik nereikės jam išties imti kalbėtis su Dori kavalieriumi. O Dieve. Koks siaubas, jei jo pasidarytos prielaidos būtų tikrovė.
Išties jauku ir gera, kai išgirsti tokius dalykus apie pirmus kūdikio judesėlius. Bet tik ne dabar.
- Kažkuris? - Regis jo balse suskambo mažytė siaubo gaidelė.
- Ar laukiesi dvynukų? - O jei trynukų?
- Ar eini pas hilerius? - Labai gerą klausimą uždavė Elė.

[Dori Mendel]

Alano tėtis pasakė, kad Dori nėra jiems svetima. Buvo taip gera išgirsti tokius žodžius, bet vis dėlto... Jeigu ne pilve augantys dvynukai, tai Dori ir Senklerių juk nebesietų niekas.
- Abejojat, kad baigs mokyklą? - mergina susinervino. - Kodėl? Kas vyksta?
Dori pradėjo mąstyti. Tada, kai jie matėsi rudenį, Alanas lyg ir stengėsi vaidinti kietą. Žalia skiauterė ir tas išsmukimas į Kiauliasodį. Bet juk tai nieko tokio, ar ne? Ar atsitiko kažkas rimto, dėl ko jis galėtų nebaigti Hogvartso?
Aštuoniolikmetę glumino tai, jog tiek Elija, tiek Rolandas, regis, stebėjosi, kad Mendel šneka apie jų sūnų. Šiuo laikotarpiu buvo tokia jautri. Tad stryktelėjo nuo suoliuko ir suriko:
- Jūs manote, kad Alanas man nieko nereiškia?! Manote, kad jį pamiršau? - akys ir vėl priplūdo ašarų.
Aišku, užėjo noras sukelti isteriją, bet vis dėlto viduje degė kažkokia viltis. Tačiau ji ėmė gesti. Nors Elija ir patikino, kad Alanas nesusidėjo su Roberta, iš kur ji, po velnių, gali tai žinoti? Gal jis jiems nieko nesakė. Ir kas bus, kai visiems viskas paaiškės? Kas bus, kai Alanas sužinos? Roberta atims iš Dori vaikus. Jie gaus Senklerių pavardę ir porelė juos augins. Juk Roberta gerietė, tiesa? Ji mylės dvynius kaip savo. Kaip myli ir gyvūnus. Visi galės būti laimingi.
- Aš nenoriu šitų vaikų! - po apmąstymų sušuko Dori. Vėl atsisėdo. - Aš juos pagimdysiu ir nusižudysiu, tada visiems bus geriausia, va taip va, - sučiaupė lūpas. - Taip. Jie du, - piktai atsakė Rolandui, nes juk Dori išvis niekada nenorėjo jokių vaikų, o dabar jos pilve pūpso dvyniai. - Buvau vieną kartą, - švelniau tarė Elijai.
Nutylėjo, jog tada ketino nutraukti nėštumą ir taip sužinojo, kad vaikai vaikas ne vienas.

[Rolandas Senkleris]

- Mokslai jam dabar ne pirmoje vietoje. Bet dabar ne apie tai kalba eina. Klausyk Dori... - Ačiū Elija... Galėjome ramiai eiti savo keliu, ji savu. Bet jeigu kartais mano prielaidos teisingos? Tai ką ji pasakė. Kad Alanas mes mokyklą. Ar tai nereiškia, kad... O Merline...
- Klausyk Dori, pakalbėkim apie tave gerai? - Bet viskas regis ėjosi tik blogyn. Rolandas apsidairė ar kartais nepraeina koks pažįstamas, kuris galėtų pamatyti šią dramą. Kaip apsidžiaugtų Augustinas, jei sužinotų apie šitą širšių lizdą. Norėjosi tiesiog vykti į dvarą. Su Dori aišku. Ten tegul ji sau šūkauja ir panašiai. Ten niekas nematytų. Kol jis rūpinosi savo statusu Elija vėl ėmėsi ją raminti.
- Dori, tai tik klausimas. Niekas nemano, kad tau nerūpi. Tiesiog kodėl Alanas turėtų mesti mokyklą? - Toliau dar baisiau. Aišku jam pagailo merginos. Bet kartu ir dar labiau darėsi neramu, kad juos pastebės koks bendradarbis.
- Dori baik. - Griežtai pasakė. Ne vien todėl, kad norėjo, jog ji nutiltų. Bet ir dėl to, kad buvo kažkur girdėjęs, kad griežtas tonas gali apraminti tokius dalykus.
- Vaikai yra nesvarbu to nori ar ne. Ir kad daugiau negirdėčiau tokių kalbų apie savižudybę aišku?
- Rolandai.
- Ką Rolandai? - Nei nesiruošė nuleisti tono.
- Bet eiti pas hilerius būtina. Dėl savo pačios sveikatos. Ir dėl dvynukų. Dori, gal keliaukim į dvarą? Aš tau padarysiu arbatos. Pakalbėsim. Ar gerai? - Šnekėjo Elija.
- Nagi, leisk man tavimi pasirūpinti. - Tęsė ji.

[Dori Mendel]

- O kas jam pirmoje vietoje? - nenurimo Dori. - Kas? Tai Roberta. Bus Roberta! Kodėl turėtų mesti? - mergina pasijuto sumišusi. Nežinojo, ką atsakyti. Juk negalėjo taip imti ir pranešti, kad laukiasi nuo jų sūnaus. - Tai neturėtų, ne, - toliau kalbėjo ji. - Juk aš jam neberūpiu. Suprantu, kad neberūpiu. Ir neturiu rūpėti. Tikriausiai aš jam niekas, - balse pasigirdo skausmas. - Jeigu norėsiu, tai ir nusižudysiu! - dabar jau suriko. - Nenoriu aš į jokį dvarą. Kodėl turėčiau vykti Alano namus? Ar jis to norėtų? Aišku, kad ne. Aš ten neisiu, - sukryžiavo rankas.
Pagalvojo apie tai, kad būtų nežmoniškai sunku apsilankyti Senklerių dvare, jei ten nebūtų Alano. Grįžtų visi prisiminimai, nors jie ir taip nepalieka merginos bei persekioja ją kiekvieną dieną.

[Rolandas Senkleris]

- Baik šaukti. - Toliau kalbėjo jis tuo tvirtu kietu tonu. Elijos žvilgsnių nepaisė. - Kas jam pirmoje vietoje? Aš nežinau Dori. Jūs abu dabar naikinat savo gyvenimus. Ir tu ir jis. Ne Robertos jam galvoje mano nuomone. Ar tu man gali paaiškinti jeigu čia taip dėl vienas kito šokinėjat, kodėl negalit bendrauti? Kas yra? Kas atsitiko? - Akimirką jo akyse išties pasirodė beviltiškumo jausmas, kurį jautė visus šiuos metus.
- Tai jeigu Alanui rūpėtum jis turėtų mesti mokyklą? Ar taip turėčiau suprasti tavo žodžius? Tau atrodo, kad jam nerūpi? Jei tu pažįsti jį, tai turi žinoti, kad jūsų draugystė jam visada daug reiškė ir aš nežinau kas turėjo tarp jūsų atsitikti, kad jam neberūpėtum. - Į juos jau žiopsojo žiobarai. Rolandas dabar jų nematė. Žiūrėjo į Dori, norėjo suprasti kas čia vyksta. Alanas jiems nieko neaiškino. Dabar Rolandas norėjo, kad prieš daug metų būtų paklausęs dar visai vaiko Aurio kalbų. Kurių jis niekada nepaisydavo. Jei būtume bendravę kitaip, tai aš žinočiau kas dedasi. Galvojo.
- Nekalbėk kvailysčių! - Niršo dėl tų grasinimų nusižudyti.
- Baikit. Jūs abu. Gana. Dori, Prašau tavęs pagalvok apie tai, kad į pasaulį ateina du tavo vaikai. Bet tai nėra pasaulio pabaiga. Tu dar jauna, tau visas gyvenimas dar prieš akis. Aš padėsiu tau juos užauginti. Padėsiu jums prasigyventi. Taip, dabar sudėtingas tavo gyvenimo epizodas. Bet tai praeis. O tu Rolandai nustok ją pulti. Reikia pagalvoti ką daryti toliau. Puiku. Nenori į dvarą gerai. Kur tu dabar apsistojai? Jei reikia galime išnuomoti tau butą. Jei užsispirsi paskui galėsi gražinti mums skolą jei taip panorėsi. Toliau. Reikia užsirašyti pas hilerį. Mane neramina tavo sveikata. Ar dabar kažkur dirbi? Tau reikėtų gerai pailsėti.

[Dori Mendel]

Dori nepatiko Alano tėvo tonas. Ji sužaibavo akimis. Ir kas atsitiks, jeigu ji jam atsikirs? Juk viskas, Dori ir Alanas - jau ne pora. Tad kodėl tamsiaplaukė turėtų rodyti pagarbą kam nors iš Senklerių?
- Neaiškink man, kiek norėsiu, tiek ir šauksiu! - suriko.
Po akimirkos pasigailėjo. Juk šie žmonės panoro jai padėti net nežinodami, kad pilve augantys dvyniai - jų anūkai.
- Atsiprašau, - burbtelėjo.
O tada, kai Rolandas paklausė, kas nutiko, Dori ir vėl prapliupo verkti.
- Tai aš dėl visko kalta, susipykome dėl menkniekio, o aš jį išplūdau, prišnekėjau baisių dalykų, - kalbėjo ji verkdama. - Ir aš žinau, kad jis būtų man atleidęs, bet kiek galima? Kiek? Aš neverta Alano, suprantat, kad neverta? Aš neverta jūsų giminės, jums nereikia tokios kaip manęs ir jei ne Alanas, tikriausiai seniai būčiau savo mamos keliais nuėjusi, - bėrė ji kaip žirnius į sieną. - Aš sugadinau jam gyvenimą. Geriau manęs nebūtų. Jeigu manęs nebūtų, tai ir... - Dori užtilo. Prisiminė Rensą. Pagalvojo apie tai, kad jeigu ne buvusi klastuolė, varniukės gyvenimas juk tęstųsi. - Ir aišku, kad jeigu jis sužinotų, tai mestų mokyklą, - toliau šnekėjo. - Jūs negalite jam pasakyti, neturėjo sužinoti nei jis, nei jūs, - aštuoniolikmetė valėsi ašaras, vėl šiek tiek aprimo.
Elija teikė vilties, bet norėjosi paprasčiausiai numirti.
- Nenoriu nieko pasakoti, - sumurmėjo Mendel.
Netroško, kad Alano tėvai sužinotų, kokioj skylėj dabar Dori gyvena ir kokioj dirba.
- Nenoriu ir pas hilerius, - vėl prabilo. - Jie nebegalės jų išimti. Jau per vėlu.

[Rolandas Senkleris]

Atrodė, kad jie priėjo mirties tašką. Rolando ir taip reti kantrybės resursai visai išseko. Jis norėjo eiti. O ką daugiau daryti? Pasiūlė jai padėti. Bet nemokėjo to padaryti. Tai ką dabar? Bet nedrįso išeiti. Mat bijojo, kad paskui neišvengiamai grės kivirčas su Elija. Įdomu kada gi aš išsemsiu jos atleidimų resursus?
- Ir puiku. - Tegu sau šūkauja. Koks skirtumas... Atsiduso jis. Tetroško atsidurti darbe, kur viskas aišku ir patvaru.
Jai vėl prapliupus verkti Elija vėl ją apkabino. Kalbėjo visai ramiai ir tyliai. Jam net sunku buvo ją išgirsti. Kol žmona kalbėjo jis galvojo ar kada suteikė Dori kažkokią dingstį manyti, kad ji per prasta jų giminei. O gal čia šiaip kažkoks negatyvumas ir noras save sumenkinti?
- Dori, taip jau yra, kad konfliktų neįmanoma išvengti. Svarbiausia po jų pabandyti viską išspręsti, jei yra toks noras. O man atrodo, kad apie judu kalbant toks noras yra. Žmonės susipyksta, prišneka vieni kitiems visokių bjaurių dalykų. Ir ne tu pirmas ir ne tu paskutinis žmogus, kuris supykęs pasakė ką nors, ko visai nenorėjo. Nereikia savęs dėl to šitaip kamuoti. Dori, man atrodo, kad turite abu pasikalbėti. Ir arba vienas kitą tikrai paleisti, arba pabandyti viską sukurti iš pradžių. Alanas nepamiršo tavęs, kaip ir tu jo nepamiršai. - Rolandas visą tą metą tylėjo. Jo mintys peršoko prie to, kad Dori išties šiame pasaulyje yra visai viena. Ir šiuo metu visai pasimetusi. Kodėl ir jis negalėtų atrasti savyje pakantumo? Jau prarado tiek mylimų žmonių dėl savo patogumo ir gerovės. Leido kažkur nuslysti Alanui, nepasirūpino Auriu vaikystėje, nieko nedarė žinodamas, kad jis mušamas. Nieko nedarė, kad atkalbėtų nuo Dolohovų. Nepabuvo su dukrele, kol turėjo laiko. Ir prarado labai mylimą brolį. Ar kada dar pradžioje, po Aurelijos mirties su juo pasikalbėjo? Ne. Nieko nedarė. Kai dingo Auris ir Amyras, kartu su Augustinu pasirūpino banko saugykla, kad toji nebūtų prieinama Amyrui. O dabar siunta nors Dori tik šaukiasi pagalbos.
- Sakai, kad neturėjome to žinoti? Ne Dori. Kai taip nutiko turėjai žinoti, kad gali pas mus ateiti ir paprašyti pagalbos. - Prašneko pagaliau. - Turėjome patys ateiti ir pažiūrėti kaip gyveni išėjusi iš mokyklos. Ir ne todėl, kad judu su Alanu turėjote ką nors bendro. Dori, juk gyvenai pas mus per atostogas, kartu švęsdavom šventes, kalbėdavomės, ką nors veikdavom. Aš ir Elija žinojome, kad tavo mama pradingo. Viską žinojome. Mes neįdėjome tiek pastangų, kad įvykus problemai ateitum pas mus pagalbos. Mes neįdėjome tiek pastangų, kad Alanas jam to prireikus paprašytų mūsų pagalbos. Dori, Ar negalėtume pradėti visko iš naujo? - Norėjo paklausti apie dvynukus. Norėjo paklausti kodėl Visgi Alanas turėtų mesti mokyklą. Ar jie buvo susitikę? Ko jis neturėtų žinoti? Ar kad Dori laukiasi vaikų? Ar kad tie vaikai jam nesvetimi? Bet kol kas apie tai neklausė nieko.

[Dori Mendel]

Alano tėvai buvo tokie geri. Elija ir vėl apkabino Dori. Mergina pajuto palaikymą, pasijuto taip, lyg nebūtų šiame pasaulyje vienui viena. Tačiau tamsiaplaukė taip ir negalėjo suprasti, kodėl. Nesuprato, kodėl jie buvo linkę Mendel padėti, jeigu ji jau šiai giminei turėjo tapti niekuo. Jie geri, pagalvojo mergina mintyse. Jie visi yra geri, o tu esi bloga. Tu jiems niekada netiktum.
- Jis vertas geresnės nei aš, - tyliai pasakė. - Jis vertas geros, pozityvios merginos. O aš? Aš tik bjauri isterikė, kuri neturi nieko. Jūs butumėte girdėję, ką aš jam pasakiau, kitaip kalbėtumėte. Jūs užauginote nuostabų žmogų. Tik aš to nevertinau. O dabar jau per vėlu.
Buvo keista girdėti, ką kalbėjo Rolandas. Jis išties atrodė visai kitas žmogus nei pasakodavo Alanas. Ir jau vien tai, jog susibičiuliavo su Gruodės tėvais. Dabar jie abu - Rolandas ir Alanas - Dori pasirodė tokie panašūs. Gerų širdžių žmonės.
- Bet juk ne jūsų pareiga domėtis, kaip sekasi buvusiai jūsų sūnaus panelei, - pasakė Dori. - Iš naujo jau nieko nebus. Pridariau per daug klaidų, - mergina užsidengė delnais veidą.

[Rolandas Senkleris]

- Dori, pakaks save smerkti. Jei susipykote ir prikalbėjote vienas kitam ko nors blogo visai nereiškia, kad negalite susitaikyti jei to norite. Jei Alanas galėtų tau atleisti už tai, ką jam pasakei. Ir jei tu galėtum jam atleisti už tai, dėl ko susipykot ar už tai, ką jis tau pasakė, tai ar nebūtų taip geriau jums abiem? Ar nebūtų geriau pasikalbėti
 užuot save baudus tomis mintimis apie kažkokius savo trūkumus? Dori, tavo gyvenimas dar tik pradėjo skleistis. Negriauk savo ateities užstrigusi praeityje. - Šnekėjo Elija. - Ar nebūtų geriau jei pasikalbėję suprastumėte, kad norite būti kartu. Arba, kad negalite būti kartu? Tada bent pagaliau būtų galima pradėti judėti toliau Dori. - Rolandas pamanė, kad jei jau ji taip save smerkia, tai ką po galais jam pačiam reikėtų daryti? Tiesus kelias į skaistyklą. Pagalvojo.
- Gal ir ne mūsų pareiga domėtis kaip sekasi buvusiai sūnaus merginai. Bet tu buvai ne vien tai ar ne? Esi Dori Mendel mergina, kuri ne kartą gyveno tuose pačiuose namuose kaip aš ar Elija. Turime bendrų prisiminimų, akimirkų, kurias leidome kartu. - Nenoriu užstrigti savose klaidose. Pagalvojo Rolandas Senkleris. Aš noriu atstatyti tai, ką sugrioviau.
- Aš irgi pridariau dalykų, kurių neturėjau daryti. Nesijaučiu dėl to labai laimingas. Ką dabar turiu? Nelabai kuo galėčiau pasidžiaugti savo gyvenime Dori. - Gyvenau tik dėl titulo. Turiu jį. Bet neturiu ryšio su Alanu. Turiu dvarą, brangenybių, pinigų, visko. Bet kas iš to? Dėl to paaukojau brolį. O su antruoju dėl to kaunamės kaip pamišę. Su Augustinu nesame draugai. Juk abu gerai žinome, kad jei kas kitą galėtume numesti į bedugnę. Kaip jau padarėme su Amyru. Nei vienas iš mudviejų nemėginome jo sulaikyti.
- Nagi, Dori, pagalvok, ką galėtum turėti, jei panorėtum. - Bet ar aš palikčiau tuos žemiškus daiktus? Uždavė sau klausimą. Norėjosi sakyti, kad taip. Bet žinojo, kad kažin ar atsisakytų visko. Jei prireiktų.