0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 548
  • Taškai: 28
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #315 Prieš 9 mėnesius »
Mergaitės dvynukės yra kažkokia nesąmonė. Taip jų būtų dvigubai daugiau nei yra. Ne, tikrai negerai. Mergaitės dažniausiai nemėgdavo žaisti futbolo, todėl buvo labai jau nuobodžios. Geriau daugiau berniukų, kurie mėgsta spardyti kamuolį.
- O ir Hogvartse būna mergaičių dvynių? - paklausė tėčio. Išgirdęs, kad negaus palaikyti tų mažių, gerokai nusivylė. - Bet aš noriu, - suzyzė maldaujančiomis akimis žvilgčiodamas tai į tėtį, tai į tą bjaurią moterį. Neleisdama ji tik dar kartą įrodė, kad jos mėgti visai neverta.
- Ar tu žaidi futbolą? - paklausė moters ištiesdamas kamuolį jos link. Visai nepaisė to, kad kalba eina apie brolio piešinius. Oliveris ir vėl per daug blogai galvoja apie save.
- Na taip, jis labai savikri... Savi... - Tas žodis buvo per sudėtingas, tad Eliotas tik numojo ranka. - Bent varlę parodyk! - dar sušuko ir pasidėjo kamuolį ant žolės. Dabar jau niekas nesutrukdys jam pažaisti futbolo. - Eime žaisti! Tėti, tu pabūk vartininkas, aš prieš Oliverį ir... - pasirodo, buvo pamiršęs moters vardą. - Na, ta, kur ne ledai ir Oliveris prieš mane. O mergaitės dvynukės tegul teisėjauja!
Pabėgėjo tolyn su kamuoliu - vylėsi, kad visi draugiškai eina jam iš paskos, ir jau visai netrukus prasidės pačios nuostabiausios futbolo varžybos. Tik ar neteks dešimtmečiui skaudžiai nusivilti?..

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 710
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #316 Prieš 9 mėnesius »
Buvo smalsu, kaip atrodo tos dvynukės, todėl norėjosi jas pamatyti. Bet to prašyti Oliveris nedrįso. Tuo labiau, kai Dori tarsi griežtai neleido Eliotui jų palaikyti. Bet jis geras. Ir turi jaunesnių brolių ir seserų. Jis moka laikyti mažus vaikus mintyse ištarė dešimtmetis, tačiau balsu prieštarauti nesiryžo. Gal ir mama kitiems neleidžia laikyti Ezros ir kitų mažųjų? Būtinai jos paklaus, kai tik parvažiuos namo.
- O jų tėtis toks pat geras, kaip ir mano? - nedrąsiai paklausė moters. Galbūt norėtų ir susipažinti ir su juo. Jei jis geras. Arba smagus kaip tėčio draugas Auris.
- Mamos nežaidžia futbolo, - rimtai pasakė, kai brolis pasiūlė Dori kartu užsiimta ta taip jo mėgstama veikla. Taip nusprendė dėl to, kad jų mama niekada nežaisdavo. Vadinasi, visos mamos to nedaro. O gal joms negalima? Tai buvo dar vienas klausimas, į kurį tėtis būtinai turės atsakyti, kai tik ši moteris jų negirdės.
Su piešiniais buvo kebliau. Giliai širdyje dešimtmetis žinojo norintis ką nors parodyti, tačiau kartu buvo labai drovu. Tie piešiniai nebuvo pakankamai gražūs, bet buvo smalsu, ką toji moteris pasakytų. Tikriausiai būtų draugiška ir mandagi, todėl piešinius pagirtų. Turbūt to labai reikėjo, nes Oliveris nedrąsiai ištarė tėčiui:
- Varlę gal ir galima parodyti... Bet jos akys vis tiek baisios.
Netrukus Eliotas nurūko žaisti futbolo, bet Oliveris liko prie tėčio. Kažkodėl atrodė, kad jis dabar nežais, todėl berniukas nenorėjo taip pasprukti. O jeigu paaiškės, kad galima, nueis ir pabandys pirmą kartą įveikti brolį. Tik, deja, tai buvo visiškai neįmanoma.
- Eliotas labai gerai žaidžia futbolą, - moteriai paaiškino berniukas.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2006
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #317 Prieš 9 mėnesius »
Dvyniai savo klausimais kartais vis dar nustebindavo. Atrodo, taip greitai auga, tačiau klausimai ir toliau tokie patys mieli širdžiai.
- Žinoma, ir Hogvartse jų yra, - atsakė Eliotui. - Juk šios mergaitės, kai pakankamai užaugs, tikriausiai irgi ten eis.
Dori turbūt buvo baisu apie tai ir pagalvoti - pačiam vis dar buvo nejauku suprasti, kad šitie du mažyliai jau kitais metais išvyks beveik visiems metams. Bet tai turbūt buvo lengviausiai suprantamas argumentas.
Oliverio klausimas privertė nusišypsoti, o širdį užplūdo šiluma. Šitas berniukas mokėjo savo ne itin vykusį tėvą įtikinti, kad yra mylimas ir reikalingas. Ką gali žinoti, gal net ypatingas. To jausmo Dafydd labai reikėjo, todėl dabar pasijuto netikėtai gerai. Tik stengėsi to niekam neparodyti.
- Viskas gerai. Suprantu, kad jauna mama bijo, kai kas nors nori palaikyti jos vaikus. Ypač vaikai, - pratarė Dafydd, kai pasirodė, kad Dori teisinasi dėl draudimo palaikyti mergaites. Žinoma, ji galėjo blogai pagalvoti apie Eliotą, bet tas šaunus mažylis dar įrodys, kad visai nėra neklaužada. Žinoma, jis daug energingesnis už brolį, bet tai tikrai nėra blogai.
- Na, jūsų mamai tikrai nepatinka futbolas, bet gal Dori jį mėgsta? - dar pasakė klausiamai žvilgtelėdamas į merginą. Netrukus jau teko apsidairyti, ar aplinkui nėra pernelyg daug žiobarų. Išsitraukė lazdelę ir "iš oro" ištraukė minėtą piešinį. Vengė tokius triukus daryti mieste, tačiau nutarė, kad šį kartą aplinkybės yra ypatingos. Padavė varlę Oliveriui ir pratarė:
- Na, parodyk pats. Eliotai, palauk!
Antras sakinys buvo skirtas staiga nutolusiam sūnui. Dori atrodė susimąsčiusi ar pavargusi. Turbūt tai neturėjo stebinti, ar ne? Bet kuriuo atveju kažin ar ji norės čia žaisti. Tuo labiau, kad jai reikia prižiūrėti dvynukes. Pats nebūtų prieštaravęs tokiai veiklai, bet kad jau susitiko, būtų draugiška kažką veikti visiems kartu.
- Turiu patiesalą ir sumuštinių. Galvojome apie pikniką, - pratarė Dafydd. - Prisijungsite?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1817
  • Lytis: Moteris
Ats: Parkas
« Atsakymas #318 Prieš 9 mėnesius »
Eliotas ir toliau zyzė, nes norėjo palaikyti mergaites. Tegul nei nesitiki. Būčiau tikra beprotė, jeigu leisčiau jam palaikyt.
Kai Oliveris paklausė, ar mergaičių tėtis toks pat geras, kaip ir jų, Dori veide pasirodė nepaprastas švelnumas. Meilė ir ilgesys, nepaisant to, jog pabudo šalia Alano. Mergina svajingai žiūrėjo į tolį, o tuomet jos akys šiek tiek apsiašarojo. Iš laimės. Ji šypsojosi. Nusivaliusi porą išriedėjusių ašarų ji nusijuokė.
- Taip, - pasakė. - Jis nuostabus. Ne, futbolo aš nežaidžiu, - dirstelėjo į Eliotą jam atsakydama. Kamuolio neėmė.
O tada Mendel akys nukrypo į piešinį, tačiau reikėjo palaukti, kol Oliveris pats jį merginai parodys. Bet. Bet jis prieš tai pasakė, kad mamos nežaidžia futbolo. Ir tai įžiebė kažkokį azartą Dori viduje.
- Nors, žinote, - pasakė lyg visiems, lyg sau. - Ot ir pažaisiu!
Aišku, žaidimas nebus toks, kokio tikisi Eliotas. Dori negali palikti dukrų vienų, be to, negi tas vaikis toks kvailas, jog mano, kad vaikai vežimėlyje gali teisėjauti? Tamsiaplaukė suprunkštė pati sau.
- Oliveri, bėgam žaisti, o paskui pažiūrėsim tavo piešinį, gerai? - entuziastingai pasiūlė Dori. - Dafydd, aš paspardysiu kamuolį su tavo vaikais, sutinki? Būk geras, pažiūrėk jas, - nustūmė vežimėlį su miegančiomis dukromis prie jo. Tai nebuvo prašymai, tai buvo teiginiai. - Ir taip, prisijungsime.
Tada Mendel nubėgo Elioto link. Įkvėpė oro giliai į plaučius. Pasijuto tokia laisva. Taip seniai nesijautė. Net nežinojo ir nesigilino, kas čia prieš ką žais. Norėjo tiesiog bėgti ir spardyti kamuolį. O gal pabandyti saugoti vartus?
- Nagi, spirk jį! - suriko Eliotui pati lėkdama vartų link.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 548
  • Taškai: 28
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #319 Prieš 9 mėnesius »
Kur jau ta nuobodi moteriškė norės žaisti futbolą? Ji tikrai bjauri, ir Eliotas nemėgo jos vis labiau.
- Na ir gerai, - nepatenkintas sumurmėjo berniukas. Atsisuko į jį pašaukusį tėtį ir nepatenkintas ištarė: - Bet aš noriu žaisti futbolą!
Tiesa, netrukus bjaurioji moteriškė nustebino. Tiek jį, tiek, ko gero, ir Oliverį su tėčiu. Ji sugalvojo, kad nori žaisti. Tai buvo taip nesąmoninga, kad berniukas nė nesugalvojo, ką atsakyti.
- Oliveris įsidrąsino tau parodyti savo piešinį. Turėtum jį pažiūrėti, - ištarė supratęs, kad iš tiesų visai nenori žaisti futbolo su šita moterimi. Ji tik suplėšys kamuolį ir pareikš, kad jis dėl to kaltas. Bet jai paprašius paspirti mylimą žaislą neišdrįso nepaklusti. Ką gali žinoti, gal tai tėčiui nepatiks. Taigi Eliotas stipriai paspyrė kamuolį. Jis pakilo nuo žolės ir skriejo oru moteriškės link. Visų smagiausia būtų pataikyti jai į veidą. Tada jis pasidarytų dar bjauresnis nei yra dabar. Bet gal ji bent kelias minutes patylėtų?..

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 710
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #320 Prieš 9 mėnesius »
Pasirodė, kad Dori labai myli savo dvynukių tėtį. Tai visai nestebino - jo paties tėtis labai mylėjo mamą. Kaip ir mama tėtį. Toks ryšys buvo visai normalus, nors suvokti, kaip galima taip labai mylėti kitą žmogų, kuris nėra brolis ar mama su tėčiu, vis dar buvo sunkoka.
- Bet mano tėtis vis tiek pats geriausias pasaulyje, - paaiškino moteriai Oliveris. Žvilgtelėjo į jį taip norėdamas parodyti, kad tai yra visiška tiesa. Berniukas buvo laimingas turėdamas geriausius mamą ir tėtį. Kaip, žinoma, ir brolius bei seseris. Taip, jam labai pasisekė.
Deja, netrukus gavo gerokai nusivilti. Jau beveik tiesė piešinį moters link, bet ji paneigė supratimą, kad mamos futbolo nežaidžia. Akivaizdu, kad jai įdomiau spardyti kamuolį, o ne žiūrėti į tas baisias varlės akis.
- Bet... - nusiminęs ištarė Oliveris ir susiradęs tėčio ranką stipriai ją suspaudė. Mažiausiai norėjo apsiverkti, bet išties norėjo parodyti piešinį. Taip, akys baisios, bet varlė visai pakenčiama.
- Jai neįdomus mano piešinys... - labai tyliai ištarė berniukas. Žodžiai buvo skirti tik tėčiui. Moteris jo nesupras, o Eliotui pernelyg rūpi futbolas. Geros nuotaikos kaip nebūta - ašaros kaupėsi akyse ir grasino pasileisti upeliu.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2006
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #321 Prieš 9 mėnesius »
Oliverio žodžiai prisivertė pasijusti gerai, tačiau išgirdęs dar vieną pagyrimą Dafydd tirštai išraudo. Žinoma, be proto smagu, kai mažylis taip galvoja apie savo tėvą, bet svetimam žmogui ištarti žodžiai nuskambėjo keistai. Tarsi Oliveris kalbėtų apie kažką visai kitą. Būtinai padėkos šitam nuostabiam berniukui, bet padarys tai vėliau. Jausmų ir emocijų perteklius prie Dori tikriausiai priverstų jį pasijusti nepatogiai.
Elioto ir Oliverio skirtumai ir vėl sukėlė problemų. Žinoma, dabar dvyniai nebesipyko, tačiau vis tiek buvo labai skirtingi. Judraus dvynio noras žaisti futbolą privertė Dori su tuo sutikti. Bet toks jos sprendimas gerokai nuvylė ir galbūt įskaudino meniškos sielos Oliverį. Dafydd puikiai matė, kad berniukas nusiminė.
- Žinoma, pažiūrėsiu, - atsiliepė jis mintyse melsdamasis, kad tik nieko nenutiktų. Nors turėjo šešis vaikus, negali sakyti, kad turėjo daug patirties su kūdikiais. Dvynukus kalbinti ir paimti ant rankų ilgai buvo baisu, su Miriam situacija buvo panaši. O štai ketvirtasis mažylis, kuris turėjo pralaužti ledus... Stop! teko liepti sau.
- Eliotas pirmiau pasiūlė pažaisti futbolą. Neabejoju, kad Dori tikrai norės pamatyti tavo varlę, - tyliai kalbėjo nusiminusiam sūnui. Pasirodė, kad Eliotas bando pataikyti merginai į galvą ar šiaip ją užgauti, bet nieko nesakė. Dabar labiau norėjo paguosti Oliverį. Jis tikrai per jautriai reagavo, tačiau toks jau buvo šis mažylis.
- Nenusimink, Oliveri, - vėl pratarė Dafydd žvilgtelėdamas į vežimėlį. Nusiėmė kuprinę ir išsitraukė pledą. Ši vieta piknikui nebuvo blogesnė už bet kurią kitą, tad tikėjosi, kad futbolininkams grįžus bus galima atsisėsti ir užkandžiaujant pasiplepėti.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1817
  • Lytis: Moteris
Ats: Parkas
« Atsakymas #322 Prieš 9 mėnesius »
Dori tik linktelėjo, kai Oliveris pasakė, jog jo tėtis - geriausias pasaulyje. Tavo tėtis nemoka naudotis apsaugomis, mintyse pamanė mergina ir šyptelėjo.
Berniukas nuliūdo, kad Dori iškart nepažiūrėjo jo piešinio, tačiau to ji jau nematė, nes šiuo metu bėgo pievoje.
- Tai kad tu nulėkei žaisti futbolo! - sušuko Eliotui atsakydama jam į repliką.
Dabar Mendel jautė tokį energijos antplūdį, norėjosi viską išjudėti. Aišku, geriausias variantas būtų skristi šluota ir blokšto pagalba su muštuku išdaužyti priešininkus kvidiče, tačiau tiks ir lakstymas su kamuoliu.
Vaikėzas spyrė jį. Mergina turėjo pripažinti, kad spyris buvo taiklus ir stiprus. Tiesiai į ją. Dori dar buvo toli nuo vartų, tad visą šitą reikalą vargiai galėjai pavadinti futbolu, tačiau nesvarbu. Tamsiaplaukė turėjo tikslą - atspirti tą kamuolį.
Ir jai pavyko! Tačiau po akimirkos suprato, kad visai ne taip, kaip ji tikėjosi. Kamuolys turėjo lėkti į Eliotą, bet nulėkė kažkur į lankas. Nors ir berniūkščio link, tačiau tikrai netaikliai. Be to, sustojo gerokai anksčiau nei Dori tikėjosi. Galbūt todėl, kad skriejo labiau ne į tolį, o į aukštį. Dėl šito Mendel kaltino Eliotą. Tai jo spirtas kamuolys į merginą atlėkė būdamas per aukštai, todėl jai ir nepavyko normaliai atspirti, ar ne?
Šią akimirką Dori buvo visiškai užmiršusi Oliverį ir jo piešinį, Dafydd, o svarbiausia - ir savo dukras. Juk palikti savo dvynukes su iš esmės nepažįstamu vyru buvo labai neatsakinga. Ir dar net nežvilgtelėti, kaip jiems sekasi. Bet tamsiaplaukė apie tai net nepagalvojo ir straksėdama vietoje žiūrėjo, ką darys Eliotas. Jau pamiršo ir tuos vartus, prie kurių ketino pribėgti.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 548
  • Taškai: 28
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #323 Prieš 9 mėnesius »
Bet aš tau nepatinku! Kodėl sutikai su manimi žaisti? atkirto Eliotas į moters žodžius, bet šį kartą tai padarė tik mintyse. Geriau paspardyti kamuolį, nors su šita normalios rungtynės vis tiek nepavyks. Bet progos pažaisti jis tikrai nepaleis. O jeigu Oliveris bus nusiminęs, sugalvos kokį nors keršto planą šitai moteriškei. Pasidarė apmaudu, kad nepasiėmė dažų. Dailei jų niekada nenaudodavo, bet išpilti bjauriai moteriai ant galvos būtų pats tas.
Netrukus jo skrietas kamuolys pakilo iki dangaus ir, regis, nutarė ten pasilikti. Dešimtmetis nepatenkintas įsispoksojo į moteriškę, bet kamuolys apsigalvojo. Bet smūgis vis tiek buvo prastas - dabar teks eiti iki jo ir svarstyti, ar verta žaisti toliau.
- Mergaitiškas smūgis, - informavo Eliotas į nieką konkrečiai nesikreipdamas. Na, bet ko daugiau tikėtis iš bjaurios moteriškės? Pribėgo prie kamuolio ir užuot paspyręs paėmė į rankas ir pradėjo apžiūrinėti. Atrodė, kad ši moteris būtinai suplėšys, bet viskas lyg ir buvo gerai.
- Aš nuspirsiu ten, - parodė kiek į šoną nuo jos. - O tau reikia nubėgti ir pasivyti. Futbole retai kada paduodama tiesiai į kojas, - aiškino Eliotas nieko neišmanančiai moteriai. Paspyrė kamuolį tiksliai ten, kur prieš tai parodė, ir vylėsi, kad ji nubėgs tenlink.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 710
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #324 Prieš 9 mėnesius »
Oliveris žiūrėjo, kaip Eliotas ir Dori žaidžia futbolą, tačiau pačiam buvo labai liūdna. Vieną kartą įsidrąsino sugalvoti piešinį, kurį gali parodyti svetimam žmogui, bet futbolas buvo svarbiau. Aišku, Eliotas juk yra įdomesnis dvynys. Su juo smagiau leisti laiką. Tai dešimtmetį dar labiau įskaudino, ir jis apsivijo tėtį rankomis.
- Aš nuobodus, - tyliai ištarė jis. Dabar norėjo grįžti namo ir apkabinti mamą. Pasiguosti jai, kad net ir suaugusi moteris, kuri anksčiau su juo kalbėjosi, dabar pasirinko Eliotą. Tai tikrai nebuvo smagu, bet ką daryti, kad jam futbolas visai nepatinka?
- Nebenoriu jai rodyti varlės, - po kiek laiko pratarė berniukas vis dar nepaleisdamas tėčio. Atrodė, kad prie viso šito dar pravirks tie vaikai, ir jis vėl liks niekam nereikalingas. - Ar galime eiti namo?
Pasislėpęs tėčio marškinėliuose Oliveris pravirko pats ir daugiau nieko nebesakė. Jautėsi nelaimingas, nors ir pats nebūtų galėjęs pasakyti, kas viską sugadino.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Oliveris Llewellyn »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2006
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #325 Prieš 9 mėnesius »
Eliotas nemėgo Dori, ir gali būti, kad ir ji nemėgo berniuko. Bet štai dabar kartu spardė kamuolį, kas vertė didžiuotis sūnumi. Jam bendrauti su suaugusiais žmonėmis visai nebuvo sunku. Atrodė, kad tai yra vienas iš daugelio dalykų, kuriuo jis skiriasi nuo savo tėvo. Taip, Eliotas tikrai žymiai panašesnis į Mayrą. Matyti, kad vienas dvynys yra tėvo, kitas - motinos kopija, buvo savotiškai įdomu. Tobulas Dafydd ir Mayros rezultatas.
Deja, dabar reikėjo galvoti ne apie tai, kaip tai įdomu, o guosti savąją puselę. Oliveris atrodė visai praradęs nuotaiką. Tėvo paaiškinimo jam aiškiai nepakako, ir tai patį vertė jaustis nejaukiai. Nenorėjo pasiduoti savigraužos priepuoliui. Jautė nemalonią atsakomybę dėl tų dviejų mergyčių, esančių vežimėlyje. Nors, reikia pripažinti, Dori elgesys šiek tiek nustebino. Ji, regis, buvo visiškai pamiršusi apie savo vaikus. Jaunai merginai turbūt kartais to reikia, bet ar ji gali būti tikra, kad jos vaikai saugūs. Nebent laiko Eliotą savotišku įkaitu nejučia susimąstė. Pajuto kylantį nerimą. Norėjosi pašaukti sūnų, bet Dafydd iš paskutiniųjų valdėsi. Nesuprato, kodėl staiga pasidarė taip neramu, be to, dėmesio reikėjo Oliveriui.
- Tu nesi nuobodus, Oliveri, - atsiliepė. - Aš labai mėgstu leisti su tavimi laiką. Kalbėtis ir piešti. Jeigu Dori pasirinko futbolą, nereiškia, kad esi kažkuo prastesnis. Be to, neabejoju, kad ji būtinai norės pažiūrėti, kaip tau pasisekė nupiešti varlę.
Kaip tik jos berniukas ir nebenorėjo rodyti, o tai Dafydd visai nepatiko. Tai, kad jis išdrįso paprašyti burtais atgabenti piešinį, reiškė labai daug. Būtų pirmas žingsnis didesnio pasitikėjimo savimi link.
- Manau, bus geriausia, jeigu leisime spręsti Dori, - vėl prabilo velsietis. - Jeigu ji paprašys, bus sąžininga parodyti, nes jau kaip ir pažadėjai. Jeigu nepaprašys, nekišime, nes gal jai iš tiesų neįdomu. Ar gerai?
Glaudė prie savęs berniuką ir niekaip nenustojo savęs klausti: kas gi galėjo atsitikti, kad šitas vaikas yra toks jautrus? Negi visa tai atėjo iš jo paties? Tai suprasti buvo labai nesmagu, tad beliko tikėtis, kad Dori varlės nepamirš.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1817
  • Lytis: Moteris
Ats: Parkas
« Atsakymas #326 Prieš 9 mėnesius »
Mergaitiškas smūgis. Po velnių, aš gi ne vyras, mintijo, bet nusprendė nieko neatsakyti. Eliotas apžiūrinėjo kamuolį, o tamsiaplaukė laukė, kada gi jis spirs vėl. Prieš tai berniūkštis paaiškino, ką darys.
- Gerai! - mergina sušuko linktelėdama ir laukė.
Netrukus Eliotas kamuolį spyrė, o Dori bėgo. Kamuolį vaikėzas nuspyrė tikrai toli, Dori net paduso bėgti, į pabaigą gerokai sulėtėjo. Jau nežinia kada Mendel sportavo, tad prireikė minutėlės atsigauti.
- Aš... spirsiu... ten! - dar kiek padususi sušuko ir parodė.
Spyrė, bet kamuolys sustojo maždaug pusiaukelėje tarp Dori ir Elioto. Negi aš silpnesnė už dešimtmetį vaiką? Juk blokštą valdau puikiai. Juk turiu jėgos. Tiek muštynių tekę dalyvauti, kalbėjosi su savimi mintyse. Jautėsi kiek nusivylusi. Jau kitą kartą kai spirsiu, tai spirsiu...
O tada išgirdo ją. Ameliją. Ji tiesiog žviegė. Turbūt bet kuri mama būtų persigandusi ir ėmusi lėkti vaiko link. Tačiau Dori tik pasuko galvą pažiūrėti į tą pusę. Pamatė ant žolės užtiestą pledą, savo dukrų vežimėlį ir Dafydd, glaudžiantį prie savęs Oliverį. Kas ir vėl Oliveriui negerai? Kodėl jis neateina su mumis žaisti futbolo?
Dėl Amelijos nesijaudino. Ji visada rėkia. Dabar dvynių mama tik staigiai nusisuko tikėdamasi, jog Dafydd nepastebėjo, kad ji pasižiūrėjo. Aš tik dar kartelį spirsiu, o tu nuramink tą rėksnę, prašau, vyruti, kreipėsi ji į Dafydd savo mintyse.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 548
  • Taškai: 28
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #327 Prieš 9 mėnesius »
Nepaisant to, kad paspardyti kamuolį buvo visai smagu (nors šis žaidimas, žinoma, toli gražu neprilygo tikram futbolui), Eliotui iš galvos niekaip neišėjo tai, kad praėjusio susitikimo metu moteriškė su juo elgėsi labai bjauriai. Žinoma, ir pats nebuvo malonus savo broliui, bet moteris jų nepažinojo. Ir pasirinko būti draugiška tik su vienu iš jų. Taigi žaisti nebuvo taip gera, kaip galėtų būti.
Moteris nubėgo kamuolio link. Gal ji ir ne visai kvaila, nors netrukus pati šią prielaidą paneigė. Tik kvailys gali taip nevykusiai spirti kamuolį. Berniukas jau ruošėsi leistis ton pusėn, kur ji sakėsi perduosianti, bet kamuolys neatskriejo iki jo. Nevėkšla. Vis tik nužingsniavo iki kamuolio, o kažkam pradėjus žviegti net pašoko. Susidomėjęs apsižvalgė - garsas sklido iš tos pusės, kurioje liko tėtis, Oliveris ir tos dvynės. Negi tai viena iš jų?
- Net Ezra taip nerėkia, - nustebęs ištarė Eliotas, tačiau pastebėjo, kad Oliveris prisiglaudęs prie tėčio. Iš karto suprato, kas čia atsitiko. Šita moteriškė jį įžeidė. Brolis buvo labai jautrus, tad Eliotas žinojo situaciją. Nepatenkintas čiupo kamuolį ir priėjo prie moteriškės. Griebė jai už rankos ir pradėjo tempti tėčio ir kitų link.
- Tavo dvynukės verkia, - tarsi naujieną pranešė. Neslėpė, kad yra nepatenkintas. - Be to, tu privalai pažiūrėti Oliverio piešinį. Jis yra geriausias brolis pasaulyje. Jeigu tu jį ir toliau skaudinsi...
Sakinys liko neužbaigtas, bet galvoje jau pradėjo suktis mintys apie tai, kad prireikus jis atkeršys už savo dvynį.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 710
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #328 Prieš 9 mėnesius »
Kaip visada, tėtis žinojo ką daryti, kad jis pasijustų geriau. Taip, su juo tikrai smagu leisti laiką. Bet jeigu jis nėra nuobodus, kodėl Dori ir Eliotas kažką veikia atskirai? Tikriausiai ir tėtis mielai eitų žaisti su jais, bet reikia likti prie jo. Ir prižiūrėti tas dvi mergaites, kurios buvo vežimėlyje. Tai labai skaudino, bet vis tiek glaustis prie mylimiausio žmogaus buvo gera.
- Bet jie kitaip galvoja... - nesutiko pralinksmėti berniukas. - Ir gerai. Jeigu ji neprašys, aš tikrai nerodysiu varlės.
Neabejojo, kad kaip tik taip ir bus. Ji turbūt tiesiog pakankamai mandagi, kad paprašytų, tačiau iš tiesų futbolas žymiai smagiau. Oliveris netgi pasvarstė, kad ir jam reikėtų eiti pažaisti - gal pasidarys bent kiek smagiau. Bet kaip tik tuo metu kažkas pradėjo žviegti, ir dešimtmetį apėmė panika. Norėjo apkabinti tėtį ir taip pasislėpti nuo to triukšmo, bet ir taip jau buvo jį apkabinęs, ir tai visai nepadėjo. Siaubas tiesiog kaustė, ir berniukas ištrūkęs iš glėbio pabėgėjo gerokai tolyn. Vis tiek girdėjo tą siaubą keliantį garsą, tad atsigulė ant žolės ir susigūžęs užsidengė delnais ausis. Bet ir tai nepadėjo - panika niekur nesitraukė.
- Tėti? - negirdimai (bent jau palyginus su tuo žviegimu) išspaudė Oliveris. Jautėsi visiškai praradęs viltį, kad kada nors problemos išsispręs.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2006
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parkas
« Atsakymas #329 Prieš 9 mėnesius »
Kartais norėdavosi paklausti savęs, aplinkos ar Oliverio, kodėl jis renkasi save kankinti. Bet atsakymas visada ateidavo pats: berniukas šią sudėtingą savybę perėmė iš tėvo. Tai jis, Dafydd, apsunkino savo mažylio gyvenimą. Tik jis dėl to kaltas.
- Jie visai nebūtinai taip galvoja, sūnau, - ir vėl teko raminti berniuką. Tokios jo reakcijos tiesiog draskė širdį, ypač žinant, kad daugelį savybių Oliveris paveldėjo iš jo paties. - Daugeliui žmonių patinka įvairūs dalykai. Dabar jie smagiai praleis laiką žaisdami futbolą. Po to mielai pažiūrės tavo piešinį ir galiausiai užkąsime. Juk ir tu pats mėgsti veikti įvairius dalykus.
Nežinia, ar pavyko bent šiek tiek nuraminti mažylį, bet tada įvykiai pasisuko visiškai netikėta linkme: viena iš Dori mergaičių pradėjo garsiai verkti. Kur jau ten verkti - tą klyksmą turbūt girdėjo pusė Londono. Nutiko tai, ko ir reikėjo laukti - Oliveris pradėjo panikuoti. Dafydd jau norėjo pulti paskui jį - gal į nepažiūrėtą piešinį jis reagavo jautriai, bet triukšmo baimės kol kas valdyti galimybės nėra. Arba išaugs, arba ne. Vis dėlto kitas dalykas, kurio kiekvienas būtų laukęs, taip ir nenutiko - Dori negrįžo prie savo vaikų. Negali būti, kad negirdėjo to klyksmo. Dafydd buvo plėšomas į dvi dalis, bet vis dėlto jo sūnus buvo svarbesnis už viską. Bent jau tikrai svarbesnis už beveik nepažįstamos jauniklės vaikus.
- Dori! - šūktelėjo velsietis. Negalvojo apie tai, kad turbūt atrodo siaubingai nemandagus. Jo reikėjo jo sūnui. Nežiūrėdamas, ar mergina teikiasi pagaliau ateiti, nuskubėjo prie savo berniuko. Vis žvilgtelėdavo į vežimėlį, tačiau mintys buvo tik su Oliveriu.
- Aš su tavim sūnau, - pakėlęs jį nuo žolės ir vėl apkabinęs ištarė Dafydd. Glaudė jį ir stengėsi apginti nuo pavojaus, kuris, mažylio nuomone, jam grėsė. Dabar Dori tikrai pagalvos, kad jie kažkokie nenormalūs. Bet koks vis dėlto skirtumas? Nei ji draugė, nei netgi artima pažįstama. O štai Auris į šią baimę reagavo netgi labai normaliai.
- Šitas triukšmas tuoj baigsis, - tyliai ramino sūnų Dafydd vildamasis, kad taip ir bus. Šiaip ar taip, Dori turėtų pasirūpinti savo dukra.