[Rolandas Senkleris]

- Taip Taip. - Sumurmėjo vis dar užsigalvojęs apie tai kodėl po galais taip delsia taikytis su sūnumi. Juk tai paprasta. Ateiti pas Aurį. Jis tikrai neprieštarautų.
- Šit kaip. Labai įdomu. Na, gal kas ir pasikeitė. - Nors vis tiek abejojo. Netyčia buvo dramos su Aurio mokyklos draugais liudininku. Kai vaikinas, su kuriuo Auris grojo atėjo aiškintis į dvarą dėl merginos, su kuria sūnėnas regis rimtai draugavo. Rolandas dabar neprisiminė jos vardo. Bet žinojo, kad net ją Auris paliko. O jo draugas bandė aiškintis kas atsitiko. Paskui jie visi išsiriejo ir Rolando žiniomis Auris išvis nebendravo su tais žmonėmis. Nors gal jau kas ir pasikeitė. Iš kur jis galėtų tai žinoti?
- Mudu su Auriu nerandame bendros kalbos. - Tepasakė. Žinojo, kad Dafydd teisus dėl to, ką čia kalba. Bet jis nesugeba susišnekėti su savo sūnumi. O dar Auris. Kartais pagalvodavo kaip išvis leido jam susidėti su Dolohovais. Tampytis su Amyru ir taip toliau.
- Na taip suprantu. - Pasakė be energijos. Žmonės visada kažką žinodavo apie Alaną, bet nesiteikdavo jam pasakyti. Ar visi davė psichologų tylos įžadus?
Tiesa Aurio draugas paskui dar pasakė šį tą ir Rolandas galėjo susidaryti kažkokį vaizdą. Norėjosi pasiginčyti. Sukilo ūpas ginčytis su juo. Bet ar verta? Juk nebesusišneka su Alanu dėl to, kad leido jam suprasti, kad yra juo nepatenkintas.
- Bet mes jau pradėjome taikytis. Ir kai jis susipyko su Dori. Gal žinote apie ją? Taigi kai jie susipyko viskas išvis subyrėjo. - Kuo tas išsiskyrimas su mergina siejasi su mumis? Uždavė jau ne kartą klausimą savo mintyse. Staiga ūpas kažką aiškintis visai atvėso.
- Man reikia eiti. Labai dėkui už gerus ketinimus, bet aš turiu eiti. - Kaltės jausmas, kuris užgriuvo per šį pašnekesį nebeleido tęsti šio pokalbio. Tas Aurio draugas turbūt žinojo daug daugiau, nei pasakė. O Rolandas nebenorėjo prie to kastis. Tarkim prie tos dienos, kai palaidojo dukterį. Paprasčiausiai bijojo tęsti šį netikėtą pokalbį. Atsisveikinti. Pasakyti viso ar sudie kažkodėl pasirodė netinkama. Todėl tiesiog nutolo greitu žingsniu. Ketino palikti parką ir grįžti į savo kabinetą magijos ministerijoje. Kur šiaip jau ir turėjo būti.
Jam nepatiko toks pabėgimas. Vidinis balsas rėkte rėkė grįžti ir kažkaip padoriau pabaigti tą pokalbį. Ar bent pasakyti, kad Dafydd daugiau gyvenime nesikištų į jų reikalus. Bet jis vis tiek išėjo iš parko.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd vis dar nežinojo, kodėl įsivėlė į šitą reikalą, o Senkleriui pradėjus keistai viskam pritarti situacija tapo dar keblesnė. Ko gero, vyresnis žmogus nori greičiau nusikratyti įkyraus prielipos. Kai pagalvoji, koks žmogus iš viso bendrautų su neaiškiu vyruku, kuris gatvėje (ar parke, bet tai nesvarbu) pradeda aiškinti, kaip reikia spręsti santykius su šeima? Velsietis vis dar negalėjo patikėti, kad iš tiesų tai padarė. Negi tas susitikimas Kiauliasodyje buvo toks svarbus? Ar jį taip sukrėtė Alano panašumas į patį jaunystėje? Norėjosi atsiprašyti ir keliauti sau.
- Taip, žinau, kad Alaną paveikė išsiskyrimas su mergina, - sumurmėjo išgirdęs klausimą. Šis faktas gerokai nustebino - atrodė, kad Senkleris nenori jo čia matyti, o vis tiek tęsia bendravimą. Tad gal šis pokalbis dar užtruks? Kadangi dabar buvo darbo laikas, Dafydd visai neprieštaravo leisti jį čia, parke. Tik ar būtina šnekėtis tokiomis sudėtingomis temomis? Tiesą sakant, norėjosi, kad čia būtų ne Aurio dėdė, o pats draugas. Viskas būtų žymiai paprasčiau. Ir smagiau. Galbūt papasakotų jam apie pasikeitusį Alaną.
Tiesa, netrukus vaikinuko tėvas labai jau staiga nutarė atsisveikinti. Žinoma, tokia pokalbio baigtis neturėjo stebinti, bet kurį laiką bandžius šnekėtis staiga išnykti buvo mažų mažiausiai keista. Gal Dafydd palietė kažkokią temą, kurios liesti nederėjo? Peržengė mandagumo ribas? Pradėjo mąstyti, ką galėjo padaryti ne taip. Nė nepastebėjo, kaip vyresnis žmogus nuėjo ir dingo iš akiračio. Tą suprato tik tada, kai priėjęs išvadą, kad pats klaidos neatkapstys, norėjo to pasiteirauti Senklerio. Jo nebebuvo, taigi Dafydd tik gūžtelėjo pečiais. Buvo smalsu, ar šis keistas susitikimas ką nors pakeis, bet nutarė pasistengti apie tai negalvoti. Geriau grįžti į darbą, kažkaip prastumti likusį laiką ir keliauti namo.
Taigi velsietis neskubėdamas paliko Londono parką ir nužingsniavo Skersinio skersgatvio link.

[Dori Mendel]

Buvo pirma valanda popiet. Mergaičių pietų miego metas. Pats mėgstamiausias Mendel laikas. Ji galėdavo išeiti su mergaitėmis iš dvaro, o juk jos šiuo metu miegodavo, tad tai būdavo metas, skirtas pabūti vienai. Šiaip jau niekada nemėgusi vienatvės mergina pradėjo ją vertinti. Dvare buvo tiek veiksmo ir kontrolės, ji jautėsi tarsi pati būtų mažas vaikas. Aišku, Alano tėvai rūpinosi jaunosios šeimos labui, bet tai užknisdavo dvidešimtmetę.
Dori jau buvo pasiruošusi tapti užmaršintoja, bet kol kas delsė tai padaryti. Lyg kažko bijojo, o gal tiesiog tingėjo? Prisidengė tuo, kad nori leisti laiką su dukromis. Visi buvo labai supratingi.
Eidama parko takeliais ji mąstė apie tai, kiek daug prisiminimų turi šiame parke. Kaip dar būdama visai mažutė leisdavo laiką čia net naktimis. Dabar tikrai neišdrįstų, o dar būdavo viena!
Mergina pėdino pro vaikų žaidimų aikštelę stumdama didelį dvivietį vežimą. Mintys nuklydo į dvyliktuosius gyvenimo metus, ji galvojo apie Mendel šeimyną.

[Eliotas Llewellyn]

Eliotas tiek zyzė, kad nori į Londoną, kad tėčiui teko nusileisti. Suprantama, su jais vyko ir Oliveris, kuris dabar atrodė visai kitoks. Šaunus brolis, su kuriuo smagu leisti laiką. Žinoma, kartais kiek nuobodokas ir pernelyg ramus, tačiau visai ne toks kvailys, kokiu Eliotas laikė dvynį dar visai neseniai.
Taigi galų gale trijulė buvo tame legendomis apipintame mieste. Jis dešimtmetį vis dar žavėjo, tad dabar berniukas lakstė aplinkui ir gerokai gailėjosi, kad jie atkako į parką. Panašių vietų galima rasti ir Sautende.
- Aš noriu į Bigbeną ar oro uostą! - zyzė ir zyzė Eliotas, tačiau nieko nepešė. Šį kartą turės tikti parkas. Bent jau kol kas. Laimei, bent jau kamuolį pasiėmė, kurį dabar itin išdidžiai išsitraukė iš kuprinės ir numetė ant žemės.
- Eime pažaisti futbolą, Oliveri! - sušuko ir nubėgo tolyn. Netrukus pamatė, kad artėja prie kažkokios moters. Ji pasirodė matyta, tad sustojo ir visai nemandagiai įsispoksojo į ją. Net nepastebėjo vežimėlio su vaiku. Galų gale prisiminė ir išsišiepęs atsisuko į šeimos narius.
- Tėti, Oliveri! Juk čia ta bjauri moteris! Nagi ta, kur ne ledai! - patenkintas sušuko.

[Oliveris Llewellyn]

Londonas, kai Eliotas tavęs nekenčia, ir Londonas, kai brolis myli, yra dvi labai skirtingos patirtys. Pramogų parke būtų buvę visai smagu, bet tuo metu Oliveris dvynio bijojo. Labai jį mylėjo, bet bijojo būti įskaudintas, o kaip tik toks ir buvo. O štai dabar viskas visiškai kitaip. Žinoma, bendrauti vis dar buvo keista ir kartais netgi kiek nejauku, bet pagaliau pradėjo vystytis tas ryšys, koks turi sieti dvynius. Dėl to dabar berniukas jautėsi laimingas. Ir laukė Hogvartso, mat dar visai neseniai atrodė, kad mokykla bus tikras pragaras. Be brolio (tiksliau, su nekenčiančiu broliu) tai būtų nepakeliama.
Bet dabar viskas kitaip, ir Oliveris į Londoną atkeliavo visai laimingas. Žinoma, tiek nelakstė, kiek Eliotas. Iš viso nelakstė. Tiesiog ramiai ėjo šalia tėčio ir neprisidėjo prie brolio zyzimo. Jam visai tiko ir parkas. Tiesa, futbolo žaisti nenorėjo, bet bijojo būti palaikytas nevėkšla.
- Gerai, - neužtikrintai ištarė, bet Eliotas jau nurūko prie kažkokios moters. Tik priėjęs arčiau atpažino. Tik visai ji nebuvo bjauri.
- Ji mandagi ir draugiška, - išdrįso paprieštarauti broliui Oliveris ir droviai pratarė tai moteriai: - Labas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Bėgant laikui situacija neblogėjo, tad norėjosi tikėti, kad kelionė į Ameriką padėjo. Kad ne be reikalo tiek Dafydd, tiek Oliveris kankinosi ir laukė, kada mylimi žmonės grįš. Laimei, Eliotas neatrodė labai pasikeitęs - ir toliau buvo judrus, energingas ir labai smalsus. Bet dabar į šį žmogutį tilpo ir meilė broliui, o tai buvo visų smagiausia.
Galų gale teko nusileisti zyzimams ir išsivežti sūnus į Londoną. Berniukai jau turėtų žinoti čia gimę, bet jų tėvui namai buvo Sautende. Iš kur ta trauka į sostinę? Vis dėlto jie persikraustė, kai mažyliams buvo vos keli mėnesiai. Bet štai ir vėl buvo Londone. Pradžiai pasirinko parką, kuris, tiesa, Eliotui netrukus nusibos. Bet norėjosi kol kas pabūti ramiai, galbūt patogiai įsitaisius paplepėti. Tokie paplepėjimai dar aiškiau parodydavo, kokie skirtingi šie dvyniai, tačiau dabar tai nebegąsdino. Buvo kaip tik smagu, nes atrodė, kad berniukai vienas kitą puikiai papildo.
- O gal paskui išsitrauksi tą kamuolį? - paklausė, bet jau buvo per vėlu - Eliotas aiškiai nebuvo nusiteikęs ramioms veikloms. - Gerai jau gerai, bėkit.
Susimąstęs stebėjo vaikus ir ne iš karto suprato, kad jie kažką šneka. Suglumęs pažvelgė įdėmiau ir atpažino Dori. Praėjęs susitikimas baigėsi labai gėdingai, tad pasidarė nejauku. Vis dėlto mažyliai jau buvo prie jos, tad slėptis per vėlu. Neskubėdamas priėjo prie trijulės.
- Sveika, - pasisveikino. Žvilgsnis automatiškai nukrypo prie vežimėlio. Kaži ar ji vyresnė už jį patį, koks buvo, kai susilaukė šitų dviejų berniukų? Istorijos pradžia buvo neeilinė, tačiau prisiminti labai gera. Dėl to nepuolė teisti ar klausinėti. Tik žvilgsniu parodė į vežimėlį ir nelabai užtikrintai ištarė:
- Turbūt reikia pasveikinti, ar ne?

[Dori Mendel]

Dori mintis pertraukė vaiko šaukimas. Tik reikėjo kelių akimirkų suvokti, jog kalba ėjo apie pačią tamsiaplaukę. Dafydd ir jo sūnus mergina kuo puikiausiai prisiminė. Atrodė, jog tas susitikimas ginklų parduotuvėje vyko vakar. Ji net galėtų pasakyti, kokius ledus kavinėje tą kartą jie visi valgė.
Keista, tačiau ir Eliotas Mendel prisiminė. Ar psichopatai neužmiršta žmonių, su kuriais buvo susitikę vos kartą ir jie jiems nepatiko? Mergina suprunkštė. Ta, kur ne ledai.
- Ačiū, Oliveri, - nusišypsojo jam Dori, o Eliotą ignoravo. - Labas.
Pasirodo ir Oliveris ją prisiminė. Laimei, pastarasis buvo gyvas ir atrodė sveikas. Ir, regis, Eliotas augo vis dar su šeima, o ne buvo ištremtas į kokį nors vaikų Azkabaną, jeigu toks egzistuotų.
- Kaip gyveni? - paklausė Oliverio.
Netrukus atėjo ir Dafydd. Buvo visai malonu matyti šį žmogų. Ar ji pažinojo Dafydd? Sunku buvo pasakyti. Greičiausiai, kad ne. Dabar jį matė trečią kartą gyvenime, o šiaip neturėjo su juo jokių ryšių. Bet kažkodėl norėjosi jį pavadinti draugu.
- Labas, - pasisveikino ir su juo. - Hmm. Turbūt nereikia, - veide šmėstelėjo blogos emocijos.
Ne, nebuvo taip, kad Dori nemyli dukrų. Ji jas mylėjo. Ar geriau, kad jos nebūtų gimusios? Dabar jau Mendel negalėtų taip pasakyti. Atrodė, kad geriausia būtų buvę, jeigu ji tiesiog nebūtų pastojusi. Ir nežinotų, koks jausmas turėti šias dvi mergaites. Tuomet apie vaikus ji išvis niekada nepagalvotų. Bet galbūt, jeigu ne jos, jos ir Alano keliai niekada nebebūtų susikirtę...

[Eliotas Llewellyn]

Aišku, tėtis nenorėjo, kad jie iš karto pultų žaisti futbolą. Bėda ta, kad ramiai vaikščioti buvo pernelyg neįdomu - dešimtmetis tiesiog tryško energija.
- Ne, man kamuolio reikia dabar! - pareiškė jis. Jeigu negalės pažaisti, ko tada iš viso čia važiavo? Juk ne tam vertė tėtį vykti į Londoną, kad dabar ramiai vaikščiotų.
Oliveris gal ir galvojo, kad ta moteris draugiška, tačiau Eliotas nuomonės keisti neketino. Tuo labiau, kad ji šnekėjosi tik su broliu. Anksčiau tai siaubingai erzino, o dabar nepatiko tik tai, kad yra ignoruojamas. Brolio nebekaltino - bjauriai elgiasi ne jis, o ta suaugusi moteriškė.
- Labas! - garsiai pasakė, kai moteris pasisveikino tik su Oliveriu. Atsisuko į tėtį. - Sakau, kad ji nemandagi!
Tik išgirdęs kažkokį sveikinimą pažvelgė į daiktą, kuris stovėjo prie moters. Jame, regis, buvo du vaikai. Tai buvo visai įdomu - galbūt tai dvynukai? Tokie, kaip ir jis su Oliveriu?
- Ar tu turi vaikų? - drąsiai ir neslėpdamas nuostabos paklausė ir pasilenkė arčiau vežimėlio. Tie vaikai buvo mažesni net už Ezrą. Toks mažas jis tikrai niekada nebuvo. Nepaisant to, paspoksoti visada įdomu.

[Oliveris Llewellyn]

Kad ir kaip nesmagu tai pripažinti, Eliotas kartais per daug zyzia. Kam jam tas kamuolys, jeigu galima ir tiesiog pasivaikščioti? Be to, čia gali būti daug žmonių, kuriems futbolas nė nepatinka. Nenorėdamas patraukti bereikalingo dėmesio Oliveris nieko nesakė. Tiesa, kai sutiko moterį, sutrukdžiusią žaisti futbolą, visai apsidžiaugė. Tik nelabai patiko tai, kad ji aiškiai nekalbėjo su Eliotu. O juk jis dabar geras, tik vis dar baisu, kad gali ir vėl supykti.
- Aš vis dar nemoku piešti akių, - liūdnokai ištarė moteriai berniukas. Taip, tai buvo didelė problema, ir ji dabar buvo pati svarbiausia. Ne, ne pati svarbiausia - dar labiau rūpėjo tai, kad Eliotas bet kada gali pasikeisti ir vėl tapti piktas. To Oliveris norėjo mažiausiai.
Vežimėlyje esantys vaikai nustebino, tačiau garsiai to išreikšti jis neišdrįso. Priėjo prie tėčio ir paėmė jį už rankos. Atrodė, kad moteris gali supykti ant Elioto už tai, kad jis taip įžūliai klausinėja. O tada brolis gali ir įsižeisti. Ar nepuls kaltinti jo?
- Ar ten dvynukai? - tylutėliai paklausė tėčio, tačiau tikėjosi, kad nei moteris, nei brolis to klausimo neišgirs. Nors dabar su dvyniu sutarė žymiai geriau, pats artimiausias pasaulyje vis tiek liko tėtis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Viena vertus, Elioto užsispyrimas džiugino. Jis tarsi parodė, kad berniukas geba siekti savo tikslo, o tai leis jam patirti ir pamatyti labai daug. Kita vertus, toks zyzimas dešimties metų vaikui jau nelabai tiko. Kas bus Hogvartse? Ar jis ir ten zys tol, kol gaus viską, ko nori? Deja, profesoriai gali būti ne tokie geranoriški, koks yra dvynių tėvas. Tiesą sakant, jeigu Eliotas įjungs savo zyzimo taktiką per Aurio pamokas, tai gali būti labai įdomu.
Bet iki to laiko dar visi metai, o dabar reikėjo bendrauti. Deja, reikėjo bendrauti, nes Dafydd mielai būtų likęs tik su savo mažyliais. Vis dėlto jie pribėgo prie Dori, tad nieko nesakyti būtų pernelyg nemandagu.
Merginos pasakymas, kad sveikinti nereikia, šiek tiek nustebino. Čia akivaizdžiai buvo kažkokių neigiamų emocijų, tad velsietis nekamantinėjo. Ne jo tai reikalas, tuo labiau, kad Dori beveik nepažįsta. Susitiko kelis kartus, o pirmąjį dar ir gerokai išgąsdino. Atrodė, kad tai buvo prieš milijoną metų, nors, tiesą sakant, tas susitikimas įvyko jau po netekties. Šis įvykis tarsi skėlė gyvenimą į dvi dalis, ir Dori priklausė tik antrajai.
- Jiems labai įdomu pamatyti kitus dvynius, - tarsi teisindamas nelabai mandagų Elioto elgesį pratarė Dafydd ir atsisukęs į sūnų pridūrė: - Nereikėtų taip nemandagiai klausti.
Paėmė Oliverio ranką ir nusišypsojo jam. Buvo šiek tiek neramu, kad jis toks įsibailinęs: praėjusį kartą bendrauti su Dori sekėsi visai neblogai. Ar vėl sukilo baimė, kad brolis tyčiosis? Galbūt, tik kaip tai įveikti?
- Dabar gyveni Londone? - paklausė merginos labiausiai tam, kad nereikėtų kvailai tylėti. Buvo neramu, kad Oliveris taip ir neatsipalaiduos, o Dori ir toliau galvos, kad Eliotas yra kažkoks pabaisa. Taip toli gražu nebuvo, tik mylintis tėvas neįsivaizdavo, kaip reikėtų tai įrodyti.

[Dori Mendel]

- Labas, - atsakė Eliotui. - Na, nemaniau, kad norėsi kalbėtis su bjauria moterimi, - kilstelėjo antakį, o lūpose sužaidė šypnis.
Moteris. Kaip keista buvo girdėti, jog kažkas Dori vadina moterimi. Ji visada juk taip norėjo suaugti. Taip norėjo. O dabar mielai būtų mergaite ar panele. Deja, ji buvo moteris. Jauna moteris su dviem vaikais.
- Taip, turiu. Irgi du, tik ne dvynukai kaip tu su Oliveriu, o dvynukės. Mergaitės. Ir tikiuosi, kad nei viena nebus tokia bloga kaip tu, - paskutinį sakinį pasakė tik sau mintyse. - Nieko tokio, - ir vėl kalbėjosi su Oliveriu. - Išmoksi. Man būtų įdomu pamatyti tavo piešinius, - ji nusišypsojo. Prisiminė Oliverį ginklų parduotuvėje minint, kad jam patinka piešti, tačiau plačiau jie apie tai nesikalbėjo.
Tamsiaplaukė pagalvojo apie Alaną. Ir širdyje pasidarė taip gera ir ramu. Nes ant sienos kambaryje kabėjo Dori ir dukrų piešinys. Ir šį kartą susitikus su Dafydd ašaros nesitvenkė pagalvojus apie Alaną. O kaip tik ji nusišypsojo apie jį pagalvojusi.
Oliveris kažko paklausė Dafydd, tačiau Mendel negirdėjo, ko, tačiau įtarė, jog apie vaikus.
- Viskas gerai, - atsakė ji Dafydd. - Suprantu, jog jiems smalsu. Tiesą pasakius, man dabar ir pačiai įdomu pamatyti kitus dvynius, - nusijuokė ir nužvelgė abu berniukus.
Tai, kad kartais pasidarydavo baisu, jog Amelija elgsis panašiai kaip Eliotas, mergina nutarė nutylėti.
- Eee... taip. Dabar gyvenu Senklerių dvare, - atsakė galvodama, jog Dafydd, būdamas burtininku ir dirbdamas Gringotse, turėtų žinoti šitą pavardę. - O kaip sekasi jūsų šeimynai? - pasiteiravo.
Ir vos susilaikė nepaklaususi, kiek dar vaikų Dafydd spėjo prigaminti per tuos dvejus metus. Ką ten žinai, gal gimė kokie trynukai.

[Eliotas Llewellyn]

Pagaliau toji moteriškė nustojo jį ignoruoti, tad berniukas plačiai išsišiepė. Jos nepamėgs, bet bent jau bus galima paplepėti. Ir galbūt pažaisti futbolą. Moterys, tiesa, jo nežaidžia, net ir mama. Taigi žais tik su broliu ir tėčiu. O ji galės eiti sau.
- Man patinka kalbėtis! - patenkintas pranešė ir mintyse pridūrė: Tik ne su tavimi. Paėmęs kamuolį į ranką dairėsi, kur būtų patogiausia pažaisti futbolą. Išsirinko tinkamą vietelę ir jau ruošėsi eiti ten, tačiau šį planą nutraukė moteris žodžiai.
- Dvynukės? Mergaitės? - apstulbęs pakartojo jis, tarsi toks reiškinys būtų kažkoks stebuklas. - O galima palaikyti?
Klausimas buvo skirtas tėčiui. Moteriškė tikrai neleis, bet štai tėtis... Tai jau visai kitas reikalas, ir dešimtmetis su nekantrumu laukė, kada galės paimti tą neįmanomo mažumo daiktą. Na, ne daiktą, bet kad tai žmogus, Eliotas atsisakė tikėti.
- Jis puikiai piešia! - kalbai pakrypus prie dailės pareiškė berniukas. - Ir neklausyk, kai sako, kad nemoka. Jo piešiniai nuostabūs!
Ypač Eliotui patiko piešinys, kuriame buvo pavaizduoti jie abu. Tuo metu brolio nekentė, tačiau grįžęs iš Amerikos dar kartą pažiūrėjo ir pamatė darbą visai kitomis akimis.
- Privalai parodyti tą piešinį, kur esame mes! - entuziastingai ištarė broliui. Nepaisė to, kad tėtis ir moteriškė kažką šneka. Norėjo, kad ji pamatytų, koks jo dvynys yra talentingas. Tėtis būtinai pasitelks magiją, kad tas piešinys atsidurtų čia.

[Oliveris Llewellyn]

Kodėl ta draugiška moteris sako, kad yra bjauri? Tai gerokai trikdė. Paprastai kas nors, dažniausiai Eliotas, sakydavo, kad bjaurus yra jis, Oliveris. Dėl to berniukas jautėsi sutrikęs. Į Elioto žodžius, kad jis mėgsta kalbėti, tik sulinksėjo. Jeigu tai darys brolis, gal pačiam pavyks tylėti. Tai buvo tiesiog nuostabus planas.
- O mergaitės būna dvynukės? - nustebęs įsidrąsino paklausti. Nei Miriam, nei Hannah neturėjo dvynės, tad kažkas čia buvo ne taip, bet daugiau aiškintis tylus berniukas nesiryžo. Tylėjo, o broliui pradėjus girti jo piešinius tirštai išraudo.
- Aš nemoku piešti, o akys būna tiesiog baisios, - paprieštaravo Eliotui. O to išgirdo apie tą piešinį, kurio gėdijosi labiausiai.
- Ne. To piešinio tikrai nerodysiu, - persigandęs atsakė ir pažvelgė į tėtį. Žinojo, kad norėdamas jis tą piešinį atgabens čia per sekundę, bet labai to nenorėjo. Netgi ne nenorėjo. Vien apie tai pagalvojus apėmė panika.
- Tik nerodyk to piešinio, tėti! - sušuko išsigandęs berniukas. Apsivijo tėtį rankomis taip maldaudamas neįstumti jo į tokią gėdingą situaciją. - Nerodyk, - gerokai tyliau ištarė. - Labai prašau, tėti...
Oliveris beveik verkė. Taip išsigando, kad nė nesusimąstė, kodėl brolis užsiminė apie tą piešinį. Jeigu norėjo įžeisti ir įskaudinti, sėkmingai tą padarė, nors Oliveris apie tai nė nepagalvojo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kol kas viskas sekėsi neblogai. Na, pats susitikimas jau buvo tam tikra nesėkmė, nes norėjosi pabūti vienam su savo mažyliais. Bendrauti Dafydd neturėjo entuziazmo, bet tiesiog negalėjo nueiti. Ypač dabar, kai Eliotas visai kitaip bendrauja su broliu. Dori privalo suprasti ir pamatyti, koks šis mažylis yra šaunus ir geras.
- O kodėl jūs taip stebitės, kad mergaitės? - savo ruožtu sutriko berniukų tėvas. Pats nepažinojo daugiau jokių dvynių, bet į galvą nebūtų atėję, kad jo berniukus šitaip nustebins tokia žinia. - O ar gali palaikyti, aš tau nepasakysiu. Šito turi klausti Dori. Aš žinau, kad moki laikyti jaunesnius broliukus ir sesutes, bet tos mergaitės yra visai mažos. Kokie jų vardai?
Klausimas buvo skirtas Dori. Dar vienas mandagumo gestas, ir, tiesą sakant, toks savotiškas apsimetinėjimas pradėjo šiek tiek erzinti. Bet mažyliai bendravo, ir atrodė, kad abiems yra smagu.
- Na taip, Oliveris tikrai labai savikritiškai vertina savo piešinius, - pritarė Eliotui Dafydd, tačiau mažojo dailininko reakcija vėl išgąsdino. Apkabino jį, tačiau mintyse klausinėjo save, kodėl jis reagavo taip jautriai. Negali būti, kad Eliotas turi tą piešinį čia. O Oliveris turėtų suprasti, kad jeigu jis nenori, tėvas darbo niekam nerodys.
- Žinoma, nerodysiu. Tai yra tavo piešinys, todėl jeigu tu nenori, kad jį kas pamatytų, taip ir bus. Bet gal turi kokį piešinį, kurį norėtum parodyti? - tyliai kalbėjo su sūnumi, bet netrukus teko grįžti prie Dori. Jos trumpas paaiškinimas tarsi sudėliojo viską į savo vietas. Tiksliau, galų gale įrodė, kad iš tiesų ji yra susijusi su Alanu. Bet apie tai nieko nesakė. Nežinojo, ar Dori žino, kad jis bendrauja su Auriu ir yra šiek tiek pažįstamas su jo pusbroliu. Be to, iš galvos niekaip neišėjo tai, kad jos nereikia sveikinti su vaikais.
- Mes... Nieko labai naujo, - gūžtelėjo pečiais. Dori nebuvo gera draugė. Tiksliau, iš viso nebuvo draugė, tad jai kažką labai pasakoti nebuvo nei noro, nei prasmės. Turbūt reikėjo dar ką nors pasakyti, bet čia Dafydd bendravimo įgūdžiai ir baigėsi, tad jis taip ir liko stovėti su Oliveriu glėbyje ir tylėti.

[Dori Mendel]

Dori nusijuokė, kai abu berniukai nustebo, jog yra dvynių mergaičių.
- Taip, būna ir mergaičių dvynukių, - patikino. - Ne, - griežtai atsakė Eliotui dėl jų paėmimo ant rankų.
To dar betrūko, jog ji duotų savo dukras laikyti vaikams. Ir, juolab, tokiam vaikui kaip Eliotas.
- Jos miega, - dabar jau švelniau pridūrė, nors tai nebuvo priežastis. - Atleisk, Dafydd, - gūžtelėjo pečiais Dori taip stengdamasi pasakyti, jog net jei mergaitės pabus, vaikams jų palaikyti nebus galima. - Arielė ir Amelija, - tvirtai suspaudė lūpas pasakiusi vardus.
Ji nenorėjo tokių vardų. Bet turėjo rinktis iš suknistos šitos raidės, mat to reikalavo kilmingieji giminaičiai Senkleriai.
Dori privertė nustebti vienas dalykas. Eliotas visai nežemino brolio. Atrodė, kad jie abu draugai. Pasidarė smalsu, kaip gi Dafydd su juo susitvarkė? Bet to klausti nebūtų buvę mandagu.
- Viskas gerai, Oliveri. Aš nežiūrėčiau į tuos piešinius, kurių tu nenorėtum, jog pamatyčiau. Žiūrėčiau į tik į tuos, kuriuos parodytum savo noru, - nusišypsojo.
Jai iš tiesų buvo visai smalsu pamatyti berniuko piešinius. Ir palyginti juos su Alano piešiniais. Nes ji matė Alano piešinių iš vaikystės. Galiausiai, ji ir užaugo žiūrėdama į jo piešinius.
Raudonplaukis nesureagavo į Senklerių pavardę, todėl pasidarė akivaizdu, jog jų nepažįsta. Na ir dar geriau. Nes jeigu pažinotų tokį kaip Augustinas... Apie save nieko nepasakė, bet ką turėtų? Juk jie iš esmės nepažįstami. Mendel šią akimirką pasijuto kažkaip nejaukiai, apsimetė, jog labai įdėmiai žiūri į savo dukras.