[Kristoferis Robertas Remarkas]

  Jau vakarui artėjant ir saulei besileidžiant vaikėzas paskubomis nuskubėjo link parko, kur jį turėjo laukti gan daili panelė, su kurią susipažino visai taip ir neseniai. Na, ar pavadintų jis tai gan stiprią draugystę, tai tikrai ne, bet juk šie du dar turi visą ateitį, taip?
  Šiam susitikimui Robertas apsirengė kiek paprastai - juodi žieminiai batai, juodos kelnės, juodas ilgas paltas kuris uždengia žieminį, tamsiai mėlyną megztinį. Kaip jau žinant, tai rudaakis pasiruošęs žieminiams orams puikiai, nusiteikęs jiems irgi.
  Prisiminus savo gyvenimą, kai vaikinas dar buvo Hogvartso mokinys, tai šis turėjo kiek žalingą įprotį - kartu su Morgana eiti po pamokų ir gerti. Kristoferis nepasakytų, kad tokie laikai jam nepatiko, atvirkščiai, jam buvo linksma prisiminti visą tai, bet dabar jis norėtų viso tai atsikratyti. Todėl vis dar abejojo dėl savo sprendimo pasiimti raudono vyno butelį. Na, tebūnie.
  Atėjus į susitikimo vietą, rudaplaukis pažiūrėjo į laikrodį. Šis atėjo keliomis minutėmis per anksti. Nuo šalčio patrynus rankas, ir atsisėdus ant suoliuko kurioje buvo keletą snaigių, Remarkui tik besiliko laukti savo naujojo draugo.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

     Visą dieną danguje spindėjusi žiemiška saulė jau pamažėle leidosi, nudažydama dangų žavia oranžine mandarinų spalva. Trumpam apleidusi savo anglų kalbos mokymąsi, kurį pradėjo kone iškart po susipažinižinimo su šio vakaro kompanijonu, Amaltėja išėjo pakvėpuoti grynu oru ir bent trumpam iš galvos išmesti jau gerklėje stovinčias anglų kalbos laikų formules.
     Blondinukė visai neskubėdama žingsniavo žaviu ir ypatingai baltu Londono parku. Jos ilgas smaragdinės spalvos sijonas gražiai plevesavo pučiant nestipriam ir ne itin šaltam vėjui, dedant žingsnius, iš po jo išlįsdavo juodi auliniai batai su nedideliu kulnu. Juodas paltas dailiai gulėjo ant smulkaus kūno, o ant kaklo puikavosi šiltas ir prie sijono derantis šalikas.
-Vaje, atleisk, kad vėluoju,- nusišypsojo Amaltėja pasiekusi susitartą vietą ir prisėdo šalia Kristoferio,- tikiuosi, kad tau neteko labai ilgai laukti, tiesiog,- aštuoniolikmetė ilgesingai atsiduso,- visai praradau laiko nuovoką šiame nuostabiame parke, mat matai ten, kur aš gyvenau, visai nėra sniego!- teisinosi šviesiaplaukė.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  - Viskas gerai. - Nutilo nepasakęs, kad jis laukė ją virš pusvalandžio ir tik nusišypsojo. - Tai, gal prasivaikštom? - Atsistojo nuo suoliuko ir apsižiūrėjo. Vaizdas buvo nuostabus. Persikinės spalvos dangus puikiai derėjo prie medžių apdengtais sniegu. Londone nebuvo šalta, kai kada jeigu tik galėjo papūsti šaltas vėjelis, bet ir tai, tai buvo gan retai.
  - Gan keista. - Šyptelėjo. - Net nežinau kodėl, bet kažkodėl atnešiau.. Vyno? - Išėmė iš maišelio ir trumpam parodė Amaltėjai. - Turbūt pasiliko kažkoks įprotis nuo Ho.. - Trumpam nutilo. - Nuo mokyklos laikų. Tiesiog maniau, kad kažkodėl reikės atnešti. Lyg kažkokią šventę švęsim. - Pernelyg keistai pradėjo pergyventi dėl to ir tiesiog iš musės dramblį padarė.
  - Tai ką gi. Gal kas naujo tavo gyvenime atsitiko? Ar turi darbą? 

[Amaltėja Nereidė Barnard]

-Žinoma,- pritariamai linktelėjo blondinukė ir atsistojusi rankomis perbraukė per savo tamsiai žalią sijoną.
     Laimei, net ir prie gan šilto klimato pripratusiai Pietų Prancūzijos gyventojai londoniška žiema nebuvo baisi. Na, ar bent ne tokia baisi, kokios Amaltėja tikėjosi prieš atvykdama. Ji toli gražu nemanė, kad oras bus palankus vakariniams pasivaikščiojimams su sijonu, nors ir ilgu, o čia dar ir juodas paltas buvo visiškai atsegtas.
     Pamačiusi raudono vyno butelį Kristoferio rankose, Nereidė kilstelėjo rudus antakius.
-Beveik galėčiau tai palaikyti rasizmu,- sukikeno prancūzė,- na, jokios šventės kaip ir nėra,- klausiamu ir kiek įtariu rudų akių žvilgsnių pažiūrėjo į vaikinuką,- bet raudoną vyną aš mėgstu, o prancūzams progos nereikia,- nusijuokė aštuoniolikmetė ir išsitraukusi mobilųjį padarė porą apsnigusio parko nuotraukų - kada nors bus puikus prisiminimas, o ir puiki proga, nors ir per nuotrauką, parodyti pietuose likusiai šeimai žiemą.
-Žinai. Visai nieko,- nutaisė rūškaną miną,- pastarąsias dvi savaites iš namų buvau išlindusi tik tam, kad galėčiau nusipirkti pieno. Vis mokiausiai tą prakeiktą anglų kalbą,- kalbėdama šiek tiek mosikavo rankomis,- na, bet dabar mums nebereikia vertėjo,- plačiai nusišypsojo šokoladinių akių savininkė.- Porą kartų ėjau į darbo apklausas, bet niekam nereikia tų, kurios nekalba angliškai, bet kol kas kaip ir nėra būtinybės. Taigi, ištisas dienas nieko įdomaus neveikiu, verčiau tu ką nors papasakok. Kaip sekasi? Ar turi darbą?

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  - Na, reiškia esu labai sėkmingas, jeigu tik beveik. - Mirktelėjo jaunuolei. - Nu va, tai gal ne veltui tada atnešiau? O tai galvojau, kad kaip koks kvailys atrodysiu. - Truputį nejaukiai nusijuokė. - Gaila, kad stiklinių neturiu. Turbūt siūlyti gerti iš butelio, bus ne mandagu, taip? - Tuo pačiu metu ir pasiūlė. Kas per kvailas įprotis iškarto girdyti merginas. - Kiek užsigalvojo, bet greitai nusipurtė nuo savų minčių, Remarkui juk ne 16, kodėl jam negalima tiesiog pasiūlyti kartu praleisti gerai laiką? Nieko kvailo gi nenutiks.
 - Tavo anglų kalba beje gan gerai pagerėjo. - Bevaikštant pagyrė visai neseniai emigravusią į Londoną prancūzę. - Eini į specialius kursus ar savarankiškai mokaisi? - Pasiteiravo, bet tada ir pats išgirdo klausimą. - Sekasi gal ir visai neblogai. Nesiskundžiu. O darbą tai taip, turiu. Dirbu vienoje.. Kompanijoje. Kol kas esu ten paprastas darbuotojas, nors norėčiau turėti didesnes pareigas. Bet irgi, nesiskundžiu. Man patinka mano darbas, prie to dar ir pakankamai uždirbu sau pinigų. - Net nepastebėjo, kaip pradėjo labai daug plepėti. - O tai kaip taip nesurandi darbą? Taigi rodos, kad yra visokios agentūros kurios priima į darbus tuos kurie nemoka anglų kalbą. Ar bantei ten eiti?

[Amaltėja Nereidė Barnard]

-Baik tu, visai tu nesi kvailys,- šyptelėjo Amaltėja,- o ir žmogus aš, nors ir išauklėtas, bet paprastas, galima ir be stiklinių. Tik ee, nežinau, gal reikėtų paeiti kiek nuošaliau, ar čia niekam nerūpi, kur vartoji alkoholį?- klausiamu rudų akių žvilgsniu žvilgtelėjo į vaikiną.
-Labai ačiū,- linktelėjo šviesiaplaukė,- porą kartų lankiausi pas mokytoją, bet supratau, kad knygos ir angliški filmai man padeda labiau, todėl porą savaičių kone be sustojimo žiūrėjau filmus,- nusijuokė aštuoniolikmetė ir ranka perbraukusi per blondiniškus plaukus, įsiklausė į Kristoferio atsakymą.
-Na, aš manau, kad svarbiausia, jog darbas patiktų,- linktelėjo Nereidė ir dar kartą apsižvalgė parke. Žiema jai visai patiko, žinoma, mieliau skęstų saulės spinduliuose, tačiau ir sniegas bei vėsus oras nebuvo taip ir blogai.
-Nagi, nejaugi Londone yra tokių darbų, kuriems nereikia laisvai kalbėti anglų kalba?- kilstelėjo antakį,- tuo labiau tada, kai noriu dirbti darbą, leidžiantį man bendrauti su kitais žmonėms, tad,- Amaltėja gūžtelėjo pečiais,- baikim šitą temą. Geriau sakyk, ar seniai gyveni Londone?

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  O pasirodo, su žiobarais taip lengva ir paprasta bendrauti. Net nereikia stengtis slėpti tai, kad esi burtininkas. Tiesiog gali būti savimi ir pats tada užmirši apie tą magiją. Kodėl tada tiek daug žmonių nekenčia žiobarų? Čia juk jie nuskriausti, kad negali būti burtininkais, tai iš kur tokia neapykanta? Net pats Robertas, nuo pat vaikystės tik ir girdėjo, kad su žiobarais geriau tiesiog nesusidėti. Geriausia tai bendravimas tik su burtininkais, nes jie yra tokie patys kaip ir tu. - Visiška nesąmonė.
 - Na.. Šiaip nelabai galima. Bet čia žmonių juk nėra? - Trumpam apsižiūrėjo, kad galėtų įsitikinti. Ir iš tikrųjų, nėra, juk kas vaikščios po parkais jau tuoj artėjančiai nakčiai? - Na, jeigu taip, tada tikrai abejoju ar surastum darbą. Bet, dar porą mėnesių ir esu tiesiog įsitikinęs, kad vėliau jau tada galėtum tikrai kažką surasti. - Motyvuojančiai tarstelėjo. - Gyvenu Lodnone.. Kaip čia pasakius, aš labiau gyvenu už Londono. Bet taip, gan ilgai. Iki penkiolikos metų gyvenau Kanadoje, bet tada, dėl mamos karjeros reikėjo persikraustyti į Angliją. - Gūžtelėjo pečiais, o tada dar kartą pažiūrėjus į Nereidę, šyptelėjo ir atidarė vyno butelį.
 - Madam? - Pratiesė alkoholį Amaltėjai. - Gal pasakysite kokį tostą? - Juokais pasakė.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

-Ne, rodos, tikrai nėra,- aštuoniolikmetė apsidairė aplink, kad įsitinkintų, jog tikrai niekas neįskųs už alkoholio gėrimą viešoje vietoje, ir už kairiosios ausies užkišo šviesią plaukų sruogą. Amaltėjai, nors šioji įprastai ir mėgo būti miniose, tarp žmonių, šį vakarą parke buvusi ramuma patiko. Atrodo, galėjai laisvai paksęsti mintyse, na, arba Nereidės atveju, niekieno netrukdomai ir niekieno neblaškomai leisti laiką su nauju pažįstamu.
-Ooo,- nusistebėjo,- man patinka Kanda. Na, labiausiai dėl to, kad man ten nesunku susikalbėti ir be jokių anglų kalbos žinių,- sukikeno šokoladinių akių savininkė,- bet ir pati šalis nuostabi. Labai norėčiau ten paviešėti ilgiau...- Amaltėja kiek susimąstė dėl tolimesnių kelionių. Juk nekentino pasilikti Anglijoje visiems metams, kuriuos skyrė savęs pažinimui.
-Monsieur,- šyptelėjo blondinukė ir paėmė vyno butelį,- hmmm... už naują pažintį,- nusijuokė mergina,- į sveikatą,- šiek tiek kilstelėjo butelį, o tada nurijo nedidelį gurkšnį raudono vyno ir padavė gėralo Kristoferiui.
-Atleisk, jei jau sakei, o aš kvailelė neprisimenu, bet kiek tau metų?- kilstelėjo antakį,- atrodai dar labai jaunas, o jau dirbi. Studijuoji ar studijavai ką nors?

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  Kristoferiui irgi patiko Kanada. Visi žmonės yra draugiški, malonūs. Gatvės sutvarkytos, o gamta pasižymi didelę įvairovę. Ir aišku, logiškai mąstant, tai yra Roberto gimtinė, todėl jį visada ten ir trauks. Bet girdėti, kaip kažkas giria tavo gimtinę, yra kažkas nuostabaus.
 - Na, ten tokia hipių šalis. Bet malonu girdėti. Gal kada nors aš tau pravesiu ekskursiją po kelis miestus Kanadoje. - Linktelėjo. - Aš kažkada vaikystėje irgi buvau pabuvojęs Prancūzijoje. Bet nelabai jau pamenu, tai buvo labai senai. Vienintelis dalykas kurį aš įsiminiau, tai Lione esanti tokia užkandinė. Aš prisiekiu, ten buvo skaniausi mano pusryčiai. Juokinga, kad dauguma mano vaikystės prisiminimų yra susiję su maistu. - Nusijuokė.
  Parko tyluma buvo nutraukta buvusio klastuolio ir jaunuolės pokalbiais. Jie buvo vieni, neskaitant visų tų ančių ir voverių, saulei besileidžiant. Rodos, tokiais momentais galima pamiršti visas problemas kurias turi darbe ar moksluose, ar kur kitur. Vaikėzas jautėsi laisvai, jam patiko bendrauti įvairiomis temomis, kai jį dar ir supranta.
 - Už naują pažintį. - Atsigėrė gurkšnį raudonojo vyno. - Man dvidešimt. - Atsakė. Dėl kito klausimo, Robertas visai nežinojo kaip atsakyti. Juk reikia nepamiršti, kad Amaltėja yra žiobarė.
 - Na, čia labiau jau dėl ryšių turiu darbą. Mano mama pasistengė. - Apskritai, tai vaikinas netgi nesumelavo. Tiesiog nepasakė tą faktą, jog jo mama gan svarbi burtininkė, kur dėl to jam taip ir buvo lengva patekti į Magijos Ministeriją. - O tau aštuoniolika, taip? Tai tu neseniai pabaigusi mokyklą? Koledžą? Ar negalvojai kur nors studijuoti? - Beklausdamas, tuo tarpu perdavė vyną.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

     Amaltėja įdėmiai klausėsi vaikino pasakojimo apie savo bei apie pačios prancūzės gimtąją šalį. Išgirdusi miesto, kuriame gimė bei užaugo, blondinė iš nuostabos kilstelėjo antakius.
-Aš užaugau Lione,- šyptelėjo aštuoniolikmetė,- ten daug skanių užkandinių, bet galiu prisiekti, jog niekur nėra skaniau už mano senelės virtuvę. Tikrai!- nusijuokė ji.
     Klausydamasi apie naujojo draugo, panašu, įtakingą motiną, Nereidė tik linkčiojo. Šviesiaplaukė ir pati suprato, ką reiškė daug pažinčių ir įtakos turintys tėvai. Visa jos šeima itin pasižymėjo mokslo srityje, o jos prosenelis Edvardas Barnard atrado Jupiterio palydovą, kurio vardu ir pavandinta Amaltėja. Turėdama tokią šeimą, mergina jau seniausiai galėjo būti įkišta į kokią laboratoriją, tačiau ją traukė ir kiti dalykai, ne tik fizika ar biologija, o ir noras pasiekti kažo pačiai, neįsikišus tėvams, veržėsi per kraštus.
-Aha, aštuoniolika. Šią vasarą baigiau Licėjų, o dabar pasiėmiau laisvus metus, mat nesu tikra, ką noriu veikti gyvenime,- Barnard paėmė butelį, tačiau negėrė ir tęsė pasakojimą,- augau mokslininkų šeimoje, todėl mane labai traukia fizika bei biologija. Deja, viskas ne taip lengva, mat be šių dalykų man taip pat labai,- pabrėžė žodį „labai“,- patinka bendrauti su žmonėmis, keliauti, be to dar domiuosi istorija ir menais. Žodžiu, traukia absoliučiai viskas, o kvailas universitetas liepia man pasirinkti vieną sritį,- nusijuokė ji ir gurkštelėjo vyno,- aišku, mokslų srityje man būtų itin paprasta vien dėl tėvų, tačiau aš noriu visko pasiekti viena, niekam, tuo labiau pavardei, netrukdant,- atidavė butelį,- gal mums reikėtų prisėsti?- paklausė, už keliokos metrų pamačiusi suoliuką.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 - Tu užaugai Lione? - Pasitikslino. - Gaila, nepamenu kas ten buvo per užkandinė. Bet būtų turbūt neįtikėtina jeigu kalbam apie tą pačią užkandinę. Tik įsivaizduok. - Šyptelėjo blondinei.
  Kristoferis galėjo suprasti kodėl ji dabar nedirba. Jis ir pats, sau leistu šiais metais skirti daugiau dėmesio kelionėms, savęs pažinimui, kad galėtu suprasti, koks jo yra gyvenimo tikslas ir ko jam tikėtis. Tik deja, tokio šanso jis neturėjo. Todėl išklausęs jaunuolę, jis tik galėjo ją tuo palaikyti.
 - Įdomiai gan. Na, nežinau, man mama dažniausiai sakė, kad viskas kas tau patinka - pasilik tai hobiui, o darbą reikia surasti kuriame galima daug užsidirbti. Net nežinau, šiaip, gal ir tiesa, bet dirbti darbe kur tau nepatinka, - pagalvojo apie savo darbą, - irgi ne kas. Nes ilgai išbūti ten negalėsi. - Tiesą pasakius, jeigu ne Roberto tėvai, tai jis jau senų seniausiai galėtų palikti savo darbą. Bet kaip ne būtų gaila, jis negali. Jeigu rudaakis paliktų savo darbą, jis ir vėl pasiliktu niekuo, kaip ir ankščiau.
 - Kodėl gi ne? - Nereidei pasiūlus prisėsti sutiko bei pasiėmė vyno butelį į rankas, bet jo negėrė, nes toliau norėjo kalbėti. - Tai sakai, užaugai mokslininkų šeimoje? Ir kaip tai yra? Na, turiu omeny, kokie jie yra? Koks jausmas? - Padarė du gurkšnius alkoholio bei perdavė jį žiobarei.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

-Aha, užaugau ten,- šyptelėjo,- įsivaizduoji, gal prieš kelioliką metų prasilenkėm gatvėj ar dar kur,- nusijuokė Amaltėja. Žinoma, tokių netikėtumų galimybė menka, mat Lionas yra didelis miestas, gatvių ir užkandinių bei viso kito „bieso“ ten neįtikėtinai daug.
-Nenorėčiau dirbti darbo vien dėl pinigų. Nesakau, kad tai nėra svarbu, tačiau pati neprisiversčiau eiti kažkur, kur man nepatinka. Aišku, man nėra sunku, mat mėgstamų dalykų turiu daug, o ir dauguma jų turi geras ateities perspektyvas, tačiau tą vienintelį išsirinkti sunku, todėl ir pasidariau metų pertrauką,- intensyviai gestikuliuodama pasakojo.
     Blondinė buvo tas žmogus, kurio visur daug: mergina nori viską veikti, viską pabandyti, su visais pabendrauti. Apskritai ji į viską žiūrėjo pozityviai, kartais netgi kiek persistegdama.
-Oh, mon Dieu,- atsiduso aštuoniolikmetė,- apie gyvenimą mokslininkų šeimoje galėčiau parašyti visą knygą!- sukikeno Nereidė, paimdama butelį ir gurkštelėdama prieš pradėdant pasakojimą,- žodžiu, mano šeimoje viskas yra idealiai tikslu. Viskas vyksta sekundė į sekundę, aišku, to pagal mane nepasakytum, vien čia pavėlavau kone pusvalandžiu, nemeluosiu, užsisvajojau.- vis šypsojosi mergina,- Už tokias ir kitokias klaidas spręsdavau fizikinius uždavinius. Žinau, tai gali atrodyti kvaila, bet tokia būdavo mano bausmė, ir tikrai ne ką geriau už įvairiausius namų areštus ar tai telefonų atėmimus. Kartais prie uždavinio prasėdėdavau savaitėmis! Bet nesiskundžiu, mano tėvai nuostabūs. Tiesa, mokslininkai mėgsta vadinti savo vaikus su mokslu susijusiais vardais. Štai aš esu pavadinta Jupiterio palydovo garbei, kurį, beje, atrado mano prosenelis. Tuo labai didžiuojuosi,- gurkštelėjo dar gurkšnį ir atidavė butelį.- Vaje, atsiprašau, kad aš čia taip užsikalbėjau ir visai neleidžiu įsiterpti tau. Papasakok apie savo šeimą. Kokie jie? Ar turi brolių ar seserų?

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  Nereidei užsisvajojus apie gan mažą atsitiktinumą, jog jie jau buvo kažkada susitikę, tik privertė susimąstyti, kad jeigu tai tiesa, kaip tai įspūdinga, kad po kažkiek metų jie ir vėl susitiko. Remarkas tik nusišypsojo jai, bet daugiau apie tai nieko nesakė.
  Robertas linktelėjo galva, kai ji pasakė savo nuomonę apie darbą ir kuo ji nori būti. Ir jis tik šimtais procentais ją norėjo palaikyti tuo. Kiekvienas žmogus nusipelno daryti tai, ką jisai nori.
 - Parašyti visą knygą? - Atkartojo ir tada pagalvojo trumpam apie šiuos žodžius, pusiau klausant pasakojimą apie jos šeimą. Robertas kažkiek visai galėjo suprasti Amaltėją, nes jo tėvai irgi yra labai griežti. Bet aišku, kiekviena šeima yra skirtinga, o tuo tarpu, jeigu skirtumas yra tarp burtininkų šeimos ir mokslininkų šeimos.
 - Mano šeima... Na, sunku netgi pasakyti kokia ji. Hm, kaip čia pasakius. - Keliom sekundėm nutilo. - Tėvą tai labai blogai pažįstu. Pagal mamos pasakojimus, jis yra nesuvaldomas, impulsyvus ir išvis kažkoks nenormalus žmogus. Kai man buvo dvylika, jį pasodino į kalėjimą. Bet kaip ir sakiau, aš jį blogai pažinojau, - gūžtelėjo pečiais, - mama su patėviu tai irgi buvo labai griežti. Jie daug dirba, turbūt mintyse jiems tik tas jų statutas, jiems svarbu būti svarbiems. Na, jie daug ko pasiekė su savo karjera. Tik vat, kai kada, toks jausmas, lyg jų auklėjimas buvo kaip kokio aštuonioliktam amžiuje. Čia tik kaip pavyzdys aišku, bet jie norėjo, kad būčiau toks pats kaip ir jie. Ėjau į specialias privačias mokyklas vaikystėje, po to dar mokytojai ėjo namo, mokytojauti. Šiaip, kažkas panašaus irgi gal kaip ir pas tave, turėjau daug mokytis. - Visa tai jam prisiminus ir dar papasakojus, iki galo išgėrė visą vyno butelį. - Oj, rodos pats čia irgi užsikalbėjau. Tai vat, sakei galėtum visą knygą parašyti apie savo šeimą? O negalvojai pradėti rašyti knygas? Juk sakei, tau labai daug kas patinka ir daug kas traukia. Galėtum keliauti ir rašyti apie ką tik norėsi. Ką manai? - Visai kol nepamiršo, pasakė vieną idėją, kuri buvo Robertui šovusi į galvą, kai žiobarė apie tai prasitarė.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

Amaltėja su liūdesiu veide įdėmiai klausėsi Kristoferio pasakojimo apie šeimą. Mergina nė nenutuokė, ką galėtų reikšti augti be tėvo, juk pati savojo nekeistų į nieką. Jis ir pats labai mylėjo savo vienturtę, ne retai lepino bei mokė įvairiausių, nors ir daugiausiai su fizika susijusių, dalykų, už kuriuos blondinė yra itin dėkinga.
-Vajee,- nutęsė,- labai užjaučiu dėl tavo tėvo,- padėjo šviesią galvą vaikinui ant peties, rankoje laikydama jau tuščią vyno butelį,- mano tėvai nebuvo griežti, tiesiog, na, mokslo žmonės,- nusijuokė aštuoniolikmetė,- viskas turėjo tik vieną išeitį, ir galėjo būti tik vienaip, o ne kitaip. Žodžiu... Nelabai smagi ir dar „nelabiau“ įdomi tema, todėl taip ją ir užbaikim, gerai?- pakėlė galvą ir rudomis akimis pažvelgė į Kristoferį. Nežinia kodėl, bet sekundėlę Nereidei pasirodė, jog norėtų pabučiuoti vaikiną, bet čia, matyt, tik tas nenaudėlis vynas bus šiek tiek kirtęs į galvą.
-Oi, ne, ne,- suraukė veidelį Amaltėja,- rašytoja būti tikraaaai negalėčiau. Pernelyg nuobodu ir monotoniška. Sėdėti ir rašyti... Ne, tai tikrai ne man. Aš noriu ką nors veikti! Iš šito mane vilioja tik keliavimo dalis, ne rašymo,- nusijuokė ji ir vėl atsirėmė į dvidešimtmečio petį.
Lauke temo, saulės jau visai nesimatė, o medžių viršūnėse kabėjo mėnulis. Delčia...
-Eee,- numykė,- gal palydėtum mane namo? Man buvo labai malonu praleisti vakarą su tavimi ir su džiaugsmu visą tai pakartočiau dar kartelį. Tikrai,- linktelėjo ji,- Bet jau vėlu, o manęs rytoj laukia dar viena anglų kalbos mokymosi diena.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 - Viskas gerai. Kaip ir sakiau, jo nepažinojau. O vietoj jo buvo patėvis visą tą laiką. Tai čia negalvok, kad toks nuskriaustas esu. - Tarstelėjus šyptelėjo ir toliau klausė pasakas apie jos šeimą. - Sutinku, šita tema nėra įdomiausių. - Linktelėjo jaunuolis norėdamas dar išgerti vynelio, bet tada susiprato, kad jis jau viską išgėrė. - Va, jau ir pabaigėm butelį. - Nusijuokė dvidešimtmetis ir išmetė butelį į šiukšlių dėžę kuri buvo prie pat suoliuko.
 - O man atrodo, kad tai puiki idėja. Net nežinau kodėl. Tiesiog įstrigo galvan. Galėtum keliauti ir apie rašyti.. Na, nežinau kodėl čia taip. - Nereidei atsirėmus į Remarko petį, Robertas tik su ranka ją apglėbė, net nepastebėdamas savo veiksmų. Turbūt vynas ir Krisui jau kirto į galvą. - Pagalvok vėliau apie tai. - Bandydamas įtikinti merginą, pažiūrėjo jai tiesiai į akis ir prisiminė kaip jis ją buvo jau ankščiau sutikęs nei Amaltėja mano. Nusipurtė, o tada išgirdo sekantį klausimą.
 - Su malonumu. - Patraukė savo ranką ir atsistojo nuo suolelio. - Tai, kur tu tiksliai gyveni? - Pasiteiraudamas pradėjo eiti link parko išėjimo.