[Sevirina Mckenna]

Nors keliavo Sevirina ne viena, bet su mama vis vien nešnekėjo. Buvo nejauku, bet jos jau buvo pripratusios taip elgtis. Būti dviese ir netarti nė vieno žodžio. Tik atvažiavus atsisveikino ir viskas.
Kačių kavinėje iš ties buvo nuostabu. Šviesiaplaukei labai patiko katės todėl tikėjosi, kad po viso piešimo dar su Oliveriu galės pažaisti su jomis ar, kad ir paglostyti. Buvo gerai, kad ir Dafydd su Oliveriu tik katik atėjo. Vadinasi neteko laukti ilgai todėl tai gerino situacija ir atsisėdusi dvylikametė jautėsi gerai ar bent jau bandė tokia atrodyti. Visgi praėjo nemažai laiko nuo vasaros įvykių todėl norėjosi pasirodyti, kad kiek pasitaisė jos psichologinė būsena. Nors ir kaikuriomis naktimis vis dar sapnuodavo tuos dalykus, bet bent dieną stengėsi viską pamiršti, o ypač, kai veikė kažką linksmo kaip dabar.
  - Nežinau iš ties. Keistos galbūt galima pasakyti, - sustojo kalbėti, jog nepasirodytų nemandagi. Visgi Oliveris atsakė tik keliais žodžiais, o ji planavo kalbėti keliais sakiniais.
Tuomet Dafydd pasiūlė daugiau piešimo būdų, o Sevirina pasistengė pasirodyti, kad visus stilius žino. Mat ir pati mėgo piešti todėl norėjo irgi atrodyti ne ką menkesnė šioje srityje. Taip ir buvo, nes iš ties ant lapelio pateikti būdai buvo pažįstami ir įperkami. Gerai, kad tėvai buvo turtingi todėl parūpino nemažai pinigų.
  - Galima magiškosiomis pastelėmis spalvotai? - dar pasiklausė nors tokį būdą ir matė ant lapelio. Dar ir Oliveris pasakė, kad gali rinktis ką nori todėl ir pasirinko šaunų ir įdomų variantą.
Tada Dafydd pasiūlė ko nors užsisakyti. Dėl to mergaitė pasijautė kiek nejaukiai, kai pasakė, jog nupirks. Tėvų niekada nebijodavo prašyti ko nupirkti. Žinoma nekalbėjo apie brangius dalykus nors ir šeima buvo turtinga. Atrodydavo, kad dukrai ne itin daug pinigų nori leisti.
Prireikė nemažai laiko išsirinkti ką užsisakyti. Mat nežinojo kokie pas juos reikalai su pinigais todėl nenorėjo imti kažko brangaus. Labai gundė irgi ledai, bet su įvairiais papuošimais, kurių padvejojo prašyti todėl nusprendė kiek paprasčiau pasirinkti.
  - Tiks kakava, - išsirinko. Visgi svarbiausia nebuvo maistas dabar todėl tik nusišypsojo, kad įtikintų savo sprendimu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kad Oliveris nenorės piešti bendramokslės, turbūt kaip ir akivaizdu. Vis dėlto Dafydd nenorėjo, kad jo mažylis laukdamas nuobodžiautų, tad švelniai nusišypsojęs pasiūlė:
- Gali nupiešti kokį kačiuką ar šiaip ką. Gali būti, kad čia kiek užtruksime, nenoriu, kad būtų nuobodu.
Į vaikų pokalbį nesikišo, tik jausdamasis kiek nejaukiai apžiūrinėjo Seviriną. Žinoma, reikės ją pavaizduoti, bet jausmas vis tiek buvo keistas.
Prieš išsitraukdamas piešimo įrankius užsakė kakavos ir šokoladinių ledų. Paprastai Oliveris imdavo tą patį, ką ir jis pats, bet šį kartą Dafydd neketino nei valgyti, nei gerti. Vis tik nenorėjo kankinti sūnaus tais jam tokiais sunkiais klausimais.
Galiausiai išsitraukė popierių. Apsidairė, ar padavėja dar neatneša užsakymo, ir tyliai pasakė:
- Užkerėsiu pasteles taip, kad kurį laiką piešinys atrodytų paprastas. Po valandos nuo užbaigimo jis pradės žėrėti. Negalime išsiduoti.
Apsimesdamas, kad kažko ieško kuprinėje, paėmė lazdelę ir bakstelėjęs į pastelių dėžutę sumurmėjo paties sukurtą burtažodį. Netrukus buvo galima pradėti piešti, o kaip tik tuo metu jauna mergina atnešė kakavą ir ledus.
- Ačiū, - padėkojo Dafydd. Padavė Oliveriui pieštukus. - Jeigu nori, galime dalintis pastelėmis. Arba gali piešti pieštukais, - pasakė jam. Sevirinos paklausė: - Kokios piešinio nuotaikos nori? Kokia turi būti tavo nuotaika ir aplinka? Nors esame čia, gali pasirinkti, pavyzdžiui, gamtą, mokyklą ar bet ką kito. Arba, žinoma, galiu nupiešti tave su kate rankose. Gerai pagalvok, nes kai pradėsiu, tai pakeisti jau bus sunku.
Mergaitė pasirodė gerai išauklėta. Nežinia, ar ji labai pasikeitė po įvykių aną vasarą - anksčiau jos nepažinojo nei jis, nei Oliveris. Bet kol kas viskas sekėsi visai neblogai. Ką gali žinoti, gal tokie užsakyti portretai netgi išmokys bendrauti.

[Oliveris Llewellyn]

Kad ir koks tėtis protingas, jis kartais klysdavo. Dabar Oliveris tą žinojo. Tuo labiau, kad ir šį kartą padarė klaidą. Oliveriui niekada nenusibostų žiūrėti, kaip tėtis piešia. Žinoma, smagiau stebėti, kaip jis vaizduoja mamą, bet ir Sevirinos piešinys bus įdomus.
- Pagalvosiu, - sumurmėjo. Mielai būtų paklausęs, kuo bendramokslės atostogos keistos, bet prie prie tėčio bendrauti buvo keistai drovu. Taigi taip ir liko tylėti, tik laukė savo ledų. Apsidžiaugė, kad tėtis išrinko šokoladinius ledus, o kai padavėja juos atnešė, nutarė kaip tik juos ir pavaizduoti. Susirado rudą pieštuką ir pasiėmė vieną popieriaus lapą. Tiesa, neketino pradėti piešti anksčiau už tėtį, tad laukė, kol Sevirina pasirinks piešinio detales. Norėjo paklausti, kam yra reikalingas savas portretas - pats mielai turėtų mamos, tėčio ir brolių bei seserų portretus. Bet tikrai ne savo.
- Tėtis gali nupiešti tave piešiančią, - droviai ištarė šiai minčiai atėjus į galvą.

[Sevirina Mckenna]

Sevirina niekaip neįsivaizdavo savo portreto. Ji niekada nepozavo niekam panašiai todėl buvo tikrai keista, bet ji nesutriko ir stengėsi laisvai kalbėtis su abejais Llewellyn. Netrukus buvo atnešta mergaitės kakava dėl ko ji tikrai apsidžiaugė ir iškart paragavo. Tai buvo klaida, nes kakava buvo per karšta ir šviesiaplaukė nusidegino liežuvį bei padėjo kakavą ant stalo. Švilpiukė tikėjosi, kad nei Oliveris nei Dafydd nepamatė kaip kvailai ji pasijautė.
  - Manau tiktų ir ši aplinka, nes vaizdas pakankamai gražus, - apsižvalgė ir atsakė į Dafydd klausimą, - nebent norite iššūkio tai galite nupiešti mane laukymėje su keliais drakonais danguje ir galbūt viena net mano rankose, - šyptelėjo ir netrukus pamatė atėjusį rudą katinuką. Jis buvo labai mielas ir švelnus todėl Sevirina nesiruošė jo paleisti. Tuomet dar kartą papūtusi kakavą jos gurkštelėjo. Šį kart nebedegino liežuvio, bet buvo vistiek karšta.
  - Ačiū už kakavą, - dar kartą linksmai padėkojo mergaitė. Mandagumas jai tikrai rūpėjo ir šviesiaplaukė džiaugėsi pati turėdama galimybę taip elgtis ar kai su ja žmonės elgiasi mandagiai.
Netrukus vėl Sevirina sugalvojo kokio piešinio tikrai nori.
  - Apsisprendžiau. Noriu tikrai piešinio laukymėje su keliais drakonais danguje ir vienu mažu rankose, jeigu tik galite tai nupiešti, - išdėstė savo mintis pilkų akių savininkė prisiminusi savo skaitytą knygą apie drakonus. Ji buvo tikrai nuostabi ir mergaitė pabandė įsivaizduoti save tarp drakonų. Net pati užsimanė galbūt treniruoti drakonus.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tai, kad Oliveris atrodė toks sutrikęs net prie jo ir draugės, šiek tiek slėgė. Berniukui reikėtų atsipalaiduoti. Kaip jam sekasi mokykloje? Atrodė, kad visi pokalbiai, kuriuos jie turėjo Kiauliasodyje ar per atostogas, nieko neatskleidė. Gal jo mažylis kankinasi? Turbūt laukė dar vienas pokalbis su Auriu. Gal net ir su Eliotu, tik ar tas berniukas ką nors papasakos?
- Noriu, kad tau būtų smagu, - tyliai ištarė sūnui, o Sevirinai padėkojus už kakavą nusišypsojo. Taip, ji tikrai gerai išauklėta. Linktelėjo mergaitei ir leido apsvarstyti, kokio portreto labiausiai norėtų. Pageidavimas gerokai nustebino ir sutrikdė. Piešti drakonus teko gal tik vieną kartą, ir tai nebuvo pats paprasčiausias gyvūnas. Vis tik nenorėjo nuvilti užsakovės, tad tik pratarė:
- Tada dar turėsi pasirinkti, kokių drakonų norėtum. Ar galiu piešti bet kokius, ar vaizduoti egzistuojančią veislę.
Paskutiniai keli žodžiai buvo ištarti gerokai tyliau. Šiaip ar taip, žiobarų nuomone, toks dalykas kaip egzistuojanti drakonų veislė negali būti tikras.
- Jeigu nori, gali pavaizduoti mane piešiantį, - nusišypsojęs Oliveriui ištarė Dafydd ir galiausiai pradėjo darbą. Pirmiausiai paprastu pieštuku pasižymėjo mergaitės kontūrą. Ji piešinyje stovėjo, o ant ištiestos rankos, kaip ir prašė, turėjo tupėti pageidautas drakonas. Pažymėjo keletą gyvūnų lapo viršuje. Žinoma, tai buvo tik pati pradžia, tad rezultatas kol kas visai nebuvo aiškus, bet vis tiek parodė piešinį Sevirinai ir paklausė:
- Ar toks vaizdas geras? Ar galbūt nori sėdėti žolėje? Galbūt drakonų per daug ar per mažai?
Suprato su tais gyvūnais gerokai apsisunkinęs darbą. Bet šį kartą tai ne tik pinigus atnešanti veikla. Tai ir galimybė sūnui pabendrauti su bendramoksle, o tai turbūt dar svarbiau už galeonus, kuriuos gaus.

[Oliveris Llewellyn]

Jam ir bus smagu. Su tėčiu visada smagu, ir visai nebūtina kažką veikti. Žinoma, tai, kad čia yra ir dar vienas žmogus, šiek tiek trikdė, bet tai buvo Sevirina, o ne kokia bjauri besityčiojanti mergaitė.
Drakonai skambėjo įdomiai, ir Oliverio akys sužibo. Tėtis, žinoma, mokės tai pavaizduoti, ir vienuolikmetis pajuto pasididžiavimą juo.
- Man patinka drakonai, - ištarė žiūrėdamas į Seviriną. Jo nuomone, bendramokslė labai gerai pasirinko. Ji nepasinaudojo idėja, kad tėtis nupieštų ją piešiančią, bet užtat tas tėtis tą patį pasiūlė jam. Dabar berniukas plėšėsi ties dviem skirtingais norais: norėjo pavaizduoti tėtį piešiantį. Bet vis dar norėjo pavaizduoti ir ledus, kaip buvo nusprendęs anksčiau. Galiausiai apsisprendė: pieš tėtį, valgantį ledus. Padėjo rudą pieštuką ir paėmė pilką. Jis geriausiai tiko kontūrams, ir netrukus Oliveris įsijautęs piešė. Regis, pamiršo, kur yra. Ir netgi tai, kad yra čia ne vienas. Kartais dirstelėdavo į tėtį, bet Sevirina šiuo metu tarsi neegzistavo. Berniukas nupiešė tėčio galvą ir susimąstė. Niekaip negalėjo apsispręsti, kurioje rankoje jis turėtų laikyti valgomus ledus. Apie saviškius buvo visai pamiršęs.