[Alanas Senkleris]

- Tai gerai, aš nežinau kada mes ten eisim. Aš tau parašysiu. O ką gero veiksi antradienį? - Pasidomėjo. Jau užsimąstė apie tą iškylą. Jei kažkaip pavyktų nusikratyti tų vaikų. Na taip juos užimti, kad jie galėtų pabūti dviese. Bet gi po galais, darbo tai norėjai pats. Niekas nekišo per prievartą. Bet vis tiek turėtų būti smagu paiškylauti. Nuskendęs savo mintyse kaip visada nieko nematė aplink tik tai, ką įsivaizdavo. Negirdėjo net tylaus pokštelėjimo, kuris atsiranda kam nors atvykus oru. Jie abu buvo atokioje parko dalyje. O Juzefas su Auriu kažkur toli. Alanas išgirdo žmogaus balsą kreipiantis į jį ir  nustebo.
- Ką? - paklausė. Ir tada pašiurpo. Nes šalia stovėjo Grėtė.
- Sakau labutis Alanai, kaip gražiai judu atrodote. - Ji nusišypsojo. Alanas tikėjosi, kad ji čia gal šiaip. Iš kur galėjo žinoti, kad jie abu čia su Dori? Atsirasti kaip tik šioje vietoje? Ji matyt šiaip. Bandė save įtikinti, nors žinojo, kad tai netiesa. Bet kaip ji čia atsirado? Iš kur sužinojo?
- Kas tau? Liežuvį prarijai?
- Ne. O tu čia iš kur? Labai kvaila keliauti oru tokioje žiobarų pilnoje vietoje. - Atrėžė jai. Reikia kažkaip pabėgti. O gal ji tikrai čia šiaip atvyko? Gal ji tik... Taip žinoma, ji iškylauja žiobarų parke. Žinoma.
- Na, paplepėjom, tai mes jau kaip ir eisime.
- Aš palydėsiu. - Pasakė ji ir vėl nusišypsojo.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas jautėsi šiek tiek pasimetęs, mat nei nebūtų pagalvojęs, jog Senklerio rankos yra tokios švarios. Aišku, pats Juzefas niekada nėra žudęs žiobarišku būdu, tačiau kelis kartus teko pašalinti porą asmenų su žaliu žaibu. Be to, juk žiemą jis gynėsi nuo užpuolikų ir taip pat nužudė. Jeigu nebūtų to padaręs, tikriausiai bankininkas Dafydd jau nebevaikščiotų ant šitos žemės. Tiesa, mėlynakis galėjo rinktis kokius nors kitus kerus, tačiau tie tipai nebuvo nusiteikę žaidimams.
Žinoma, Levinsas neketino įrodinėti Auriui, jog žudyti yra gerai. Tai tiesiog jį nustebino, nes pagaminęs draugeliui tokių parametrų siekėjus nesitikėjo, jog šis nėra niekam atėmęs gyvybės. Į klausimą plikis taip ir neatsakė. Tik gūžtelėjo pečiais ir toliau klausėsi draugo.
Pažiūrėjęs kažkur į tolį Juzefas pamatė Dori ir Alaną, kuriuos, regis, kažkas užkalbino. Jie buvo toli, medžių apsuptyje.
- Ei, - tarė Auriui. - Su kuo ten šnekasi vaikai?

[Dori Mendel]

- Ee... Na... Antradienį su tokia mergina gaminsim papuošalus, - pamelavo. - Ji ten turi visokių karoliukų ir panašiai, - skiedė. - Žinai, niekada negalvojau, kad teks gyventi tarp žiobarų, - dabar jau kalbėjo nuoširdžiai. - Jaučiuosi kaip kokia nevertėlė Hogvartse, - nusijuokė. - Džiaukis, kad tavo dėka nebėra taip, jog nebekenčiu jų, - vos vos šyptelėjo. - Nors ir nemėgstu, bet nebėra neapykantos, o kai kurios žiobarės mergaitės išties šaunios.
Žinoma, Alanui jos tikrai neatrodytų šaunios. Ypač tos, kurios eina vogti papuošalų. Tačiau raudonplaukiui nebūtina to žinoti.
Dori jau galvojo, kad galbūt reikėtų Alaną apsikabinti. Juk jis ją paėmė už rankos, ar ne? Dabar merginos laikas parodyti iniciatyvą. Tačiau nespėjus to padaryti prieš nosį išdygo Grėtė. Mendel automatiškai sugniaužė kišenėje esančią burtų lazdelę. Žinoma, dabar iki pat pilnametystės jos panaudojimas tikriausiai reikštų atsisveikinimą su magijos pasauliu, bet juk čia - Grėtė! Nežinia, ką ji gali padaryti...
- Sveika, baidykle, aišku, kad gražiai atrodome. Tik tu šlaistaisi viena arba su broliu, - pašaipiai rėžė Dori. Balsas skambėjo tvirtai, baimę, regis, pavyko nuslėpti. - Mums tokios kvaišos palydos nereikia, - Dori ir vėl paėmė Alaną už rankos, nes buvo paleidusi, ir pradėjo eiti Juzefo ir Aurio link iš to medžių tankumyno. Pasidarė truputį ramiau, nes pamatė, kad Juzefas juos mato. Tikėjosi, kad vyrukai spės prisistatyti anksčiau, negu Grėtė padarys draugams ką nors bloga. Guodė tai, kad čia apstu žiobarų, bet buvo baisu, kad ji negriebtų paauglių už rankos ir nepersikeltų oru į kokius Dolohovų kankinimo požemius.

[Auris Senkleris]

Kai pamatė tą prakeiktą Dolohov besitrinančią prie vaikų tiesiog pasiuto. Visi tie skiedalai, kuriuos kalbėjo daugmaž prieš minutę nušvilpė kažkur į šio parko tvenkinio dugną. Reikėjo panaudoti siekėjus. Piktai pagalvojo Dumdamas ten. Jis bėgo, o rankose jau atsirado burtų lazdelė.
- Incarceroestro. - Sumurmėjo. Iš lazdelės išlėkė kažkas panašaus į tinklą ir nušvilpė link Grėtės. O ji nematė atlekiančios grėsmės, nes kaip tik piktai dėbsojo į Dori ir kažką jai aiškino. Auris neklausė ką. Tinklas pasiekė tikslą ir tvirtai supainiojo moterį, ji suklupo, ėmė rangytis ir kaip pamišusi bandė nuplėšti tą tinklą. Tai nebuvo paprastos gijos, jos kėlė skausmą. Kuo ji labiau draskėsi, tuo labiau jis rėžėsi į odą. Prilipo visur, kliuvo net veidui.
- Kaip tu drįsti... - Ji net žodžių pritrūko dėl skausmo ir pykčio.
- Kas? Nepatinka, kad naudoju tavo pačios sukurtus kerus Pussesere? - Auris jau buvo čia pat.
- Kur kiti? - Piktai paklausė. O ji tylėjo. Ir Auris ją pažinodamas žinojo, kad ilgai tektų taip su ja terliotis, kad nieko ji nesakys.
- Juzefai, ar tu gali pargabenti juos oru namo? - Paklausė kalbėdamas apie Alaną ir Dori.
- Mes su pussesere keliausim kitur, reikia pasikalbėti. Seniai besimatėm ar ne?
- Tu lavonas Auri. - Iškošė ji. - Seniai turėjai pūti po žeme. Aš tau pasakysiu vieną dalyką, kad čia taip neišsidirbinėtum. - Ji nustojo draskyti gijas. Raukėsi, bet puikiai tvardėsi. Sustingo, matyt  žinojo, kad nurimus bus lengviau.
- Kol tu žaidi mokytoją, kol visur bastaisi, žinau, kad ramiai nesėdi. Galėjome šimtą kartų tave sučiupti. - Tas žinoma buvo tiesa. Auris stebėjosi tokiu ramiu savo gyvenimu.
- Kažkas tave saugo Auri. Kažkas dangsto kerais, kurie neleidžia mums žinoti kur tu esi. Gina nuo visų paieškos kerų. Bet pagaliau pavyko tą apsaugą sugriauti. - Saugo? Tai buvo keista. Kas galėjo jį ginti? Jis žinoma ir pats apkerėjo save visais žinomais apsaugos kerais. Bet vis tiek stebėjosi, kad tokie kerėtojai, kaip Dolohovai ar jiems dirbantys žmonės vis nesirodo akyse.

[Alanas Senkleris]

Keista. Dori darys papuošalus. Nuo kada jai tokios veiklos pradėjo patikti? Stebėjosi.
- Visai neblogą kompaniją regis susiradai. - Pasakė.
- Ne mano dėka. Tu pati nusprendi kas tau patinka ir kas ne. Išaugai ir viskas.
Taigi pasirodžius Grėtei Dori ėmė įžūliai kalbėti. Alanas Sugebėjo nusijuokti, jai pasakius, kad Grėtė bastosi tik su broliu.
- Įdomu kas iš tavęs bus, kai tokia jauna vartoji nedovanotinus kerus ir nemoki valdyti liežuvio. Reikėtų... - Ką reikėtų ji taip ir nepasakė. Nes ją apvijo tinklas ir Alanas matė kaip jai skauda. Tai buvo labai dvejopas vaizdas. Jam labai, tūkstantį kartų labai nepatiko šitoks Aurio vaidmuo, kurį dabar rodė. Jam viskas nepatiko, kas čia dėjosi. Bet jis ir suprato, kad reikia gintis. Tą dieną norėjo, kad jo gyvenime neliktų magijos. Norėjo tapti žiobaru. Gyventi ramiame pasaulyje, be viso šito.
- Aš niekur nekeliausiu jokiu oru. - Prakalbo. Nors žinojo, kad elgiasi kaip užsispyręs vaikas.
- Auri, prašau, keliaujam visi iš čia gerai? Palik ją ir keliaujam. Prašau. - Kol nevėlu, kol dar kas nors neprisistatė. Kol Auris ar Juzefas neiškrėtė kažko baisaus. Šios mintys panašėjo į maldą, tik neaišku kam skirtą. Likimui gal.

[Dori Mendel]

Ne, neišaugau, mintyse pagalvojo Dori. Alanas daro mane geresne. Jeigu ne jis, būčiau visiška bjaurybė, galvoje užbaigė mintį. Iš tikrųjų. Tamsiaplaukė dažnai pagalvodavo, kad jeigu ne Alanas, ji elgtųsi tikrai negarbingai ir šlykščiai. Jau ir dabar yra dalykų, kuriuos ji nuo raudonplaukio slėpė. Pavyzdžiui, kad praktikavosi nužudymo užkeikimą su vorais. Kad netyčia nudėjo savo peliuką Maksą. Šį dalyką ji slėpė nuo visų. Sakė, kad žiurkiukas pabėgo. O dabar dar eis vogti... Henrieta, Meg, Deoiridh, Zoey ir kitos draugės gal kartais taip pat šiek tiek pažadindavo Mendel sąžinės balsą, tačiau vis dėlto labiausiai tai pavyksta padaryti Alanui. Jeigu paauglė su juo nebendrautų, greičiausiai lygiuotųsi į Erką, su kuria nesiliautų atlikinėti klastuoliškų darbelių.
Tačiau mąstyti apie sąžinę nebuvo kada, nes bet kurią akimirką Grėtė galėjo draugus nuskriausti. Bet jai nepavyko, nes iškart prisistatė Auris, kuris kažkokiu tinklu supančiojo tą moterį. Matėsi, kad jai skaudėjo ir Dori akys sužibo. Ji norėjo, kad jai skaudėtų. Nes ji buvo Alano ir Aurio priešė.
- Mes tikrai niekur iš čia neisime! - sušuko, kai Auris paprašė Juzefo pargabenti juos namo. - Ką mums padarys šita viena, supančiota senmergė? - kilstelėjo antakį.
Ir lygiai tą pačią akimirką Dori pajuto, kad kažkas ją suėmė už kaklo. Nestipriai, bet dabar tamsiaplaukė suprato, kad privalo nejudėti.
- Nagi, Senkleri, tai ar suradai mieląją Dori mamelę? - pasigirdo balsas, kurį keturiolikmetė pažino.
Tai buvo tas pats žmogus, kuris derėjosi su Auriu tame apleistame name. Dori apsidairė. Net pakėlė galvą pažiūrėti, kaip atrodo tas, kuris ją laiko. Vos pažiūrėjus į jį jis pasakė, kad Dori nespurdėtų, jei nenori mirti.
Šį kartą žmonės buvo ne trys, o du. Du galbūt Juzefo amžiaus vyrai. Dabar jau be kaukių. O Grėtė... Nejaugi jie išvien, mintyse pagalvojo paauglė.

[Juzefas Levinsas]

Kai Auris paleido kerus į moterį, su kuria kalbėjosi vaikai, Juzefas iškart suprato, jog tai - kažkokia draugelio priešė. Priėjęs arčiau jis pamatė Grėtę, su kuria yra atlikęs porą nešvarių darbelių, be to, žinojo, kad ji Aurio pusseserė, bet šiaip jau jiedu buvo praktiškai nepažįstami.
Kol jie visi kalbėjosi, Levinsas linktelėjo į Aurio prašymą dėl paauglių pergabenimo oru. Su viena surakinta moterimi jis juk tikrai susitvarkys, o vaikai čia gali maišytis. Alanas jau atsikalbinėjo.
Tačiau prieš tai Juzefas turėjo sutvarkyti reikalus dėl žiobarų, nes keli jų pamatė, kas įvyko. Kerais atsivaręs įvykį mačiusius žiobarus šalia savęs, beplaukis pratrynė jiems atmintį.
- Salvio hexia, - po to mėlynakis panaudojo žiobarų atbaidomuosius kerus ir parke pasidarė tuščia. Niekas į burtininkus nežiūrėjo, visi nuėjo namo prisiminę turintys kažkokių reikalų.
Plikšius jau norėjo griebti už rankų vaikus, kai ir Dori ėmė atsikalbinėti, tačiau nespėjo. Į parką prisistatė dar pora burtininkų, vienas šalia pat Dori, kuris laikė ją už kaklo, o kitas tipeno įvykių sūkuryje. Laikantysis Dori prabilo apie jos mamą ir tada Levinsas suprato, jog čia tikriausiai bus tie patys, kurie vos nenužudė mergiotės per Velykų atostogas.
Tas kitas, tipenantis, paleido kerų srovę Grėtės link. Juzefas kerus atmušė.
- Ne ne, - pasakė. - Tu jos neišlaisvinsi. Tegul lieka taip, - vos vos ironiškai šyptelėjo.
Juzefas pasijuto kaip darbe. Panikos nebuvo. Tik kad šį kartą užpuolikas buvo ne jis.

[Alanas Senkleris]

Niekas neketino klausytis Alano Senklerio maldų. Viskas ėjo tik blogyn.
- Paleisk! - Sušuko, kai nepažįstamasis sučiupo Dori. Jis norėjo pulti tą žmogų, atplėšti jį, bet taip galėjo pakenkti ir Dori. Kad ir ką tada būtų daręs nespėjo, nes staiga pasirodė dar viena žmogysta ir Alanas nespėjo nei sujudėti, kai jį surišo toks pat tinklas kaip ir Grėtę.
Dabar jis galėjo išgyventi tai, ką ir Grėtė. Skaudėjo. Vaikinukas nepajuto, kaip sušuko iš skausmo.
- Sveiki. - Pasisveikino Simonas. Kuris jį ir surakino.
- Gali nevargti. - pasakė tam, kuris mėgino išlaisvinti Jo seserį. - Šias gijas gali nuimti tik tas, kas jas uždėjo. Na Auri, paleisk Grėtę, atiduok man savo burtų lazdelę ir keliaukime. Tada paleisiu vaikėzą na. - Jis nusišypsojo. Alanas muistėsi, bet tai nepadėjo ir jis sustingo. Nenorėjo aimanuoti iš skausmo, norėjo tylėti ir neparodyti ką jaučia. Bet negalėjo.
- Juzefai ir tu čia? Bet tu ir praktiškas žmogus. Gerai, kad išvalei parką nuo visokių šiukšlių. Ministerijai bus mažiau reikalų. Aš tau patariu eiti iš čia. Ar tau reikia problemų? Dabar turi tokį pastovų gyvenimą, savo darbą. Tai ir daryk tai nesikišdamas į šį reikalą.

[Auris Senkleris]

Auris galvojo apie tai, ką išgirdo iš Grėtės. Girdėjo ką jam sako Alanas, buvo linkęs net sutikti, bėgti ir tiek. Kad tik jaunėlis nepakliūtų į pavojus. Jis galėjo ir vėliau su Grėte susidoroti. Teks. Auris suprato, kad neturi išeities iš šios padėties.
- Gal ir radau. - Atsakė. O mintyse ištarė užvaldymo kerų burtažodį, nukreiptą į tą Dori laikantį tipą.
- Paleisk Dori ir dink iš čia. - Pasakė jam. Nežinojo žinoma ar jis paklus, bet vylėsi, kad taip.
Tik labai greitai pamiršo viską aplinkui, kai į sceną įžengė Simonas.
Dabar Auris pasijuto įkliuvęs į spąstus. Kurie užsitrenkė. Sučiupo jį galutinai. Žinojo, kad jeigu iškeliaus su Dolohovais, tai keliaus paskutinį kartą. Bet ar tai blogai? Staiga pagalvojo. Žemė nenustos suktis, jeigu joje manęs neliks. Girdėjo jis ir kaip Juzefą ragino išvykti. Taip būtų geriau. Galvojo. Bet tai ir baisiai liūdino. Jei Levinsas išvyks žinojo, kad tai be galo nuvils. Ir jau ėmė niršti ant savęs, kad pradėjo  juo pasitikėti ir laikyti draugu.
- Aš maniau Auri, kad padarysi bet ką dėl šio jaunuolio. - Toliau pliurpė Simonas. - Bet regis klydau ar ne? Tu neturi jokio įsipareigojimo jausmo. Bėgsi? Visada bėgi nuo savo problemų. Levicorpus. - Alanas pakibo ore, atrodė dar nykiau. Ir tai jį pažadino iš sąstingio. Iš visų tų apgailėtinų minčių, kurios sukosi jo galvoje. Minčių apie draugystes ir kitas nesąmones.
- Liberacorpus. - Nuleido pusbrolį ant žemės.
- Gerai. Nuimk tinklą ir padarysiu ko reikalauji. - Ramiai prabilo.
- Tik duok nesulaužomą priesaiką, kad bus kaip sakai, kad Paleisi Alaną, nelaikysi jo tame kvailame tinkle.
- Gerai. Man jo nereikia. Pabūsi laiduotoju? - Kreipėsi į vieną iš tų tipų, kurie persekiojo Dori motiną. Auris žinojo kaip jaunėliui skauda. Jau tuojau būsi laisvas. Galvojo.

[Dori Mendel]

Auris liepė paauglę laikančiam vyrui ją paleisti ir dingti. Dori pajuto, kad tapo laisva, tačiau dėl patiriamo šoko nesugebėjo pajudėti iš vietos. Ją laikęs asmuo pradėjo kažkur eiti. Mendel spėjo pagalvoti tik apie tai, kad vis dėlto yra visai nevykusi. Kad atsidūrusi tikrame pavojuje tiesiog puola į paniką vietoj to, jog kovotų. Ir tada vėl pajuto suvaržymą. Po akimirkos tas vyras grįžo ir toliau laikė merginą.
- Ne, net nesitikėk, Senkleri, - atrėžė vyras Auriui.
Po to atsitiko siaubingas dalykas. Iš kažkur atsirado Simonas, kuris surakino Alaną tokiomis pačiomis grandinėmis, kokiomis Auris apkerėjo Grėtę. Tą akimirką Mendel aplink nematė daugiau nieko. Akyse atsirado ašaros, kai keturiolikmetė išvydo savo draugo skausmą.
- Paleisk ją! - sušuko Auriui turėdama omeny Grėtę. - Paleisk ir tegu jis išlaisvina Alaną!
Kai Simonas pradėjo tyčiotis iš Alano kerais, Dori ašaras ėmė keisti pyktis.
- Simonai! Tu... esi... šlykštynė! - rėkė Dori. - Juk jis tavo pusbrolis!
- Nesimuistyk, mažoji Vanesėle, - Mendel pajuto, kaip tas nusikaltėlis suspaudžia jai kaklą ir pakluso.
Toliau Dori stebėjo įvykius. Buvo sunku suprasti, kas dedasi. Ji tik norėjo, kad Alanas būtų paleistas.

[Juzefas Levinsas]

Iš kažkur atsiradęs Grėtės brolis, kurio vardą plikšius buvo pamiršęs, pradėjo aiškinti Levinsui, kad jam reikėtų nesikišti.
- Neaiškink man, kur aš galiu kištis, o kur ne, - atrėžė beplaukis.
Juzefas laikė rankoje sugniaužęs burtų lazdelę. Galvojo apie tai, į kurį priešininką reikėtų paleisti kerus. Žudyti šiandien jis nesiruošė, mat ką tik apie tai kalbėjo su Senkleriu ir nebuvo tikras, ar neprarastų draugo, jeigu šis jo akyse nupiltų žmogų. Žinoma, jeigu nebus kitos išeities, teks žudyti. Tačiau dar tikrai ne dabar.
Apskritai, šią akimirką nebūtų protinga pradėti svaidytis kerais. Juzefas buvo pasiruošęs gintis, bet kol kas - ne daugiau. Mat Dolohovas laikė supančiojęs Alaną. Kol čia yra vaikų, pradėti mūšį nebūtų protinga. Todėl reikėjo elgtis labai apgalvotai.
Regis, Auris su savo pusbroliu derėjosi. Netrukus tas tipenantis vyrukas linktelėjo sutikdamas pabūti laiduotoju ir priėjo prie Aurio bei Dolohovo. Kadangi visi buvo užsiėmę savais reikalais, Juzefo akys nukrypo į Dori ir į ją laikantį vyrą. Tačiau šis spoksojo tiesiai į mėlynakį.
- Nesu toks kvailas. Nepaleisiu jos ir net nemėgink išlaisvinti. Kitaip Delegardi lauks Grėtės ir Alano likimas, - įspėjo.

[Alanas Senkleris]

Nors Alanui skaudėjo, atrodė, kad oda dega, jis sugebėjo suprasti ką dabar susirengė padaryti jo pusbrolis. Kai nukrito ant žemės buvo apėmęs toks siaubas, kokio dar tikriausiai gyvenime nebuvo patyręs.
- Nedaryk to prašau. Taigi tu mirsi. - Pasakė, balsą kraipė skausmas. Pasakė tyliai, gal niekas to net ir negirdėjo. Jam atrodė, kad gyvenimas byra į šipulius. Dori laikė tas priešiškai nusiteikęs burtininkas. O Auris keliaus su Dolohovais mirti. O jis nieko negalėjo padaryti. Tą jausmą įsimins visam gyvenimui. Ir tai pasės norą vėliau tapti auroru.
- Koks pusbrolis Dori? Apie ką mes? Apie Aurį ar Alanuką? Alanukas nėra mano pusbrolis. O jei ir būtų, man tas pats. - Džiugiai pasakė Simonas.
- Aš ir nežinojau, kad tu toks mulkis Juzefai. - Šį kartą pasakė su panieka.
- Na, bet jau viskas pabaigta. - Alanas stebėjo, kaip Auris ir Simonas susikibo už rankų. Ir prasidėjo visa ta nesąmonė.

[Auris Senkleris]

Užvaldymo kerai padėjo labai neilgam. Bet Dabar jau Auris susitelkė į kitą dalyką. Juzefas sutvarkys viską. Jei aš išvyksiu. Galvojo. Žinoma tikėjosi, kad neteks vykti su Simonu, bet jeigu... Na jeigu ir teks, tai lengva su juo nebus.
Jie susikibo už rankų. O tas tipas pasiruošė lazdelę.
- Ar prisieki, kad vos pabaigus šią priesaiką paleisi Alaną Senklerį iš tinklo?
- Prisiekiu. O tu ar prisieki, kad tada paleisi Grėtę iš tinklo?
- Taip, prisiekiu. - Jų rankas suvijo iš jo lazdelės išlėkusi gija.
- Ar prisieki Auri, kad tu keliausi su manimi ir Grėte? - Jau visai užtikrintas savo pergale pasakė Simonas.
- Taip. - Jų rankas vėl suvijo gija, persipynė su kita ir prisaika buvo baigta.
Savo belaisvius jie paleido vienu metu. Tada Simonas nusivaipė.
- Na, keliausime.
- Kur? - Džiugiai pasiteiravo Auris.
- Nejuokinga. Ką čia pradedi?
- Tu nemoki formuluoti klausimų Simai. Tu pasakei. Ar keliausi su manimi ir Grėte. Aš keliausiu. Bet tu nepasakei kada. Tu nenurodei laiko. Taigi vadinasi, kad keliausiu kada panorėsiu aišku? Kad ir tada, kai man bus aštuoniasdešimt metų ir aš turėsiu šešiolika anūkų aišku tau? Kai nusibos gyventi, tada galėsi mane nudėti. - Jo balsas vis kilo, o Simonas atrodė įniršęs.
- Aš vėl...
- Sectumsempra, Levicorpus, Incarcerous, Crucio! Tu gali su manimi kovoti, gali daryti ką nori. Bet jeigu tu kada nors gyvenime dar kartą sužalosi mano pusbrolį... - Į Simoną pasipylė kerai, jis pakibo ore. Ant jo šaukdamas Auris kraipė lazdelę, o tai kilnojo Simoną, taigi jis tai leidosi, tai kilo aukštyn. Kaip lėlė. Be to ėmė šaukti, kai Auris užkerėjo jį nukryžiavimo kerais. Dėl Grėtės nesijaudino, Toji buvo baisiai apdujusi, be jėgų. Bet ruošėsi sudoroti ir ją.
- Patinka Simai? Palauk, aš dar net nepradėjau. - Balse skambėjo įniršis. Atrodė, kad Auris pamiršo kitus žmones, kurie čia buvo.

[Juzefas Levinsas]

Auris ir Dolohovas, kurį draugas vadino Simu, sudarė nesulaužomą priesaiką ir netrukus Alanas bei Grėtė buvo išlaisvinti iš pančių. Tą pačią akimirką prasidėjo pokalbis apie Aurio išvykimą su Dolohovais. Va tada plikšiaus širdis ėmė plakti tankiau. Ką jam reikės daryti? Ar jis galėtų imti ir iškeliauti oru palikęs vaikus? Anksčiau gal ir būtų galėjęs. Dabar - nebe. Sugriebti Alaną būtų lengva, bet Dori. Tas tipas, kuris ją laikė, kaip tyčia nenuleido akių nuo Levinso.
Į tai, kad Dolohovas pavadino Juzefą mulkiu, beplaukis nereagavo. Nenorėjo užsitraukti per didelės rūstybės. Tačiau netrukus pasirodė, kad mulkis yra ne Juzefas, o pats Dolohovas, mat priversdamas pasižadėti Aurį su juo keliauti padarė vieną didelę klaidą.
Tada mėlynakio širdies ritmas pradėjo normalizuotis, o veido išraiška tapo pašaipi ir šalta, tarsi jis dabar būtų darbe, tarsi šantažuotų kokį nelaimėlį. Iš Juzefo gerklės pasigirdo patyčių kupinas juokas. Dabar niekaip nepasakytum, kad vyras turi psichinių problemų ir yra paranojikas.
- Tai kas ten sakei mulkis, Simai? - blizgindamas akimis paklausė Juzefas.
Auris, kaip sakant, pačiupo savo pusbrolį. Atrodė kaip reikiant įsiutęs. Tokio Levinsui jo dar matyti neteko. Panaudojo jis ir nukryžiavimo užkeikimą. Tiesą pasakius, tą akimirką plikšius nudžiugo, mat tai parodė, jog Auris nėra toks šventuolis, dėl ko Juzefas jau buvo išsigandęs, kai jie tik susitiko šiandien parke.
Regis, kad tas tipelis, kuris buvo laiduotoju, bandė padėti Dolohovui, tačiau nelabai pavyko. Bet vienas dalykas atsitiko ir Levinsas sureagavo greitai. Nusikaltėlis, kuris laikė Dori, kelioms akimirkoms sužiuro į veiksmą ir tapo pažeidžiamas.
- Incarcerous! - sušuko beplaukis ir tas vyras tapo surištas grandinėmis bei kabojo ore.
Tačiau kitą akimirką Levinsui reikėjo sureaguoti dar greičiau, mat tipas, kuriam nepavyko padėti Dolohovui, pabandė išlaisvinti savo draugelį. Juzefui pavyko sutrukdyti ir tada prasidėjo kova. Jis ir tas vyras puolė laidyti į vienas kitą kerus.

[Dori Mendel]

Dori verkė. Ji matė, kad Auris ir Simonas duoda vienas kitam nesulaužomą priesaiką, bet negalėjo suprasti, dėl ko. Kai pamatė, kad Alanas laisvas, jai akmuo nuo širdies nusirito ir mergina pradėjo ramintis. Deja, išlaisvinta buvo ir Grėtė, tačiau atrodė per silpna, kad iškart pultų šakotis.
Kai Mendel pradėdavo muistytis, ją laikantis vyras prispausdavo jos kaklą stipriau. Todėl tamsiaplaukė stengėsi būti rami ir dabar bandė išgirsti, ką kalbėjo Auris ir Simonas.
- Ne! - ramumos kaip nebūta, Dori vėl sukliko. - Ne, Auri! Neik su jais! Ne!
Tačiau Auris ir nėjo. Dori buvo taip sunku susigaudyti visame šitame šaršale, bet ji tik matė, kad Auris laimi prieš Simoną. Tada keturiolikmetės akys piktdžiugiškai prisimerkė. Po akimirkos mergina pajuto, jog ją gniaužusios rankos atsileido. Juzefas surakino tą bjaurybę. Tuomet pradėjo kovoti su kitu vyru, o Dori nubėgo prie Alano.
- Alanai, kaip tu? - akys ir vėl apsiašarojo, ėmė riedėti kaip pupos.
Bet netikėtai į Dori atskriejo nežinomų kerų banga. Ši spėjo pasilenkti ir jų išvengti bei pamatė, kad Grėtė gniaužia rankoje savo burtų lazdelę. Ji atrodė per silpna, kad dabar pat atsistotų, tačiau, regis, nutarė darbuotis taip, kaip išmano.
Ir tada Mendel veidas persimainė. Ji nusišluostė ašaras, o žvilgsnis pasikeitė. Iš susirūpinusio veidas tapo tarsi akmeninis. Akys žibėjo grėsmingai. Dori pati nebūtų patikėjusi tuo vaizdu, jeigu pamatytų save veidrodyje. Dar prieš kelias akimirkas ji atrodė kaip visiškai nepavojinga, čia tik besimaišanti ir isterikuojanti apsižliumbusi mergaitė, o dabar... O dabar ji ryžtingai atsistojo ir tvirtu žingsniu nuėjo prie to surakinto vyro, kuris kabojo ore. Pro juodaplaukės galvą praskriejo keli kerų pliūpsniai nuo Juzefo ir to kito tipo kovos, bet Mendel tai ignoravo. Net nesudrebėjo. Kūnas buvo pilnas adrenalino. Ji paėmė nuo žemės burtų lazdelę. Ta lazdelė buvo kabančio vyro. Tikriausiai iškrito iš rankų, kai Juzefas jį apkerėjo.
Lygiai tokiu pačiu žingsniu Mendel nuėjo prie Grėtės. Ne tik akys, veidas, bet visa visa Dori tiesiog spinduliavo neapykanta.
- Aš kai ko praeitais metais nepabaigiau, šlykštyne. Crucio!
Grėtė dar bandė atmušti kerus, bet ji ir taip jau buvo iškankinta, todėl nepavyko. Kaip ir aną, taip ir šį kartą Dori leisti kerai pataikė, tačiau dabar ir suveikė. Grėtė pradėjo klykti ir raitytis iš skausmo, o Dori žiūrėjo į ją dabar jau pasitenkinimo kupinomis akimis ir galvojo apie tai, kad po kančių būnant supančiotai jai skaudėti turėtų dar labiau.
- Galėčiau dabar tave nužudyti, - pasakė.