[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Išėjusi iš Magijos ministerijos Kate nutarė ne eiti tiesiai namo, o šiek tiek pasivaikščioti. Oras buvo geras, švietė saulė, tad moteris nutarė pasinaudoti geru oru. Jai vis dar buvo sunku priprasti prie naujo darbo. Ko gero, sunkiausia buvo tai, kad sunkiai sekėsi susibendrauti su kolegomis. Kate labai mėgo bendrauti, tad visa diena darbe praktiškai su niekuo nesišnekant buvo gana rimtas išbandymas. Tačiau pats darbas pamažu pradėjo patikti, tad ji tikėjo, kad ir su kolegomis susibendraus. Galbūt reikia šiek tiek laiko, bet Kate buvo tikra: ilgainiui viskas susitvarkys.
Eidama be jokio tikslo moteris galiausiai priėjo parką. Dar nebuvo čia buvusi. Nors visą gyvenimą praleido Londone, žinoma, išskyrus septynerius metus, praleistus Hogvartse, miesto gerai nepažinojo. Žinoma, gimtasis rajonas, Tottenham, buvo aiškus kaip penki rankos pirštai. Bet štai bet kuri kita miesto vieta buvo praktiškai nepažįstama. Kate nutarė, kad reikės atsivesti čia ir vaikus - norėjo, kad bent jie geriau pažinotų gimtąjį miestą.
Deja, parkas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs gražus ir tvarkingas, toks nebuvo. Suoliukai buvo aptriušę, matėsi, kad parke nuolat lankosi įvairūs benamiai. Kate suprato, kad kur jau kur, tačiau čia savo vaikų nesives. Vis dėlto pasivaikščioti norėjosi, tad tamsiaplaukė patraukė pagrindiniu takeliu. Medžiai, nors ir neprižiūrėti, atrodė tikrai įspūdingai. Patikrinusi rankinuką, Kate su nusivylimu suprato, kad neturi savo fotoaparato. William'as, jos vyras, to daikto iš rankų nepaleisdavo. Tiesa, jo fotoaparatas buvo žiobariškas. Tačiau kartais geriau toks negu jokio... Deja, nebuvo ką daryti, teko apsieiti be nuotraukų.
Kiek pasvarsčiusi Kate prisėdo ant palyginus neblogai atrodančio suoliuko. Vaizdas atrodė pasakiškai: dideli ir seni medžiai, pro kurių šakas matosi tolumoje stūksantys dangoraižiai. Būdama tikras miesto vaikas Kate negalėjo nesižavėti tokiu vaizdu. Vienintelis dalykas, kurio čia trūko, buvo kokia nors draugė, esanti kartu. Deja, po mokyklos baigimo Kate daug keliavo, po to ištekėjo ir susilaukė vaikų, tad dauguma mokyklos laikų draugių jau nebebuvo tokios artimos. Beliko tikėtis, kad greitai pavyks susidraugauti su kolegėmis.
Su tokiomis mintimis moteris pakilo nuo suoliuko ir patraukė gilyn į parką. Norėjo apsukti ratą ir grįžti atgal. Tačiau pamatė, kad viename iš siauresnių takelių kažkokie du benamiai labai akivaizdžiai pykstasi. Kate atsargiai prisiartino. Ji užlindo už krūmo ir pradėjo klausyti. Netruko suprasti, kad tai yra žiobarai. Tamsiaplaukė puikiai žinojo: jeigu ji prie jų prieis ir bandys išskirti, būtinai nesusilaikys ir panaudos burtus. Dėl to jau ne kartą turėjo problemų. Tad suprato, kad geriau iš viso nesikišti. Kate apsisuko ir kuo tyliau pasitraukė nuo jų. Kai nutolo pakankamai, kad anie jos nebegirdėtų, moteris paspartino žingsnį ir galiausiai paliko parką.

[Melisa Keyes]

  Kol už ministerijos langų krito riebios snaigės iš apsiniaukusio dangaus, Melisa drybsojo savo fotelyje. Šviesi suknelė šįkart buvo pakeista į tamsios spalvos sijoną ir ryškiai raudoną megztinį. Tingiai atsistojusi nusikabino nuo pakabos iš pažiūros juodą, tačiau saulės šviesoje - tamsiai žalią paltą, kuris siekė jos kelius ir buvo trumpesnis už sijoną.
  Išbildėjusi iš ministerijos patraukė Londono centro link, tiksliau, jo parko. Ugninės garbanos jau buvo paskendusio sniege, skruostai greit įraudo. Mergina paslėpė savo rankas kumštinėse pirštinėse, kurias nugvelbė iš močiutės. Smaragdinių akių savininkė jau tokia buvo, mėgo močiutės daiktus.
  Patekusi į parką akis nukreipė į kalėdines dekoracijas. Gražu. Ir labai labai jauku. Bet šalta. O taip, labai šalta. Raudonplaukė ramiai žingsniavo takeliu palikdama už savęs pėdsakus. Būtų taip žingsniavus ir toliau, tačiau iš priekio, link jos bėgo auksaspalvis šuo, kuris nubloškė merginą ant sniego. Šalto, šlapio sniego.
- Tu gal visai nupušai?- sniege skęstanti Melisa pažvelgė į šunį, kuris tik pasipurtė ir sulojo.

[Dylan Frendlin]

Dylanas jau beveik metus, o gal ir metus, apsiprato gyventi žiobarų pasaulyje. Visgi, gyvenimas Londone neleido jam pamiršti ir burtininko prigimties, o tuo labiau, kad praeities neištrinsi. Nebent jis sugalvotų visus pažįstamus apkerėti užmaršties kerais, tačiau buvo per daug tingus, kad tuo užsiimtų.
Tądien jis vedžiojo Marselį parke. Ilgesnis pasivaikščiojimas galėjo padidinti tikimybę, kad mylimas augintinis duos šeimininkui ramybės bent pusdienį. Tereikėjo iškrauti šuns energijos sankaupas. Dylanas šyptelėjo. Viena ranka striukės kišenėj, kita laikė pavadėlį. Žemiška atmosfera kūrė jaukumo jausmą, o vaikinas akimirką susimąstė apie pusseserę. Net nuliūdo, kad nutraukė visus ryšius su ja.
Kažkur iš kairės pasirodė šešėlis. Siluetas. Marselis truktelėjo pavadį bei išsitempė. Tyliai amtelėjo.
- Marseli, viskas gee...- ties šiais žodžiais šuo pasileido pirmyn itin staigiai ir iš visų jėgų, o Dylanas jo nenulaikė.
- Marseli!
Jis dar bandė šaukti šuns vardą pavymui, bet Marseliui visiškai nerūpėjo. Dylanui teko leistis bėgte paskui šunį. Vaikinas pagreitino tempą pastebėjęs, kad šuo kažką nuvertė.
- Marseli! - tarstelėjo piktai, pakėlęs pavadį nuo ledinio sniego.
- Atsiprašau, - pažvelgė į nuverstąjį, kuris, pasirodo, buvo mergina, - paprastai jis taip nesielgia. Turbūt pagalvojo, kad kilo pavojus ir atsibudo gynybinis instinktas, - ištiesė ranką norėdamas padėti atsistoti nelaimėlei.

[Melisa Keyes]

  Mielas auksaspalvis šiuo metu garbanei nebuvo mielas. Ji tik valėsi nuo savo veido sniegą ir traukė plaukus tiek iš akių, tiek iš burnos. Pažvelgė į šuns šeimininką.
- Tai sakai Marselis,- suburbėjo.- Kokia ironija, aš bandau pavojus naikint, o tas galvoja, kad pavojus esu aš,- murmėjo sau po nosimi.
  Galiausiai suėmė vaikino ranką, ištiestą merginai. Melisa atsikėlė, vėl stovėjo ant kojų. Nusipurtė sniego likučius nuo palto, pasipureno plaukus.
- Dėkoju ir nieko tokio. Viskas gerai, ne pirmas kartais, kai esu pargriaunama šuns,- ir ne tik.
  Ministerijos darbuotoja net nežinojo, ką daugiau ir sakyti melsvų akių savininkui. Prisistatyti? Galbūt. Kuku, aš Melisa. Aš Melisa Keyes, dirbu ministerijoje? O ne, skamba lyg būčiau senutė.
- Kuku, aš Melisa,- draugiškai šyptelėjo prieplaukėlė.- O tu kas toks? Ar man tave vadinti Marselio tėvuku?- išrietė antakį. Ne paslaptis, jog mergina buvo kuoktelėjus, tikrai ne. Ir tai net neturėjo atrodyti ar skambėti keistai. Tai buvo tiesiog Melisiška.

[Megan Čeis]

Štai ir atėjo ilgai lauktos nors ir trumpos Megan atostogos. Taigi ji nusprendė, kad neverta sėdėti Hogvarste ir nusprendė apsilankyti Londone ir apžiūrėti įvairias vietoves. Užsuko į daug krautuvėlio ir nusipirko keletą nereikšmingų dalykėlių. Megan vaikščiodoma miesto gatvėmės užmatė mielą Londono parkelį, taigi nusprendė tenais nueiti ir truputį apsižvalgyti. Parkelis buvo lyg magiškas jis kažkuo Megan tiesiog užbūrė, ji netgi pai nesuprato kas...? Tai buvo viena iš nuostabiausių jos matytų vietovių. Megan apėjus trečdalį parkelio, pamatė vežimėlį kuris pardavinėjo visokiausius ledus, nuėjus Megan nusipirko mėtinių ledų su škalado gabaliukais. Nusipirkusi susirado nežuimta suolelį atsisėdo ir pradėjo svajoti, kaip čia smagu ir nuostabu kokios apylinkės kokie medžiai jai atrodė kad medžiai šnekasi su Megan jautėsi lyg būtų įžengusi į pasakų šalį kur visos svajonės tampa realybe. Praėjo geras pusdienis ir Megan susprato, kad jau artėjas vakaras todėl nusprendė grįžti namo...

[Brielle Siri Devers]

Gabrielė greitu žingsniu, plėvesuodama tamsiai mėlyno apsiausto skvernais, išsirovė iš Magijos Ministerijos tiesiai į Londono centrą, ir nesižvalgydama patraukė į parko pusę. Darbo diena buvo sunki, o trupinėlis gamtos po tamsių, nuobodžių Magijos Ministerijos sienų ir daugybės visur skubančių žmonių bei pavaldinių, kurie, rodos, kartais nelabai suvokia, kas jiems sakoma, trupinėlis gamtos turėtų būti tikra atgaiva. Nesvarbu, kad Londono gamta - apgailėtina. Keli medžiai, vos įstengiantys žaliuoti tokiame užterštame ore. Gabrielė visad manė, kad žiobarai galėtų paskubėti ir išrasti keliavimo oru ekvivalentą sau, vietoj to, kad terštų orą ir nuotaikas savo birzgiančiomis metalinėmis dėžutėmis.
Šitokias niūrias mintis laikydama savo šviesioj galvoj, Gabrielė Devertes ((net aš pati nebesivarginu tos mandros e dėliot) atžingsniavo į parką. Kaip visad, nuo skubraus ėjimo ir nevienodo ilgio kojų, paskaudo kairiąją. Nenuėjusi labai gilyn į parką, Gabrielė susirado tuščią suolelį ir ant jo suglebo. Čiulbėjo paukščiukai, parke buvo mažai žmonių, pamažu temo. Moteris negalėjo patikėti savim, kad ir vėl praleido užsidariusi savo kabinete šitiek laiko. Svarstė, kad reikėtų iš ministro, to jaunučio ministro, su kurio tėvu kadaise mokėsi, pareikalauti pakelti atlyginimą.

[Edgar Jeffter]

Iš Jeffter'io sekamos moters ėjimo tempo galėjai manyti, kad ši kažkur labai skuba. Ar taip ir buvo, ar iš tiesų tai buvo įprasti jos pasivaikščiojimo greičiai, tai žinoti galėjo tik ji pati. Jai iš paskos einantis vaikinas nuo jos neatsiliko. Išėjus į Londono gatves magas neskubėjo susistabdyti Magijos ministerijos darbuotojos, tikėdamasis, jog jie pasieks vietą, kurioje bus bent šiek tiek mažiau žmonių.
Netruko, kai mėlynapsiaustė ir juodaplaukis atsidūrė parke, kuriame galėjai pamatyti tik vieną kitą žmogų. Bečiulbant medžiuose įsitaisiusiems paukščiams Edgar'as jau ruošėsi šūktelėti moters pavardę tam, kad atkreiptų jos dėmesį. Visgi to daryti neprireikė, nes sekama burtininkė nusprendė prisėsti ant vieno iš parko suoliukų. Tuomet jaunuolis jau nebeskubėdamas priėjo prie jos.
- Labas vakaras, ponia. Taip bėgote, kad net prireikė poilsio?- su šypsniu veide paklausė buvęs Hogvartso moksleivis.
- Turbūt esate pavargusi po darbo dienos, tačiau gal galėčiau jus sutrukdyti?- mūvintis juodą pirštinę ant savo dešiniosios rankos animagas supratingai teiravosi įsmeigęs savo žalias akis į vyresnę už save moterį.

[Brielle Siri Devers]

Nepraėjo nė penkios minutės, o prie Gabrielės jau prisistatė nepažįstamas, niekad akyse neregėtas asmuo, ir baisiausiai mandagiai kreipėsi į ją, sakydamas "ponia". Šiaip jau moteris niekad nesijautė esanti ponia, toli gražu. Su savo nuolat rašaluotais pirštais, susiglamžiusiu apsiaustu ir iš mados seniausiai išėjusiais batais bei nešvariais plaukais? Ji nė iš tolo nepriminė gerbtinos damos. Tad išgirdus būtent tokį kreipinį, Gabrielės Devertes antakiai šovė aukštyn, o lūpose akimirką sužaidė šypsenėlė, tačiau niekaip kitaip ji neparodė, kad toks kreipimasis mažumėlę pralinksmino.
Pirmąjį komentąrą apie bėgsmus ir poilsį suanglėjusi prancūzė nuleido negirdomis. Nemanė, kad verta kaip nors reaguoti, o juk galėjo imti ir netyčia įsižeisti, pamaniusi, kad iš jos subtiliai tyčiojasi. Juk burtininkė tikrai gali pasirodyti jau nebe pirmos jaunystės esanti. Nesvarbu, kad jautėsi esanti pačiam savo jėgų žydėjime. Šyptelėjo ir atsakė į užduotą klausimą:
- Taip, prašau, sutrukdykite, - mirktelėjo abiem akimis ir vylėsi, kad šis nematytas jaunuolis ilgai neužtruks.

[Edgar Jeffter]

Moters veide galėjai pastebėti nuostabą, kuri kilo vos tik Edgar'as prie jos priėjo. Ar ji nustebo dėl kreipimosi į ją, ar dėl to, jog išvydo nepažįstamą veidą prieš save, ar dėl ko kito, vaikinas negalėjo pasakyti. Iš tiesų net nesistengė apie tai galvoti. Tamsiaplaukiui kur kas svarbesnis buvo tas atsakymas, kurį jis išgirdo.
- Ką žinote apie nutikusius įvykius Godriko Dauboje per pastaruosius kelerius metus, kurie yra susiję su nežmoniškomis būtybėmis?- rimtu veidu iš pradžių paklausė Jeffter'is. Šis klausimas nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios burtininkui buvo reikalinga ketvirtojo magijos ministerijos lygio vadovė, tačiau jam buvo įdomu sužinoti ar bent keletas įvykių buvo užfiksuoti, ar viskas tiesiog buvo nutylėta. Pats Edgar'as buvo labiau linkęs tikėti pastaruoju variantu.
Silpnam vėjui pakedenus juodus buvusio Hogvartso apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus plaukus, šis atitraukė akis nuo sėdinčios moters ir pakėlė jas į dangų, kurį jau glemžėsi tamsa. Ilgai į jį ne vėpsojo, užmetė akis tik kelioms sekundėms, po kurių vėl žvelgė į Gabriellę.

[Brielle Siri Devers]

Klausimas buvo mažų mažiausiai keistas. Reikalaujantis įslaptintos, viešumai ir žmonėms menkai prieinamos informacijos. Gabrielė abejojo, ar apskritai dar kas nors ministerijoje, be jos pačios, aukšto rango ketvirtojo skyriaus darbuotojų ir magijos ministro, galėjo žinoti tokią informaciją. Be abejo, išskyrus tuos, kuriuos taip vadinami "įvykiai" tiesiogiai palietė. Bet šiems buvo liepta nekalbėti, laikyti liežuvį už dantų ir tylėt kaip pelėms po šluota, už krosnies ir.. na... kaip negyvoms pelėms. Jeigu jau lyginame su pelėmis.
Gabrielė turėjo šiokį tokį nuotuokį, kodėl informaciją atsisakoma viešinti - vilkolakiai ir vampyrai vis dėl to yra magiškosios visuomenės mažumos, tam tikra prasme saugomos įstatymų. O kai mažumos prisidirba, į jas natūraliai nukreipiamas didžiosios visuomenės dalies pyktis. Skandalingi straipsniai Magijos žiniose galėtų lengvai pakurstyti smurtą ir neapykantą. Iš visų pusių visiems. Niekas nenorėjo karo.
Tačiau burtininkė turėjo nuojautą, kad tai nebuvo vienintelė priežastis. Manė, kad jaunasis von Sjuardas, jos vienintelis bosas, seno draugelio, kurio nematė kokį pusšimtį metų, sūnus, bus prisidėjęs prie tokio jos įtarimo. Nežinojo, negalėjo pasakyti, kodėl jai taip atrodo, tačiau vien atrodymo užteko, kad būtų pasiryžusi išsiaiškinti visą tikrą informaciją.
Gabrielė šyptelėjo jos atsakymo laukiančiam burtininkui. Nujautė, kur link šis trauks, gavęs atsakymą. Nutarė šiek tiek pasilinksminti - galbūt pakeliui pasitaikys progų gauti sau asmeninės naudos. Jos atlyginimas, vis dėlto, buvo per mažas, kad įtikintų slaptą informaciją pasilaikyti sau.
Burtininkės akyse akimirką žybtelėjo sukta ugnelė. Ji nusišypsojo dantimis, sukryžiavo savo kreivas kojas ir su linksmumo gaidele balse tarė:
- Ko gero, žinau daugiau, nei tu. Daugiau, nei bet kas kitas, - išskyrus magijos ministrą ir dar kelis asmenis, žinoma. Bet buvo visai nebūtina taip sakyti. Susigadintų intriga.

[Edgar Jeffter]

Gal tu legilimantė? vaikinas savo galvoje uždavė klausimą moteriai, kuri šyptelėjusi nesiskubino pateikti atsakymo. Ne veltui juodaplaukis ir pamanė, jog šioji galimai bando savarankiškai iš anksto išsiaiškinti kokiais tikslais prie jos jis priėjo. Aišku, ministerijos darbuotojos lindimas į Jeffter'io galvą būtų buvę ne tai, ko buvęs Grifų Gūžtos atstovas tikėjosi. Jis net prieš eidamas į Magijos ministeriją nesusimąstė, jog jam reikalingas ketvirtojo lygio vadovas gali turėti minčių skaitymo galią. Vis dėl to atrodo tokio gebėjimo Dévertes neturėjo. Arba jį nusprendė nuslėpti.
Mėlynapsiaustės atsakymas nelabai patiko Edgar'ui. Ne dėl to, kad jis buvo pateiktas kiek pasipūtėliškai, bet dėl pačios jo esmės, jei tik ji nebuvo melaginga.
- Žinote tiek daug, o nieko nesiimate?- jaunuolis kilstelėjo dešinįjį antakį kiek aukščiau, - Bet ar ko daugiau reiktų tikėtis iš ministerijos..,- ironiškai, tačiau nežymiai šyptelėjęs nudelbė akis į žemę. Galvojo teirautis pačios burtininkės rasės, bet to nedarė. Jei viskas eis sklandžiai šis klausimas sukeltų per daug papildomų klausimų ar kokių nors įtarimų, ko magui nereikėjo. Aišku, tų visokių klausimų ir neaiškumų galėjo sukelti ir kitas, žaliaakio jau paruoštas, klausimas. Galbūt labiau prašymas nei klausimas. Bet jis jau buvo reikalingas, jis buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo sekama dabartinė animago pašnekovė.
- Ar galėtumėte man atsiųsti sąrašą su nežmogiškos rasės atstovų adresais?- mandagiai perėjo prie esmės Edgar'as.

[Brielle Siri Devers]

Gabrielės antakiai šovė aukštyn, beveik pasitraukė nuo kaktos, ji išpūtė mėlynas savo akis ir įsistebeilijo į jaunuolį. Gal ir galėjo nuspėti, kad šis dega slapta neapykanta ministerijai ir jos neveiklumui, tačiau nesitikėjo, kad šis ims ir pareikš savo nepasitenkinimą taip atvirai. Toks atviras pareiškimas nustebino, tačiau negalėjo sakyti, kad nepritaria. Žinoma, ministerijos neveiklumas ir jai, vidinei ministerijos narei, šiek tiek tampė nervus, bet nepasakytum, kad ji jautėsi esanti pakankamoje galios pozicijoje, kad eitų prieš ministrą ir visas kitas valdžias. Galų gale, jai patiko turėti šiokį tokį stabilumą gyvenime, ir tie vargani keli galeonai per mėnesį užtikrino sumokėtą nuomą, padevėto apsiausto įsigijimą prireikus ir šiaip padorų išgyvenimą žiobariškame Londone. Ne, kol kas ji lėkti iš šiltos departamento vadovės kėdės nenorėjo.
Gabrielė patylėjo akimirką, svarstydama, ar kaip nors atsakyti į tokį truputį garbę ir orumą žeidžiantį klausimą, ar geriau nutylėti. Tačiau rasti sprendimo neteko, nes tuoj pat orą suvirpino kitas, daug atviresnis ir drąsesnis klausimas, matyt, pati šito keisto susitikimo esmė. Gabrielės antakiai jau nebeturėjo vietos kilti, tad juos nuleido ir įsistebeilijo į medį kažkur jaunuoliui už nugaros. Sunėrė rankas ant krūtinės ir tyliai apsvarstė prašymą.
Adresai buvo asmeninė informacija. Velniai žino, ką šis įtartinas asmuo ketina daryti. Būti žiauriai nužudytam savo paties namuose ji niekam nelinkėjo. Gal tik pikčiausiam priešui. O priešų tarp tų asmenų ji neturėjo. Gabrielė mąstė, kad galbut šis prieš ją stovintis ir mandagiu balsu įslaptintos informacijos besiteiraujantis žmogus priklauso kokiai nors teroristų grupuotei ar panašiai. Laisva ranka atiduoti duomenų ji negalėjo. Bet galbūt galėjo atiduoti už tam tikrą užmokestį.
Moteris atsisuko į laukiantį vyrą. Įsižiūrėjo į šio veidą, tiriančiu žvilgsniu nužvelgė nuo galvos iki kojų. Kietai suspaudė lūpas ir atsistojo. Nebuvo aukšto ūgio, bet galėjo būti gąsdinanti, kai norėjo. Bent jau pati taip manė, o kaip ten buvo iš tiesų, težino vėjas ir žolytė.
- O kas man už tai? - paklausė kietu balsu, žaismingos gaidelės nelikę nei kvapo. - Ir kam tau jų reikia? - pridūrė.

[Edgar Jeffter]

Veido išraiška, kurią matė žalios akys, bylojo, kad moterį nustebino jauno burtininko nuomonė apie magijos ministeriją. Į tą nuomonę ji jokio atsakymo nepateikė, kas tik dar labiau juodaplaukį vertė manyti, jog jis yra teisus.
Edgar'as nė nekrustelėjo, kai ministerijos darbuotoja pakilo nuo suolo. Regis, net jos veidas surimtėjo. Na, bet tikriausiai kitaip nelabai ir galėtų būti, kai užimi tokį postą ministerijoje, kaip Dévertes postas, ir išgirsti tokį prašymą, kurį pateikė tamsiaplaukis. Buvęs Hogvartso moksleivis kol kas laukė. Laukė arba pamokėlės apie duomenis, kurių nėra galima duoti kitiems, arba teigiamo atsakymo. Pastarajam, žinoma, davė mažiau šansų. Ir bent kol kas nebuvo nei jokių pamokėlių, nei jokių teigiamų atsakymų. Burtininkė buvo nusiteikusi pasiderėti, tik neaišku kiek rimtai ji galvojo apie tas derybas. Vaikino vienas lūpų kampas kilstelėjo į viršų Gabriellei pasiteiravus apie naudą jai už suteiktą informaciją. Aišku, Jeffter`is neturėjo jai ko pasiūlyti. Nors nežinia ko jai reikėjo.
- Nemanau, jog galėčiau ką nors jums pasiūlyti,- tiesiai šviesiai pasakė Edgar'as. Galėjo mėginti pasakyti, jog galbūt ji ir jos šeima galės jaustis saugesnė, bet tai būtų tik teoriškai, nes nežinia su kuo ir kur gali tekti jai ir jos šeimai susitikti. Be to niekas negarantavo, jog ji nepriklauso kitos rasės būtybių grupei. Bet kažin ar mėgintų derėtis jei būtų ne žmogus. Tiesą pasakius čia galėjo būti ne vienas ir ne du variantai, bet į juos apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas nesigilino.
- Tam, jog padėtume skriaudžiamiems,- neišsiplėtė magas atsakydamas ir į tai, kam jam ta informacija reikalinga. Juolab jis ne itin ir norėjo, kad kas nors detaliai žinotų jo planus.

[Brielle Siri Devers]

Abu atsakymai Gabrielei nepatiko. Labai nepatiko. Ji atsiduso, susikišo ranką į apsiausto kišenę ir užvertė akis į dangų. Plikos medžių šakos tingiai lingavo vėjyje, virš burtininkų galvų praskrido vienšas žvirblis. Gabrielė bandė sumąstyti, ar verta bandyti išpešti ką nors daugiau. Turbūt ne. Norėjo pasakyti jam, išrėžti, kad informacijos gavimo sąlygas nustato ji, būdama informacijos turėtoja. Norėjo pranešti, kad tokiu atveju atvirumas ir pasitikėjimas savo tiekėju yra rekomenduotinas. Bet nemanė, kad tai būtų atnešę kokios nors naudos. Nepažinojo šito keisto burtininko, bet nuo jo ėjo kažkoks nemielas virbalas. Kažkoks priešiškumas sklido. Gabrielė nesuprato.
Burtininkė dar kartą atsiduso. Pirštai kišenėje užčiuopė kelis sidabrinius siklius, batraištį ir suglamžytą popierėlį. Derėtis turėtų ne ji. Jeigu jaunuolis neturi ko jai pasiūlyti mainais, pokalbis baigtas. O jeigu jam mirtinai reikia to sąrašo, ką nors sugalvos. Nors ji labai smarkiai abejojo, ar dar iš ko nors galėtų jį gauti. Vis dėlto, ne veltui tai buvo įslaptinta informacija, vadinasi, akylai saugoma dieną naktį. Gabrielė pasukiojo tarp pirštų batraištį. Galiausiai vyptelėjo jos ramų vakarą parke sutrukdžiusiam jaunuoliui.
- Tuomet niekuo negaliu padėti, - tarė ir pasisuko link išėjimo iš parko. Nesistengė žingsniuoti greitai, o labai greitai to daryti neleido ir skirtingi kojų ilgiai. Visai negrakščiai, tačiau užtikrintai ir lyg su kokia slapta galia žingsnyje, ji patraukė keliuku, vedančiu iš parko.

[Edgar Jeffter]

Edgar'ui moteris stovinti priešais jį atrodė kiek keistoka. Po kiekvieno klausimo ji padarydavo tam tikrą pauzę. Jaunuolis, nors ir neužtikrintai, bet jau spėjo atmesti galimybę, kad Gabriellė naudojasi legilimantija. Ieškodamas kitokio paaiškinimo, tuo momentu, kol laukdavo atsakymo, jis pagalvodavo, kad galbūt Magijos ministerijos atstovės galva prigrūsta įvairiausių minčių, kurias reikėjo sudėlioti į tinkamas vietas, arba, jog galbūt ji yra tiesiog linkusi užsisvajoti.
Ir pagaliau vėl sulauktas atsakymas. Dar labiau nepatiko, kad ši susiruošė eiti toliau savais keliais. Gal burtininkei tamsiaplaukis pasirodė kiek bauginančiai su savo tokiais prašymais, nors pats Jeffter'is joje jos neįžvelgė. Ir ką gi daryti dabar? sekundėlei susimąstė animagas ir galiausiai sparčiu žingsniu patraukė link Gabriellės. Buvo kilusi mintis panaudoti nedovanotinus kerus, galinčius užvaldyti kitą būtybę, tačiau jaunuolis kol kas dar susilaikė ir nenukreipė kerų į už save vyresnę moterį iš už jos nugaros.
- Tai gal pateiksite savo reikalavimus, ponia?- vos tik spėjo susilyginti su Dévertes, Edgar'as išsyk uždavė klausimą. Jis vis dar gražiuoju būdu bandė gauti tai, ko jam reikėjo.