0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 163
Ats: Parkas
« Atsakymas #255 Prieš mėnesį »
Regis, Auris nesiruošė kaltinti Juzefo. O gal tai ir padarys, tik ne dabar. Dabar tam nebuvo tinkama nei vieta, nei metas. Lavonas dingo, o draugelis paklausė, ar plikšius sveikas. Šis tik linktelėjo. Ir taip susimovė kovodamas su tuo dabar jau negyvėliu, tad tikrai nesinorėjo pripažinti, jog viską skauda.
Juzefas taip pat priėjo prie likusio nelaimėlio. Tačiau kai Auris uždavė jam klausimą, tasai vietoj to, kad atsakytų, tik iškvošė:
- Nei nemanyk, kad pasakysiu, - ir pabandė spjauti Auriui į veidą.
Levinso akys automatiškai nukrypo į vaikus. Kai mėlynakis nudėjo tą vyrioką, mergiotė ėmė rėkti. O kas bus dabar, jeigu Auris kankins užpuoliką bandydamas išgauti informaciją? Ar ne per daug žiaurybių dabar Dori su Alanu prisižiūrėjo?
Juzefą aplankė kaltė. Jis ėmė gailėtis, jog panaudojo nužudymo užkeikimą vaikų akivaizdoje. Juk galėjau pasielgti kitaip. Galėjau jį kad ir sustingdyti, surišti. Atimti jo lazdelę. Ir pašalinti vėliau. Kai niekas nematys, mintyse galvojo beplaukis.
Galiausiai jis priėjo prie vaikų. Atsitūpė šalia. Atsiduso. Suprato, kad Dori tikrai reikės į ligoninę. Gal ir Alanui reikės. Ką jie sakys hileriams? Kaip paaiškins, kur vaikai nukentėjo?
- Viskas bus gerai, - ramiu balsu tarė plikis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • IV kursas
  • *
  • 610
  • Taškai: 155
Ats: Parkas
« Atsakymas #256 Prieš mėnesį »
Kas labiau žeidė sielą ar viskas, ką išvydo ar Dori riksmas? Alanas tik žinojo, kad nebebus kaip seniau. Ne, pasaulis jam visai nepatiko. Bent jau jo pasaulis. Jis persikreipė, įskilo, dužo. Vaikinas negalėjo įsivaizduoti savęs besišypsant, besijuokiant ar tiesiog ramiai ir įprastai leidžiant laiką. Visi jį supantys žmonės yra blogi. Nusikaltėliai. Alanas pyko ne vien ant Dolohovų. Negalėjo suprasti kodėl Auris ir Juzefas neina iš čia. Kodėl nelekia į ligoninę, kodėl po galais neišgydo šitaip sudaužyto Dori veido? Užuot tuo užsiėmęs Auris ėmė kamantinėti tą surištą žmogų. O tai, kaip atsainiai pusbrolis pradangino negyvėlio kūną Alaną tiesiog pašiurpino. Lyg niekur nieko. Lyg tai būtų  Įprastas reikalas.
Aptirpusį ir vis tiek nenaudingą ledo gabalą jis nusviedė ant žemės. Neišmanė kaip paguosti Dori, nes tiesą pasakius šį kartą ir pačiam be galo reikėjo į ką nors atsiremti.
- Viskas bus gerai? - Vaikinas piktai pažvelgė į šalia atsiradusį Juzefą?
- Tu ką tik užmušei žmogų ir tau viskas bus gerai? Kas bus gerai? - Norėjo pasitraukti nuo jo ir patraukti Dori. Bet neturėjo jėgų.
- Jūs abu nesveiki. Tokie pat kaip ir tie visi kiti. - O argi ne? Jei Auris būtų ramiai gyvenęs, tai to net nebūtų buvę. Dolohovai pažįsta Juzefą, labai įdomu iš kur. Visi jie vienodi. Koks skirtumas už ką kovoja? Tą kartą troško jų daugiau nebematyti. Norėjo pabandyti pats iškeliauti iš čia oru ir pasiimti Dori, bet nemokėjo. Išlėkti iš čia troško taip desperatiškai, kad pakėlė paprastą akmenėlį nuo žemės. Velniop, jau geriau skristi iš mokyklos nei būti čia. Alanas nemanė žiūrėti ko imsis Auris bandydamas iškvosti tą žmogų. O ir aiškinti jam nebuvo prasmės, nes Auris niekada jo neklausė.
- Portus. Portus po galais. - Galėjo tą burtažodį kartoti ir kartoti, akmuo niekaip nevirto nešykle ir jis piktai sviedė jį nežiūrėdamas kur.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 431
Ats: Parkas
« Atsakymas #257 Prieš mėnesį »
O dabar tai prisidirbo. Jau visai prisiveikė tiek, kad nebežinojo ką vėliau reikės daryti. Čia aišku kalba ėjo apie pusbrolį ir Apie Dori. Auris prisiminė kaip sunkiai ji pergyveno tą vakarą, kai ją pačią užpuolė tie tipai ieškantys Vanesos.
Jam reikėjo išsiaiškint kas ir kaip. Bet žinoma tasai tipelis bandė darkytis ir neketino nieko jam pasakoti geruoju. Na O Auris neketino imtis nukryžiavimo kerų. Jau ir taip pakako visko...
- Imperio. - Reikėjo bandyti imtis švelnesnių priemonių.
- Pasakok, atsakyk į visus mano klausimus. Kas sieja tave su Dolohovais? Ko tau reikia iš Vanesos? - Jei tai neveiks, teks imtis ko kito.
- Juzefai, ar turi pas save namie tiesos eliksyro? - Gal galėtų jį prišaukti. Bet po galais kaip ilgai tas buteliukas keliautų iki šios vietos. O dar ir Alanas.
Na dabar tai jau atrodė, kad jie nutolo visiems laikams. Bet jau geriau taip nei jo mirtis. Auris vėl galvojo apie tą žalią blyksnį, kuris vos nenusinešė jo pusbrolio gyvybės.
Reikėjo greičiau dingti iš čia. Ką daryti su Simonu ir Grėte? Dabar buvo be galo palanki proga juos tiesiog nudaigoti. Bet Auris nepasijudino, kad tai padarytų. Nutarė, kad kai baigs kamantinėti tą žmogėną juos kur nors išsiųs su nešykle. O jau vėliau. O kas bus vėliau, tai jau pagalvos vėliau.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1216
  • Taškai: 52
  • Lytis: Moteris
Ats: Parkas
« Atsakymas #258 Prieš mėnesį »
Dori tiesiog įsikniaubė į Alano petį tarsi bandydama pasislėpti nuo visų šitų įvykių. Ji tyliai verkė ir nuo to veidą dar labiau skaudėjo, tačiau neverkti neišėjo. Šita diena buvo pati baisiausia jos gyvenime. Baisesnė už tą, kai ji sužinojo, kad žiobarai, kuriuos ji laikė trylika metų savo tėvais, Dori išsižadėjo. Baisesnė ir už tą, kuomet į ją pačią lėkė žalias žaibas ir ji turėjo bėgti. Šita diena buvo nesulyginama su ta, kuomet Auris kovojo su Dolohovais Senklerių dvaro kieme.
Tai buvo tikros pjautynės. Kova už būvį. Dabar jau Dori gailėjosi, kad paleido į Grėtę nukryžiavimo užkeikimą. Ir tas momentas, kai ji tai padarė, atrodė tarsi ne šiandiena. Šią akimirką į smegenis lindo keli faktai. Kad Dori veidas sužalotas, kad Simonas skęsta savo kraujuose ir nežinia, ar išvis yra gyvas, kad ką tik jos akivaizdoje buvo nužudytas žmogus.
Kai prie draugų priėjo Juzefas ir prabilo, keturiolikmetė sudrebėjo ir dar labiau prisispaudė prie Alano. Jis dabar atrodė vienintelis saugus prieglobstis, nors Mendel ir suprato, kad nei Auris, nei Juzefas jai nieko bloga nedarys. Tačiau kai prasidėjo visa šita kova, jie visi keturi buvo tarsi komanda, o dabar... Paauglei šiuo metu buvo per sudėtinga viską įvertinti ir visa, ką ji galėjo dabar daryti, tai jausti savo emocijas.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 163
Ats: Parkas
« Atsakymas #259 Prieš mėnesį »
Juzefas apstulbo išgirdęs Alano žodžius.
- Nesveiki? Mes nesveiki? Tai tavo giminaičiai nesveiki! - sušuko plikis. - Berniuk, tu nesuvoki, kad visai neseniai visi mes buvome per plauką nuo mirties. Šitas pasaulis gali būti žiaurus ir negailestingas. Aš neužmušiau žmogaus, o laimėjau kovą. Jeigu mes būtume palikę jį gyvą, gal dar šitą pačią naktį jis būtų susiradęs tave arba Dori ir nudėjęs. Tai tau būtų buvę geriau? Šito būtum norėjęs? Tu nesupranti, kur visa tai veda.
Levinsas jautėsi piktas. Jis rizikavo savo gyvybe dėl Dori ir Senklerių, o tas berniūkštis dar drįso reikšti nepasitenkinimą. O kai Alanas pabandė akmenį paversti nešykle, Juzefas staigiai išplėšė burtų lazdelę jam iš rankų.
- Šitą tau atiduos pusbrolis, - tarė.
Juzefas įdavė į rankas Auriui burtų lazdelę. O tada stebėjo, kaip surištas vyras reaguoja į užvaldymo užkeikimą.
- Ne tavo reikalas, suknista ryža utėle, - jis ir vėl spjovė kažkur į tolį. - Gal tu pabandyk, plikagalvi pusproti?
- Man rodos, turiu eliksyro, - pasakė Juzefas Auriui ignoruodamas tą nusikaltėlį.
Juzefas pokštelėjo ir pradingo, o atgal grįžo po kokių keturių minučių. Nieko nelaukęs per prievartą jis sugirdė tam tipui eliksyrą. Buvo sunku, nes reikėjo grumtis: Levinsas rankomis spaudė jam veidą, neleido prasižioti, bet nebuvo panašu, kad vyras padarys, ką reikia, todėl prireikė ir kerų pagalbos.
- Atsakyk į Aurio klausimus, - paliepė mėlynakis.
- Aš esu Robertas Olvičius. Esu pasamdytas ieškoti Vanesos, nes ta bjaurybė apsivogė. Turėjo Dolohovams parūpinti daiktus, nežinau, kas tai per daiktai, ir juos pavogusi paspruko. Nuo pat pavasario ieškom Delegardi. Manėm, kad dvare bus ji prisigėrusi jauninamojo eliksyro, o tik paskui sužinojom, kad ji turi dukrą, kurią ketinom paimti kaip įkaitę. Po to karto, kai susitikom apleistam name, tu ryža pele, - vyras ėmė raukytis žiūrėdamas į Aurį, - ir tu nesuradai Vanesos, tikriausiai net neieškojai, ar ne? Gyvulys. Mus pasisamdė Dolohovai, nes jiems reikėjo tavęs, tik kodėl, mes nežinom. Du šūviai vienu zuikiu, žinai, ir Senkleris, ir Delegardi. Žinojom, kad seniai esi prisidirbęs, tačiau niekas mums nesakė, ką. Oi, kaip Simonas apsidžiaugė sužinojęs, kad pasišovei surasti Vanesą! Jis sakė žinojęs, kad tu nieko nesiimsi, ir tai bus tik dar didesnis pretekstas tave nudėti. Tai dar ne pabaiga, Senkleri. Net jei pakasi mus visus, bus, kas tave suras ir pakankins taip, jog maldausi atleidimo.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • IV kursas
  • *
  • 610
  • Taškai: 155
Ats: Parkas
« Atsakymas #260 Prieš mėnesį »
Juzefas atėmė iš Alano burtų lazdelę ir jis pasijuto dar menkesnis nei seniau. Dabar jau negalėjo iš čia pabėgti. Šiaip ar su lazdele ar be jos negalėjo, bet dabar negalėjo dvigubai.
- Taip. Jūs visi ir mano giminaičiai visi jūs bepročiai. Tu užmušei žmogų. Kodėl jūs su Auriu nesikreipiat į aurorus? Nes bijot, kad pačius sukiš į Askabaną. - Šaukė net nelabai mąstydamas ką. Jį apėmė kažkoks virpulys. Norėjo nieko nebegirdėti ir išnykti kažkur į nebūtį.
Jautė, kad prie jo prisiglaudusi verkia Dori. Galėjo dabar tik ją apkabinti ir tyliai su ja laukti pabaigos. Šito beprotiško susidūrimo galo. Taip ir padarė.
Nors nenorėjo girdėti aplinkinių garsų vis tiek teko klausytis. Ir paskutiniai to žmogaus, kuris dabar kalbėjo dėl tiesos eliksyro pasakyti žodžiai jį privertė dar labiau susigūžti. Ar Auris turi daugiau priešų, ne vien Dolohovus? Kas bus Dori? O jeigu kas nors nutiks. Ji juk prieglaudoje. Tos mintys plūdo potvyniu ir jis negalėjo jų sustabdyti. Pasidarė bloga. Tuojau apsivemsiu. Pagalvojo. Bet paskui praėjo. Taip ir liko sėdėti ant žemės, apkabinęs Dori. Ir žinoma kartu su tomis visomis mintimis, kurios persekios jį ilgą laiką po šio išpuolio.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 431
Ats: Parkas
« Atsakymas #261 Prieš mėnesį »
Kad ir vaidino baisiausiai įniršusį ir žinantį ką daro. Viduje pamažu galvą pradėjo kelti visokios neigiamos idėjos. Kurios reikėjo pripažinti mėgdavo apnikti. Bet tik tada, kai būdavo išgėręs. Arba kokią bemiegę naktį.
Kas būtų, jei pasiduotų Dolohovams? Ar tada viskas apsiramintų? Ir jam ir... Na ir Alanui. Ir pagaliau to sąžinės balso nereikėtų klausytis. Ar mirtis jau tikrai toks siaubingas dalykas? Na ištraukė nelabai gerą gyvenimo kortą ir ką? Koks skirtumas? Ar tėvas mane prakeikė? Staiga pagalvojo. Ar tada, kai girtas rėkalodavo, kad negali manęs pakęsti už tai, kad primenu motiną atnešė visą šitą negandų lietų? Auris buvo be galo panašus į mirusią mamą. Turėjo tokias pat mėlynas akis, kurios labiausiai nervino jo iš proto išsikrausčiusį tėvą. Ir jis sakydavo, kad negali žiūrėti į Aurio veidą. Nesąmonė. tai mano sprendimai ir niekas kitas privedė iki šitos situacijos. Pagalvojo, kai Juzefas įspraudė jam į ranką pusbrolio lazdelę. Auris norėjo jam pasakyti, kad nekreiptų dėmesio į Alano šnekas. Kad jam šokas. Buvo labai gaila tų dviejų vaikų. Ne vaikų jau... Jie keliavo į suaugusiųjų pasaulį. Bet dabar atrodė visai pasimetę savo gyvenimo kelyje. Tiksliau pamesti. Dviejų suaugusių žmonių, kurie turėtų apsaugoti nuo tokių dalykų.
Visą tai apmąstė kol Laukė grįžtančio draugo. Ir jis netruko sugrįžti. Kai Juzefas sugirdė jam tą eliksyrą žmogėnas parodė savo nuostabų žodyną. Tie epitetai Auriui rūpėjo mažiausiai. Išgirdo istoriją, kurią daugmaž galėjo numanyti kiek pasukęs galvą.
- Ieškojau ar neieškojau Vanesos tai mano reikalas. Aš nevedu žmonių į skerdyklą. Maldausiu atleidimo? Už ką? Labai norėčiau žinoti kieno ir už ką aš turėčiau maldauti kažkokio atleidimo. - Vyras jam tik piktai nusišiepė.
- Patikėk, ateis dar laikas, kai padarysi viską, kad tavo košmaras pasibaigtų. - Auris nutarė, kad tai tiesiog paprasti skiedalai. Jie jam mažiausiai dabar rūpėjo. Čia jau buvo viskas daugmaž aišku. Reikėjo išgabenti iš čia Alaną su Dori.
- Ar Simonas ir Grėtė sakė tau apie žmones, kurie man padeda? Kurie dengia saugos kerais?
- Ne. Apie tai mes nekalbėjom. - Gavo atsakymą.
- Ar žinote kur šiuo metu gyvena Vanesos dukra?
- Aišku. Prieglaudoje.
- Ar ketinate iš ten ją paimti, kad galėtumėte šantažuoti vanesą?
- Paklausė dar vieno svarbaus dalyko.
- Ar nenori jo ko nors paklausti? - Užklausė Juzefo. Pats galvojo ar nepraleido kokio svarbaus dalyko, apie kurį reikėjo išsiaiškinti.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 163
Ats: Parkas
« Atsakymas #262 Prieš mėnesį »
Juzefas šaltu veidu žiūrėjo į kalbantįjį, nors iš tikrųjų viduje ėmė virti emocijos. Mūšis praėjo. Visi keturi - Juzefas, Auris, Dori ir Alanas - liko gyvi. Vaikai sužeisti, bet gyvi. Tai, ką kalbėjo tiesos eliksyru prigirdytas vyras, plikis įsivaizdavo, Auriui turėtų kelti didelį nerimą. Na, bent jau pačiam beplaukiui tai tikrai keltų. Žinojimas, kad jį kažkas medžioja ir nesiruošia sustoti.
- Nežinau, - atsakė kalbinamas vyras į Aurio klausimą. - Jeigu gausime paliepimą paimti, tada paimsime.
Juzefui pašiurpo sprandas. Jis pagaliau ėmė suvokti, kad trinasi su dviem gaudomais asmenimis. O jeigu ir pats Juzefas dabar rimtai prisidirbo? Galbūt kurį laiką reikėtų pasitrainioti išgėrus multisulčių eliksyro, mintyse pagalvojo.
- Neturiu jo ko klausti, - atsakė draugeliui žiūrėdamas į tą žmogų. - Tiesiog... Ką darysime? - dabar jau pažiūrėjo į Senklerį. - Su visais jais, - turėjo omeny šitą vyrą ir Dolohovus. - O ir juos greičiausiai reikės tempt į ligoninę, - pamojo paauglių pusėn.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 431
Ats: Parkas
« Atsakymas #263 Prieš mėnesį »
- Sakai jeigu gausi įsakymą? Kiek jūsų išviso yra? Kiek medžioja Vanesą? Kas jūs per organizacija? - Juzefas uždavė labai nuostabų ir logišką klausimą. Ką daryti su priešininkais? Auris neraukė ką. Žinojo, kad negali jų išdaigoti. Tai nervino. Juk turėjo tokią progą jais nusikratyti. Bet negalėjo. Nenorėjo nei kad Juzefas atliktų šį juodą darbą, nei pats negalėjo to padaryti dabar, kai čia buvo jo sąžinės balsas Alanas. O ir Dori.
Tada staiga pamatė, kad atsisėdo Grėtė. Ji juk buvo gabi ragana ir sugebėjo atsikerėti.
- Atsimink to vyro žodžius Auri. Tu dar prašysi pasigailėjimo ir atleidimo. O tu Levinsai verčiau bėk nuo šio žmogaus. Nes jis tau atneš tik karstą.- Tarė šaltai. Tada atsikėlė. Auris jos nelaikė. Norėjo viską baigti ir išnykti iš čia. Grėtė paėmė savo brolį už rankos. Tada tą kitą surištą tipą ir dingo oru.
- Turiu pažįstamą Hilerį. Reiktų ten nugabenti Dori ir Alaną. - Pratarė. Pečius užgriuvo didžiulis sunkumas. Juzefas ką tik užmušė žmogų, to nebūtų turėjęs daryti, jei ne visas šis reikalas. Jis dabar pateko į Aurio pavojų sūkurį ir Auris nežinojo kas jam pačiam dabar bus. Negalėjo prieiti prie Alano, nors norėjo. Bet negalėjo. Buvo visas apsitaškęs Simono krauju. Ir jam atrodė, kad Dori ir Alanas kažkur toli, užsitvėrę savo siaubo siena. Kad ne vien Dolohovai ar tie magai yra priešai, bet Auris ir Juzefas taip pat.
Auris norėjo padaryti paprastą dalyką, labai gerą ir patvarų. Susirinkti daiktus ir išvykti. Pasikeisti tapatybę. Pamiršti visą savo gyvenimą. Aišku negalės pamiršti, bet nebereikės daugiau dėl nieko rūpintis, tik dėl savęs paties.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 163
Ats: Parkas
« Atsakymas #264 Prieš mėnesį »
- Nėra atsakymų į tavo klausimus, Senkleri, - pikdžiugiškai išsišiepė vyras. - Mes dirbame po vieną arba su porininkais. Maniškį tu nudėjai, - pažiūrėjo į Juzefą. - Atsiimsi.
Juzefui šiurpas perėjo per kūną, bet jis to neparodė. Ar tikrai dabar ir jį ims medžioti kažkokia organizuota žudikų gauja? O dar ir Grėtė. Ji sugebėjo pakilti ir pagrasinti tiek Auriui, tiek perspėti Juzefą. Netrukus ji, vyras, prigirdytas tiesos eliksyru, ir Dolohovas iškeliavo oru. Auris netrukdė jiems to padaryti, o plikis nesijautė turįs teisę stabdyti, nors, tiesą pasakius, mielai būtų visus tris pašalinęs, nes tai būtų reiškę bent šiokį tokį saugumą: nebeliktų liudininkų. Tačiau lengva buvo Levinsui kalbėti. Vis dėlto du iš tų žmonių - Aurio giminaičiai.
- Tikrai? - nudžiugo dėl to hilerio, kiek buvo įmanoma nudžiugti šitoje situacijoje. - Gerai. Kur jis gyvena? Ten ir keliausime. Negalima rodytis jokiose įstaigose...
Juzefas priėjo prie Dori ir Alano.
- Aš žinau, kad sumautai jaučiatės. Tiek fiziškai, tiek psicholigiškai. Keliausime pas hilerį. Bet mes draudžiame pasakoti, kas įvyko. Leisite kalbėti mums. Supratot? - mėlynakio balsas skambėjo griežtai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1216
  • Taškai: 52
  • Lytis: Moteris
Ats: Parkas
« Atsakymas #265 Prieš mėnesį »
Aplink buvo taip ramu, jog Dori spėjo užsnūsti. Smegenys tarsi pačios norėjo atsijungti, nes joms buvo per daug sudėtinga įvertinti viską, kas čia įvyko. Atrodė, kad jeigu kas nors dabar ir vėl būtų juos puolęs, tamsiaplaukė tiesiog būtų gulėjusi ir leidusi su ja daryti ką nori. Prie jos ir Alano tikrai kažkas priėjo, bet tai nebuvo priešai. Tai buvo jis, žudikas. Juzefas. O ir aš nužudžiau. Juk aš nužudžiau Maksą, mintyse pagalvojo keturiolikmetė. Jeigu Alanas tai sužinotų, ar ir mane laikytų beprote?
Įprastai maištinga Dori linktelėjo į plikio žodžius.
- Aišku, kad mes nieko nesakysime, Juzefai, - per skausmus išlemeno. - Tik tegul kas nors sutvarko mano veidą.
Šiaip ne taip paauglė atsistojo. Po velnių, ji tikrai suknistai norėjo miego. Kad mažiau skaudėtų. Ir išsimiegoti.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • IV kursas
  • *
  • 610
  • Taškai: 155
Ats: Parkas
« Atsakymas #266 Prieš mėnesį »
Vyko pokalbis, kurio teko klausytis. Nors jis nenorėjo. Troško tylos ir saugaus kampo, bet viskas, ko norėjo buvo nepasiekiama. Negalėjo to pokalbio nesiklausyti, taigi užsikrovė dar daugiau minčių sau ant galvos. Bet tada pamatė, kad Grėtė laisva ir net neturėjo jėgų išsigąsti labiau ar saugotis. Ji nieko ir nepadarė, tik pažėrusi kelis grasinimus pradingo su savo šutve.
Tuomet prie jų priėjo Juzefas. Bet Alanas nesiteikė nieko jam atsakyti. Išvis nenorėjo kalbėti. O kam? JO niekas negirdi, neklauso, kokia prasmė aušinti burną? Norėjo, kad Auris jam pasakytų, kad viskas susitvarkys, ką nors, nors ir apgaulingo, bet jis tylėjo. Atrodė klaikiai. Kruvinas ir visiškai tolimas. Alanas atsistojo kartu su Dori. Laikė ją už rankos, dėl visa ko, jei reikėtų staigiai sulaikyti ar palaikyti.
Taip ir netarė nei žodžio. Taip pratylės kelias dienas. Užsidaręs savo mintyse. O dabar laukė, kol jie išvyks iš čia.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 431
Ats: Parkas
« Atsakymas #267 Prieš mėnesį »
Įsivyravo ramybė. Alanas ir Dori atsikėlė nuo žemės. Auris dar nežinojo, kad jo lauks kelios dienos siaubingos, beprotiškos tylos. Kadangi Alanas buvo įpainiotas į tą užkerėtą tinklą ir gana ilgai. Jam teks kurį laiką gydytis, teptis tepalu, kad neliktų randų. Auris pasiims jį į savo butą slaugyti. Taigi tada jo ir lauks tos siaubingos tylos dienos. Kurios kone išves iš proto. Prakalbins jį tik piešdamas kartu. Bet tai dar laukė artimoje ateityje.
Reikėjo juos visus iš čia išgabenti.
- Paruošiu nešyklę. - Pasakė. Dabar nenorėjo lėkti oru. Visai netroško. O be to reikėjo lėkti toli, o juk Juzefui ir taip jau dvikovoje kliuvo nemažai ir Auris nenorėjo jo apkrauti ilgu persikėlimu ir dideliu žmonių skaičiumi, kuriuos reikėjo perkelti.
Jis pagaliau priėjo prie visų. Atidavė Alanui jo lazdelę. Tada nuo žemės pakėlė paprastą medinę šakelę ir pavertė ją nešykle.
- Turime dvidešimt sekundžių iki išvykimo. Na, dėkit pirštus ant jos. - Tarė. O praėjus tam laikui parkas liko tuščias ir ramus. Pamažu čia vėl sugrįžo žmonės ir net nenumanė, koks siaubas taip neseniai vyko šioje vietoje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Auris Senkleris »