[Deklanas W. Senkleris]

Išeiti kažkur su tėvu? Keista ir nejauku, bet gal ir suprantama. Aaronas Senkleris kartais sugalvodavo mylintis savo vaikus ir skirdavo dėmesio. Kokias penkias minutes. Tad išėjimus galima priskirti tokiems kartams. Bet išeiti kažkur su tėvu ir motina? Tai gerokai viršijo Deklano suvokimo ribas, ir jis jautėsi labai nelaimingas. Kodėl reikia rodytis žmonėse su žiobare? Kaip, tiesą sakant, tėvas iš viso vedė žiobarę?
Tas kelias dienas namuose Deklanas beveik nesikėlė iš lovos, bet šiandien užsispyrė eiti pats. Dar betrūko, kad jį kažkas gabentų neštuvais! Žinoma, pirmame kurse neslėpė nepasitenkinimo, kad tekdavo pačiam tampyti vadovėlius, bet ši situacija visai kitokia. Karališkuose neštuvuose jo niekas neneš, be to, net ir šis vaikas suprato: jo tėvas svarbesnis už jį patį.
Situacija iš nesuprantamos virto tiesiog neįmanoma. Ar jie čia susirinko pasikalbėti apie kažkokius Dolohovus? Kas tai yra? Deklanas susiraukė ir liko stovėti. Visai nenorėjo atseit jaukaus pasisėdėjimo su tėvais, kurie aiškiai tuoj susiplieks.
- Kas tie Dolohovai? Ir prie ko čia aš? - paklausė sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Ar tas laiškas irgi susijęs su tais Dolohovais? Kas čia vis dėlto vyksta? Deklanas nieko nesuprato ir nusisuko. Nenorėjo, kad tėvas pamatytų vartomas akis ir išgirstų tylius atodūsius.
Netrukus pasigirdę žodžiai taip pritrenkė, kad berniukas nejučia atsisuko ir apstulbęs įsispoksojo į gimdytoją. Velniop Aurį Senklerį! keiktelėjo mintyse. Aišku, kad šitas pripasakojo apie Rafaelį, iš kur daugiau tėvas žinotų? Kokio velnio reikia kištis, jeigu anas net nebėra Grifų Gūžtos vadovas?!
- Apie mokyklą mes jau kalbėjome, - galiausiai teikėsi atsakyti karštligiškai galvodamas, ką turėtų pridurti apie Rafaelį. Galiausiai nutarė imtis paprasčiausio būdo išsisukti - melo: - Nežinau jokio Rafaelio. Ar jis irgi susijęs su tais Dolohovais?

[Aaronas Senkleris]

- Pamirškit tuos Dolohovus. - Irzlokai pasakė. Prie ko čia jie išvis?
- Aš atsiprašau. - Tyliai pasakė Beatrice ir nuleido galvą. Nuostabu. Pokalbis tik prasidėjo, o jis jau spėjo susinervinti. Pakelk galvą kvaiša ir daryk ką nors. Norėjo užrikti. Bet prisivertė dabar to nedaryti.
- Tavo mama... - Nusišnekėjo kaip visada. - Suklydo. Apie jokius Dolohovus kalba neina. O apie mokyklą kalbėjome visai mažai. - Dar kartą dirstelėjo į Beatrice. Ji atrodė nieko vertai. Apie ką ji dabar galvojo? Ot įdomus klausimas. Ar bijojo laiko, kai jie grįš namo ir liks dviese ir jai teks atsiimti dėl to, ką pasakė? Jeigu Deklanas daugiau kuo domėtųsi Dolohovų pavardė daug ką pasakytų. Ji juk yra magijos istorijos vadovėliuose.
- Kodėl nenorėtum papasakoti kaip yra? Jei žinotume daugiau pasibaigtų ir tavo bėdos. - Bent jau linktelk vardan dievo meilės.
- Mes tikrai norime tau kuo geriausio. - Pagaliau prasižiojo ir Beatrice. Lyg išgirdusi jo mintis.

[Deklanas W. Senkleris]

Kas vis dėlto tie Dolohovai? Tėvas su jais susipyko. Be to, jis mato testralius. Galbūt tai susiję? Iš to, kaip nenorėjo apie tai kalbėti, atrodė, kad gali būti būtent taip. Deklanas atmintyje pasižymėjo šitą pavardę. Negi teks apsilankyti Hogvartso bibliotekoje?
- Nėr ko kalbėti apie tą mokyklą, - gūžtelėjo pečiais berniukas. Tai jau ne. Ką, tėvas apie Rorą gal pakalbėti nori? Nors jau geriau ji nei kvailys Rafaelis. Bet iš kur jis sužinojo? Negali būti, kad ir vėl pasireiškė tas nevykęs profesorėlis. Jis net nebėra Grifų Gūžtos vadovas.
- Ką papasakoti? - apsimetė nieko nesupratęs ir pikčiau pridūrė: - Aš neturiu jokių bėdų.
Išgirdęs motinos žodžius nesusilaikęs garsiai prunkštelėjo.
- Norite man kuo geriausio? - pakartojo jis išdidžiai žvelgdamas tik į tėvą. Vis dar stovėjo šalia pledo, tad galėjo mėgautis ir žvelgti žemyn. O į motiną iš viso nekreipė dėmesio. - Labai jau įdomus supratimas, kas yra geriausia! Kokio velnio reikėjo į Hogvartsą grūsti Rorą? Kodėl vieną kartą kažkur išėjus reikia visokių nesąmonių? Gal geriau grįžkime namo, ir jūs pamirškite, kad aš egzistuoju?
Deklanas žinojo rizikuojantis. Jeigu tėvas supyks, gali baigtis blogai. Kita vertus, ar gali būti blogiau nei yra? Kelionė į žirgyną buvo tokia, kad jau geriau jos iš viso nebūtų buvę.

[Aaronas Senkleris]

Kaip su juo kalbėtis? Visai neaišku.
- Deklanai, bet kodėl tu nenori pasakyti kaip yra? Gavome laišką apie tai, kas dedasi mokykloje. Tai negerai, Jau aš tai tikrai žinau, kad negerai, kai kas nors terorizuoja mokykloje. - Tai jau tikrai.
- Tavo tėvas puikiai  tą žino. - Ar žmonos balse pasigirdo sarkazmas? Įdomu. Nejau ji dar turi gyvybės ką nors apie jį sakyti? Įdomu. Galimai sarkazmas jos balse nepasivaideno, mat drąsos kibirkštėlė dingo ir ji vėl nuleido galvą, net atšlijo nuo jo. Tai linksmino. O Aaronas manė, kad jau visai palaužė Bi.
Norėjosi atsikelti, atsistoti ir vėl pasidaryti didesniam už Deklaną. Bet liko sėdėti. Kalbėtis nesisekė, o jei imtų demonstruoti galią nesisektų dar labiau, jei tai įmanoma.
- Aišku norime tau geriausio. - Nutarė kalbėti daugiskaita. Kadangi jo brangioji jau greičiausiai nepratars nei žodžio.
- O kuo blogai, kad šalia yra vyresnioji sesuo? Kuri galėtų padėti jei tik elgtųmeisi su ja pakenčiamiau? - Kokia katė tarp jų prabėgo neįsivaizdavo.
- Mes nepamirštame, kad egzistuoji. - Vėl įsiterpė Beatrice. Jos balse aiškiai buvo justi liūdesys. Net aklam būtų matyti, kad Deklanui į ją nusispjauti.
- Tai, kad apsilankėme tame žirgyne netyčia parodė tai, ką mes turėjome jau labai seniai žinoti. Mes su mama tiesiog norim su tavimi pasikalbėti. Ramiai pasikalbėti, išsikalbėti. Apie viską.

[Deklanas W. Senkleris]

Gavo laišką. Jie gavo laišką. Negi ir vėl prakeiktas profesoriūkštis kišasi kur jam nepriklauso?!
- Jis jau seniai turėjo išlėkti iš darbo, - rėžė Deklanas ir piktai įsispoksojo į tėvą. Kodėl jis nieko nepadarė, kad anas dingtų po velnių? O jis dar ir laiškus rašinėja!
- Ar tave terorizavo Dolohovai? - paklausė, kai abu pareiškė, kad tėvas žino, ką tai reiškia. Atrodė, kad jeigu nukreips pokalbį nuo laiško, gal nereikės šnekėti apie Rafaelį, prakeiktą žiobarę Leticiją ir Rorą.
- Norite man geriausio, - pakartojo ir žengė žingsnį tolyn nuo tėvų. Nenorėjo į juos žiūrėti. Galiausiai nesusilaikęs suriko: - Aš tau uždaviau svarbų klausimą, į kurį tu negalėjai atsakyti! Ir niekas nepasikeitė! Nei aš jums rūpiu, nei ką. Turbūt būtų lengviau, jeigu išnykčiau! O Rorai nebūtų reikėję palikti draugų.
Tiesą sakant, ar sesuo buvo priversta išsiskirti su draugais, jam rūpėjo mažiausiai. Vis dėlto nenorėjo pripažinti, kad vien jos snukio vaizdas mokykloje gadino nuotaiką. Kaip ir šitas susitikimas.
- Kaip niekada nereikėjo kalbėti, taip nereikia ir dabar. Kas pasikeitė? - vis dar neatsisukdamas ir gerokai tyliau ištarė Deklanas. Kadangi tėvams taip patogiau, jie turbūt apsimes šių žodžių neišgirdę. O tai įrodys, kad jis buvo teisus. Nepasikeitė niekas.

[Aaronas Senkleris]

Viskas krypo visai ne į tą pusę, kurią turėjo.
- Ar tu tikrai nori plėtoti šitą temą? Tegul sau dirba koks skirtumas. Verčiau pasikalbėkim apie tai, kas tikrai yra svarbu. - Ar šį sykį susimaus? Labai galimas daiktas. O bus ir kitų kartų. Aaronas tikrai norėjo normaliai kalbėtis ar skirti jiems laiko. Bet gal tas noras nebuvo jau taip giliai įsišaknijęs?
Apie kokį klausimą Deklanas kalbėjo? Ar apie tą po pirmo kurso? Kuris išjudino jo seniai palaidotus vaikystės prisiminimus ir privertė į savo vaikus pažvelgti kitaip? Ar apie tą klausimą?
Tada jį tikrai apėmė kažkoks bejėgiškumo jausmas. Išties šitame pasaulyje turbūt niekas negalėjo iššaukti tokios didelės kaltės jausmo.
Aaronas atsistojo, perėjo tą mažą, bet kartu ir milžinišką juos skiriantį atstumą. Jis juk vaikas, kuris vis dar šaukiasi savo tėvo. Ištiesė rankas į sūnų, apkabino jį.
- Manęs niekas niekada neterorizavo. - Pasakė. Į galvą dingtelėjo mintis, kad tikrai būtų paprasčiau, jeigu vaikų tiesiog nebūtų ir jie išnyktų, tada niekas šitame pasaulyje neverstų jo taip jaustis. Klaiku? O taip. Bet jis taip galvojo. Kartu tai tik dar labiau didino kaltės jausmą.
- Bet aš tikrai noriu žinoti kas dedasi toje mokykloje ir sustabdyti tai. Norėčiau, kad ten tau patiktų būti, kad nereikėtų kažko bijoti ar tiesiog jaustis nemaloniai. - Norėjo, kad ir namie viskas būtų kitaip. Bet juk tai priklausė nuo jo paties. O ar kada nors išties sugebės tiek pasikeisti, kad šeima, o ne darbai, reikalai ir visa kitą atsirastų pirmoje vietoje? Dabar galvojo kodėl išvis sugalvojo vesti Beatrice ir turėti net du vaikus. Kas jam šovė į galvą? Aišku puikiai žinojo. Vaikai ne žaisliukai. Bet... deja. Per gerai žinojo, kad vėliau jį užvaldys visai kiti dalykai. Kartais pagalvos apie vaikus, bet tik retomis akimirkomis. Kodėl? Regis ir norėjo pasikeisti, bet... Ar dėl to, kad vaikai priversdavo pamatyti koks siaubingas žmogus yra? Ir tai jam visai nepatiko?

[Deklanas W. Senkleris]

Kiti tėvo žodžiai Deklaną tiesiog pritvojo. Tai jis tikrai nieko nedarė, kad Senklerėlis dingtų iš Hogvartso?! Kaip taip gali būti? Berniukas stypsojo netekęs žado ir galiausiai sugebėjo išspausti:
- Jis man trukdo mokytis.
Šis faktas Deklanui tikrai atrodė svarbus. Aurio Senklerio egzistavimas Hogvartse jį nuoširdžiai nervino. Bet štai ir vėl kalbėti reikia ne apie tai, kas svarbu jam. Norime tau kuo geriausio mintyse ironiškai ištarė berniukas ir nusivaipė. Visas šitas pokalbis buvo viena didelė nesąmonė.
Tėvui atsistojus Deklanas įsitempė. Mušis? Kadangi taip ir neatsisuko, tik girdėjo, kaip jis artėja, o apkabintas net krūptelėjo. Nesuprato, kokia šito apkabinimo prasmė. Argi tai ką nors pakeis? Deklanas vis tiek jautėsi nereikalingas. Kai pagalvoji, kad tėvas juokėsi iš jo noro tapti miestelio valdytoju...
- Tu terorizavai? - prisivertė paklausti, nors stovėti taip arti Aarono Senklerio buvo keistai nejauku ir netgi nemalonu. Ar taip reikia jaustis, kai pagaliau sulauki apkabinimo? Ko gero, jis taip jautėsi tik dėl to, kad tai buvo labai netikėta. Ir, žinoma, tai bus vienas vienintelis kartas.
- O kas tau sakė, kad man Hogvartse nepatinka? - dar paklausė. - Ar Rafaeliui atkeršysiu, ir viskas bus pamiršta. Apie tai kalbėti nereikia. Ir kodėl negalima kalbėtis namie?
Teikėsi dirstelėti į motiną. Gal čia atvykti buvo jos mintis? Bet to taip ir nepaklausė. Situacija ir taip pernelyg kvaila ir sudėtinga.

[Aaronas Senkleris]

- O kaip? Jeigu trukdo, tai visai kas kita. - Kodėl po galais jie kalbėjosi apie šitai, o ne apie Rafaelį ar kitus tipus iš mokyklos.
Buvo tragiškai keista, nejauku ir blogai. Aaronas norėjo atsitraukti ir išeiti tvarkyti savo reikalų. Vis tiek pasikalbėti neįmanoma, tam reikėtų kantrybės, o Aaronas, kad ir norėjo kažką padaryti dėl deklano ar labiau suartėti su savo vaikais negalėjo tam pilnai atsiduoti.
Jis atsitraukė nuo sūnaus, stovėjo, nebenorėjo sėdėti. Rankos atsidūrė už nugaros. Jis atsiduso. Po galais tą Beatrice, Dolohovus ir terorizavimą...
- Yra visko pasitaikę. - Atrodė, kad turi spoksoti į savo sielos veidrodį ir tai visai nepatiko.
- Aš taip tik galvoju. Jeigu kas nors šaiposi diena iš dienos, tai nemalonu būti mokykloje. - Atkeršysi? Kur gi ne. Tai ko neatkeršyjai per visus šiuos metus? Auris  Aaronui keršyjo ne kartą, bet asmeniškai jį, tai tik pakurstydavo veikti dar labiau.
- Nežinau ar tai padėtų... - Sumurmėjo prisiminęs mokyklos laikus.
- Nežinau. Šiaip, nes čia jauku, tai ir kalbėtis gal būtų jaukiau. O be to tau dabar pravartu pabūti gryname ore.  - Beatrice irgi atsistojo, visi stovėjo atokiai vienas nuo kito. Tikras žavingas mylinčios šeimos paveikslėlis.
- Man atrodo sunku, jeigu kas nors skriaudžia mokykloje. Juk tas Rafaelis ne vienas tiesa? Jis visus nuteikia prieš tave. Man visai taip nepatiktų. - Kalbėjo Beatrice.

[Deklanas W. Senkleris]

Toks nesuprastas Deklanas nesijautė niekada gyvenime. Jeigu tėvas niekada nepasakojo apie Aurį Senklerį, vadinasi, nenorėjo būti susijęs. Kodėl dabar taip gina tą nevykėlį?
- Kodėl tu visada apsimetinėjai, kad neturi giminių? Mes galėjome turėti dėdžių ir pusbrolių! - vietoj beprasmių kalbų apie tą profesorių sušuko berniukas. Laimei, tėvas atsitraukė, tad situacija pasidarė šiek tiek geresnė.
- O ką tu darydavai? - skubiai pasidomėjo. Gal tėvas pagaliau išmokys ko nors naudingo, ir jis galės išties atkeršyti kvailiui Rafaeliui?
- Nieko tokio jis nedaro, - dar burbtelėjo. - O gryno oro yra ir namie. Man čia nepatinka. Gal galime grįžti ir nustoti šnekėtis?
Dar ir motina išsižiojo. Deklanas garsiai atsiduso. Ar jie abu nusistatę prieš jį? Jau geriau būtų kalbėtis su Aurora.
- Man nerūpi, ką tie žiopliai galvoja apie mane, - atkirto, nors tai nebuvo tiesa. Tik, žinoma, motinai ir tėvui tikrai to neprisipažins. Jeigu Aaronas būtų vienas, galbūt. Bet motinai? Berniukas vėl nusisuko ir nuleido galvą. Norėjo grįžti namo. Ten bent jau galėtų džiaugtis prabanga.

[Aaronas Senkleris]

- Aš neapsimetinėjau. Tiesiog nesakiau. Ir iš vis iš jų jokios naudos. Tai kaip Auris tau trukdo mokytis? Jeigu trukdo, tada reikės ko nors imtis. - Iš vis šimtą metų Aurio nematė, o dabar tiek prisidirbo, kad susiejo jį su savo paties gyvybe. Ir paaiškėjo, kad negalėjo, tiesiog niekaip negalėjo prisiversti leisti jam tiesiog numirti.
- Ką darydavau... Ką... - Jis pradėjo siusti. Kurių galų dabar viskas taip pasisuko? Ką pasakyti Deklanui. - Nieko gero nedarydavau patikėk. Koks skirtumas ką darydavau mokykloje? - Balsas vis kilo. Beatrice įsitempusi žiūrėjo į jį didelėm iš baimės akim. - Aaronai, - Bandė nutraukti.Bet jis nesiruošė moters paisyti. - Aš giliai abejoju, kad tau patiktų tos istorijos. Ne apie tai čia eina kalba. Kažkoks vaikigalis sugalvojo kelti tau problemų, o tu jam leidi tai daryti. Nes nieko mums nesakai. - Ne. Viskas. Viskas prarasta. Jei ir būtų galėjęs ko išklausti dabar prašvilpė tokią galimybę. Dėl to tik labiau pyko ir norėjo dar garsiau šaukti.
- Ir puiku grįžkim namo.
- Aaronai...
- jeigu tau taip gerai, kaip yra, grįžkim.
 Aaronai, nustok! - Šūktelėjo ji.

[Deklanas W. Senkleris]

Dabar Deklanas visai pasiuto. Šią akimirką juodai nekentė tėvo ir visiškai nenorėjo būti į jį panašus. Ir kodėl galvojo, kad turėtų perimti miestelio valdytojo pareigas? Kažkokia nesąmonė!
- Ką mes tau padarėme?! - ėmė šaukti negalvodamas apie pasekmes. - Kodėl mums negalima turėti pusbrolių ir pusseserių?! Apie savo gimines nieko nesakai, o mamos šeima iš viso neegzistuoja! Neturiu nė vieno draugo, kurį pažinočiau nuo vaikystės, o tu net neleidi turėti giminių! Gal man ir patiktų tas Auris Senkleris, bet tu mane prieš jį nukreipei! Ir nereikia nieko imtis.
Deklanas nutilo, bet netrukus ir vėl supyko. Kodėl tėvas visiškai nieko apie save nepasakoja? Negi tikrai nesupranta? Negali būti, kad suaugęs žmogus yra toks kvailas.
- Aš noriu daugiau žinoti, koks tu buvai, kai buvai mano amžiaus. Ar ir to negalima? - tyliai paklausė. Vis dar pyko, bet įtarė, kad šaukimu gali nieko ir nebepasiekti. Kodėl? Kodėl jiems nepavyksta išties normaliai pasikalbėti?
- O ką tu jam padarytum? Prašiau, kad išmestum Senklerį. Prašiau, kad padarytum, kad nereikėtų mokytis žiobarotyros. Kai aš tau kažką sakau, tu vis tiek ignoruoji! Tai kam man kalbėti apie Rafaelį? - vėl pratrūko Deklanas. - Be to, tas prakeiktas profesorius tau jau viską parašė! Rafaelis tik pavydi, kad man namuose nereikia klotis lovos!
Jam gerai? Kaip jam gali būti gerai? Argi normalu jausti įtampą, kai tėvas staiga sugalvoja apsikabinti? Deklanas dirstelėjo į motiną ir žengė prie jos. Padvejojęs apkabino ją. Gal turėtų elgtis gražiau? Juk ji mokėsi Hogvartse, ji nėra žiobarė. Priešingai nei Leticija.
- Man taip nėra gerai, - nelabai ryžtingai įgarsino šią mintį.

[Aaronas Senkleris]

- Kaip tu išvis drįsti kelti balsą! - Vos nepaklausė kas tu toks, kad manai, jog gali tai daryti. Bet bent jau to nepasakė.
- O kas tau trukdė susirasti draugų? Namie visada yra žmonės, kurie turėjo pasirūpinti tokiais poreikiais, nusivesti jus kur nors. Tai ką? Reikėjo megzti draugystes. - Giminių mat užsinorėjo.
- Prieš ateinant į mokyklą nieko tau apie tą Aurį nesakiau. Pats sugalvojai užsiraukti. - Faktą, kad kai Deklanas apie jį parašė ir paprašė išgrūsti iš darbo, o Aaronas entuziastingai sutiko pabandyti ignoravo.
- Su jais komplikuota situacija. - Dėl savo šeimos liūdnai pasakė Beatrice. Pirma, jie patys nenorėtų bendrauti. Antra, Aaronas neleistų to daryti, o žmona tą gerai žinojo. Ji atrodė arti ašarų. Ir tai nervino. Bet labiausiai siutino faktas, kad paslydo, labai smarkiai susikirto šio pokalbio metu. gal reikėtų išeiti? Kol dar ko neprikalbėjo?
- Nieko neprivalau tau aiškinti. - Va taip. Dabar atrodė, kad jo galvoje gyvena dvi asmenybės. Toji, kurią susikūrė laikui bėgant. Ir ta, kurią užrakino po Aurio dingimo. Mintyse sielojosi dėl to, ką dabar darė. Bet kalbėjo visai ne tai, ką galvojo. Būtų galėjęs pasakyti, kad mokykloje neturi kuo didžiuotis, todėl nenori pasakoti. bet ne. paprasčiau atrodė atsikirtinėti ir viską naikinti.
- Direktorė nenorėjo išmesti Aurio iš mokyklos, tikrai dėl tokio menkniekio nesiruošiau gaišti daugiau laiko. O dėl žiobarotyros... Į sveikatą kartais padaryti ir tai ko nenori. Gyveni žiobarų pilname pasaulyje, jų pilna visur ir tau teks su jais susidurti nori nenori. Ir išvis čia nelygintini dalykai. Kažkoks vaikiūkštis, kuris mokykloje gadina tau gyvenimą ir tavo ušgaidos dėl Aurio ar žiobarotyros. Vienaip ar kitaip susitiksiu su jo tėvais ir šitos nesąmonės pasibaigs. Taip. Auris parašė laišką, bet jis negali visko matyti kas dedasi mokykloje. Kas vyksta tada, kai esate vieni. Todėl noriu žinoti visą tai iš tavęs, ne iš Aurio laiškų.
Beatrice jį irgi apkabino, Aronas žiūrėjo, kaip glaudžia Deklaną prie savęs, matė, kaip žiūrėjo į jį su meile akyse.
- Eik pasivaikščioti, tau reikėtų atvėsti Aaronai. - Niekada taip nekalbėdavo, įdomu kas pasikeitė? Na, niekada ir nebūdavo tokių konfliktų tarp jo ir vaikų. Matyt už vaikus ji norėjo ir dar vis galėjo pastovėti.
- Kartais, kai žmonės nerimauja elgiasi nelabai adekvačiai. Pasistenk neimti į širdį tokio savo tėvo elgesio. - Prabilo didžioji filosofė ponia Johnson. Aaronas taip nustebo, kad nei žodžio nepratarė.
- Tau reiktų apgalvoti ko nori Aaronai. - Tęsė ji.
- Suprantu, kad negerai. Labai negerai, kai namie tokia įtampa ir mokykloje. Mokykloje tikrai yra ką tvarkyti. Bet gal imkimės ir savęs? Aaronai, tu labai gerai žinai, kad jeigu taip ir toliau nieko nepasieksi. Šitas pokalbis nereikalingas, jeigu tu ruošiesi ir toliau šitaip elgtis. Va taip. Arba ji tyli kiaurus metus, arba skelia kalbas.
- Aš tiesiog noriu išspręsti šitą problemą ir viskas. - Ne, ne vien, norėjo ir pakeisti savo bendravimą su vaikais. Bet kur tau... Neprisivertė sutikti su Beatrice, pasakyti, kad žino, jog žiauriai klysta dėl savo elgesio. O ne. Principai neleido su ja sutikti.
Beatrice atsiduso.
- Tai gerai. Tada reikia susitikti su to Rafaelio tėvais.

[Deklanas W. Senkleris]

A, tai jis čia pakėlė balsą? Oi ne, tėvas dar nežino, kas būna, kai jis tikrai pakelia balsą. Tik tiek, kad tai menkai guodė, ir berniukas nė kiek ne tyliau atrėžė:
- Nes kitaip tu manęs negirdi! Gal bent taip atkreipsi dėmesį į mane, ką?!
Pro šalį ėjo senyvų žmonių pora. Jie sustojo ir atsisuko į mieląją šeimynėlę. Deklanas tai pastebėjo, bet nieko dėl to nedarė. Tiesą sakant, įdomu, kaip tėvas reaguotų, bet jis jau ir taip piktas.
- Tai aš turiu draugauti su tais, su kuriais mane supažindina auklė? - negalėjo patikėti jis. Viso šito jau buvo per daug. O kad su motinomis giminėmis sudėtinga, jis žinojo. Juk tie yra žiobarai, užtat ir pats nenorėjo bendrauti. Bet iš kur galėjo žinoti, kad tėvas turi didelę ir gal net kilmingą giminę?!
- Negi tu manęs tikrai nesupranti? - visai kitu tonu paklausė, kai tėvas pareiškė esą jis neturi aiškintis. Dabar balse girdėjosi nuoskauda. - Man įdomu, koks tu buvai, kaip visko pasiekei. Aš noriu būti panašus į tave, bet nieko nežinau apie tai, koks tu.
Šitai pasakyti buvo sunkiau nei šaukti, bet gal tėvas pagaliau susimąstys?
Bet turbūt ne. Pasirodo, Aurio Senklerio išmetimas iš mokyklos yra menkniekis. Jo noras tėvui tėra menkniekis. Ką gi, tada nereikia stebėtis, kad nieko nepasakoja apie save, kad atitempė jį čia. Deklanas daugiau nieko nesakė. Paprasčiausiai nebuvo, ką. Taip pat ir apie Rafaelį. Juk viskas, ką jis sako, tėra menkniekis, tad kam vargintis.
O taip, jis tikrai galėtų eiti pasivaikščioti. Atrodė, kad jeigu Aaronas Senkleris dabar dingtų iš akių, jam pavyktų bent iš dalies pataisyti padėtį su mama. Ji bent jau bando suprasti. Mama turbūt jį myli.
- Nėra jokios problemos, - prisivertė sumurmėti berniukas. Tiesą sakant, problema buvo, ir tai buvo tėvas. Bet šito pasakyti jis vis dėlto nepasiryžo.

[Aaronas Senkleris]

- Šneki nesąmones. Kaip tik dėl tavęs čia ir esam, ne dėl ko kito! - Viskas, nutrūko nuo grandinės. Dabar prišnekės visokių baisių dalykų.
- Dinkit, nėra ko žiopsoti. - Nuvijo tuos du senukus. Nežinia kas juos privertė išeiti. Piktas jo balsas, o gal maniakiškai žibančios akys dievai žino. Bet vyras nusitempė moteriškę šalin. Toji dar spyriojosi, gal dėl to, kad norėjo pažiūrėti ar Deklanui bus viskas gerai ar kils dar baisesnis konfliktas. Vienaip ar kitaip jie dingo iš akių.
- Aišku. O ką? Kuo tau tie žmonės netiko? Auklė žino su kuo reikia supažindinti ir supažindina. Jeigu tu nesugebi užmegzti ryšių, tai jau tavo problemos branguti. - Beatrice vis žvilgčiojo į Aaroną, purtė galvą ir panašiai. Bet jam buvo nė motais.
Deklanas nuleido toną, atrodė įskaudintas ir tai vertė dar labiau niršti ant savęs. Aaronas panoro pabusti iš šito košmaro, kurį pats ir sukėlė šiandien. Ir kodėl negalėjo išeiti su reikalais ir nesiimti šios temos? Būtų galėjęs ir be Deklano pasikalbėti su to vaikpalaikio Rafaelio tėvais. Bet ne. Sugalvojo pažaisti namus, pabūti tėtuku ir prašom. Tiesiog nėra sutvertas tam reikalui ir viskas. Sūnus ne koks tipas iš ministerijos ar dar kur nors, kad galėtų be sąžinės graužaties ant jo kaukti. Bet nemokėjo kitaip bendrauti, o gal tiesiog nenorėjo, pakankamai nenorėjo ir viskas išėjo tragiškai.
- Daug mokiausi, skaičiau ir dirbau pačius įvairiausius darbus. Visada žinojau ko noriu ir ko siekiu. Viskas. - Išbėrė sutrumpintą, net labai sutrumpintą savo gyvenimo litaniją.
- Dar ir kaip yra. - Liūdnai pasakė Beatrice.
- Viskas, išeinu. Grįšiu namo gal po dviejų savaičių arba savaitės. - Svarbiausia nebūti namie, kol vaikai atostogavo. - Sugirdyk jam vaistus, juos palikau Deklano kambaryje ant stalo. Išsiaiškink čia viską, ką aprašiau tam raštelyje, kurį tau šiandien daviau. O aš einu. - Jau geriau daryti tai, ką tikrai sugebėjo. O ne griauti čia viską toliau.
- Labai nuostabu. Bėgti nuo visko. O jeigu grįžęs po dviejų savaičių rasi tuščią namą kas tada? - O čia dabar kas? Aaronas nusijuokė.
- Eik tu Bi... Kur tu eisi? Į nakvynės namus kartu su vaikais? Tu nejuokink manęs geriau. - O tai pasakė. Pasakė ir prisnigo.
- Paprašysiu mamos, kad mus priimtų.
- Rimtai? Įdomu...
- Arba apgalvok dabartinį savo elgesį su vaikais, arba aš taip ir padarysiu. Pasiimsiu vaikus su savimi.
- Gerai padaryk. - Ji pakėlė nuotaiką tiesą pasakius. Vaikus jei tik norėtų atsiimtų iš jos. To visiškai nesibaimino, kad galėtų juos prarasti.
- Namai pilni vertingų daiktų. Galėčiau ką nors paimti, parduoti ir išvykti toli, kur tu niekada mūsų nerastum. - Tu matai... Ir kas jai šiandien pasidarė?
- Pirma, negerai atskleisti plano dalis žmogui, nuo kurio nori pabėgti. Antra, esi per daug priklausoma nuo visko, ką dabar turi. Po kokios valandos tavo ryžtas pasibaigs kaip visada. Atvėsi ir tiek. - Savo tikslo, jeigu toks jis buvo žmonelė pasiekė. aaronas tebestovėjo čia pat. Jau manė, kad taip ir nugyvens nuobodžiai,  Beatricei apmirus. Bet pasirodo, kad ji dar turėjo šarmo.
- Aš...
- Ką tu? Ką tu? Neturi nieko. Darbo patirties, pinigų, ryšių. Nieko. Tu juk žinai kas būtų, jeigu kreipčiausi į teismą dėl to, kad išsivežei vaikus be mano sutikimo? Pasakyčiau, kad pagrobei juos. Magiškoji policija atrastų tave, arba aš atrasčiau. Vizengamotas patvirtintų, kad vaikai lieka pas mane, nes tu nieko neturi. Ir viskas. Tai gal neverta judinti šitos lavinos problemų ką? - Dabar jau kalbėjo žaismingai. Žinojo, kad ji negali pakęsti tokio jo tono.
- Bet gi Aaronai,
- Ką Bi? - Šypsojosi jai.
- Bet gi tu... - Beatrice vėl ėmė blaškytis savo mintyse, savo ketinimuose. Kaip visada.
- Aš tiesiog noriu, kad jūs normaliai ir gražiai pasikalbėtumėt.
- Aš nieko negaliu padaryti, jeigu Deklanas nenori normaliai rimtai kalbėtis.
- Jis tau tiesiog sako kad... -Ji atsiduso.
- Tu pats žinai kaip yra. Ir kad esi ne teisus. - Aišku jis žinojo. Ir dar kaip.
- Gal tiesiog galėtumėm grįžti namo ir visi kartu, su Rora pavartytumėm senus nuotraukų albumus. Galėtumėm jiems ką nors papasakoti.
- Ką? - Ji iš proto išsikraustė.
- Juk ten yra visokių prisiminimų. Galėtumėm kažkur nueiti. Ir taip aišku, kad mokykloje yra bėdų, kad reikės šnekėtis su to vaiko tėvais. Bet mes ir tarpusavyje turime problemų. Ar norėtum nuveikti ką nors tokio Deklanai? - Šnekėjo ji toliau.

[Deklanas W. Senkleris]

Ak, kaip jis nekentė savo tėvo. Nuoširdžiai jo nekentė, ir jeigu nebūtų gerokai žemesnis ir smulkesnis, būtų ėmęs jį daužyti.
- Gal ir esame čia dėl manęs, bet tu nesiklausai! Aš nenoriu kalbėti apie Hogvartsą ir Rafaelį! Man įdomu, koks buvai tu, kaip pradėjote bendrauti su mama, o tu apie tai nekalbi! Kai kažko paprašau, ignoruoji ir dar sakai, kad tai menkniekis!
Norėjosi verkti, bet Deklanas neketino praskysti. Piktai spoksojo į tėvą, kuris, aišku, aprėkė ir tuos nieko nepadariusius senukus. Berniukas nė ne iš karto suprato, bet tikėjosi būsiąs jų išgelbėtas. Ši situacija jam buvo tikras pragaras.
- Kodėl tu ant visų rėki? - beviltiškai paklausė jis. - Ant manęs, ant mamos ir net ant niekuo dėtų žmonių...
Viskas, jis tikrai elgsis kitaip. Išsiaiškins su Rafaeliu, bet jam nekeršys. Pasišnekės kaip žmogus. Ir gal netgi prisivers atsiprašyti žiobarės, nors dėl šito nebuvo toks tikras. Šiaip ar taip, ji žiobarė.
Apie auklę nieko nesakė. Akivaizdu, kad tėvas nesupranta esąs reikalingas. Deklanui ir, ko gero, Rorai, reikėjo ne būti numestiems kažkokiai moteriškei. Jiems reikėjo normalaus tėvo ir motinos.
- O kai pasakiau, kad noriu perimti tavo pareigas, tu iš manęs juokeisi! - rėžė jis išgirdęs tėvo labai jau nedosnų praeities pasidalinimą. Pyko vis labiau ir nejučia pradėjo galvoti, ką turės daryti, jeigu bus išspirtas iš namų. Bet kur geriau negu su juo įširdęs pagalvojo.
Netrukus sutrikęs klausėsi tėvų ginčo. Gal nebūtų taip jau blogai kažkur pabėgti su mama? Roros jam visai nereikėjo, bet tylėjo. Susipažintų su močiute. Aišku, neturėtų visos prabangos ir tarnų, bet jau Hogvartse tenka tampyti knygas. Beveik ir priprato. O taip, mamos siūlomas variantas netgi labai puikus.
- O kam tau ieškoti mamos ir mūsų? Tau mūsų vis tiek nereikia, - išdrįso tyliai sumurmėti Deklanas, kai tėvas ėmėsi aiškinti tokias nesąmones. Tyliai atsiduso. Dirstelėjo į mamą. Taip, kažką kartu paveikti būtų smagu, bet iš to vis tiek išeitų šnipštas. Kvailas žirgynas tapo to puikiu įrodymu, ką jau kalbėti apie šiandieną. Taigi berniukas nepasakė tvirto taip, kuris sukosi ant liežuvio. Vietoj to tarstelėjo:
- Nežinau, gal...