[Beatrice Georgiana Riddle]

Oksfordo gatvė – tai pagrindinė Londono gatvė, nuolatos perpildyta žmonių, kurie visados kur nors skuba. Žingsniavimas šia gatve kai kam galėjo pasirodyti itin sudėtingas, mat žmogus vos nelipo ant žmogaus, tarsi kokioje prisnigtoje gatvėje, įvairūs bailūs vairuotojai būtų stabdę eismą dėl to, kad eilinį kartą pamiršo pasikeisti vasarines padangas į žiemines, ir dabar, šios slidinėjo it nemokša mergiotė ledo arenoje pirmąkart užsidėjusi pačiūžas. Individų, trypiančių  grindinį čia nėmaž netrūko bet kuriuo metų laiku. Dažnai pasitaikydavo, jog išsitiesdavai, o per tave net nemąstydami lipdavo kitos tavo rūšies gyvastys, todėl turėdavai turėti akis ir užpakalyje, kad nepabučiuotum žemės, o jau tada – nežinia po kokius mėšlynus rėplojusiu batų padų. Klegesys šioje gatvėje priminė gandralizdį, kur visi gandrai kleketavo pamiršdami, jog kartais dar reikia ir įkvėpti. Na o kaip gi nekleketuos? Jei tokia minia žmonių prasineša vienu metu, vieni per kitų galvas, visiškai nepaisydami elementaraus asmens erdvės privatumo.

[Beatrice Georgiana Riddle]

-Gerai, kur mes čia atklydome? – pasiteiravo Beatrice Mikalojaus, sparčiai žengdama gerokai perpildyta Oksfordo gatve. Žvarbus, žiemos vėjas pustydamas baltutėlaites snaiges žnaibė nepirštinėtas rankas bei jau ir taip nuo šalčio paraudusią nosį, drėgnas Londono oras skverbėsi po drabužiais ketindamas vos ne išprievartauti vargšus mokinius.
-kad tave kur Merlino kelnės! – keiktelėjo grifė paslysdama ir plastiškai, it balerina išsitiesdama ant žemės. – ot tai geras tu draugas, net sulaikyt merginos negali, nukristi leidi! – užsipuolė penkiolikmetė klastuolį, pakėlusi galvą, tarsi nuodinga kobra ji jau taikėsi griebti draugą už kojos ir parversti, kad būtų lygiosios, tačiau tą akimirką pastebėjo, kad koją jai pakišo visai ne Mikalojus, o kažkoks pailgas plonas daiktas.
-žinai ką? – kreipėsi mergina piktai stodamasi ir purtydama nuo savęs sniegą – kitąkart pasaugok savo lazdelę, nes aš ją prisiekiu sumindžiosiu!

[Tom William Riddle]

-mudu esame Oksfordo gatvėje. – konstatavo faktą Mikalojus draugei it ji būtų kokia paskutinė neveiksnė ir nežinotų tokios gatvės kaip Oksfordo. Klastūnyno mokinys žingsniavo kartu su savo drauge Beatrice iš grifų gūžtos, šalto žiemos oro išvyti „papramogauti“ jam patiko žiūrėti kaip ji šitaip eina, grakštus, vidutinio sudėjimo kūnas, didinga laikysena, tvirta eisena. Pasakiškai ilgi tamsūs banguoti plaukai, besiplaikstantys kažin kur aplink merginos plačius klubus. Staiga, Tris keiktelėjo ir taip plastiškai išsitiesė ant ledo, kad Mikalojui net kvapą užgniaužė.
-Ak, kaip plastiškai! – aiktelėjo jis įsispoksodamas į jos pyktį.
-oho! Jeigu net Merlino kelnes prisiminei, vadinasi gerai uodegą nusitarkavai. – nusišaipė vaikinas, klastingai primerkdamas akį. – tai kam tau tas ramstis reikalingas? Jis tik būtų sugadinęs tavo išdidų gulbės skrydįaaajai! – vos spėjo atšokti klastuolis, nuo ne ką mažiau klastingos grifiukės rankos, ketinusios pagriebti jį už kojos ir nusitempti paskui save.
-ohoho! Jau nori nusitempti mane į sniegus? Gal bent iki lovos nueitume? Per šalta čia, ar tu mėgsti ekstremalius meilės nuotykius. – vogravo jis paeidamas dar toliau, ir kaip ir jo draugė,, pastebėdamas ilgą ploną daiktelį sniege.
-Aš ir saugau savo lazdelę Tris, ji kišenėje. – atsakė vaikinas patapšnodamas palto kišenę, kurioje net dabar galėjo užčiuopti medinį pagaliuką. Tada, vaikis pasilenkė ir pakėlė Beatrice pargriovusį daiktą į rankas. Jis gerokai skyrėsi nuo burtų lazdelės, buvo vientisas, neplonėjantis, ne toks ilgas, nemedinis. Šis daiktas veikiau priminė nenudrožtą pieštuką negu burtų lazdelę ar dirigento batutą.
-še, galėsi jį nubausti, nors aš to nedaryčiau, juk tavo šokis jo dėka buvo toks nuostabus. – tarė Mikalojus ištiesdamas merginai pagalėlį, tačiau staiga jo veidas išbalo. Pagalėlis jo rankoje, nukreiptas į draugę ėmė vibruoti.
-Kas čia po perkūnais! – nejuokais persigandęs vaikis nusuko daiktą nuo merginos į tuščią erdvę, kurioje nebuvo jokio objekto, ir šis nustojo vibruoti taip staigiai, kaip buvo pradėjęs.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Atsistojusi ant kojų penktakursė apsidairė, kaip ir anksčiau, čia trynėsi milijonai žmonių, lipančių vieni kitiems per galvas, lyg nespėtų į deficito turgelį sovietų sąjungos laikais, arba tarsi būtų gauja bobulensijų, kurios vėluoja namo, nes jų serialas jau prasidėjo.
-ką čia su tais velniais siuntinėji? – paklausė grifė klastuolio. – tas daikčiukas visai normalus, net labai normalus, o ką, gal jis tau įkando? Ot gera lazdelė ge... – mėgindama paglostyti daiktą, padėjusį jai pargriūti, tačiau dabar išgąsdinusį šį pasipūtėlį vaikėzą, vadinasi atlikusį šaunų darbą, Tris turėjo nutrūkti viduryje žodžio, mat paliestas galelis ėmė smarkiai vibruoti.
-Kas čia per... – nustebo ir mergina, tada paėmė iš draugo lazdelę į savo rankas ir ėmė tyrinėti.
-Mikalojau, supratau! Ši lazdelė vibruoja nuo netoliese esančio objekto, pasižiūrėk. – ir grifė, įdavusi vaikinukui į ranką žiobarų daikčiuką pradėjo nuo jo trauktis, o po to vėl eiti artyn, bet laikėsi taip, kad papultų į lazdelės galiuko aprėpiamą lauką.

[Tom William Riddle]

-cha! Ir pati nudegei! – džiaugsmingai sušuko Mikalojus, kai Beatrice išsižiojusi vidury sakinio atšoko nuo vėl ėmusios vibruoti lazdelės, tačiau šiek tiek kartu ir išsigando ar merginai nieko nenutiko.
-ėi, tu sveika? - pasiteiravo, tačiau išgirdęs tą visažinį, nuolatos jį erzinantį šūkį: "Viską supratau!" nusivaipė:
-O žinai ką aš supratau? – paklausė vaikinas draugės – tu jam nepatinki, pamojavo lazdele, kuri tuojaus pat buvo iš jo atimta, o vėliau vėl įbrukta į rankas. Beatrice buvo kažką tikrai išsiaiškinusi, mat jai judant link lazdelės ir tolyn nuo jos, vibravimo lygis keitėsi: kai mergina artėjo, daiktas imdavo vibruoti smarkiau, kai tolo – vibracija susilpnėdavo iki visai menkos, vos rankai juntamos. Tada ir klastuolis susigaudė.
-palauk palauk, kai pirmai buvau nukreipęs lazdelę į tuščią erdvę, ji visai nevibravo, vadinasi, jai nepatinki visai ne tu Tris, jai nepatinka kliūtys, šitas daiktas skirtas nustatyti kliūtims, tik kokio velnio žiobarams to reikia, jeigu jie ir taip žiebia kur eina? – nusišaipė Mikalojus mestelėdamas lazdelę merginai atgal.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Bevaikščiodama pirmyn atgal, Beatrice norėjo, jog jos draugas susigaudytų, kaip veikia lazdelė, ir valio! Mikalojus susigaudė.
-šaunuolis berniukas, supratai. – pagyrė ji, sugaudama daiktelį, mestą jos pusėn. – tik esi šiek tiek neišsilavinęs ir kvailokas. – pridūrė. – visų pirma: jokie džentelmenai nemėto pagaliukų į mergaites, nebent jie būtų visiškai degradavę mažvaikiai, visų antra, tai ši lazdelė greičiausiai yra skirta tiems, kurie kaip tu sakai „Nežiebia“ kur eina, tai yra neregiams. – užbaigė grifė ir apsidairė lyg koks maitvanagis ieškodamas grobio, tada pritūpė, ištempė kaklą ir įsismeigė akimis į tolį, lyg būtų kokia vampyrė medžiojanti grobį. Staiga, „auką“ ji pamatė, it mitriausia gazelė liuoktelėjo savo ilgomis kojomis per žmonių minią link aukšto, liekno juodaplaukio vaikino. Šis buvo vyresnis už abu Hogvartso mokinius, tikras žiobaras, tačiau aiškiai matėsi, jog kažin ko pasimetęs, išsigandęs, kažko, ieškantis...
-Hey! Labas. – kreipėsi Tris pribėgusi prie vaikino, dėvinčio juodus akinius, dengiančius nereges akis. – ar tu pametei savo vibruojančią lazdelę? – paklausė mergina brukdama pagalėlį juodaplaukiui į rankas.
-vibruojančiąąąhahaha! – nusikvatojo šis – gerai, kad ne vibratorių. – nusišaipė jis.
-ką ką? – pasitikslino Tris. Tada vaikinas dar garsiau nusikvatojo. Grifė pajuto stiprų norą jį užkeikti, tačiau ją stabdė tai, jog žmogus nematė.
-na ačiū jums labai. – pagaliau pasakė neregys ir Beatrice grįžo prie Mikalojaus.
-klausyk Mi, gal šiandienai mums jau užteks ekskursijų? Drožiam atgal į Hogvartsą, o tai čia bestovėdami ledo skulptūromis pavirsime ir atsidursime kokiame nors muziejuje, nei pati transfigūracijos profesorė nepadės. – nusivaipė penktakursė stipriai niuktelėdama draugui į šoną.

[Tom William Riddle]

Mikalojus pliaukštelėjo sau per kaktą visiškai sutikdamas su Beatrice teiginiu, jog yra kvailys, nes nesuprato, kad lazdelė skirta neregiams, nors pats beveik pasakė atsakymą. Vaikinukas dar norėjo pridėti, jog yra visiškas, beviltiškas kvailys, tačiau „Tiek tos.“ Pagalvojo ir nepasakė nieko, tik įsistebeilijo į draugę, lyg į kokią beprotę, pritupusią šuoliui.
-klausyk, jei ketini čia nusišlapinti, nemanau... – tačiau nebaigus jam ištarti sarkastiškosios frazės mergina, nekreipdama į garbanotą draugą jokio dėmesio, liuoktelėjo per minią link kažkokio kito vaikino. „Ot pasileidėlė. Nu ir tegu sau, iš paskos tikrai nešokinėsiu ir negaudysiu.“ aikštijosi vaikis, tačiau tada pastebėjo, jog tas neišpasakytai aukštas ir kūdas vaikinas yra su juodais akiniais. „Neregys. Tas, kuris pametė lazdelę. Ir kaip Tris šitoje prakaitu pradvokusioje žiobarų minioje jį surado...“ mintijo klastuolis, o tamsiaplaukė jau ir čia. Vėl stovėjo šalia, siūlydama patį geriausią, kokį šiuo metu buvo galima išgirsti, pasiūlymą.
-o tu vikri kaip stirna. – pagyrė Mikalojus Beatrice ir nusišypsojęs iki ausų pridūrė – liuks! Grįžtame! Už tokį pasiūlymą nusivesiu tave į savo bendrąjį kambarį išgerti arbatos, kad ir kaip tai nepatiktų mokyklos personalui ar bendrakoledžiams. Išgelbėjai man gyvybę.

[Elride Endlercat]

Elridė ėjo per perpildytą gatvę, kuri tuo metu atrodė niuki ir tuščia. Žmonės visur skubėjo, lėkė, niekas nesisveikino ir nė nešyptelėjo. Nesišypsojo ir Elridė, nors tai buvo gan keista. Neturėjo būti valandos, kai ji nenusišypso bent kartą. Nesišypsoti ji sau neleisdavo, bet tuo metu tas neberūpėjo. Jai neberūpėjo jos principai, nusistatymai ir visa kita.  Mergaitė jau kelias valandas vaikščiojo po tą gatvę pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal... Bet to nesuprato. Pagaliau žengusi dar vieną žingsnį ji sustojo. Žmonės vis tiek lėkė, kur jiems reikia, šiek tiek ją apstumdė, tačiau ji nieko nedarė. Taip viskas gaunasi? Tu manai, kad esi stipri, o tada nežinai, ką daryti, o ką ne... O juo labiau, kalbiesi su savimi? Mergaitė sustingusi žiūrėjo į tolį. Lengvas, silpnas vėjelis atrodė stiprus it uraganas, oras tirštas ir nebetinkamas kvėpuoti, o maža mergaitė toliau laikėsi ant kojų. Ji stovėjo tvirčiau nei tikėjosi ir trumpam jai tai patiko, bet atsirado kažkas, kas bėgdamas ją pastūmė. Ačiū!.. Elridė krito į šalį prie kažkokio pastato. Greitai prisiglaudusi prie sienos ji nė neketino stotis. Ramiu žvilgsniu apsidairiusi aplink susiprato, kad atsidūrė vietoje, kurios nepažįsta. Negana to, kad ji jautėsi keistai dėl nepažįstamos vietos, mergaitė jautėsi dar keisčiau dėl to, kad ji nebuvo Hogvartse. Per trumpą laiką ji įprato ten būti ir atsidurti kažkur kitur nė negalvojo. Susitraukusi kojas Elridė padėjo galvą, ji ėmė svajoti, kaip gera būtų atsidurti šiltoje lovoje, namuose. Tik pagalvojus apie namus jai suspaudė širdį, tuo metu ji norėjo paskęsti skradžiai į žemę. Vienas, du – lavonėliu aš virstu... Grifiukei net buvo keista pripažinti tokią klaikią mintį, nors, kaip nepripažinsi, kai tik ją matai. Giliai atsidususi ji atsargiai atsistojo, nors ir jos laibos kojos drebėjo. Prisirėmus prie sienos dar kažkas gebėjo užlipti mažametei ant pėdos. Pajautusi dar klaikesnį skausmą ji piktai apsidairė ir nėrė į tą beribę eilę žmonių. Elridė nežinojo, kodėl, bet brovėsi prieš visus kažkur į priekį. Ji kaip girta blaškėsi aplink stumdoma žmonių ir to nė nesuprato. Ji trankėsi tai į vieną, tai į kitą žmogų, viskas buvo taip painu, tačiau panašu. Nejau aš niekados neišsinešdinsiu iš šitos skylės! Iš šitos suknistos skylės! Nežinia, kodėl ji piktai suniurzgė ir iš visų jėgų pasileido tolyn su didžiulėm pastangom vėl nebūt „sutryptai“ ir nustumtai kažkur į šalį.

[Fasiras von Sjuardas]

   Į minią įvairiausių žmonių liūdnais ir linksmais veidais, traukiančių turbūt iš darbų namo arba į aludes, įsimaišęs buvo ne vienas ekstravagantiškas keistuolis ir ne vienas visiškai neįdomus žmogus. Tad visiškai nereikėjo stebėtis, kad turbūt niekieno nepastebėtas išliko ir vienas žmogus pilku apsiaustu, ant galvos užsidėjęs gobtuvą, žvilgsniu tarsi sekdamas ir skaičiuodamas gatvės grindinio plyteles. Kadangi Ministras turbūt dėl savaime suprantamų priežasčių atsisakė asmens sargybinių, turėjo prisižadėti bent jau minimaliai užsimaskuoti. Vampyrą tai šiek tiek erzino, na, ne visai tikrą, o pusiau vampyrą, bet jis nesiginčydamas ir nerodydamas jokių jausmų vykdė šį reikalavimą. Todėl ir šįvakar, ūkanotą penktadienį po darbo, jis žygiavo viena gražia Londono gatve (na, čia kaip grožį turiu mintyje tvarkingumą ir dar išlikusias kalėdines dekoracijas ant langų.
   Von Sjuardas sunkiai atsiduso, pasisuko į dešinę, nes kažkas su kažkuo susidūrė ir pradėjo rėkauti. Neturėdamas jokio noro čia vykdyti teisingumą, jaunuolis žengė tolyn. Praėjo kažkokį namą, ties kuriuo šaligatvis susiaurėjo, o tada buvo smarkiai nustumtas atgal - taip smarkiai, kad atgal atsivožė gobtuvas.
   Iš pradžių Fasiras išsigando ir išpūtė akis, sekundėlei pamanė, kad yra puolamas ir keiktelėjo, o tada suprato, kad jį nubloškė tik kažkokia mergina, na, tiksliau, mergaitė. Pažvelgęs jai į veidą, visų pirma pamatė jos ledines, niūrias akis, vėliau jam pasirodė, kad ji pasimetusi.
   - Kur taip skubi... - suniurzgė Fasiras, lyg ir nusprendęs nedovanoti šio smūgio ir bent jau panervinti. ,,Bet ji gi pamatys, kad aš Ministras..." - pamanė buvęs grifas. Bet suprato stovįs prieblandoje, kur jo veidas nesimato. O tada suvokė, kad ši mergiotė jam kažkur matyta. Soreno von Sjuardo sūnus prisimerkė, rausdamasis tolimiausiuose prisiminimuose ir vis mėgindamas atrasti, ką ir kodėl jam primena šis atsitiktinai išvystas veidas. ,,End... - tada išniro lyg ir su niekuo nesirišantis žodis. Vampyrui prieš akis iškilo vandens vaizdas, tada irklo... Pasivaideno, kad apsiaustas šlapias ir žemėtas, o tada viskas ir suėjo į vietas.
   - End... Endridė? - nustebęs paklausė Fasas. Nebuvo tikras, kad gerai atsiminė jos vardą, bet pamėginti buvo verta. Po teisybe, žmonėms labai patinka, jeigu prisimeni jų vardą, pavardę ar kažką smagaus apie juos. Jeigu tik turi gerą atmintį žmonių veidams ir visokiausiai informacijai apie juos, faktiškai gali šį gebėjimą panaudoti kaip aplinkinių traukimą prie savęs, galbūt net kaip priešrinkiminį savęs pareklamavimą. Deja, atrodo, kad šįsyk Fasiro atmintis neveikė taip gerai, kaip norėtųsi. Galbūt nujausdamas tai jis automatiškai užsimetė gobtuvą atgal sau ant galvos.

[Elride Endlercat]

Elridė netikėtai atsitrenkė į kažką kieto. Kas vėl... Piktai pažvelgusi į jį, mergina jau ruošėsi rėkti ir pakelti skandalą, kad žmogus nesugeba pasitraukti. Deja jis buvo greitesnis.
-Ne tavo nosiai, žmogau... Traukis, kol nenuspyriau!-piktai pareiškusi ji sukryžiavo rankomis. Elridės jausmai ir emocijos užgožė jos visą protą ir ji nesugebėjo nieko kito daryti, kaip imti plūsti visus kas pasitaiko jos kely. Mergaitė virto į visiškai nevaldomą padarėlį. Nelemti žiobarai... Skubantys ir nematantys kitų... Išgirdusi savo iškraipytą vardą su pavardę, tiksliau jų junginį Elridė pasimetė, nes ji buvo stipriai įpykusi, taciau tuo pačiu metu sutrikusi. Grifiukė nesuprato, kaip kažkas galėjo žinoti jos vardą ir pavardė ir juo labiau, kaip galima sugalvoti jas sudėti į vieną. Pažįstamų ji daug neturėjo Londone, nors ir gimtinė. O juo labiau tokių suaugusių, rodos. Mergaitei trumpam sukirbėjo mintis, kad tai jos tėtis. Ji apsidžiaugė, rodos, net šypseną išspaudė, bet ta mintis greit pranyko, nes juk tėtis negalėtų pamiršti dukros vardo. Geriau įsižiūrėjusi ji nepastebėjo jokių pažįstamo žmogaus ženklų, tad susiraukusi pabandė tvirčiau patyrinėti.
-Kas tu ir iš kur žinai mano vardą su pavarde ir kodėl jas kraipai? Aš Elridė Endlercat, o ne kažkokia Endridė!!!- dar kartą piktai nužvelgusi žmogų ji netikėtai nusipurtė. Mergaitė kiek savęs išsigando, nes buvo pikta ir grėsminga. Tai ją ėmė gąsdinti, ji ėmė trauktis virsdama į visišką baltą drobę. Grifiukè traukėsi atgal ir už kažko užkliuvo.
-Kad tave kur velnias, ar nematot kur einat!-užrikusi mergaite užsiėmė sau už burnos ir bijojo pratarti dar bent vieną žodelį. Elridė pirmą kartą taip savęs bijojo ir to ką pasakys. Kas man darosi rupus miltai... Ji nežinojo į ką atsitrenkė, bet ir nebenorėjo žinoti. Mažametė te norėjo išnykti kažkur toli toli. Pas mamą ir močiutę, kažkur prie židinio su pliušiniu žaislu. Ji nė nepajautė, kaip vėl širdį suėmė didelis skausmas, kaip susiėmė už tos vietos ir kaip nesuvogdama atsistojo. Tvirtu žvilgsniu ji žiūrėjo į tą vyrą, bet deja, nesugebėjo nusišypsoti.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiro antakiai trumpam kilstelėjo, išduodami nustebimą - iš pradžių dilgtelėjo mintis, kad ji labai jau nepagarbiai elgiasi su juo kaip su Ministru. Paskui atėjo kita mintis - gatvėje jis visgi buvo nei Ministras, nei skyriaus vadovas, nei rimtas veidas iš laikraščio. Ne veltui daug kas sakė, kad gatvė yra vieta, kur visi tampa lygiais. ,,Jeigu tik nesitampo visur su savimi asmens sargybinių," - pasišaipė iš savęs Fasas. Patylėjo susilaikydamas nuo daugiau šiurkščių komentarų - nors buvo pavargęs po darbų, visgi savitvardos ugdymasis jau davė matomų rezultatų. Von Sjuardas tyliai šyptelėjo sau, tada šypsena išblėso.
   - Nusiramink... - tyliai suniurzgė jis. Panašu, kad pavargęs ir be nuotaikos buvo ne tik Ministras, bet ir kur kas už jį jaunesnė Hogvartso moksleivė. ,,Jeigu tik ji nemetė mokyklos..." - tada pamintijo Fasiras ir nusprendė tuojau pat paklausti, kodėl ji sėdi Londone užuot mokiusis. O gal dabar... Kalėdinės atostogos? Fasiras tiriančiu žvilgsniu stebėjo mergaitę, akyse galėjai įžvelgti liūdną, bet jau visai baigiančią išblėsti kibirkštį. Taigi, jis jau nekreipė dėmesio į tas Kalėdas. Ir šiemet antrąsyk atšventė jas be tėvo. Tiksliau, visai be šeimos. Ir jis jam nebe tėvas. Ir jis nebeturi šeimos. Ir jis netgi Kalėdų nešventė. Tik jas praleido. Kaip ir kiekvieną dieną... Tik šįsyk dar vienišesnis... Dar daugiau arbatos, dar šalčiau ir tyliau Magijos Ministerijos pirmajame lygyje. Virš Fasiro kažkas sušniokštė.
   - Neatsimeni? - paklausė Fasiras, nors tai buvo ir taip ganėtinai akivaizdžiai aišku. - Pernai Hogvartse susitikome ežero saloje... - pasakė jis, o ant balkono virš Fasiro nutūpė varnas.
   ,,Sveikas, Muninai," - tarė Fasiras mintyse.
   - Atsiprašau, kad neatsiminiau tavo vardo... - pasakė jaunuolis, bandydamas taikiau tęsti pokalbį. - O ką tu čia veiki? Neturėtum būti Hogvartse?
   ,,Matau, sutikai Elridę?" - paklausė Muninas. Fasiras linktelėjo galva. ,,Aš ją mačiau, nustebau, kai pamačiau ją čia." - paukštis įsmeigė akis į merginą. ,,Panašu, kad ji pateko į bėdą, a?"
   Fasiras įsižvelgė į grifiukės akis. Tiesą sakant, kažką jos jam labai priminė.

[Elride Endlercat]

Išgirdusi tą kvailą žodį mergina šiek tiek pyktelėjo. Keista, ji trumpam sustingo, bet tai neveikė. Nusiramink... Juokinga! Kaip aš galiu nusiramint... Elridė nebegalėjo suvokti kas dedasi. Viskas virto į rūką ir ji nieko nesuprato.
-Sakai nusiraminti? Nesivargink, eik savo keliais, nežadu nusiramint,-jai ištarus paskutinius žodžius ji dar kartą nustebo. Kaip aš galiu taip kalbėti... Ji suprato save, tačiau tuo pačiu nesuprato nieko. Viskas buvo tokia didžiulė painiava, kad mergaičiukė norėjo kristi į bedugnę ir pranykti. Ji nepažinojo to vyro, bent tuo metu. Negalėjo jo atpažinti iš silueto, tačiau jam paminėjus ežerą mergaitė atsiminė kažką keisto. Ji atsiminė tą vietą, atsiminė, kodėl buvo ten. Būtent, kodėl, ji užsimiršo, kad turėjo atsiminti vieną žmogų, nes prisiminė visai kitą. Elridė vėl grįžo į tą kvailą viziją, vėl. Tik ji šiek tiek pasikeitė. Buvo gan keista, atvykti ne tik prie būtinojo kapo, bet šalia pamatyti ir visai kitą. Ant kurio dar degė mažą žvakutė, kuri žadėjo užgęsti. Mergaitė nepažinojo mamos, bet visados svajojo ją pažinti. Žinodama tiesą apie plaukus ji norėjo žinoti kas su jais ne taip, bet nežinojo iš kur. Prisiminusi kur yra ji grįžo į realybę. Klaikią realybę, bet bent susiprato, kas stovėjo prieš ją.
-Fasiras? Aaa... Nepyk, sunku atpažinti, kai taip užsimaskavęs...- mergaitei taip pasakius ji pajuto dar vieną stumtelėjimą šalin ir vos išsilaikė ant kojų. Suknisti žiobarai!!! Visgi, skęsti mintyse jai patiko. Tikrovė trumpam išnyksta, lieki prisiminimuose, jauti ilgesį, bet tuo pačiu prisimeni, ką reiškia džiaugtis.
-Aš... Turiu savo reikalų, nekreipk dėmesio... Ir ne, neturiu būti Hogvartse,- išspraudusi silpną šypseną ji nusukdama žvilgsnį atsiduso. Nejau tas ateivis ims manęs klausinėti visko... Iš tikrųjų pasakyti ji nebijojo. Ji bijojo sakydama apsiverkti, uždusti nuo spaudžiamos gerklės, ar būti pajuoktai, kad taip elgiasi dėl tokios nesąmones. Elridės pasaulis kvailai tamsėjo, ji nebežadėjo šypsotis kaip seniau, jai neberūpėjo ką kiti pagalvos apie ją.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras į Elridę žvelgė kiek nustebęs. Nedaug ją tepažinojo, bet kiek atsiminė, ji tokia nebuvo. Na, buvo įžūli, bet bent šiek tiek pagarbi, buvo gal ir rimta, bet bent kiek šypsojosi, buvo ir perdėtai savarankiška... Na, taip, šitas išliko. Bet ir žvilgsnis - visai jau ne smalsus ir draugiškas, visai jokių pastangų palaikyti pokalbį. ,,Nejaugi to reikės imtis man pačiam?" - nejučia paklausė Fasiras ir išgirdo linksmą Munino kleksėjimą snapu - paukštišką juoką. ,,Kokia tragedija," - juokėsi varnas.
   - Taip, Fasiras, - patvirtino jaunuolis, jausdamasis keistai. - Viskas gerai, viskas gerai. Bet kurgi taip skubi? Ir jau gana vėlus vakaras... - pasakė jis ir užsičiaupė - na, bet turbūt šia fraze jau leido suprasti tai, kad jis nemano, jog antro ar trečio kurso moksleivei būti gatvėje yra gera mintis. - Gal galiu tave palydėti? - paklausė jis lyg tarp kitko, lyg visai nesibrautų į mergaitės asmens sargybinius, pats asmens sargybinių išvengęs. Bet apsimetimas, kad tau tai pačiam reikalingiau ar smagu kartais padeda prisiplakti prie žmonių ir juos apsaugoti. Nors von Sjuardas kažkodėl rimtai abejojo, kad šįkart gudrybė išdegs. Šiaip ar taip, kalbant atvirai, Fasas neturėjo nei kur eiti, nei ko veikti. Po teisybe, tik kartais apsigyvendavo viešbučiuose ar smuklėse, o dažniausiai naktis praleisdavo parkuose ar miškuose. Būtų galėjęs ir visą laiką taip gyventi - be namų, bet žmogiškoji pusė reikalavo šiltesnės vietos poilsiui. Visgi žmogui reikia miego ir ramybės. Kad ir kaip Fasiras nenorėjo to pripažinti.
   - Ar viskas gerai? - galų gale paklausė Fasas, nors turbūt įkišo savo snapą per giliai į ne savo reikalus. Tai buvo savaime aišku, kad Elridei kažkas ne taip, bet būtent šis klausimas, Fasiro patirtimi ir žiniomis, dažniausiai priversdavo žmones pratrūkti ir pasiaiškinti. ,,Bet kas gi gali būti blogai tokiai jauniklei?" - paklausė jaunuolis tiek savęs, tiek varno. ,,Kas, makiažui akcijų nėra? Neužteko pinigų ant kebabo? O gal suprato, kad Kalėdų senelis neegzistuoja?" - pasišaipė jis. Varnas virš Ministro nejaukiai pasimuistė.
   ,,Iš tiesų nemanau, kad tik tiek. Skrisdamas mačiau ją einant iš kapinių..." - tarstelėjo jis. Ministras nurijo seilę, pasijautė lyg priplotas. O tada atsigavo.
   ,,Gal tik šiaip?" - paklausė jis.
   ,,Gal tik šiaip." - sutiko Muninas.

[Elride Endlercat]

Elridė tyliai mintyse šyptelėjo. Nuostaba to žmogaus veide ją kažkodėl paguodė. Paguodė, kad ne ji viena nežino kas vyksta su ja. Turbūt atrodau kaip psichopatė... Ai, tiek tos, mano naujas gyvenimas prasidės jau tuoj.
-Nekartok tų žodžiu kaip kvailys su užstrigusia plokštele...-prisiminusi, kad jai taip močiutė sakydavo, kai ji imdavo rėkti kažko Elridė pasijautė nejaukiai. Perėmiau jos žodžius, jos būda... Ką aš darysiu vis tai pastebėdama? Žodžiai jai strigo gerklėj, ji norėjo imti rėkti, bet negalėjo. Mergaitės rankos po truputį ėmė drebėti.
-Kur tu mane lydės, ką?-ji iš paskutiniųjų pabandė sustabdyti drebulį, jį nuslėpti ir besitramdydama išspraudė šypseną. Jei pasitikti pragarą, tai tik su šypsena... Kas man beliko, hm. Ji net nustebo ir turbūt tas akivaizdžiai matėsi. Elridei nusišypsojus ji palaipsniui aprimo ir bent trumpam pajautė ramybę. Deja, tą ramybę gožė kažkokia tuštuma. Akys vis tiek matė blankų vaizdą, bet jai buvo šilčiau. Mažajai grifiukei pasidarė šiek tiek lengviau, bet kaip visados, tai neužsitęsė.
-Vargu, ar kada gali būti viskas gerai ir vargu, ar žmonės gebėtų suprasti, kaip kvailai galima jaustis,- jai taip pasakius šaltas vėjas papūtė tiesiai į ją. Žmonės toliau lėkė, kažkur iš šunų lojimas girdėjosi. O Elridė stovėjo ten, kažkur tarp minios prieš jai veik nepažįstamą žmogų, nors, galbūt net ne žmogų. Mergaitė vis dar nebuvo tikra, ar Fasiras buvo žmogus, ar jis buvo ateivis. Daugokai laiko praėjo, ne tik mažametė buvo pasikeitusi, bet ir jis, rodos, buvo visai kitoks. Elridė galėtų ir nusišypsoti iš to, kad prie ežero ji bandė traukti žodžius iš jo, sužinoti daug daug, o dabar jis panašioje situacijoje, būtų juokinga, jei negraudu. Įdomu, kaip jis gyvena... Juk veltui neturėtų bastytis čia... Jis Hogvartsą baigė ar kaip? Pajautusi ilgesį tam pastatui ji panoro ten patekti tuoj pat, bet, todėl, kad buvo išprašyta kuriam laikui grįžti į žiobarų pasaulį, ji negalėjo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras tebežvelgė į mergaitę iš gobtuvo tamsos. ,,Tik mokinukė, o jau taip?.." - pamintijo jis. ,,Tik baigęs Hogvartsą, o jau taip?" - tokia pačia intonacija atsiliepė Muninas su aliuzija į patį Fasą. ,,Ko tu nuvertini gerokai jaunesnius, jeigu pats vos sulaukęs pilnametystės prisiėmei atsakomybę už visos Anglijos burtininkus?" - pasiteiravo varnas. Vyriausias von Sjuardų sūnus atsiduso. Iš tiesų, jis kalbėjo kvailai. Tiek mintyse, tiek liežuviu.
   - Kaip nori, - bejausmiai į ją žvelgė jaunuolis. Užuojauta šią situaciją turbūt tik pablogintų. Pusvampyriui pro akis nepraslydo ir tai kad Elridės rankos ėmė drebėti. O pro ausis tai, kad grifė išvengė atsakymo į klausimą. Tiksliau ne išvengė, o ignoravo. Klausimą. Turbūt tyčia. ,,Gal paklausk darsyk?" - pasiūlė Muninas. Fasas nusiuntė neigiamą atsakymą.
   - Kur palydėti? - sutrikęs paklausė von Sjuardas. - Tai galbūt... Namo?
   Kai antro ar trečio kurso moksleivės - logiška, kad ji buvo vyresnė nei pirmo kurso, bet veido bruožai rodė, kad jaunesnė, nei ketvirto kurso (kita vertus, ar galima šiais laikais pasikliauti veido bruožų rodmenimis, spėliojant jų savininko amžių?) - veidą iškreipė šypsena, Fasiras susiraukė. Tokia kankinio šypsena jam irgi buvo matyta. Taip jam šypsojosi jo paties veidrodžio atspindys, kai jis prarado brolį, taip šypsojosi brolis, kai jie prarado seserį, taip šypsojosi sesuo, kai jie prarado mamą. Pamažu ir viską iš eilės. Atrodė, kad taip šypsojosi pragaro ar skaistyklos kaliniai, kai trumpam sugrįždavo į žemę ir sekundėlei užkariaudavo savo gyvų artimųjų veidus ir jausmus.
   ,,Ar nekeista, kad siūlausi palydėti namo? Galiu būti jai ir pavojingas..." - paklausė Fasiras Munino. Muninas, žvelgdamas į Elridę, abejodamas pakraipė galvą, bet nekomentavo.
   - Galbūt paėjėkime nuo gatvės, kur ramiau? - atsargiai paklausė Ministras. Tai buvo ir pasiūlymas, ir eksperimentas. Pasiūlymas - ramesniam pokalbiui, eksperimentas - išsiaiškinimui, kiek jinai juo pasitiki. Sekundėlei jiems patiems nežinant Fasiro ir Elridės mintys sutapo: abu atmintimi sugrįžo prie ežero salos ir abu suprato, kokia paradoksali šioji situacija. Anuomet žodžius iš Fasiro traukė Elridė, šiandien iš Elridės Fasiras. Vangiai, atsargiai, bet traukė.