[Lilith Morgenstern]

  Morgenstern tyliai tipeno paskui kitus vaikų namų gyventojus nenorėdama į save atkreipti nereikalingo dėmesio. Šią kitiems vaikams, žiemos atostogų, dieną praleidus tame kalėjime Lilita tiesiog negalėjo tverti savame kailyje. Juk ji - tikrų tikriausia demonė, tad negi mirtį bei ligas simbolizuojanti asmenybė turėtų daryti tokius šlykščius ir jokiam individui nereikalingus darbus? Juodaplaukė galvojo, kad tai buvo vienas nereikalingiausių dalykų jos ilgame gyvenime. Juk ši devynmetė buvo patyrusi labai daug, žinojo neišpasakytą krūvą dalykų, tad vaikų namai jai buvo kaip vieta, kurioje galėjo nakvoti arba gauti nemokamo maisto. Tiesa, šios įstaigos darbuotojoms tai nepatiko, mat jų kvaila ir niekam nereikalinga nuomone, Lilita turėjo ir pareigų. Ši žinia mergaitę paprasčiausiai siutino.
  Dėl to ji vakarą ir naktį žadėjo praleisti už vaikų namų ribų. Nieko jai neatsitiks, niekas jos neužpuls, galės pasišokinėdama pasivaikščioti po Londono parkus, ištyrinėti dar nematytas vietoves. Tokių minčių vedama devynmetė stovėjo vidiniame, įstaigos, kurioje ji gyveno, kiemelyje ir laukė tinkamos progos ištrūkti. Lilitai pavyks, žinoma, pavyks. Juk ši mergaičiukė tai darė ne pirmą ir ne paskutinį kartą.
  Juodaplaukė apsidairė. Morgenstern pasisekė įsimaišyti į mirtingųjų grupelę, tad vaikų prižiūrėtojos į ją net neatkreipė dėmesio. O gal ir nepastebėjo, tai, tiesa, būtų buvę dar geriau, nes žemaūgė žengė porą žingsnių pirmyn, nužvelgė visą teritoriją ir padėjusi koją ant tvirto akmens, pašoko ir persisvėrė per vaikų namų teritoriją žyminčią tvorą taip, kad galvą buvo beveik prie žemės. Mergaitė nenorėdama užsimušti lengvai nukrito ant purvinos žemės, išsipurvino žieminę striukę, tačiau tai jai nuoširdžiai nerūpėjo. Lilitai svarbiau buvo tai, kad darbuotojos jos nepastebėtų, tad rudų akių savininkė greitai nubėgo už kažkokio pastato durų ir pergalingai atsikvėpė.
  Devynmetė nenorėdama gaišti ilgiau, ranka perbraukė per išpurvintas drabužių vietas, kad atrodytų tvarkingiau ir pakelta galva žingsniavo link Londono parko. Tai buvo vieta, kurioje Lilita praleisdavo dažną vakarą, čia visada būdavo laisvų suoliukų, tad mergaičiukė galėjo ir praleisti naktį čia. Tiesa, jei ją būtų pastebėję kiti žmonės tikriausiai būtų pristoję, mat jos metų vaikai taip nesielgdavo. Lilita niekaip nesugebėjo suprasti, kokiu stebuklingu būdu tiems žmonėms pasirodė, jog panelė buvo paprastas vaikas. Juk ji - nakties demonė, mirties ir ligų nešėja...
  Rudos akys pastebėjo jau pasiektą kelionės tikslą. Galbūt būtų šyptelėjusi, tačiau pagalvojo, kad tai nėra apsimoku, jeigu ją kas nors pamatys, sumanys, kad ji iš tikro yra vaikas. O tai būtų paprasčiausia tragedija, juk jai jau devyneri. Mergaitė buvo patyrusi tiek daug, kiek joks vyresnis už ją žmogus nebuvo patyręs.
  - Oooo, - šiek tiek garsiau, nei privalėjo pratęsė tą vieną balsę mergaitė, netyčia žengusi ant trapiu ledu padengtos vandens balos, kuri tuoj pat privertė Lilitos batus peršlapti. - Smagumėlis, - burbtelėjo sau ir apsidairė. Visai netoliese pastebėjo šviesos šaltinį, tad smalsumo vedama nukulniavo į tą pusę. Jos žingsnių visai nesigirdėjo, na, girdėjosi, tačiau tikrai ne mirtingiesiems, dėl to Lilita visai nesijaudino dėl kažko, kas gali nutikti.
  - Tu irgi pabėgai? - priėjusi prie kažkokios mergaitės, su pagaliuku, kuris visai neseniai švietė, šaltu tonu paklausė. - Ir kas čia? - įtartinu žvilgsniu nužvelgė pašnekovės lazdelę, visai nesupratusi to, kad pati pradėjo pokalbį ir įstrigo tokiai situacijai ilgesniam laiko tarpui.

[Dori Mendel]

Dori širdis nusirito į kulnus. Tu irgi pabėgai? Tu irgi pabėgai? Tartum aidas galvoje skambėjo ką tik ausis pasiekęs vaikiškas balsas. Pakėlusi galvą ir nutaikiusi lazdelę į atėjūnę dvylikmetė sutriko. Tai buvo mergaitė, už Dori akivaizdžiai jaunesnė. Kiek jai? Devyneri? Dešimt? Dėl Merlino barzdos, ką tokiu metu parke čia veikia vienas vaikas? O ką pati čia veiki? Pagalvojusi apie save blyškiaveidė pasijuto šiek tiek ramiau ir nuleido lazdelę, tačiau vis dar įtartinai dairėsi: o jeigu ją kažkas pasiuntė pas Dori dėl to, kad ši naudoja burtus už mokyklos ribų? Kas siųs mergaitę, kurių galų? Kad Dori nepabėgtų... Viskas buvo labai įtaru.
Atėjūnė, kiek Dori matė tamsoje, nors buvo visai vaikas, tačiau išvaizdos tartum... tartum klastuolė? Gal ji irgi mokosi Hogvartse ir yra pirmakursė? Gal ji iš Klastūnyno? Tačiau netrukus toks spėjimas pasitvirtino kaip klaidingas: mergaitė paklausė, kas per daiktas yra burtų lazdelė. Jeigu ji žiobarė, galbūt man ją nuž... Dori, ką tu galvoji! Mendel ėmė vyti panašias mintis šalin. Tada tave tikrai susektų ir būtum jauniausias žmogus, kalintis Azkabane! Dvylikmetę tą pačią akimirką suglumino tai, kad ji ėmė tramdyti savo mintis ne dėl jų bjaurumo, o dėl galimų pasėkmių. Kvėša tu kvėša, nieko tu nežudytum, nejučiom susijuokė. Bet jeigu nežudytum, kas tada lauktų? Ar kas nors sodintų nepilnametį į Azkabaną?
Dori pažiūrėjo mergaitei į akis. Kažkas viduje jai tartum sakė, kad ši tikrai nėra paprasta žiobarė. Ji ypatinga, pamanė Mendel.
- Taip, - atsakė. - Pabėgau. - Kur tavo tėvai? - paklausė. - Čia... - žvilgtelėjo į burtų lazdelę. - Čia žibintuvėlis, - pamelavo.

[Lilith Morgenstern]

  Tamsios mergaitės akys nužvelgė parką. Kažkur tolumoje, nuo vėjo, girgždėjo amžius nugyvenusios supynės, o žolė, ant kurios šiuo metu stovėjo Lilith čiužėjo jai po kojomis. Dažniausiai Morgenstern į tokius dalykus dėmesio atkreipti neprisiruošdavo, tad net pati kilstelėjo antakius iš nuostabos.
  Staiga ant devynmetės peties nusileido juodas varnas ir garsiai sukrankė. Tamsiaplaukė sudrebėjo, kadangi to nuspėti tikrai negalėjo, tačiau nepraėjus net porai minučių, save iškeikė. Juk ji - demonė, o išsigando kažkokio sutvėrimo. Juk Lilith negalėjo bijoti net Liuciferio, o čia buvo varnas. Tik paprastas, juodas ir niekuo neypatingas varnas.
  Tiesa, jis buvo ypatingesnis už meluoti pradėjusią merginą, kuri stovėjo tiesiai prieš Morgenstern. Tamsiaplaukė ją nužvelgė žudančiu ir šaltu žvilgsniu, kuriuo kiekvieną rytą pasitikdavo dažną vaikų kalėjimo namų gyventoją. Devynmetė mėgavosi melu, tačiau jeigu kažkas meluodavo jai, tai mergaičiukę tiesiog siutino. Melavimas demonei - nebuvo pats nuostabiausias dalykas, kurį galėjo išsigalvoti mirtingieji.
  - Žinai, - drąsiu žingsniu apėjo mergaitę ir pažvelgė į ją piktu žvilgsniu, kuris nereiškė nieko gero. - Nekenčiu kai man yra meluojama, - burbtelėjo prikandusi lūpą ir negalėdama tamsių akių nuleisti nuo vyresnės personos, giliai atsiduso. - Jeigu tu nepabėgai, taip ir sakyk, - atsikrenkštė ir tuoj pat pridūrė: - o jeigu čia žibintuvėlis, tai tikriausiai aš - katinėlis, - saldžiai šyptelėjo ir laukė tikslesnio bei teisingo paaiškinimo, ką gi Lilith sugebėjo įžvelgti šios tamsiaplaukės rankoje.

[Dori Mendel]

Šalia tos mergaitės priskrido paukštis ir sukrankė nutūpęs jai ant peties. Dori paukščių nemėgo, todėl susiraukė.
Ragana kilstelėjo antakius, kai mergaitė ją apėjo, tik nežinia, ar tamsoje dvylikmetės nustebimas buvo įžiūrimas.
- Aš pabėgau! - kiek piktokai atsakė tamsiaplaukė. - Dėl Merlino barzdos, aš tikrai pabėgau, bet aš... taip, aš galiu imti ir grįžti, bet vat negrįšiu! - maivydamasi atsakė pašnekovei tartum norėdama parodyti, kokia yra didelė ir savarankiška.
Šita mergaitė kažkokia keista. Po velnių, ji tikrai kitokia. Tokiai mažai mergaitei nebūdinga drąsa, balso tonas ir žvilgsnis Mendel su ja vienai būnant šitame tyliame parke truputį baugino. O kas, jeigu ji visai ne mergaitė, o koks nors juodasis magas, prigėręs multisulčių eliksyro? Dori sprandas pašiurpo. Ir jeigu tas sukrankęs paukštis buvo visai ne paukštis, o koks nors žinią nešantis padaras, kad va, parke yra vieniša mergaitė ir dabar jai šakės?
- Iš ko sprendi, kad aš tau meluoju? - neparodydama baimės paklausė Dori. - Gal esi kokia burtininkė? - pasišaipė, nors užuomina buvo rimta. - O dėl šito, - pasukiojo rankoje lazdelę, - aš tau pasakysiu, kas čia, jeigu tu man pasakysi, ką čia veiki viena tokį vėlų vakarą ir kur tavo tėvai.

[Lilith Morgenstern]

  Lilith stebėjo išgąstį nepažįstamosios veide. Demonė tikėjo, kad ji išsigando būtent jos, o ne šiurpios aplinkos, keisto paukščio ar dar kažkokios nesąmonės. Visa mergaitės baimė buvo dėl devynmetės veiksmų, o šia neigiama emocija Morgenstern tarsi gyveno. Būtent dėl to ji kraupiai šyptelėjo, net pati nesusigaudydama, kad tai padarė.
  - Merlino barzda, hm, - pavartė akis, neatitraukdama jų nuo vyresnės merginos. - Džiugu, kad tau patinka vaikiškos pasakos, tačiau galėtum ir geriau žiūrėti savo kalbą, - burbtelėjo, turėdama norą mergaitę įžeisti. - Ir iš viso, jeigu tu pabėgai, tuomet pažinotum mane geriau nei kas kitas. Juk aš - Lilith - vaikų namų įžymybė, - garsiai ir grėsmingai tarstelėjo ir suskubo apsidairyti. Nenorėjo, kad ją kažkas užpultų, na, o to, kad išsidavė, kas ji yra ir iš kur pabėgo, nesureikšmino. Anokia čia problema. Morgenstern sugebės apginti save nuo kiekvieno nepažįstamosios žodžio. Ji pasirodė tokia niekinga mirtingoji, kad jei Lilith būtų demonų akivaizdoje, paprasčiausiai su ja nekalbėtų. Ir taip devynmetė per daug žeminosi. Gi buvo ligų ir mirties demonė, o šnekučiavosi su melage mirtingąja...
  - Labai lengva pasakyti, kad tu meluoji. Tavo balso tonas ir tiesiog nelogiški faktai... Aprašoma kiekvienoje psichologinėje knygoje, jei nutuoki, kas tai yra, - apsimetė protinga, ignoruodama tą faktą, jog jokių psichologinių knygų ji neskaitė. Nors žodis skambėjo įspūdingai ir protingai, tad kodėl gi Lilith turėjo jo nepanaudoti savo kalboje?
  Sekantis klausimas, palikęs tamsiaplaukės lūpas nuskambėjo keistai. Morgenstern neapsisprendė, ar jai prisistatyti demonės vardu, ar apsimesti tokiu pat niekingu ir žemu padaru kaip ir ta mergaitė. Visgi pirmasis variantas skambėjo baugiau, o gąsdinti paprastus žmogeliukus buvo įdomu ir ganėtinai naudinga. Demonai tai prisimins, o Lilith nuo to bus tik geriau.
  - Aš - nakties demonė, - nusprendė, kad tokio sakinuko užteks ir pridėjo pirštą prie nepažįstamosios lūpų parodydama, kad tai yra paslaptis. - Ištrūkau iš vaikų namų, na, o antrasis teiginys turėtų būti suprantamas, - atsainiai gūžtelėjo pečiais, nesuprasdama, kad tai, ką pasakė, nebuvo vieni juokai.

[Dori Mendel]

Dori pajuto, kad jos skruostai nusidažo lengvu raudoniu. Kaip visada, kai mergaitė susinervindavo. Gerai, kad buvo tamsu, mat dvylikmetė nenorėjo, kad pašnekovė tai pastebėtų.
Dori jautė, jog toji mergaitė jaučiasi labai kieta ir tai Mendel pradėjo erzinti. Dėl išrinktojo Poterio, juk ji tikrai yra jaunesnė už pačią Dori, tai kurių galų pradėjo pūstis? Dabar tamsiaplaukė pamiršo visus dalykus apie šnipinėjimą, apgaulę ir pavojų. Aš juk čia ir dabar galėčiau ją nužudyti, mergaitei vis stipriau kilo pyktis. Ji sužaibavo akimis į Lilith.
Kai mergaičiukė šnekėjo toliau, Dori beveik nebeliko abejonių, kad ji yra paprastas vaikas. Negana to, kad išdavė savo vardą ir iš kur ji yra, dar viena našlaitė, tai tuo pačiu ėmė kažką suokti apie kažkokius demonus. Tai Mendel pralinksmino ir ji ėmė juoktis. Nejučiom tarė:
- Jei tu nakties demonė, tai aš Gringotso goblinas.
Tada ir pati susizgribo. Galbūt Merlinas Lilith ir pasirodė kaip vaikiška pasaka, tačiau kas gi tas Gringotsas, mergaitė vargiai supras. O jeigu pradės aiškintis? Dori ką tik šaipėsi iš to, jog sutiktoji apie save išdavė tam tikrus dalykus, tačiau ir dvylikmetė apie save išsidavė. Tai nebuvo gerai.
- O tu nebijai, nakties demone, kad kažkas gali tau atsitikti taip vėlai slampinėjant vienai? - beveik pašnibždomis paklausė Dori ir priėjo arčiau Lilith.
Mendel žinojo, kad protingiausia būtų tiesiog nueiti. Kurių galų jai kalbėtis su kažkokia pasipūtusia ir kvankštelėjusia žiobare, pabėgusia iš vaikų namų? Tačiau kažkas viduje to padaryti neleido.
- Diffindo! - sušuko Dori nutaikiusi burtų lazdelę į medžio šaką ir ši dunktelėjo mergaitėms prie kojų.

[Lilith Morgenstern]

  Regis, nepažįstamoji buvo nemenkai įsibaiminusi, tačiau mėgino to neparodyti. Gal toks pašnekovės poelgis buvo ir gerai, juk jeigu Morgenstern tokias emocijas sugebėjo įžiebti nesulaukusi dešimties, kas bus, kai bus vyresnė? Vien tik toks klausimas ją privertė didžiuotis savimi, tad tamsiaplaukė minimaliai šyptelėjo.
  - Žinoma, - gūžtelėjo pečiais ir apsimetė, kad jai visai nerūpėjo vyresnėlės žodžiai. - Jeigu netiki manimi, viskas gerai. Daug mirtingųjų netikėjo, tačiau jų nebėra ir gyvųjų tarpe, - kiek įmanydama ramiau pasakė, nors savo balso tone sugebėjo išgirsti neužtikrintumo lašelį. Ir, nors jis ir išnyko po poros sekundžių, Lilth dėl to savęs nekentė. Visai ignoruodama faktą, kad melavo, mintyse iškeikė save - net tokios paprastutės frazės nesugebėjo pasakyti taip įtikinamai. Mergaitė nusprendė, kad neliko nieko kito, tik viltis, kad prieš pat ją stovinti mergina to nesuprato. Devynmetė nuoširdžiai neįsivaizdavo ką darytų tokioje situacijoje. Demonai nusivylė, ech, - nežymiai patempė lūpą ir per užkišo į akis lendančią susivėlusių plaukų sruogą, už ausies.
  Sekantis nepažįstamosios teiginys Lilith privertė susimąstyti. Iš vaikų namų, neleidžiamomis palikti patalpos valandomis, ištrūkdavo taip dažnai, kad kažkokie kvaišos jos nebestebino. Taip buvo ir su užpuolikais. Morgenstern iš visų jėgų mėgino save įtikinti, kad jie jai nieko nepadarytų, o jei ir padarytų, tuomet ją išgelbėtų demonai. Vis tiek labiau gyventi norėjo savo bendraminčių ir šiaip, būtybių, kurios jai patiko milijoną kartų labiau (tiesa, Lilith mirtingųjų ir tokių demonų iš jos skaitytų knygų, net lyginti nenorėjo) gyvenime.
  - Jei kalbi apie baimes, matyt, pati ir bijai, - drąsiai prabilo. Tamsiaplaukės rudose akyse atsispindėjo pritemusių parko žibintų vaizdinys, primenantis rusenančias liepsneles. - Nes tokių dalykų aš nebijau, - pridūrė ir žengė tvirtą žingsnį toliau nuo mergaitės, kuri artėjo prie jos. Visai netroško įkvėpti to pačio oro, kuriuo kvėpuoja ne demonai, žinoma, nesuprato, kad tai darė kiekvieną sekundę, o nebuvo išimtis.
  Mergaitės klausa nebuvo puiki, bet nebuvo ir prasta. Tolumoje pasigirdo pora žmonių šnektų. Lilith neviltingai atsikvėpė, mat labai tikėjosi, parke pabūvoti viena. Tiesa, niekuomet nebūtų pagalvojusi, kad tai, kas nutiko ką tik, buvo įmanoma.
  - Eina sau, - neįstengdama nuslėpti susižavėjimo šiuo nepažįstamosios parodytu triuku, kuriam panaudojo tą keistą pagaliuką, tarė. - Žinai, imi man patikti, - pakreipė žvilgsnį į vienišą, nukritusią ir nulūžusią šakelę, o paskui žvilgsnį grąžino prie vyresnės panelės.

[Dori Mendel]

Dori ėmė kikenti. Matyt, tai mergaitei ne visi namie, pamanė, kai ji pradėjo šnekėti apie mirtinguosius ir gyvuosius. Dėl Salazaro Klastuolio, tu dabar rimtai galėtum ją nudėti.
Tamsiaplaukei atrodė, kad mergaitė apie kažką giliai susimąstė, o vėliau ji atsakė, kad tokių dalykų nebijo.
- Tai ko tu bijai? - paklausė žengdama žingsnį artyn, kai pašnekovė pasitraukė.
Kai Dori panaudojo kerus, iškart pastebėjo, kaip mergaitė susižavėjo. Ką gi, dabar jau neprimeluosi, kad tai yra paprastas žibintuvėlis. Ir čia Mendel pradėjo svarstyti, ką daryti toliau. Mergaičiukė iš tiesų atrodė kažkokia keista, kažkuo kitokia. Bet tai ne priežastis imti ir pasakyti, kad Dori yra ragana, besimokanti burtų ir kerėjimo mokykloje, ar ne? Išsiduoti ji jau išsidavė, jog kažkas čia ne taip. O jeigu ta keistuolė grįš į vaikų namus ir papasakos jų darbuotojoms, ką mačiusi? Ir šitokiu būdu keliai nuves pas Dori... prie to, kad ji ne mokykloje naudoja magiją... Ne, dabar ji jau negalės tos mergaičiukės taip lengvai paleisti...
- Kaip matai, aš taip pat nesu paprasta mirtingoji, - pakėlė antakį ir jautėsi taip, tartum sakytų tiesą. - Žinai, tai dar labai nedaug. Tai, ką aš galiu... Jeigu noriu, aš galiu išgąsdinti. Nuskriausti, - šiurpiai šyptelėjo. - O ir tu taip gali?
Dori sukiojo savo burtų lazdelę rankoje svarstydama, ką dar galėtų parodyti, tačiau tada visai netikėtai iš kažkur pasigirdo žingsniai. Atsigręžusi Dori pamatė dvi mergaičių link artėjančias moteris ir ją apėmė bloga nuojauta. Mendel spruko. Neatsigręžė tol, kol neišbėgo į vieną pagrindinių Londono gatvių.

[Dori Mendel]

Buvo šiltas vasaros atostogų vakaras. Šiandien Dori jautėsi pakankamai rami, mat tėvai buvo visai dienai išvažiavę pas giminaičius. Savaime suprantama, kad jie kalbino ir Dori vykti, bet ši griežtai atsikalbinėjo, kol galiausiai mama leptelėjo, kad ir nereikia: bus mažiau gėdos prieš kitus.
Taigi, tamsiaplaukė galėjo visą dieną leisti namuose be tų idiotų. Tačiau turėjo pripažinti, kad nebuvo jokio malonumo, mat burti namuose tikrai nedrįso, juk iškart būtų aišku, kas būrė Mendel šeimos namuose. O ką daugiau veikti tame žiobariūkštyne? Jungtis tų nevykėlių kompiuterį ar televizorių? Na jau ne! Todėl diena, nors ir buvo rami, tačiau nuobodi. Dori slankiojo iš kampo į kampą, gulinėjo, užkandžiavo, žaidė su savo voru.
Idiotai grįžo apie dvidešimtą valandą vakaro. Tada mergaitė tyliai nešė kudašių iš namų ir atėjo į parką, mat šiandien jame ji turėjo tokį reikalą. Po to karto, kai per žiemos atostogas ji čia susitiko tą keistą mergiotę ir jų link ėmė tipenti kažkokios įtartinos moterys, Dori retai kada čia beužklysdavo. Labiau bimbinėdavo po masiškai apkrautas vietas, kur knibždėte knibždėjo žmonių, kad nekristų niekam į akis. Tačiau šis vakaras turėjo būti ypatingas.
Parke buvo jauku. Po jį vaikštinėjo porelės, o šeimos su vaikais jau pakavosi namo. Taigi, ko mergaitė čia atėjo? Ogi burtis. Vienas paslaptingas klastuolis dar pavasarį tamsiaplaukei pakuždėjo apie itin gerą ateities būrėją. Mergaitė ilgai dvejojo, bet vis tik pasiryžo su ja susisiekti. Galbūt ji galės pasakyti kažką apie Mendel tėvus? Po ateities būrimo pamokos su gėlių auromis jai taip nedavė ramybės tos keistos spalvos...
Dori sėdėjo ant suoliuko ir laukė.

[Mayra Llewellyn]

 Kelionė į Londoną buvo trumpa. Persimetusi per petį tamsų krepšį su būrimo reikmenimis, Mayra žingsniavo gerai pažįstamomis Londono gatvėmis. Žinoma, į susitikimo vietą dabar jau galėjo nukeliauti oru, bet buvo diena - rizikinga, be to ji norėjo pabūti viena, toliau nuo namų bruzdesio.
 Saulei krypstant vakarop, Mayra pasiekė parką. Neatrodė ji kaip stereotipinė ateities būrėja - ilgų sijonų bei skarų pas ją nė nerasta. Tik paprasti džinsai bei šviesi palaidinė.
 Trumpam pakėlusi akinius nuo saulės į viršų, būrėja pasidžiaugė vasariška žaluma. Oras parke, žinoma, taip pat buvo gaivesnis ir švaresnis - nepalyginsi su miesto gatvėmis. Šen bei ten vaikščiojo žiobarai, tačiau mergaitės, kuri čia ją pasikvietė Mayra kol nematė.
 Lėtai žingsniuodama takeliu, ji stengėsi ignoruoti šeimas su vaikais, jau sukančias link išėjimo. Žinoma, po šitiek laiko paliktų mažylius vienus buvo neapsakomai sunku, bet pinigų reikėjo. Taip pat reikėjo šešėliuotos vietos parke ir, žinoma, klientės. kurią lygtais juodaplaukė pastebėjo besėdint ant suoliuko. Žvilgtelėjusi į laikrodį ant riešo, burtininkė patraukė paauglės link.
-Panelė Mendel?-nusiimdama akinius paklausė ji juodaplaukės.-Aš esu Marija. Mes susitarėme susitikti. Jeigu neprieštarautumėte, gal būtų galima pokalbį pratęsti už štai to paminklo, šešėlyje?

[Dori Mendel]

Į Dori kažkas kreipėsi. Pavarde. Kas gi dar! Žinoma, kad toji ateities būrėja. Pakėlusi akis mergaitė aiktelėjo: būrėja jai priminė pačią Dori, mat taip pat buvo juodaplaukė ir su kirpčiukais, tik kad moters plaukai, regis, norėjo šiek tiek garbiniuotis. Žinoma, moteris buvo aukštesnė, ji buvo suaugusi.
Pirma, tai taip buvo gera matyti kažką iš normalaus pasaulio, ne žiobarų pasaulio. Tartum iš palaimos dvylikmetė atsiduso. Antra, jai buvo taip keista girdėti, kaip į ją kažkas kreipėsi daugiskaita, kaip su sau lygiu. Dori pasijuto svarbi. Kišenėje sugniaužė pinigėlius, kuriuos buvo pasiruošusi šiam būrimo seansui. Kaži, kiek jų reikės? Ar juos duoti dabar, ar po būrimo?
Dori buvo taip įdomu vien žiūrėti į būrėją. Mergaitę pačią kartais aplankydavo keistos nuojautos, tad būti čia, su tikra būrėja, jai buvo tikra garbė.
- Labas vakaras, - taktiškai atsakė. - Taip, aš esu Dori. Dori Mendel. Žinoma, - atsistojo.
Dori ėmė eiti to paminklo link. Širdis suspurdėjo. Ar ji nedarė klaidos? Ar ji tikrai norėjo sužinoti, kas jos laukia ateityje? Žinoma, ji nesitikėjo, kad būrėja pasakys ką nors apie ateitį žodis į žodį, bet... bet gal bent kažką? Gal mergaitė ką nors sužinos? Apie tai, koks gyvenimas jos laukia toliau... ypač dėl tų... dėl tų sumautų tėvų žiobarų...

[Mayra Llewellyn]

 Mayra šyptelėjo. Regis, jos nuojauta neapgavo ir mažoji juodaplaukė tikrai buvo jos ieškoma klientė. Kartu su mergina būrėja patraukė paminklo, skirto kažkokiam žymiam žmogui, link. Nenorėdama sėdėti ant šaltos žemės, burtininkė pasidėjo krepšį ant samanų kupstelio ir, išsitraukusi paprasčiausią languotą iškylų pledą, patiesė jį pavėsyje.
-Sėskis,-mostelėjo Mayra ranka užtiesalo link, o pati toliau traukė iš krepšio daiktus. Daiktus, kurių, žinoma, nebuvo itin daug - gertuvė su vandeniu, žvakidė su nykščio storumo bičių vaško žvake, kuri jau buvo padegusi, ir du maišeliai.
 Nusprendusi, kad pasiruošė pradėti būrimą, juodaplaukė nusimovė batus ir patogiai įsitaisė, atsiremdama nugara į paminklą. Iš šono judvi turbūt žiobarams atrodė kaip dvi iškylaujančios turistės, besislepiančios nuo spiginančios ir vis dar kaitinančios saulės. Arba motina su dukra - tamsi plaukų spalva išties teikė joms panašumo. Tačiau tai nebuvo svarbu.
-Ar turi kokių konkrečių klausimų, ar pradėti būrimą nuo bendros ateities?-traukdama iš vieno maišelio kortų kaladę bei žiebtuvėlį paklausė Mayra. Deja, degtukų šįkart negalėjo atsigabenti - per didelė tikimybė, kad bandant uždegti žvakę šie užges nuo menkiausio vėjelio pūstelėjimo, o su magija... Na, būrimams ji niekada nenaudodavo magijos. Tai buvo jos kaip ir savotiška auka tiems, kurie jai padėdavo.
 Žvakė, vos prilietus ją žiobariškos ugnies mašinėle, užsidegė. Liepsna, tvirtai stovinti tiesiai, nurodė, kad sąlygos burti - palankios, todėl nieko nelaukdama, Mayra įgudusiais judesiais pradėjo maišyti kortas.

[Dori Mendel]

Dori atsisėdo ant pleduko ir pasijautė taip, tartum iškylautų. Prisiminė iškylas su mama ir tėčiu, kai dar buvo maža, kai dar nežinojo, kokia esanti ypatinga, ir kokie jos tėvai suknisti žiobarai.
Tai prisiminusi mergaitė atsiduso. Ar jeigu Dori nebūtų buvusi burtininkė, tėvai ją mylėtų? Ar vežtųsi iškylauti?
Būrėja ištraukė kelis daiktus iš savo krepšio. Paklausė, ar Dori turi konkrečių klausimų, ar pradėti būrimą nuo bendros ateities.
- Eee... gal nuo bendros? - numykė.
Nuo kokios bendros? Nuo kokios dar bendros, kvėša? Juk ir taip buvo aišku, kad Dori kamavo klausimai apie jos ir jos tėvų santykius.
- Gerai jau gerai, - šyptelėjo. – Iš tikrųjų tai man neduoda ramybės vienas dalykas... Mano ir mano tėvų žiobarų santykiai. Tiesiog... tiesiog tarp mūsų viskas yra taip komplikuota, žinote... Kartą per ateities būrimo pamoką būrėme iš gėlių aurų. Ir mano gėlės taip pakvaišo, kad būtumėte mačiusi! Žaižaravo visokiausiom spalvom. Aš vis pagalvoju, vis grįžtu į tą dieną... Ką tai reiškė? Ką gėlės man norėjo pasakyti? Ar tai tikrai buvo susiję su mano tėvais?
Būrėja ėmė maišyti kortų kaladę. Dori vis dar svarstė, ar ji tikrai norėjo sužinoti kažką, kas jos laukia. Bet kodėl gi ne? Galvojant apie dabartinę situaciją, atrodė taip, jog kuo toliau, tuo reikalai ėjo labiau šuniui ant uodegos.

[Mayra Llewellyn]

 Klausydamasi jaunosios raganos žodžių, Mayra lėtai linksėjo galva. Santykiai su tėvais - dažnai pasitaikanti paauglių problema, tad gal ir šis būrimas nebus niekuo ypatingas? Kortos maloniai šiugždėjo įgudusiose būrėjos rankose kai ši, pajutusi trauką, tarsi nematoma būtybė skatintų ją atversti pirmąjį paveikslėlį, sustojo ir ant tamsaus pledo atvertė tris kortas. Bokštas, Kvailys ir Teisingumas žiūrėjo į ją. Visos kortos buvo apverstos, tarsi vieną norėtų pasakyti priešais ją sėdinčiai juodaplaukei, o kitą - būrėjai. Ir tai, ką būrėja įžvelgė, visai netenkino jos, tad netrukus po trijule nugulė dar dvi kortos, o po jomis dar viena, taip sudarydamos apverstą piramidę.
-Tavęs laukia didelis sukrėtimas. Iliuzijos, tave verčiančios klajoti, sugrius taip, kaip griūna bokštas, pakirstas Dangiškojo žaibo. Matau su jomis susijusius vyrą ir moterį, šaltus, atitolusius. Vieno ranka kaip geležis, kito žodžiai kaip vanduo. Tačiau pabaigoje svarstyklės bus sulygintos ir pokyčiai atneš naują pradžią,-Mayra nutilo, pirštais liesdama artimiausią kortą. Pūstelėjo vėjas, sujudindamas tamsius būrėjos plaukus, ir iš rankoje laikomos kortų kaladės išskrido dar dvi kortos, nusileisdamos ant jau išdėliotos struktūros. Beveik karikatūriškai vaizduojamas Velnias savo tuščiomis akimis ir Šventikė su savo raštais nebylomis sakė, kad priešais esančiais merginai skirta žymiai daugiau nei kortos pasakė.
-Bet tai dar ne viskas. Tau yra... Žinutė. Man reikės tavo plauko. Žinoma, jei sutinki ją išgirsti,-atsargiai nuimdama iškritusią kortą tarė mergina, pakeldama tamsias akis į klientę. Uždegtos žvakės šviesa, net nesureagavusi į oro gūsį, regis, sužibo dar stipriau.

[Dori Mendel]

Dori stebėjo, kaip ateities būrėja dirbo su kortomis. Galiausiai moteris prabilo pasakydama, kad mergaitės laukia didelis sukrėtimas. Ji paminėjo vyrą ir moterį, kurie bus šalti ir atitolę. Akivaizdu, kad tai Mendel tėvai, ar ne? Tamsiaplaukės širdis ėmė plakti tankiau. Vyras ir moteris... šalti, atitolę... Dėl Merlino barzdos, nejau tėvai iš tiesų Dori nemylėjo? Dvylikmetės veidas ėmė rauktis. Pasidarė kažkaip skaudu. Naują pradžią? Kokia, dėl Gringotso goblinų, gali būti ta nauja pradžia, jeigu jie manęs nekenčia? Tačiau ateities būrėja, regis, galėjo pasakyti tiksliau, kas Mendel lauks ateityje. Ji paminėjo, kad yra žinutė, skirta Dori. Ir kad reikia tik teduoti plauką. Tada daug kas paaiškės?
- Ne! - suspigo. - Nenoriu! Aš... aš nenoriu žinoti! - akyse pasirodė ašaros.
Vardan išrinktojo Poterio, viskas vedė į tai, kad Dori tėvai jos tikrai nemylėjo. Ar dar reikėjo kažką žinoti daugiau, ar Dori norėtų žinoti viską? Ne... Jai užteko... Ji norėjo iš čia bėgti kuo greičiau.
Nieko nesakiusi mergaitė atsistojo ir nešė mieles. Iš akių byrėjo ašaros, širdis daužėsi. Tačiau trumpaplaukė staiga sustojo. Juk ji nesusimokėjo! Paraudusiais žandais ji ėmė krapštyti kišenes ir grįžo atgal.
- Turiu tik tiek, - padėjo ant dekučio du galeonus ir išbėgo iš parko.