0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 164
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Parkas
« Atsakymas #15 Prieš 11 mėnesių »
Ji nežinojo, kiek laiko sėdi tuščią žvilgsnį įbedusi į tekantį upelio vandenį. Mintyse prabėgo daug veidų ir vardų, tačiau Emi net nesistengė jų sugaudyti. Žodžiai, pavidalai, akys, mintys - viskas tarsi tirpo vandenyje. Ir nesiliovė. Kartojosi. Mėnesiena apšvietė nutykusiame parke be žado gulintį rudaplaukį vaikiną ir šalia jo atsisėdusią, nugarą į tiltelį atrėmusią šviesiaplaukę merginą. Grindinys šalia jų buvo aptaškytas raudoniu. Gera medžiaga siaubo filmui, ar ne? Žaliose akyse vis dar spindėjo tos pačios ašaros, taip ir nenulašėjusios. Baimė kaustyte kaustė sireną. Pavyko ar ne? Pavyko ar ne?
Nežinia, kiek laiko praėjo - dvi minutės ar dvi valandos, tačiau Igoris atsimerkė.
 - Pagaliau,- sukrutėjo merginos lūpos, beveik iki kraujo nervingai nukramtytos, tačiau nevalingai išsilenkusios į šypseną.- Pagaliau.
Žaliose akyse žybtelėjusios ugnelės užgeso. Sirena atsistojo, ranka išsilygindama (ar veikiau mėgindama tai padaryti) drabužius. Atsirėmė į tiltelį, pažvelgdama į tekantį vandenį.
 - Galbūt ir nereikėjo. Bet man baisu galvoti, kas būtų buvę, jeigu Melijandra nebūtų sugalvojusi praeiti būtent toje vietoje, jeigu nebūtumėm jūsų išgirdusios, jeigu...- sirenos balsas užlūžo ties viduriu sakinio.- Patikėk, iki paskutinės sekundės nežinojau, atsibusi ar ne. Maniau...- suvokimas trinktelėjo kaip žaibas, kaip mat panaikindamas ir ašaras, ir užlūžusį balsą. Ką ji čia dabar vaidina? Viskas, kas įvyko Koukvorte, buvo nesusipratimas ir tu tai žinai. Malonus nesusipratimas. Ne. Nieko neįvyko. Ištrinam iš atminties. Einam toliau. Ir kaip manote, kiek laiko Emi stovėjo nusisukusi nuo Igorio? Tris minutes? Keturias? Kol atsisukusi pamatė vaikiną, purtomą drebulio,  iš visų jėgų besistengiantį... Susivaldyti? 
 - Igori?- nežinodama ką manyti Emi vėl priėjo arčiau. Po kelių minučių vilkolakio širdies tvinksniai grįžo prie normalių,  bent jau jam. Po galais,  na ir išgąsdino... Kas dabar?  Kas vyksta?
Šviesiaplaukė atsirėmė į turėklą ir pažvelgė į tas tokias pažįstamas mėlynai pilkas akis.  Vilko akis.
 - Jeigu gerai pamenu,  saugi aš jau nebūsiu,- ištarė mintimis nuklysdama į Koukvortą,  kai atėjęs  Michailas Lorijanas be užuolankų išguldė daugelį galimų scenarijų. O gal ir daug ką nutylėjo... Ką gali žinot. Slapstūnai?  Tai va kas tie Jie.  Pala,  gi Igoris negalėjo tarti to vardo?  Čia kažkas ne taip... Pradėjusi svarstyti sirena negreit liaudavosi.  Tačiau.
Stebėdama, kaip vaikinas bando burtais sutvarkyti drabužius, penkiolikmetė vėl prisiminė Koukvortą. Atkampią olą. Lietų. Šilumą.
Sudaužyti stiklą pakanka vieno judesio. Sudaužyti viltį pakanka vieno žodžio. Igoris labai ilgai dvejojo prieš prabildamas, kas jau pranašavo nekokias naujienas.
 - Ne, - tai tebuvo žodis. Neveiksnus nieko pakeisti.  Vaikinas kalbėjo nedaug. Vos keli sakiniai.  Tačiau Emilijanai to pakako. Stovėjo atsirėmusi į tiltelį, o galvoje tvinksėjo viena vienintelė mintis.  kodėl?
"Galiu nebegrįžti."
Ne.
"Gali įvykti mūšis"
Tikriausiai ir įvyks.

Ji tebežvelgė į tekantį vandenį,  neturėjo jėgų pakelti akių.
 - Tu išeisi. Ir gali nebegrįžti,- pakartojo mediniu balsu,  taip ir neįsisąmonindama šių žodžių reikšmės. Žmonės žūsta kasdien,  juolab, kad Igoris vis dar čia, tačiau Emi nepajėgė to suvokti. Buvo visiškai pasimetusi.  Pakėlė akis,  tačiau sugavusi vaikino žvilgsnį vėl nuleido.
 - Igi... - ištarė nežinia kam.  Gal net sau.
Tikriausiai sirena taip ir būtų pastovėjusi nejudėdama, jei ne supratimas. Kad upelyje atsispindi pilnas mėnuo.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesorius
  • *
  • 279
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Parkas
« Atsakymas #16 Prieš 11 mėnesių »
Igoris žvilgtelėjo į Emi. Turėjau omenyje tai, kad mums iš viso nereikėjo susitikti- nei prie Švilpynės stalo, nei miško proskynoje- niekur. Tu nežinai koks dabar pavojus gali grėsti tau,- pagalvojo šis, tačiau nutylėjo savo mintis. Ne, jis neturi įžeisti sirenos. Negali. 
Kažkur pasigirdo tylus krebždesys.
Švilpis suraukė antakius, veide pasirodė nuostaba. Kas? Krebždesys vėl. Nerimas.
Rudaplaukis pakilo ir po lėto nuėjo kitapus tiltelio pusės, nelabai jau klausydamasis Emi kalbų. Krepšt. Igorio ausys įsitempė. Negali būti. Krepšt. Ką čia veik...- staiga iš minčių pažadino merginos medinis balsas. Jau norėjo nutildyti rankos mostu bendrakoledžę, tačiau krepštelėjimo jau neišgirdo. Kodėl nutyla, kai Emilijana kalba? Ko laukia?
Angtamtikas sunerimo. Kodėl taip vyksta?

-Bėk, Igori,- sušnypštė tyliai tamsiaodė mergina, išlėkdama iš tamsaus koridoriaus posūkio,- Viskervilai...-tačiau staigiai nutilo, kai iš už kampo išdygo Dimitrijus, Arinos tėvas.
Sabela greitai užsičiaupė ir be garso sujudino lūpas Igoriui. "Bėk".


Igoris atsisuko į Emilijaną, ir giliai atsiduso.
-Emi,- tyliai ištarė šis, prieidamas prie merginos, už nugaros,- Grįšiu dėl tavęs. Patikėk- Slapstūnai nenudės manęs lengvai, pažadu,- sumurmėjo, apglėbdmas rankomis liauną sirenos liemenį. Pažadu, mano Mažoji Undinėle.
Staiga mėlynai pilkos akys nukrypo į upelio paviršių. Jei prieš tai Igorio veide švytėjo viltis, dabar- buvo siaubas.
Aplink tiltelį tankiai augo plačialapiai medžiai, savo nuogomis šakomis uždengdami nakties dangų, tačiau upeliūkštis vietomis nebuvo uždengtas tamsių, naktyje vaiduokliškų medžių  šakų, kamienų ar šešėlių.
Upelio paviršius buvo it išlietas iš sidabro.
Iš debesų glėbio išlindo pilnatis.
Baimė, panika, siaubas vožė antgamtikui per galvą.
-Ne,- suvableno pasimesdama,- ne.
Atsitraukė nuo sirenos, juto kaip kojos tampa lyg švino primpumpuotos, galva tapo išluota- taip panika pasidarbavo. Nepasimesk. Galvok,- bet į blaivaus proti prašymus švilpis neatsikreipė. Sustingęs jaunuolis žvelgė, kai iš debesų guoto išlinda vis didesnis gabalas pilnaties.
Raumenys antgamtiko virptelėjo. Šviesos ruožas nuslinko link Lorijano, ir šis pasidavė.
Visa tai įvyko vos per keliolika minučių, vos spėdamas švilpis suniurgzti Emilijanai, kad ši bėgtų.
Krebždėjimas nutilo ir viskas buvo baigta.
Tylus urzgesys išsirovė iš juodojo silueto, apšviečiamos pilnaties. Pilkos it pelenai akys įsmigo į penkiolikmetę. Urzgesys tapo garsesnis. Kadaise buvęs švelnus juodas kailis dabar buvo šiurkštus, susivėlęs, ant nugaros, priekinių kojų matėsi pilkšvi ruožai- randai, o tarp menčių-  burtų pagalba išdegintas tamsiai pilkas ženklas- tai buvo dviejų sprindžių ilgio V raidė, kurios kairysis "sparnas" yra ilgesnis, o dešinysis "sparnas" paremtas trumpu, palinkusiu brūkšniu.
Vilkolakis iššiepė iltis, nagai sukrebždėjo ant akmenuoto grindinio. Padaro ketera pasišiaušė, juodakailis tapo didesnis, baugesnis, ausys buvo prispaustos prie galvos.
Vilkolakis įtempė savo kojų raumenis ir šoktelėjo ant sirenos, stirpiai prablokšdamas švilpę amt nugaros, priversdamas pamesti savo burtų lazdelę.
Žvėris palietęs  jau parko žemę, lėtai atsisuko į savo auką.
Jis kaip ir kiti plėšrūnai žaidė su savo auka.

Kitapus upelio kranto, tarp storų medžių šakų tupėjo rudai gersvas, lankstus padarėlis. Jos rudos akys įdėmiai stebėjo  juodą vilką ir jūros mergaitę, kurios akys priminė katės. Šuo ir katė.- dingtelėjo mintis ir pramankštinusi pečius, it vaiduoklis stryktelėjo ant kito medžio šakos.
Ji palauks. Žino kaip elgtis su savitvardos neturičiais vilkolakiais.
Kažkas sušniugždėjo po kojomis. Rudakailė vėptelėjo žemyn ir išvydo nepaprastą raudojaną pandą, Myšos antras protas,- taip mėgdavo vadinti kiti Lorijanai Kim.
Pandos juodos akytės žvilgtelėjo į rudas akis ir dingo greitai. Nunešė alfai žinią.
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 164
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Parkas
« Atsakymas #17 Prieš 11 mėnesių »
// - Tamsos ir jūros dukra. Gimusi iš neapykantos,-  sududeno vyriškas balsas. Židinio atšvaituose sužibo smaragdinės akys.//

Nusisukusi nuo vaikino ji teberymojo ant turėklų, žvilgsnį įbedusi į upelio versmę dengiančias nuogas medžių šakas. Tamsu. Emi niekada pernelyg nemėgo tamsos. Negalėjo sakyti, kad bijo, tačiau dažnai šviesai dingus apimdavo keistas jausmas, tarsi būtų kažką pamiršusi. Kažką svarbaus. Kažką, kas viską keistų. o dabar buvo - kitaip nepasakysi - baisu. Nerimas skverbėsi iki kaulų smegenų. Nerimas dėl netoliese esančio vilkolakio. Kurio greitai galėjo nebebūti. Paradoksalu - juk baimintis turėjo visai ne ji. Ne jai reiks stoti prieš Slapstūnus. Ne jos vardas ir pavardė įtrauktas į sąrašus. Ne jos sesuo kažkur prapuolė ir iki šiol nepasirodė. O visgi. Bijojo.
Staiga net per drabužius pajuto šiltas rankas, kurios tarsi pažadino iš sąstingio. Kurios vėl pažadino viltį, kad galbūt viskas tikrai gali būti gerai.
 - Sugrįžk gyvas,- mėnesienoje sukrutėjo sirenos lūpos. Žalios akys susitiko su mėlynai pilkomis. Kaip tuos kartus prieš tai. Netikėtai ir trumpam. Kaip ir dabar.
Vilkolakis staiga atsitraukė. O Emi tebespoksojo į mėnesio atspindį vandenyje.
 - Igori?- Emilijana pasimetusi žvilgčiojo čia į persigandusį vaikiną, čia į iš už debesies išlindusią mėnulio pilnatį. Sidabrinis mėnulio takas centimetras po centimetro užliejo tuščią parką, taip pat ir jame esančius du paauglius.- Igi?
Vaikinas nebeatsiliepė - bent jau žmogišku pavidalu. Siaubo sukaustyta baltaplaukė be žado stebėjo virsmą. Visi savisaugos instinktai klykte klykė bėgti, gelbėtis, tačiau penkiolikmetė tiesiog negalėjo pajudėti. Jautėsi tarsi išskaptuota iš akmens. Smaragdo žalumos akys skenavo priešais stojusį juodakailį vilką. Iš jo krūtinės veržėsi urzgesys. Susivėlęs kailis.
 Ženklas tarp menčių. Jokių užuominų, kad žvėris priešais ir Igoris Gabrielis Lorijanas -
 tas pats asmuo. Prašau. Prašau. Tai netikra. Ką dabar daryti? Jeigu tai, ką rašė Melijandra, yra tiesa... Gali būti, kad po šito Igis nebeturės pas ką sugrįžti.
Vilko nagai sucaksėjo į grindinį. Ji nespėjo nieko sugalvoti. Net pasitraukti. Tik pajuto skausmą nugaroje, kai žvėris (net mintyse nepavyko ištarti "Igoris") parbloškė ant akmenų. Sustingo. Net nekvėpavo. Jautė vilko kvėpavimą visai prie pat savo veido. Gal kažkur giliai ir nutuokė, kad tam juodam kaily kažkur giliai yra tikrasis Igis, tačiau negalėjo tuo patikėti. Dzingtelėjusi burtų lazdelė nusirito kažkur tolėliau, kur Emi net neturėjo vilties pasiekti.
Melijandros raštelis. Vienintelė viltis. 
"Žinau Igorio jausmus"
Taip, žinai.
"Žinau jo jausmus tau"
O šitai iš kur?
"Būk atsargi ir kalbėk protingai"
Kaip aš tai galiu padaryti? Protingai gyvenime nebent... ne, ir tai darau kvailai.
"Prisimink Gražuolę ir Pabaisą"
Dievaži...
"Tik taip galėsit būt kartu"
Kodėl viskas taip sudėtinga?

 - Igori,- pradėjo Emilijana, mėgindama kažkokiu būdu susivaldyti. Sirena atsargiai atsisėdo. Nugara degė, tačiau rimtai nesusižeidė.- Igori, žinau, kad tu čia,- nurijusi seiles pabandė vėl, žvelgdama į pelenų pilkumo vilko akis. Nuožmias. Tokias nepanašias į pažįstamo švilpio. Beveik netikėjo tuo, ką sako.- ...žinau, kad tu čia. Sugrįžk. Prašau.
Nutilo. Nuleido akis. Ir vėl pakėlė į priešais urzgiantį vilką. Išsigandusi penkiolikmetė mergaitė, mėnesienos nutvieksta baltutėle oda ir plaukais. Atsistojo, nenuleisdama akių nuo žvėries. Pasitraukė prie turėklo. Vanduo. Tai gali būti jos išsigelbėjimas.
 - Igi, kur tu,- sukrutėjo sirenos lūpos.
// - Baltaplaukė jūros ir tamsos mergelė. Tikiuosi, ji bus nors kiek naudinga.//

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesorius
  • *
  • 279
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Parkas
« Atsakymas #18 Prieš 11 mėnesių »
Sirena išsigando- žvėris juto tai. Galėjo užčiuopti, bet kokius jausmus: nerimą, baimę, neapykantą, džiaugsmą, laimę, skausmą ir...įšūkio metimą. Būtent tai parodė baltaodė jūros mergaitė žvilgteldama į plėšrūno pilkas akis. Neveltui, buvo sakoma nežiūrėti piktui šuniui į akis, nes tasai manys, kad buvo mestas jam įšūkis.
Emilijana suklydo, ir nenuostabu, kad vargais negalais atsikėlusi nuslinko link turėklų- prie vandens, ten kur turėjo lygiaverčių plėšrūnui jėgų.
Vilkolakis kurtinamai suurzgė iš krūtinės gelmių ir nukėblino link Emi. Įšieptos baltos iltys blykstelėjo mėnesienos šviesoje, nagai caksėjo ant grindinio, uodega demonstratyviai švytavo į kairę, į dešinę.
Ir likus tik porai žinganių, antgamtikas staigiau šoko ant bendrakoledžės, nuvertė ją ant nugaros, ir staigai atlikęs posūkį ant tiltelio grindinio, čiupo už apykaklės. Aštrūs dantys prisilietė prie McWellės odos, tačiau jos nenudažė krauju- dar per anksti, dar nelaikas.
Iš visų jėgų juodakailis siaubūnas papurtė sireną ir trušienos skerdieną. Dar ir dar ir dar- kol apsvaigs, kol taps apdujusi it migdomųjų privartojusi, kol miglotas nerimas, neviltis sugrauš mergiščios smegenis. Tokia trapi, tokia lengvabūdė, tokia naivi...
Vilkas peršoko per turėklą su savo grobiu ir vanduo it pabaidytos Afrikos gazelės pašoko į visas puses, upelio dugne įsispaudė letenų pėdsakai, kurie greitai buvo užpustyti upelio smėliu. Vilkolakis nepaliko jokio ženklo, išskyrus paliko ant tiltelio gulinčią žaliaakės burtų lazdelę.

Lūšis greitai pastatė ilgas ausis ir žaibišku greičiu nuskuodė per medžių šakas, link juodakailio vilkolakio, kuris tik pilnaties šviesos dėka, buvo matomas it ant delno.
Šuolis ant šakos, šuolis kairėn, šuolis dešinėn, pirmyn, ir lūšis stryktelėjo nuo medžių. Jos rudas kailis švyst pilnaties šviesoje, staigiai kapt- nebėr- išnyksta nakties juodume.
Minkštai nusileidusi ant samanotos parko žemės, lūšis nulėkė tarp medžių šešėlių, kad per upelį šoliuojantis šunpalaikis nepamatytų jos. Dar nereikia, kad tasai sužinotų, kad esą ne vienas.
Duslūs šuoliai aidėjo tarp medžių kamienų, nei gurgenimą perėžiantis bėgiojimas- samanos atliko svarbų vaidmenį.
Rudos akys nukrypo į žalias.
Nepasiduok.

Vilkolakis nė nieko nenumanydamas šoktelėjo krantan, kur šuoliavo lūšis.
Kvapą užgožė dėmesį traukiantis sirenos kvapas, kuris priminė jūros sūrumą, smėlio pustymą, vėjo kaukimą tarp šaltų, slidžių akmenų, o dar kutenantys nosį šviesūs plaukai...
Švakt! Ir Emi buvo numesta ant menkai augalija apaugusios pakrantės. Vilkolakis pasipurtė- vanduo šastelėjo aplink esančius objektus ir suabjektus.
Netikėtai šoko, čiupo už apykaklės, mestelėjo neitin aukštai oran, sugavo, metė tolyn, šoktelėjo artyn savo aukos...
Plėšrūno dantys prigludo prie jūros mergaitės kaklo. Šiluma pasiekė sireną, ir žinia, kad jos dienos šiandien gali baigtis.
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 164
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Parkas
« Atsakymas #19 Prieš 10 mėnesių »
Padarė klaidą ir pati tai pajuto. Turėjo žinoti - ir žinojo - kad akių kontaktas žvėrį (net mintyse Emilijana negalėjo susieti plėšrūno su rudaplaukiu švilpynės mokiniu) dar labiau įsiutins. Ji tebuvo žaislas - mažas žaisliukas - lėlė vilko dantyse. Silpna, bejėgė, daili... Mėtoma ir vėtoma tarsi žaislas neatsargaus vaiko rankose. Galva apsisuko, mintys atbuko, teliko tik pavieniai trupiniai. Kodėl tai... Kada sustos... Kur jis? Visoje toje kratymosi, karšto vilko alsavimo ir trankymųsi į kietą žemę maišatyje mergina užfiksavo tik vieną ryškesnį dalyką - jai pasirodė, kad matė į ją žvelgiančias rudas akis. Nors žinojo, kad parke, neskaitant jos ir Igorį pakeitusio plėšrūno, nėra nieko.
Atsipeikėjo ji tik numesta ant žemės kitapus upelio. Instinktyviai siekė lazdelės, tačiau įprastoje vietoje jos nebuvo. Na žinoma. Vienintelė jos viltis liko ant tiltelio su dar nenudžiūvusiu antgamtiko krauju.
Aštresni už durklus plėšrūno dantys prigludo prie švelnios odos. Karštas alsavimas kuteno kaklą. Emilijana sulaikė kvapą. Bijojo net įkvėpti. Nuo kraujo lašų ją skyrė vos keli milimetrai. Gal net mažiau. Būtent tada - ne po visų mėtymų ir vėtymų, tarsi grūdo per darbymetį, tik dabar sirena suprato, kad tai jau pernelyg rimta. Kad tai gali baigtis blogiau nei keliomis mėlynėmis. Daug blogiau.

Kurį laiką patylėjusi Adrija užvertė knygą.
 - Manau, šiam vakarui pakaks. Buvo sunki diena, laikas miegoti,- rudos akys švelniai pažvelgė į stalinės lempos šviesoje beveik snūduriuojančią baltaplaukę mergaitę.
 - Ne, mamyte, prašau, dar truputį... Kodėl tas milžinas toks blogas? Noriu sužinoti, kas atsitiko princesei...- suniurnėjo penkiametė Emi, nors į akis jau degtukus statyti reikėjo.
 - Sužinosi rytoj vakare, kantrybės,- moteris šyptelėjo, tačiau vėl surimtėjo.- Kiekvieno viduje visados grumiasi gėris ir blogis, Emili. Ir visi turime ir vieno, ir kito. Svarbiausia, kuri pusė nugali. Kuri mus valdo,- mąsliai žvelgdama į už lango juoduojančią tamsą ištarė ji. Rodės, šitie žodžiai buvo skirti tiek pataluose jau snūduriuojančiai mergytei, tiek kažkam, ko šitame kambaryje nebuvo.


Igoris turėjo tiek gėrio, kad Emi net nesistengė kažkur atrasti blogąją pusę. Galbūt jos išvis nėra? Deja. Kurį laiką sirena gulėjo tarsi apmirusi, nejusdama nei kietos šaltos žemės, nei vilkolakio dantų prie pat savo kaklo. Gal dėl to, staigiai atsipeikėjusi, kažkokiu būdu sugebėjo išsprūsti iš vilko, perkeltine prasme, gniaužtų. Susivėlusiais plaukais, drebančiomis rankomis ir išsigandusiomis, žemėn nuleistomis akimis - ji tikrai nebuvo labiau panaši į tikrąją Emilijaną negu priešais esantis žvėris - į Igorį. Lėtai atsitraukė per porą žingsnių, nudūrusi žvilgsnį, tarsi pasislėpusi. Beviltiška. Drebančiomis rankomis apčiuožė juodo palto sagas, greitai (kiek tai buvo įmanoma visiškai sukaustytai baimės) išnėrė jas iš kilpų. Numetė šiltą drabužį kažkur sau po kojomis. Šaltis tarsi atgaivino jūros mergelę, paskatino visgi žengti suplanuotą žingsnį. Ji atsigulė ant tos pačios upelio pakrantės vietos. Vos per žingsnį nuo tos, kur buvo parblokšta juodaikailio vilko.
 - Pasitikiu,- sujudino lūpas, žalias akis įbesdama į dangų. Kodėl ji nepasiliko gulėti tada? Iš esmės skirtumo jokio - ištrūkti sveikai ir gyvai, kol danguje visu gražumu, tarsi vaiko pamirštas nukabinti eglutės žaisliukas kabo mėnuo, sidabru užliejęs parką, vilčių nėra. Ji galėjo priešintis, blaškytis - tai nebūtų nieko pakeitę. O eiti aukštai iškelta galva ten, iš kur galbūt galėjo nebegrįžti - kaip darydavo Romos gladiatoriai - daug reiškė.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesorius
  • *
  • 279
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Parkas
« Atsakymas #20 Prieš 10 mėnesių »
Lūšis sustingo- jos rudose akyse blylstelėjo nuotaba. Ji negalėjo patikėti, kad tokia smulkutė sirena galėjo ištrūkti iš po vilkato, kuris staigiai tėškęs letena į vietą, kur turėjo būti šviesiaplaukės šonkauliai.
Plėšrūnės ūsai virptelėjo.
Juodas žvėris suurzgė iš krūtinės gelmių, pilkos akys prisimerkė. Antgamtiko raumenys įsitempė.
Susinervino.
Lūšies širdies plakimas pagreitėjo.

Žvėris įšiepė iltis, piktai nužvelgęs Emi, lėtai, vilkdamas kojas, slinko prie guliančios aukos. Primityvus protas liepė be pasigailėjimo čiupti ir sudraskyti, nieko nelaukti, tačiau menka žmogiškumo kibirkštėlė neleido tai padaryti. Bet kibirkštis buvo per maža, miniatiūrinė kaip elektronas...
Juodakailis žaibiškai puolė mergiotę,  kaklas, kojos- visas kūnas įsitempė, įsitiesė, ir žabtai nuskriejo link sirenos kaklo.

*
I was the one who had it all
I was the master of my fate
I never needed anybody in my life
I learned the truth too late

Igoris palinko prie turėklo. Jo lūpos judėjo.

I'll never shake away the pain
I close my eyes but she's still there
I let her steal into my melancholy heart
It's more than I can bear

Rudos garbanos pasišiaušė nuo vasaros vėjos. Pilkai mėlynos akys blykštelėjo jausmų atšvaitai.

Now I know she'll never leave me
Even as she runs away
She will still torment me, calm me, hurt me
Move me, come what may
*

Žvėris buvo bečiuopęs Emilijaną už kaklo, jei ne pilnaties šviesoje sumirgėjęs rudas kailis, lankstus kūnas, ausų kuokštai. Vilkolakis nublokštas, susverdėjo ir kūliais nusirito upelio pusėn. Rudens gaivos prisunkęs vanduo, savo rankomis pačiupo antgamtiką- sidabrinis telkinio paviršius suraibuliavo. Vilkatas pasiuto. Greitai pašokęs ant kojų, pasipurtęs nuo savęs vandenį, nulėkė su purslais sausumon. Tačiau...

*
Wasting in my lonely tower
Waiting by an open door
I'll fool myself she'll walk right in
And be with me for evermore

Lorijanas nutilo. Pirštai stipriau įsirėmė į turėklius, tačiau niekaip nepaleido kairėj rankoj laikomo perlų vėrinio. Nykštys ir rodomasis pirštas rideno lygius rutuliukus. Septyniolikmetis įsikando į apatinę lūpą.

I rage against the trials of love
I curse the fading of the light
Though she's already flown so far beyond my reach
She's never out of sight

Žvilgnis pakilo į prieš akis stovinčią miško panoramą.

Now I know she'll never leave me
Even as she fades from view
She will still inpire me, be a part of
Everything I do

Saulė kildama nuauskino nuo vasaros pabaigos kenčiančius Virdžinijos medžius, vėjas sušukavo jų vargias, žalias skaras.
Dar viena nauja diena. Tylūs žingsniai pasigirdo už jaunuolio nugaros.

Wasting in my lonely tower
Waiting by an open door
I'll fool myself she'll walk right in
And as the long, long nights begin
I'll think of all that might have been
Waiting here for evermore!
*

Tačiau... plėšrūnas sustingo- jis negalėjo patikėti, tai ką mato prieš savo akis- lūšį, kurios rudas kailis prieš pilnatį- pabalo, o rudos akys- tapo rudai žalsvos. Burtai.
*
-I now my sister, like own my minds,- pritildytas, svaigus, moteriškas balsas nuskambėjo prie garbaniaus ausies.
-Andželika Skailer,- burbtelėjo po nosimi šis.
Moteris paguodančiai nusišypsojo, atisirėmė į turėklą nugara. Jos žalios, katiniškos akys užjaučiančiai nužvelgė mėlynai pilkų akių savininką.
Igis atsiduso.
-Kris...
-Žinau,- pertraukė ši,- Ahailas būtų viską padaręs dėl tavęs, Melos ir Emi.
-Jei ne Medžiotojas Kašelas,- liūdna gaida nuskambėjo per balkoną. Lorijanas pasimuistė.
Kris pavartė akis, ji nutuokė, apie ką mąsto septyniolikmetis.
-Tačiau kas be būtų, aš tau leidžiu, Gabrieli.
Arkangelo vardu pavadintas Igis susiraukė ir dirstelėjo nepatikliai į beveik trisdešimties moterį.
-Aš nejuokauju. Meilei nei grotos, nei spynos nebaisios- Aleksandras Diuma,- šypsodama kalbėjo sirena.
*
Vilkolakis nustėro, nustebo. Kaip tai gali būti?
Lūšis pakrutino ūsus- ji visada taip darė, kai norėdavo pasakyti "ach, žinoma, dabar visi apsimes labai nustebę", o paskui, plėšrūnė atsisuko į guliančią Emilijaną.
"Kelkis, mergyt, nebijok šunyčio"- tai pasakė antgamtiškos akys.
Juodakailis suklapsėjo akimis.
Ar tik užkeikimas palieka jį ramybėje? Kvailas klausimas. Kaip iš vis galima išlikti be pykčio ir nekontroliavimo savo veiksmų prieš šią animagę?
Prieš šią sireną animagę?
Ne, čia, ne Varnė- Sabela, Ilvermonio laikų buvusi simpatija, kuri nuo šių praėjusių vasaros atostogų, tapo animage- lūšimi.
Tai Kristijana- Ahailo gyvenimo draugė. Svarbus asmuo, kurį medžioja tiek Medžiotojai ir Sentas- dėl to Ahailas paliko savo tarnybą, dėl to didžioji dalis Šajų klano buvo išžudyti, kad slėpė ją, dėl to, kad Teutai, buvo suskaldyti ir atskirti, dalis nužudyti Senato, kad taip pat slėpė Kris.
Sirena, kuri turi painią gyvenimo istoriją, padėtį ir giminę.
Igorio raumenys atsipalaidavo.
Užkeikimas kuriam laikui paliko jį, tad, savo džiaugsmui galėjo žmogiškai mąstyti.
"KĄ. TU. ČIA. VEIKI?"- mėlynai pilkos akys įsisteibilijo į Tris, lėtai žergliodamas link abiejų sirenų. Emocinis skausmas užgulė širdį, pamačius Emilijaną, ir Kris.
"TAVE GALI PAMATYTI IR NUŽUDYTI"- rėkė akių žvilgsnis lūšiai, o ši tik gūžtelėjo kailiu apėjusiais pečiais.
"Tegul pabando,"- ir su šiais žodžiais atvirto į žmogišką formą. Sidabru nutviekstoje aplinkoje žybtelėjo katiniškos akys, šviesūs plaukai ir beveik balta, tačiau vietomis randuota oda- pasekmė, kai įsimyli Medžiotoją.
Igoris išplėtė akis iš kubinės nuostabos.
"JUOKAUJI!?"
-Ne,- vypteldama atsakė Kris,- Žiūrėkis savęs, kad neužgožtų tavęs Egono užkeikimas- vos nenudėjai Emilijanos,- svaigus, bet švelnus kaip jūros vėjas balsas nuskambėjo Londono parke. Kristijana suspaudė lūpas į ploną liniją,- Tikiuosi tai nepasikartos, nes nenoriu pamatyti savo sesers lavono,- balsas perismainė į šaltą ir griežtą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 164
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Parkas
« Atsakymas #21 Prieš 10 mėnesių »
Šaltis nuo žemės skverbėsi kiaurai kaulus, tačiau nebuvo stipresnis už stingdantį speigą, kurį Emilijana jautė viduje. Eilinį kartą suprato, kaip mažai pažįsta supančius žmones. Buvo visiškai tikra, kad po pastarųjų pokalbių, po visų įvykių Igorį numano gana puikiai. Deja. Užteko balto sidabrinio skritulio danguje, kad žmogus, o tiksliau, nebe žmogus pasikeistų visiškai neatpažįstamai. Ir viskas buvo jos rankose - bent jau taip rašė Melijandra raštelyje. O vargu, ar visame pasaulyje, neskaitant jos, atsirastų nors vienas žmogus, taip gerai pažįstantis Igorį, kaip ji. Bėda ta, kad sirena visiškai nežinojo ką turėtų daryti, kad nors liktų gyva pati, nebekalbant apie užkeikimo panaikinimą.
Akimirką atrodė, kad pavyko. Akimirką atrodė, kad vilkolakis atsitraukė, kad mėnesienoje blykčiojantis dantys nebesistengia perplėšti švelnios jūros mergelės odos. Akimirką atrodė, kad tas žvėris tikrai turi kažkur giliai užslėptą Igorio dalelę. Tokią pažįstamą. Tokią artimą. Deja. Tas mažytis žmogiškumo blyksnis buvo per menkas, kad nustelbtų žvėries prigimtį. Per mažas, kad vilkas suvoktų, jog prieš jį parblokšta baltaplaukė mergina tikrai nebūtų skanus kąsnelis. Žvėris puolė - be pasigailėjimo. Nespėjo Emi ir apgailėti savo neapgalvoto poelgio. Užsimerkė, nenorėdama matyti, nenorėdama jausti, nenorėdama...
Ji laukė.
Laukė, kol aštrūs dantys švelnią odą perplėš tarsi ploną popierių.
Bet nieko neįvyko.
Atsargiai atsimerkė.
Vilko šalia nebebuvo. Atsargiai pasirėmė ant alkūnių, pasiruošusi bet kurią akimirką kristi žemyn. Nepatikėjo tokio lengvu atsitraukimu - tai tiesiog neįmanoma. Žvėris išlieka žvėrimi - tuo jau turėjo progos įsitikinti. Žalios akys užfiksavo dar vieną padarą, atsiradusį parke - rudo kailio plėšrūnę. Lūšį. Šioji, rodės, nelabai nervinosi, kad šalia stypso gerokai už ją didesnis vilkas. Plėšrūno akyse Emilijana įžvelgė... nuostabą? Nerūpestingai pakrutinusi ūsus plėšrūnė pažvelgė į neapsisprendžiančią bijoti ar ne merginą. Rudų akių žvilgsnis buvo kažkoks... žmogiškas. Animagė susivokė Emi - stebėtinai greitai, žinant jos nuovokumo galimybes. Atsargiai atsisėdo, stengdamasi nepaisyti skausmo - visgi ne pūkų pataluose gulėjo pastarąjį laiką. Lūšis tuo tarpu keistokais būdais - žvilgsniu ir mimika kalbėjosi su juodakailiu vilku. Atrodė, kad abu vienas kitą kuo puikiausiai suprato. Atsargiai ėmusi svarstyti, ar pavyktų pabėgti, Emi nuskenavo akimis abu plėšrūnus ir nustėro. Tiesiog jos akyse lūšis išnyko. Jos vietoje stojo moteris, kaip du vandens lašai panaši į nustėrusią merginą. Balta, mėnesienos nutvieksta alebastrinė oda ir perlų spalvos plaukai. Smaragdinės tarsi katės akys. Skyrėsi tik randai ant odos - Emilijana stengėsi negalvoti, iš kur būtybė juos gavo. Sukandusi dantis šešiolikmetė atsistojo. Neslėpdama smalsumo žiūrėjo kitą sireną - anksčiau tokią antgamtikę matydavo tik veidrodyje.
Moteris prabilo - švelniu tarsi vėjo dvelktelėjimas balsu. Atsakė į žodžiais neištartą repliką. Net neįtikima, kaip vėjo dvelktelėjimas staiga gali persimainyti į plieninį griežtumą.
Emilijana sustingo. Daugokai sukrėtimų jai teko šiandien - tiek fizinių, tiek emocijų.
 - Ką pasakei?- paklausė, atsargiai prisiartindama prie sirenos. Iš galvos išgaravo ir netoliese besisukiojantis vilkas. Emilijana įsižiūrėjo į ant nepažįstamosios kaklo maskatuojantį pakabuką. Panašų į tą, kokį turėjo pati. Pakabuką su jūros vandeniu. Be kurio sirena neišgyventų nei valandos tolėliau nuo sūraus vandens.- Dabar paaiškink man prašau, kas čia dedasi,- giliau įkvėpusi mergina atsargiai palietė šoną ir atsistojo tiesiai.- Kaip suprasti sesers? Šešiolika metų, šešiolika suknistų metų gyvenau viena. Dvylika su žmonėmis, kuriuos laikau tėvais, Dar trejus metus - abejonėse kas po velnių aš per padaras. Ir iki šiol einu bandymų ir klaidų keliu,- susierzinimas persimainė į kažką kitą. Kažką, ko net pati Emilijana paaiškinti nemokėjo. Nedaug trūko ir būtum pamačiusi... mintyse suniurnėjo Emi. Kiek įtariai žiūrėjo į mėnesienoje stovinčią sireną, tačiau smalsumas ir noras nors kiek pabendrauti su kažkuo iš savo padermės vis labiau ėmė viršų.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesorius
  • *
  • 279
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Parkas
« Atsakymas #22 Prieš 9 mėnesius »
Kris ramiai sutiko Emi reakciją. Moteris nutuokė, kaip jaunesnioji sirena gali reaguoti į faktą, kurio nežinojo daugybę metų.
-Aš tavo sesuo, Emilijana,- švelniai tarė, vienu žingsniu atgal atsitraukdama. Tada katiniškos akys nukrypo vilko kryptimi.
"Palik mus vienas"- Kris antakiai virptelėjo su šia mintimi, ir Igoris, dar būdamas Igoriu, apsisukęs nušuoliavo per upelį, tirštesnės tamsos link. Kurį laiką juodakailį vilkolakį sekusių žalių akių savininkė kietai sučiaupė lūpas. Pagaliau tyla įsivyravo parke, niekas netrukdo, atėjo taip lauktas momentas kai akis į akį pasikalbės su seserimi, nematyta nuo pat gimimo, tačiau Kristijana tylėjo. Dėl ko? Ji puikiai žinojo nuo ko pradėti aiškinti Emilijanai, žinojo kaip pagelbėti su prakeiksmu, nors pagal taisykles buvo draudžiama taip daryti.
Tai ko ji dvejoja?
Sirena neatitraukė akių nuo nusidabrinto pilnaties upės paviršiaus. Lengvos, smulkios  sidabrinės bangelės vilnijo per paviršių it lydomas sidabras kalvėje.
Sidabras.
Iš prisiminimų liūno ataidėjo kūjo trenksmas, vandens šnypštimas, kai įdegęs metalo gaminys įkišamas ataušinti į skystį.
Strėlė.
Nejučiomis Kris ranka palietė kišenėje glūdintį aštriabriaunį daikčiuką.
Nepamesk jo,- sugergždė Ahailas, kišdamas į Kris rankas minėtąjį daiktą. Kruvinas, skausmo, prašymo perkreiptas Medžiotojo veidas vos matėsi pustamsėje salėje, kurioje ne per seniausiai skambėjo Hamiltono miuziklas,- Perduok jaunausiajai McWellei. Privalai. Tai paskutinė garantija, kad ji išliks gyva, kai bus įvykęs mūšis su Slapstūnais.
-O kaip kiti?- greitai paklausė Kris. Jos balse pasigirdo skausmo gaida.
Merdėjantis Ahailas šyptelėjo pusę lūpų.
-Visi kiti turi galvas ant pečių. Juos visus sudėjus, jų suma neprilysgta Emilijanos svaigališkumo lygiui. Ta mergaitė vis dar neturi rimtos galvos.

Kris atsisuko į Emilijaną. Kol kas, Ahailai.
-Žinau, kad šešioliką metų nežinojai apie save ničnieko. Suprantu tave, nors aš to nepatyriau,- prakalbo, prisiartindama prie sesers,- Turiu daug ką papasakoti, tačiau per mažai laiko yra. Igoris dar gali kurį laiką būti žmogaus prote, bet vėliau- vėl būs užvaldytas užkeikimo. Tad klausykis.
Aš gimiau Jungtinėse Amerijos Valstijose, Virdžinijos valstijoje. Mano tėvas nebuvo tavo tėvas. Jis buvo Medžiotojas, nužudytas Viskervilių kalno vilkolakių, nes bandė apsaugoti mane ir motiną. Tais laikais  nebuvo vilkatų įstatymo, kuris varžytų meilę, ar kito įsakymo žudyti sirenas, tačiau
Viskerviliai neapkentė sirenų ir jiems buvo papildomai garantuota neliečiamumas iš Medžiotojų, mat šie norėjo nudaigoti išdaviką, pamilusį antgamtikę. Po tėvo žūties, kai buvau dešimties- nugabenta pas Emousus, kurie buvo lyg vasalai Lorijanams.
Motina paliko mane ir iškeliavo į Jungtinę Karalystę, kur susitiko tavo tėvą. Vėliau, kai tu gimei- tave paėmė globoti Adrija ir Hėjus, kad tave apsaugotų. Kai tau buvo dvylika, mirė patėviai, o aš- palikau Emousus, būdama dvidešimt dviejų. Prieš išvykstant motina prašė Emousų, kad jei gims vaikas už Atlanto- jį susigrąžinti. Todėl, Lorijanai ir Emousai numatydami, kad keturiolikmetis Igoris, globojamas Greywindų, išvyks į Jungtinę Karalystę, Hogvartsan, ten kur ir tu buvai, Slapstūno Egono (kurio nevaržė centrinė valdžia) paprašė, kad tavo bendrakoledžį užkeiktų. Šis užkeikimas nuves link tavęs, bei tuo pat metu atskirs Igorį nuo Džeimso, kad netikri broliai nesuartėtų ir būtų kuo sunkiau suvaldomas Slapstūnų ir Greywindų. Šis užkeikimas garantavo, kad kurį laiką Lorijanai ir Emousai turės prieš savo akis tave ir Igorį. Užkeikimą galima atšaukti, jei pati žinosi ko nori, kuo nori būti,  kodėl nori, kas tu esi. Naudokis Melos laišku, kurį aš liepiau parašyti. Žinai į visas eilutes atsakymus, nes juk nebūtų tai atsitikę Koukvorte,- paskutiniai žodžiai galėjo nuskambėti šelmiškai, tačiau Kris viską varė greitakalbe ir  buvo rimtai nusiteikusi,- Tačiau kai atkeiksi Igį, tavo gyvybei iškils reali mirties grėsmė. Prisimink, kad jei tikrai įrodysi mylinti - tave medžios Medžiotojai ir Viskerviliai su Ochgteinais. Saugi niekur nebus, jei bandysi slėptis- nužudys taip kaip tavo patėvius. Nors buvo sakoma, kad įvyko autoavarija, tačiau tai buvo Ochgteinų pasikėsinimas. Emi, medžiojimą galėtų sutrukdyti Ahailas,- pasakė Kris, vildamasi, kad sesuo girdėjo šį vardą. Širdgėla užspaudė gerklę, tačiau susiėmusi į nagą, moteris toliau kalbėjo,- Jis buvo Medžiotojas, kuris turėjo balsą tiek pas klanus, tiek pas Medžiotojų bendruomenę, nes per šimtmečių karus pagaliau privertė sustoti kariaujančias puses ir sudėti ginklus kelių metų paliauboms. Tačiau jis buvo nužudytas bendradarbio Kašelo,- Kris nurijo gumulą. Prieš akis iškilo degantis mirusio vyro kūnas. Ji su kitais vilkolakiais iš Lorijanų klano buvo priversti sudeginti Ahailo kūną, kad niekas negalėtų rasti ir jį išniekinti.
Sirena nuvijusi mintis, ištraukė iš kišenė aštriabriaunį daikščiuką- šešiakampė metalinė figūra, išgraviruota įvairiausiomis linijomis. Pilnaties šviesoje centras nužvito baltai- viduryje buvo įdėtas  baltas brangakmenis. Moteris stipriai sukando dantis, žvelgdama į Ahailo daiktą,- Tai neįprastos formos raktas. Turėk jį prie savęs ir būsi saugi..-jau žiojosi sakyti kokiam daiktui skirtas atrakinti, bet tirštiems šešėlių figūros, sušmėžavus tarp parko medžių kamienų, Kris staigiai nutilo. Įsitempė,- Naudok galias protingai, saugokis visų, kurių tu tik nepažįsti ir nepasitik. Ypač dabar- mėlynais apsiaustais. Ir pati savęs paklausk- ar tu tikra nori negrįžtamai pakeisti savo gyvenimą dėl jo?- žalios akys nukrypo pusėn, kur nulėkė Igis,- Jei taip, suprask, kad visados jo negalėsi turėti šalia. Sugalvok, kaip lanku pereiti pilnaties taisykles. Kai sulaužysi taisykles- ramia širdimi galėsi tvarkyti savasias- sireniškas galias.


Igoris tyliai statė letenas ant minkštų samanų, liaunų, sausų šakelių. Staiga, kažkas pralėkė, keldamas triukšmą.
Greitai vilkas pakėlė savo galvą ir pastatė ausis.
Bruzdėjimas kairėje.
Baltų kuokštų galiukai subolavo krūmų tankumyne. Igoris pasuko galvą, lyg savęs ir kažko kito klausdamas ar jis nepavojingas.
Staiga, traškesys ir bruzdesys nutilo. Balti galiukai dingo tamsoje. Išnyko.
Iš tolumos atskriejo slopus "mes dar pasimatysime, Emilijana." Vilkolakis sustingo.
Antakiai susiraukė.
Suurzgė.

Kris apkabino seserį, ir tyliai sukuždėjusi į ausį atsisveikinimo žodžius, pasitraukė. Greitai pavirtusi į lūšį, nulėkė iš parko, palikdama bendrarasę vieną su kažkur besibastančiu vilkolakiu.

Žvėris sugriežė dantimis. Žmogiškas protas apsiblausė, gyvūliškas- išryškėjo.
Emi jau nebeturi laiko svarstymas. Jai tuoj bus galas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 164
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Parkas
« Atsakymas #23 Prieš 9 mėnesius »
Ji klausėsi - arba stengėsi klausytis. Švelnus, svaigus Kris balsas užliejo mintis, klausą. Pavargusi nuo laukimo ir baimės mergina vos laikėsi nenukritusi. Vilkolakio akys nematė, tad smegenys automatiškai refleksams siuntė žinią - pavojus negresia. Nebudinama baimės Emilijana tarsi apdujo, sunkiai fiksavo greitakalbe Kris beriamą informaciją. Daugybė negirdėtų, nežinomų pavardžių, kurios Emi beveik nieko nesakė. Rūkas pradėjo sklaidytis tik tada, kai pasakojime įsipynė jau žinomi ir girdėti vardai - Adrijos, Hėjaus, Igorio. Tada viskas išaštrėjo - netikėdama tuo, ką girdi, mergina klausėsi nebepraleisdama nei žodžio, stengdamasi viską įsidėmėti, o sesuo vis netilo. Daug visko susikaupė per tiek metų - vien iš būtinų pasakyti dalykų.
 - Aš tai padarysiu,- tyliai ištarė, įsiterpdama Kris tiradoje.
Ūmai moters veidą perkreipė skausmas. Apie Ahailą Emilijana girdėjusi buvo, tačiau akivaizdu, kad seseriai jis reiškė kur kas daugiau nei kitiems.
 - Kris, užjaučiu,- mergina pažvelgė į katės akis. Lygiai tokias pat, kaip savo.
Sidabrinis dirbinys nusvėrė liauną ranką. Sunkus. Tarsi būtų skirtas jai kaip paskutinė viltis išsigelbėti. Į sesers teiginį Emi nieko neatsakė. Pažvelgė į pilnatį. Nurodymai buvo painūs, tačiau gana suprantami. Mergina nespėjo nieko paklausti, nieko daugiau pasakyti - net pasidžiaugti, kad sutiko ją po tiek metų. Atsisveikinusi Kris pasivertė ir dingo. Emilijana dar kelias minutes žvelgė ten, kur nubėgo lūšis. O tada kiekvieną kūno ląstelę apėmė baimė.
Sirenai pasišalinus dingo ir tas miniatiūrinis saugumo jausmas, ta mažytė oazė, kurią Emilijana dar turėjo galimybę pajusti. Trumpas atokvėpis. Ir jo nebeliko. Šaltis vėl išbudino. Rankoje sugniaužė sesers duotą sidabrinį daiktą. Šis svėrė ranką, tarsi būtų kainavęs daugiau negu yra vertas. Kainavęs gyvybę? Ar bent susijęs su mirtimi? Taip ar kitaip, Emi būtų buvusi laiminga, jeigu to rakto, kad ir nuo ko jis būtų, panaudoti nereikėtų. Šviesiaplaukė žinojo, tiesiog jautė, kad turi vos kelias akimirkas iki tol, kol pasirodys Igoris. O kas tuo metu jį valdys - žvėris, ar jis pats - šito numatyti nebuvo įmanoma. Būtent tada Emi suprato, kaip tada Koukvorte jautėsi vaikinas - nežinojo, ar su juo kalba viliokė sirena, ar Emilijana. Na, bet šešiolikmetė sau teisinosi nebent tuo, kad jos apžavai pavojingi kitaip. Atsargiai dairydamasi žingsnis po žingsnio nuslinko iki upelio. Priklaupusi panardino rankas į vandenį. Kažkodėl taip jautėsi saugesnė. Nors iš gėlo vandenėlio sirenai maža džiaugsmo, bet vis geriau negu nieko. Drėgnomis rankomis nusibraukė plaukus nuo veido. Vėsuma padėjo - bent jau apstojo desperatiškos baimės mintys.
Mergina tylomis žiūrėjo į vandenį.  Matė savo pačios atspindį - išbalusį veidą, baltus plaukus ir žalias, nesveikos baimės kupinas akis. O visai šalia atsispindėjo ir viso to kaltininkas - mėnuo. Pilnas mėnuo. Vien nuo atspindžio merginai dabar nugara pagaugais ėjo. Nuleido akis, nesėkmingai bandydama susikaupti. Ir pačiu laiku vėl pažvelgė į vandenį. Vilkolakis sugrįžo. Ne Igoris, tai žvėris... savisaugos instinktai Emilijaną vertė gelbėtis. Tačiau...
 - Kai myli tą, kuris tave žudo, nėra ko rinktis. Kaip galėtum bėgti, kaip galėtum kovoti, jei tuo įskaudintum mylimąjį? Jei mylimajam tegalėtum dovanoti gyvastį, kaipgi jos nedovanotum? Jei iš tikrųjų myli?- pusbalsiu, tačiau tvirtai ištarė ji. Vilkolakis tikrai išgirdo - antgamtiška klausa tokiais atvejais tikrai neapvilia. Turi apsispręsti, ar nori negrįžtamai pakeisti savo gyvenimą dėl jo... - Aš ilgai tylėjau, Igori. Labai ilgai,- vis dar nusisukusi kalbėjo. Jautė vilko alsavimą prie pat savęs. Žinojo, kad bet kurią akimirką žvėries dantys gali susmigti į švelnią odą, tačiau nenorėjo visko kaip žirnių į sieną suberti. Niekada gyvenime net nesapnavo, kad tokius žodžius sakys žvelgdama į atspindį, o ne į žmogų. Lėtai atsisuko, nors puikiai žinojo kaip tai pavojinga. Kad gali pakartoti tą pačią, jau padarytą klaidą.
- Seniai tai žinojau, bet...- Užkeikimą galima atšaukti, jei pati žinosi ko nori, kuo nori būti,  kodėl nori, kas tu esi.- Turėjau tau tai pasakyti anksčiau. Gal bijojau. Gal nebuvau tikra ((kirtis ant a)), kas tikra ((kirtis ant i)), o kas ne. Tačiau... dėl vieno esu garantuota,- nugara į vandenį, veidu į grasinantį savo sidabriška šviesa mėnulį. Nenorėjo to sakyti nematydama vaikino akių. Ak po galais, šiuos žodžius ji įsivaizdavo visai ne taip! Norėjo tai sakydama matyti tas mėlynai pilkas akis, norėjo į jas žvelgdama pasistiebti, kad pasiektų jį, būdama gerokai žemesnė. Bet. Galbūt vėliau jau bus per vėlu tai pasakyti. Net jei Emilijana ir išgyventų šią naktį - mūšis. O galų gale nusibodo dvejonės, netikrumai. Galų gale mergina suvokė, ko jai reikia iš tiesų. Tikro saugumo žinios apie savo kilmę nesuteiks. Suteiks tik tai.
- Igori... Aš tave myliu. Mylėjau visada, nuo pat tų Kalėdų,- ji neištvėrė. Šiek tiek sudrėkusios smaragdinės akys visgi pakilo. Kvaila jūros mergelė. Tačiau šią klaidą ji padarė sąmoningai, puikiai žinodama to padarinius. Taip pat, kaip ir įsimylėjo tą, kurį jai buvo draudžiama mylėti.
- Aš žinau, kas mūsų laukia. Bet nesigailiu. Myliu tave.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesorius
  • *
  • 279
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Parkas
« Atsakymas #24 Prieš 9 mėnesius »
Jei ne Kalėdos...
Jei ne kalėdinė koledžų užduotis, Didžiojoje salėje, jei ne Antrasis Hogvartso karas, ir kervirtas kursas ir patėvių skyrybos, vargu ar jis sužinotų kas dedasi jo širdyje. Nežinotų kam nesuabejodamas atiduotų savo širdį, gyvybę ar/ir sielą.
Pilnas mėnuo kabėjo viršum vilko galvos, kai šis sklandžiais žingsniais risnojo link sirenos. Pilkos akys fiksavo drėgnos rankos judesius, nosis uoliai uostė upelio vandens kvapą ant šviesiaplaukės plaukų, veido, ausys įdėmiai gaudė kiekvieną antgamtikės garsą, sekantį po kiekvienos būtybės judesio. Vilkokolakis įšiepė dantis ir šiurpiai suurzgė.
Nuo to laiko, kai Koukvorte praleido akimirką pasakyti savo tikrus jausmus Emilijanai, keikė save. Taip, pats kažkaip pasakė, bet tą akimirką suabejojo ar vertėjo tai dabar pasakyti žaliaakei Emilinajai. Tad paliko ją nežinioje. Pasimetusią. Sutrikusią.
Juodakailis žvėris suraukė snukį, įtempė galingo kūno raumenis. Plėšrūnas nenuleido akių nuo merginos, stovinčios prie upelio, nugara į jį. Nes ji bijo jo.
Galėjo pasakyti ant tiltelio čia, parke, bet ar pasakė? Žinojo, kad pilnatis vis vien kažkada pasirodys ir prasišvies tarp debesų. Jis turėjo šiek tiek laiko. Tačiau nusprendė nesakyti. Nes bijojo, kad Emilijanai jis nepatinka...?
Žvėries prote kartais greitai blyksteldavo, kaip žaibo šviesa, Igorio mintys, tačiau taip pat greitai išblukdavo, nepadarydamos jokio poveikio užkeiktam antgamtikui.
Jautė tą McWellės nesveiką baimę, kuri lyg masalas traukė juodakalį pulti, šokti ir sudraskyti.
Nužudyti.
Bet, staiga, jūros mergaitė prakalbo. Vilkolakis apstulbo, atšlijo. Jo laukinis protas vargiai suprato, kodėl mergiotė, taip arti būdama prie mirties nebėga? Kodėl vis dar stovi ir šneka?
Vilkolakis sukando dantis, išsitiesė. Tai nenormalu. Kiek prisiminė auka visados bėgdavo nuo jo. Elna, kiti įvairūs klanų vilkai.
Kodėl ji kitokia? Kodėl dabar jis jos nepuola ir nesudrasko? Kodėl stovi vietoje!?
Žvėris juto kaip širdis vos ne stoja iš suvokimo.
Emi atsisuko.
Myliu tave.
Juodo kailio vilkolakis įšiepė dantis, bet tačiau tai nebuvo toks aiškus įniršio, žvėriškumo simbolis. Tai buvo ženklas, kad žvėris sutriko, nes suprato, ką pasakė Emilijana.

Gražuolė ir Pabaisa.

Negi į Hogvartsą atvyksta pasakos?

Tai buvo sunku paaiškinti. Negalėjo pasakyti, kad kažką iš viso pajuto, bet žinojo, kad išvaizdoje niekas nepakito.
Žiūrim: rega nepakito, uoslė nepakito, klausa nepakito, masė nepakito, ūgis nepakito, kaulų sudėtis nepakito, turi visus dantis ir kaklo slankstelius; eritrocitus, trombocitus ir leukocitus- jų nepamažėjo. Plaučiai nesumažėjo.
Išskyrus mąstymo aiškumą.
Nuostabos ir sumišimo šiluma pasklido po visą vilkolakišką kūną. Žmogiškoje formoje žinotų ką daryti, bet dabar, tokioje padėtyje...hm.
Igoris atpalaidavo kūno raumenis ir atsargiai pritipenęs prie Emi, uždėjo ant peties savo didelę galvą.
"Žinau, mano Mažoji Undinėle"- pilkos, jau švelnios akys, be jokio sarkazmo, ironojos ar pykčio perdavė Igio mintis sirenai.
Jis žinojo, kas turi atkeiktini nuo užkeikimo. Tai buvo aišku. Juk kaip meilė gali išgelbėti gyvybę, jei negali atkeikti nuo užkeikimo?
"Aš myliu tave, Emile."
Igoris staiga atšlijo. Jo akys valiūkiškai žybtelėjo. Stipriai stumtelėjo petim merginą  kad ši dribteltų ant žemės, o pats, patogiai įsitaisė ant pakrantės, uodegą priglausdamas prie šono.
"Aš šypsausi kaip idiotas, kai galvoju apie tave"-pridūrė įsišiepdamas tikrai ne švilpiškai, o labiau vilkiškai. Igorio galva nusileido ant letenų. "Žinau, ką sakiau Koukvorte buvo tiesa, tačiau atsiprašau, kad palikau tave vieną sutrikusią. Atsiprašau, kad šią naktį vos neužmušiau...tavęs" Ausys prisiplojo prie gauruotos galvos. Pilnaties šviesa apšvietė randus ir gamos ženklą, kolei vos kelioms akimirkoms pasislėpė už tamsaus, pūkinio debesies. Igoris gailiai dirstelėjo į Emi. "Atleisk, man, kad tiek tau baimės teko išgyventi..."-bet netikėtai nutilo minčių gija, perduodama sirenai. Igis suklapsėjo akimis. Jį pasiekė nušvietimas.
"Greywind laiškas. Pamotės Greywind laiškas."- vilkolakis įsitempė. Greitai stryktelėjo ant kojų, ir pradėjo nervingai sukti ratus,-"Atmeni, kaip Koulvorte skaitei mano pamotės laišką? Ji minėjo, kad suvaldysi savo sirenišką galią tik tada, kai susitiksi su savo baime kelis kartus." Igoris sustojo, atsisukdamas. Vilko veidas švytėjo nuo išmąstytos teorijos.
"O kas jei aš esu toji baimė?"
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 164
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Parkas
« Atsakymas #25 Prieš 8 mėnesius »
O visgi ji negalėjo pasakyt, kad visiškai nebijojo. Tik ta baimė - kitokia. Veikiau jau jaudulys, kurį pasakę tokius žodžius jaučia devyniasdešimt devyni procentai žmonių. Tą vieną procentuką palikim atsargai - tačiau Emilijanai kiekviena sekundė sudrėkusiomis akimis žvelgiant į juodakailio vilko pilkas akis kainavo po nerimastingą širdies dūžį.
Palengvėjimo atodūsis išsiveržė iš krūtinės sirenai, kai akimirką kitą padvejojus vilko galva nusvėrė gležną jos petį. Trūksmingai iškvėpė orą ir nuleido galvą. Skruostas prisiglaudė prie vilko kailio. Nakties juoda. Perlų balta. Lyg ir per daug skirtingi, tačiau visgi derantys. Kartu.
Pilkos vilkolakio akys buvo švelnios - išgaravo visas buvęs agresyvumas ir pyktis, būdingas žvėriui. Iš tiesų net keista buvo - nebuvo pratarta nei žodžio, tačiau sirena kažkokiu būdu lyg ir suprato viską, ką Igoris norėjo pasakyti - ar bent taip manė. Linktelėjo, bijodama pradėti kalbėti - dar apsiverks, ko mažiausiai norėjo. Užtektinai ašarų išlieta dėl skausmo, o jeigu dar ir gražias akimirkas jomis laistyti imsime...
Jausmingumą pilkose akyse pakeitė linksmi žiburėliai ir greičiau, negu pati spėjo susigaudyti Emilijana jau buvo parversta ant pakrantės.
 - Eeei, mes tai šitaip nesitarėm,- susijuokė šviesiaplaukė. Užsigautas vietas maudė - o ko norėti, kai dar prieš keliolika minučių tarsi lėlė kybojo vilko dantyse.- Ir taip aišku kas stipresnis, nėra čia ko girtis,- taip pat šelmiškai pridūrė.
Parėmusi rankomis galvą įsitaisė taip, kad galėtų matyti Igorio akis - iki aušros tai buvo vienintelis bendravimo būdas. Pasislinko arčiau įsipatoginusio juodojo vilko. Didžiulis kūnas tarsi tvoskė šiluma, kuri vėsią naktį tapo tikru išsigelbėjimu sirenai. Nusišypsojusi ištiesė ranką, pirštais švelniai perbraukdama plačią vilko nugarą. Vėl sutelkė dėmesį į akis, kurios dabar žvelgė liūdnai. Nejučia šešiolikmetės mintys atsidūrė Koukvorte. Tada kai ištaręs kelis žodžius Igoris dingo. Net ir labai stengdamasi mergina nepajėgė prisiminti ką tiksliai tada jis pasakė. Žodžiai buvo tarsi apgaubti rūko - dėl jo Emi kaltino dar tada nespėjusius nurimti jausmus. Tačiau dabar jis sklaidėsi.
 - Žinau,- sukuždėjo baltaplaukė, nudūrusi akis į pakrantės smėlį, jame brėždama kažkokius jai vienai žinomus ornamentus.- Jaučiau tai visada, tik nebuvau įsitikinusi. O dėl šiąnakt...- nežinia kaip, tačiau Emilijana vėl pajuto kiek pasikeitusią Igorio minčių vagą.- Aš juk gyva ir sveika,- nors pastarasis žodis ir buvo mažytis melas.- Ir svarbiausia, kad tu čia,- šešiolikmetė žaliomis smaragdo akimis pažvelgė į vilką.- Žinai, kad...- pradėjo, tačiau staiga nustebusi sustojo.- Igori?
Vilkas staiga pašoko ant kojų ir ėmė sukti ratus aplink jau spėjusią atsisėsti Emilijaną.
 - Klausyk, aš jau nesugaudau tavo minčių šuolių,- šyptelėjo, bet šypsena greitai išblėso pažvelgus į pilkas akis.
Apie tai ji buvo visai pamiršusi. Jau žiojosi sakyti nebijanti, tačiau nutilo. Susimąstė. Norom nenorom vėl prisiminė Koukvortą. O tada - ką sakė Kris. Kai sulaužysi taisykles- ramia širdimi galėsi tvarkyti savąsias- sireniškas galias
 - Mano didžiausia baimė yra tave prarasti. Pati didžiausia. Baimės juk parodo svarbiausius dalykus. Todėl šiąnakt bijojau ne dėl savęs. Ne dėl to, kad galiu nesulaukt ryto, ne dėl dar kažko - dėl to, kad galbūt tave praradau. Tada taip atrodė - tikrai. Jau antrą kartą šiandien. Juk prieš tai vos mirtinai nenukraujavai,- sirena užsimerkė. Nenorėjo dar kartą to išgyventi. To bejėgiškumo, kai nieko negali padaryti. Tačiau teks - mažiausiai dar kartą.- Taip. Mano didžiausia baimė esi tu.
Vis dar sėdėdama Emilijana pakėlė akis. Šitaip jautėsi dar mažesnė - vilkolakiui siekė duokdie iki žandikaulio linijos. Nežinia kelintą kartą per naktį vėl pakėlė galvą, priversdama akis susitikti. Turim dar vieną atsakymą. Gal surasim ir kitus.
 - Žinai, pamėginčiau pakartoti tavo parvertimo ant žemės taktiką, bet ir taip aišku, kad nepavyks,- nusijuokė mergina.- Tad gal geriau ir nebandysiu,- pabaigė išsitiesdama ant žemės.
Žaliose akyse atsispindėjo jau blankstančios  žvaigždės - naktis nebuvo visai giedra, tačiau dalį matyti galėjai. Mintimis mergina perbėgo visus jų susitikimus - nuo pat pat pirmojo. Daug laiko apie tai mastydavo likusi viena, tačiau akimirkos neblanko ir nepabodo, kaip kartais būna. Išliko tokios pat ryškios. Sirena negalėjo neprisiminti ir virš galvos kybančios naujos grėsmės. Karo, kurį Igis minėjo prieš pilnačiai nutraukiant visas mintis.
Sakoma, kad gyvenime pasitaiko Tamsusis Ir Šviesusis laikai. Ir kad po vieno visada ateina antras. Tačiau dabar Emilijana nenorėjo galvoti nei apie laukiantį karą, nei apie Kris minėtą pavojų, tykosiantį po šios nakties. Visi jų susitikimai buvo nuvogti nuo viso pasaulio laiko -
 kaip ir dabar.
Dangus rytų pusėje nusidažė vos vos rausvai - žmogus dar to pastebėjęs nebūtų.
 - Žiūrėk,- Emilijana pasisuko Igorio pusėn, ranka priliesdama nugarą (aukščiau nepasiekė).- jau aušta.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesorius
  • *
  • 279
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Parkas
« Atsakymas #26 Prieš 8 mėnesius »
Emi kalbos, juokas, judesiai, tarsi ramino Igį, kuris ką tik neužilgo žergliojo, sukdamas ratus aplink širdies draugę. Nors Horned Serpent'iškas proto dalis toliau narpliojo (ar stengėsi toliau išlikti darbo stadijoje) klausimus, tačiau dalis švilpiškumo šokinėjo iš laimės, kuri šildė kiekvieną juodakailio vilkolakio raumenų centimetrą. O kodėl gi ne? Turėjo praeiti keturi prakeikti kursai, kad pagaliau abu švilpiai suprastų kurion pusėn linksta jų širdys.
Igis berods antrąsyk klestelėjo ant žemės šalia sirenos. Pratylėjęs bei ką sužinojęs dėjąsis galvon, pagaliau "pratarė"- per daug nenorėjo nutraukti žaliaakės kalbos. "Dabar žinosiu ką išvysi, kai susidursi su kauku"- ramiai paguodė su žiupsneliu vos užčiuopiamo sarkazmo antgamtikas. Nenorėjo iš sirenos pasišaipyti, o tik pakelti nuotaiką, ir vilkolakis prisilietė prie Emilijanos, taip norėdamas patikinti, kad dėl jo nerimauti jau nebereikia.
"Tai kas dabar?"- paklausė po kelių minučių, atsitraukdamas,-"Mane išvadavai iš užkeikimo. Tad tau labai ačiū ir lieku tau skolingas, nors.."-atsiduso, papurtydamas galvą,-"net nežinau kaip šią skolą tau grąžinti. Bet... palauk..kažką nors kalbėjo Kris apie tavo sireniškas galias? Aš tau galėčiau kažkuo padėti?"- klausimai ir vis klausimai nepaliaujamai liejosi it pro užtvanką vanduo. Atrodė, kad persisuko laikas ir abu atgamtikai grįžo į Uždrausto miško proskyną, kur pats Lorijanas būdamas ketvirtakursiu, o McWellė antrakurse, užvertė pastarąją klausimais.
Bet staiga, Igoris užsičiaupė, kai draugė palietė jo nugarą ir perspėjo apie aušrą.
Pilkos akys nukrypo į horizontą- ir iš tiesų- rausva linija vis plėtėsi, mėlynumas traukėsi, į dangaus paletę atsirado  švelni raudona, rami oranžinė, violetinė ir miglos balta. Tamsa pradėjo trauktis, užleisdama šviesai kelią, lyg priešo kareiviai, palikdami savo apkasus sąjungininkų tankams, o į pagalbą atskubėdavo rytmečio giesmininkai su savo skambiomis dainomis. Tai buvo pasikartojantis gamtos šokis rytais, kuris būdavo visai kitaip toks pat.
Kai Londono parko augaliją nuklojo rasos lašeliai, Igoris jau buvo atvirtęs į žmogaus pavidalą. Ryto gaivumu prisotintą tylą, jaunuolis nepertraukė žingsniais. Tik šelmiška šypsena, kuri puošė pilnamečio veidą, priminė, kad tyla neilgam užsibus šiame Londono vietoje.
Staiga, vos pasigirdus tyliam smėlio girgdžėjimui, stiprios rankos apsivijo liauną, grakštų sirenos liemenį, ir Igis šypsodamasis tyliai sukuždėjo prie
merginos ausies:
-Taigi...būdamas vilkolakio pavidale vargiai to paklausiu..-reikšmingai nutilo,- Trumpam nuvykime visus globalinius klausimus, kurie yra susiję su klanais, sirenomis, Slapstūnais, šonan,- meiliai kalbėjo, kiekvieną žodį atidžiai apsvarstydamas,- Būsi mano mergina, Emi? Mes abu puikiai žinom, kad likti draugais jau nebepavyks,- sukikeno rudaplaukis, pabučiuodamas į  sirenos skruostą,- Tai kaip?
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 164
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Parkas
« Atsakymas #27 Prieš 8 mėnesius »
Kas dabar? Emilijana gūžtelėjo pečiais. Apie ateitį ji dar negalvojo. Tą akimirką jai buvo gera čia, ant upelio kranto, su šiluma alsuojančiu vilku pašonėje. Ji buvo laiminga. Su žmogumi, kurį tikrai myli. O ko daugiau galima norėti?
 - Kris? Rodos kažką minėjo,- nubraukdama plaukus nuo akių sirena pabandė prisiminti, bet sesuo tada žodžius bėrė greičiau, negu čiurlena iš čiaupo paleistas vanduo, o dar tuo metu Emi buvo susirūpinusi ne savo sireniškumu - juk galėjo baigtis taip, kad būtų nebelikę kuo rūpintis.- Manau dar spėsim apie tai pagalvoti. Šiąnakt gal jau pakaks,- nusijuokė, žvelgdama į po truputėlį blankstančias žvaigždes.
Nakties juodumoje įsipynė švelnūs šviesos tonai. Atsargiai, lyg dvejodami, saulės spinduliai nušvietė horizontą, tamsiai mėlyna užleido vietą švelniai rausviems potėpiams. Šešėliai traukėsi kartu su tamsa, o vietoje jų po žingsnelį sėlino tenkančios saulės spinduliai. Po žingsnelį, po truputėlį šviesa skverbėsi tolyn, žolėje sutvisko rasos karoliukai. Pakirdo pirmieji, ankstyvieji paukščiai, tarsi sveikindamiesi su lengvu vėjeliu sušlamėjo medžių lapai. Į Londono parką atėjo rytas.
Sėlindama aušra apšvietė ant upelio kranto sėdinčius merginą ir vilką. Spinduliai paglostė vėsią jūrai priklausančią odą ir sužibo juodame kailyje. Emilijana šyptelėjo, atgręžė veidą saulei. Būtų mielai pasislinkusi arčiau šiluma alsuojančio vilko kūno - juk auštant visada būna šalčiausia - tačiau laukė. Laukė, kada jis atgaus savo tikrąjį pavidalą. Užsimerkė. Tik akimirkai. Tačiau atsimerkus per porą žingsnių nuo jos stovėjo Igoris. Emilijana tikrai nebūtų mokėjusi apibūdinti to širdies šoktelėjimo, džiugaus jaudulio, kai širdies plakimas pagreitėja dar dukart, o veide nejučia įsižiebia šypsena. Kai ji pati, jeigu tik būtų galėjusi, būtų pakilusi į padanges - ten, kur dabar skrido vienas iš parke dažnai besilankančių paukščių, regis įamžindamas visą merginos džiugesį.
Nespėjo sirena ir susigaudyti, kai tykiai sušiureno užkliudytas smėlis, o ant liemens atsidūrė stiprios, šiltos, su niekieno kito nesupainiojamos rankos. Jautė pažįstamą vaikino kvapą, šilumą. Veidu prisiglaudė prie Igorio krūtinės. Pasižadėjo amžinai išsaugoti tą su niekuo nesupainiojamą ryto gaivos kvapą, tenkančios saulės spindulių nutviekstų rasos lašelių vaizdą, prisiminti tą kontrastą tarp ryto žvarbos ir šilumos Igorio glėbyje, jo širdies plakimą. Niekada nepamiršti ir vėliau ištartų žodžių, kai vaikino alsavimas kuteno jai ausį, o merginos akys žvilgėjo tarsi du smaragdai - prie to prisidėjo ir sužibusios ašaros.
Emilijana šyptelėjo. Globaliniai klausimai, liaudiškai tariant, buvo užknisę, kaip ir nesibaigiančios paslaptys bei pavojai. Pakėlė akis, sugaudama mėlynai pilkųjų žvilgsnį.
 - Net jeigu grėstų galimybė netekti blaivios galvos?- paerzino ji, tačiau staiga kažkas nemalonaus sukirbėjo mintyse. Ar norėtum būti mano mergina?- vėsios, žmogiškos rankos suėmė josios, o virš galvų žibėjo žvaigždėtas pusiaunakčio dangus. Sirena krūptelėjo. Atšlijo, kiek taip buvo įmanoma apkabintai stiprių rankų. Skruostus išmušė raudonis. Širdis pradėjo daužytis kaip pasiutusi. Nervingai prikando lūpą. Neprisivertė pakelti akių.
 - Igori, aš...- pradėjo, tačiau užsikirto. Nesugebėjo paaiškinti, kodėl tiesiog negali linktelėti, apkabinti ir džiaugtis laime. Vietoje to atsitraukė. Nusisuko.- Igi, nepyk, bet...- ji ir vėl nepabaigė. Tiesiog nepajėgė. Tuos pačius žodžius tarusio vaikino veidas kybojo priešais ją tarsi iš dušo išsiveržęs garų kamuolys. Ir veltui mergina save įtikinėjo, kad dabar viskas kitaip.- Atleisk.
Tekanti saulė nušvietė tas kelias išdavikes ašaras, spindinčias ant balto skruosto. Nesugebėjo atsisukti į Igorį. Užsimerkė ir susikaupė. Niekada nebuvo to dariusi, niekada savarankiškai nekeliavo oru. Tačiau dabar atrodė, kad vietoje prasmegs, jeigu nesugebės pradingti. Kad ir kaip už tai vėliau savęs neapkęs. Susitelkė į tolimą Londono skersgatvį, kur anksčiau ateidavo tiesiog išsiverkti. Kaip ir dabar.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesorius
  • *
  • 279
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Parkas
« Atsakymas #28 Prieš 7 mėnesius »
Jautė kaip sirenos šviesūs plaukai švelniai kuteno jo nosį. Igoris pro suspaustas lūpas įsšiepė ir padėjo smakrą ant Emi viršugalvio.
-Taip, net jei grėstų netekti blaivios galvos,- šelmiškai tarė, žiūrėdamas į horizontą. Viršum banguojančių medžių viršūnių, skriejo vienas giesmininkas, kuris atrodo šoko su saulės spinduliais ir vėjo gūsiais. Staiga, paukščiui smigus žemyn, Emi pasimuistė glėbyje. Igis nustebdamas iš karto paleido sireną.  Jo nuostabos pilnos mėlynai pilkos akys nukrypo į šviesiaplaukę, kuri žengtelėjo priekin. Toliau nuo jo. Tai atrodytų kaip normalus, įprastas Emilijanos elgesys, jei tik ne ištarti žodžiai, sekantys po sirenos judesių.
-Emi...?- Lorijanas žengė žingsnį link nusisukusios merginos,- Emi,- švelniai ir tyliai pasakė. Pirštai palietė jūrai priklausiančios būtybės petį,- Jei nenori- ir nereikia. Jei bijai- ir nesakyk. Tiesiog žinok- aš lauksiu tiek kiek reiks. Mano širdis visados bus atvira tau.
Pirštai paleido petį, Igoris meiliai pakėlė Emi galvą, pereidamas iš už sirenos nugaros. Mėlynai pilkos akys sutiko smaragdines.
-You know I want you
It's not a secret I try to hide
I know you want me,- atmintyje iškilo  įvykiai po Fazeno, Koukvorte. Igis paėmė sirenos rankas. Ne, Igio tikrai neveikia apžavai.
-So don't keep saying our hands are tied
You claim it's not in the cards
And fate is pulling you miles away.
Rudaplaukio kakta prisilietė prie McWellės kaktos. Antgamtiškos akys lyg sakyte sakė, kad sirena tegul nemeluoja dėl savo jausmų.
-And out of reach from me,
Ir netikėtai, šiek tiek atsitraukęs, apsuko Emi.
- But you're here in my heart
So who can stop me if I decide
That you're my destiny?
Jaunuolis šyptelėjo. Iš šokėjų buvo ne pats geriausia, bet ir ne prasčiausiaus. Akimirką prisiminė Snieguolės pamokas Virdžinijoje.
-What if we rewrite the stars?
Say you were made to be mine
Judesiai, žodžiai susiliejo, aplinka tapo nereikšminga pilka mase. Protas užmigo, jausmai pradėjo karaliauti jaunuolio širdyje.
-Nothing could keep us apart
You'd be the one I was meant to find.
 *
Žebenkštis būtų pasitraukusi iš Londono parko, jei ne daina nugirsta prie tiltelio, tiksliau prie upelio pakrantės. Kim įkastas vietas maudė, bet nori nenori jaunuolio balsas patraukė dėmesį. Viskervilių galvos augintinis nulėkė link garso.
-It's up to you, and it's up to me.
Žebenkštis tyliai pritykino balso šaltinio. Tyliai tupėdama tiltelio metamame šešėlyje, ji atidžiai stebėjo šokančiuosius. Nosį rietė antgamtiški kvapai, kurie kažką priminė. Kažkokius seniau matytus asmenis.
-No one can say what we get to be
So why don't we rewrite the stars?
Staiga žvėriūkštis suvokė ką mato. Maža, bet ištverminga širdis vos ne iššoko pro gerklę.
*
-Maybe the world could be ours
Tonight,- Igoris žengtelėjo priekin, šokdamas toliau.
Kad jis nors dabar suvoktų, kad jo ir Emi paslaptis išsiaiškinta.
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 164
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Parkas
« Atsakymas #29 Prieš 6 mėnesius »
Ji buvo nusiteikusi bėgti ir galbūt tuo sugriauti viską, kas netrumpai statyta. Juolab, kad visa širdimi troško pasilikti ir atsukti laiką.
Aušo. Šaltis skverbėsi kiaurai, mergina virpėjo kaip epušės lapas. Ji nerimavo. Prieš porą valandų nebijodama gulėsi po vilko dantimis, tačiau dabar abejojo? Ne, netinkamas žodis. Bijojo. Ir tebebijo. Tačiau neturėjo jėgų ir nerado žodžių paaiškinti. Negalėjo matyti vaikino veido, kuris, kaip spėjo mergina, buvo kupinas tikrai ne geriausių jausmų. Tačiau... Šilti pirštai palietė sužvarbusį petį. Kartais aiškinti nereikia. Kartais žmonės vienas kitą supranta ir be žodžių, net be menkiausių užuominų. Igoris priėjo arčiau. Neatstūmė jos, nesupyko, nors kuo puikiausiai galėjo. Emilijana prikando lūpą. Nusišypsojo, dar kartą pažvelgdama į tekančios saulės spindulių nutvieksto taip gerai pažįstamo veido bruožus. Akys susitiko - dar vienai begalinei akimirkai. Merginos ausis pasiekė melodija. Atmintyje iškilo vaizdai: Akys. Karštis. Olos vėsa. Šlapi drabužiai. Lūpos, tyrinėjančios kitas. Rankos, slystančios nuoga oda. Audra. Daina.
Suvirpėjo. Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Dežavu kratė iki kaulų smegenų, bet dabar Igorio daina skambėjo ne skatinama jūros galios. Pati.
Kelias akimirkas Emilijana tiesiog klausėsi pakerėta. Kol Igoris padarė dar vieną netikėtą dalyką.
 - Ką tu čia sugal-..?- nespėjo pabaigti ji. Nusijuokė - nervingai. Niekada gyvenime nebuvo šokusi, tačiau argi tai svarbu? Šalia Igorio jau darė daug dalykų, kurių niekada nebuvo dariusi prieš tai. Regis, tai tiesiog nebuvo svarbu.
Žingsnelis po žingsnelio, vingrios melodijos linkui, pirmųjų ryto saulės spindulių nutviekstame parke ant vis dar rasotos žolės dėliojosi pirmasis poros šokis. Vienas iš tų daugybės, tačiau taip pat -  vienintelis ir nepakartojamas.
Skambančią dainą ji žinojo, retkarčiais patylomis įterpdavo žodį kitą. Kažkur pasąmonėje, net ir užmigus sveikam protui, išliko instinktas bijoti savo balso, nors galios ir visos jų sukeltos problemos atrodė toks mažytis ir nereikšmingas dalykas, palyginus su dabartimi.
Širdis daužėsi, skruostai švelniai parausvėjo, ir taip susivėlę po ne itin ramios nakties parke plaukai dar labiau išsidraikė, o šypsena nedingo iš sirenos lūpų. Ji buvo laiminga. Gerte gėrė į save kiekvieną judesį, kiekvieną apsisukimą, pakėlimą, kai stiprios ir šiltos rankos tvirtai suimdavo josios liemenį. Tai (ir vėl) buvo jų akimirka, nuvogta nuo viso pasaulio ir pripildyta sklidinai. Kaip ir visos kitos iki tol - tamsos, tylos ir vienumos priedangoje, o jų liudininkais palikdavo lietus, vėjas ir tekanti saulė. Išskyrus šį kartą, nors visą pasaulį aplink save pamiršę jaunuoliai apie tai net neįtarė.
***
Muzikos ritmu jie vėl apsisuko. Emilijana pasistiebusi apkabino vaikino kaklą.
 - Maybe the world could be ours
Tonight...- tyloje nuskambant paskutinėms natoms, žvelgdama vaikinui į akis tyliai pritarė ji. Gal tikrai - nors tik šiai, galbūt paskutinei nakčiai - visas pasaulis tikrai galėjo būti jų. Ir buvo. Kad ir kaip stengėsi mintį apie netolimą ateitį nustumti į tolimiausius minčių užkaborius, Emilijana visgi suvokė, jog galbūt Igį mato paskutinį kartą, kad ir kaip banaliai bei nuvalkiotai tai skambėtų.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017