[Bernardas Deverelis]

Taigi, jie sutarė, jog atostogų datą rinksis pagal turnyrą. Bernardas džiaugėsi dėl to, kad žmona pasiūlė priderinti savo laiką prie jo laiko.
- Hmm, - susimąstė Bernardas.
Jis buvo aplankęs nemažai šalių, kai kurias, beje, ir su Felissa. Tačiau pagrindą vyrukas skirdavo turnyrams. Ruošdavosi dvikovoms, tuomet dalyvaudavo pasisėdėjimuose po jų, ilsėdavosi ir lopydavosi žaizdas, jeigu tokių atsirasdavo, treniruodavosi kitai dienai. Aišku, stengdavosi ištaikyti laiko apsižvalgyti po apylinkes, kuriose vykdavo turnyras.
- Greičiausiai, kad Italija, - tarė. - Kai prieš pusmetį vykau į Taorminą. Mačiau įspūdingą kalną, vietiniai minėjo, kad ten, berods, Etnos ugnikalnis. O ir šiaip, ta šalis man patinka. Žmonės tokie šilti ir atsipalaidavę, - šyptelėjo.
Bernardas sukikeno žmonai jį draugiškai erzinant.
- Senolis jau, Felissa, senolis. Niekaip nepaneščiau. Aai, nugara, - jis teatrališkai susilenkė, susiėmė sau už nugaros.
Norėjo nutaisyti kankinio miną, bet vietoj to pradėjo kvatotis.
- Jeigu pavargsit, įkišiu abi į kerais praplėstą kuprinę, užburtą nuo svorio, - išsišiepė.
Felissa nebuvo itin didelė saldumynų mėgėja. Tačiau kartas nuo karto visiems norisi pasimėgauti ledais. Bet kai mylimoji prakalbo apie tris rutuliukus dideliame vaflyje, vyrukas šiek tiek nustebo.
Pats pasiėmė du rutuliukus. Braškinį ir taip pat sūrios karamelės, norėjo paragauti, kas čia per žiobarų išmislas. Kaip saldi saldi karamelė gali būti sūri? Galbūt ir jie kokiais nors būdais jau geba keisti skonius?
- Eime prisėsti ant fontano krašto? - mostelėjo fontano link, kai sumokėjo už ledus ir pradėjo tolti nuo jų vagonėlio. - O tu tikrai teisingai geri tą mikstūrą? - atsargiai paklausė.

[Felissa Deverell]

- Italija ir man patiko, - tarė Felissa. - Tie spalvoti namukai, išsidėstę pakrantėje, ir tolumoje stūksantys kalnai.. Tikrai turi žavesio. Bet man ir Tailande patiko. Sužavėjo mane tas nuostabus mėlynas vanduo, o dar palmės paplūdimyje...
Mergina nuklydo į prisiminimus. Pagalvojo apie tą kartą, kaip su Bernardu po vieno turnyro nusprendė pasilikti ilgiau tame rojaus kampelyje ir pasimėgauti saule, šiluma ir vienas kitu. Dar ir dabar mielai šitai pakartotų, tik nesinori Melindos palikti kam nors ilgesniam laikui. Tikriausiai reikės palaukti, kol ji paaugs.
- Ei, manęs tai tikrai į kuprinę neįkiši! - juokėsi susirietusi. - Ar aš tau panaši į šunį? - išsišiepė.
Gavusi savo užsakytą porciją ledų ir Bernardui sumokėjus, ji nusekė paskui vyrą prie fontano. Čia nieko nebuvo, užtat klegesys nerimo vaikų žaidimo aikštelėje, kurią jie matė ateidami čia.
- Na taip, teisingai, - sutriko nuo tokio nežinia iš kur iškilusio klausimo. - Juk kalbėjome apie tai dar rudenį. Abu sutarėme, kad mikstūra bus geriausias sprendimas, o aš viską darau teisingai, - gūžtelėjo pečiais.
Felissa įsitaisė ant fontano krašto. Už jos nugaros žaismingai šoko vanduo, grojo rami muzika, gražiai įsiliedama į vandens keliamus garsus. Šiek tiek priminė Ramybės kampelį jos SPA klube.
- Nori paragauti? - paklausė Bernardo, tiesdama jam ledus.

[Bernardas Deverelis]

- Taip, Tailandas irgi žavus, bet man Italija už jį labiau patiko. Nors mielai pakartočiau poilsį Tailande, kuriuo mėgavomės po vieno iš turnyrų, - nusišypsojo.
Paskui jie abu juokėsi.
- Ak tu, nedorėle, - caktelėjo liežuviu. - Kištum šunį į kuprinę? - irgi išsišiepęs paklausė.
Jie prisėdo ant fontano krašto. Fontanas buvo netoli vaikų žaidimų aikštelės. Bernardas įtarė, kad jeigu vaikai pastebės, jog porelė valgo ledus, ims zysti savo tėvams, kad nupirktų ir jiems.
- Tai gerai, - tepasakė dėl tos mikstūros.
Nereikia prisigalvoti. Moteris tiesiog užsimanė ledų, tarė sau mintyse.
- Aha, - atsakė dėl ledų.
Paragavo iš Felissos airiško likerio ir sūrio pyrago skonio ledų. Tie su likeriu buvo visai nieko, na, o pyrago skonio ne itin sužavėjo. Kažkaip norėjosi lyginti su moliūgų pyrago skonio ledais ir šitie, lyginant su jais, pasirodė per daug saldūs.
- Ragausi braškinių? - pasiūlė savųjų.

[Felissa Deverell]

Felissa džiaugėsi, kad net ir susilaukus Melindos Devereliai nenustojo keliauti atostogų metu. Taip, tos jų kelionės pasikeitė, tapo ramesnės, reikėjo atsižvelgti ir į vaiko poreikius. Bet labai viską palengvino tai, kad dukrą pakaitomis galėjo nešti magiškoje nešynėje, kurioje ji atgaudavo jėgas ir galėjo toliau tyrinėti pasaulį.
- Juk matėme Austrijos kalnuose, kaip žiobarai neša šunis kuprinėje, - gūžtelėjo pečiais. - O man labiau patiktų jėgas pailsinti įsitaisius tau ant kupros, - nusišypsojo. - Neabejoju, kad ir Melinda man pritartų.
Felissa lyžtelėjo Bernardo braškinių ledų ir užsimerkė norėdama geriau pajusti jų skonį.
- Tie karameliniai geresni, - pasakė savo verdiktą. - Ir apskritai, čia ne tokie skanūs ledai, kaip pas Fortiskju. Sakyčiau, kad vieninteliai italai galėtų su juo varžytis dėl geriausių ledų gamintojo titulo.
Iš žaidimų aikštelės išėjo keletas žmonių ir dabar čia liko jauna šeima su maždaug vienerių metų vaiku. Tėvai supo vaiką sūpynėse, o šis krykštė iš džiaugsmo.

[Bernardas Deverelis]

- Bet tai nesąmonė, - nusijuokė Bernardas.
Aišku, tie šunys buvo labai maži. Ir tokių šunų vyrukas nesuprato. Jam šuo turėjo būti didelis. Nebūtinai toks, koks yra Felissos tėvų Džeris, tačiau nors iki kelių - būtinai.
- Saugokit mano kuprą, o tai paskui bus sunku kovoti, - pokštavo.
Bernardas galiausiai taip pat paragavo sūrios karamelės ledų. Deja, jokio skonio tie ledai nekeitė. Buvo karameliniai ir tuo pačiu jautėsi sūrumas. Turėjo pripažinti, kad skonis neblogas. Bet vis tik tikrai neprilygo Fortiskju.
Deverelis sėdėjo ant fontano krašto ir stebėjo trijų asmenų šeimą. Tačiau netrukus pasirodė, kad toji šeima - keturių asmenų. Iš kažkur išlindo gal septynerių metų mergaitė, ji priėjo prie jaunų tėvų, ėmė kalbinti mažesnį vaiką.
- Žinai, - svajingai tarė. - Kartais pagalvoju, kad... Melindai būtų smagu turėti brolį arba sesę. Ir mums taip pat. Dar vieną vaiką.

[Felissa Deverell]

Felissa tik šyptelėjo Bernardui pasijuokus iš žiobarų. Išties nemažai jų sprendimų buvo, švelniai tariant, keistoki. Bet tikriausiai turėjo jie kažkaip pasilengvinti sau gyvenimą. Lengva burtininkams kalbėti, kai daug ką gali atlikti pasitelkę magiją.
- Jei kas nutiks šauniojo kovotojo nugarai, liksiu skolinga mėnesį masažo procedūrų Undinėje, - tarė.
Ir štai dar viena akimirka, leidusi Felissai prisiminti savo idėją dėl reabilitacijos kabinetų. Išties reikės daugiau dėmesio tam skirti ir išsiaiškinti, ko reikia norint teikti tokias paslaugas. Būtų neblogai klientams pasiūlyti ne tik masažus ar atpalaiduojančias procedūras, bet ir mankštas, treniruotes ir reabilitacijos programas. Jei tik atsiras kvalifikuotų specialistų, sugebančių viską atlikti, svarstė mergina.
Valgydama ledus, Felissa nusekė Bernardo žvilgsnį. Vyras dabar stebėjo šeimą žaidimų aikštelėje.
- Tu tikrai to nori? - nedrąsiai paklausė. Ji ir pati ne kartą galvojo apie dar vieną vaiką, tačiau prisipažinti Bernardui dėl tokių savo minčių taip ir neišdrįso.

[Bernardas Deverelis]

- O masažuos, tikiuosi, pati Undinės savininkė? - šelmiškai šyptelėjo.
Bernardas toliau stebėjo šeimą. Mažasis vaikas buvo iškeltas iš sūpynių. Vyresnioji sesutė jį vedėsi čiuožyklos link. Jie visi atrodė taip idiliškai. Ar ir Deverelių šeima būtų tokia graži?
Vyrukas nežinojo, ar teisingai pasielgė prabilęs apie dar vieną vaiką. Iš žmonos reakcijos negalėjo suprasti, mintis ją sužavėjo ar išgąsdino. Tačiau jeigu jie turėtų antrą vaiką, o Bernardas ir toliau keliautų į dvikovas, ar mylimajai nebūtų per sunku? Kita vertus, jie bet kada gali pasisamdyti auklę, jei reikia, net ir ne vieną. Dieninę, naktinę. Reikalai SPA centre įsivažiavę, greičiausiai nėštumas ir mažylio auginimas stipriai neatsilieptų verslui.
- Nežinau, - dabar jau rimčiau tarė. - Daug priklauso nuo tavęs. Jeigu tu norėtum, - šyptelėjo. - Galbūt pats laikas būtų susilaukti antro vaikelio. Nesinorėtų, jog tarp Melindos ir jo būtų labai didelis amžiaus skirtumas arba kad mes būtume seni tėvai, - nusijuokė. - Bet... bet gal tu apskritai nenori dar vieno vaiko?
Jie niekada nesikalbėjo apie antrą vaiką. O ir Melinda atsirado visai netyčia. Bernardas net nenutuokė, koks mylimosios požiūris į tai. Nebuvo linkęs pradėti šios temos, nes tuomet imdavo jausti kaltę dėl to, kad dažnai nebūna namuose.

[Felissa Deverell]

- O kaipgi kitaip? - išsišiepė ir Felissa.
Ji niekada neatsisakydavo suteikti malonumo mylimajam, net jei tai buvo tiesiog paprastas atpalaiduojantis masažas. Bet jei nutiktų kas rimtesnio, savo antrąją pusę patikėtų tik į profesionalų rankas. Būtent dėl to ji norėjo savo klube suburti savo srities profesionalų komandą, o ne paprastus mėgėjus, laisvalaikiu masažuojančius savo šeimos narius.
- Norėčiau ir aš, - atsisukusi į mylimąjį ir švelniai prie jo prisiglaudusi, tarė Felissa. Jos balsas vis dar buvo neužtikrintas, tarsi laukiantis pritarimo. - Labai norėčiau, tikrai. Nedrįsau tau prisipažinti, kad jau kurį laiką apie tai galvojau, - tyliai ištarė ir padėjo galvą Bernardui ant peties. - Buvau įsitikinusi, kad tau gerai ir trise, ypač kai negali būti kiekvieną vakarą namie, todėl nieko nesakiau. Nežinau, ar pajėgsiu susitvarkyti su dviem vaikais, - prisipažino. - Bet didesnio amžiaus skirtumo tarp mažojo ir Melindos nenorėčiau, tad gal tikrai jau laikas?
Felissa prisiminė, kaip herbologijos muziejuje ją buvo užvaldžiusios mintys apie antrą vaiką, ir kaip bandydama jas nuvyti ji pravirkdė Melindą. Dabar jai buvo dėl to nesmagu, juk galėjo šito išvengti apie tai pakalbėjusi su Bernardu anksčiau.

[Bernardas Deverelis]

- Tuomet reik apsvarstyti galimybę susižeisti per ateinančią kovą, - pakilnojo antakius pokštaudamas.
Kol Bernardas laukė, ką pasakys Felissa, jo širdis stuktelėjo kur kas stipriau nei įprastai. Išgirdęs atsakymą nusišypsojo, pabučiavo žmonai kaktą.
- Tikrai galvojai? - Bernardas jautėsi nustebęs, bet maloniai, tai, kad Felissa galvojo apie antrą vaiką, džiugino.
Mylimajai prabilus apie vakarus namie, norėjosi paklausti, ar ji tikisi, jog jis artimesniu laiku keis darbą. Pavyzdžiui, kelerių metų laikotarpyje. Bet nesijautė pasirengęs pradėti šitą temą. Tiesą pasakius, jeigu ne tie susitikimai su profesorėliu, jis apskritai nebūtų pradėjęs svarstyti galimybės baigti kovotojo karjerą anksčiau, nei reikalaus amžius. O dabar ėmė mąstyti, jog Felissa gali jaustis vieniša. Ir kad gyvenimo keliai nežinomi. O jeigu ją kas nors sužavės, kol Deverelis maudysis dvikovų kovotojo lauruose?
- Na, jeigu ką, galėsime pasisamdyti kiek tik reikia auklių, - padrąsinamai nusišypsojo. - Manai, jau nepirksi mikstūros? Gal ne šiaip sau pasimiršo, - nusijuokė.

[Felissa Deverell]

Felissa nusijuokė reaguodama į Bernardo pokštą, o kai kalba pakrypo apie dar vieną vaiką, ji surimtėjo.
- Taip, galvojau. Ir ne kartą, - prisipažino.
Apie tą nelemtą atvejį muziejuje ji nedrįso prasitarti. Gal kada ir pasakys, bet ne dabar.
- Nenorėčiau, kad mano vaikus užaugintų auklės. Pati noriu matyti, kaip jie auga, ką naujo išmoksta, būti šalia, kai jiems manęs reikės, - tarė ir šiek tiek atsitraukusi pažiūrėjo mylimajam į akis. - Ar aš per daug noriu? - tyliau paklausė. - Galime nusamdyti auklių, bet nenorėčiau, kad jos pakeistų mane. Mus... Tad tik neatidėliotinais atvejais kviesčiausi auklę į pagalbą.
Jau ir dabar jai atrodė, kad Melinda gana dažnai laiką leidžia pas senelius. Aišku, ji džiaugėsi turėdama daugiau erdvės ir laiko sau, todėl buvo dėkinga, kai tėvai pasiima anūkę pas save. Melindai jau penkeri, tad ir mamos jai reikia rečiau, tačiau naujagimio tikrai nenorėtų dažnai patikėti kitiems.
- Tikrai pamiršau jos nusipirkti, juk nežinojau, kad pradėsi šią temą, - nusijuokė. - Aš tikrai džiaugiuosi, kad ir tu tą patį galvoji, tačiau gal vertėtų šiek tiek luktelti? Pirmiausia sužinok, kada bus Mega turnyras, tinkamai jam pasiruošk. Nenorėčiau, kad tavo mintys būtų užimtos kuo nors kitu, kai turėsi treniruotis. O aš tuo tarpu pabaigčiau ruošti naujos paslaugos paleidimą - mankštas ir treniruotes su treneriais. Nesinorėtų iškristi iš rikiuotės, kol šitai nepabaigta, - nusišypsojo. - Dabar juk galime pasiplanuoti labiau, nei pirmąjį kartą.

[Bernardas Deverelis]

Felissai kalbant apie tai, kad ji pati nori matyti, kaip auga jos vaikai, jis nebegalėjo ignoruoti tos temos. Ar Bernardui tik atrodo, ar tikrai jos žodžiuose slepiasi mintys apie jo darbą?
- Bet juk nėra taip, kad namuose nebūčiau ištisomis savaitėmis, - tarė. - Ar tu norėtum, jog aš keisčiau darbą?
Vyrukas atrodė neutraliai, tačiau mintyse kilo vaizdiniai, kaip jis nyksta iš vidaus gamindamas vyną ir taures.
Po sekundėlės pajuto, jog per ranką kažkas varva. Tai buvo tirpstantys ledai. Visai pamiršo juos kalbai pasisukus apie antrą vaikelį. Nulaižė ledus nuo savo rankos ir išsiurbė šiek tiek jų iš vaflio.
- Žinoma, - nusišypsojo žmonai. - Neskubėkime. Tikrai būtų protingiausia susitvarkyti visus reikalus. Juk žingsnis bus didelis.

[Felissa Deverell]

- Na taip, nebūni nuolat išvykęs, ir dėl to džiaugiuosi, - pritarė Felissa. Tolimesni Bernardo žodžiai ją suglumino. - Nesakau, kad turėtum keisti darbą, tikrai ne. Juk žinau, kaip tau patinka turnyrai, visos tos kovos, kurios ir mane buvo sužavėjusios. Negaliu priversti tavęs viso to atsisakyti. Būtų nesąžininga ir labai savanaudiška. Aš tik nenoriu, kad mūsų vaikai geriau pažinotų aukles, o ne savo pačių tėvus... Bet aš rasiu tam išeitį, - tvirtai pasakė. - Jei reikės, visus klubo darbus deleguosiu kam nors kitam. Finansiškai tai gerokai atsilieps, nes turėsiu mokėti algas darbuotojams, ir turėsiu labiau prižiūrėti kitų darbus, nei dabar. Bet ir auklei reikėtų mokėti algą... - garsiai svarstė.
Bernardui sutikus palūkėti, Felissa pakštelėjo jam į skruostą. Pirmas žingsnis jau žengtas, jie abu nori antro vaiko, o toliau jau smulkmenos, dėl kurių sutars eigoje. Kai jau žinos, kada bus tas Mega turnyras, kai Felissa bus pasibaigusi derinti naujos paslaugos paleidimą, tuomet galės imtis naujojo, jų abiejų projekto, įnešiančio permainų į jų šeimos gyvenimą.

[Bernardas Deverelis]

- Manau, mes pakankamai laiko skiriame Melindai, - ėmė save teisinti. - Galbūt namuose būnu rečiau nei daugelis tėčių, bet kai būnu, nuveikiu daug. Žinai, kaip sakoma. Svarbu ne kiekybė, o kokybė.
Bekalbant noras save pateisinti tapo žodžiais, kuriais iš tiesų tiki. Juk tai tiesa. Nors jis ir nedaug laiko praleidžia namuose, bet išties užsiima su dukra.
- Ir tu esi gera mama. Nereikės visų darbų deleguoti kitiems. Mes viską suspėsime, - balsas skambėjo padrąsinamai.
Ne, jis nemes dvikovų. Jis kovotojas. Tokia jo aistra, toks jo darbas.
- Kol kūdikis bus visai mažas, galėsiu apsiimti šiek tiek mažiau dvikovų, - svarstė. - Mes tikrai viską spėsime.
Taip, tai irgi variantas. Felissa galės pasisamdyti vieną kitą papildomą darbuotoją. Bernardas galės atsisakyti vieno kito turnyro. Ir viskas bus gerai.
Vyrukas pabaigė valgyti ledus, kurie jau buvo nebeskanūs, mat praktiškai ištirpo, kol pora kalbėjosi. Fortiskju ledainė buvo tikrai geresnė. Jeigu ten ledai ir tirpdavo, tai tikrai ne taip greit.
- Myliu tave.

[Felissa Deverell]

- Na taip, tu teisus. Tikriausiai per daug nerimauju, - Bernardas tikrai daug padeda jai, kai yra namie. Leidžia jai pailsėti, pasimėgauti laisvu vakaru, o dukros priežiūrą perima ant savo pečių. Tad nėra abejonių, kad bus kaip nors kitaip gimus ir antrajam mažyliui.
Bernardui patikinus, kad jie viską suspės, kad nereikės deleguoti visų darbų kažkam kitam, o jis sumažins dvikovų kiekį, gimus vaikui, Felissa dabar jau tikrai pasijuto geriau ir dar labiau užtikrinta jų sprendimu. Mergina ledus jau buvo pabaigusi valgyti anksčiau, tad dabar tiesiog sėdėjo prisiglaudusi prie mylimojo ir stebėjo, kaip jis pabaigia savuosius.
- Ačiū tau, - tarė persikeldama nuo fontano krašto vyrui ant kelių. - Ačiū, kad išsklaidai visas mano abejones, - apkabinusi jį, pabučiavo į lūpas. - Ir aš tave myliu.
Šitaip dar kurį laiką pasėdėję ir pakalbėję, Devereliai pakilo nuo fontano krašto ir apsikabinę patraukė per parką. Šiek tiek čia pasivaikščioję, sugrįžo namo.

[Aaronas Senkleris]

Kelių dienų įvykiai namuose... Vienas žodis... Klaikūs...
Taip, jie tokie ir buvo. Nuo pat sekundės, kai pargabeno sūnų namo ant neštuvų. Kaip tyčia nusileidus svetainėje ten laiką leido ir brangioji žmonelė. O, kas dėjosi, kai ji pamatė berniuką ant neštuvų. Puolė į ašaras. Išlėkė iš kambario ir jame nesirodė apie penkias minutes. Tuo tarpu Aaronas pergabeno Deklaną į jo kambarį ir pagaliau galėjo ramiai nustatyti patirtą žalą. O ji buvo ne tokia ir menkutė. Bet aišku galėjo ir blogiau pasibaigti.
Kai namų ponia galutinai išsisriūbavo teikėsi pasirodyti. Norėjo padėti aišku. Aaronui būtų buvę paprasčiau, jei brangenybė teiktųsi ramiai pasėdėti kur kitur. Bet nusileido tą kartą.
Tą vakarą, kai pagaliau rado laiko nueiti į savo kabinetą rado dar vieną staigmeną. Šį kartelį nuo savo didžiai gerbiamo pusbrolio Aurio. Kai perskaitė tą laišką apėmė pasipiktinimas. Kodėl Deklanas toks silpnavalis? Kodėl nesugeba atsiginti nuo tų vaikigalių. Jis niekam tikęs. Galvojo Aaronas laikydamas tą laišką rankose. Moksluose nežiba, pernai nei rašyti padoriai nesugebėjo. Yra pastumdėlis. Jis niekam tikęs. Apniktas tokių minčių nuėjo miegoti.
Vartėsi, vartėsi, kartais nueidavo patikrinti Deklano. Kol užmigo paryčiais. Pabudo skaudančia galva. Tada vėl nuėjo patikrinti sūnaus. Sugirdyti jam vaistų.
Per laiką, kol teko jį gydyti veikė iš vien su žmona. Nors mintyse buvo gerokai atsiribojęs nuo Deklano. Jautėsi nusivylęs tuo, koks jis yra.
Ir vėl atėjus nakčiai tylom užėjo jo patikrinti. Deklanui miegant stovėjo tarpdury, stebėjo jį. Jis yra vaikas. Tai buvo visai aišku žiūrint į jį miegantį. Miegantys žmonės tokie taikūs. Jis yra vaikas, kurį vaikosi kiti. Ir jei yra vienas ką gali jiems padaryti? Kaip jam vienam nuo jų apsiginti? Ir vėl prisiminė ko Deklanas jo klausė aną vasarą. Jam reikia meilės ir rūpesčio. Jam reikia tavo laiko. O ateis laikas, kai to nereikės. Ar Deklanas išvyks iš namų kaip ir jis pats?
Žiūrėdamas į jį miegantį pasibaisėjo savimi. Pats geriau nei kas kitas žinojo kas yra patyčios. Diena iš dienos. Pats persekiojo savo aukas. Baimė, liūdesys, pyktis. Tai jausdavo tie žmonės. Atstumti, išmesti iš paauglių gaujos. Vieniši. Tai jo darbas ką nors pakeisti. Jo ir Beatrice ir Deklano mokytojų. O dar tie testraliai. Kokių dar dalykų Aaronas nežinojo?
Jis uždarė kambario duris, nuėjo į savo kabinetą ir vėl paėmė laišką. Ant kitos jo pusės aprašė tai, kas nutiko žirgyne. Tada nuėjo miegoti.
Dar po dienos jie jau buvo parke. Ir eidamas jo takais Vyras ir prisiminė pastarąsias kelias dienas. Šiandien pasakė Beatrice, kad jiems reikia pasikalbėti. Ir jie atvyko čia. Grynas oras Deklanui tikrai nepakenks.
Priėjus kažkokią pievą patiesė ant jos paklotą, atsisėdo ant jo.
- Kas yra? - Baimingai paklausė Beatrice.
- Dolohovai taip? Žinau, kad susipykote labai. Girdėjau jūsų barnius praeitą savaitę. Turėsime slapstytis taip? - Dar geriau. Jis pajuto susierzinimą. Taip, Dolohovai niršo dėl panaikinto Aurio prakeikimo. Bet su jais jau išsiaiškinta.
- Ką čia šneki? Ir išvis nuo kada pradėjai klausytis mano pokalbių? - Ji krūptelėjo ir nieko neatsakė. Jei kalbėtųsi apie Dolohovus kuriems galams temptųsi čia ir Deklaną? Norėjosi pasakyti jai ką mano apie šitokias išmones, jos menkavertišką protelį. Bet nutylėjo. Ne pyktis čia atėjo.
- Paskaityk. - Padavė jai tą laišką. Ji perskaitė. Abu susižvelgė, žmonos akyse matė panikos atšvaitus.
- Deklanai, prisimeni, žirgyne sakiau tau, kad turėtume pasikalbėti jei kas ne taip. - Tiesą sakant ir nežinojo nuo ko pradėti.
- Mokykloje kartais nelengva tiesa? - Kas toliau? Nusprendė kalbėti be užuolankų. - Ar galėtum daugiau papasakoti apie tą Rafaelį?