0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 261
  • Lytis: Moteris
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #15 Prieš 7 metus »
Nesulaukusi jokio atsakymo iš šviesiaplaukio, Betė susiraukė.
Nu ir gerai, nenori bendrauti -  nereikia... Mažiau sentimentalumo bus, jei sužeisiu jį per treniruotę - Kiek pyktelėjusi dėl šitokio ignoravimo, mintijo penktakursė.
Išklausiusi akiniuotosios monologą, rusvaplaukė sunėrė rankas ant krūtinės ir įsmeigė nepatiklų žvilgsnį į varinių garbanų savininkę.
Taigi, tamstelė Ridlis paliko mus su ta keistuole, o pats pasiplovė. Tiesiog puiku... - Pavartė melsvas, tamsaus dangaus nustelbtas akis Anutė.
Helė nepastebimai šyptelėjo, kai virš švilpioko galvos praskriejo aštriageležtis ginklas ir šiek tiek nusivylė, šiam neužkliudžiusius bernioko.
Treniruotės vadei paskelbus poras, strazdanosė apsidairė ieškodama blondinuko, kuris jau rinkosi ginklus. Pribėgusi prie įrankių dėžės ir pasiėmusi vieną odinį, platų diržą, Anabetė stipriai apsijuosė jį aplink savo liauną liemenį. Minkštas audinys gražiai prigludo prie klastuolės ir suteikė patogumo jausmą. Nužvelgusi ginklus, mergaičiukė pasičiupo keletą durklų, užsikišo juos už diržo ir nužingsniavo tolėliau.
Išvydusi nedidelį taikinį, prikabintą prie šakos, kažkur tris metrai nuo žemės, Anabetė užsimerkė. Pirštais atsargiai lytėjo nedidelį, išlydytom geležtėm peiliuką. Mergaičiukė aiškiai girdėjo savo kvėpavimą. Šiek tiek pakėlė galvą aukščiau ir dešine koja žingtelėjo atgal. Pajutusi lengvą oro gūsį, Anabetė greitai išsitraukė ginklą ir švystelėjo į anksčiau regėtą taikinį.
Pro ausis švyptelėjo vėjas ir į kažką atsitrenkė durklas. Pramerkusi žydras akis, Betė išvydo įstrigusį į kamieną peiliuką.
- Grifak... - keiktelėjosi Mirėja ir pribėgo išsitraukti ginklo.
Procesas kartojosi dar dešimtis kartų, kol užsispyrusi penktakursė nenusileidusi atakavo medį.

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 154
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #16 Prieš 7 metus »
Stebėjo besirenkančius čia šyptelėdama, čia liūdnai nužvelgdama... kiekviena treniruotė kels merginai skausmą, žinojo, visada galvoje suksis mintys, dėl ko visa tai vyksta. Dėl jos, dėl jos sūnaus... juk besimokančios aurorės vyras nė nebūtų rinkęs tos kariaunos, ar rūpinęsis, kad kokį nors vargšą Ašą Blackmorą persekioja slapstūnai. Visa miško žaluma susiliejo į prisiminimus: mieganti mama, ir ją žadinanti duktė, paniški klyksmai, gerkle srūvantis priešo kraujas... visa susitelkė į vieną sunkų širdies tvinksnį, kurio viduryje Beatričei Georgianai Riddle pritrūko oro. Kuo tie žmonės kalti?! šaukė mintyse nužvelgdama paskutinį atėjusįjį, buvusį kerėjimo profesorių Reinher. Galbūt jei Džeimsas nebūtų atsibastęs Hogvartsan... galbūt... vieną akimirką trokšte troško vožti sau už tokias šlykščias mintis, juk yra grifė, grifė, ne klastuolė! Kaip ji drįsta kaltinti draugą, geriausią savo draugą? Jog neparodytų besinervinanti, ji pradėjo sukti ant piršto vieną savo ilgųjų tamsiųjų sruogų. Priglaustoji varnanagė, kurios koledžo dabar negalėjai nuspėti, mat vilkėjo juodus, kariškus drabužius, be vargo svaidė peilius tiesiai į taikinį. Kartais neregys gali daugiau nei matantis... Išgirdusi suskirstytas poras, jūraspalvėmis akimis darkart apžvelgė susirinkusiuosius, jos porininkė Caroline Wilding, taip pat grifė, jau taikėsi sviesti peilį į taikinį. Lyg medinėmis kojomis beeinančią prie dėžės, jūros spalvos kontaktinių lęšių savininkę vėl užplūdo prisiminimai, tarsi jiems būtų tereikėję išvysti pažįstamą veidą: apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, ji šeštakursė, Tomas dar septintakursis, priešais juodaplaukė garbanė, susmukusi, užsidengusi veidą delnais... krestelėjusi auksaspalvius kirpčiukus Tričė nutraukė iškilusius vaizdinius, nepakentė savęs, jautėsi lyg jau priklausytų tai pradvisusiai gaujai, padirbinusiai vilko amuletą su mėlynu akmeniu kaktoje. Džiaugėsi dabar jo neturėdama, atidavė sesers žudikei, išsiruošusiai į kelionę, juk ši taip maldavo. Netyčiomis užjudintas Solveigos prisiminimas iškėlė grifiukės širdyje dar vieną nuoskaudą, vyro išdavystę, juk tai Tomas išvogė Andželiką iš sarkofago ir įkėlė į Solveigos kūną, tikėdamasis, jog jaunėlė sesuo nebus tokia stipri kaip jo žmona, ir mifritė prasiskins kelią. Gaila, Tomas buvo teisus. Šiurpiai ore sušvilpęs peilis perskrodė taikinį kiaurai ir nulėkęs pranyko kaži kur miške. Raminkis, Tris, o tai tuoj visi čia esantys permanys tavo rasę. sudraudė save, tačiau pykčio banga tebespaudė krūtinę, magėjo pačiupti tą peilį ir sugrūsti vyrui gerklėn taip, kad išlėktų kiton pusėn, kaip per taikinį. Bejausmis, apgailėtinas, šaltas... plūdosi mintyse kreipdama šeivamedžio lazdelę taikinio link, grąžindama jam pradinę neskylėtą būseną. Dar vienu mostu susigrąžinusi peilį iš miško, žaibišku, gal kiek žmogui per dideliu greičiu išsitraukusi iš už diržo, sviedė kitą...
Ir taip kokius šimtą kartų,
Neskaičiavo.
Tiesiog mašinaliai traukė, smeigė, traukė, smeigė...
Kol pajuto, jog rankos įsisavino menkutį judesį.
Slapstūnai taip pat turi antgamtikų. pamintijo, tvirčiau spausdama rankoje ginklą ir greitindama judesius, kol viskas ėmė mirgėti, nesvarbu, jog aplink buvo mokinių, ji nebe viena iš jų, ji dabar pradedančioji aurorė, ką nori tą daro, o pajusti visas savo galimybes, privalo. Galų gale nusprendusi, kad pakaks, priėjo už nugaros prie septintakursės grifės ir šaltais pirštais palietė petį.
-Sveika.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Zelig Reiher

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #17 Prieš 7 metus »
Vyriškis, giliai atsidusęs ir vėl pasitrynęs akis Izaac nužvelgė aplinkinius; siauros lūpos buvo suspaustos į plonytę liniją, kuri išsyk parodė jo nepasitenkinimą ir nenorą purvintis rankų. Tiesą sakant-- pamąstė jis, pažvelgęs į savo delnus-- šios buvo kiek jautrios ir paraudusios, o sugniaužiant jas į kumščius buvo pastebimos sidabriškos, pilnai nesugijusios žaizdelės. Galėjo jas lengvai panaikinti burtų pagalba, tačiau jos taip baisiai neskaudėjo ir gyventi tikrai netrukdė. Kiek dvejodamas sukando dantis ir, tarsi staiga susinervinęs, žvilgtelėjo į šalia esančią ginklų krūvą. Po kelių akimirkų mąstymo buvo pirštais apglėbęs ledinę rankeną siauro, liauno svaidymo peilio, nuo kurio geležtės galėjo matyti iškreiptą savo veido atvaizdą. Rodės, kad visi aplinkiniai tarsi tyčiojosi ir juokėsi iš jo, atrodė, kad visi buvo žudymo mašinos, norinčios kuo greičiau perplėšti visiems gerkles. Staiga pajuto, kaip jo nykštys skaudžiai suspaudė peilio briauną, tiesą, odos neperdūrė. Giliai iškvėpęs Izaac ištrynė tą vaizdinį iš galvos ir nusiramino; ne, jis buvo inteligentas, o ne karys, jis nebuvo pasiruošęs kovoti žiobariškais būdais. Tačiau, kaip suaugęs vyras, jaustųsi nepilnavertis jeigu bent jau nepabandytų. Nejaukiai priėjo prie merginos su akis dengiančiais tamsiais akiniais; juk jo vardas nebuvo ištartas, taigi jam reikėjo šlietis prie jos? Kalbant apie vardus, niekaip negalėjo atpažinti ar prisiminti tos merginos. Jautė, kad ją kažkur matė, bet; didžiuliai atminties kiekiai buvo tarsi prievarta išplėšti ir ištrinti iš jo esybės.
Lūpos prasivėrė, tarsi norėdamos kažką pasakyti, tačiau joks balselis ar garsas nepaliko šių, tarsi įstrigo gerklėje. Ar nebemokėjo bendrauti su žmogumi? Ar tie keli mėnesiai jį paliko kažkokiu atsilikėliu? Išsitiesė.
-Sveiki, - ištarė, tyliai ir ramiai; buvo užsidėjęs ramumo ir tylumos kaukę, kurios stengėsi nepamesti. -Manau, jeigu būsime partneriai, mums reiktų susipažinti. Negaliu pasakyti, kad jus žinau, - užbaigė vyras, balsas visiškai nevirpėjo, tačiau buvo pernelyg romus ir tarsi sutramdytas.

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 80
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #18 Prieš 7 metus »
Akylai nužvelgdavo kiekvieną atėjusį, lyg savo galvoje turėtų atmintinę, kurion rašytųsi pavyzdingiausių mokinių, šiuo atveju, karių, vardus. Kiek šyptelėjo išvydęs, jog buvęs kolega, kerėjimo profesorius, visgi atėjo, negi būtų nusispjaut į savo paties gyvybę. Prasidėjus teorinei pirmosios treniruotės daliai, jautėsi mažumėlę nestabilus, kontrolės praradimas nebuvo vienas mėgstamiausių Tomo Viljamo ar dar kokio kitokio Ridlio, bruožų. Per gyvenimą teko atlikti įvairiausių vaidmenų: Tomo Marvolo, išsigandusio berniuko, neapkenčiančio savo žiobariško vardo, paveldėto iš dar didesnio netikėlio žiobaro tėvo, uoliai karjeros siekiančio jauno vaikino, persivadinusio Voldemortu, benosio baidyklės, visų bijomo ir vadinamo tamsos valdovu, galiausiai Tomo Viljamo, apsigynimo nuo juodosios profesoriaus, Ridlių šeimos galvos, Beatričės Georgianos Dumbledore vyro bei Donaldo Roko tėvelio. Visa devynesdešimtmečiui klastuoliui susipynė į vieną kakofoniją, tačiau dauguma pomėgių ir nepomėgių liko tokie patys. Taigi, nei kiek nesidžiaugdamas kontrolės netekimu stebėjo dar vieną paslapčių kambario gyventoją, kuriai ir buvo perleista valdžia, variaplaukė mergina svaidė peilius meistriškai valdydama juos ne tik rankomis, bet ir lazdele. Tomas būtų lažinęsis, jog net atėmus iš panelytės Sayre burtų lazdelę, šioji rastų būdų kaip nutraukti priešininkui galvą. Net būdamas vampyru šią akimirką nesijautė ganėtinai stiprus, nors turėjo žemę po kojų, tvirtą kūną, aštrius dantis... vis dėlto, kažko trūko. Valdomas kažkokio nežmoniško įsiučio pasigriebė iš dėžės diržą, prisismaigstė jį kokių papuola ginklų ir nušokęs nuo pakylos puolė juos svaidyti į taikinį kaip pašėlęs. Deja, gavosi šnipštas. Bent jau iš pradžių. Devyniolikmetis nuleido rankas prie šonų ir užsimerkė, leisdamas ramybei užvaldyti esybę, tada lengvu judesiu ištraukęs vieną ilgakriaunį peilį paleido taikinio pusėn, šis zvimbdamas apskriejo ratą, tada smigo tiesiai į dešimtuką kaip sakoma. Palengva, lazdelės pagalba juodaplaukis pasivadino ginklą atgal, tuo pat metu traukdamas kitą... ėmė žaisti žaidimą, viską darė lėtai, kantriai, po truputį vis didindamas tempą, kol galiausiai rankos švytravo dvigubai greičiau negu raudonplaukės mergiotės, nors kartais vienas kitas peilis ir pralėkdavo pro šoną. Kai jau nusprendė, kad taiklumo treniruočių pakaks, priėjo prie to Ašo Blackmoro ir nužvelgė vaikiną nuo galvos iki kojų.
-na? Mėginsim? – kreipėsi tarsi į vieną iš savo mokinių.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Italy

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #19 Prieš 7 metus »
Berniukas tikrai keistai jautėsi, negi tikrai turės kovoti su mergina? Klodui be galo magėjo surasti kokią nors  išeitį, švilpis apskritai norėjo surasti kitą išeitį, kad išvengtų karo. Ne, jokiu būdu nesiruošė pasiplauti, tačiau... jei tik būtų pavykę padaryti taip, jog niekas nenukentėtų ir susitartų gražiai... Ko gero reiks pasikalbėti su derybininke. nusprendė paleisdamas peilį, deja, šis nušvilpė bele kur. Jaunojo riterio porininkė, regis pirmąją užduotį atliko geriau, todėl nenorėdamas prarasti savo vyriškos garbės, barsukas ėmė stengtis iš širdies. Vienas smūgis, kitas... pagaliau pavyko pataikyti tiksliai į taikinį, vis dėlto, tokio tempo kaip variaplaukė trenerė, neįvaldė nė pusėtinai. Baigęs, sakykim, mankštinti ranką, pasuko tiesiai prie rusvaplaukės penktakursės.
-Panele? – švelniai kreipėsi nusilenkdamas damai, bei svarstydamas, kaip prisivers į ją paleisti bent menkiausią ginklą. Ir kodėl tie žmonės tokie beširdžiai?

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 32
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #20 Prieš 7 metus »
Ginklas paliko jį laikančią ranką, tobulu judesiu sukdamasis įsmigo į taikinį ir liko virpėti apskritimo centre. Šyptelėjo. Taip, pagrindus dar prisimena. Iš už diržo išsitraukė lazdelę ir nejučiomis susiraukė. Kas tie mediniai pagaliukai? Kaip jiems gali patikėti savo gyvybę ir saugumą? Ne, jis to nedarė ir nedarys. Lazdele naudojosi tik pačiu kraštutiniausiu atveju arba kaip pagalbine priemone. Akys nuslydo prie Carolin. Mintyse visuomet ją taip vadindavo. Liesutė, atrodo, perlūš nuo prie klubo pakabintų ginklų svorio. Ji niekaip nepalūžo iki galo. Kai jau atrodydavo, jog jau viskas, gyvenimas visiškai užgesdavo rudose akyse, iš jai vienai težinomo šaltinio ji pasisemdavo jėgų ir tverdavo toliau. Tikriausiai todėl taip magėjo išsiaiškinti, kiek gi reikės spausti, kad pasiektų savo. Tokios situacijos intriguodavo.
Mintimis ir rankomis vėl grįžo prie peilių mėtymo. Visai lėtai, po vieną, neskubėdamas ėmė kartoti varnanagės parodytus veiksmus. Kas kelias sekundes greitino tempą, kol kiek atpratusi nuo šio užsiėmimo ranka vėl įgudo. Šaltu veidu mėtė peilius, lazdele sugrąžino juos atgal, ir taip vėl, ir vėl, ir vėl, ir vėl. Gal kitas jau būtų nustojęs, tačiau jis liaudavosi tik tada, kai judesys nebereikalaudavo jokių pastangų. Po maždaug penkių minučių intensyvaus treniravimosi jau galėjo viena akimi stebėti Carol ir kitus, esančius kambaryje. Dar po penketo minučių svaiginamu greičiu svaidant ginklus šaltame veide nekrutėjo nei raumenėlis. Patenkintas užsikišo abu ginklus už diržo.
Kaip tik tuo metu priėjo ir patsai profesorius Tomas Vilijamas Ridlis. Šiam apžiūrint jį, savo ruožtu nuskenavo jaunąjį profesorių, rodos, jaunesnį už jį patį. Linktelėjo, nepasivargindamas šnekėti. O ką čia malsi liežuviu. Nesąmonė. Nesijaudino, nors tikriausiai turėjo. Tas jaunuolis buvo kažkur keistai matytas. Gelbertas Blekmoras, jo senelis, priklausė tamsiųjų elitui. Galbūt kada vaikystėje matė profesorių? Ne, netinka amžius. Tačiau be abejonės, jis galingas. Tačiau kažkodėl Ašas jautėsi keistai ramus.
Susikaupė. Su priešais stovinčiuoju neteko nei bendrauti, nei ilgesnį laiką stebėti. Nemėgo taip rizikuoti, tegu tai ir bandomoji, nepavojinga kova. Galėtų tos geležtės tikros būti. Nesuprato tokio keisto gailėjimosi. Ypač tiems mažyliams geltonsnapiams būtų neprošal parodyti, kur pakliuvo. Tai mūšis, girdit? M-ū-š-i-s. Ne žaidimas. Ir jame bus aukų. Būtent dėl pastarojo punkto čia atėjo. Kraujas, klyksmai, skausmas...
Be jokio įspėjimo, be linktelėjimo, žodžio ar dar kažko, kas pažymėtų pradžią, dar prieš akimirką saugiai prie diržo kabėjęs ginklas jau lėkė į profesorių. Šyptelėjo. Jautėsi savo stichijoje. Aquamenti. Freeze. Nors ir nebuvo medinių pagaliukų gerbėjas, šiokią tokią jų naudą pripažino. Tomas Vilijamas Ridlis. Ir kurgi jam girdėtas tas vardas?

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 296
  • Lytis: Moteris
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #21 Prieš 7 metus »
Honorine klausėsi aplink mėtomų ginkklų. Tas garsas merginai atrodė be galo pažįstamas, mielas, supantis... tarsi lopšinė, atliekama švelnaus motinos balso. Raudonplaukė nuleido galvą, viena ilga garbana užkrito ant skruosto, tačiau mažoji panelytė rankos nepakėlė, kad ją nubrauktų, ji tiesiog slydo gilyn, į prisiminimų slėnius.
---
Švelnios jūros bangelės, duždamos į krantą, skalavo dvylikametės mergaitės kojas. Aplink nesimatė nė vieno žmogaus. Tyla. Ją gaubė tyla. Užplūdus nežinia iš kur atsiradusiam pykčiui ji pakėlė ranką nubraukdama plaukus atgal, iš po panagės ant smėlio iškrito sukrešėjusio kraujo kruopelytė. Keleris nebegyvas. ši mintis niekaip nelindo galvon. Kaip toks žmogus galėjo... pasiduoti? Kaip... ir dėl ko? Dėl mergiščios? Dėl meilės leistis palaidojamąm? Basa kojele spirtelėjo smėlį gilyn į jūrą, tarsi padėdama bangai ją nusinešti. Danguje švietė mėnuo, skaistus ir pilnas, rodės, nei neketino trauktis. Vaikas prisėdo ant kranto, ištiesė kojas dar giliau į jūrą. Baltutėlės akys šiurpino aplinkinias dvasias. Kaži kodėl užplūdo begalinis ilgesys, dailios lūpos prasivėrė paskleisdamos mėnesienoje dainos garsus. Skirgailos karių krauju nutaškytos rankos sklaidė vario spalvos garbanas, tarsi neturėdamos ką veikti. Ir staiga tylią dainą nutraukė tolumoje sugrumėjęs griaustinis. Raudonplaukė tučtuojau pašokusi ant kojų ėmė irtis link kopų, ant kurių stovėjo nedidelis viešbutukas jūreiviams apnakvyndinti. Širdis smarkiai daužėsi it kažkas būtų negerai. Žaibiškai pakilęs vėjas trukdė sunkų neregės kelią, lyg liepdamas grįžti atgal, kažką pakeisti. Pakankamai pakeičiau viduramžiuose, gal bent XIX amžiuje galiu pailsėti? deja, Rusijoje audros baisiai galingos, parbloškė dvylikametę ant nugaros. Dangus prapliupo po kelių minučių nuo pirmo griaustinio, mėnulio kaip nebūta. Mergaitė gulėdama bandė įsiklausyti aplinkos, kurioje buvo dar kažkas, kažkas be audros, rūko ir vėjo. Netrukus suprato: nevilties drąskomas vyro klyksmas.
---
Kažkas pasisveikinęs privertė krūptelėti ir atgauti žadą. Prisiminimai išblanko nespėję pasiekti kulminacijos, todėl tiesą sakant Honorine apsidžiaugė, jokiu būdu negalėtų darkart išgyventi to baisaus įvykio, ne, tik ne tai. Sumirksėjo po juodais akiniais tramdydama ašaras, čia neleis pasirodyti silpnumui, tik ne čia, tačiau suprato, niekada negalės ištrinti tų baisių prisiminimų, tos nelygios, pralaimėtos dvylikamečio vaiko kovos su žiauriu gyvenimu. Balsas, pasigirdęs visai šalia visiškai išsklaidė mintis, priversdamas širdį iš naujo prisipildyti panikos. Norėjo žingtelėti atgal, mandagiai nusišypsoti, ką nors pasakyti... bet... taip, tai buvo jis:
Citata
Vardas pavardė: Izaac Reinher.
Likimo nr: 149997...
Ne, viso pasižiūrėti tada nedrįso, kai pridėjusi prie degančio vyro skruosto ranką miške tetroško bėgti kuo toliau. Akimirką net užmiršo savo paliepimą: tam, kuris negirdėjo savo vardo, prieiti prie jos. Dėkui Dievui greit atsitokėjusi tarė.
-Sveikas, Izaac, – tolimesni vyro žodžiai, tiesą pasakius, merginą nustebino. Negi jos neprisimena? Tada kas per liga kamuoja šį jauną žmogų? Nejučiomis sau prisiekė išsiaiškinti, padėti jam... nes, nes jis priminė... Nesvarbu. it kirviu nukirto mintyse. Bijojo, kad balsas gali skambėti kiek netvirtai, todėl atsikrenkštė.
-Esu Honorine Catherine Sayre. – prisistatė pilnu vardu, atrodė neteisinga, jog ji žino jo pavardę ir daugiau nei pusę likimo numerio, o jis nieko nežino, net neprisimena jos. Ištiesė šiam ranką, toli gražu neišpuoselėtą ir glotnutę kaip įprastinių keturiolikmečių mergaičiukių, o jau turinčią nuospaudų laikant ginklus, delną bjaurojo pastrižas siauras randelis, paliktas Nikolajaus Rostovo. Kaži kodėl norėjo, jog būsimas partneris ją paspaustų, labai norėjo. Gerklę užspaudė gumulas, prisiminimai vis dar delsė palikti jos iškankintą sielą ramybėje. Kita ranka tvirčiau suspaudė kalaviją. Izaac balsas toli gražu jos neramino, puikiai žinojo, koks jis yra ištikrųjų.
-Aš nežinau kiek esi pažengęs, todėl pradėk. – išspaudė gal kiek per tyliai, bet vis tas prakeiktas gumulas trukdė normaliai šnekėti, ausys gaudė ne tik šalimais stovinčiojo aukštaūgio judesius, bet ir jo ypatingai gražaus balso gaideles.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 306
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #22 Prieš 7 metus »
Keliskart apsisukęs peilis įsmigo į taikinį. Tobulai išgaląsta geležtė pervėrė apskritą taikinio centrą.
 - Susikaupk ir atsipalaiduok,- Ašo balsas tyliai ir švelniai įsiskverbė į Carol mintis,- Būdama įsitempusi nieko nepaveiksi, kaip ir išsiblaškiusi. Šitai reikalauja tikslumo, ramumo  ir griežtumo.
Merginai dingojosi, jog vėl prie savo rankų jaučia Ašo pirštus. Šaltus, tvirtus, niekad neklystančius, nenukrypstančius nei puse milimetro, kad ir ką bedarytų.
Nusipurtė. Ne, Ašas stovi visai kitam kambario kampe ir kažką išsidirbinėja - apsimeta, kad mokosi. Juodaplaukė iš už diržo išsitraukė lazdelę ir parsivarė ginklą atgal. Susikaupė. Įsmeigė akis į taikinio centrą, nors kitų geležčių skrodžiamo oro garsas ir trukdė susikoncentruoti į tą raudoną apskritimą viduryje. Lazdelę perėmė į kairę ranką ir pasiruošė. Vėsus metalas palietė pirštus, pasigirdo dar vienerių ašmenų skrodžiamo oro garsas, jis įsipynė į bendrą treniruotės kakofoniją keistai ramindamas Caroline. Mostelėjusi lazdele susigrąžino ginklą ir tuo pat metu išsitraukė kitą. Ir vėl paleido. Judesiai kartojosi dar ir dar kartą. Carol nesiliovė, greitino ir greitino tempą, kol galiausiai suvokė, kad pavargusios rankos nebenulaiko ginklų. Tačiau net nesiruošė sustoti. Juodaplaukė (dėkokime Ašui) tokiems dalykams buvo labai imli, tad greitai pratimą (o kaip dar galima šitai pavadinti) galėjo atlikti beveik negalvodama. Nuleido paskaudusias rankas ir  pati nustebo - kada spėjo pasidaryti tokia silpna?
Ant paties pajuto šaltus pirštus. Staigiai atsisuko, išpūsdama išsigandusias akis. Buvo šimtu procentų tikra, kad Ašas dėl jam vienam žinomų priežasčių nutarė atšliaužti prie jos vietoje darbo su profesoriumi Riddle. Tačiau už jos buvo visai kitas asmuo. Tamsiaplaukė, daili, tvirta - nuo galvos iki kojų pažįstama (arba kaip tik ne) stovėjo Beatričė Džordžiana.
 - Sveika,- tarstelėjo Caroline nervingai nubraukdama juodas garbanas nuo akių. Kokio velnio niekada jų nesurišdavo, nesukeldavo, neištiesindavo ar kitaip nepriversdavo paklusti, pati nežinojo. Tačiau nuo pat grįžimo juodi plaukai visada draikėsi netvarkingomis sruogomis ir jau buvo tapę savotiška nekeičiama septyniolikmetės įvaizdžio dalimi.
Rankose apsuko abu ginklus ir užsikišo už diržo. Dievaži, atrodė taip komiškai - peiliai visa nederėjo prie merginos stoto.
 - Pradėsim?- tyliai paklausė. Mintyse vėl iškilo toji apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Kažkodėl nekilo ranka mesti ginklą į priešais stovinčią tamsiaplaukę.
Stupefy vos pastebimu lazdelės judesiu bežodžius kerus pasiuntė Beatričės link. Anksčiau ar vėliau visgi teks pasinaudoti ir pašonėje kabančiais peiliais. Tačiau Carol troško, kad tas laikas ateitų kuo vėliau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 52
  • Lytis: Vyras
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #23 Prieš 7 metus »
Susivėlę juodi plaukai švytavo už nugaros, o tamsus mokyklinis apsiaustas pynėsi tarp kojų iki tol, kol mergaitė jį nusviedė į koridoriaus pakampę, palikdama likimo valiai. Ačiū Merlinui, bėgimo tempas septynioms akimirkoms pagreitėjo, bet ir tuoj sulėtėjo, šono skausmui įsikibus pašonėje. Marina pro ašarų aptemdytas akis žioptelėjo, kojoms susipynus tarpusavyje. Išsitiesė visu ilgiu ant šaltų, akmeninių grindų, sugebėdama nusibrozdinti kelienius ir alkūnes. Iš tamsia rainele padabintųjų dar smarkiau pasipylė ašaros, jos kaitino skruostus, o gumulas gerklėje trukdė kaukti iš šoko ir nevilties.
O dieve,- kažkur, kažkaip, lyg ne jos mąstyta, bet jos pasakyta mintis atsidūrė galvoje. Klastuolės kūnelis virpėjo, dar stipresnė rauda artėjo, galva plyšo iš nesuvokimo kas ką tik įvyko, o Lilė vis dar gulėjo suspaudusi kumščius.
- O dieve,- išstenėjo ir nesugebėdama atsistoti ant kojų, susirietė į kamuoliuką, sukąsdama dantis, kad neimtų rėkti. Stipriai vokais užspaudė akis, bet prieš jas vis tiek iškilo išdrąskytas, aukštyn kojomis apverstas, kraujo balomis aptaškytas Paslapčių kambarys, patapęs Ridlių ir jos namais. Mergaitė suinkštė, rankas suleisdama į pakaušį. Ne, ne, ne!...- šaukė nebyliai, tačiau, net ir legilimatijos naudojas to šauksmo neišgirstų, nes aną užgožė kita jausmų, minčių ir vaizdų virtinė. Burnoje išryškėjo kraujo skonis, klastuolei įsikandus į vidinę skruosto pusę. Dar labiau susirietė, prisispausdama prie žemės, it tie žmonės, sugebėję imituoti gyvačių kalbą ir įstengę įsilaužti į Kambarį, dabar norėtų radę paimti ir ją.
Tiksėjo laikas. Grindinys pasidarė per daug šaltos, o rauda nuslopo, kūnas ėmė drebėti tik iš nesmagaus šaltuko. Visgi ruduo jau. Marina tuščiomis akimis spoksojo į nepažįstamo koridoriaus sieną. Taip prabuvo dar penkiolika minučių iki tol, kai klausimas "kur aš?" ir teiginys "man reikia pranešti Beatričei"  išgraužė visus nervus. Juodaplaukė, pasiremdama alkūnėmis, lėtai atsisėdo. Po dar kelių minučių, sugebėjo atsistoti ir patraukti vangiais žingsniais. Buvo girdėjusi, kad vyksta treniruotė. Bet kur? Trylikametė sukiojo susivėlusią galvą per daug nemąstydama, ėjo  nežiūrėdama kur eina, kliovėsi tik intuicija. Taip prasitrynė, prasiklajojo gerokai laiko, ieškodama treniruotės vietos. Tačiau, abejingumas, nesuvokimas ką daro ėmė pamažu tirpti, iš lėto, bet užtikrintai. Ir staiga, pasileido bėgti. Lėkė, skuodė it akys būtų iškabintos. Nusileido laiptais, pasuko kairėn, puolė vėl bėgti tiesiai. Pasiklydo. Apsisuko aplink savo ašį ir vėl bėgomis puolė ieškoti. Ir rado. Nežinojo kas privertė tokiai minčiai atsirasti, gal tai tik paikas atsitiktinumas, o gal tai tik nugirstas, bet pamirštas faktas, kad treniruotė vyksta Kambarį iki Pareikalavimo. Neiaškus pyktis apėmė Mariną, pyktis, kuris sakė, kaip tie prakeikti vyresnėliai negalėjo visko apmąstyti?! Kodėl jie negalėjo jų paimti kartu?! Juk nebūtų jo paėmę! NEBŪTŲ! Pralėkė pro gobeleną, prašydama tris kartus, kad atsidurtų ten, kur vyksta treniruotė. Durys atsirado ir beviltiškai įtūžusi, vėl ašarų pilnomis akimis įlėkė į Uždraustojo miško sūkūrį.
- Nustokit!
Rauda vėl apėmė, sukrėtė iki gyvuonies. Įniršis, baimė, skausmas, neviltis privertė sukaupti jėgas ir užrėkti antrą kartą, kad visi kurti išgirstų:
- NUSTOKIT JŪS IDIOTAI KAUTIS!
Žengė žingsnį atgal, ausyse vis spengė jos žodis, visus čia susirinkuosius pavadinusi idiotais. Net pamotę. Net patėvį. Net keturiolikmetę priglaustąją prie jų šeimynos. Visus už save vyresnius dvigubai ir daugiau.
- Nustokit,- suvapėjo vos judindama lūpas, žvilgsnis tuščiai spoksojo tiesiai, į Tomo veidą, pasislėpusį miško tamsoje. Kairę plaštaką suspaudė, tarp pirštus ėmė sunktis kraujas. Ašaros riedėjo skruostais.
- Nustokit, arba jie nužudys jį!- sunkiai įkvėpė oro,- Jie... jį... Donas pas juos, jie sakė, kad jei toliau treniruositės, jį nužudys, nužudys visus, kuriuos turi!
Marina sudrebėjo dėl kylančios isterijos. Lėtai atlenkė plaštakos pirštus. Delne švietė kruvinas X.
Ir žinios, kad ji bus kita, kurią pasiims.

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 154
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #24 Prieš 7 metus »
Caroline Wilding vos priliesta atsisuko, tarsi būtų kentėjusi nuo kasnakt aplankančių košmarų, o gal ir iš tiesų kentėjo? Juk Beatričė gerai prisiminė tą apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, kai jiedviem besikaunant, Carol užvaldė baisios haliucinacijos, tada aurorė staigiai nutraukė paleistus kerus išssigandusi to poveikio, kurį sukėlė šiai grifei, tada dar šeštakursei. Juodos partnerės garbanos netvarkingai draikėsi suteikdamos jai kažkokį ypatingą tamsos šydą ir užsižiūrėjusi į jas Riddle vos nepražiopsojo bežodžių stingdomųjų kerų, atmušti jų nesuspėjo, todėl tik pritūpė, leisdama šiems praūžti pro viršugalvį. Bet dar neatsistojus, nepamėginus atsikirsti, kambario iki pareikalavimo durys atsilapojo, pro jas įlėkė juodaplaukė figūrėlė. Atvykėlė atrodė apgailėtinai: juodi, ilgi, banguoti plaukai išsidraikę ir betkaip suvelti, juodos, didelės, melancholiškos akys kupinos skausmo, sumišusio su neviltimi bei begaliniu sielvartu. Tričė atsistojo nelyginant kulka, pašoko ir nė nemėgindama išvengti tolimesnių kerų, jei kartais jie būtų paleisti per visą salę pasileido link dukters, taip, įduktė jai jau buvo tapusi dukra. Pastaroji kažką vapėjo, vampyrė matė krutant jos lūpas, bandančias bejėgiškai prarėkti kautynių gaudesį.
Kai tamsiai rudų plaukų savininkė pagaliau išgirdo kas nutiko, kojas pakirto silpnumas, bet užuot sustojusi, dar tvirčiau įsikibo į žemę, ant kurios stovėjo. taip, tai buvo Beatričė Džordžiana Riddle, senoji Tričė, nepalūžtanti bei nepalenkiama. Vienu staigiu judesiu pakėlė mergaitę nuo žemės prispausdama ją prie krūtinės.
-Marina, o Dieve, dukra mano. – tesugebėjo išspausti rimtu, nei kiek nemotinišku balsu, kuris guostų savo vargšą mažylį, veikiau kreipėssi kaip į lygią, suprasdama kas nutiko, tarsi dalindamasi su ja skausmu. skruostu nuslydo ašara, nors mergina jos nešluostė, daugiau jų neprasiveržė pro skausmo šydą. Ji jautė tik šiltą kamuolėlį, priglaustą prie krūtinės ir žinojo, kad ir kas nutiktų jos sūnui, Lilės neatiduos, net jei tai kainuotų jai gyvybę.
-Caroline, - rimtai kreipėsi atsisukusi su vaiku glėbyje. Kažkodėl jautė, jog tik šia tamsiaake gali pasitikėti, jog tik ji išlaikys blaivų protą. Tik jau ne Tomas, kuris greičiausiai dėl sūnaus puls stačia galva skersti pusės miesto,  – palydėk mane, iki namų, mano sūnų pagrobė, man reiks pagalbos, jei kas nors būtų tenai užsilikę. Taip pat  prisigriebk ginklų, pakeliui burtais grąžinsi durklams geležtes. – ir nežiūrėdama ar grifė seka iš paskos, dar tvirčiau spausdama Mariną, pasišalino iš kambario.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Beatrice Georgiana Riddle »
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 80
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #25 Prieš 7 metus »
Iškart suvokė susidūręs ne su mokiniu, apskritai ne su vaiku. Tamsios to vaikino akys spindėjo it ledokšniai, kaip ir paties Tomo kadaise. Ašalainui buvo gal per dvidešimt, o tą klastūnyno uniformą, matyt, tik dėl juoko vilkėjo. Nors Tomui tokie juokai nesuprantami, pats kuo greičiau norėjo baigti mokyklą, palikti tą kvailių pritvinusį žemomis lubomis kambarį požemiuose ir išskleidus sparnus lėkti į platųjį pasaulį. Tačiau gal vaikinukas turėjo savų sumetimų šitaip elgtis. Ech, kada nors išsiaiškins, o dabar svarbiausias jo uždavinys atremti dvejus kerus, lekiančius tiesiai į jį, bei sugauti peilį. Staigiu vampyro judesiu taip ir padarė, sugavo peilį. Tačiau nemažas ledo  gabalas vis dėlto tėškės į veidą. Kodėl? Ogi todėl, kad treniruotės kambario durys atsilapojo visu gražumu, išmušdamos jaunąjį profesorių iš vėžių. Tarpduryje pasirodžius smulkutei juodai figūrėlei, vos ją atpažinęs, vyras norėjo pagriebti ir sudrąskyti į skutelius! Išlakti kraują, iki paskutinio lašo! Juk taip išgąsdino, o jau buvo pamanęs, kad kas nors susekė. Kam sutrukdė? Per ją jis apsikvailino! Bet pala, ką ji ten rėkia? Donas? Jie ką? vapėjo mintyse nesuvokdamas kas, ką, tik... ūmi įtūžio banga perliejo juodaplaukį nuo galvos iki kojų. Skausmas, pagriebęs sielą, rodės, tuoj perdrėks ją pusiau. Jo sūnus, jo vienatinis, jo įpėdinis, jo džiaugsmas, jo liūtukas. Išvydęs žmonos, laikančios glėbyje įdukrą, skruostu riedant ašarą, lyg vėjas priskriejo šalimais ir stipriai stipriai apkabino per pečius, išreikšdamas nebylų šeimyninį palaikymą. Tik prisiglaudęs galėjo jausti, kaip šioji virpa.
-Atleisk. – sušnabždėjo į ausį ir nieko nelaukęs išrūko pro duris. Nekentė savęs, nekentė Slapstūnų, nekentė viso pasaulio. Šiąnakt pietaus mieste, kuriame Tvardovskio žiniomis gyvena keli brolijos nariai, suras juos, iš po žemių ištrauks, nesvarbu kiek vyrų moterų ar vaikų teks nudėti, kol prisikas ligi tų kraugerių, Net nesvarbu, ar būtent jie paėmė jo Rokutį, vis tiek taip pat dvokia, tai pačiai šutvei priklauso. Jis čia karalius, jis čia valdovas! Voldemortas sugrįžo! Skriejant tuščiu Hogvartso pielies koridoriumi, akys švietė šiurpiu raudoniu, grąsindamos nušluoti nuo kelio viską, kas tik pasitaikys, ilgi balti pirštai tebegniaužė Ašo sviestą peilį. Laisva ranka išsitraukęs savąją kukmedžio lazdelę aktyvino geležtę ir išmovė pro laukujas duris. Šiąnakt jam jo prireiks.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 306
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #26 Prieš 7 metus »
Visi įsitraukė į tas bandomąsias kovas, tačiau Caroline iš galvos nėjo mintis, kad daugeliui čia esančių netrukus jos taps žūtbūtinės. Ir mirtinos. Ir jau gana greitai.
Susikaupusi Caroline laukė atsakomųjų Beatričės kerų, kai staiga oro dvelktelėjimas pranešė, kad Kambario Iki Pareikalavimo durys atsivėrė. Pro jas įgriuvo mergaitė. Ne, mergina. Turėjo ne daugiau kaip keturiolika metų, tačiau atrodė vyresnė. Susivėlusiais juodais plaukais, nuo ašarų paraudusiomis akimis, išgąsčio perkreiptu veidu. Isteriškas, persigandęs, desperatiškas atėjūnės šauksmas Carol supurtė tarsi elektros iškrova. Nuleido lazdelę ir įdėmiai pažvelgė į figūrėlę. Dievaži, kiek laiko ji pati gyveno baimėje, tačiau šis jausmas kito veide vis dar gąsdindavo. Juk, kaip sakoma, ant savęs nesimato. Situacijos rimtumą geriausiai atskleidė Beatričė, kaip kulka perlėkdama per kambarį. Nustėrusi juodaplaukė net neužfiksavo nežmogiško greičio. Iš dėžės paimtasis peilis triukšmingai nukrito ant žemės, o Carol greitai atsidūrė prie buvusios grifės su Marina, kaip išgirdo iš nuotrupų, glėbyje. Josios veidas buvo pats puikiausias paaiškinimas viskam, kas atsitiko. Tokio sielvarto, sumišusio su begaline baime, mergina per savo septyniolika metų nebuvo mačiusi. Netrukus šalia jos atsirado ir patsai profesorius Ridlis. Tada Carol ir suprato viską, kas ramybės nedavė Ateities Būrimo pamokoje. Vaikinukas su liūto plaukais - Donaldas - Tomo ir Beatričės sūnus. Donas pas juos merginos rankos nervingai drebėjo. Juk jaunasis Ridlis vaikas, dar visai vaikas, kodėl būtent jis? jį nužudys, nužudys visus, kuriuos turi! Kodėl? Marinos delne švietė kruvina X raidė. Už ką??? nebyliai klausė Caroline. Tačiau atsakymo nebuvo. Karas prasidėjo, savo aukų nesirinko pagal amžių, lytį, patirtį. Paliesti bus visi.
Įsiutęs Tomas Vilijamas Ridlis greitai nešė kudašių iš kambario, pakeliui prigriebdamas peilį. Tik Beatrčei prabilus septyniolikmetė suvokė, kad pastarąjį laiką stovėjo suakmenėjusi tarsi statula. Jei jau ji prarado žadą, kaip sveiką protą pavyko išlaikyti šalia esančiai tamsiaplaukei su vaiku glėbyje.
 - Žinoma,- kiek užlūžusiu balsu tarstelėjo Caroline ir užsikišo ginklą už diržo. Keista buvo jaustis kažkam reikalingai.- Ir, Beatriče,- akimis sugavo buvusios grifės žvilgsnį.- Aš būsiu kartu,- nelabai vykusiai užbaigė. Tačiau norėjo būti tikra, kad mergina ją suprato. Net nepasivarginusi pažvelgti į Ašą Carol paskui Tričę, vis dar apkabinusią Mariną, išsekė Kambario.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 32
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #27 Prieš 7 metus »
Jis labai labai labai nemėgo, tiesiog juodai neapkentė, kai kas vykdavo ne pagal planą. O šiandienos planas buvo gerai pasismaginti treniruotėje ir nors kiek apmalšinti tą kraujo ir skausmo troškimą. Įdomu, ar taip pat jaučiasi alkani vampyrai? Tačiau pačiame smagume kažkas būtinai turėjo sutrukdyti. Ir tikrai - durys prasivėrė ir įlėkė mergužėlė skausmo perkreiptu veidu. Įdėmiai nuskenavo ją nuo galvos iki kojų. Daili, juodaplaukė, persigandusi, sielvartauja, matyti, kad ilgai bėgo, gal net klupdama, o kraujas taip dailiai lašėjo iš sužeisto delno... Ech, koks gražus vaizdelis. Tačiau šioji gražuolė nutraukė treniruotę, o tai nebuvo planuota. Kilstelėjęs antakius pro ausis praleido žodį "idiotai" ir klausėsi nuo ašarų prikimusio merginos balso, aiškinančio, kaip kažkas kažką pagrobė. Ar jam tai rūpėjo? Nei kiek. Galėjo nors ir perpjaut gerkles vienas kitam. Tačiau... kažkodėl įsiklausė įdėmiau, stebėdamas kambaryje esančių žmonių reakciją. Toji su Carol buvusi tamsiaplaukė išsyk pripuolė prie atėjusiosios ir apkabinusi vadino ją "dukra". Įdomu, įdomu. Galvon dėjosi kiekvieną detalę, kuri galbūt galės praversti ateityje. O jo porininkas per tą neapsižiūrėjimą net ir gavo vieną ledokšnį kakton. Ir taip pat nurūko prie merginos su vaiku (taip, palyginus) glėby. Nesuprato jis to tokio glėbesčiavimosi. Nors ne. Suprato. Smilktelėjo pavydas. Kaži ką būtų atidavęs, kad galėtų taip apkabinti Carol. Bet tiesiog negali. Kažko persiutęs Tomas Vilijamas Ridlis išlėkė lauk pro duris. Gal už sūnų keršyti, gal dar ko. Kažkoks nepastovus jis atrodė. Mintyse pasižymėjo ir šitai. O Carolin... Seniai nebuvo matęs jos tokios susijaudinusios, išsigandusios, tačiau ne dėl savęs. Juodaplaukė čiupo porą ginklų ir bėgte išlėkė paskui tamsiaplaukę su mergaite, tarsi nepastebėdama jo, tiesiog ryjančio ją akimis. Susiraukė. Nemėgdavo likti nepastebėtas. Ne, nereikia suprasti klaidingai, vienatvę mėgo, bet juk jis - Carol didžiausias košmaras, kaip taip galėjo būti, kad praėjo kaip pro sieną ar koloną? Oi ne, taip daugiau nebus, Carolin. Nebus. Iš pykčio rankoj laikytą peilį su trenksmu paleido į taikinį, kone nuversdamas jį. Tačiau įsiučio tai neišsklaidė. Ramiai, įkvėpti, iškvėpti. Bus dar tų progų, nėra kur skubėti. Reikia išlikti ramiam, visiškai ramiam. Dar kartą nužvelgė likusius aikštelėje ir nusisuko. Žingsnis po žingsnio išsinešdino iš kambario, mėgindamas susigaudyti koridorių labirintuose. Ir tuo pačiu kurpdamas naują planą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 296
  • Lytis: Moteris
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #28 Prieš 7 metus »
Vyras nespėjo nieko jai atsakyti, rodos, net jos širdis nespėjo darkart suplakti iškilus tiems kraupiems prisiminimams galvoje, tai nelygiai mažos mergaitės kovai su likimu, kai tą pačią akimirką atsivėrė durys, išplėšdamos panašų vaizdą, kaip ir Onorinos atmintyje: nedidukė mergaitė, akys paklaikę, veide švieste švietė sielvartas. Šįkart tai Marinos nelygi kova su likimu, ir ji prisimins tai visą likusį gyvenimą, variaplaukė galėjo dievagotis dėl to, kryžium gultis. Vis dėlto, tik menką akimirką, nes kitą jau išvydo juodukę ponios Riddle glėbyje, o šeimos galva tvirtai laikė apkabinęs savo moteris. Pamažu kambarys ėmė tuštėti, pačiai Onorinai taip pat nesinorėjo čia ilgiau užsilikti, o ypač su šiuo vyriškiu, kuris nežinia ką dar galėjo prisigalvoti ar iškrėsti, varnanagė gerai prisiminė epizodą uždraustąjame miške..
-Traukiu medžioti, gal tu kartu? – priėjusi prie panašaus amžiaus rusvaplaukės klastuolės nei iš šio, nei iš to pasiteiravo. Nebijojo viena eiti medžioti, tačiau žūtbūt reikėjo su kuom nors pasikalbėti, nėra gi vienuolė, užsidariusi savyje.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 261
  • Lytis: Moteris
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #29 Prieš 7 metus »
Uždraustojo miško imitacijos dangus buvo kaip niekad niūrus. Atrodo, gerbiamasis profesorius su Honorine puikiai išsirinko treniruočių laiką. Mokėsi apsiginti tamsoje - tuo labiau mokėsi apsiginti šviesiuoju paros metu. - Pamintijo strazdanosė ir šyptelėjo sau. Baigusi treniruotis su taikiniu, brunetukė  melsvų akių žvilgsniu nuskenavusi aplinką bei susiradusi šviesiaplaukį, lėtai,  elegantišku žingsneliu nupėdino švilpioko link.
- Ką gi, pradėkim? - išsitraukusi keletą durklų iš už odinio diržo, pritvirtinto prie liauno klastuolės juosmens, Ana atsitraukė keletą metrų nuo bernioko ir nesulaukusi šio atsakymo, nusitaikė ties galvą bei švystelėjo pelį tolyn.
Deja, pirmas blynas nesėkmingai prašvilpė pro vaikinuko ausį, švelniai užkliudydamas gelsvą sruogą. Dar keletas bandymų ir dar porą, kai staiga visą susitelkimą išsklaidė anksčiau matytos, su Ridlių bernioku besitrainiojančios juodaplaukės klyksmas. Klastuolė pavėluotai suvokė mergiotės išrėktų žodžių reikšmę. Didžioji dalis besitreniruojančiųjų jau buvo viską metę ir lėkte išlėkę gelbėti dingusiojo vaikinuko.
O Anabetė stovėjo. Susikrimtųsi stypsojo  gūdaus miško vidury ir niekur neskubėjo. Žinoma, smalsumas vedė ją iš proto, tačiau ką ši darys susitikusi su Slapstūnais?
Galiausiai, Helės stoviniavimą nutraukė gundantis bronzinių plaukų savininkės pasiūlymas.
Kiek apsiblaususi žydraakė linktelėjo sutikdama keliauti kartu.
Juk nieko nenutiks, jei truputį pasivaikščios gryname ore. Juk nėra ko bijoti, o ir Sayre - geriausiai valdanti ginklą panelytė, kurią tik Anutė pažįsta, keliaus kartu.
Juk nieko nenutiks.