[Erka Forrm]

  Erka kažkiek klausėsi, kažkiek ne, bet labiau buvo panirusi savo mintyse. Nebuvo tikra, apie ką mąsto, tačiau vienas buvo aišku - kad ir kaip stengsis, patikėti, kad ji protinga, neįmanoma, tad kam išvis stengtis? Bet, kad ir kaip ji nenorėjo to pripažinti, šis vyras pasakė visai protingus dalykus, tad gal vis dėlto reikėtų paklausyti?..
  Kažkur virš galvos praskrido varnas. Mergina nebuvo tikra, ką tai reiškia, tačiau šie juodaodžiai (gal juodaplunksniai?) ją persekiodavo dažnai. Vos ji pagalvodavo kažką negero, dažniausiai apie tai, kad nėra prasmės gyventi, atskrisdavo šie.
- Kokia prasmė gyventi? - staigiai atsisuko ir paklausė, nors beveik visą laiką žiūrėjo kažkur kitur, kažkur aukštyn. Kas žino, gal ji tikėjosi pamatyti Viešpatį, gal jis pats, teisingiau nei dvasininkas atsakys į jos klausimus, tačiau, jei tai ir buvo jos noras, danguje tematė vien debesis.

[Vegard Saeterhaug]

Virš galvos skraidė juodvarniai. Aplink klykavo vaikai, aplink vaikštinėjo senyvo amžiaus poros ir paauglių būriai. Girdėjosi miesto gyvenimas, į pagalbą skubančių tarnybų sirenos, mašinų variklių burzgimas. Tolyje girdėjosi skardus bažnyčios varpų skambėjimas, kurie tarsi buvo priminimas apie tarnystę ir kodėl Vegard šiandien sėdi ant suoliuko ir dėsto tikėjimo tiesas, o ne valkatauja Londono gatvėmis, kunigystė jaunam, paprastam vyrui gali atrodyti nereikšminga, lygiai taip pat atrodė ir Vegard kuris šiandien apsivilkęs sutaną. Tokias filosofines mintis greitai išbaidė šalia sėdinčios moters klausimas suglumino dar nepatyrusį dvasininką.
- Kaip katalikų dvasininkas privalau į šį klausimą atsakyti iš tikėjimo pusės. Krikščionio gyvenimo tikslas skleisti Evangeliją, paisyti Dievo įstatymų ir mylėti save, artimą ir priešą. Pagrindinė tikėjimo dogma vis dėl to yra meilė. Kaip paprastas žmogus, galiu atsakyti, kad gyvenimo prasmė yra būti laimingu, užpildyti tamsią masę savyje ir tiesiog gyventi pamirštant savo egzistenciją. Koncentruotis tik į teigiamus dalykus ir mesti šalin pesimizmą, tiesa, visuomet vaivorykštės spalvomis gyvenimas nuspalvintas nebūna ir tenka labai gerai paplušėti, kad vėl būtum laimingas. Turėčiau skatinti tave atsiversti ir sekti krikščionybe, bet iš asmeninės patirties galiu pasakyti - daryk tai, kas tau suteikia džiaugsmą.

[Erka Forrm]

  Ar Erka buvo atsidavusi katalikė? Ne. Ar į ką nors šiaip tikėjo? Ne. Tai kodėl ji kalbasi čia? Na, tai buvo geras klausimas, į kurį gauti atsakymą norėjo ir pati violetinplaukė.
  Atsakymas suglumino. Kaip galima gyventi dėl laimingų akimirkų, kai tokių tavo gyvenime nėra? Kad jos gyvenime nėra Evangelijos, tas jau buvo aišku, tačiau pastaruoju metu Erkai atrodė, kad jos gyvenime nėra ir džiaugsmo. Dabar jai atrodė, kad tai, ką ji laikė džiaugsmo akimirkomis tebuvo iliuzijos, kitaip tariant, ne tokios blogos blogio akimirkos.
- O ką daryti, jei jų tavo gyvenime nėra?.. - atsiduso, bet dabar jau kalbėjo labiau su savimi, o ne su dvasininku. - Ir kaip gyventi?.. Ir ar išvis gyventi?.. - tiesa, tai pasigirdo garsiau nei Erka būtų norėjusi, tačiau buvo taip paskendusi savose mintyse, kad to jau nebesuprato.

[Vegard Saeterhaug]

Parkas - stiprius sentimentus sukelti galinti vieta. Bevystant pokalbį Vegard užklupdavo įvairūs prisiminimai, dažniausiai iš seminarijos gyvenimo. Kas galėjo pagalvoti, kad problematiškas, egoistiškas ir savimyla Vegard pasuks kunigystės keliu ir taps empatiška asmenybe? Tikriausiai niekas. Dvasininkas dažnai prisimindavo ankstesnius laikus, Hogvartsą ir magiją, kurios pasiryžo išsižadėti ir niekada nepasukti tuo keliu dar kartą. Kunigo sutana tiko labiau nei burtininko kostiumas, o krapyla tenkino labiau nei burtų lazdelė. Būna gyvenime išimčių.
- Visada reikia bandyti įžvelgti kažką gero ir nepasiduoti pesimizmui. Esu dvasininkas, bet galiu patikinti, mano gyvenime buvo tamsių momentų, tuo metu bandžiau ieškoti prieglobsčio visur, tačiau galiausiai visi keliai mane atvedė į Bažnyčią. Galbūt pabandykime pasimelsti arba paskaityti Šv. Raštą? - apsimetęs, kad praleido pro ausis merginos suicidinį klausimą, tesė pokalbį ir visomis jėgomis bandė ją pritraukti prie tikėjimo.

[Erka Forrm]

  Erka susiraukė. Nemanė, kad jos suvokimai atves ją į bažnyčią. Taip, tai buvo akivaizdu, juk ji susitiko su dvasininku, tačiau tai vis tiek skambėjo kaip didžiausia beprotybė pasaulyje. Net iš nepažįstamo žmogaus lūpų.
  Galiausiai mergina pasidavė galvoti apie savo gyvenimą ir tiesiog įsispoksojo į ežerą, nieko gero nežadantį ežerą. Ir vėl apėmė kartais užplaukusi mintis, kaip ji norėtų nusižudyti, nors to priežasčių tiksliai nesuprato. Nors Erkai jos gyvenimas atrodė visai neblogas, turėjo kelis mylimus žmones, kažkaip pastaruoju metu jautėsi baisiai liūdna, rodės, jos kelio pasaulyje tiesiog nebuvo.
- Ir kas ten tokio parašyto, kaip man tai padės atrasti gyvenimo kelią? - atsiduso. Kažkaip šis pokalbis jau ėmė įkyrėti. Bet tuo pačiu ir padėjo. Erka jautė, kad tai naudinga, bet tuo pačiu ir beprasmiška, kvaila.

[Vegard Saeterhaug]

Jauno kunigo mintis okupavo įvairūs vaizdiniai iš praeities, tiesa, nelabai malonūs, tai tarsi buvo druska ant žaizdų, kurias paliko įvairūs veiksmai praeityje. Ak! Koks nuostabus buvo pasirinkimas sekti kunigystės keliu. Vegard toliau mąstė kaip galįs padėti merginai, sėdinčiai šalia, kuriai ryškiai reikia pagalbos ir paramos. Viešpats pašaukia savaip, ši mergina šiandien čia ne veltui. Rankose gniaužydamas rožinį ir tvirtai laikydamas Bibliją, Saeterhaug mąstė, kokia mintis iš rašto tiktų būtent šiam pokalbiui?
- Supranti, Dievo reikia ieškoti kiekviename įkvėpime, kiekviename savo atodusyje ir kiekvienoje savo mintyje. Jis yra visur, jis pasirengęs tau padėti. Aš esu tik tarpininkas, kuris gali tave pas jį nuvesti. Pradėjęs seminariją aš labai daug analizavau Psalmyną, tai labai nuostabi knyga Šventajame rašte. Siūlau tau padarytį tą patį. Imk Bibliją, - pamoralizavęs, jaunas kunigas atvertė Psalmyną ir į rankas merginai įbruko nuostabų įrankį, galintį padėti suartėti su Kūrėju.

[Erka Forrm]

  Gerai, Erka netikėjo, kad jai šis pokalbis ar dar kas nors gyvenime gali padėti, tačiau labai norėjo tuo patikėti. Šis vaikinas (gal jau ir vyras, Erka nemokėjo skirstyt žmonių pagal amžių, dažnai prašaudavo) atrodė... Jis atrodė tikrai geras, malonus. Toks, kuris tikrai suprastų ir tikrai padėtų! Bet ar Dievas tikrai bus pakankamai gailestingas, kad nuspręs padėti Erkai išpręsti problemą, kurios ji net nežino? Juk jai... Jai tiesiog liūdna!
- Jei aš turėčiau nors menkiausią suvokimą, kas tas Psalmynas, gal ir pradėčiau jį tyrinėti, - gūžtelėjo pečiais. Kodėl prie šio vyro taip laisvai jautėsi? Tai buvo keista. - Ką daryti, jei man tiesiog liūdna? - paklausė net liūdniau, nei tikėjosi iš savęs. Kodėl pasaulis staiga ėmė ir prarado spalvas? Ar Erka ką nors supykdė? Tačiau ką, Dievą ar spalvas?!

[Bernardas Deverelis]

Buvo graži balandžio popietė. Trečiadienis. Ryt Bernardas išvyks į turnyrą keturioms dienoms. Felissai šiandien pavyko pasiimti laisvadienį (labai gerai, dar viena praleista treniruotė) ir jiedu, nuvedę Melindą į darželį, nukeliavo apsipirkti į Skersinį Skersgatvį. Reikėjo papildyti kelionmilčių ir kitų burtininkams skirtų reikmenų atsargas.
O po to, kaip dažnai darydavo, nutarė pasivaikščioti po Londoną. Galbūt vėliau nueis kur nors išgerti kavos, bet jau tik ne į tą kepyklėlę, kurioje žiemą apsipyko. Ten kojos kelti vyrukas tikriausiai nebenorės, mat vos prisiminus tą vietą sukyla pyktis dėl profesorėlio ir klausimas, ar Bernardas yra pavydus paranojikas, ar aklas kvailys?
Parkas buvo pilnas žmonių, tarsi būtų šeštadienis, o ne trečiadienis.
- Kaip smagu matyti tokį pilną miestą, - tarė apkabindamas Felissą per pečius. - Mūsų kvartale irgi daug šurmulio, bet žymiai mažiau žmonių. Aišku, nenorėčiau gyventi tarp žiobarų, nes tada reikėtų slėptis, - kalbėjo.

[Felissa Deverell]

Pastaraisiais mėnesiais Felissai teko šiek tiek pasikoreguoti darbų eigą ir tuos pačius darbus, kuriuos paprastai padarydavo per savaitę, kartais turėjo atlikti per keturias dienas. Mat dabar dažniau, nei anksčiau, Bernardas įsigudrino laisvu nuo turnyrų metu ją kur nors išsivesti, tarsi prisiminęs kokį neatidėliotiną reikalą, arba įtikinti pasilikti namie ir neiti į darbą. Iš pradžių Felissa tai nurašė sutapimui, bet pastebėjusi tendenciją, kuriomis dienomis Bernardas ją kur nors išsiveda, suprato, kur čia šuo pakastas. Žinoma, ji visai neprieštaravo tokiam veiksmų posūkiui ir mielai atšaukdavo treniruotes, nes kas gi gali būti geriau už dieną, praleistą su mylimu vyru?
Štai ir dabar ji mieliau vaikščiojo Londono parke, nei sėdėjo užsidariusi savo kabinete SPA klube ir tvarkydama sąskaitas ar sutartis su tiekėjais.
- Taip, tikrai smagu, - pritarė Felissa, kartu su Bernardu eidama tilteliu. Viena jos ranka juosė mylimąjį per liemenį. - Tik man vis kyla klausimas, negi tie visi žmonės neturi darbo, kad gali leisti laiką gamtoje, juk ne savaitgalis. Tarp žiobarų jau ir aš nenorėčiau gyventi, užteko pirmų septyniolikos metų, - nusijuokė.
Upelyje plaukiojo antys, nuo pakrantėje esančio krūmo pakilo drugelis ir Felissa nusekė jį akimis.
- Ak, pamiršau Skersiniame Skersgatvyje užsukti į vaistinę, - staiga prisiminė mergina. - Jau į pabaigą daktaro Fitsterio mikstūra, - atsiduso. - Na, bet dabar jau nekeiskime planų, užsuksiu ten kitą dieną.

[Bernardas Deverelis]

- O aš kaip tik manau, kad jie turi labai gerus darbus, galbūt tokius, kuriuose nėra prie jų pririšti, neprivalo mirkti patalpoje kiaurą dieną, kaip, pavyzdžiui, kokie nors ministerijos darbuotojai, - kalbėjo Bernardas jiems vaikštant parku. - Galbūt turi savo verslus, kaip ir tu, - nusišypsojo.
Jie ėjo per tiltelį. Vandenyje plaukiojo antys, vyrukas žinojo, jog jeigu su jais kartu vaikštinėtų Melinda, būtinai norėtų pamėtyti joms batono.
- Jau į pabaigą? - sunerimo vyrukas dėl mikstūros. - O ar užteks šiandienai? - paklausė. - Žinai, jau pats metas pradėti galvoti apie atostogas. Kaip manai, kurį mėnesį galėsi jas pasiimti ir kiek laiko? - užvedė temą.
Pats svarstė apie rugpjūtį. Juk rugpjūtį nedirbs ir darželis. Bet viskas priklausė nuo daugiau dalykų. Nuo to, kokie turnyrai nusimatys vasarą, nuo to, kaip SPA išeis viską suderinti Felissai.

[Felissa Deverell]

- Gal ir tavo tiesa, - nusišypsojo. - Niekada apie tai nepagalvojau. Bet vis tiek atrodo neįprasta, kad čia tiek žmonių.
Felissai patiko vaikščioti dviese su Bernardu, kalbėtis su juo. Ją žavėjo mylimojo protas, įžvalgos ir požiūris į gyvenimą, o ypač puikus humoro jausmas. Gera buvo žinoti, kad bet kurioje situacijoje Bernardas pasakys būtent tai, kas ją nuramina ar pralinksmina.
- Šiandienai užteks, - patikino. - Dar šiek tiek turiu, - nusišypsojo.
Bernardui užklausus apie atostogas, Felissa prisiminė jų kelionę po Škotijos pilis. Melindai labai patiko lakstyti apleistose pilyse, kuriose kadaise virė gyvenimas. Bet šį kartą Felissa norėtų kitokių vaizdų, galbūt daugiau gamtos, o ne žymių objektų, prie kurių susirenka per daug turistų.
- Kadangi esu pati sau bosė, galiu prisiderinti prie tavo turnyrų, - atsakė kiek pasvarsčiusi. - Tiesiog iš anksto paskirstysiu darbus kitiems, o tuos, kurių negaliu deleguoti, pasidarysiu pati iki numatyto laiko. Dar, žinoma, labai priklauso nuo to, ką norėsime veikti. Visai nenoriu prie +30°C vaikščioti po miestus. Tokiu oru geriau pasivaikščioti po kalnus ar gulėti po palme, - nusišypsojo. - Gal turi kokių pageidavimų ar neišpildytų svajonių atostogoms?
Prie baseino ar po palme pagulėti ji mielai sutiktų, bet tuomet turėtų palikti Melindą seneliams. O tai nebūtų gražu dukros atžvilgiu. Kol Melinda dar maža, reikia visą veiklą derinti taip, kad tiktų visai šeima, o ne tik jai.

[Bernardas Deverelis]

- Kad neįprasta, tai tikrai. Belieka viltis, jog žmonių gyvenimai gerėja, o ne kad daugėja bedarbių, - nusijuokė.
Vyrukas linktelėjo, kai mylimoji pasakė, jog šiandienai eliksyro užteks. Naudotis tomis apsaugos priemonėmis, kaip iki rugsėjo, jis tikrai nebenorėjo. Nors nebuvo tikras, ar tokie eliksyrai yra gerai Felissos organizmui. Bet stengėsi apie tai negalvoti, juk mikstūra perkama vaistinėje, o ne Bordžine ir Berke.
- Man geriausia atrodo atostogauti rugpjūtį, - tarė jiems tolstant nuo tiltelio. - Kaip manai? Bet privalėsiu dalyvauti „Mega“ turnyre, jo datą paskelbs kitą savaitę. Tai jo jau negaliu praleisti.
„Mega“ turnyras vykdavo kas penkerius metus skirtingose pasaulio vietose. Šiais metais jis vyks Kiauliasodyje, vieninteliame burtininkams skirtame miestelyje, tad prognozuojama, jog pritrauks labai didelį kiekį burtininkų. O prieš šį turnyrą vyrukas turės intensyviai treniruotis.
- Pasivaikščiojimas po kalnus skamba šauniai, - nusišypsojo. - O galbūt tu turi norą kur nors nuvykti? - paklausė.
Jie artėjo prie žaidimų aikštelės, kuri, nors ir trečiadienį, nebuvo tuščia.

[Felissa Deverell]

Mergina šypsniu atsakė į Bernardo įžvalgas. Tikrai, jai labai pasisekė, kad niekada neturėjo dirbti samdomo darbo, lindėti nuo devynių iki penkių kokioje uždaroje patalpoje. Nors dabartiniame darbe nemažai laiko jai tenka praleisti savo kabinete Undinėje, bet tai vis tiek ne tas pats.
- Rugpjūtis skamba gerai, - pritariamai linktelėjo. - Jei tik tas "Mega" turnyras nevyks tuo metu. Bet jei ir vyks, nukelsime atostogas į kitą datą, tikrai ne problema, - nusišypsojo.
Felissai "Mega" turnyre nepavyko sudalyvauti. Kai jis vyko praėjusį kartą, ji laukėsi Melindos ir tikrai ne tokie grandioziniai turnyrai buvo galvoje. Bet vyrą palaikyti didelės reikšmės varžybose ji nepraleisdavo progos. O šį kartą galės tą daryti kartu su Melinda.
- Iš tiesų, šiais metais norėčiau į kalnus, - viltingai ištarė. - Nebūtinai kur nors toli, galime ir Škotijoje rasti gražių šeimai tinkamų maršrutų. Neabejoju, kad ir Melindai patiktų. Turime jai parodyti kuo įvairesnį pasaulį, ne tik miestų gatves.
Vaikų žaidimų aikštelėje, link kurios jie dabar ėjo, zujo įvairaus amžiaus vaikai. Tikriausiai žiobarams sunkiau vaikus išleisti į darželį, o gal tiesiog Devereliams labai pasisekė, kad Kiauliasodyje atsidarė darželis, kuriame dar buvo vietos ir jų dukrai.
- Nusipirkim ledų, - pastebėjusi šalia žaidimų aikštelės ledų vagonėlį, pasiūlė Felissa. - Turi žiobariškų monetų?

[Bernardas Deverelis]

- Na, porą savaičių prieš turnyrą turėsiu būti susikoncentravęs į darbą, - rimtai tarė. - Būtų geriausia atostogauti po jo, kai jau pilnai galėsiu leisti sau ilsėtis. Labai tikiuosi, jog jis bus kokią liepą. Tačiau kaži, ar birželį. Jeigu būtų birželį, jau žinotume datą, - padarė prielaidą. - Be to, birželį koncertas. Dabar arena ruošiama jam.
Žmona pasiūlė paskanauti žiobariškų ledų. Ledus Devereliai visuomet rinkdavosi burtininkų gamybos. Vyrukas sutiko su šia atrakcija. Bus įdomu, kokių žiobarai siūlo skonių. Ieškodamas piniginėje jų pinigų, Bernardas kalbėjo:
- Bet jau praeitais metais atostogavome Škotijoje, ir gyvename čia. Gal vertėtų nuvykti į kokią kitą šalį? Aišku, Melinda gali pavargti kalnuose, bet jei ką, burtų pagalba bus galima ją nešti, tai be problemų, - mirktelėjo. - Turiu monetų, - atsakė sukrapštęs jas.
Pora priėjo prie ledų vagonėlio. Bernardas smalsiai užmetė akį į ledus. Nebuvo nei moliūgų pyrago skonio, nei tarakonų dražė.

[Felissa Deverell]

- Taip, suprantu, - ramiai atsakė. Niekada nesistengė trukdyti mylimojo darbui. Puikiai žinojo, kaip jam svarbu gerai pasirodyti turnyruose, ir visada palaikė tokį jo norą. - Palaukime, kada bus aiški turnyro data, o tuomet nuspręsime, kada atostogauti.
Felissa palaukė, kol Bernardas suieškos pinigų. Kažin kodėl dabar ją patraukė prie saldumynų, juk retai to norėdavo.
- Gerai, galime ir į kitą šalį keliauti, - sutiko. - Kuri kalnuota šalis tau paliko didžiausią įspūdį turnyrų metu? - pasidomėjo ir nusijuokė. - Ką, jau nebepajėgi panešti dukros ant kupros, kad prireikė tam burtų? Tikriausiai jau ir manęs nepaneštum be magijos? - patraukė vyrą per dantį.
Atsidūrusi prie ledų vagonėlio, Felissa taip pat peržvelgė jų turimą asortimentą. Dabar mielai suvalgytų pasukų punšo skonio ledų, bet žiobarai tokių neturi.
- Norėčiau trijų rutuliukų dideliame vafliniame kūgyje - sūrios karamelės, airiško likerio ir sūrio pyrago skonio, - paprašė galiausiai išsirinkusi.