[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ko gero, taip netikėtai užkalbindamas nepažįstamą žmogų išgąsdino ne tik save, bet ir jį. Tariamasis Senkleris net pašoko. Jeigu nesijaustų taip apsikvailinęs, Dafydd, ko gero, būtų netgi nusišypsojęs. Bet dabar juto tik įtampą ir apmaudą, kad prie jo priėjo. Gerai bent tai, kad nesuklydo - šis žmogus iš tiesų buvo Senkleris.
- Pažįstu jūsų... - čia Dafydd sutriko. Bijojo susipainioti. - Sūnų. Ir jo pusbrolį.
Iš to, ką Auris pasakojo, čia tikrai negalėjo būti jo tėvas. Bet kuriuo atveju Alaną irgi šiek tiek pažinojo, tad tarsi nepamelavo. Blogiau tai, kad šis Senkleris uždavė labai teisingą klausimą - lįsti prie nepažįstamų žmonių iš tiesų buvo labai jau keista. Ir Dafydd neįprasta. Ir kaip dabar paaiškinti, kodėl priėjo prie šio žmogaus? Tikslus pastebėjimas, kad jis elgiasi labai jau keistai, sutrikdė. Dafydd neatlaikė žvilgsnio ir nuleido akis. Reikėjo kažką sugalvoti. Alanas nebuvo jo draugas, tad gatvėje ar parke prieiti prie žmogaus ir domėtis jo savijauta būtų pernelyg nenormalu. Kad ir koks nenormalus žmogus ir tėvas buvo Dafydd Carwyn Llewellyn, šito net ir jam buvo per daug.
- Kurį laiką nieko iš jo negirdėjau, - pabandė vaikinas. Vengė užsiminti, apie kurį Senklerį kalba. Maža ką, dar paėmė ir ką nors supainiojo. Ką gali žinoti, gal priešais stovintis žmogus yra Aurio dėdė, bet ne Alano tėvas. Dafydd pernelyg gerai mokėjo susimauti. - Ir tiesiog pagalvojau... Na... Kadangi jus pamačiau... - tai buvo dar sunkiau nei velsietis įsivaizdavo. - pagalvojau pasiteirauti, kaip jam sekasi.
Tai skambėjo tiesiog siaubingai kvailai, ir Dafydd gailėjosi užviręs šitą košę. Nežiūrėjo į Senklerį, bet kartu ir bijojo tiesiog atsitraukti. Ką gi, ką tik sutiko dar vieną žmogų, kuris galvos, kad Dafydd Carwyn Llewellyn yra visiškas idiotas.

[Rolandas Senkleris]

Rolandui vis dar buvo neaišku ko nori iš jo šitas jaunuolis. Pokalbis jam atrodė visai beprasmis ir Senkleris panorėjo tuojau pat jį pabaigti. Bet mandagumas neleido tiesiog nueiti.
- O kuo gi vardu tas mano sūnus? - Pašaipiai paklausė. - O pusbrolių jis turi daug. Ne vieną ar du. - Kai paskui tas vyrukas bandė jam paaiškinti ko nori Rolandas atsiduso. Tas neužtikrintumas jį nervino.
- Mano sūnui ir jo pusbroliams einasi kuo puikiausiai. - Na jau ne. Visų tų nesąmonių nei neketino aiškinti šitam įtartinam žmogui. Rolandas nutarė, kad jis gal pažįsta Aurį. Jo nuomone tik Auris galėtų susidėti su tokiu keistuoliu. Alfredas ar Dominykas tikrai ne. Jų draugai buvo kitokie. O štai Auris pažinojo visokių keistų tipų. Ir dar Alaną amžiais velia į tas pažintis. Jei būčiau labiau jį prižiūrėjęs ir neleidęs Auriui tampytis jo po tas siaubingas vietas... Taip. Rolandas žinojo apie Lizdą. Kur atseit rinkosi menininkai. Rolando nuomone tokios vietos kaip Lizdas yra netinkamos Senkleriams.
- Ar dar ko nors norėtumėte paklausti? - Balse skambėjo truputis kandumo bei nekantrumo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ar galima išnykti ir daugiau niekada nepasirodyti šiame pasaulyje? Ne, žinoma, Dafydd visai išgaruoti nereikėjo. Jis reikalingas ir mylimas. Jo reikia žmonai ir šešiems mažyliams. Bet išnykti iš šito Senklerio akiračio būtų daugiau nei gerai. Kaip jis galėjo padaryti tokią nesąmonę? Dabar pareis namo nelaimingas ir susierzinęs, ir Mayra būtinai tai pajus. Gerai bent tiek, kad šį kartą daugiau nėra ko kaltinti - kaltas tik pats. Bet nuo kada jis kabinėjasi prie nepažįstamų žmonių?
Klausimas dar labiau sutrikdė. Tai galėjo reikšti labai daug dalykų. Galbūt jis nė neturi sūnaus, ir Dafydd visiškai apsikvailino? O gal jis tik bando išsiaiškinti, kas čia vyksta? Galiausiai nutarė iš viso nieko neatsakyti, ir Senkleris vėl prabilo. Ir, tiesą sakant, labai padėjo. Mylinčiam tėvui iškiltų klausimų, jeigu kas nors gatvėje pradėtų klausinėti apie jo sūnų, ar ne? Tai leido patikėti, kad nesusimovė - kad šis žmogus iš tiesų yra tas, kuriuo jį palaikė Dafydd.
- Alanui reikia jūsų, - pratarė velsietis nejučia atsakydamas į anksčiau užduotą klausimą. Tą suprato per vėlai, bet stengėsi negalvoti. - Turbūt nieko nežinote, jeigu sakote, kad jam sekasi kuo puikiausiai. Visai nevertinate sūnaus meilės, ar ne?
Staiga nutilo. Ne tik priėjo prie nepažįstamo žmogaus, bet dar ir pradėjo skaityti keistus moralus? Ką sužinojęs pasakytų Auris? O Mayra? Dabar viskas buvo dar blogiau, bet trauktis tarsi buvo per vėlu. Prieš pusmetį įvykęs pokalbis kažkodėl buvo labai svarbus, tad norėjosi įkalti šitam žmogui į galvą, kad jis reikalingas sūnui. Tik ar jis klausys?
- Ne, klausimų neturiu, - pasistengė nutaisyti užtikrintą toną. - Bet gerai pagalvokit apie savo sūnų. Jo gyvenimas nėra lengvas, bet tėvui tai nerūpi. Negi nenorėtumėte to pakeisti?
Dafydd pajuto, kad rausta. Buvo taip gėda, kad pagalvojo apie persikėlimą oru. Bet vis dėlto kažkas sulaikė, tad jis taip ir liko stovėti parke.

[Rolandas Senkleris]

Neprisiminė kada paskutinį sykį taip užvirė pykčiu. Na ne. Pastoviai pyko. Metai buvo bjaurūs. Bet dabar...
- Kas jūs toks, kad prieinate vidury gatvės ir pradedate man kažką aiškinti? - Nešūkavo žinoma. Juk nenorėjo pašalinių dėmesio. Norėjo, kad balse išvis nesijaustų intonacijų. Bet vis tiek buvo aiškiai jausti šaltumas ir pyktis.
Blogiausia, kad tie kaltinimai nebuvo iš piršto laužti. Bet vis tiek... Kaip Alanas drįsta nešti purvą iš namų? Niršo. Tai juk jų. Tik jų reikalas. Ir tikrai ne šito žmogaus. Kad ir kas jis bebuvo.
- Tai, kaip klostosi mano ir Alano bendravimas yra tik mano ir jo reikalas. - Jis pasakė, kad Alano gyvenimas nelengvas. Rolandas pagalvojo, kad gal yra dar kokia neganda, kurios nežino. Ne vien tie nesantuokiniai vaikai. Taigi paklausė. Nes bet kokia informacija apie sūnų jam visgi buvo svarbi.
- Ką turit galvoje sakydamas, kad jo gyvenimas nelengvas?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, tas žmogus supyko ar įsižeidė. O kas reaguotų kitaip? Argi pats Dafydd būtų patenkintas, jeigu prie jo prieitų koks nors nepažįstamasis ir pradėtų aiškinti, kad jis yra blogas tėvas? Tikrai ne - tokie žodžiai, ypač iš nepažįstamo žmogaus, jį be proto sukrėstų. Nors šis Senkleris tikrai nebuvo geras tėvas, galėjo reaguoti lygiai taip pat. To, ką žinojo apie šią šeimą, neužteko išvadoms daryti. Praėjusį rudenį Alanas buvo kaip ne savas, o ir Auris atrodė pasikeitęs. Gal iš tiesų jis ką nors suprato ne taip?
- Kas aš toks? Mano vardas Dafydd, esu Aurio draugas, - galiausiai nutarė atskleisti šiek tiek daugiau vaikinas. Jo vardas šiam žmogui tikriausiai nieko nesakė, ar bent jau taip tikėjosi pats velsietis. - Man jis rūpi, kaip ir jo pusbrolis. Dėl to ir priėjau.
Nejaukiai apsižvalgė po parką. Vylėsi, kad šito daugiau niekas negirdi. Eilinį kartą apsikvailino ir dabar nebežino, kaip išsisukti iš šios situacijos. Mayros šalia nebuvo - viską teks padaryti pačiam.
Kai Senkleris paminėjo Alano vardą, šiek tiek atlėgo širdis. Bent jau nesusimovė tiek, kad prieitų prie niekuo su draugu nesusijusio žmogaus.
- Žinoma, kad tai tik jūsų reikalas, - neprieštaravo Dafydd. - Tačiau kai paskutinį kartą mačiau Alaną, - nutarė nutylėti, kad tų susitikimų buvo vos du, - jis atrodė labai prislėgtas. Jam reikia tėvo ir jo meilės.
Nežinojo, kaip perteikti tai, ką norėjo pasakyti. Kažkokių jaunuolio gyvenimo įvykių nežinojo, tad tarsi neturėjo kuo pagrįsti savo žodžius. Bet tas vaikinukas tiesiog neatrodė laimingas. Kažin ar kas nors per tą pusmetį pasikeitė. O kad išsiskyrė su mergina, sakyti nenorėjo. Kadangi Senklerių santykiai, Dafydd žiniomis, nebuvo geri, nenorėjo per daug kištis. Ką gali žinoti, gal vyresnysis apie tą merginą nė nežino.
- Alanui labai reikia jūsų paramos, - dar pridūrė, nors įtarė, kad toks pasakymas šio žmogaus toli gražu neįtikins.

[Rolandas Senkleris]

Vardas jam nieko nesakė. Jokio Dafydd nepažinojo. Matyt jis net ne burtininkas. Auriui juk jokio skirtumo su kokiais pašlemėkais bendrauja. Jam juk visai nerūpi kur valkiojasi ir ką išdarinėja su visokiais. Tada prisiminė Gruodės tėvus. Tai kas kita. Mus susiejo problemos. Dėl žiobarų draugų pasiteisino sau. O gal kažkokiai įsivaizduojamai Senkleriškai garbei neleidžiančiai bendrauti su žiobarais.
- Klausykit Dafydd, tas rūpestingumas labai mielas iš jūsų pusės, bet tiesiog palikit ne savo reikalus ramybėje. Alanas turi namus, yra viskuo aprūpintas ir jam nieko. - Žodį nieko pasistengė pabrėžti. - Netrūksta. Gal ir atrodė prislėgtas, taip ir turi būųti, nes niekada neklauso ką aš jam sakau. Darydamas viską savaip prisidaro sau rūpesčių. Mudu kiek nesutariam. - Tai jau... taip nesutariam, kad net dūmai rūgsta. - Bet tuos nesutarimus jau kaip nors išspręsim. O dabar dėkui už rūpestį ir viso gero. - Tada apsisuko ir patraukė keliu tolyn. Aiškins dar man kažkoks pienburnis kaip gyventi. Reikės pasakyti Auriui, kad jo draugai laikytųsi kuo toliau nuo manęs.
Toli nenuėjęs apsisuko ir grįžo atgal. Atgal Rolandą parvarė pyktis.
- O jūs Dafydd, kad jau toks ekspertas ar pats turit vaikų? - Aišku ne. Ir todėl dedasi galinčiu man kažką aiškinti. Pridėjo mintyse.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Taip, šis žmogus buvo visiškai teisus. Dafydd tikrai turėtų palikti šitą situaciją ramybėje. Iš viso, kas jam užėjo, kai sugalvojo tiesiog prieiti prie nepažįstamo žmogaus? Argi Alanas Senkleris jam tiek svarbus, kad dėl jo kalbina žmones gatvėje? Jis, bendrauti itin nemėgstantis ir vengiantis vyrukas? Kaip paaiškinti šitam žmogui, kodėl tai padarė? Niekaip negalėjo to pateisinti, mat ir pats neįsivaizdavo, kodėl nutiko tai, kas nutiko.
- Bet... - pradėjo velsietis, bet Senkleris, laimei, sugalvojo nueiti. Toks variantas buvo pats geriausias. Galima paslėpti šitą gėdą ir keliauti namo. Deja, ne. Ne namo - Dafydd prisiminė, kad vis dar yra darbo diena. Taigi teks keliauti į banką. Jau sukosi tai ir padaryti, kai išgirdo, kad kažkas priėjo. Nustebo supratęs, kad tai ne kas kitas, o Senkleris. Negi jis vis dėlto norėjo tęsti šitą keistą pažintį? Nors tokia čia ir pažintis, jeigu nė vardo nežino. Tiksliau, Auris jį gal ir buvo minėjęs, bet dabar tikrai nebūtų galėjęs pasakyti.
Klausimas buvo netikėtas, bet kartu ir mielas. Vaikai buvo viena iš nedaugelio sričių, kur Dafydd galėjo didžiuotis savimi. Vis dėlto ne kiekvienas trisdešimtmetis gali pasigirti šešiais nuostabiais mažyliais.
- Turiu, - neslėpdamas to pasididžiavimo atsakė į klausimą. - Ir darau viską, kad santykiai būtų kuo tvirtesni. Nė kiek neabejoju, kad net ir sulaukę paauglystės mano vaikai ir toliau mylės tiek mane, tiek mamą. Be to, žinau, ką reiškia prarasti mažylį.
Čia staiga nutilo. Gal nereikėjo išsiplepėti, kad žino ir tą istorijos dalį? Pasidarė labai nejauku. Kalbėti apie savo netektį vis dar buvo sunku. Ką gali žinoti, kaip reaguos šis keistas žmogus? Ar reikėjo atsiprašyti? Ko gero, ne. Geriau jau apsimesti, kad sunki tema nebuvo paliesta. Taigi Dafydd kaltai nuleido akis į žemę ir nejučia susigūžė. Laukė audros, kuri jo įsivaizdavimu, dabar turėjo griūte užgriūti.

[Rolandas Senkleris]

- Tai sveikinu. - Piktai pasakė. Po galais, tai dar ir šitai. Pasirodo, kad tas žmogėnas turi vaikų ir todėl sugalvojo paauklėti mane kaip elgtis su saviškiais. Pala, ką jis dar pasakė? Viduje sukunkuliavo pyktis ir skausmas. Tai Auris arba Alanas vaikšto ir plepasi su visokiais neaiškiais tipais apie tokius dalykus? O gal jis tiesiog taip pasakė. Nieko nežinodamas ėmė ir pataikė į patį skaudžiausia dalyką koks galėjo nutikti.
- Tada išties gaila, kad žžinote ką tai reiškia. - Ištarė slogiai. Nužvelgė jį niūriai. vyrukas gūžėsi. Atrodė susidrovėjęs, sumišęs. Rolandas nežinojo. Keistuolis. Iš kur Auris traukia tokius tipus? Stebėjosi Senkleris.
- Prarasti vaiką tai tas pats, kas išrauti sau sielos dalį. O savo dukters aš net... - Nutilo. Varge, ne. Nei už ką neketino dabar kalbėtis su nežinia iš kur ir kodėl priskretusiu žmogumi apie tai, kad beveik nepažino mirusios dukters. Kad nedavė jai laiko. Verčiau jau užsikasdavo darbbe. O dabar to laiko dukrai ir nebegalėjo skirti. O Alanas tolte tolsta. Ir kažin ar pavyks jį sugauti. Užsimąstęs regis net pamiršo tą jaunuolį stovintį šalia. Jis pasiliks namie. Kur dėsis su dvyniais? Per tą laiką mes atrasime kelią kaip vėl suartėti. Jis vieną dieną supras, kad to noriu už viską labiau.
- Ar seniai pažįstat Alaną?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ką gi, šitas Senkleris turbūt tikėjosi, kad Dafydd vaikų neturi ir aiškina kitiems, kaip juos reikia auginti. Bet ne. Kad ir koks prastas, bet jis vis dėlto buvo tėvas. Norėjo išdidžiai dar ką nors pridurti apie savo nuostabius mažylius, bet nespėjo - Senkleris atsakė į be reikalo ištartus žodžius. Ir, maža to, gerokai sudomino.
- Jūs savo dukters - ką? - nepraleido progos paklausti. Elgėsi labai sau nebūdingai. Ir žinojo, kad vėliau dėl to save grauš. Bet, pasirodo, tiek Auris, tiek jo pusbrolis rūpėjo labiau nei Dafydd būtų pagalvojęs. Jie jam ne šeimos nariai, tačiau vis tiek užėmė keistai didelę gyvenimo dalį. Ypač Auris, tačiau kartu su juo - ir tas įdomus jaunuolis.
Aišku, Senkleris vyresnysis turbūt daugiau nieko nesakys. O ir kodėl turėtų? Jeigu kažkas priskrestų prie paties Dafydd, jis nežinotų kur dėtis iš nerimo ir nejaukumo. Tikrai neatvirautų apie prarastą mažylį. Kodėl dabar tikisi, kad su juo kažkas kalbės? Tuo labiau, kad jis nė nevertas turėti draugų ar mylimą šeimą. Jau norėjo atsiprašyti šito žmogaus ir eiti sau, bet išgirdo dar vieną klausimą. Tai kiek nustebino - tarsi parodė, kad Senkleris nenori nutraukti šito keisto susitikimo.
- Aurį pažįstu seniau. Jau keletą metų, - kiek pasvarstęs atsakė. - Su Alanu susipažinome per Aurį. Kartu ėjome į meno galeriją. Tai buvo gal prieš porą metų. Jis man pasirodė esąs labai malonus ir išauklėtas jaunuolis. Mano sūnui jis taip pat patiko, abu pasinėrę į dailę.
Dar ir pliurpti pradėjo. Tai buvo dar labiau netikėta, tačiau Dafydd jau nustojo analizuoti tokius dalykus. Šiandien jis elgėsi tiesiog keistai.
- Bet jam labai trūksta tėvo, - nesusilaikęs vos girdimai pridūrė.

[Rolandas Senkleris]

- Nieko, nesvarbu. - Ne. Ir dar kartą ne. Jis nesiaiškins šiam žmogui. Bet kažkas, kas veikė prieš sveiką protą ėmė ir pasakė.
- Labai svarbu vaikams skirti kuo daugiau laiko. Ir kartais tai supranti tada, kai netenki jų. - Gana. Kodėl jis apie viską kalba šitame parke su Aurio draugužiu? Aurio draugai buvo nepatikimi vėjagalviai. Jie jam nepatiko.
Aš tiesiog labai pavargau. Pagalvojo Rolandas. Nuo visko. Gal reiktų tiesiog paimti iš kur nors laiko atsuktuvą, atsukti viską į laiką, kai Alanas gimė ir tada pakeisti kažkaip. Gal net pavyktų Frederiką išgelbėti nuo mirties? Tu jau rimtai kraustaisi iš proto...
- O taip, Alanui patinka dailė. - Bent jau meno galerijose bastosi, o ne visokiose landynėse kaip seniau. Pagalvojo apie Aurį ir jo mėgstamas vietas leisti laiką su draugeliais.
Ir vėl išgirdo apie tai, kad Alanas atrodo mandagus ir panašiai. Tai jam sakė Dori,kai ją sutiko tą pirmą dieną ir atkraustė į dvarą. Kaip gerai kad jis toks yra. Tik deja tai, koks yra Alanas nėra mano nuopelnas.
- Labai smagu girdėti. - Ištarė kažkokią standartinę frazę. Tada pagalvojo, kad gal jam reikėtų pasidomėti tuo minėtu sūnumi.- O kiek jūsų sūnui metų? - Bet paskui vėl prasidėjo aiškinimai apie tai, ką ir pats Rolandas žinojo.
- Taip. Bet aš nežinau kaip su juo bendrauti. Gal jau per toli nueita ir aš nebegaliu kažko pakeisti. - Jo paties elgesys taip nustebino Rolandą, kad taip ir liko stovėti. Nors smegenys liepė eiti. Nuo kada jis kalbasi su nepažįstamaisiais apie tokius dalykus? Bet gal vertėjo. Gal šitas žmogus geriau pažįsta Alaną nei Rolandas ir gal verta dar čia truputį pasilikti. Galbūt pavyks ką nors išgirsti apie Alaną ir suprasti kodėl jie vėl beveik nebendrauja.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Alano tėvas nenorėjo šnekėti apie prarastą dukterį. Tai buvo visai normalu, ir Dafydd neketino šio žmogaus kaltinti. Kažkuria prasme Senkleriui buvo sunkiau - jis savo vaiką pažinojo. Jis pats prarasto sūnelio nespėjo palaikyti ant rankų. Be galo jį mylėjo, tačiau neturėjo galimybės tai pasakyti ir parodyti. Tad galbūt vis dėlto sunkiau yra jam? Et, ko gero, tokių dalykų geriau nė nelyginti. Esmė ta, kad Senkleris dar gali padaryti kažką, kad jo santykiai su Alanu taptų geresni. Kaip ir jis pats gali nuveikti daug, kad taptų geresniu tėvu.
Džiaugiuosi, kad bent tą žinai apie savo sūnų mintyse ištarė Dafydd, kai Senkleris pareiškė, kad Alanas mėgsta dailę. Atrodė akivaizdu, kad šitam žmogui sūnus rūpi, tad kodėl nesistengia padaryti kažko daugiau? Tai, žinoma, buvo tik jų reikalas, bet draugo pusbroliui padėti norėjosi. Tiesiog privalu išaiškinti šitam žmogui, kad... Kad ką? Ką jis gali aiškinti pirmą kartą matomam vyrui?
- Mano vyriausiems yra devyneri, jie dvynukai, - kiek daugiau nei buvo klaustas paaiškino Dafydd. Apie šeimą tikrai galėtų šnekėti nuolatos, tad nepraleido progos tai ir padaryti. - Jie, žinoma, žymiai jaunesni už Alaną, bet vis tiek galima palyginti. Puikiai jaučiasi, kai vaikams trūksta dėmesio. - Čia staiga nutilo. Neketino pasakoti apie Elioto nepasitenkinimą. Tada šitas Senkleris tikriausiai nepraleis progos pats išrėžti keleto pamokslų.
- Alanas jau ne vaikas, bet dar labai jaunas. Viską dar galima sutvarkyti, - dar pridūrė, nors toli gražu nebuvo dėl to tikras. Atrodė, kad net ir su Eliotu puikiai niekada nebesutars. Būnant dviese viskas gerai, bet jeigu tik kartu yra ir Oliveris, viskas labai pasikeičia. - Pabandykite. Pamatysite, kaip jam tai patiks, net jeigu atvirai to nepasakys, - draugiškai pasiūlė. Vis dar nesuprato, kodėl daro tai, ką daro, bet taip ir liko stovėti parke.

[Rolandas Senkleris]

Vyriausiems? Tai šis žmogus turi daugiau nei vieną sūnų? Rolandas dar kartą jį nužvelgė. Ir vis tiek šitas vyrukas dar atrodė gana jaunas. O gal jis klydo ką čia žinosi.
- Ar turit daugiau nei du vaikus? - Na tiesiog puiku. Tai šitas pasirodo viso vaikų darželio ekspertas. Tik šito jam ir tereikėjo. Sutikti tokį žmogų. Bet dar vis liko ten dėl tos priežasties, kad galbūt galės daugiau sužinoti apie savo sūnų.
- Ir kaip jūsų nuomone aš turėčiau bandyti jį priversti bendrauti su manimi? - Pasistengė, kad nesijaustų irzulio jo balse. Bet abejojo, kad tai pavyko nuslėpti. - Manot nebandžiau? Jis negrįžta namo. Per atostogas. Šiais metais. Jis grįžta pas Aurį. Auris yra atskira šeimos istorija ir jau seniai negyvena dvare. Tai štai Alanas savo laiką leidžia pas Aurį. Į mano laiškus neatsako. Tai ką aš turėčiau daryti? Man atrodo, kad nuėjau per toli ir kažin ar galėsiu kažką pakeisti. - Norėjo ir daugiau pasakyti. Tarkim tai, kad savo tėvišką vaidmenį užleido. Atidavė Auriui jau labai seniai. Kad per daug prišnekėjo seniau, kad pats nutolino Alaną nuo savęs. Bet jau šito būtų tiesiog per daug.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažkodėl tai, kad Alano tėvas susidomėjo jo vaikais, pradžiugino. Dafydd užsigalvojo apie tikrai ne du savo mažylius ir nejučia nusišypsojo. Neketino atskleisti, kad nuostabių vaikų turi netgi šešis, tačiau jau išsipliurpė, kad jų yra ne du, tad dabar meluoti tiesiog nebūtų prasmės.
- Taip, turiu daugiau, - visiškai ramiai atsakė Dafydd ir mintyse išvydo visų jų veidus. Ir kas būtų patikėjęs, kad Llewellyn šeima bus tokia didelė ir nuostabi? Bent jau tikrai ne tą pavardę sūnui atkišusi motina.
Netrukus žodžiai pasipylė kaip šaltas dušas. Dafydd klausėsi Alano tėvo ir bandė suprasti, kaip jaustųsi, jeigu atsidurtų panašioje padėtyje. Kas bus, jeigu kuris nors iš jo mažylių nutars, kad nenori turėti nieko bendro? Kadaise pažadėjo sau, kad tokiu atveju išeitų. Bet ar dabar pajėgtų tai padaryti? Negalvok apie tai! mintyse sau liepė.
- Manau, jums reikėtų priversti Alaną susitikti. Auriui jis tikrai rūpi, tad neprieštaraus padėti. Paklauskite Aurio, kada Alanas yra pas jį namuose, ir tiesiog ten nuvykite, - kalbėjo Dafydd. Jis tikrai nebuvo tas žmogus, kuris turėtų dalinti tokius patarimus. Ir kaip sugebėjo įsivelti į šitą situaciją? Ir kodėl vis dėlto šitas Senkleris vis dar yra čia? Vadinasi, jam rūpi. Vadinasi, Dafydd klaidos nepadarė. Galbūt net išties sugebės padėti vienintelio draugo pusbroliui ir kartu - pačiam draugui?
- O kaip jums sekasi bendrauti su Auriu? - staiga paklausė. Pradėjo galvoti, ar jis kada minėjo apie santykius su pusbrolio tėvu (dėde?). Gal ir ne, o gal Dafydd jau susipainiojo visoje šitoje situacijoje. - Jie abu yra geri žmonės, - nei šį, nei tą leptelėjo velsietis ir sutrikęs nuleido akis. Dabar tai jau tikrai nusišnekėjo.

[Rolandas Senkleris]

Vaikų skaičius nebuvo atskleistas. Bet Rolandas nutarė, kad turbūt tai yra tiesa. Kažin ar šitas keistuolis melavo.
Paskui gavo labai paprastą ir kuo logiškiausią patarimą. Kodėl pats to niekada nedarė? Gerai negalėjo pasakyti. Gal bijojo baisaus konflikto. Gal bijojo, kad pats prišnekės dar daugiau kokių nors dalykų, kurie dar labiau juos nutolins.
- Taip. Auris tam tikrai neprieštarautų. - Jautėsi suglumęs. Kodėl žinodamas kur sūnus leidžia dienas ten nenuvyko. Elija tarkim susitikdavo su juo mieste ar dar kur. O jis ne. Kodėl? Gal visgi nenorėjo taikytis taip smarkiai, kaip atrodė? Tikrai ne. Bet štai dabar juk mes gyvename po vienu stogu. Dėl to, kad jau taip reikia. Dėl tų vaikų. Dabar juk galime kalbėtis kiek norime. Bet...
Jie aišku bendravo. Bet formaliai. jis pats irgi nesistengė aiškintis kas ir kaip. Dabar Rolando galvoje iškilo didžiulis klausimas. Kodėl jis nieko nedaro. Nors galėtų.
- Su Auriu? - Pratarė atklydęs iš savo apmąstymų.
- Ar tikrai gerai pažįstat Aurį? Jei taip, tada turėtumėt žinoti, kad nebendrautume jei ne Alanas. Jis tikrai nenorėtų palaikyti ryšių. Mano biografija šeimos klausimais tikrai nežiba. - O ne. Savo sūnumi ar sūnėnu susirūpino tik prieš porą metų. O iki tol jie buvo, bet kažkur toliau nuo jo. Būčiau pasmerkęs Aurį mirti. Jei ne Elijos kalbos būčiau nieko nedaręs, kai jis susiriejo su Dolohovais. Dingtelėjo mintis. Ir vėl pasijuto siaubingu žmogumi.
-  Ar jūs apie Aurį žinote ką nors tikro? Žmonės bendraujantys su Auriu sako, kad jį pažįsta, kad jie draugai. Bet tai netiesa. Tie kurie žino apie Aurį ką nors tikro ir su kuriais jis tikrai galėtų tapti draugais būna pamiršti. Auris juos palieka. Nustoja bendrauti. Taip buvo seniau. Manau yra ir dabar. Kažin ar pasikeitė. Tai turbūt mūsų klaidos. Mano ir Elijos. Mes turėjome Aurį auginti kaip savo sūnų. Bet mes jį apleidome. - Dabar Rolandas tikrai nesidžiaugė dėl to kaip jie gyveno seniau. Dabar dažnai galvodavo kaip galėjo leisti viskam dėtis. Bet Auris jau buvo suaugęs žmogus. Ir kažin ar Rolandas galėtų su juo kalbėtis apie praeitį. Kaip galėtų priversti Aurį kalbėtis? jis atsistotų ir išeitų. Bet ar tu kada bandei su juo kalbėtis? Uždavė sau klausimą.
- Tai taip keista, kad veliuosi su jumis į kalbas tokiomis temomis. - Išsakė mintį garsiai. O tylomis pagalvojo. Nors gal ir ne keista. Man reikia kažkaip susigražinti šeimą. Galbūt šitas žmogus tikrai neblogai pažįsta Aurį ir Alaną. Ir galbūt visai verta atvirai kalbėtis.
- Ką Alanas jums pasakojo apie mūsų nesutarimus? Ar išvis pasakojo ką nors?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažkodėl į galvą atėjo prisiminimas apie tai, kaip prieš daugybę metų stotyje nupirko Mayrai suknelę. Pardavėja buvo labai keista ir švaistėsi visiškai netinkamais komentarais apie jo išvaizdą. Tai labai skaudino ir graužė. O dabar pats elgiasi lygiai taip pat. Tai ne jo reikalas, kaip šis žmogus bendrauja su savo šeima. Nepaisant to, kad priėjo jausdamas susirūpinimą Auriu ir jo pusbroliu, nebuvo tikras, kad draugas būtų patenkintas. Gal pareikštų, kad Dafydd neturi teisės kalbėti tokiomis asmeniškomis temomis su nepažįstamu žmogumi?
- Neabejoju, kad jis ne tik neprieštarautų, bet ir mielai jums padėtų, - užtikrinčiau nei jautėsi pratarė Dafydd. Pradėjo svarstyti, ar nereikėtų tiesiog išeiti. Kol kas viskas buvo itin keista, bet sekėsi ne taip jau ir blogai. Deja, atrodė, kad situacija baigsis jo pažeminimu. Nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl yra dėl to visiškai tikras, bet nė kiek neabejojo, kad bus būtent taip.
Netrukus Senkleris pradėjo kalbėti apie Aurį. Visai nenustebino - lygiai taip pat draugas kalbėdavo apie save. Nepaisant visko, Dafydd ir toliau jį vadino draugu. Šį faktą Auris įrodė ne kvailais žodžiais, o darbais. Norėjosi atšauti, kad ne kas kitas, o Alano pusbrolis sutiko nueiti į kapines aplankyti sūnelio kapo. Bet tai buvo pernelyg skaudu ir asmeniška. O jeigu šis žmogus netiki, kad jo sūnėnas gali būti draugas, tai jau ne Dafydd problema.
- Auris ieško priežasčių nustoti visus pamiršti, - neabejodamas, kad taip ir yra, pasakė velsietis. Įdėmiai pažvelgė į Alano tėvą. - Galbūt to pats nesupranta. Bet jam labai reikėtų šeimos palaikymo. Apie jį žinau pakankamai, kad galėčiau jums tai pasakyti.
Čia Dafydd nutilo. Nejučia susimąstė apie tai, kad negali būti tikras, ar tikrai jau tiek daug žino apie Aurį. Taip, kartais bendravimas būdavo tikrai asmeniškas, bet gal per daug pradėjo vertinti šitą draugystę? Ar nebus taip, kad nukentės pats?
- Nežinau, ar turėčiau pasakoti apie tai, ką jis man kalbėjo, - nelabai noriai atsakė į dar vieną klausimą. Tiesa, jis tarsi parodė, kad iš tiesų yra galimybė padėti Senkleriams. Taigi kiek pasvarstęs pratęsė: - Alanas jaučiasi taip, tarsi jums neįtiktų. Tarsi jūs matote kažkokį sūnaus vaizdą, o jeigu jis to vaizdo neatitinka, aiškiai tą parodote. Vaikams ir paaugliams reikia tėvų meilės. Pasakykite sąžiningai - ar jūsų sūnus tai gavo? Kai paskutinį kartą susitikome, jis...
Sakinys taip ir liko neužbaigtas. Po kiek laiko Dafydd mintyse pratęsė: Jis buvo pernelyg panašus į mane. Negriauk savo sūnaus gyvenimo.
Garsiai daugiau nieko nepasakė. Nuleido akis ir pradėjo galvoti, kokiu būdu dabar pasišalinti ir neapsikvailinti.