0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Claude de Lomenie-Chambord

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #30 Prieš 7 metus »
Klodas de Lomeni Šamboras vis dar nesusivokdamas žvelgė į Anabetę Liz, rusvaplaukę klastūolę, gal kokiais metais vyresnę už jį, kai pirmas šios paleistas peilis kliudė jo šviesią garbaną. Po velnių! keiktelėjo, tačiau niekaip neprisivertė suduoti atsakomojo smūgio. Netikėjo, kad tarp Slapstūnų karių pasirodys bent viena mergiotė, juk jei ta brolija tokia sena, kaip ir šita žemelė, tai ir manieros neturėtų būti naujos. Kaip ten bebūtų, naujo peilio, paleisto jo pusėn, nesulaukė, mat kambario iki pareikalavimo durys trinktelėdamos atsidarė, o jose... Dar viena dama? kilstelėjo antakius, nors mintis liko garsiai neišsakyta. Toji už jį jaunesnė juodukė šaukė, drąskėsi ir klykė, galų gale atsidūrė poniai Riddle ant rankų, kuri ją vadino... dukra? Kas čia per... juk jų amžiaus skirtumas... Greit apsižiūrėjo, kad liko kone vienas tame tamsiame miške. Išgąstis sukaustė švilpio kūną, o dar tolumoje šiurpiai ūktelėjo pelėda. Berniukas šveitė diržą su ginklais šalin ir nešė kudašių pro tas pačias duris, pro kurias ką tik išpuolė jo porininkė su ta baisiąja ginklininke.

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 52
  • Lytis: Vyras
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #31 Prieš 7 metus »
Mergaitė kūkčiojo. Jautėsi kaip sužeistas žvėrelis, neturintis kur dėtis.
- A...aš...a,- lūžinėjančiu balsu vebleno. Vargu ar kas supras ką ji norėjo pasakyti, bet esmė tame, kad pati mergaitė net nenumanė ką norėtų teištarti. Ką? Teisintis, kad net būdama didaus mago dukra pabėgo nepabandžiusi išgelbėti įbrolio? Ką ji pasakytų?! Ogi nieko. Tyla. Šiurpi ir bauginanti. Tik tylus, persipynes kūkčiojimas.
Netikėtas, pernelyg nemotiniškas, bet reiškiantis lygybę apkabinimas apgaubė Mariną Lilę Grindelwald. Ji neatstūminė, nesišaipė ir nerėkė, kad dingtų šalin nuo jos su tuo švelnumu. Tik stipriau įsikniaubė į Beatričės petį ir isterija supurtė gležną kūnelį. Apkabinimas kartu ramino ir kartu žlugdė iš vidaus kaip suvokimas kodėl taip viskas vyksta. Klastuolė sukando dantis, slopindama nevilties riksmą. Nekenti, nemėgsti žmogaus, bet kai jis dingsta, palūšti ir supranti ką jis reiškė. O Marinai Donas buvo asmeninė Užkandinė visomis prasmėmis, įbrolis ir dalis šeimos, kurios niekada neturėjo. Kelios stambios ašaros nuriedėjo skruostu ir įsigėrė į pamotės drabužius. Jis jai davė valgyti pirmuoju jų susitikimo metu. Kvailai nuskambės žiūrint iš aplinkinių perspektyvos, bet trylikmetei tai reiškė daug. Labai daug. Jai sutvarkė plaukus ją pavadintamas vandens ar kaip ten mergele, kas dabar skambėjo kaip komplimentas. Tačiau, jo, jos Užkandinės dabar nebuvo. Niekur.
Dantys sugergždė Marinai juos suspaudus, kai dar viena savotiška šilumos- šalčio banga atriedėjo iš patėvio Tomo pusės. Keista, kad toks padaras taip pasielgė. Įsivaizdavo kaip nepalaužiamąjį pasipūtėlį kaip ir ano sūnų. O dabar stovi su moteriškėmis. Na, bet galiausiai atlipo ir lyg putodams sniegs į nieką pavirto, išlėkdamas pro Uždraustojo miško- Kambario iki pareikalavimo duris. Vėl tas pats senas geras Voldis. Uh.
Viena ausimi girdėjo motinos šnekas su kažkokia mergina, berods vardu Caroline. Kas jis?,- vangiai pagalvojo sumirksėdama sūriu vandenėliu užlipindamomis akimis. Tačiau atsakymo taip ir negavo. Pajuto kaip Tris pajudėjo, o kartu su ja ir toji Caroline. Moteriškos kilmės būtybės dingo iš nepabaigtos treniruotės vietos, o greitu metu iš jos ir visos likusios būtybės. Susirinkimas pasibaigė liūdna bei skausminga gaida.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 72
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #32 Prieš 3 metus »
- Aš jį pričiupsiu ir prikulsiu! Kaip jis drįso ant manęs išpiltis moliūgų sultis? Kaip jis drįso...
Esmeralda piktai ėjo per koridorių bandydama akimis surasti kvailą pirmakursį. Bet jau pusvalandį trypčioja pirmyn atgal tiesiog bandydama nusiraminti. Šiandien buvo šiaštadienis, o blogiausia kas gali nutikti šeštadienio rytą, būti apipiltai moliūgų sultimis. Bet viskas gerai ji nuėjo ir persirengė. Dabar, nors ir buvo sugadintas rytas, visa diena dar prieš akis. Jos žingsniai aidėjo koridoriumi, kuriame kažkodėl visuomet būdavo labai daug žmonių, o šiandien nei vieno, tiksliau vienas - Esemeralda. Ji ir vėl buvo viena, kaip dažniausiai ir yra. Mergaitė pradėjo šokinėti ant akmeninių plytelių, kad praskaidrintų nuotaiką. Tada ji priėjo vietą, kur nei karto nebuvo lankiusis - kambarį iki pareikalavimo. Ji sustojo, bet neatsisuko į sieną. Stovėjo, kaip įkalta ir galvojo, ko čia panorėjus. Ji pakėlė galvą ir... pamatė, kaip kažkas artinasi prie jos. Esmeralda prisimerkė ir įsižiūrėjo... ši mergaitė jai atrodė kiek matyta... Na aišku, raudonplaukė jai pamokjavo ir pribėgo pasisveikinti.
- Labas. - linksmai pasakė ji.

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #33 Prieš 3 metus »
 Melodė užsisvajojusi ir vėl klaidžiojo painiais koridoriais. Tačiau kaip bebūtų keista, aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios. Pirmakusės žingsniai garsiai aidėjo tyliuose koridoriuose, tačiau be jų daugiau nieko nebuvo girdėti. Tikriausiai visi sėdi pamokose... Ir tik tada Melodė susigriebė, jog- pusryčiai! Ko gero visi mokiniai skaniai kimšo blynus su uogiene arba valgė avižinę košę... Kol aš čia klaidžioju ir spėlioju kur visi dingo. Nuo šių minčių Melodė kaip niekad pajuto alkį. Ir kaip stipriai ji dabar norėjo sėdėti didžiojoje salėje su kitais grifiukais prie Grifo Gūžtos stalo ir valgyti skaniausius namų elfų ruoštus pusryčius... Tad grifė atsitrakė nuo savo minčių ir pasileido bėgom į didžiosios salės pusę.
 Tačiau pakeliui išgirdo kažką garsiai rėkaujant, čia pat už kampo. Kiek Melodė pajėgė atsiminti visai netoliese slypi įėjimas į Kambarį iki pareikalavimo, tad vedama smalsumo pasileido rėksmų link. Pasukusi už kampo išvydo mergaitę kažką murmančią apie moliūgų sultis. Ji puikiai ją prisiminė- tai buvo grifė iš jos koledžo. Berods... Esmeralda.-bandė prisiminti vardą Melodė. Galiausiai nuprendė pasisveikinti, tačiau raudonplaukė buvo greitesnė. Ši pribėgo ir pasisveikino, o Melodė jai atsakė tuo pačiu:
-Laba. Gal būt ir nepameni, tačiau aš Melodė, esu taip pat iš Grifo Gūžtos. Matau tu irgi nepusryčiuose,- tarė pirmakursė. -Neišalkus? Ar šiaip nusprendei pasinaudoti proga, kad galėtum patekti į kambarį iki pareikalavimo niekeno nepastebėta?
 Melodė apibėrė Esmeraldą daugybe klausimų ir kantriai laukė ką šioji atsakys.
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 72
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #34 Prieš 3 metus »
- Na, aš jau užkandau, tačiau kažkoks kvailys ant manęs išpylė moliūgų sultis ir man teko eiti persirengti, nors aišku galėjau pasinaudoti kerais. O paskui ėjau ieškoti to berniūkščio, taip ir atsiradau čia, nors aišku, iš tikrūjų tenorėjau nusiraminti ir pabūti... hm, kur nors. - mergaitės žodžiai nuskambėjo gan keistai, tačiau beveik visuomet kalbėdavo taip, tarsi į žemę būtų atkeliavusi iš kitos galaktikos.
- Žinai, manau tau nuobodu. - šelmiškai šyptelėjo Esmeralda ir kilstelėjo antakį, visi Hogvartse ją žinojo dėl šio žvilgsniuko, nes kai ši raudonplaukė kilsteli antakį ir išsišiepusi parodo savo baltus dantis, iš karto alima suprasti, jog kažkas nutiks. - Aš ką tik buvau prie kambario iki pareikalavimo. Ar nenorėtum į jį patekti? Aš galvojau apie ką nors kas pakeltų adrenaliną arba atvirkščiai - labai nuramintų. Na, bet aš jau seniai nebuvau miške. Uždraustajame miške, ten manęs visuomet laukia keletas draugų, tai pagalvojau, gal ir tave supažindinsiu. - tikriausiai dauguma normalių vaikų nebandytų susirasti draugų miške, o ypač Uždraustajame. - Aš šiaip dažnai ten lankausi, tačiau dabar tiek daug mokslų ir panašiai... Žiūrėk, tu galvok apie mišką ir aš galvosiu apie tą mišką ir tada mes kažkaip atsidursime toje vietoje. Na kam aš tau pasakoju... juk ir taip visi žino. - taip... Esmeralda buvo štai tokia ir tai daugumai trugdė...

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #35 Prieš 3 metus »
 Ir pagaliau Melodė sulaukė atsakymo. Ji įdėmiai klausėsi raudonplaukės kalbų apie berniūkštį, moliūgų sultis ir nuobodulį. O tada pašnekovė šelmiškai šyptelėjo ir kilstelėjo antakį, kas pasak Melodės nuojautos- nieko gero nežada. Širdis jautė, kad jau tuoj tuoj įvyks kažkas magiško ir atsivers paslaptingos naujų nuotykių durys. Tačiau Melodė vis dar abejojo. Bet mintis nutraukė įdomus, pavojingas, bet vistiek viliojantis pasiūlimas nukeliauti į uždraustąjį mišką pasinaudojus kambariu iki pareikalavimo. Tačiau kas jei mes žūsim? Arba mus pagrobs niekad nematytos magiškos būtybės? Juk ne be reikalo miškas pavadintas ,,Uždraustuoju"... Bėje, kurių galų mokyklos teritorijoje reikalingas uždraustas ir pavojingas miškas? Tačiau smalsumas vis tiek nugalėjo... Tik Melodei nerimą sukėlė Esmeraldos pasakyti žodžiai, jog ji ,,uždraustąjame miške turi keletą pažįstamų draugų''.
-Tebūnie,-sutiko su pasiūlimu Melodė ir patraukė kambario iki pareikalavimo link.
 Prie įėjimo į kambarį iki pareikalavimo grifė stipriai užsimerkė ir mintyse pradėjo kartoti ,,Noriu patekti į uždraustąjį mišką; noriu patekti į uždraustąjį mišką...". Praėjus triskart pro gobeleną Melodė išvydo duris ir drąsiai įžengė vidun.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Melody Moondragon »
"Vardan beveik begalvio Niko!"