0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Enolas Wildwoodas

  • Burtininkas
  • ***
  • 25
Ats: Parkas
« Atsakymas #120 Prieš 4 metus »
- Taigis... - slėpdamas šypseną numykė Enolas. Nors kalba ėjo apie rimtus dalykus, vis tik baltaplaukės leptelėtas pasibjaurėjimą reiškiantis žodelis sukėlė linksmo vaikiškumo įvaizdį. Regis, mergina visiškai savęs nevaržė. O ko gi varžytis prie žmogaus, kurio vėliau niekada ir nepamatysi?
Bet jaunuolis žinojo, kad vargiai galėtų tiek atsipalaiduoti, kad kalbėtų bet kaip ir apie bet ką. Neleido nei nešiojamas vardas, nei jau ilgus mėnesius jaučiama įtampa. Ne tik dėl darbo, bet ir dėl kažkieno jau ne vienerius metus nenuilstančio troškimo sužlugdyti visą Wildwoodų restoranų tinklą. Ir kuo toliau, tuo labiau Enolas juto, kad, jei nesuras to kenkėjo, per daugiausiai metelius viskas žlugs. Teks pripažinti, kad jaunojo Wildwoodo pečiai ne tokie stiprūs atlaikyti tokią naštą.
- Hm… Galiu nebent papasakoti, kur kas, tačiau būtų geriau, kad viską arba aprašyčiau, arba nubraižyčiau. - Patapšnojęs kišenes nusivylęs skėstelėjo rankomis. - Teks pasitikėti mano žodžiu, nebent pamėginčiau jus nuvesti. Arba pasiteirautume ko nors, kas tiksliai žino.
Kalbėdamas vaikinas apsižvalgė ir atsiduso. Žmonių aplinkui buvo vos vienas kitas, bet ir šie skubėjo susitraukę į savo paltus arba įbedę nosį į telefoną.
Danguje debesų buvo jau kaip mat pridaugėję, o oras tarsi apsunko. Enolo akys užkliuvo už tvenkinio. Šio paviršiuje matėsi, kad iš dangaus ką tik pradėjo kapsėti pavieniai vandens lašeliai.
Išgirdęs mažosios nepažįstamosios sutikimą, Enolas šyptelėjo, tik pilve nemaloniai suspazmavo skrandis. Išbarstęs likusį lesalą sugalvojo, kur galėtų nusivesti pašnekovę.
- Netoliese yra jauki kavinukė. Vos kelios minutės kelio. Pyragaičiai ten nepaprastai gardūs, patikėkit, - vėl nusišypsojo, tik plačiau. Mintys apie maistą kėlė nuotaiką. - Eime?
„Kol kauniesi su tamsa, stovi šviesoje.“
~ Sabaa Tahir „Deglas naktyje“


*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Parkas
« Atsakymas #121 Prieš 4 metus »
Mergina ėmė įtemptai mąstyti. Jo kišenės buvo tuščios, iš namų ji iškeliavo vos su keliomis monetomis ir daugiau niekuo. Ir tas monetas pasiėmė tik todėl, kad grįždama galėtų nusipirkti maisto. Ji nesitikėjo nei išsigąsti kažkokių gyvių, nei atsitrenkti į "medį".
-Na, tada turbūt jums teks paaukoti šiek tiek daugiau laiko man... Jei nesunku,-skubiai pridūrusi Elridė tikėjosi užtikrinti, kad nepažįstamasis negalvotų, kad nuo šios minutės jis tapo merginos vergu ir turės daryti viską, ko ji panorės. Juk Elridei net namų elfų buvo gaila, ypač Baubo, tai ką jau kalbėti apie žmogų vergą? Net ir ne tiesioginį vergą, net ir tokį, kuriuo yra tiesiog manipuliuojama. Negražu ir labai gerai. Į tokius galima ir kelis kerus palaidyt, aišku, neminėsime kokius.
Lengvi lašeliai palengva krentantys iš dangaus baltapūkę kiek pralinksmino. Lietaus ji nematė ilgai. Labai ilgai, mat darbas Ministerijoje nedavė daug laisvo laiko, o užsidariusi bute ji užsidangstė ir langus. Po tiek laiko netgi toks dalykas gali pralinksminti, nors, atrodo, tiek daug žmonių nekenčia lietaus ir paniūra, kai tik pajaučia kelis lašelius ant kaktos.
Elridė užvožė galvą į dangų ir visiškai pamiršusi, kad šalia jos yra žmogus išsižiojo. Tai nebuvo snaigės, bet vis tiek linksma pabandyti pagauti bent kelis lašelius. Panelytė netgi galėjo pasidžiaugti, kad nepasiėmė su savimi akinių, kadangi kai lyja šie tampa visiškai nepraktiški ir nenaudingi, na, nebent nori apsaugoti akis nuo lietaus.
Išgirdusi balsą baltapūkė nuleido galvą  ir vos vos šyptelėjo.
-Žinoma,-draugiškai tarstelėjusi ji vis tiek negalėjo atsidžiaugti lietumi, kuris, beje, po truputį stiprėjo ir vaikė paskutinius žmones parke.

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Parkas
« Atsakymas #122 Prieš 3 metus »
   Laikas bėgo neapsakomai greitai. Jaunoji von Sjuard nebebuvo ta maža mergaitė, kurios Gilbertas išsižadėjo vos šiai gimus ir netgi mirus rudaplaukės motinai, nusprendė, kad ja rūpintis - ne jo pareiga. Nebebuvo ta išdykusi mergaitė, kuria Leopoldas rūpinosi trejus metus. Netgi nebebuvo ta priešiškai nusiteikusi mėlynplaukė, kuri buvo pasiryžusi išvesti vyresnėlį iš kantrybės.
   Dabar auksaakė von Sjuard buvo Varno Nago mokinė ir nekentė savo sūnėno. Juto nuoširdžią neapykantą Anglijos Ministrui. Pagarba? Meilė? Giminės ryšys? Visa tai negaliojo jam.
   Net gi mintis, kad slampinėdama Londono gatvėmis gali sutikti tą nedėkingą niekšą, vertė norėti apsisukti ir grįžti ten, kur šis kojos nekeltų - į Komrichą, į savo namus. Deja, rudaplaukės charakteris neleido nusileisti ir palikti miesto vien dėl to, kad čia lankosi nemėgstamas, o tiksliau nekenčiamas žmogus.
   Klaidžioji parku stengdamasi prablaškyti mintis, o galvoji vien apie tai, kaip jo nekenti.
   Būtent tai būtų pasakęs ant peties nuolat tupintis Marso sakalas, tačiau šio čia nebuvo. Atkreiptų tik nereikalingą žiobarų dėmesį.
   Giliai įkvėpusi trumpam užsimerkė.
   Susikoncentruok ties, kuo nors kitu.
   Taip gerai pažįstant savo augintinį, merginai nė nereikėjo, kad šis būtų šalia, ji puikiai žinojo, ką išgirstų iš Fandango.
   Atmerkusi auksines akis apsižvalgė. Londono parkas buvo pustuštis, nors danguje švietė saulė ir diena buvo išties puiki. Iš tiesų priminė artėjančią vasarą.
   Persibraukusi ranka per ilgus, tamsiai rudus plaukus paspyrė po kojomis pasimaišiusi akmenėlį. Šis nuskriejo gerokai toliau nei Sabrina tikėjosi.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Parkas
« Atsakymas #123 Prieš 3 metus »
Baisesnės dienos ir nebūtum pamąstęs. Švietė saulė, čiulbėjo paukščiukai, medžių šakos vėlėsi ir dėjosi žaliais lapeliais, o slyvos, išsodintos po visą parką kas sau, pamažėlę ėjo link žydėjimo pabaigos. Elijas nesitvėrė susierzinimu. Ilgesingai atminė tą dieną, kai permirkęs ir balų vandenimis, žliugsinčiais jo puikiuose batuose, sliūkino pilku, rudens nudaigotu ir nuniokotu parku, kaip tik atmatęs progą iš ko nors pasityčioti ir ką nors nuskriausti. Beveik ir nuskriaudė, liko kone patenkintas.
O štai dabar, kai jo plaukai nelimpa šlapi prie kaktos, o kone plaikstosi grakščiame pavasario vėjely, ant krūtinės po marškiniais mėlynuoja, žaliuoja ir geltonuoja kerais įtaisyta mėlynė, šią skaisčią pavasario dieną Elijas jautėsi it pridaužtas, pats norėjo šį bei tą pridaužti ir išmaudyti kelio dulkėse. Piktas ir susinervinęs kaip koks širšinas, duomenų analitikas žirgliojo parko takeliu mažai kreipdamas dėmesio į kitų žmonių žingsniavimo trajektorijas, vis petimi ar alkūne kam nors įbesdamas į šoną. Žmonių (burtininkų ir paprastų mirtingųjų) parke buvo kaip prišikta, ir Elijas Andrius spinduliavo neapykantą jiems visiems.
Besiplaikstąs juodais apsiaustais, Elijas štai visai ne netyčia ir tarsi ko blogo linkėdamas, pirštais piktai suspaudė kažin kokios priešais pėdinančios ir akmenukus spardančios mergiotės alkūnę ir stumtelėjo šią į takelio kraštą. Kad tik ši pasitrauktų iš kelio. Elijas skubėjo namo, kur jo nelaukė jokie skubūs reikalai, nei žmona, nei vakai. Elijas ėjo padegti.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Parkas
« Atsakymas #124 Prieš 3 metus »
   Kurį laiką auksinės akys klaidžiojo po žemę. Lygus, kiek nuvaikščiotas parko takelis rodė apie šio nebe pirmus metus. Matęs daugybės batų paviršius keliukas prarado žavesį. Buvo nusitrynęs ir netgi suskilinėjęs.
   Paspyrusi dar vieną akmenuką, kuris akimirksniu nuskriejo tiesiai į žolę tyliai atsiduso. Puikiai žinojo, kad laikas ėjo į pabaigą. Laikas namo. Sorenas netrukus ims panikuoti, tačiau mergina neapsisuko. Nepuolė bėgti atgal, kad sugrįžtų. Oras tebebuvo puikus, tad dar kelios minutės pasivaikščiojimo buvo neprošal.
   Deja, būtent tą akimirką jaunosios von Sjuard kūną pervėrė skausmas iškart privertęs gailėtis savo sprendimo. Tyliai suinkštusi Sabrina staigiai kryptelėjo galvą. Kažkoks idiotas savo gniaužtais surakino šios alkūnę ir maža to stumtelėjo nuo takelio.
   Susipynusios kojos nepadėjo išlaikyti pusiausvyros, bet laimei, išsilaikyti ant kojų kažkokiu stebuklingu būdu visgi pavyko.
   -Idio...-kilstelėjus galvą auksinės akys susidūrė su sparčiais žingsniais žirguliuojančiu vyriškiu.
   Fasiras von Sjuard'as.
   Akimirksniu kūnas ėmė degti iš neapykantos. Gintaro spalvos akys apsitraukė migla, kupina pykčio. Pasilenkusi ir pasiėmusi gana nemažą akmenuką užsimojo paleisdama pastarąjį tiesiai juodaplaukiui į pakaušį. Akmenukas it užburtas pataikė tiesiai vaikinui į galvą.
   Neabejojo, kad smūgis tikrai buvo ne iš silpnųjų, visgi panaudojo savo vampyriškas jėgas. Net gi pasvarstė ar kartais nepraskėlė galvos kiek per stipriai užsimodama.
   -Ar taip greitai pamiršai savo atsiprašymą?-rudaplaukės balsas buvo kupinas įniršio ir neapykantos. Praėjo beveik du metai, o jaunoji prancūzė vis dar nekentė savo sūnėno.
   -Esi paskutinis mulkis!-galiausiai garsiai sušukusi įsmeigė žvilgsnį į vis dar nugarą atsukusį sūnėną.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Parkas
« Atsakymas #125 Prieš 3 metus »
Jis ketino tik praeit. Tik nuskubėt, tik nudulkėt tuo varganu numindžiotu parko takeliu. Ir buvo jau procese, jau kone užmiršęs šiurkščiai iš kelio patrauktą mergiotę, jau spėjęs nueiti gerą galą nuo jos, o jo paties galvoje vėl įsitvirtino kitos, visai su parku ir oru ir panašiais dalykais neusisjusios mintys.
Tačiau jos greitai buvo išmuštos kažin ko smarkiai trinktelėjusio į pakaušį, o tada ir žviegimas apie kažin kokius atsiprašymus. Elijas akimirką pagalvojo, kad tai ne jam, kad mergiotė (jis buvo tikras, kad ten ta pati mergiotė) nepataikė, kad tai ne jo galvai buvo skirtas tas akmenukas. Ir vis dėl to, rodės, kad buvo ne taip. Mergaitė ryškiai taikli ir pataikė ten, kur norėjus. Elijas, išvadintas mulkiu, ir dar paskutiniu, atsisuko, piktai iššiepė dantis ir trim žingsniais prižingsniavęs prie mergiotės, pagavo jos riešą ir smarkiai suspaudęs prisikišo šiai prie veido. Plaukai užkrito ant kaktos, mėlynai žalios akys žibėjo žaibais iš po piktai surauktų antakių.
- Kas manaisi esanti? - sušnypštė įsiutęs ir stipriai pirštais surakino baltą mergaitės riešo odą. Gal nebūtų buvęs toks žiaurus, tačiau jau ir prieš tai dienos susikaupę erzuliai perlipo per savo taurės viršų ir išsiliejo. Jis buvo tikras paliksiąs mėlynes mergiotei ant rankos.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Parkas
« Atsakymas #126 Prieš 3 metus »
   Suvokimas, kad vyriškosios lyties atstovas, kuriam rudaplaukė vos prieš akimirką į galvą pataikė su akmenuku, nėra jos sūnėnas, užgriuvo, kaip didžiausias pasaulyje akmuo.
   Negana to, kad juodaplaukis nėra Fasiras von Sjuardas, kuriam trenkė su akmeniu, tai dar išvadino paskutiniu mulkiu.
   Šaunuolė, Sabrina... Puikiai padirbėjai...
   Giliai įkvėpusi trumpam susidūrė su mėlynai žaliomis akimis, kurios akimirksniu atsidūrė neregėtai arti. Žengusi atatupsta Sabrina kilstelėjo galvą. Juto, kaip riešą surakina galingi gniaužtai. Skaudėjo. Skausmas užliejo visą kūną. Mėlynės vos po kelių valandų papuoš visą jaunosios von Sjuard riešą.
   Suirzusi dėl tokio vyriškio elgesio rauktelėjo antakius stipriai sukąsdama dantis.
   -Klausyk, aš atsiprašau, supainiojau tave su vienu idiotu, gerai? O dabar paleisk mane,-atsakė tuo pačiu: garsiai sušnypštė žvelgdama tiesiai į mėlynai žalias akis. Nejuto nė menkiausios baimės. Buvo pasiryžusi kraštutiniu, arba ne, atveju pasinaudoti vampyriškomis galiomis ir paprasčiausiai atkeršyti už skausmą.
   Na, juk dėl pirmo karto ji buvo nekalta. Iš kur galėjo žinoti, kad juodaplaukis vaikinas visai ne jos sūnėnas?
   Pasielgei neapgalvotai ir nukentėjai.
   Galvoje ir vėl nuskambėjo Fandango balsas. Deja, jo čia nebuvo. Sąmonė tik tobulai atkūrė tvirtu ryšiu susieto padaro žodžius.
   -Paleisk mane,-dar kartą įspėjamai sušnypštė trūktelėdama riešą.
   Nežinodama, ko toliau imsis vyriškis, nerodė savo tikrosios prigimties. Leido manyti, kad tėra silpna mergaitė, kurią sužeisti vieni juokai.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Parkas
« Atsakymas #127 Prieš 3 metus »
Bjauriai nusiviepė. Aplinkui čiulbėjo paukščiukai, kažkur tolumoje girdėjosi fontanas, krintantis ir čiurlenantis tvenkinuko viduryje. Kvaksėjo antys. Antys!, pagalvojo Elijas Andrius akimirką. Mintis nuplaukė taip pat lėtai, švelniai ir nepastebimai, kaip buvo atplaukusi. It debesėlis skaisčią gegužės dieną, vienišas plūduriuojantis žydram danguje. Elijas neprisiminė, kuris atmosferos sluoksnis toks žydras.
- Vargšas anas idiotas, - niekinančiai suurzgė. Reikėjo pripažinti, kad akmens sviedimas į pakaušį yra gana skaudus dalykas. Būtų buvęs didesnis akmenukas, Elijas gulėtų paslikas vidury takelio, o šita pati mergaitė tikriausiai imtų raudoti ir šauktis pagalbos. Arba bėgtų lauk iš nusikaltimo vietos, niekas nenori būti apkaltintas žmogžudyste. Andrius puikiai tai žinojo. Nieko tokio, kad jis buvo kaltas. Niekam nereikėjo to žinoti.
Mergaitės riešo vyras nepaleido, ne, kaip tik stipriau sugniaužė. Ir gal nebuvo tokių geležinių kumščių, kad sutrintų jos spėjamai trapius kaulelius į miltus, bet ak, kad mėlynė išnyktų, ranką gydomuosiuose tepaluose turės mirkyti ne vieną ir ne dvi paras.
Andrius prakeikė šurmuliuojančius parkus ir vidurdienius. Praeiviai ėmė spoksoti į tą mažą konfliktą, it bjaurus lankstinukas išsilanksantį tiesiai prieš jų išplėstas akis. Baisiai nepatogu, reikia judėti.
Vyras mažutėliauisiai įmanomai atlaisvino gniaužtus, tačiau paleisti neketino. Ne, nė velnio. Jis akimirksniu įsitaisė šalimais mergaitės, kietai, tačiau taip, kad iš šalies neatrodytų įtartinai, sučiupo šiai už alkūnės.
- Nieko tau nedarysiu, tačiau nemėgink bėgti. Mes einame pasivaikščioti, - pranešė pusbalsiu. Kažkur akies ir minčių lentynos kamputyje pastebėjo, kad jo gražūs juodi batai pabalo nuo išsausėjusio takelio dulkių.
Andrius nelabai žinojo kur einąs, kur vedasi tą mergiotę. Žinojo, kad ne į Merington Roudą (ten moterų buvo ir taip per daug), be to, kurių galų ten eiti. Kol kas apsiėjo nusprendęs, kad jį vis dėl to intriguoja anas idiotas, kuriam buvo skirtas Elijui pataikęs akmenukas.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Parkas
« Atsakymas #128 Prieš 3 metus »
   -Na, jis bastosi kažkur Londone, o tu... Čia su manimi, taigi, manau, kad vargšas idiotas esi tu,-įžūliai nusišypsojusi nutaisė nekaltas auksines akis.
   O ką? Juk jei jau prisidirbo, tai bent jau iki galo. Nors puikiai žinojo, kad pritarimo tokiam ir ankstesniam veiksmui nebūtų sulaukusi. Nei iš Fandango, nei iš Soreno. Kartais atrodydavo, kad tai ne ji susiejusi savo mintis su Marso sakalu, o jos vyresnėlis broliukas, kuris retkarčiais, o šiaip gana dažnai stengdavosi atvesti merginą į teisingą kelią ir nuvilioti nuo tokių kvailų veiksmų, kad kaip dabar.
   Sutelkusi visą dėmesį į juodpalaukį maniaką nė nepastebėjo, kaip praeiviai ėmė įtariai žvelgti į ją tvirtais gniaužtais laikantį vaikiną. Kai kurie abejingai praeidavo pro šalį, kiti sulėtinę žingsnius atrodė pasiruošę padėti, jei tik rudaplaukė ims klykti ar duos kokį kitą ženklą, kad šalia stovintis vyriškos lyties atsotvas yra nepagėdaujamas.
   -Man atrodo, tu nesi labai mėgstamas veikėjas, ar ne?-sušnibždėjo, tačiau pakankamai garsiai, kad juodaplaukis išgirstų.
   Pajutusi, kaip gniaužtai vos vos atsilaisvina, trūktelėjo ranką, deja, pasidžiaugti laisve teko vos akimirką. Nepažįstamasis tvirtai surakino alkūnę. Nepatenkinta suurzgė. Šis akivaizdžiai pastebėjo, kad praeiviai į jį nepatikliai spokso.
   -O jei aš nenoriu pasivaikščioti?-kilstelėjusi antakį pabandė sukryžiuoti rankas ties krūtine, tačiau netrukus suprato, kad vyriškis jos norų nepaisys. Paklusniai tipendama šalia, įžūliai žvelgdama į savo kompanioną ėmė spėlioti, kur jis ją tempiasi. Nujautė, kad nė pats nežinojo, paprasčiausiai ėjo, mat, mėlynai žalios akys klaidžiojo parku. Žvilgsnis rodė neapsisprendimą.
   O aš maniau, kad tai aš neapsisprendusi...
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Parkas
« Atsakymas #129 Prieš 3 metus »
Stebeiliję ir nuo Andriaus mergaitę ketinę išgelbėti praeiviai ir visokie panašūs mulkiai pranyko. Na, ne išgaravo, pranyko keistajai porelei už nugaros arba nuėjo savais keliais sumetę, kad viskas gerai. Vis tiek, gniaužtas ant alkūnės nebuvo toks nepaprastai pastebimas kaip gniaužtas ant riešo. Elijas susilaikė nenuleidęs akių idant patikrintų, ar mėlynė jau formuojasi. Retais atvejais į džiaugsmingai jaudindavo visokie tai aiškiai matomi sužalojimai, kad ir kaip keistai tai beskambėtų žinant visą vyro prigimtį. Tačiau šįkart kažkaip magėjo pamatyti. Tačiau nenorėjo rizikuoti per dideliu atsipalaidavimu.
Mergiotei nieko neatsakė. Žinojo, kad yra bjaurus tipas, tačiau tam tikrai neskyrė visų savo apmąstymų. Na, gerai, vieną kartą gal ir praleido visą dieną svarstydamas, kas Melisai jame pasirodė tėviško, bet čia kitas reikalas. Čia ekstremali situacija.
- Man tavo norai nelabai rūpi, - atšovė. Akiraty pasirodė suoliukas, užsėstas paauglių mergiočių, turbūt tokio pat amžiaus kaip ir ana, per jėgą įtaisyta jam prie šono. Elijas perliejo klegančias mergiotes žvilgsniu, kuris galėjo pasirodyti arba gašlus, arba žudikiškas. Priklauso nuo to, kokios rūšies invazinę mintį prisiimi sau į galvą tą žvilgsnį matydamas.
Takelio išsišakojime vyras pasuko tolyn į parką. Jiems nereikėjo niekur tiksliai nueiti, velniai rautų, jie ėjo pasivaikščioti. Žmonės parkuose neturi galutinių tikslų, jie vaikšto, suka ratais, ak, kaip beprasmiška. Elijas irgi ketino sukti ratais, kartu su savim tais pačiais ratais apsukti ir mergiotę, iš kurios dėl kažkokių jam pačiam neaiškių priežasčių labai norėjo išgirsti, kokiam idiotui buvo skirtas tas akmuo pakaušį.
- Kuo vardu? - paklausė tokiu tonu, kad būtų aikšu, jog klausia pačios mergiotės vardo, ne kieno kito. Elijas nebuvo fėja ir vardams galios neturėjo, tačiau tai nereiškia, kad negalėtų kaip nors juo pasinaudoti. - Kas jis toks, tas, kurį ketinai nudaužti?
Pirštais nepavargdamas vis dar stipriai laikė mergiotės alkūnę.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Parkas
« Atsakymas #130 Prieš 3 metus »
   -O man taviškei,-atkirto šaltu, bejausmiu balsu.
   Mintyse jau ėmė įsivaizduoti, kaip į visa tai reaguos vyresnysis šeimos narys. Fandangas taip pat nepagirs. Neabejojo, kad teks išklausyti netrumpą pamokslą.
   Ir kur aš įsivėliau...
   Staiga ėmė gailėtis savo neapgalvoto veiksmo. Juk galėjo pirmiau išsiaiškinti, kad juodaplaukis tikrai jos sūnėnas. O dar geriau - išvis galėjo nieko nedaryti. Paprasčiausiai leisti jam nueiti.
   Žvilgsnį patraukė ant netoliese esančio suoliuko klegančios ir besijuokiančios jos amžiaus dailiosios lyties atstovės. Linksmai ir nerūpestingai leido dieną.
   -Žinai, jei nori susibendrauti su jom, gali eiti, aš jau kaip nors viena,-pašaipiai nusijuokė pastebėjusi, kaip nepažįstamasis žvelgė į merginas. Akimirką atrodė, kad tas žvilgsnis buvo gašlus ir... turėjo kažką keisto, o kitą - trokštantis jų mirties.
   Neapsisprendėlis.
   Tyliai atsiduso. Priešakyje laukė ilgas pasivaikščiojimas su tamsių plaukų savininku. O dar žmonės sako, kad susirasti draugų ar sutikti savo meilę šiais laikais sunku. Na, kurgi. Štai, pasiimi akmenį ir meti į patinkantį, arba ne, žmogų, o tuomet stebi, kas bus. Gal kam nors pasiseks labiau nei rudaplaukei.
   -Elizabetė,-nė negalvodama, kaip ir dera, kai kas nors paklausia vardo, atsakė. Žinoma, pasakė pirmą galvoje iškilusį vardą. Neketino nė žodžiu prasitarti apie tai, kas ji ir kokiai šeimai priklauso, o žinant von Sjuardų istoriją, savo pavardę geriau nutylėti.
   -Ak, nereikšmingas mulkis,-gūžtelėjo pečiais bandydama atlaisvinti gniaužtus,-gali paleisti, niekur nebėgsiu,-suurzgė nepatenkinta skaudančia alkūnę.
   Nekentė Fasiro, tačiau išduoti, kad tas akmuo buvo skirtas jam... Na, jau ne. Verčiau imsis melo arba paprasčiausiai nusikratys nepageidaujamo kompaniono.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Parkas
« Atsakymas #131 Prieš 3 metus »
Tamsių plaukų savininkas suktelėjo dar kartą į dešinę, link tvenkinio. Į galvą atlindo mintis, kad jeigu labai norėsis, galės mergiotę įstumti į vandenį ir nueiti savais keliais. Gal ir šiek tiek keista, kad suaugęs vyras (ir dar tamsių plaukų savininkas) šitaip užsikabina už kažko, kas greičiausiai tikrai buvo netyčinis atvejis, bet ak, Elijas nebuvo paprastas suaugęs vyras, o jo visą gyvenimą, kaip galime aiškiai matyti, valdė būtent tokie užsirovimai ir impulsyvūs sprendimai. Nors pats mėgo apie save manyti kaip apie itin šaltą ir skaičiuojantį asmenį. Kartais toks ir buvo, tik ne tada, kai vidujai liepsnojo pyktis ir susierzinimas.
Į mergiotės komentarą apie anas mergaites ant suoliuko nieko neatsakė. Pagalvojo, kad nesuteiks jai malonumo manyti, kad ji turi galimybę įlįsti po jo oda.
- Malonu susipažinti, - burbtelėjo. Pats neprisistatė, o kam? Ji neklausė, o ir paklaustas nebūtų atsakęs. Buvo tikras, kad mergiotė - ne fėja, tačiau velniai žino, kiek fėjų gali tūnoti aplinkui, pasidabinusių apžavais ir medžiojančių neatsargiai ištartus žodelius.
- Ne toks jis nereikšmingas, kad jau svaidai akmenis, - suniurnėjo po nosimi. Ką gi, mergiotė nenori prastitarti, jis galbūt sužinos kitais būdais. Tvenkinys artėjo, o žaliai melsvų, šaltų akių savininkas nė nesiruošė paleisti šiosios alkūnės. Alkūnės, pastebėjo jis, buvo išties itin patogi kūno dalis, jeigu nori žmogų kur nors nuvairuoti, užlaužti ranką ar panašiai. Riešą gali mėgint išsukti, o štai alkūnė.. na, nebent nori persukti ją į kitą pusę.
Štai jie žingsniuoja palie pat tvenkinį, kurio vidury esančio fontano čiurlenimą girdėjo Elijas. Antys, ak taip, antys. Šios turškenosi prie pat kranto, (viena buvo nuklydusi ir į vidurį) kaulydamos duonos (ar kokių kitų) trupinių iš praeivių. Elijas mestelėjo joms žudikišką žvilgsnį, tačiau antys nepastebėjo. Papūtė gaivus vėjelis nupūsdamas išsidraikiusius Andriaus plaukus atgal. Aplink nebuvo žmonių, jie nuklydo gana giliai į parko nelankomus pakraščius. Į jo lūpas parsirado tas pats, neabejotinai jam priklausantis piktavališkas vypsnis.
Staiga vyras paleido Elizabete prisistačiusios mergaitės alkūnę, kyštelėjo ranką aplink liemenį ir persimetė per petį, visaip kaip kadaise Melisą. Tik šįkart jis neturėjo ketinimų užsibaigti su mergaite tarp paklodžių (ji buvo gerokai per jauna ir nė kiek nepanaši į Merington Roudo amazonę). Andrius žengtelėjo žingsnį link tvenkinio. Vanduo viliojamai raibuliavo.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Parkas
« Atsakymas #132 Prieš 3 metus »
   Auksinės akys akimirksniu susidūrė su priešakyje tyvuliuojančiu tvenkiniu. Vasariškas vėjelis nuo šio atnešė gaiva dvelkiančią oro bangą. Nosį sukuteno pažįstamas vandens, sumišusio su žolėmis, kvapas.
   Rauktelėjo antakius. Mintyse iškilo aiškus ir nuspėjamas vaikino veiksmas, priartėjus prie ežero. Ne abejojo, kad netrukus teks išsimaudyti. Atsiimti už savo poelgius.
   Kiek nenoriai pasimuistė. Ėmė įgrįsti užsispyrusio, manančio, kad yra pasaulio bamba, juodaplaukio kompanija. Netgi ėmė gailėtis to, kad pataikė šiam į galvą. Verčiau nė nebūtų atvykusi į Londoną. Turėjo pasilikti namuose, kartu su Sorenu.
   -O man ne,-pabandė ištraukti vis dar gniaužtuose esančią alkūnę. Vaikinas, regis, į jos žodžius nekreipė dėmesio arba šių paprasčiausiai negirdėjo, kaip ir neketino atleisti "pančių", kuriais laikė prie savęs rudaplaukę.
   Nusivylusi tyliai iškvėpė plaučiuose sušilusį orą. Mažėjantis atstumas, kuris skyrė juos nuo tvenkinio, neramino. Sabrina visiškai netroško išsimaudyti, bent jau ne čia, ne su drabužiais, kuriais teks grįžti į namus, ir ne su šiuo vaikinu, kuriam mergina būtų mieliau nusukusi sprandą. Deja, įskiepytos vertybės neleido to padaryti.
   -Man patinka kitus apmėtyti akmenimis,-šyptelėjo perkratydama savo mintis, ieškodama būdo, kaip geriausia išsisukti. Ak, ji turėjo tobulą planą, kaip išsisukti, bet vis dvejojo. Parodyti savo išskirtinį greitį ir jėgą, reiškė parodyti, kad priklausai magijos pasauliui.
   Paskutinę akimirką, kai atrodė, kad viskas, juodaplaukis pačiups ją ir leis priburbuliuoti Londono parko vandens šalia esančiame ežere, pabudo visi savisaugos instinktai. Klykte klykė ir mergina daugiau nebe galvojo, darė tai, kas atrodė teisingiausia.
   Išsisukusi iš nepažįstamojo glėbio akimirksniu atsidūrė šiam už nugaros pasinaudodama vampyrišku greičiu. Dabar jis svyravo ant ežero kranto, o ji buvo jo likimas.
   -Smagaus pasiplaukiojimo,-kilstelėjusi lūpų kampučius stumtelėjo vaikiną tiesiai į raibuliuojantį ežero vandenį. Jėgos nepagailėjo, norėjo, kad šis išsimaudyti kaip reikalas.
   Tam, kad kartais melsvai žalių akių savininkas nenuspręstų, kad į kompaniją jam reikalinga ir rudaplaukė, ši staigiai atsitraukė per keletą žingsnių, kad vaikinas jos nepasiektų, o tuomet ėmė mėgautis reginiu.
   Buvo visai smagu matyti, kaip kažkas pliuškenasi vandenyje su antimis, it dar viena jų. Tyliai sukikeno. Reikėjo dingti, kol vaikinas nenusprendė griebtis keršto. Skubiais, kiek per dideliais žingsniais pasišalino iš parko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Sabrina von Sjuard »
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Parkas
« Atsakymas #133 Prieš 3 metus »
Na, ir negalėtum pasakyti, kad diena buvo negraži ar netinkama maudynėms. Kiekvienas sveiko ir nesveiko proto asmuo pritartų teiginiui, kad saulė švietė ypatingai maloniai, o vėjelis jaukiai šiureno plaukus. Elijas, deja, pritarti tam negalėjo ir nenorėjo. Beskriejant į vandenį, beatsimušant į raibuliuojantį, vien antims priklausantį tvenkinio paviršių, visas vyro gyvenimas ir viso jo gyvenimo negandos tiesiog praskriejo prieš akis it blogai sukirptas ir sumontuotas filmas be garso. O tada pasigirdo visai nežavingas pūkštelėjimas ir duomenų analitikas permirko iki paskutinio siūlelio. Jau antrąjį kartą per mėnesį, kur tai matyta.
Kojų ir rankų savininkas akimirka paniro po vandeniu, o vėjelio iškedenti plaukai pasklido it jūržolės, it šlapia aureolė aplink jo galvą.
Jis galėjo po vandeniu taip ir pasilikti, juk akimirkai viskas nutilo ir nuslopo, Elijas pasijuto it pakliuvęs į sulėtintą sapnų karalystę. Be to, tvenkinio vanduo nė iš tolo nebuvo toks nemalonus, kaip ano nelemto kanalo, iš kurio jį traukė Melisa. Melisa! Jau vien dėl savo amazonės turėtų išnirti.
Elijas Andrius prisiminė, kokio velnio buvo taip susierzinęs šią nuostabią dieną. Melisa neįprastai ilgai nesirodė.
Melsvai žalių akių savininkas išniro iš vandens nepraėjus nė sekundei panirimo, spjaudydamasis ir purtydamas iš akių varvančius plaukus. Ta mergiotė, pro sulipusias blakstienas regėjo jis, vis dar tebestovėjo ten, tolėliau nuo kranto. Ryškiai saugojosi idant šis, vedamas piktų kėslų, neįsitemptų jos į ančių karalystę paskui save.
Vaizdas tikrai nebuvo pats žavingiausias, tikrai ne. Ir Elijas akimirką, tik akimirką pamąstė apie negracingą keberiojimasį tvenkinio kraštu į krantą, tarp žolių. Jeigu būtų buvęs be publikos, gal ir būtų ėmęsis šio žygdarbio, tačiau ak, nieko labiau žeminančio negalėjo sugalvoti vadinamosios Elizabetės akyse.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elias Andrew Ravengrave »
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Parkas
« Atsakymas #134 Prieš 3 metus »
  Diena nebuvo apdovanota šiltais vėjo gūsiais ar kokiais nors saulės spindulėlių išdykučiais. Ne, tik apsiniaukę, o skruostus daužė aršūs vėjo plūstelėjimai iš niekur. Iš visų pusių. Medžiai, skaudžiai paleisdami paskutiniuosius lapus, neatrodė itin laimingi tokio svečio apsilankymu tarp šakų. Sunkių, senų, plikų šakų.
  Profesorė, vos atradusi laisvą savaitgalį, išsirioglino iš tos velnio neštos ir tikrai pamestos pilies į miestą. Ten, kur, galvojo, bus gera ir jaus šiokią tokią atgaivą. Aha, tik atsibudusi jautė visą laiką ją smaugiantį nežinomą jausmą. Lyg brautųsi jis pro visas ląsteles link smegenų su pavojaus signalais. Ir vis tiek nusprendė neatsidėlioti susitikimo su drauge. Keista buvo žinoti, jog dar tokią turi. Po to, kai susiejo visais įmanomais būdais su Marku, daugiau su niekuo ir nekontaktavo, net nežinojo kaip laikosi Juanas. O ir nepamirškime, jog ši net nenumanė kaip žemai šis puolęs. Antraip to nuopuolio kaltininkė būtų pakasta po viską sugeriančia žeme. Ir tikrai nemažai laiko praėjo nuo paskutinio susitikimo su Davina. Tąkart Adelei buvo kiek, penkiolika? Lyg ir. Ir tai jų susitikimo pradžią buvo nulydėjęs užpuolimas, o pabaiga pasibaigė su ėdrūne, laikančia lazaniją rankose. Taip, ėdrūnė tai Ginger.
  Aštuoniolikmetė įsisupo į savąją rankomis padabintą pastelinę striukę, jau švietė iš toli, bent kažkokia miela akiai spalva šią dieną. Ir laukė pasirodančios šviesiaplaukės. Nors jau ir nebežinojo, gal ši bus nusidažiusi tamsia spalva arba iš viso nusiskutus plikai. O ką, juk dabar taip madinga. Galbūt mūsų mažoji Ginger irgi taip norėtų, tačiau nesididžiavo savo galvos forma, tai paliko šį reikalą prieš pat kelionę į grabą. Prisėdo ant vieno iš suoliukų po medžiais, apsižvalgė, mėlynosios akys užfiksavo įtartinus vyrukus, labai jau pavojingai krypuojančius josios link. Dar akimirką susimąstė, kad kiekvienas susitikimas su Davina iššaukia kokias nors kankynes. Žiū, jau bus rasta kur tvenkinyje su durklu, styrojančiu iš krūtinės ar kokio pilvo. Visai liūdna. Ir graudu.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.