[Keitas Kolinsas]

-Tikiuosi kada nors aplankyti. Šiuo metu tiesą sakant galvoju, kaip prasimanyt daugiau pinigų Hogvartso reikmenims,-šyptelėdamas puse lūpų, gūžtelėjo pečiais Keitas. Žinoma norėjo keliauti, bet buvo dalykų, kuriuos statė daug pirmiau, negu pramogos ir panašiai. Juk neturėjo kažko kas juo rūpintusi ir tai teko daryti pačiam. Vaikinas bandė susisiekti su savo vyresniuoju broliu Neilu, bet tas į laišką arba nesiteikė atsakyti arba persikraustė kitur. Šiaip ar taip kažkokia mokytoja perdavė, kad brolis sakė, jog sesutei viskas gerai. Daugiau nieko. Visiškai. Nuostabu kas liko iš Kolinsų šeimos.
-Aš? Nesimušu šiaip,-nusijuokė Keitas,-Kažkokie vaikinai prisikabino, pana dar va išvadino ir gavos kaip gavos,-gūžtelėjo pečiais švilpis. Kažkaip laisvai apie tai kalbėjo. Jau labai seniai jam pačiam nerūpėjo jo savijauta.
-Šeštame? Cool, aš tik vienu kursu žemiau,-rado dėl ko apsidžiaugti juodaplaukis garbanius, žingsniuodamas kartu su ja, daugmaž vienodu tempu.

[Davina von Sjuard]

Išgirdusi, jog Keitas stengiasi sugalvoti, kaip gauti pinigų mergina susimąstė. Jai niekada neteko dėl to rūpintis, tačiau žinojo, kaip sunku taip gyventi. Prisiminusi mažą mergaitę, kuriai nuolat padėdavo ir rūpindavosi ja, Davina puikiai suprato ir Keitą.
-Turėjo skaudėti,-užjausdama žvilgtelėjo į vaikiną. Mėlynakė spėjo, jog tai tikrai nebuvo pirmas ir paskutinis kartas, kai Keitas sužeistas, tačiau nieko nesakė. Nenorėjo, kaip nors įžeisti vaikino.
-Vadinasi beveik esam bendraamžiai,-šyptelėdama atsakė rudaplaukė. Paėjus parko takeliu Davina išvydo ledų kioskelį ir jo pardavėją. Nors lauke ir nebuvo labai karšta, tačiau saulė vistiek šildė.
-Sutiktum, jei suvalgytume ledų porciją? Aš statau,-žvilgtelėjusi į Keitą šyptelėjo rudaplaukė.

[Keitas Kolinsas]

Išgirdęs jos žodžius, Keitas tik dar kart gūžtelėjo pečiais. Vos baigęs pirmą kursą atsirado vaikų namuose, tad jau buvo su viskuo daugmaž apsipratęs.
-Nežinau. Atsipirkau tik keliomis mėlynėmis,-pabandė įžvelgti ir gerą pusę visame tame Kolinsas. Kažkaip visada stengėsi išlikti optimistiškas ir neprarasti vilties.
-Tikiuosi dar ir Hogvartse teks susitikti. Nes kažkaip va visada susirandu draugų ir jie tiesiog dingsta, o aš, žinoma, kaip koks idiotas greitai prisirišu,-papurtė galvą jis, atskleisdamas turbūt pirmam žmogui šitą. Žinoma, žmonės jo gyvenime vis atsirasdavo ir vėl dingdavo, o juos pakeisdavo nauji, bet Keitas vis tiek nė vieno nepamiršo. Buvo šiltas žmogus, nors ir bandė tai slėpti po šaltumo kauke.
Išgirdęs apie ledus Keitas susinepatogino. Pinigų turėjo lygiai lygiai susiskaičiavęs kiek kam reikės ir jų liesti negalėjo, o žiobariškus pinigus beveik visus išleido būdamas toje žiobariškoje kavinukėje.
-Ne, baik tu, neleisk dėl manęs pinigų.

[Davina von Sjuard]

-Aš taip pat tikiuosi, kad dar susitiksim,-šyptelėjo mergina.-Jei tave tai paguos, aš taip pat greit prisirišu prie žmonių, tad visus šiuos metus mažai su kuo bendravau. Turbūt bijojau, kad kai ateis laikas išvykti nenorėsiu jų palikti, bet dabar manau bent paskutinius kelis metus reiktų bendrauti su daugiau žmonių,-stebėdama praeinančius žmones kalbėjo rudaplaukė.
-Kodėl bandei paslėpti, tai koks esi ištiesų? Nemanau, kad esi toks, kaip bandai parodyti,-šįkart atsisukusi į šalia einantį vaikiną paklausė mėlynakė.
-Liaukis, juk pasiūliau aš, vadinasi ir vaišinsiu aš,-pasukusi link kioskelio nusišypsojo Davina,-kokius ledus mėgsti?-priėjusi prie ledų mergina nužvelgė įvairias ledų rūšis ir žvilgtelėjo į Keitą stovintį šalia.

[Keitas Kolinsas]

-Kokiam tu koledže, pala esi?-staiga užklausė vaikinas susidomėjęs ar dažnai teks susitikti. Jei ji būtų švilpė turbūt tektų dažnai, bent prasilenkti ar bendrajame susitikti, bet Keitas abejojo ar ši mergina priklauso jo koledžui. Beveik visus bendrakoledžius prisiminė ir pažinojo dar nuo kvidičo laikų, kaip tada, dar būdamas pirmakursiu netyčiomis tapo komandos gynėju.
-Bet juk su draugais visada gali susirašinėti laiškais, o ištaikius progą susitikti, nors... Tai tikrai ne tad pats kas susitikti normaliai ir pabendrauti,-gūžtelėjo pečiais jaunuolis, kuris pats irgi buvo gan stipriai pasiilgęs štai tokių pokalbių. Kažkaip nelabai turėjo draugų Hogvartse, o šeima, ar bent kas iš jos liko, su švilpiu nebendravo.
-Paslėpti? Aš-
Juodaplaukis puikiausiai suprato, kad jo “kieto vaikino” priedanga sugriuvo ir jis nebebandydamas teisintis liūdnai šyptelėjo.
-Nes nenoriu būti silpnas. Man patinka apsimesti, kad kontroliuoju savo gyvenimą, patinka nerodyti emocijų, patinka apsimesti, kad neprisirišu prie žmonių. Taip tiesiog... Lengviau gyventi. Supranti?-pakeldamas savo smaragdines akis nuo grindinio paklausė vaikinas.
Bendravimas su šita mergina buvo... Keistas. Vaikinukas daugmaž su visais aplink sutarė, bet pavyzdžiui Adelė jam kėlė smarkią simpatiją, kaip mergina ir vertė širdį plakti smarkiau, vertė staiga pasimesti ir net pamiršti, kaip kalbėti, o štai Davina... Ji Kolinsui patiko, kaip asmenybė. Ji turėjo gražią sielą ir tai puikiai matėsi, o gal Keitas tiesiog per daug įsivaizdavo. Turbūt abu variantai.
Keitas tik šyptelėjo pusę lūpų, išgirdęs jos vos ne reikalavimą ir nusekė ją iki ledų kioskelio. Smaragdo žalumo vaikino akys lakstė nuo į dėžutes sudėtų ledų su etiketėmis, kurios skelbė įvarius pavadinimus. Galiausiai žvilgsnį užkliudė karameliniai ledai su riešutais. Tokius valgydavo gyvendamas Škotijoje, tėvų namuose, tad jie švilpiui grąžino gerus prisiminimus.
-Tie. Karameliniai. Su riešutais,-galiausiai pasakė jai vaikinukas.

[Davina von Sjuard]

-Aš iš Varno Nago, o tu?-atsakydama į užduotą vaikino klausimą mergina nusirengė odinį švarkelį ir užsimetusi jį ant pečių toliau žingsniavo. Kadangi mėlynakė nematė jo Varno Nage, o ir į klastuolį jis tikrai nebuvo panašus, tad turbūt jis bus grifas arba švilpis.
-Kai esi pripratęs su draugais leisti kiekvieną dieną ir visą laiką būti kartu, laiškai ir trumpi susitikimai to tikrai neatstoja.-Liūdnai šyptelėjo rudaplaukė. Davina ilgėjosi savo draugų, kartu praleistų akimirkų, tų smagių vakarų, kuriuos leisdavo visiems susirinkus jų rančoje, prie laužo, ilgų pasakojimų ir lakstymo žirgais po laukus. Tačiau labiausiai ji ilgėjosi nuoširdžių, atvirų pokalbių ir begalinio pasitikėjimo vienas kitu. Jie visi žinojo vienas kito paslaptis, net gi ir tai, kad mėlynakė yra burtininkė ir vistiek buvo geriausi draugai.
-Puikiai suprantu, tačiau ir be viso to tu tikrai nebūsi silpnas ir ne prie visų žmonių turi nerodyti emocijų ir atrodyti "kietas". Manau tau ir pačiam būtų lengviau, jei su kuo nors nuoširdžiai pasikalbėtum, nieko neslėpdamas,-žvilgtelėjusi į šalia einantį Keitą mergina šyptelėjo pusę lūpų.
Vaikinui išsirinkus ledus mėlynakė paprašė pardavėjo karamelinių su riešutais ir bananų skonio.
-Dėkui,-sumokėjusi nusišypsojo pardavėjui ir atsisukusi į Keitą padavė jo ledus.
-Skanaus,-Nuėjus nuo kioskelio Davina šyptelėjo vaikinui ir ėmė valgyti savo ledus.

[Keitas Kolinsas]

-Daug kas spėja, kad priklausau klastuoliams, bet aš iš švilpynės,-pripažino Keitas, šyptelėdamas. Vis dėl to buvo beveik grynas švilpis, tik kartais įsikišdavo klastuoliški mamos genai. Juk net paskirstymo kepurė kokias penkias minutes svarstė ar jis švilpis ar klastuolis.
-Taip, pritariu. Tiesiog gan suknistas reikalas, kad jei išvažiuoji į Hogvartsą turi palikti savo draugus. Ypač jei jie žiobarai,-gan suprasdamas apie ką eina kalba, linktelėjo Keitas. Ir pats turėjo kelis draugus su kuriais visada leisdavo laiką. Vaikinukas iki šiol bandė su jais susisiekti laiškais, bet visos pastangos buvo bevaisės, nes jie nežinodami, kad Kolinsas burtininkas net nenutuokė kur siųsti laiškus, o ir šiaip gal nenorėjo jam atrašyti.
-Nebūsiu... Matai, vaikų namuose kiek kitaip. Vos parodai, kad esi ne toks stiprus ir turi bet kokių žmogiškų emocijų, gauni tai-švilpis žieduota ranka mostelėjo vienos savo smaragdinės akies pusėn, aiškiai turėdamas galvoje mėlynę,-Tiesiog. Ta vieta sutraumuoja, o grįžus į Hogvartsą gan sunku priprasti prie to, kad niekas nieko nebepadarys ir niekas blogo nelinki,-pasakojo tai, kas gulėjo ant širdies juodaplaukis.
Gavęs į rankas ledus, vos jais neapsitaškė ir nesutepė savo tamsių rūbų. Vaikinukas paragavo ledų. Taip, būtent tokius valgė gyvendamas Škotijoje.
-Dėkui. Už ledus. Ir šiaip,-kiek nejaukiai šyptelėjo švilpis.

[Davina von Sjuard]

-Į klastuolį tu visiškai nepanašus, tik žinoma aš tavęs dar gerai nepažįstu, tačiau vistiek neatrodai panašus į juos,-šyptelėjo mergina žvilgtelėdama į Keitą.
-Taip, ir ypač kai atvykęs į Hogvartsą nieko nepažįsti ir tuomet nori grįžti atgal, į namus, ten kur draugai ir šeima...-Tiesa, dabar mergina turėjo draugų ir Hogvartse, tačiau jie neatstojo tų, kurie liko Ispanijoje.
-Užjaučiu, kad tau teko visa tai patirti...Tu to tikrai nenusipelnei,-su užuojauta kalbėjo mėlynakė. Jai išties buvo gaila vaikino, jis buvo draugiškas ir mielas, be to visiškai nepanašus į kai kuriuos vaikus iš vaikų namų, kurie nuolat krečia šunybes ir visiškai negalvoja ką kalba.-Negi prižiūrėtojos nekreipia dėmesio į tai, kad kažkas susimuša?-Davina nė neįsivaizdavo gyvenimo, kurį teko gyventi Keitui. Ji nuo mažens augo mylima tėvų, buvo auklėjama mylimų žmonių ir mokoma. Galėjo turėti viską ką tik norėjo, tačiau merginai to visiškai nereikėjo. Jai užteko leisti laiką su artimaisiais ir draugais, kas suteikdavo kur kas daugiau laimės, nei prabangūs daiktai.
-Nėra už ką,-mielai nusišypsojo rudaplaukė,-ką dar žadi nuveikti čia?

[Keitas Kolinsas]

-Taip, tikriausiai nepažįsti,-paslaptingai šyptelėjo švilpis, trumpam nuleisdamas akis į pilką, nespalvingą grindinį,-Pati visai neblogai švilpynei tiktum,-dar pridūrė vaikinas, veide vis dar žaidžiant šypsenėlei.
Su šia mergina jautėsi keistai jaukiai, nors su beveik niekuo taip nesijausdavo ir visada būdavo kažkiek budrus. Vis dėl to daugiau nebuvo kas juo rūpinasi be jo paties, tai švilpis išmoko nuo jauno amžiaus.
-Būtent... Būtum mane pamačiusi pirmame kurse,-nusijuokė Keitas, prisimindamas tuos laikus. Buvo linksmas, hyperaktyvus vaikas, iki visko kas nutiko. Dabar žinoma buvo brandesnis ir šiaip nebe toks idiotas.
-Negailėk manęs. Viskas gerai,-šyptelėjo vaikinukas, pažvelgdamas į ją. Tai turbūt buvo pirmas žmogus po ilgų metų, kuris iš ties rūpinosi jo jausmais ir tai buvo keista ir labai neįprasta,-Prižiūrėtojos..? Na jos turi daug reikalų ir nelabai gali suvaldyt vyresnius bernus. Nežinau. Tiesiog,-kiek nutęsė juodaplaukis, vėl nuleisdamas smaragdines akis žemyn.
Keitas tiesiog toliau valgė ledus.
-Toliau..? Tiesiog praleisti laiką iki vakaro ir negrįžt į vaikų namus kiek įmanoma ilgiau, o tu?-paklausė jis. 

[Davina von Sjuard]

Išgirdusi vaikino žodžius mergina nusijuokė.
-Aš švilpynei? Kodėl taip manai?-žvilgtelėjusi į šalia einantį vaikiną paklausė Davina. Varno Nagas jai atrodė tinkamiausias koledžas, apie kitus niekad negalvojo, tad dabar išgirdusi tokį teiginį mėlynakė susimąstė.
-O kas buvo pirmame kurse?-susidomėjusi paklausė rudaplaukė. pati pirmame kurse buvo rami ir tyli, visus metus troško, kuo greičiau grįžti namo, tačiau metams bėgant priprato čia ir laukimas atostogų tapo lengvesnis.
-Tačiau taip negalima, juk nukentėjai be jokios priežasties. Juos turėtų kas nors pamokyti,-bandydama paguosti Keitą šyptelėjo mėlynakė.
-Tiesa sakant, nelabai žinau, pavaikštinėsiu dar šiek tiek ir turbūt keliausiu namo...Jei žadi čia praleisti visą laiką neturėdamas kur eiti, tuomet gali ateiti pas mus vakarienės. Mano tėvai apsidžiaugs pamatę, kad susiradau draugų, be to ir tau nereiks leisti laiko vienam, galėsim ką nors nuveikti. Namuose turiu gitarą, tad jei mėgsti groti galėsi pagroti arba sugalvosim ką nors kito,-nusišypsodama mergina žvilgtelėjo į vaikiną. Baigusi valgyti savo ledus mėlynakė apsilaižė užšalti spėjusias lūpas.

[Keitas Kolinsas]

-Tu gera. Tokių žmonių nebelabai daug,-nuoširdžiai nusišypsojo Keitas, skruostų duobutėse sužybsint auskarams.
-Pirmame kurse dar turėjau tėvus ir šeimą. Buvau gan išlepintas mažas šiknius,-nusijuokė berniukas, papurtydamas juodaplaukę galvą,-Tikėjau, kad viską galiu pasiekti lengvai ir man užsigeidus viskas bus vykdoma. Su laiku žinoma supratau, kad taip nėra,-išsipasakojo švilpis. Buvo visai smagu prisiminti praeitį ir palyginti tai, kaip su laiku jis keitėsi ir pasikeitė.
-Nemanau, kad į smurtą reikia atsakyti smurtu. Jie patys yra tiesiog nesuprasti ir daugelis turi gan tragiškas istorijas. Patys niekada nematė kitokio gyvenimo, tad niekada nežino kaip elgtis,-paprastai paaiškino Keitas. Visada buvo gan geras ir supratingas žmogus, tad ir dabar toks liko.
-Rimtai kvieti?-šyptelėjo vaikinas, kilstelėdamas auskaru pervertą antakį ir įsimesdamas į burną trikampėlį, kuris liko iš ledų vaflio,-Tavo tėvai neišsigąs pamatę tai?-vaikinas reikšmingai mostelėjo į savo veidą. Visas išblyškęs, pajuodusiais paakiais, su melyne po viena akim, auskaruotas ir dar akys apvestos tamsiu pieštuku. Tobulas ir visai dėmesio neatkreipiantis draugas,-Bet šiaip mielai. Vis tiek neturėsiu ką veikti.

[Davina von Sjuard]

-Nežinau ar esu tikrai tokia gera, bet ačiū,-nusijuokė rudaplaukė.
-O kas nutiko tavo tėvams? Jei nenori neatsakyk, suprasiu,-nuleidusi akis į grindinį kalbėjo mėlynakė.-Aš visą gyvenimą galėjau pasiekti viską lengvai, galėjau gauti visko ko troškau, rančoje manęs visi klausė, tačiau...Man to niekada nereikėjo...
-Kalbėdama, kad juos reikia pamokyti neturėjau omenyje, kad reikia juos sumušti, žinau, kad jie elgiasi taip ne iš gero gyvenimo, tad manau su jais reikia tik daugiau kalbėtis ir parodyti, kad ir be smurto įmanoma gyventi. Juk jie nekalti, kad ten atsidūrė.-Nors Davinai niekada neteko matyti, kaip vaikų namuose gyvena vaikai, tačiau žinojo, kad ten gyventi nelengva. Matydamas tą aplinką visada prisimeni, kad tu neturi šeimos.
-Žinoma,-linktelėjo mergina,-ne, neišsigąs, tave palyginus su manim ir mano draugais, kai vieną kartą pajuokavom, atrodai tikras angeliukas,-nusijuokusi mėlynakė žvilgtelėjo į vaikiną.-Beje, mėlynę galima panaikinti,-apsidairusi ar šalia nėra žmonių, mergina atsistojo priešais vaikiną ir ištiesė ranką. Pridėjusi šaltą delną prie odos, kur buvo mėlynė rudaplaukė tyliai sušnabždėjo paprastą burtažodį ir atitraukė ranką. Oda prie akies atgavo savo spalvą.
-Na, štai,-nusišypsodama Davina atsitraukė per kelis žingsnius.-Tuomet sutarta,-žvilgtelėjusi į Keitą mėlynakė kilstelėjo savo lūpų kampučius.

[Keitas Kolinsas]

-Esi,-linktelėjo Keitas, iš esmės atsakydamas į klausimą, kuriam nereikėjo atsakymo.
Išgirdęs klausimą apie tėvus, kuriam laikui susimąstė. Jam nebuvo labai skaudu apie tai pasakoti, dabar tėvai ir sesutė buvo likę, kaip malonus prisiminimas. Žinoma sunku, bet juk gyventi toliau reikia.
-Mano tėvai buvo gerai žinomi ir gerbiami aurorai. Jie ir mano mažoji sesutė buvo nužudyti, kai mūsų namus užpuolė mirties valgytojai. Nei aš, nei mano brolis ir kita sesutė nebuvome namuose. Turbūt galima pasakyti, kad pasisekė,-karčiai šyptelėjo vaikinas.
-Neatrodai išlepinta ar panašiai,-pastebėjo Kolinsas.
-Pabandyk pakalbėti su tokiais vaikinais. Geriau nereikia. Rimtai, nesugalvok kada bandyti,-perspėjo ją Keitas, tikėdamasis, kad ji neturi tokių kvailų ketinimų. Bet kita vertus nelabai galėjo taip kalbėti, nes juk gal kažkas irgi jo vengė, nes jis pats iš vaikų namų.
-Pasakok ką jau buvot pridirbę?-susidomėjęs kilstelėjo antakius Keitas. Merginai priėjus taip arti vaikinuko nesveikai blyški oda skruostų srityje nusidažė šviesiai rausvai ir akys šaudė tai žemyn, tai aukštyn, tai į šonus.
-A, a dėkui. Gerai. Taip. Žinoma.

[Davina von Sjuard]

-Turėjo būti skaudu rasti tuščius namus, kuriuose buvai laimingas...-liūdnai žvilgtelėjo į šalia einantį vaikiną. Mergina neturėjo nei brolių, nei seserų, tačiau be galo mylėjo savo tėvus ir nė neįsivaizdavo ką būtų padariusi, jei kas nors juos būtų nužudę.
-Ne, nesu,-nusijuokė mėlynakė,-tuo metu, kai galėjau gauti viską vos tik paprašius, man patiko to pasiekti pačiai.-Prisiminusi savo vaikystę šyptelėjo rudaplaukė.
-Man tie vaikinai negalėtų nieko padaryti,-užtikrintai kalbėjo mergina. Ji nekartą jau išbandė savo jėgas, be to juk puikiai valdė kardą.-Tačiau pažadu, kad nieko panašaus nedarysiu,-iškeldama rankas nusišypsojo Davina.
-Ką buvom pridirbę?-Atmintyje iškilo tas linksmas vakaras, kuris buvo vienas įsimintiniausių,-nė nežinau kodėl visi sutikom, tačiau persirengėm, kaip Helovinui, nors buvo pavasario pradžia. Apsivilkau trumpą juoda suknelę, kurios šone buvo nemaža skylė, ten draugė išpiešė šonkaulius, kurie buvo sulaužyti, ant dešinės šlaunies nupiešė žaizdą, pro kurią matėsi kaulas ir audiniai, mano veidas buvo išdažytas baltais lyg sniegas dažais, apatinė veido dalis buvo išpiešta, kaip skeletas, o skruoste puikavosi išpiešta atvira žaizda. Akys atrodė įdubusios ir aplink pajuodusios, tarsi būčiau nemiegojus visą savaitę. Išvydusi save tokią veidrodyje ir pati išsigandau, viskas atrodė taip tikra. Jei būčiau išpiešta miegodama, tikrai būčiau pamaniusi, kad viskas tikra. Taigi panašiai visi išsidažę ir apsirengę mes nužygiavom pas mano ir kitų tėvus, kurie ramiai leido vakarą mūsų rančoje. Būtum matęs jų veidus...Gyvi numirėliai atžygiuoja pas gyvuosius,-nusijuokė mergina.
-Atleisk,-išvydusi rausvus vaikino skruostus rudaplaukė kaltai šyptelėjo.

[Keitas Kolinsas]

-Tuomet buvau Hogvartse. Pirmame kurse. Brolis parašė laišką tik po jų laidotuvių. Sakė nenorėjo, kad sugadinčiau... Viską,-beviltiškai papurtė galvą Keitas. Jautė, kad kiek graužė akis, bet žinojo, kad nepravirks. Tai jau mokėjo suvaldyti. Tiesiog. Kažkaip dabar emocijos kiek išplaukė į paviršių.
-Tai gan gera savybė,-pasisukęs į ją, išspaudė šypsenėlę Kolinsas.
-Gerai. Visai nenorėčiau dėl tavęs mušt kokio bernioko,-žaismingai kumštelėjo jos petį švilpis.
Išgirdęs jos pasakojimą ir pats Kolinsas nejučiomis nusijuokė. Vardan Merlino barzdos, net jis tokių dalykų nebuvo prikrėtęs.
-Dieve... Na ir prigalvojot,-vis dar juokdamasis pagyrė ją Keitas,-Ar Hogvartse vis dar kreti panašias nesąmones?