[Aaronas Senkleris]

- Bet kodėl po galais tu nenori nutraukti tų nesąmonių su Rafaeliu? - Galva neišnešė. - Nesakiau, kad visi tavo prašymai menkniekis. Aš sakau, kad Aurio išmetimas iš darbo yra menkniekis palyginti su tuo Rafaeliu. Ir aš tikrai nesiruošiu gaišti laiko dėl Aurio ir ginčitis su direktore. Nebent aišku Auris daro ką nors tokio, kas tikrai trukdo ir kenkia tavo mokslams ar tau pačiam. Kaip tu nesupranti paprastų dalykų? - Koks jis buvo. Koks jis buvo. O jei nenorėjo pasakoti nieko apie save? Vadinasi nesi patenkintas savimi. Pagalvojo. Tiesiog, keista būtų pasakoti tokius dalykus apie save. Keista? Bet jeigu tu jais didžiuotumeisi, tai papasakotum. Nesąmonė. Tiesiog pasakoti, kad vijaisi kokį mažių per visą mokyklą yra keista ir neįdomu ir nenaudinga. Ginčijosi su savimi.
Dar vienas klausimas gulė akmeniu jam ant sąžinės. Ir į jį normalaus atsakymo Aaronas neturėjo.
- Nes žmonės kitaip neklauso ką jiems sakai. - Tarstelėjo tebetrokšdamas, kad jį kas pažadintų iš šito košmariško sapno.
Aišku, kad Deklanui įstrigo, kaip tada iš jo pasijuokė. Kur tau jis pamirš tokius nuostabius dalykus. Prakeikimas...
Beatrice jau nustojo rodyti jam ženklus, kad jis nustotų daryti nesąmones. Ji klausėsi šito turiningo pokalbio.
- Tikrai dėl to gailiuosi. - Tikrai nei už ką jam neperduočiau savo pareigų. Bet juoktis tai nereikėtų.
Deklanas ir Aurora mokėjo su savo klausimais jį priversti panikuoti. Kas per žmonės... Dabar irgi negalėtų atsakyti, kad jam patiktų ieškoti ir rasti Beatrice, atimti iš jos viską, įrodyti, kad ji nieko nesugeba. Smagu taip pažaisti su žmonėmis. Bet taip gi negalėjo atsakyti. Bet vėlgi kodėl? Jeigu ko nors nepasakoji vadinasi, kad tai priverstų ne kaip pasijusti prieš Deklaną arba AUrorą. Taip kaip tada reikėtų save suprasti? Į tą Deklano klausimą Aaronas taip nieko ir neatsakė.
Verčiau pabandė įsivaizduoti kas būtų, jei daugiau gyvenime nepamatytų jų abiejų. Vaizduotėje ašaromis neplūdo. Ieškotų jų, paskui nustotų ir gal net palengvėtų. Bet gal taip įsivaizdavo todėl, kad netikėjo, jog galėtų taip kada nutikti.
- Gana šitų pokalbių. Einam pasivaikščioti gerai? Pasikalbėsim pakeliui ir normaliai. - Dirstelėjo į Aaroną. - Jeigu tu pradėsi šaukti ar dar ką nors daryti, aš... - Ji nutilo, nes nesugalvojo kuo jam galėtų pagrasinti. Bet po akimirkos pasakė.
- Galiu bandyti kreiptis į tavo giminaičius. O ką žinai, gal jie imtųsi ko nors. gal ten viskas kitaip nei buvo.
- Nesąmonė. - Paprieštaravo, bet visai neužtikrintai. Nes prisiminus apsauginių kontorą šiurpas perėjo per kūną. Ten irgi spėjo pasižymėti ir sulėkus Senkleriams pastebėjo, kad ten tikrai viskas atrodė kitaip.
- Nueikim prie senųjų namų. - Tarė ji kaip niekur nieko. - Kur išsikraustėm septyniolikos. Papasakosim Deklanui kaip ten gyvenom.
- Kur? Bet gi jo jau tikrai nebėra.
- Įdomu būtų pažiūrėti.
- Jau tada ten zujo buldozeriai.
- Matau viską kaip dabar. Išsikraustei iš namų su keliais drabužiais ir krūva knygų. Turėjau pasirūpinti visais kitais daiktais.
- Knygos irgi buvo naudingos, padėjo uždirbti man pinigus.
- Taip. Bet prisimeni, kaip būdavo šalta žiemomis? pūkinė anklodė irgi pravertė. - Ar ji iš proto išėjo? Žvelgdamas į ją suvokė, kad Beatrice nuklydo į tuos kvailus prisiminimus, atrodė gal net užsisvajojusi ar ką. Ji laikė Deklaną už rankos ir kalbėjo.
- Kai mes išsikraustėm baigę mokyklą neturėjom nei knuto.
- Turėjom, investavau tada visus pinigus į pirmą sandorį.
- O taip, kambarys buvo pilnas kažkokių klaikių augalų.
- Geri ten buvo eliksyrų ingredientai. Visską pardaviau. Beveik viską.
- O aš tada dirbau vietinėje kavinėje. Parnešdavau iš ten maisto. Aišku ten buvo kas nors, kas jau pastovėję, bet vis tiek. Dar turėjom elektrinę viryklę. Bet tam name viskas griuvo, mes niekada nerizikavom kišti jos į rozetę. Gerai, kad galėjom magija naudotis ir užkurti ugnį toje viryklėje be elektros. Tada išvirdavau katiliuką sriubos arba pašildydavau ką nors, ką atnešdavau iš kavinės. Prisimeni Aaronai, kaip vieną kartą gavom vištienos kepsnelių su bulvių koše ir padažu? Nes kažkas atšaukė savo didelę šventę ir galėjome pasiimti maisto.
- O taip. Tada pirmą kartą per kažin kiek mėnesių pavalgėm mėsos.
- Norėčiau ten grįžti.
- Į tą blakių apniktą blusėtą namą?
- Aha. Tada gyvenom kaip komanda.
- Nesąmonė. Nei dienos ten nebetemptum. Manęs ten su šakėm niekas nepriverstų gyvent. - Net nusipurtė. Tada, kai išėjo iš namų su savo knygomis ir svajonėmis uždirbti krūvą pinigų ir parodyti tėvui, kad galima ne vien zirzti bet ir pasiekti kažko labai norint. Bi keliavo kartu. Aaronas niekada jos nemylėjo, o ji turbūt ir dar kaip buvo įsisvaigusi, kad keliavo su juo į tokią vietą, kad gyveno tuo metu, kai jie nelabai ką turėjo. Tada ir jis elgėsi su ja kitaip. Matyt todėl, kad šitaip begyvenant reikėdavo vienybės, kad ji tikėjo jo svajonėmis ir palaikė. Jie tada juokdavosi, kalbėdavosi ir mėgino išgyventi. Kol Aaronui labai pasisekė pas Bordžiną ir Berką ir pinigais pradėjo kone lyti. Tada pamažu jis užmiršo tą laiką, kai abu veikė kaip komanda. Tada Beatrice buvo stipri, kitokia. Laisvai regis be baimės dirbo toje kavinėje, kartais naktimis, kai ta vieta virsdavo bariuku, į kurį rinkosi visokie latrai. Ji sukosi namie, iš visokių atliekų parošdavo padoraus maisto, tvarkėsi ir pavertė tą kambarį jaukiu. O kai jis pradėjo keistis, o jų aplinkoje atsirado smurtas tai turbūt ją palaužė. Jo išdavystė ją pakeitė neatpažįstamai.
- Na gerai jeigu nori galim eiti į tą rajoną. Bet garantuotai ten nieko neatpažinsim. - Jis patraukė takeliu tolyn. Ir kuo šitas pasivaikščiojimas padės? Na gerai jie galės ką nors papasakoti. Bet ar dabar Deklanui tas vis dar bus įdomu?

[Deklanas W. Senkleris]

Norėjosi ką nors pritrėkšti, nors Deklanas nežinojo, ką. Ar Aurį, ar Rafaelį? Ko gero, juos abu, nes būtent per juos šitas pokalbis virto kažkokia nesąmone. Ne, ne virto. Jis nuo pat pradžių buvo nesąmonė.
- Jeigu nepastebėjai, aš nieko neprašiau, kas susiję su Rafaeliu. Vadinasi, tau taip ir rūpi, ką sakau, - dar pasakė jis, nors nė nepagalvotum, kad dar ką tik rėkavo. Dabar jis virto nuskriaustu mažu berniuku, kokiu, tiesą sakant, ir jautėsi.
Negi tėvui tikrai atrodo, kad šaukti yra geriau? Argi mama, jis ir Rora neklausytų, jeigu jis kalbėtų kaip žmogus? Pasidarė dar liūdniau, bet Deklanas nieko nebesakė. Norėjo tiesiog eiti namo, bet akivaizdu, kaip kam nors rūpi jo norai. Kad ir ką sakytų tėvas...
Nebepasitikėjo juo, taigi nepatikėjo ir kad jis gailisi. Aaronas Senkleris visada buvo baugus žmogus, bet Deklanas nuoširdžiai norėjo būti toks kaip jis. Pasiekti didelių dalykų. O kai iš tavęs nuolat juokiamasi, kaip tą padaryti? Na, ne nuolat, bet tas vienas vienintelis kartas įsirėžė į atmintį. Pernelyg įsirėžė.
Ne visai aišku, kodėl tėvas su motina pradėjo kalbėti apie keistus dalykus, bet tai buvo įdomu. Deklanas prisivertė neištraukti rankos, bet atidžiai klausėsi. Tai buvo kažkokios praeities nuotrupos, kurios buvo pačios įdomiausios. Tik ar tėvas tai supras?
- Galime nueiti į vietą, kur jūs anksčiau gyvenote? - tyliai paklausė berniukas, bet šį kartą žodžius skyrė tik motinai. Dar ką tik apsimetė, kad jos nėra, bet nutarė, kad nuo šiandien viskas bus kitaip. Jis su tėvu nesikalbės. Bent jau ne iki to laiko, kol patikės, kad su juo kalbėtis yra bent kažkokia prasmė. Kiek galėdamas energingiau timptelėjo motiną ir pasiruošė bent šiek tiek pataisyti šitą siaubingą dieną.

[Aaronas Senkleris]

Aaronas nežinojo ką turėtų pasakyti. Mat viskas tiesiog blogino padėtį. Taigi nieko išvis nebeatsakė Deklanui. Kuris jau aprimo, nešūkavo. Dėl to, kad dabar atrodė nusiminęs niršti buvo tik sunkiau.
ir tas pokalbis su Beatrice. Absurdas. Ko jiems ten eiti? Bet, kadangi abu jau pareiškė šį norą neturėjo kur dėtis. Turėjo aišku, galėjo išvykti ir ilgai, kaip ir sakė negrįžti. Bet ar tai sprendimas? Šiaip Aaronas nežinojo ką išvis geriau daryti.
- Taip, nueisime ten. - Pasakė Beatrice. Ir kuo ją žavėjo šita nesąmonė?
Aaronas ėjo priekyje. Iš viso šito gavosi šlamštas. Nuo pat tada, kai jie anksti ryte prieš kelias dienas pradėjo lankytis muziejuose ir tame kvailame žirgyne. Nekenčiu žirgų, jie neša nelaimes. Nutarė parduoti visus tuos arkliapalaikius ir žirgyną.

[Aaronas Senkleris]

Aaronas sėdėjo ant suolo ir laukė pasirodant Deklano su Auriu. Įdomiai ten viskas išėjo su tuo Auriu. Aaronas nežinojo ar jie labiau apsitaikė ar apsiriejo. Rankoj vartaliojo užrašų knygelę. Po pokalbio su Auriu susirašė tikslus ko nori pasiekti ir dar kartą juos perskaitė.

Pirma. Turi laikytis ramiai. Teisingai, tai tu esi suaugęs žmogus ir turi tokiu būti. Antra. Negalima vieną akimirką rūpintis, kitą šnekėti grubiaii ir sarkastiškai. Trečia. Jokiomis aplinkybėmis negalima juoktis iš Deklano. Ketvirta. Kalbėti nuoširdžiai. Penkta. Stengtis taisyti santykius su Bi. Bent jau iki tokio lygio, kad gebėtųme normaliai pasikalbėti. Šešta. Jei pavyktų susitaikyti skirti daugiau laiko vaikams, ne vien darbui. Septinta. Suprasti, kad kelio atgal jau nėra. Viskas per daug sugriauta, kad dar galėčiau bandyti išsisukti. Turiu vieną kartą parodyti, kad vaikai rūpi, nėra vien kažkokia užgaida. Šitaip nutarus reikia ir laikytis stabiliai.

Šitie punktai vargino. Kėlė nerimą, kad nieko nebus. Ypač Antras, ketvirtas, penktas ir šeštas. Aaronas įmetė knygelę į kišenę. Laukė jų. Muistėsi. Atėjo per anksti. Pokalbis dar net nepradėtas, bet jau dabar jautė kažkokį šleikštulį, mat nervinosi.

[Auris Senkleris]

Na ką gi išganinga akimirka ir kaip gi kitaip jis veiksmo sūkury.
Vedėsi Deklaną kalbėtis su Aaronu. Tikėjosi, kad šiandien išeis kažką išspręsti. Pažadėjo jam, kad jeigu Aaronas ims šaukti, kalbėti taip, kaip visada jie atsistos ir išeis.
Rolandas sakė, kad bandė Deklanui parodyti senus Aarono daiktus iš vaikystės. Dienoraštį, paukščių stebėjimo užrašus, kuriuos jis rašėsi dar anais laikais, kai gyvendavo pas Aurį. Piešinius iš anų gerų laikų. Vaja, kiek visokių dalykų pasirodo Rolandas turėjo išsaugojęs. Nuotraukas. Auris jas matė, kai buvo ten užsukęs pažiūrėti kaip Deklanui sekasi ir perduoti laiško nuo Elioto. Pavyzdžiui, tą, kurioje jie abu dar maži berniukai. Pačiam gal treji, tai Aaronas aišku jau didesnis. Auris visai mažytis, Aaronas daug aukštesnis, visada buvo aukštas pagal savo amžiu. Auris jam sėdi ant pečių, mojuoja, vaiposi, rodo liežuvį. Aaronas jį laiko, šypsosi gana santūrokai, bet Auris matė, kad yra laimingas, džiugiai nusiteikęs. Arba tą nuotrauką, kurioje jie statėsi būstinę prie ežero. Abu ten vilko didelę lentą. Auris juokėsi tai matydamas, nes pats atrodė kaip skruzdėlė įsikibusi į kur kas už save sunkesnį daiktą, nuotraukoj matėsi ir kažkiek jau pastatyta būstinė, ežeras. Dar ten buvo nuotrauka kurioje kažkurio gimtadienis. Ant stalo tortas, dega žvakutės, abu išsišiepę prieš objektyvą. Daug ten tų nuotraukų Rolandas turėjo. Ir vartyti jas buvo kartais sunku, kartais smagu. Visur jie abu, visai mažiukas Auris ir Aaronas, žaidžia, juokiasi, dar kažką veikia. O paskui jos tiesiog nutrūko. Kaip ir jų draugystė.
Rolandas norėjo parodyti Deklanui visai kitokią Arono pusę. Paaiškinti, kad gal jo paties gyvenime nutiko kas nors, ko ir jie patys nelabai suprato. Ar taip galėtų būti? Ar Aurelijos mirtis, tų Aurio vaikystės namų praradimas galėjo jį taip pakeisti? Auris nežinojo. Jam atrodė, kad Aaronas tiesiog viską pamiršo ir susirado kitų draugų, kitų žmonių ir viskas. Na, bet nepuolė aiškinti savų teorijų.
Dabar tiesiog norėjo, kad viskas išsispręstų. Deklanas grįžtų namo, o pats nebebūtų už berniuką atsakingas.
- Sveikas Aaronai. - Pasakė priėjęs suolą ant kurio jis sėdėjo.

[Deklanas W. Senkleris]

Dvare visai patiko. Turėjo viską, prie ko buvo pripratęs, ir nereikėjo kęsti Aarono Senklerio egzistavimo. Žinoma, Deklanas suprato neliksiantis čia visam laikui, bet kol kas nenorėjo galvoti apie tai, kas bus kažkada vėliau. Kalbėtis su Rolandu gal būtų patikę, jeigu jis tiek nekaišiotų ne ko kito, o to paties Aarono Senklerio.
Deja, ir profesoriui Auriui atrodė, kad būtina šnekėtis su tuo šlykštyne. Argi pabėgdamas iš namų jis neparodė savo požiūrio? Tėvo matyti nenorėjo ir neketino jam ištarti nė žodžio. Dabar slinko paskui Aurį ir tylėjo. Nesuprato, kodėl turi dalyvauti šiame pokalbyje. Jeigu jie nori ką nors išsiaiškinti, prašom. Bet pats Deklanas tėvui neturėjo ką pasakyti.
Pamatęs Aaroną ant suoliuko dar labiau susierzino. Sukryžiavo rankas ant krūtinės ir sustojo už Aurio. Jeigu pasiseks, tėvas net nepastebės, kad jis čia yra. O tai, tiesą sakant, tik įrodytų, kad niekas nepasikeitė.

[Aaronas Senkleris]

Labai keista būsena, kai ko nors lauki ir nelauki. Jie pasirodė. Pasidarė dar blogiau matant, kad Deklanas stovi už Aurio, tarytum už viso ramiojo vandenyno. Taip toli.
- Sveiki. - Pasirodė, kad yra kažkoks prikimęs.
Norėjosi apžiūrėti Deklaną ar tikrai tos trys ar keturios dienos gatvėje nepaliko kažkokių žymių. Aišku, juk jeigu būtų palikę žaizdų, tai juk jas būtų sulopę. Aaronui pasidarė šiurpoka mąstant kokių asmenų jis ten išvis galėjo susitikti.
Ir kaip jam dabar perplaukti tą juos skiriantį vandenyną? Tikslus tai susirašė, o kaip jų pasiekti? Nuo ko pradėti? Tarkim jei sakytų, kad mama prašė pasakyt, kad jaudinasi. Ar tada taip išeitų, kad mama jaudinasi, o jis ne. Po galais. Arba tarkim gal paklausti kaip tau ten sekasi tam dvare? Arba gal paprašyti, kad Deklanas tiesiog grįžtų namo? Aaronas gailiai dirstelėjo į Aurį. Norėjosi kad tas pasakytų ką daryti. Pusbrolis buvo toks panašus į savo motiną.
- Deklanai, - Gal paaiškinti, kad visą tą laikotarpį jo nebuvo, o motina taip persigando, kad net nevaliojo gynėjo iškviesti. Bet ar tada neatrodys, kad jį kaltina? - Labai džiaugiuosi, kad tave surado. Kad tau nebereikėjo ilgiau gyventi gatvėje. Ar ten niekas tavęs neišgąsdino? - Aišku džiaugėsi. Po galais čia beveik tas pats, kas išlošti loterijoje. Kad tokiam dideliam mieste sūnų aptiko būtent Auris. Ak taip, ten buvo ir Dafydd, turbūt jau yra patenkintas iki negalėjimo, kad Aarono namuose dedasi tokie dalykai.
- Kai pagaliau sužinojau kur tu turėjau daug ką pergalvoti. Savo pastarųjų metų elgesį. Žinai, kartais aš ir pats nežinau kaip iki tokio savęs nuėjau. - Bet po galais negalėjai pasakyti, kad labai galisi dėl savo nusikalstamų veiklų. gailėjosi tik to, kad sugriovė ryšius su vaikais.
- Aš norėčiau, kad tu sugrįžtum namo. Šį sykį tikrai pasiryžau pasikeisti. Per šį laikotarpį tvirtai tą nusprendžiau. - Ne, jis netikėjo, kad Deklanas dabar sakys o taip, einu namo. Bet jei jau turėjo kalbėti nuoširdžiai, tai ir turbūt reikėtų pasakyti, kad norėtų, kad jis sugrįžtų.

[Auris Senkleris]

Auris galvojo apie tai, kad gal jam pasitraukti. O gal išvis išeiti ir juos palikti vienus. Bet visgi tai nepasirodė tinkamas sprendimas. Ne, dabar negalima nei trauktis, nei išeiti. Nors ir kaip nenorėjo čia veltis.
Aaronas kol kas kalbėjo ramiai. Jiems susižvelgus aišku pastebėjo pagalbos prašantį žvilgsnį, bet o ką galėjo pakeisti? Kol kas nesiterpė ir nieko nesakė.
Ak, tai tu nežinai kaip iki tokio savęs nuėjai? Galvojo. Man irgi būtų įdomu suprasti. Bet kad tu toks esi jau galybę metų. Kodėl iš geriausio draugo vaikystėje Aaronas virto į visai nepažįstamą žmogų. Įdomu ar greitai pamiršo jų namus prie ežero? Viską, ką ten patyrė? Na bet savo antipatijų auris tikrai nesiruošė čia skleisti. Jis norėjo kažkaip pasiekti, kad jie susitaikytų. Ir viskas. O jis galėtų atsisieti nuo jų kiek tas įmanoma.

[Deklanas W. Senkleris]

Deklanai nuaidėjo mintyse. Tas kreipinys įrodė, kad tėvas jį pastebėjo, ir vardo savininkas atsiduso. Velniai griebtų tą Aurį! Kodėl jis negali susivokti, kad nėra čia ką kalbėti? Deklanas neturėjo ką pasakyti Aaronui Senkleriui. Jam visai nebuvo ko rodytis šitam parke. O jeigu šitie nori pasišnekėti, kam reikėjo temptis ir jį?
- Tarsi tau rūpi, - burbtelėjo. Lyg ir atsakė į klausimą apie laiką gatvėje, bet šiame trumpame sakinyje buvo sudėta viskas. Būtent dėl to Deklanas ir nenorėjo grįžti į namus St. Just miestelyje. Ten jis niekam nerūpėjo. Na, gal motinai, bet...
- O kur mama? - staiga paklausė berniukas nutaisęs kuo sarkastiškesnį balsą. Mielai būtų pasidomėjęs, ar tėvas ir vėl ją prilupo, bet negalėjo to padaryti. Ne tam pasižadėjo nesišnekėsiantis su tėvu, kad dabar tą pažadą laužytų. Vietoj to kreipėsi tik į Aurį:
- Gal gal priminti, ko mes čia atėjome?
Tai jau tikrai ne pasikalbėti su Aaronu Senkleriu. Aš neturiu jam ką pasakyti piktai pridūrė mintyse. Nė nekrustelėjo iš vietos. Jeigu tėvas nori ką nors jam pasakyti, tegul bent jau teikiasi atsistoti ir pasižiūrėti į akis.

[Aaronas Senkleris]

Ar kas nors visgi nutiko? Kaip jam dabar žinoti?
- Aišku man rūpi. Aš net nežinojau, kad išėjai iš namų kelias ilgas dienas, nes taip išėjo. Žodžiu taip išėjo, kad man negalėjo to pranešti. Per tas kelias dienas ramiai buvau kažkur toli ir net nežinnojau,kad nesi namie. Tai siaubinga. - Tai išties tikrai klaiku. Prisiminė kaip grįžus namo pagaliau sužinojo naujieną. Dar tas kvailys vairuotojas jam pareiškė, kad pats matote pavežė Deklaną iki stoties. Absurdas. Deklanas gyvenime niekur nevyko vienas. Kaip jis įsivaizdavo, kad jis sau vienas važinėsis traukiniais nežinia kur? Prisiminus tą vairuotojūkštį sukilo klaiki neapykanta. Pyktis buvo senas geras ir puikiai pažįstamas jausmas. Bet privalėjo jį išstumti.
- Mama. - Ot velnias. Beatrice tai sirgo. Jeigu dabar pasakys mama serga, tai Deklanas tikrai galvos, kad čia jau jo nuopelnas. Bet taip nebuvo. Tai kaip dabar su nuoširdžiu kalbėjimu? Galėjo kažką suskiesti, bet po galais iškart laužyti savo pasižadėjimus...
- Serga. Tikrai bjauriai susirgo ir dabar negalėjo atsikelti. - Dabar tai bus... Taip jau išėjo, kad tą sakinį pasakė labai greitai. Ar Deklanas kam nors pasakojo apie tai, kas kartais pas juos vyksta? Jei ne, tai galimai dabar tikrai ką nors pasakys. Taip, dabar jis tikrai nekaltas, kad Beatrice lovoje ir turi ilsėtis. Bet kitais kartais... O jeigu Auris tą sužinos, tai nebebus jo pusėj. Tada jau tikrai galės pamiršti apie susitaikymą su Deklanu.
- Deklanai, aš suprantu, kad tu pyksti ir yra už ką. Aš atsiprašau už tai, kaip elgiausi. Nebenoriu, kad taip viskas būtų.

[Auris Senkleris]

Kalbai pasisukus apie Aarono žmoną tas tikrai dėl kažko susijaudino. Ar tokia bloga Beatrice sveikatos padėtis ar kas? Aurį tai tikrai sudomino, bet dar nieko nesakė.
- Na, žmonės klysta. Dažnai klysta. Gal vertėtų pagalvoti apie tai, kad reikia pabandyti suteikti dar vieną, paskutinį šansą tėvui. Todėl mes ir čia. - Velniai rautų, ar pats teiktų kokį šansą Aaronui? Prisiminė tai, ką jie ten aptarinėjo Kiauram katile, tą brolystės ritualą. Ar tai yra nebylus mėginimas atsiprašyti? Na ne, bet jis tikrai negalvos apie juos abu. Jų abiejų nėra. Ir nebus. Niekada.
Auriui visai nerūpi Aarono jausmai, tai yra jam nesvarbu, kad tai jį nudžiugintų, jog susitaikė su sūnumi. Auriui svarbu tik tai, kad tėvas visgi yra tėvas ir jei įmanoma reikia pabandyti juos sutaikyti, kad Deklanas vėliau taptų laimingesnis, turintis pilnavertę šeimą. Tai dėl to jis ir čia.

[Deklanas W. Senkleris]

Pasirodo, jis net nežinojo. Nors teoriškai tėvas nebuvo kaltas dėl to, kad kažko nežino, jį kaltinti buvo tiek patogiau, tiek smagiau. Taigi Deklanas dabar kuo ramiausiai vėl supyko. Tiesa, "vėl" gal čia nelabai ir tinka, mat jis nė nebuvo nustojęs pykti.
- Būtum norėjęs, būtum sužinojęs, - burbtelėjo berniukas. Aišku, kad tėvui svarbiau trankytis nežinia kur. Kam jam šeima iš viso reikalinga?
Išgirdęs, kad mama serga, Deklanas garsiai prunkštelėjo. Jeigu jau tėvas meluoja, kodėl negali sugalvoti kažko normalesnio?
- Taip ji ir serga. Auri, negi tu juo tiki? - paklausė žmogaus, kuris kėlė bent šiek tiek mažesnį pasišlykštėjimą. Nebuvo malonu turėti kažką bendro, bet vis geriau nei tėvas. O į jo atsiprašymą nereagavo. Anas pašnekėti tikrai moka. Ne veltui šioks toks politikas.
- Kiek jam dar reikės šansų? - piktai paklausė, kai Auris pateikė tokį idiotišką variantą. Aaronas Senkleris turėjo visą jo gyvenimą, kurį sėkmingai griovė. Tiesiog anksčiau jis buvo per mažas, tad to nesuprato. Laimei, susivokė bent dabar.
- Jis visus šansus išmeta į šiukšliadėžę ir dar apspjaudo, - piktai pridūrė ir atsisėdo ant žolės. Vis dar buvo savotiškai pasislėpęs už Aurio, bet jau suprato: nieko gero iš šito susitikimo geriau nesitikėti.

[Aaronas Senkleris]

- Žinai, neturėjau išvykti taip toli. Neturėjau išvis išvykti, nes žinau kokia pas mus padėtis. Be to žadėjau, kad leisime daugiau laiko kartu. Galvoju kaip tau paaiškinti kodėl bėgu nuo savo pažadų. - Jam pačiam, tai viskas buvo visiškai aišku. - Žinai. Tiesiog bendraujant su tavimi ar Aurora aš matau save iš kito kampo, kuris man nepatinka. Todėl pradedu to vengti. Bet tai mano problemos. Ir koks esu ir tai, kad bendraujant su jumis pastebiu savo trūkumus. - Baisu, Nuoširdus bendravimas kaip koks vampyras siurbė jo kantrybę. O dar Auris čia stirksojo. Kažkokia nesąmonė. Kaip mes išvis tai priėjom?
- Taigi kai pagaliau sužinojau kur esi galvojau apie visą tai. Ir ne, taip tęstis negali. Aš žinau, kad tikrai noriu įdėti pastangų į mūsų bendravimą. - Po velnių jo prakeiktus polinkius lupti žmoną.
- Bet ji tikrai serga ir tą aš tau galiu lengvai įrodyti. - Auris supras. Buvo tuo tikras. O tada jau nekalbės apie jokius antrus šansus.
- Aš iš tikrųjų taip ir elgiausi. Ir noriu paprašyti, kad paskutinį kartą leistum man įrodyti, kad šį kartą aš tikrai pergalvojau savo elgesį ir noriu jį keisti. - Norėjosi prisėsti šalia ant žolės. Bet ar taip būtų gerai? Seniau nesugebėjo apkabinti sūnaus dėl kažkokių savo nusistatymų. O tada dar tikrai būtų galėjęs ką nors pakeisti. Dabar atrodė, kad jeigu prieis prie jo per arti, tai jis tiesiog pabėgs.

[Auris Senkleris]

Oho. Ar iškilusis princas mato savo trūkumų? Tai bent. Auris negalėjo neigti, kad jam labai patinka matyti Aaroną ant karštosios kėdės. Smagu buvo klausytis, kaip jis bando pasiaiškinti. Aišku Auris niekada to garsiai negalės pasakyti, bent jau Deklanui. Bet smaginosi čia tai tikrai.
- O kodėl turėčiau netikėti? Ar... - Staiga susimąstė. Tos Deklano reakcijos į sergančią Beatrice sudomino kaip niekad. Ir Aaronas nervinosi. Kodėl?
- Ar tau atrodo,kad tėtis įtakoja tai, kad mama dažnai suserga arba susižeidžia? - Negalima tiesiogiai klausti ar muša mamą. Nes kartais vaikai tada visai užsikerta ir nesako nieko. Ot velnias... Jeigu taip, tai kas tada? Tada atsakė, bet jau nebuvo tikras ar reikia šio pokalbio išvis.
- Dabar jis žinotų, kad turi vienintelį ir paskutinį šansą. Ir jeigu su juo pasielgs kaip su visais kitais, tada bus pats kaltas dėl to, kad nenori jo matyti.

[Deklanas W. Senkleris]

Jeigu jau tėvas viską žino, kodėl vis tiek daro tą patį? Žinoma, tai, kad jis buvo toli, tik padėjo Deklanui pasprukti. Deja, tai tik įrodė, kaip jam niekas nerūpi. Nebent jis pats, nors ir dėl šito dvylikametis nebuvo toks jau tikras.
- O tai ar nebūtų protingiau bandyti ką nors keisti? Nuo problemų bėga tik kvailiai! - pareiškė Deklanas. Turbūt nereikėjo taip šakotis prieš tėvą, bet ką jis gali padaryti? Blogiau nei dabar vis tiek nebus. Partemps namo? Na ir kas, jis suras kitą būdą pasprukti.
Kitus Aarono Senklerio žodžius iš viso ignoravo. Jeigu jo, Deklano, prašymai gali būti ignoruojami, kodėl jis turi paisyti, ko nori tėvas? Na, suteiks dar vieną šansą, kuris vėliausiai rytoj ir vėl bus sutryptas. Bėda ta, kad giliai širdyje berniukas norėjo tą šansą suteikti. Šiaip ar taip, tėvas suteikė galios jausmą. Ne kiekvienas galėjo pasakyti esąs miestelio valdytojo sūnus. Ir būsimasis miestelio valdytojas. Nepaisant visko, ką tėvas bandė sugadinti, Deklanas vis dar norėjo perimti tas pareigas.
- Nesvarbu, - burbtelėjo Auriui atsakydamas apie mamos sužeidimus. Šiaip ar taip, visa ši situacija yra ne jo reikalas. - Ir aš maniau, kad jis tų paskutinių šansų turėjo daugiau nei pakankamai. Matai, jis net negali pats su manimi pasikalbėti. Tam vis tiek reikia tavęs. Argi taip yra atsiprašoma ir siekiama gauti dar vieną šansą?
Deklanas kalbėjo taip, tarsi tėvo čia nė nebūtų. Tiesą sakant, taip bendrauti žymiai paprasčiau.