0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Hilerė
  • ****
  • 445
  • Lytis: Moteris
  • Kalbėti - gamtos noras, tylėti - išminties.
Ats: Parkas
« Atsakymas #135 Prieš 1 savaitę »
   Jaunosios ispanės veide, kaip visuomet, žaidė žavi, užkrečianti šypsena. Mintis, kad po tokio ilgo laiko ji pagaliau susitiks su Adele, su kuria nesimatė... Penkerius metus? Vertė šypsotis tik dar labiau. Iki šiol nė nesuprato, kaip buvo pasiilgusi jaunesniosios varniukės. Turbūt ilgesį visą šį laiką buvo užpildęs Fasiras.
   Prabėgo penkeri metai... Kiek visko pasikeitė... Tuo metu, kai paskutinį kartą matė Adelę Londone, gelbėjo šią iš užpuolikų nagų. Tebebuvo su Keitu ir tebesimokė Hogvartse, o štai dabar... Dabar ji buvo suaugusi dvidešimt trejų metų mergina, kurios gyvenime svarbią vietą užėmė kitas asmuo. Hogvartso pilis tebuvo prisiminimas iš paauglystės, dabar, arba bent jau iki ministro pasirodymo dvare, visą dėmesį skirdavo žirgams ir pagalbai tėvams. Ką gi, nemažai vandens nutekėjo. Neabejojo, kad jaunesnioji buvusi varniukė dabar taip pat bus pasikeitusi, kaip ir jos gyvenimas.
   Persibraukė ranka per šviesius plaukus. Didelės, it gyvatės garbanos kiek susivėlė krisdamos už nugaros. Diena nebuvo viena iš tų, kurios dažniausiai žavėdavo Ispanijoje. Na, stebėtis nėra ko. Londonas, angliškas klimatas.
   Trumpam žvilgtelėjo laikrodį, puošiantį kairįjį riešą. Iki susitikimo dar kelios minutės, o ji jau nebe toli susitikimo vietos. Kilstelėjo lūpų kampučius žvilgsniu bandydama susirasti Ginger. Dangaus mėlio akys išsiplėtė iš baimės. Širdis krūtinėje ėmė daužytis it pašėlusi.
   Ji tiek laiko praleido įtikinėdama Fasirą leisti jai susitikti su Adele, o štai dabar, eilinį kartą, mergina, regis, nukentėjo būtent dėl jų susitikimo.
   Žingsniai virto bėgimu. Davina pasileido parko takeliu taip greitai, kiek tik įstengė. Siaubas ir baimė spindėjo dangiškos spalvos akyse. Nė nebūtų pagalvojusi, kad šis susitikimas taip prasidės.
   Žmonių parke beveik nebuvo, tiesa sakant, išvis nebuvo, matyt, ir londoniečiams toks oras ne prie širdies. Ką gi, nuo to tik geriau. Žiobarai negalės pamatyti kerų.
   -Petrificus totalus,-nutaikė burtų lazdelę į vyriškį, durklą suvariusį Adelei į pilvą. Šis susmuko merginai po kojomis it negyvas. Tokius pat kerus panaudojo ir su antruoju, besikėsinančiu į ją pačią. Nuaidėjo garsus trinktelėjimas.
   Prabėgdama įsitikinusi, kad šie nesužeisti pripuolė prie jaunesnios varniukės.
   -Adele...-Balsas nuskambėjo taip tyliai ir gailiai, jog vien girdėdamas tai būtum galėjęs išspausti ašarą. Suvarytas durklas ir aplink besiplečianti kraujo bala. Siaubas žaviosios lankininkės akyse tik padidėjo. Ji supanikavo, jautėsi išsigandusi ir pasimetusi. Apie gydymą mažai, ką težinojo, ir akimirksniu pasigailėjo, jog taip nei karto per daug dėmesio neskyrė tam.
   -Viskas bus gerai...-šyptelėjo pažvelgdama į jūros mėlynumo akis. Kad ir kas nutiks, ji neleis Ginger nukraujuoti ir mirti. Drebančiomis rankomis suėmė durklo rankeną. Mintyse meldė, kad tik Adelei viskas būtų gerai. Mielai būtų susikeitusi vietomis. Nekentė matyti, kaip kiti kankinasi.
   Trūktelėjo. Durklas gana lengvai išslydo, vadinasi, joks svarbus organas nepažeistas. Kiek lengviau atsikvėpė. Ištarė kelis žinomus gydomuosius burtažodžius, deja, šie mažai, ką tepadėjo. Žaizda buvo per didelė.
   -Ferula,-tvarstis apsivijo merginos liemenį sugerdamas visą kraują ir nebeleisdamas kraujo balai didėti.
   -Tik neprarask sąmonės, gerai? Aš tuoj,-dar kartą menkai šyptelėjo, o tuomet stryktelėjo ant kojų. Pripuolė prie abiejų vyrų.
   -Obliviate,-vyriškosios giminės atstovų net ir menkiausi prisiminimai apie Adelę Ginger išgaravo lyg šie niekada jos nė nebūtų sutikę. Panaikino ir juos kausčiusius kerus priversdama apleisti parką ir abi merginas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Davina Murrell »

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Transfigūracijos profesorė
  • *
  • 387
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Parkas
« Atsakymas #136 Prieš 1 savaitę »
  Sakytum, vau kaip skaudėjo, bet koks normalus fizinis asmuo būtų pradėjęs kaip nors raitytis iš skausmo, sukelto svetimo ir neatpažinto objekto pilve ar kur ten. Nesigilino, kur. Visur skaudėjo, netgi iki smegenų vingių nuėjo. Tik mergina nesiraitė, neklykė, tik šiek tiek susigraudino. Ir tai, ne iš skausmo, o dėl savo kvailos galvos, kuri nepaklausė šeštojo jausmo, persekiojusio iki šios akimirkos. Norėjo dar prieš prarasdama visiškai blaivią mąstyseną pamatyti Davinos akis ir liepti atsitraukti. Bet nespėjo. Akių vokai apsunko kaip niekad, kaip akmenys spaudė ir, rodos, būtų savo mase ištaškę tuos akių obuoliukus. Springtelėjo susikaupusiais skysčiais, kostelėjo. Drebančia ranka dar bandė apčiuopti šviesiaplaukės rankas, tačiau galbūt tai tebuvo iliuzija, nes iš tikrųjų jokia kūno dalis net nepajudėjo. Tik ta pastelinė striukė pasiliko su kraujo žyme. Tikriausiai, dėl šito labiausiai nusiminusi bus, jeigu išgyvens.
  Na, kad ir kaip ten bebūtų, jaunoji Bethoveno mylėtoja negalvojo apie savo būsimą vyrą, gyvenimo meilę ir ramstį. Visai apie jį negalvojo, net, rodos, neprisiminė, o gal ir nenorėjo prisiminti. Širdies skausmas ėjo tik fiziškai, emociškai nepaliestas. Galėjai pagalvoti, jog panelė tik turėjo apsėdimą tuo žaviuoju garbaniumi, jokios ten meilės net nebuvo.
  Šlykščiai išspjovė skysčius. Ak, koks smagus senų draugyčių susitikimas, tiesiog širdį veriantis. Viskas bus gerai? O taip, žodžiai, skatinantys susivaryti dar vieną ašmenuotą įrankį tiesiai į širdį. Ši kaip koks mėsos gabalas, eilinį kartą gelbėjamas Davinos. O viskas bus gerai? Velniai rautų, Adelė girdėjo ir visai taip negalvojo. Suurzgė iš skausmo, praleido pro ausis merginos prašymą ir uždarė sąmonės langelį. Virto tik kūnu, šalinamu iš parku.
 Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.