[Davina von Sjuard]

   Jaunosios ispanės veide, kaip visuomet, žaidė žavi, užkrečianti šypsena. Mintis, kad po tokio ilgo laiko ji pagaliau susitiks su Adele, su kuria nesimatė... Penkerius metus? Vertė šypsotis tik dar labiau. Iki šiol nė nesuprato, kaip buvo pasiilgusi jaunesniosios varniukės. Turbūt ilgesį visą šį laiką buvo užpildęs Fasiras.
   Prabėgo penkeri metai... Kiek visko pasikeitė... Tuo metu, kai paskutinį kartą matė Adelę Londone, gelbėjo šią iš užpuolikų nagų. Tebebuvo su Keitu ir tebesimokė Hogvartse, o štai dabar... Dabar ji buvo suaugusi dvidešimt trejų metų mergina, kurios gyvenime svarbią vietą užėmė kitas asmuo. Hogvartso pilis tebuvo prisiminimas iš paauglystės, dabar, arba bent jau iki ministro pasirodymo dvare, visą dėmesį skirdavo žirgams ir pagalbai tėvams. Ką gi, nemažai vandens nutekėjo. Neabejojo, kad jaunesnioji buvusi varniukė dabar taip pat bus pasikeitusi, kaip ir jos gyvenimas.
   Persibraukė ranka per šviesius plaukus. Didelės, it gyvatės garbanos kiek susivėlė krisdamos už nugaros. Diena nebuvo viena iš tų, kurios dažniausiai žavėdavo Ispanijoje. Na, stebėtis nėra ko. Londonas, angliškas klimatas.
   Trumpam žvilgtelėjo laikrodį, puošiantį kairįjį riešą. Iki susitikimo dar kelios minutės, o ji jau nebe toli susitikimo vietos. Kilstelėjo lūpų kampučius žvilgsniu bandydama susirasti Ginger. Dangaus mėlio akys išsiplėtė iš baimės. Širdis krūtinėje ėmė daužytis it pašėlusi.
   Ji tiek laiko praleido įtikinėdama Fasirą leisti jai susitikti su Adele, o štai dabar, eilinį kartą, mergina, regis, nukentėjo būtent dėl jų susitikimo.
   Žingsniai virto bėgimu. Davina pasileido parko takeliu taip greitai, kiek tik įstengė. Siaubas ir baimė spindėjo dangiškos spalvos akyse. Nė nebūtų pagalvojusi, kad šis susitikimas taip prasidės.
   Žmonių parke beveik nebuvo, tiesa sakant, išvis nebuvo, matyt, ir londoniečiams toks oras ne prie širdies. Ką gi, nuo to tik geriau. Žiobarai negalės pamatyti kerų.
   -Petrificus totalus,-nutaikė burtų lazdelę į vyriškį, durklą suvariusį Adelei į pilvą. Šis susmuko merginai po kojomis it negyvas. Tokius pat kerus panaudojo ir su antruoju, besikėsinančiu į ją pačią. Nuaidėjo garsus trinktelėjimas.
   Prabėgdama įsitikinusi, kad šie nesužeisti pripuolė prie jaunesnios varniukės.
   -Adele...-Balsas nuskambėjo taip tyliai ir gailiai, jog vien girdėdamas tai būtum galėjęs išspausti ašarą. Suvarytas durklas ir aplink besiplečianti kraujo bala. Siaubas žaviosios lankininkės akyse tik padidėjo. Ji supanikavo, jautėsi išsigandusi ir pasimetusi. Apie gydymą mažai, ką težinojo, ir akimirksniu pasigailėjo, jog taip nei karto per daug dėmesio neskyrė tam.
   -Viskas bus gerai...-šyptelėjo pažvelgdama į jūros mėlynumo akis. Kad ir kas nutiks, ji neleis Ginger nukraujuoti ir mirti. Drebančiomis rankomis suėmė durklo rankeną. Mintyse meldė, kad tik Adelei viskas būtų gerai. Mielai būtų susikeitusi vietomis. Nekentė matyti, kaip kiti kankinasi.
   Trūktelėjo. Durklas gana lengvai išslydo, vadinasi, joks svarbus organas nepažeistas. Kiek lengviau atsikvėpė. Ištarė kelis žinomus gydomuosius burtažodžius, deja, šie mažai, ką tepadėjo. Žaizda buvo per didelė.
   -Ferula,-tvarstis apsivijo merginos liemenį sugerdamas visą kraują ir nebeleisdamas kraujo balai didėti.
   -Tik neprarask sąmonės, gerai? Aš tuoj,-dar kartą menkai šyptelėjo, o tuomet stryktelėjo ant kojų. Pripuolė prie abiejų vyrų.
   -Obliviate,-vyriškosios giminės atstovų net ir menkiausi prisiminimai apie Adelę Ginger išgaravo lyg šie niekada jos nė nebūtų sutikę. Panaikino ir juos kausčiusius kerus priversdama apleisti parką ir abi merginas.

[Adelė Ginger]

  Sakytum, vau kaip skaudėjo, bet koks normalus fizinis asmuo būtų pradėjęs kaip nors raitytis iš skausmo, sukelto svetimo ir neatpažinto objekto pilve ar kur ten. Nesigilino, kur. Visur skaudėjo, netgi iki smegenų vingių nuėjo. Tik mergina nesiraitė, neklykė, tik šiek tiek susigraudino. Ir tai, ne iš skausmo, o dėl savo kvailos galvos, kuri nepaklausė šeštojo jausmo, persekiojusio iki šios akimirkos. Norėjo dar prieš prarasdama visiškai blaivią mąstyseną pamatyti Davinos akis ir liepti atsitraukti. Bet nespėjo. Akių vokai apsunko kaip niekad, kaip akmenys spaudė ir, rodos, būtų savo mase ištaškę tuos akių obuoliukus. Springtelėjo susikaupusiais skysčiais, kostelėjo. Drebančia ranka dar bandė apčiuopti šviesiaplaukės rankas, tačiau galbūt tai tebuvo iliuzija, nes iš tikrųjų jokia kūno dalis net nepajudėjo. Tik ta pastelinė striukė pasiliko su kraujo žyme. Tikriausiai, dėl šito labiausiai nusiminusi bus, jeigu išgyvens.
  Na, kad ir kaip ten bebūtų, jaunoji Bethoveno mylėtoja negalvojo apie savo būsimą vyrą, gyvenimo meilę ir ramstį. Visai apie jį negalvojo, net, rodos, neprisiminė, o gal ir nenorėjo prisiminti. Širdies skausmas ėjo tik fiziškai, emociškai nepaliestas. Galėjai pagalvoti, jog panelė tik turėjo apsėdimą tuo žaviuoju garbaniumi, jokios ten meilės net nebuvo.
  Šlykščiai išspjovė skysčius. Ak, koks smagus senų draugyčių susitikimas, tiesiog širdį veriantis. Viskas bus gerai? O taip, žodžiai, skatinantys susivaryti dar vieną ašmenuotą įrankį tiesiai į širdį. Ši kaip koks mėsos gabalas, eilinį kartą gelbėjamas Davinos. O viskas bus gerai? Velniai rautų, Adelė girdėjo ir visai taip negalvojo. Suurzgė iš skausmo, praleido pro ausis merginos prašymą ir uždarė sąmonės langelį. Virto tik kūnu, šalinamu iš parku.

[Luna Gardner]

   Žingsniuodama Londono gatvėmis po juodos spalvos švarkeliu slėpė neramiai besirangančią gyvatę, nemaloniai šnypščiančią į ausį, žadančią blogą scenarijų. Nekentė, kai nuojauta imdavo gadinti nuotaiką. Norėjosi suimti už šalto kūno ir švystelėti kuo toliau, deja, ta gyvatė nebuvo materiali. Teko nešiotis visur ir visada.
   Tyliai iškvėpė. Po ištisų mėnesių, kai laiką teko leisti vienai arba su Pusmėnulio gaujos vilkais, pagaliau turės galimybę susitikti su Elijah. Galės pritrėkšti šį prie sienos ir atkeršyti, kad užmiršo, jog turi merginą. Pastaruoju metu grynakraujį matė taip retai, kad ėmė abejoti jų santykiais. Dawson'as buvo paskendęs vampyrų reikaluose, atrodė, jog šiam be jų niekas kitas neberūpi. Ką gi, bus bent jau proga už tai atsilyginti.
   Dangus nemaloniai ėmė niauktis ir čia, parke, nebuvo galimybės kur nors pasislėpti. Medžiai tebuvo laikina apsauga nuo lietaus, galiausiai ir jie išduoda leisdami lietui kiaurai permerkti drabužius. Dėbtelėjo į dangų. Laimei, lazdelę turėjo šalia, panaudojus kerus, neteks sugrįžti šlapiai.
   Persibraukusi ranka per juodus, ilgus plaukus žengtelėjo arčiau ežero. Ten, kur ir turėjo pasirodyti vaikinas, tik šis nedžentelmeniškai vėlavo.
   Tipinis Elijah'us...
   Pritūpė panardindama ranką vandenyje. Atvėsę orai atvėsino ir ežero vandenį ir nors šis tebebuvo pakankamai šiltas, subjurę orai atbaidydavo nuo bet kokių maudynių.
   Šalimais pastebėjusi nedidelį, bet pakankamai sunkų akmenuką nušveitė šį vandenio paviršiumi. Kelis kartus atsimušęs garsiai pliumptelėjo į vandenį. Atsitiesė vyptelėdama.
   -Labas, Luna,-pažįstamas balsas, privertęs nemaloniai pašiurpti kūną,-nutarei išsimaudyti?-tas pašaipus, niekšiškas tonas.
   Sukando dantis giliai įkvėpdama. Akimirksniu pasigailėjo, jog nepasiėmė ir kardų. Galėtų tuoj pat pasmeigti tą šunsnukį.
   -Labas, Ethan'ai,-dėbtelėjo į šį. Raumeningas, dailus ir visiškas subingalvis. Toks, kokį ir prisiminė.
   -O tu dar gražesnė nei prisimenu, ne veltui Elijah'us taip eina iš proto dėl tavęs,-pirštais persibraukęs per smakrą atidžiai nužvelgė priešais esančią merginą. Gašlus žvilgsnis. Už tokį Luna mielai būtų trinktelėjusi į dantis.
   -Kur Elijah'us?-suniurzgusi niūriai žvilgtelėjo į vaikiną.
   -O ką? Aš netinku?-kilstelėjo antakius.

[Elijah Chris Dawson]

Chris' as pasižymėjo tipiniu "punktualumu". Net į pasimatymą su savo išrinktąja neatėjo laiku, nors buvo sutarta laikas ir vieta, tačiau jis nelaužo savo tradicijų ir eilinį kartą nusprenžia paveluoti. Na, žinoma, ne visai savo noru. Juk dėl Lunos jis daug dėmesio skirdavo išvaizdai. Na gal ir ne dėl jos, o dėl savęs, tačiau į viešumą niekada neišeis su treningu, tad ir šįkart ilgai stovėjo priešais veidrodį vis kažką tobulindamas.
Tad šįkartą jis apsitaisė juodais džinsais, apsirengė baltais marškiniais, kaip visada palikdamas kelias viršutines sagas vėpsoti neužsegtas ir užsimovė juodais odiniais batais, kurie blizgėjo jau tolumoje.
Žingsniuodamas Londono gatvėmis jis galvojo tik apie vieną, kaip pasiilgo savo vilkės. Jos nematė mėnesį, o gal kelis, tačiau ilgesys ir noras greičiau ją pamatyti kamavo Elijah kiekvieną dieną. Nebuvo dienos, kada jo mintys, nors akimirkai neatmintų tų safyrinių akių, kurios nuolat spindėdavo jiems būnant kartu.
Gal kiek paspartino žingsnį, tačiau greit atsidūrė ten, kur buvo sutarta. Juodi debesys sukėsi aplinkui lyg pranašaudami liūtį, o galbūt ir audrą. Vėjo gūsiai kaskart užpusdavo rudus plaukus ant akių, tačiau šio dėmesys buvo nukreiptas kitur - Ethan' as.
Ethan' as visada pasižymėjo nepaklusnumu ir buvo akiplėša. Jis retkarčiais galėjo priminti patį Elijah, tačiau šitokio įžūlumo jis nelabai tikėjosi. Sunėręs rankas ties krutine, žengė kelis žingsnius arčiau vaikinuko.
- Ei tu! - Šuktelėjo, nudelbęs pyktą žvilgsnį į priešais stovintį vampyrą. - Ar tu neturėtum būti ten, kur tave palikau? - Klausiamai nužvelgė į savo "šeimos" narį, kuris rodosi nori su juo konkuruoti.
- Kas tau negerai? - Lyg įkaušęs šmestelėjo atgal Elijah' ui, kartu su delnu ant grynakraujo peties. - Tu vėluoji, o daili panelė tavęs laukia, atėjau palaikyti kompaniją. - Mirktelėjo kairiąją akimi.
- Man viskas nuostabu, bet atrodo, kad tau tuoj bus labai blogai. - Rudaplaukis vos tramdė įniršį, tačiau nesiruošė išterlioti savo drabužių, šio kvailelio krauju.
- Tik negrasink, nebijau aš tavęs.. - Bandė vis labiau suerzinti savo vadą.
- Bijosi. - Pakankamai ramiai tarstelėjo Dawson' as. - Sveika! Ir iškarto atsiprašau už šitą kvailį, nežinau, kaip jis sužinojo.. - Su šypsena veide ir spindesiu akyse tarstelėjo Chris' as, apglėbdamas Luną savo tvirtomis rankomis.

[Luna Gardner]

   Nežinojo, kuris blogiau - Marlena, rodanti savo principus ir nuolatinį nepasitenkinimą, ar Ethan'as, visiškas idiotas. Marleną bent jau stengėsi suprasti, štai šį vampyrą butų mielai nukryžiavusi ir prikalusi prie Tauerio titlo.
   Persibraukė ranka per veidą demonstruodama suirzimą. Bloga nuojauta pasiteisino. Vietoj pasimatymo su savo vaikinu gavo pasimatyti su šiuo.
   Ar gyvenimas iš manęs šaiposi? Pirma Igoris, o dabar jis?
   Žiojosi atsakyti, kai čia pat prisistatė ir grynakraujis.
   Na va, prasideda...
   Apsidairė ieškodama kokios nors vietos, kur galėtų palaukti, kol tie du išsiaiškins. Nuotaika jau buvo sugadinta, neturėjo nė menkiausio noro klausyti jų barnio. Akimirksniu pasigailėjo, jog išvis čia pasirodė.
   -Užsičiaupkit abu!-įsakmiai šūktelėjo perliedama tiek Elijah'ų, tiek Ethan'ą šaltu žvilgsniu.
   -O tu,-sukandusi dantis kreipėsi į nelauktą svečią,-daugiau nė nesiartink,-įspėjamai suniurzgė nukreipdama safyrines akis į Elijah'ų.
   - Tu irgi,-dėbtelėjo į šį išsivaduodama iš vaikino glėbio,-pasirodai kartą per kelis mėnesius ir tikiesi, kad pulsiu tau ant kaklo?-sukryžiavusi rankas ties krūtine atrėžė šaltu balso tonu. Neketino taip lengvai atleisti už tai, jog šis apleido ją.
   -Ethan'ai, dink iš čia, kol nesuvariau kuolo tau į širdį,-mostelėjusi ranka giliai įkvėpė. Kantrybės reikėjo ne tik su Marlena, bet ir su vyrais.

[Elijah Chris Dawson]

Ethan' as buvo tarsi vaiduoklis, kuris visada pasirodo ten kur jam nederėtų. Bausmės ir grasinimai jo nebaugino, tad liko tik viena išeitis, tiesa sakant, pati nemaloniausia. Gal net ne nemaloniausia, o pati žiauriausia. Tai kančia, kurios vengia visi vampyrai. Tai lyg šešėlis, kuris juos persekioja, išskyrus šį jaunuolį. Iki šiol Chris' as buvo jam tarsi apsauginis skydas, kuris visada jį apgins nuo Dawson' ų šeimos vyriausiojo vado, tačiau dabar, deja. Jis peržengė visas ribas. Tad dar šiandien vakare bus uždarytas į rusį ir užcementuotas kelioms savaitėms.
Atrodo būtų mažai bėdų su šituo kvaileliu, dabar ir Luna rodo savo kaprizus. Nepasitenkinimą. Eiliniai merginų stereotipai. Pamiršai, mažai dėmesio skyri, tačiau, kad viskas būtų taip paprasta. Juk problemų pilna visur. Ir jei joms atrodo, kad visą gyvenimą jie turi paskirti išrinktosioms, jos klysta. Juk pati Luna visada veliasi ten, kur jai dalyvauti nepatartina. Prisiminkim Džesikos žūtį.
- Luna supyko, Elijah laikykis.. - Visiškame sarkazme skendėjo Ethan' o žodžiai, tačiau tiesos buvo galima juose išgirsti.
- Būk geras, dink iš čia, kol sveikas. - Paskutinį patarimą davė savo buvusiam geram bičiuliui, tačiau per šį laikotarpį jis tapo nepakenčiamu. Lyg koks vilkolakis būtų jam įkandęs.
- Elijah' au gerai sakai, dingstu, kol tavo ragana manęs neužbūrė. - Šiam teiginiui nespėjus pasiekti jaunuolių ausų, jis dingo. Ir atrodo, kad nebegrįš.
Dangus vis labiau temo ir atrodė, kad jis puikiai atspindi ore tvyravusias nuotaikas. Nors grynakraujis čia atėjo su šypsena ir pakiliai nusiteikęs, visa tai žlugo.
- Klausyk, - automatiškai ištiesė rodamąjį pirštą į Luną ir visa tai iš šono galėjo pasirodyti kiek agresyvu. - Kodėl jums taip lengva teisti? Gal fiziškai ir nebuvom susitikę, tačiau galvojau apie tave. Kodėl net nesiteiki paklausti - kodėl? Gal buvau pakliūvęs į nelaimęar bėdą? Ar tik tu sugebi į jas veltis? Kodėl tau viskas atrodo taip paprasta? - Pratrūko Chris' as, taip pat, kaip debesis kabojęs virš jų. Lietus ėmė taip "pilti", tačiau atrodo, kad jaunuoliui nė motais. - Atsiminkim, ka ne tu viena vadovauji savo gaujai, aš taip pat turiu šeimą, kuria turiu pasirūpinti. Apmokyti tvardytis ir neperkąsti gerklės kiekvienam prašalaičiui. Aš gal irgi turiu atsakomybių? Ir gana su manimi taip elgtis. Nepasiilgai, taip sakyk. Išeisiu. - Žengtelėjo kelis žingsnius arčiau vilkės ir įsisteblijo jai į akis.

[Luna Gardner]

   Tyliai atsiduso. Nebeturėjo jokio noro toliau "kandžiotis" su Ethan'u. Regis, Elijah taipogi. Netgi nesureagavo į sarkazmo perpildytus žodžius. Paprasčiausiai tingiai sumirksėjo nusižiovaudama. Provokuojantis veiksmas, bet merginai tai nerūpėjo, jei tik tamsiaplaukis nuspręs pulti - nė nemirktelėjusi smogs atgal. Visgi nekviestas svečias išsliūkino. Liko tik jiedu, o tuomet prasidėjo.
   Luna tik žioptelėjo. Žalsvai - melsvos akys kaltinančiai žvelgė į ją. Atrėmė žvilgsnį įžūliai įsispoksodama į vaikiną.
   -Nesiteikiau paklausti? Buvau pasiryžusi vykti su tavimi ir tau padėti, tik vietoj to privertei likti. "Tai tik vampyrų reikalai". Nė karto nebandžiau tavęs nuo to atitraukti, nepriekaištavau, o dabar šitai?-skėstelėjo rankomis. Galiausiai papurčiusi galvą nupėdino iki artimiausio suoliuko. Tą pat akimirką debesis prakiuro, vandens lašai ėmė leistis ant merginos. Kelios akimirkos ir ši buvo permirkusi kiaurai. Nesureagavo, tik nusibraukė plaukus nuo kaktos.
   Kilstelėjo galvą trumpam pažvelgdama į vaikino akis. Netrukus nunarino galvą įsistebeilėdama į žemę. Ką tik buvo įsiutusi, o štai dabar... Sėdėjo visiškai rami.
   -Tu teisus,-linktelėjo,-man viskas atrodo paprasta. Visada viską gaunu ant sidabrinės lėkštutės!-šūktelėjo neiškentusi. Tiek tos kantrybės. Iliuzija.

[Elijah Chris Dawson]

Kodėl viskas taip su merginomis sudėtinga? Kartais taip sunku paaiškinti paprastus dalykus, o apie sudėtingus net neverta kalbėtis. Jos negirdi ir nenori klausytis. Kartais atrodo, kad tik jas vienas kamuoja ilgesysir nerimas.
- Na, kaip ir sakiau, nesiteikei. O galbūt aš praklausiau? - Pyktu žvilgsniu žvilgtelėjo į merginą. - Na tai kas, kad buvai pasiryžusi? Gal aš nenoriu, kad tave nužudytų būrys vampyrų, kuris tiesiog "nevirškina" vilkolakių? - Atsidūso lyg būtų pavargęs. - Be to kas būtų pasirūpinęs Marlena? Aš už tą merginą atsakomybės neprisiimsiu, jos tėvas irgi klajoklis, kuris negali susitaikyti su Džesikos mirtimi. Man su juo buvo lengva? - Nubraukė lietaus lašus nuo žalsvai - melsvų akių.
- O teisės atitraukti mane nuo mano reikalų tu neturi, nes tai mano darbas. Tai mano šeima. Kuri man brangi tiek pat, kiek tau tavoji gauja. 
Žengė kelis žingsnius link suoliuko ant kurio įsitaisė vilkė. Sustojo, priklaupė ant kariojo kelio, suėmė Lunos delnus į savuosius, gal kiek stipriau spustelėjo, nors nuo lietaus jaunuolių delnai buvo drėgni, tačiau jis jautė, kokie jie švelnūs ir kaip jis jų pasiilgo. Švelniai pakštelėjo lupomis į josios riešus ir net akimirką pasirodė, kad viskas vėl gerai, kad jie laimingi, tačiau deja. Grynakraujis dar sykį pažvelgė į jos safyrines akis, pakilo nuo žemės ir nuslinko prie tvenkinio.
- Tiesa sakant, ant sidabrinės lėkštutės niekas nieko negauna. - Nugarą atgręžias merginai, vėl prabilo Dawson' as. - Tačiau reikia suprasti, kad kiekvienas kovojame už save. Už draugus. Už šeimą. Mylimuosius, tačiau tu negirdi ką noriu pasakyti. Elgiesi kaip tipinė mergiotė, kuriai reikia dėmesio. Bet tu ar pagalvojai, kad per ta laiką, kur "ale tave apleidau", tu rūpinaisi Marlena? Tad gerai pagalvok ar aš vienas tave apleidau. Ar tu pati netyčia per savo rūpesčius nepamiršai manęs? - Paskutinis klausiamasis sakinys, paskutinis išleistas garsas iš Chris' o lupų privertė ji užsičiaupti. Gal jis net kiek nuliūdo. Tad nebežinojo ar verta tęsti tą ginčą, kuris rodosi, neturi jokios prasmės.
- Luna, - stabtelėjo šalia jos, - palieku tave vieną, kad gerai apmąstytum ar verta dėl to pyktis. - Nuleido akis ties žeme, rankas susikišo į džinsų kišenes ir žingnis po žingsnio ėmė žingsniuoti link išėjimo.

[Luna Gardner]

   Švelnių bruožų veidu ritosi begalė mažų vandens lašelių. Švelniai persirisdavo per rausvas lūpas ir nieko netrukdomi, nusiritę kaklo oda dingdavo po drabužiais. Juoda palaidinė nemaloniai lipo prie kūno, kaip ir ilgi, juodi plaukai. Subjurusią nuotaiką šitai tik dar labiau sugadino.
   Tyliai atsiduso nusibraukdama vandenį nuo akių. Juodos blakstienos pasipuošė mažučiais it deimantai vandens lašeliais. Kelis kartus sumirksėjo. Lietus nesustodamas merkė ant suoliuko sėdinčią merginą.
   Stipriai sukando dantis. Elijah nebuvo laimingas, jog ši prisiėmė globoti Marleną. Ką gi, tai nebuvo jo reikalas. Pagalbos niekuomet neprašė. Nieko nesakė ir tada, kai grynakraujis kartu su Rajanu paliką ją vieną su mažąja Hatfield. Nesvarbu, kokie santykiai buvo tarp jos ir Marlenos, pamažu ta mergaitė vis labiau ėmė rūpėti.
   Mintys nutrūko. Elijah'aus žodžiai kirto it botagas per nuogą odą. Skaudėjo, tačiau vistiek nepakėlė galvos. Sugniaužė rankomis suoliuko kraštą. Atrodė, kad vaikinui tamsiaplaukė tebuvo prašalietė, trukdanti gyventi įprastą gyvenimą. Atrodė, kad jo gyvemime jos nė nereikia. Tokia mintis žeidė, atvėrė nemažą žaizdą, tik Luna į tai nekreipė dėmesio.
   Nepakėlė galvos net ir tada, kai šalia klūpėjo vaikinas. Nesureagavo nė į vieną prisilietimą. Galvoje tebeskambėjo neseniai ištarti žodžiai.  Netrukus, rudaplaukiui atsistojus ir pasukus prie tvenkinio, prie jų prisidėjo ir dar keletas.
   Ne tu ištisas dienas laiką leidai vienas, tikėdamasis, kad pro duris įžengsiu aš. Ne tu slapinėjai Londono gatvėmis negalėdamas nustoti galvoti apie mane.
   Būtų išspjovusi šiuos žodžius, tik nebeturėjo noro kalbėtis su vampyru. Nebenorėjo net matyti. Jis aiškiai parodė už ką kovos ir kas šiam svarbiau. Teliko tik užbaigti viską.
   Vyptelėjo nusigręždama nuo parko taku dingstančio vaikino.
   -Neverta... Tu viską ką tik užbaigei...-sumurmėjo. Vėjas nusinešė žodžius. Vargiai būtum išgirdęs net šalia sėdėdamas.
   Lėtai atsistojo pasukdama į priešingą pusę. Pastaruoju metu poelgiai stebino pačią. Užuot įsiutusi tylėjo, užuot kandžiojusi su Igoriu - žaidė.
   Dirstelėjo į prakiurusį debesį. Lietaus lašai nemaloniai atsitrenkė į veidą.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah kiek nerimavo dėl nežinomybėję paliktos Lunos, tačiau negalėjo neišklausyti Dafydd, kuriam rodos, taip reikėjo žmogaus, galinčio su juo pasikalbėti. Žinoma, aišku ir tai, kad Dawson' as tikrai nebuvo tam tinkamas, tačiau jis vilėsi galintis kažkaip ar bent kažkuo pagelbėti.
- Taigi, - kiek laisviau dustelėjo apsidairydamas aplinkui, atsiminimai šiame parke nebuvo patys geriausi, tačiau to nesureikšmino ir visą dėmesį sukoncentravo į vienintelį raudonplaukį, prašiusį paslaugos. - Kas nutiko, ko toks išsiblaškęs? - Kiek atidžiau nužiūrėjo nepažįstamąjį. - Iš vyzdžių sprendžių, kad nevartoji, alkoholiu irgi nedvelki, atvirkščiai, atrodai tvarkingas, o per savo neatidumą vos ne žuvai?? - Klausiamai nužvelgė jaunesnį vaikinuką, visą laiką tipenusį šalimais.
Nelabai mokėjo jis elgtis su ką tik sutiktais žmonėmis, pažintys jam nelabai patiko ir buvo naudingos. Turėjo jis ir priešų ir draugų ir mylimąją, tačiau užmegzti ryšį su vos tik sutiktais asmenimis - nebuvo įgūdęs. Mat vis bijodavo juos įžeisti, nes tai jam sekdavosi puikiai. Dešimt iš dešimt.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tiesą sakant, Dafydd nelabai suprato, kodėl atėjo su Elijah į šitą parką. Susidarė įspūdis, kad jis nelabai nusiteikęs bendrauti, o pats Dafydd tikrai visko nepapasakos. Ar yra to prasmė? Vaikinas nežinojo, tačiau negalėjo taip paprastai išmesti progos pasikalbėti į šiukšlių dėžę. Taigi dabar atėjo su šiuo nepažįstamu vaikinu čia.
- Nedažnai gaunu su kuo nors tiesiog paplepėti, - trumpai tarstelėjo Dafydd. Suprato, kad nežino, ką sakyti toliau. Neabejojo, kad šitam Elijah visai nebūtų įdomu klausytis apie ligoninėje gulinčią Dafydd mylimąją ar namie likusius vaikus. Raudonplaukis nustebęs suprato, kad yra dvynukų pasiilgęs. Žvėriškai trūko Mayros, tačiau pirmą kartą suprato ir tai, kad norėtų pamatyti ir mažylius. Et, jeigu būtų tą supratęs prieš dešimt minučių, galėtų jau būti su jais. Dabar mandagumas reikalavo bent pabandyti pasišnekėti su naujuoju pažįstamu. Sakyk ką nors, klausk!!! mintyse maldavo velsietis ir, laimei, netrukus to sulaukė
- Ne, nevartoju, būk ramus, - kiek nedrąsiai šyptelėjo. Tiesa, užuomina apie alkoholį nebuvo maloni ausiai: per metus, praleistus kanalizacijoje, jo buvo suvartota pernelyg daug. - Pavargau nuo... Darbo ir kitų rūpesčių.
Atsakymas buvo siaubingai nekonkretus, bet ko dar būtų galima tikėtis iš tokio uždaro žmogaus? Dafydd lėtai žingsniavo parko takeliu ir mąstė, ką pasakyti dabar. Ko galima paklausti, kai nežinai iš viso nieko? Uždavinys atrodė labai sudėtingas. Įdomu, ar jis burtininkas pasvarstė raudonplaukis. Nieko įdomesnio nesugalvojęs paklausė:
- Kuo užsiimi? Dirbi, mokaisi, keliauji?
Atrodė, kad klausimas buvo nuobodumo viršūnė, bet Dafydd sugebėjo jį užduoti. Tai jau buvo pradžia.

[Elijah Chris Dawson]

Rudaplaukis nematomai žvilgtelėjo į ant riešo besipuikuojantį laikrodį. Taip įsitikino, kad laiko jis dar turi į valias ir, kol kas, neverčia mylimosios laukti, bildenant pirštais į stalviršį ar ką nors gurkšnojant. Kiek lengviau atikvėpė ir susitelkė ties pasimetėliu.
- Na, dabar gavai, - nežinodamas, kaip tinkamai interpretuoti savo mintį veptelėjo nesąmonę, tačiau tik gūžtelėjo pečiais to visiškai nesureikšmindamas - praleisdamas pro ausis.
- Aš ramus, - linktelėjo patvirtindamas akivaizdų faktą, juk, negi šitas, šalia žingsniuojantis raudonplaukis manė, kad jis Dawson' ui kažkiek rūpi - vargu. Ar tik ką sutiktas žmogus, išvis gali pradėti kažką reikšti? Na išimtis tik ta, kad antgamtikas jį išgelbėjęs pasijautė esąs geresnis nei įsivaizdavo ir dabar jautė pareigą jam padėtį.
- Tai pasakok, nebijok, juk norėjai pasikalbėti, - padrąsino Dafydd, kiek linksmesniu balso tonu, mat stengėsi išlaikyti tą savo draugiškumą, kuris jam taip derėjo prie jo išvaizdos. Nenorėjo pasišiūkšlinti.
Kelias akimirkas tylos žalsvai melsvų akių savininkas išnaudojo, įvertindamas aplinką. Juk paskutinį kartą jis čia buvo tamsiu paros metu, kurio vaizdas neprilygo dabartiniam. Dabar šis parkas buvo gyvas: smėlio dėžėse krapštėsi vaikai, spygavo, rėkavo, kiti užsiėmė "rimtais" pokalbiais, sietinais su žiobariškomis problemomis, o šie du čia tiesiog vaikščiojo nesugebėdami užmegzti normalaus, vyriško pokalbio.
- Aš? - Kiek nustebo išgirdęs klausimą, tačiau vėl prabilo, nenorėdamas sutrikdyti ir taip su marsiečiais šnekančios personos, - aš dabar nieko neveikiu, - sukišo rankas į džinsinio švarko kišenes, - tik ką po atostogų, reikėjo keletą reikalų sutvarkyti, bet dar šiandien grįšiu į Ūdrų Žabangus, - stengėsi užvesti pokalbį, todėl kiek išsiplėtė, bandydamas įgauti šalia tipenančio žmogučio pasitikėjimą, - pas sužadėtinę, - pridūrė, tikėdamasis, kad ir raudonplaukis netylės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nelabai suprato, ar Elijah iš jo šaiposi, ar ne. Galbūt tai buvo draugiškas pastebėjimas, kad jis dabar gali šnekėti. Deja, vaikinas prie to nebuvo pratęs, tad mieliau už tikrąjį priėmė pirmąjį variantą. Pradėjo svarstyti, kokia šiam kiek vyresniam vyrukui gali reikėti. Ir vis dėlto tai buvo šansas bendrauti, tad į kiek kvailoką patvirtinimą Dafydd tik linktelėjo.
Pasakymas "aš ramus" tarsi dar kartą įrodė, kad Elijah nori pasišaipyti ar laiko raudonplaukį kvaileliu. Tai jį vis labiau ir labiau trikdė, tad jau pradėjo galvoti, kaip čia greičiau išsinešdinti ir keliauti namo, pas sūnus.
- Nemanau, kad tave sudomintų mano nuobodaus darbo nuobodūs rūpesčiai, - kreivai šyptelėjo velsietis. Juk kažkokiam žiobarui nepradėsi aiškinti apie Magijos ministerijos subtilybes. Svarstė, ar užsiminti apie Mayrą, kurios jau dabar buvo be proto pasiilgęs, bet nutarė tai pasilaikyti sau. Laimei, Elijah teikėsi ištarti daugiau nei tris žodžius. Ir vienas pavadinimas neliko nepastebėtas.
- Esi iš Ūdrų Žabangų? - beveik susidomėjo Dafydd. Teliko tikėtis, kad jo paties vizito į tą miestelį metu šis vyrukas buvo kur nors kitur. - Sužadėtinė? Sveikinu.
Juk su tokiais dalykais yra sveikinama, ar ne? susimąstė auroras ir su apmaudu suprato, kad pats tokio sveikinimo negavo nė vieno.
- Mano... eee... žmona ligoninėje, - staiga pasakė jis ir tarsi išsigandęs pakėlė akis į naująjį pažįstamą. Nutarė šito nesakyti, tad kas čia atsitiko? Vaikinas pasijuto pasakęs per daug, tad dabar skubiai nutilo. Užteko ir to, kad pats gyveno nuolatinėje baimėje - nenorėjo, kad šitas vyrukas pradėtų ko nors klausinėti. Gerai, kad bent apie dvynukus neišsipliurpė.
- Mokeisi Hogvartse? - paklausė Dafydd. Tiesą sakant, jam tai visiškai nerūpėjo, bet tai buvo būdas nukreipti dėmesį nuo pernelyg sudėtingų ir nemalonių temų.

[Elijah Chris Dawson]

"Nuobodaus darbo, nuobodūs rūpesčiai", nuskambėjo taip žiobariškai, o gal net labiau žemiškai. Rudaplaukis nė neįsivaizdavo, kas yra darbas. Jam niekada neteko pildyti popierių, vadovauti projektams ar kaip nors kitaip pasinaudoti savo fizine ir protine veikla.
- Iš ties, sudomintu, - smalsaujančiai pratarė vampyras. Retai jis domėdavosi dalykais, kurie su juo visiškai nesusiję, tačiau dabar norėjosi palaikyti sunkiai besivystantį pokalbį.
- Na kaip čia pasakius, - žvilgtelėjo į šalią beeinantį Dafydd, - Luna iš ten, o aš kilęs iš Naujojo Orleano. - Pridūrė šis ir išgirdęs sveikinimą, dėkingai šyptelėjo. - Ačiū!
Keista buvo girdėti sveikinimą iš tik ką sutikto žmogaus, be to niekas jų dar nesveikino. Tai turbūt pirmas asmuo ištaręs tuos žodžius, nors jie dar nelabai kam gyrėsi, nematė tame prasmės.
- Žmona? - Pažvelgė į kiek jauniau atrodantį raudonplaukį.. - Kas nutiko? - Dawson' as surimtėjo, įtartinai nužvelgė keistuolį, tačiau dabar jį puikiai suprato. Kai Luna buvo leisgyvė, Chris'as, taipogi nebuvo susikaupęs, negalėjo. Sielvartas ir ta nežinomybė varė jį iš proto. - Dabar puikiai tave suprantu.. Dėl to kas anksčiau įvyko, - patapšnojo vaikinukui per petį lyg stengdamasis paguosti.
Išgirdęs sekantį klausimą - sukluso.
- Mokiausi, tačiau nelabai sėkmingai, - kilstelėjo lupų kampučius auksčiau, - o tu? Irgi ten mokeisi? - Perklausė vampyras, tačiau nežinojo ar ši tema jam perdėtai įdomi, mat kas susije su burtais ir visa ta magija - jam ne prie širdies. Atvirkščiai, dabar jis turi kitų minčių, idėjų, ką norėtų veikti gyvenime, kurį žingsnis po žingsnio kūrėsi.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Elijah'ui užsiminus, kad jį domintų nuobodaus darbo nuobodūs rūpesčiai Dafydd kilstelėjo antakius. Įtarė, kad naujasis pažįstamas tik apsimeta, tačiau nesuprato, kam to gali reikėti. Bando palaikyti pokalbį ar kažko iš manęs reikia? svarstė raudonplaukis kiek įtariai stebėdamas vyresnį vaikiną. Nieko nekomentavo ir, laimei, to neprireikė: Elijah pratęsė kalbą, kas privertė Dafydd suklusti.
- Luna?.. - ne, tai tik paprasčiausias sutapimas, negali būti ta pati mergiotė... - Ar tu amerikietis? - staiga pridūrė jis, tikėdamasis, kas Elijah neatkreips dėmesio į jo reakciją išgirdus Lunos vardą.
Dafydd nejaukiai mindžikavo kojomis. Niekaip negalėjo atsikratyti įtampos. Deja, dabar rūpėjo ne tik ligoninėje esanti mylimoji, bet ir tai, ko jis pats gali čia prišnekėti. Nutarė geriau patylėti, o jeigu Elijah į jį pažiūrės priešiškai, ką gi. Jis prie to pripratęs.
- Tiesą sakant, net nežinau, - sumurmėjo velsietis. Tiesos tame buvo, mat jis išties nesuprato, kas lėmė tokį keistą Mayros negalavimą. - Bijau, kad kažką padariau ne taip...
Išties, gal aš, nesugebantis patikėti, kad jai manęs reikia, priverčiau ją susirgti? susirūpino Dafydd, ir eilinį kartą jį apėmė savigraužos priepuolis. Ilgokai tylejęs susiprato pridurti:
- Ačiū už... Viską. Ar ir tau teko pergyventi baimę dėl mylimosios?
Vildamasis, kad tai nėra Luna Gardner, Dafydd patraukė takeliu tolyn. Neteko čia lankytis, galbūt bus būdas su Mayra praleisti pietų pertrauką, kai ji grįš į darbą? Idėja atrodė smagi, bet dabar mergina buvo ligoninėje, o jis pats atkakliai bandė palaikyti pokalbį.
- Mokiausi, bet naudingiausių dalykų išmokau ne iš knygų, - šyptelėjo Dafydd. Prisiminė Mionos Heros pamokas. Keisti buvo laikai... - Tiesą sakant, nelabai mėgstu prisiminti tuos laikus.