[Elijah Chris Dawson]

Elijah' us kiek nustebo, kada vaikinas jį paignoravo ties darbo klausimu, tačiau nelabai sureikšmino, galbūt Dafydd ta tema išties per daug nuobodi ir neįdomi. Nors kita vertus, koks skirtumas, juk ar vampyrui tai rūpėjo? Meh.. nelabai.
- Na taip, Luna, - išgirdęs dar sykį pakartotą savo merginos vardą sukluso. Nesuprato, kuo ši jam parūpo. Galbūt, jie pažįstami? Chris' as liko suintriguotas, - pažįsti? - Nedrąsiai paklausė, tačiau, kai šis taip sureagavo, ką Dawson' ui galvoti?
- Taip, aš amerikietis, - patvirtino šalimais buvusį vaikinuką, - o tu iš kur būsi kilęs? - Nužvelgė šį nuo galvos iki kojų, klausėsi jo akcento, tačiau tingėjo spėlioti, juk paklausti paprasčiau.
- Nekaltink savęs, nemanau, kad tu kaltas, o dėl kokios priežasties ji pateko į ligoninę? - Stengėsi būti kiek subtilesnis, mat žinojo, kad tai ne jo reikalas, tačiau tas smalsumas.. - Na aš omenyje turiu, diagnozė kokia? - Patikslino savo pateiktą klausimą, kitaip jį įformindamas, galbūt, taip bus aiškiau ar paprasčiau suprasti.
Išgirdęs padėką nuoširdžiai linktelėjo, o išgirdęs sekantį klausimą - šyptelėjo.
- Nuolat man tenka, - papurtė galvą į šonus, - ji labai dažnai įsivelia ten, kur.. Ech.. nederėtų, - gūžtelėjo pečiais, gal net kiek susirūpino, tačiau blogas mintis nuvaikė į šalį ir vėl grįžo ties Dafydd.
- Na, matai, knygos ir liks knygomis, sausa teorija, prikimšta bereikalinga informacija.. - Prisiminęs Hogvartso laikus, nusipurtė, - patikėk, aš irgi, ten grįšti nenorėčiau..

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, nepavyko pakankamai greitai nukreipti dėmesio nuo ne itin mėgstamo vardo: Elijah iš karto sukluso, kas privertė Dafydd jaustis nepatogiai. Tiesą sakant, Luna nebuvo labai jau ypatingas vardas, tai tiesiog negalėjo būti tas pats žmogus.
- Vaikystėj teko susidurti, - nesmagiai jausdamasis pamelavo vaikinas. - Bet ne, tai negali būti ta pati mergina.
Raudonplaukis susimąstė. Galėjo atrodyti, kad tiesiog pasinėrė į prisiminimus, nors iš tiesų jis tik galvojo, ką daryti. Nebuvo tikras, ar dar verta tęsti šį sudėtingą pokalbį. Nelaimei, netrukus atskriejo dar vienas klausimas. Apie gimtinę Dafydd šnekėti nemėgo, tad tik trumpai tarstelėjo:
- Iš Velso.
Mintimis sugrįžo į tą kartą, kai ten lankėsi paskutinįsyk. Žinoma, tai buvo su Mayra. Ilgesys vėl užgulė širdį. Sunkiai atsidusęs raudonplaukis išgirdo dar daugiau žodžių iš Elijah.
- Ką tu gali žinoti?.. - tyliai pratarė auroras. Gal jis, Dafydd, ir nebuvo kaltas, tačiau įprotis manyti būtent taip buvo pernelyg giliai įaugęs vaikinui į kraują. - Dar nežinome, - pridūrė jis. Vėl teko meluoti, bet argi malonu naujam pažįstamam prisipažinti, kad žmona išsikraustė iš proto? O šiuo momentu Dafydd manė būtent taip, tik vylėsi, kad tai yra laikina.
- Galbūt tau reikėtų veltis su ja? - pasistengė šyptelėti Dafydd. - Galėsite praleisti daugiau laiko kartu, o tu ją - nuolat saugoti.
O kur pats buvai šitiek laiko? Nekviesta mintis perskrodė vaikino smegenis. Juk ištisus tris mėnesius Mayra turėjo manyti, kad teks vaikus auginti vienai! Dafydd pakėlė akis, tačiau jautėsi pernelyg įsitempęs, kad galėtų tęsti pokalbį. Bent jau ne apie Hogvartsą.
- Gal žinai kokių gerų vietų Londone, kur galima ramiai pasivaikščioti? - staiga paklausė jis. Labai vylėsi, kad galės pasiimti Mayrą ir, ko gero, dvynukus ir kur nors visi kartu išeiti. Kaip bet kuri normali šeima.

[Elijah Chris Dawson]

  Kalbėti apie sužadėtinę su nepažįstamuoju nebuvo per daug malonu. Galiausiai Elijah nieko nebeatsakė į šalia žingsniuojančio vaikino žodžius. Juk pasaulis platus ir tų Lunų tikrai ne viena. Tad ir šįkart jie negalėjo kalbėti apie tą pačią merginą. Neįmanoma. Nors, kita vertus, jei tai tas pats asmuo - likimas pokštininkas ir to nepaneigsi.
  Dafydd baimę atvirumui vampyras būtų pajautęs ir iš tolo. Ta keista baimė atsiverti slėgė didelę dalį žmonių, tačiau, galbūt ji yra pagrįsta, juk šiais laikais pasitikėjimas - per daug brangus ir jo reikia nusipelnyti.
- Man nereikia žinoti, aš matau ir jaučiu, tu į tokį nepanašus, negali būti kaltas, spėju, kad tu esi įpratęs save kaltinti, bet čia tik pastebėjimas, - nors raudonplaukis buvo uždaras, tačiau kai kurie atsakymai buvo aiškūs, juk akivaizdu, kad jis myli savo žmoną ir jos ilgysi. Tad nuskriausti jos negalėtų, kaip ir būti kaltas dėl to, kas jai nutiko.
- Aš negaliu veltis su ja, - šyptelėjo, - mat yra tam tikrų kliūčių, dėl kurių aš negaliu kištis į jos reikalus, nors labai norėčiau, - neatskleidamas smulkesnių detalių paaiškino tam visatos nuskriaustam individui priežastį, dėl kurios jis negali kišti nosies ten, kur ją kiša Luna.
  Elijah dabar jautėsi suvaržytas ir kiek pasimetęs. Nemokėjo jis bendrauti, o kai susitinka du tokie, tai viskas tampa dar blogiau. Kaip ir dabar. Pokalbiai apie nieką. Beprasmiai. Nieko verti. Ir kas iš to? Na tik tai, kad šis vaikinas dar gyvas.
- Manau, kad ši vieta viena geriausių Londone, na ji man nekelia geriausių prisiminimų, tačiau tu pažiūrėk, - apsidairė aplink, - vaikai, medžiai, suoleliai, tvenkinys, nors nesu tikras, kam tau reikia, mat šita vieta spėju labiau šeimoms skirta, poroms, - gūžtelėjo pečiais. - Na, ne vietinis aš, tik retkarčiais čia apsilankau, kai reikia sutvarkyti reikalus, kaip ir šįkart. - Atminęs pokalbį su tėvu papurtė galvą nuvaikydamas bet kokias mintis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd jautėsi vis labiau ir labiau susikaustęs. Buvo nemalonu kalbėti apie Mayrą, tai, kaip jaučiasi pats ar apie bet ką, kas galėjo atskleisti pernelyg daug. Nusprendęs daugiau nekalbėti daugiau nei būtina, vaikinas išgirdo naujojo pažįstamo žodžius. Jie tarsi buvo malonūs širdžiai, tačiau kartu ir gąsdinantys: negi Elijah taip paprastai jį perkando? Iš kur jis gali žinoti apie Dafydd įprotį save kaltinti? Baugiai pažvelgęs į kiek vyresnį vaikiną raudonplaukis nežinojo, ką pasakyti.
- Na, ačiū už gerus žodžius, - galiausiai teikėsi sumurmėti. Nežinojo, ar dar turi ką nors pasakyti. Norėjo paklausti, ar Elijah visada taip gerai pažįsta žmones, tačiau suprato tokiu būdu išsiduosiantis, kad naujasis pažįstamas buvo teisus. To daryti nesinorėjo, tad Dafydd paprasčiausiai patylėjo.
Tolimesni Elijah žodžiai akivaizdžiai parodė, kad jis kažką slepia. Raudonplaukis atidžiai nužvelgė jo veidą, tačiau nieko išskaityti nesugebėjo. Buvo įdomu, kokie gi tie paslaptingosios Lunos reikalai, tačiau neklausė. Tikėjosi išlaikyti tą atstumą, tad ir pats nelindo ten, kur nepriklauso. Nežymiai linktelėjęs pradėjo ieškoti būdų iš čia pabėgti. Suprato, kad bendrauti vis dar yra pernelyg sunku. Jis vis dar nemokėjo to daryti ir su neką kalbesniu vaikinuku mokytis buvo labai jau sudėtinga. Išvargintas nuolatinio nerimo dėl Mayros Dafydd paprasčiausiai nebeturėjo jėgų.
- Aha, šitas parkas tikrai smagus, - tyliai pritarė Dafydd. Elijah užsiminė nežinantis, kam jam to reikia, tačiau raudonplaukis pasinaudojo proga daugiau nieko nesakyti: tame sakinyje klaustuko aiškiai nebuvo. - Jeigu tau ši vieta kelia ne pačius maloniausius prisiminimus, gali visada atsivesti čia mylimą žmogų. Pamatysi nemielą vietą kitomis akimis.
Dafydd nejučia susimąstė, kaip jaustųsi nusivedęs Mayrą ant Tauerio tilto. Žinoma, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad būtų siaubingai nejauku, tačiau kartu buvo ir šiek tiek smalsu, ar mylimoji sutiktų ten pasivaikščioti. Kai grįš į protą, žinoma.
- Žinau, ką sakau, - po kelias akimirkas pridūrė Dafydd nelabai drąsiai pakeldamas akis į Elijah.

[Elijah Chris Dawson]

  Elijah nė nenumanė, kaip dar galėtų įgyti šio, šalia žingsniuojančio nepažįstamjo, pasitikėjimą. Jis buvo manąs, kad tai padarė, kada jį išgelbėjo nuo baisaus incidento, tačiau klydo. Šis asmuo to neįvertino, arba nenorėjo to parodyti. 
- Nereikia dėkoti, pasakiau tai, kas akivaizdu, - gūžtelėjo pečiais, vos matomai šyptelėjo. Nenumanė, ko dar galėtų jo užklausti. Nesinorėjo jo dusinti klausimais, ar visą šitą ir taip sudėtingą pokalbį paversti - tardymo izoliatoriumi. Tai būtų nehumaniška.
  Dafydd nutylus, Chris' as ėmė ieškoti tinkamų žodžių ar frazių, kurios padėtų jam šioje, visiškai nejaukioje situacijoje, tačiau tuščia. Nieko. Tik kelios bevertės mintys, kurios vargu ar čia praverstų, atvirkščiai dar labiau pakenktų, kaip ir tai, kai jis užsiminė apie sužadėtinę, jos slaptus reikalus, akivaizdu, taip žalsvai melsvų akių savininkas pateikė dar daugiau neaiškumų.
- Aha, - linktelėjo pritardamas, nors jis retai, kada grožėdavosi kokiomis nors vietovėmis, tačiau ši buvo įspūdinga. - Na matai, pas mane viskas kur kas painiau. - Pažvelgė į Dafydd, tačiau tuo pat metu suprato, kad taip sukels šiam personai dar daugiau klausimų ir taip tikrai nepanaikins nepasitikėjimo. - Aš čia, šiame parke, sugebėjau įskaudinti merginą, taip, kad po to teko išsiskirti. Ir kai tokie nesaldūs prisiminimai grįžta, nėra malonu, - pridūrė stangdamasis būti kuo galima atviresnis. Dawson' as vilėsi, kad tai padės. 
- Klausyk, kaip manai, jei mes retkarčiais susitiktume pasišnekučiuoti? Na, tikiuosi neįžeisi, bet matau, kad bendrauti tau yra sunku, nesigilinu ir neklausiu priežasčių, tačiau manau, čia aš galiu tau padėti. Tau tereikia nugriauti sieną, kuria tu apsitvėręs, - draugiškai pažvelgė į Dafydd, tikėdamasis, kad nepasielgė per daug drąstiškai, tačiau nebežinojo kaip kitaip gauti jo palankumą, galbūt šis malonus pasiūlymas padės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nelabai suprato, kodėl šitas menkai pažįstamas ar, tiksliau, visai nepažįstamas vaikinas dėl jo stengiasi. Tai buvo be galo neįprasta, tačiau kartu ir keistai malonu. Ko gero, Elijah buvo pirmas žmogus, kuris nežiūrėjo į Dafydd su neapykanta. Su juo galbūt buvo galima pradėti statyti draugystę. Deja, norint tai padaryti reikėtų parodyti bent kiek pasitikėjimo, o tai buvo labai sunku. Raudonplaukis nedrąsiai žiūrėjo į vyresnį vaikiną ir svarstė, ar yra būdas visai situacijai palengvinti.
Į nedidelę Elijah šypseną Dafydd taip pat atsakė šyptelėjimu. Nebuvo pratęs taip bendrauti. Su Mayra viskas buvo paprasčiau: pritrūkus žodžių visada galėjo sušnibždėti, kaip ją myli, apkabinti ir pabučiuoti. Ką daryti dabar, vaikinas nė neįsivaizdavo. Tuo labiau, kad atrodė, jog ir Elijah nėra labai patyręs plepėtojas, kuris dėl kažkokių priežasčių vis dar terliojasi su juo, Dafydd. Raudonplaukis jau beveik žiojosi klausti, kodėl naujasis pažįstamas tai daro, tačiau tuo metu jis prabilo - ir šį kartą tai padarė kiek atviriau. Tai, kad Elijah pasidalino tikrai skaudžiais prisiminimais, šiek tiek sutrikdė Dafydd. Jis nežinojo, ar tai buvo nuoširdus noras pasidalinti jausmais, ar bandymas įgyti pasitikėjimą.
- Atsiprašau, jeigu priverčiau prisiminti liūdnus dalykus, - pratarė velsietis. Pagalvojo, kaip būtų jautęsis prieš metus, jeigu būtų tekę vėl atsidurti po medžiu, kur buvo atstumtas Mionos. Tada būtų neištvėręs. O štai Elijah laikėsi tikrai neblogai. Norom nenorom, tačiau Dafydd pajuto jam pagarbą.
- Ko čia įsižeisti, - pasistengė plačiau nusišypsoti raudonplaukis. - Ir pats žinau, kad nemoku bendrauti. Niekada neturėjau draugų...
Ko gero, pastarasis sakinys buvo atviriausias, kurį Dafydd tą dieną pasakė. Tai jį kiek išgąsdino, tad raudonplaukis ilgokam laikui nutilo. Galiausiai, tarsi tik tada prisiminęs, kad Elijah kažką pasiūlė, pridūrė:
- Bet mielai dar kada susitikčiau pasišnekėti, ačiū už pasiūlymą. Jeigu tik tau tai nesukels problemų...
Dafydd negalėjo žinoti, kokia toji Luna. Galbūt ji nebus patenkinta, kad sužadėtinis trinasi su neaiškiais žmonėmis? Bet pasiūlymas atrodė nuoširdus, tad raudonplaukis tikėjosi, kad tai iš tiesų gali įvykti. Ką gali žinoti, galbūt jis susirado draugą?

[Elijah Chris Dawson]

  Ši diena, tiksliau pastarosios penkios valandos Elijah' ui buvo siaubingos. Jis visur skubėjo, bėgo, patyrė krūvą nuotykių, iš kurių malonūs tebuvo.. Nors, kita vertus jų išvis nebuvo. Na gal vienas Oksfordo gatvėje, kada teko „apsivalyti“ sielą išgelbstant šį visiškai nekaltą, likimo nuskriaustą raudonplaukį vyruką iš visų jėgų besistiangiantį palaikyti tą sudėtingai besivystantį pokalbį. Abu jie stengėsi, net nepastebėdami, to, kad jiems besišnekučiuojant parkas ėmė tuštėti.
  Čia nebeliko klykaujančių vaikėzų ir jų tėvelių. Tas privertė Dawson' ą mestelti akį į ant riešo esantį laikrodį, kuriame rodyklės stovėjo ties penkta valanda. Rudaplaukiui derėjo eiti, tačiau nežinojo kaip tinkamai tai pasakyti Dafydd, nenorėjo jo palikti, tačiau Lunos irgi neketino versti laukti.
- Niekis, - numojo ranka į vaikino atsiprašymą, tą istoriją jis pamiršo, ji pradingo, išnyko. Viskas vėl buvo gerai, tik, gal kažkiek kitaip.
- Niekada neturėjai, dabar turi, - draugiškai šyptelėjo pažvelgdamas į kiek žemesnį vaikinuką.
  Vampyras nejučia paspartino žingsnius, ir ne, ne dėl to, kad nebenorėjo bendrauti, tačiau dėl to, kad laikas jam niekad nebuvo gailestingas. O ypač šiandien, jis tiesiog bėga nesustodamas.
- Kokių dar problemų.. Viskas gerai, dar tikrai susitiksime, o dabar, kad ir kaip man gaila aš turiu bėgti, sužadėtinė manęs laukia, o aš ir taip punktualumu nepasižymėjęs, - atminė visus kartus, kada atėjo pirmiau nei mergina, jų tėra du. Chris' as tikrai savimi nusivylė. Pastaruoju metu buvo bemastąs kaip tai ištaisyti, tačiau akivaizdu, šis kartas nebus kitoks ir savo tradicijų jis dar vis neapleido. 
- Gerai, aš lekiu, susimatysim, - spustelėjo ranką Dafydd, - iki greito, - draugiškas šypsnis dar akimirką papuošė antgamtiko veidą prieš jam išbėgant iš šios nuostabios vietos. Taip jis vėl skubėjo, tačiau dabar ten, kur jo laukė labai rimtas pokalbis.

[Ariella Annė Brown]

    Vėsų šio pavasario vakarą Mokslinčė lėtu žingsniu žingsniavo parko, kuris buvo Londono centre ir aptvertas tvorele keliuku. Ji ir vėl buvo Londone - vietoje, kurioje praleido daugiau laiko nei namuose - Austrijoje. Tai nebuvo labai smagu, visgi Žana turėjo antrą pusę ir nuostabią dukrą Nikolę su, kuria norėjosi praleisti daugiau laiko. Kad ir, kaip Žanai būtų buvę gaila, ji neturėjo pasirinkimo, visgi dizainerės pagrindinis darbas nebuvo Austrijoje, nežinojo priežasčių kodėl, tačiau tikriausiai dėl to, nes nemėgo savo keisti savo rutinos. Pas ją viskas buvo suplanuota, tarkim šį rytą ji turėjo kelias fotosesijas, kadangi ant pirštų nesuskaičiuosi kelintą kartą turėjo atsidurti ant kažkokio žurnalo viršelio, po to mergina privalėjo išgerti puodelį karštos arbatos ir, net gi pavalgyti. Šios merginos organizmui buvo šiek tiek keista, kad Žana valgė, kadangi seniau į burną mergina neįsidėdavo nei vieno kąsnelio maisto. Taigi dėl šios priežasties prieš kelias valandas (aišku, kad po fotosesijos) modelis buvo prašmatniame restorane, kur susitiko su kažkokiu žiobaru, kuris turėjo nuostabų reklaminį pasiūlymą, kadangi Žana veiklos turėjo labai daug, o ir savo laiko tusčiai neleido pokalbyje užtruko maždaug valandą su puse, o po to laiko ji čia - Londono parke vaikštinėjo ir žiūrinėjo dailų pasaulį, visgi poilsio merginai reikėjo taip pat. Šiame parke, kuris buvo Londono centre ji ką tik praėjo seniausią Didžiosios Britanijos ąžuolą, o šiuo metu per kelis metrus praėjo vaikų žaidimų aikštelę, o tie mažių balsai girdėjosi net gi už kažkur dešimties metrų. Bevaikštinėdama mergina galvojo ir vėl apie savąsias problemas, kurias turėjo išspręsti greitai, taip pat mąstinėjo, parašyti kokį nors laišką vyrui, kad tas žinotų, kad jo žmonelei viskas gerai. Bemąstinėdama mergina pažvelgė į dangų, jau temo, o tai merginą šiek tiek gąsdino, ji nenorėjo vaiksčioti viena po šią vietą, kurioje lankėsi tikrai nedažnai. Nors ir gamtoje mergina vaikystėje praleido ilgą savo laiko dalį, tiesiog buvo šiek tiek atpratusi vaikštinėti savo malonumui, dažniausiai modelį pakviesdavo pasikaisčioti po parką ir tuo pat metu paiimti interviu ar pasiūlyti fotosesijos ar, kokį nors kitą pasiųlymą gauti galeonų ar Anglijos žiobariškų pinigų, kurių pavadinimo Žana deja, bet neatsiminė. Šiuo metu, kadangi Mokslinčė nebuvo vien tik modelis, o dirbo ir dizainere, kuri net gi siuvo drabužius ji turėjo dar daugiau veiklos, o pastaruoju metu visas medžiagas buvo rasti nelabai paprasta. Mergina šiam užsiėmimui taip pat skyrė labai daug laiko ir lyg to būtų negana dažniausiai dirbo namuose – vietoje, kurioje turėtų gaminti valgyt ir būti su šeima. Taigi pastaruoju metu Žanos gyvenime buvo labai daug sunkumų, kaip ir kiekviename suaugusio žiobaro ar burtininko pasaulyje.

[Luna Gardner]

   Tuščiu žvilgsniu žvelgė į priešais tyvuliuojantį ežerą. Vanduo veikė savotiškai. Stebint ramybe dvelkiantį vandenį mintyse prašviesėdavo. Kelioms akimirkos užpūsdavo ramybė ir susitaikymo jausmas, dingdavo pyktis, o tuomet ir vėl viskas grįždavo, tik su dar didesne jėga.
   Safyrinės akys buvo neįprastai ramios, veido bruožai tylėjo it prisaikdinti nieko nesakyti, tačiau viduje siautėjo audra ir viskas dėl Rajano sprendimo pasiimti Ashley pas save po tiek daug laiko. Po tiek laiko, kai ji jam nė nerūpėjo. Pripratimas ir keisti jausmai jaunajai Hatfield neleido taip lengvai visko pamiršti. Nuoširdžiai nekentė Rajano. Negalėjo patikėti, kad viskas taip pasikeitė. Vien dėl Džesikos mirties.
   Lėtai kilstelėjo galvą. Dangus jau buvo spėjęs nusidažyti tamsesnėmis spalvomis. Pamažu ėmė dvelkti nakties gaiva. Derėjo grįžti atgal į namus. Į beveik tuščius namus.
   Kurį laiką spoksojo į neryškų, bet matomą mėnulį. Priešpilnis, dar kelios naktys ir ji vėl turės galimybę pakeisti pavidalą. Vėl galės pasileisti mišku. Kažin, jausis taip pat?
   Atsistojo paskutinį kartą žvilgtelėdama į vandenį, o tuomet patraukdama parko išėjimo link. Akimirką, kai suoliukas liko už nugaros, stabtelėjo, pakėlė akmenuką ir švystelėjo šį iš visų jėgų. Kelis kartus atsimušęs į vandenį šis pliumptelėjo ir nugrimzdo į dugną. Norėjo, kad kartu su juo būtų nugrimzdę ir jos jausmai, kankinantys pastaruoju metu.
   Vyptelėjusi vandeniui, kad ir kaip tai beprasmiškai atrodytų, nuskenavo aplinką. Daugelis žmonių jau buvo spėję pasimėgauti pasivaikščiojimu ir patraukę namų link, kiti, kaip ir tamsiaplaukė, žingsniavo parko išėjimo link. Turbūt šitaip viskas ir būtų pasibaigę, jei ne žvilgsnį patraukęs nepažįstamasis. Tamsus džemperis, užmaukšlintu gobtuvu ant galvos, įtartinas dairymasis į šalis, sėlinimas paskui... Apsidairė susirasdama nieko neįtariančią moterį, ramiai žingsniuojančią takeliu.
   Regis, nuotykiai prasideda.
   Dar kurį laiką pasekusi paskui du nepažįstamuosius ir įsitikinusi, kad tamsiaplaukei geruoju tai nesibaigs, keiktelėjo mintyse, o tada netikėdama savimi puolė prie šios aplenkdama galimą užpuoliką.
   - Labas, - pribėgusi leptelėjo. - Senokai tave bemačiau, kelis kartus šaukiau, bet, regis, negirdėjai. - Maloniu balso tonu išbėrė nepastebimai grįžtelėdama per petį. Užpuolikas sutrikęs stovėjo vietoje.
   - Bandau tau išgelbėti gyvybę, todėl geriau apsimesk, kad mane pažįsti, - sumurmėjo taip tyliai, jog girdėtų tik kiek per liekna, trapi ir gležna, bet keleriais metais už ją vyresnė moteris.

[Ariella Annė Brown]

  Žana lyg niekur nieko ėjo toliau, temo. Mergina gerėjosi saulėlydžiu, kuris buvo pasakiškas. Argi nekeista, pasaulyje yra tiek daug nuostabių dalykų, tačiau žiobarai ir burtininkai jų net gi nepastebi, - samprotavo Mokslinčė, tačiau tai bedarydama išgirdo kažkokios nepažystamos merginos balsą.
  - Labas? - burtininkė neužtikrintai pratarė vieną žodį, vis gi nebuvo pratusi, kad kažkas su ja sveikintųsi Londone, o tas panelės balsas net gi nebuvo girdėtas. Mokslinčė tikrai neturėjo nei noro, nei laiko aiškintis santykių su šia tikriausiai žiobare mergina, todėl daugiau nepratarė nei vieno garso, tik mąstė: gal čia kokia nors mano giminaitė, o gal kažkokia vadybininkė? Ir vėl merginos mintis sutrugdė tylesnis safyrinių akių šeimininkės ištartas sakinys, kuris Mokslinčei nedavė ramybės. Negi ištikro mane kažkas žada užpulti? Kam būtų reikalinga tokia, kaip aš? - Bandė įminti mįslę mergina, tačiau prisiminė, kad rankinukyje gulėjo nemaža sumelė galeonų, dėl šios priežasties ji lyg niekur nieko, užtikrintu balsu rudos spalvos akių šeimininkė su baime į akis žvelgdama paslaptingai damai, kuri nepagailėjo savo laiko gal būt net išgelbėti dizainerės gyvybę tarė:
  - Kaip seniai matėmės. Beja kaip tau sekasi?
  Ji lyg niekur nieko ėjo lėtesniu žingsniu tikėdamasi, kad tikriausiai ne burtininkė teiksis jos nepalikti tokioje situacijoje, o gal keliais metais jaunesnė mergina net gi norės susibendrauti su Mokslinče.
  Staiga iš Žanos rankinuko išlindo modelio naujasis draugas - lankutis, kuris žiobarams priminė gyvalazdę, dėl šios priežasties ji tiesiog ramiai paėmė gyvūnėlį į rankas ir švelnesniu judesiu padėjo jį ant savo peties - šioje vietoje lankutis galėjo stebėti visą esamą situaciją, ir klausytis Žanos tylių žodelių jam ar kam nors kitam. Įdomu ar jis gali skaityti mintis, - užsigalvojo dizainerė, kurios širdis atrodė, kad, bet, kurią akimirką iššoks iš krūtinės. Vis gi tokioje situacijoje malonu būti jai nebuvo.

[Luna Gardner]

   Nebuvo pratusi bičiuliautis su nepažįstamais, tad vylėsi, kad išgelbėjusi tamsiaplaukę, nieko nenutuokiančią apie galimą užpuolimą, galės traukti į namus. Regis, gelbėjama moteris nesitikėjo tokio netikėto "draugės" prisistatymo. Vadinasi, nesitikėjo ir būti užpulta.
   Žvilgtelėjo į sutrikusią moterį, svarstančią, kas per viena ką tik nusprendė pabendrauti. Iš tokios komiškos situacijos būtų linksmai pasijuokusi, mat, jei būtų buvusi gelbėjamos tamsiaplaukės vietoje, būtų savo pašnekovą seniai atjungusi.
   - Geriau nei galėčiau norėti, - burbtelėjo suvokusi, kad keleriais metais ją lenkianti nepažįstamoji kaip mat suvokė, ką turi daryti, jei nori likti gyva. - O tu? Nesitikėjau sutikti tavęs čia. - Nežymiai linktelėjo parodydama, kad vaidybą vis dar reikia tęsti, mat už nugaros trumpam parking'o pavarą įjungęs jaunuolis visgi neatsisakė savo minties. Giliai įkvėpusi Luna pasiruošė pasitikti užpuoliką.
   - Pasilenk, - leptelėjo, kaip tik tą akimirką, kai užpuolikas smogė jai į kelį ir pasisuko į savo auką. Aiktelėjusi, bet išstovėjusi ant kojų pasitiko vaikiną savo stiliuje. Nespėjusi šiam nė paliesti tamsiaplaukės užsimojo iš visos jėgos ir nesunkiai, sudavusi dar smūgį, patiesė ant žemės be sąmonės. Didžiuodamasi savimi papurtė skaudamą ranką nuo smūgio, buvo tikra, kad šiam nosį sulaužė, o tuomet įsirėmė rankomis į klubus.
   - Jei man mokėtų už išgelbėtas gyvybes, galėčiau ir dažniau taip, - šyptelėjo nužvelgdama dabar be sąmonės ramiai tįsantį vaikiną. - Lyg tikras angelėlis. Pažįsti? - grįžtelėjo į šalia stovinčią moterį.
   Artėjantis vakaras su savimi atsinešė ir vėsesnį vėją. Lengvai padraikęs juodus, ilgus plaukus šiaurys nurimo, tarsi trumpai pasisveikinęs ir dingęs. Toptelėjo, kad būtų laikas iš tiesų keliauti į namus, tačiau šitaip palikti atrodė nederama.
   Apsidairiusi akimis susirado netoliese esantį suoliuką, nutempė iki šio leisgyvį vaikiną ir patenkinta savimi žvilgtelėjo į moterį.
   - Juk supranti, kad ne magijos pasaulyje nešiotis šitaip savo augintinius pavojinga? - nutylėti kai kuriuos faktus nebuvo prasmės, tamsiaplaukė aiškiai priklausė magijos pasauliui.

[Ariella Annė Brown]

  Mokslinčė šiek tiek suglumusi savo tamsiomis rudomis akimis nužvelgė tamsiaplaukią panelę, kuri nepagailėjo laiko tikriausiai, kad išgelbėti burtininkės gyvybės, dėl to ji šiek tiek ramiau atsikvepė bent jau nebebuvo viena, o tai jau buvo kažkas kitaip ir tikriausiai, kad ta mergina buvo daug aršesnė už trisdešimtmetę dizainerę.
  Ilgai netrukus ir prasidėjo visos linksmybės, gal būt buvusiai kerėjimo profesorei tikrai nusišypsojo laimė, kad sutiko tokią stiprią moterį, kuri tikriausiai buvo tik keliais metais jaunesnė už ją, kadangi ta, kaip mat parodė savo sugebėjimus ir tas asmuo, norėjęs užpulti Žaną jau gulėjo ant žemės. Mokslinčė piktu žvilgsniu pažvelgė į užpuoliką ir tarė:
  - Jiegu mano atmintis manęs neapgauna, jo per savo gyvenimą tikrai niekada nebuvau mačius, beja, kaip galėčiau kreiptis į panelę, kuri ką tik man išgelbėjo gyvybę?
  Mokslinčė iš tikro džiaugėsi, kad mergina buvo tokia drąsi, nes buvusi jos vietoje tikrai nebūtų buvusi padėjus kažkokiam asmeniui, o išgirdusi kitus dabar jau tikrai ne žiobarės ištartus žodžius atsiduso.
  - Gal būt, tačiau visada galima panaudoti kerus, kurie ištrina atmintį, o burti aš tikrai moku. Taip pat lankutis panašus į gyvalazdę, tokį gyvūnėlį, kuris savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas ir taip apsisaugo nuo plėšrūnų. Mano žiniomis žiobarai jas tikrai mielai augina, - tylėsniu ir ne tokiu šaltu balsu ištarė burtininkė, kuri gal būt net gi susirado naują draugę, na arba bent jau tikėjosi, kad burtininkė išgelbėjusi jos gyvybę tokia bus.
  - Beja aš Žana Mokslinčė, - pamiršusi prisistatyti, kiek per vėlai ištarė rudų akių šeimininkė.

[Luna Gardner]

   Kryptelėjusi galvą į tamsiaplaukę, spėjo pastebėti, koks piktas ir nedraugiškas žvilgsnis pasitiko ant žemės be sąmonės gulintį vaikiną. Akimirką toptelėjo, kad nenorėtų atsidurti jo vietoje. Nepažįstamosios žvilgsnis bylojo, kad jis ką tik užsitraukė jos rūstybę. Nežymiai vyptelėjo pritūpdama ir atidžiau įsižiūrėdama į užpuoliką. Be sąmonės jis priminė ramiai miegantį kūdikį, tik kiek per didelį. Gerokai per didelį.
   - Luna, - per daug negalvodama atsakė prisiartindama prie vaikino ir atsargiai ištraukdama iš rankos nedidelį peilį. Pavarčiusi šį, apžiūrėjusi ir įvertinusi, po to kiek dar pasiraususi po kišenes, tačiau nieko pavojingo neradusi, atsistojo. Tapo aišku, kad vaikinas būtų grasinęs peiliu reikalaudamas kažko, ko, matyt, reikėjo tik jam ir ką žinojo tik jis.
   - Ar numanai, ko jam reikėjo iš tavęs? Atsižvelgiant į jo turimus daiktus, - lengvu judesiu pasukiojo peilį rankoje. - Tai eilinis, paprastas ir ne daug apie užpuolimus nusimanantis vaikinukas, taigi gali būti rami ir atsargi, - gūžtelėjo pečiais įsistebeilydama į peilį. Kiek pasvarsčiusi, kaip teisingiau būtų pasielgti: ar išmesti peilį į parko šiukšliadėžę, kur bet kar galėjo rasti, ar visgi pasilikti sau, saugioje vietoje, pasiliko prie antro varianto ir per daug negalvodama įsidėjo šį į savo striukės kišenę.
   - Jam jo tikrai nebereiks, - burbtelėjo atsitraukdama nuo nepažįstamojo ir apsidairydama. Dangus jau buvo spėjęs nusidažyti dar tamsesne spalva, parke spėjo įsijungti ir šviestuvai. Pasakiškai gražus vaizdas.
   - Apie tai nesu girdėjusi, bet jei jau taip sakai... - gūžtelėjo pečiais nustumdama mintis apie lankutį į šalį. Pati augino jau dešimtus metus skaičiuojantį vilką, tik šio taip nesivesdavo į miestą. Tiesa sakant, Delgadą matydavo gana retai, šis retkarčiais užklysdavo į namą, bet tik trumpam. Instinktai buvo stipresni ir mergina jo dėl to nekaltino.
   - Turėtum būti atsargesnė, Žana, nes kitą kartą gali... Gali viskas baigtis kiek kitaip, - suabejojusi, kad būtų tinkama išrėžti, kas iš tiesų galėjo nutikti, kiek švelniau pratarė.

[Ariella Annė Brown]

  Mokslinčė pasimetusi ir jau su ašaromis akyse žvelgė į burtininkę prisistačiusią Lunos vardu, tačiau šiuo metu ne burtininkės vardas Žanai labiausiai rūpėjo. Jos nuotaika keitėsi labai dažnai, juk prieš sekundę buvo laiminga, kaip niekada, o dabar...
  - Galbūt ir žinau...- pradėjo sakinį dama, tačiau jo nebaigė ir įsistebeilijo į šalia stovinčią burtininkę, tačiau, kadangi patylėti modelis nemokėjo, tai iš karto ir pridūrė: - Tikriausiai pamatė mane ant, kokio nors žurnalo viršelio, o ten tikrai žmonės su mažai galeonų nesifotografuoja.
  Mergina nusišypsojo, nors jautėsi tikrai ne, kaip. Vis gi nežinojo ar tai, kad ji modelis kažką pakeis ir iš vis dizainerė nemanė, kad reikėjo sakyti šiuos žodžius. Skamba, taip, lyg esu pagyrūnė. Samprotavo Nikolės mama, nors ilgai apie tai negalvojusi įkvėpė ir apsimesdama, kad gerai jaučiasi tarė:
  - Galbūt ir tu turi kokį nors spėjimą? Iš tikro matau, kad nusimanai apie tokius dalykus, o ir be tavo pagalbos tikriausiai, kad...sveika grįžusi namo aš tikrai nebūčiau.
Žanos galvoje ir skraidžiojo mintys, negi galėjo būti taip, kad ji būtų negrįžusi namo? Gyvenime nebeišvydusi savo dukros, vyro, draugų ir absoliučiai nieko, jokios gyvos dvasios? Niekada nebe išgirstų paukštelių čiulbėjimo ar nebegalėtų pažvelgti į anksti ryte tekančią saulę? Daugiau gyvenime neišvystų nei vienos krentančios snaigės, lietaus lašelių, spindinčių saulės spindulių ir tokių grožybių, dėl, kurių norisi gyventi? Mergina negalėjo nepagalvoti apie tai, kad maždaug prieš metus ar pusmetį realiai norėjo numirti, nušokti nuo olos, krioklio ar tiesiog ištarti burtažodį Avadra Kadavra, o štai dabar tos pačios merginos vardu Žana gyvybę išgelbėjo kažkokia nei pažįstama, nei ką burtininkė ir vien tik galvojant apie mirtį Mokslinčė vos nenualpo, o šiuo laikotarpiu damai rūpėjo ne vien tik ji.
  - Ačiū...- neužtikrintai ištarė mergina jausdama, kad jos skruostu rieda karti ašara.

[Luna Gardner]

   Sutrikusi įsistebeilėjo į moterį, sunkiai tramdančią ašaras. Ar ji pasakė, ką nors ne taip? O gal tai buvo padėkos ašaros? Tamsiaplaukei to nereikėjo, nereikėjo ir padėkos, ne dėl to nuginklavo užpuoliką. Tiesa sakant, dalis jos, kaip jau buvo įprasta jai, norėjo nuotykių. Ilgėjosi tokios savo gyvenimo dalies. Galbūt tai ir pastūmėjo neignoruoti fakto, jog kieno nors gyvybei gresia pavojus. Tiesa, gelbėjo moterį ir dėl kitos priežasties - siekiant išsaugoti jai gyvybę.
   Keista buvo suvokti, kad kas nors šitaip brangino savo gyvybę. Kiek kartų ji galėjo būti patiesta ant žemės negyva, jau buvo pametusi skaičių. Nuo mažens mokyta ir ugdyta drąsa susidoroti su baime, atbukino merginos jausmus. Galbūt čia ir slypėjo paslaptis, kodėl ji taip drąsiai lįsdavo mirčiai į nasrus, o tuomet išlįsdavo lyg niekur nieko ir sušukdavo "Aš gyva!". Žinojo, kad tai erzino Elijah ir už šitai jis pats mielai būtų sugrūdęs ją į mirties nasrus, tik jis žinojo, ką renkasi. Žinojo, kokia Luna yra ir kokia gali būti.
   - Viešumas pavojingas dalykas, - tarstelėjo per daug nesigilindama į faktą, kad prieš ją stovėjo daugeliui žinomas modelis, kurio Luna nė akyse nebuvo regėjusi.
   Žanai užsiminus apie žurnalą, mergina tik dabar atkreipė, kad ši iš tiesų primena tiesiai iš žurnalo viršelio nulipusią žvaigždę: tobulai sušukuoti plaukai, idealus makiažas( nuopelnas profesionalams), prabangūs drabužiai ir itin aukštas ūgis, būdingas modeliams. Moteris, į kurią daugelis lygiuojasi. Garsenybė.
   - Jei esi žinoma, o vienui viena vaikštai atsipalaidavusi, tuomet tavo variantas puikiai tinka, - dar kartą žvilgtelėjo į užpuoliką. - Būtum sugrįžusi, jei būtum atidavusi rankinę, - šelniai spustelėjo peilio rankeną, paslėpto striukės kišenėje.
   Toptelėjo, jog sugrįžus į namus reiks išbandyti šio aštrumą ir pamėtyti į taikinį. Praktikos niekuomet nebūna per daug, o ir kardus senokai belaikė rankose. Regis, apsileido.
   - Gimei po laiminga žvaigžde, štai ir viskas, - papurčiusi galvą, taip aiškiai parodydama, kad padėka jai nereikalinga, o jos ir nenusipelnė, apsidairė. - Dažnai čia vaikštinėji viena?