[Rafaela Ginoble]

 Parkas Londono centre, aptvertas tvora. Būtent čia auga seniausias Didžiosios Britanijos ąžuolas bei dar daug kitų vertingų medžių. Žemėlapyje jis atrodo kaip klevo lapo formos žaluma su begale plonyčių linijų - takelių. Po medžių šešėliais stovi dailūs, mediniai suoliukai su metalinėmis kojomis, labai mėgstami jaunimo ir įsimylėjelių. Parke yra nedidelis dirbtinis tvenkinys, žaidimų aikštelė vaikams. Iš tvenkinio išplaukia upelis, tad keliose parko vietose yra pastatyti akmeniniai tilteliai, leidžiantys kirsti upelį. Vietomis stovi niekam nereikalingi paminklai, dauguma jų yra neprižiūrimi ir jau netekę savo žavesio.
 
***

 Mergaitės, išėjusios iš Kiauro Katilo, patraukė link parko. Norėjosi pakvėpuoti grynu oru, pasidžiaugti paskutinėmis šiltos vasaros dienomis. Lauke buvo karšta, be jokio vėjelio, tad parkas puikiausiai tiko pasivaikščiojimui - čia galėjai pasislėpti nuo negailestingai kaitinančios saulės bei miesto dulkių.
 Ėjo pamažu, niekur neskubėdamos.
 - Tai, sakai, tėvai žuvo visai neseniai? - atsargiai paklausė Dallifrea. - Tai gal ir gerai, kad tuoj į mokyklą.  - truputį patylėjusi paaiškino savo mintį. - Na, bus daug mokslo ir blogos mintys rečiau tave lankys, - tačiau pati varnanagė nelabai tuo tikėjo, tad greitai pridūrė - tikriausiai.
 Parke buvo malonu. Plačios medžių karūnos metė dar didesnius šešėlius, kuriose pasislėpus nebebuvo baisi saulė ir jos spinduliai. Jos kaip tik priėjo parko vidurį, kur buvo sukurta nedidelė aikštelė, iš kurios it iš širdies vingiavo nemažai takelių, kiekvienas jų vedė į kitą pusę.
 - Kurion pusėn einam? Jei neklystu, čia kažkur turėtų būti tvenkinys, gal žinai kur? - draugiškai paklausė. - Būtų visai smagu pasėdėti prie vandens.
 Mergina permetė storą kasą per petį, pasitaisė skrybėlę. Saulėtomis dienomis žaliaakė stengėsi visur ją nešioti, mat saulės spinduliai buvo jos strazdanų šaltinis. Šią vasarą beveik pavyko jų išvengti - ant riestos keturiolikmetės nosies puikavosi vos dvylika strazdanų, tačiau ir tai buvo tuzinu per daug. Negalima buvo leisti atsirasti naujoms.

[Emilianne Mcwelle]

Emilijanai patiko štai taip žingsniuoti kartu su Dalli ir apie nieką negalvoti.
 - Na taip, maždaug prieš mėnesį. Nuo tada ir pradėjau skaičiuoti dienas iki Hogvartso. Ten smagu, daug veiklos, mokslų, nėra kada liūdėti. Taigi tu visiškai teisi,- šyptelėjo Emilijana draugei.
Parkelis mergaitei labai patiko. Čia ji dažnai leisdavo savo dienas ir stebėdavo žmones. Mėgstamiausia jos vieta čia buvo tvenkinys. Būdama maža ji čia duona šerdavo antis, ateidavo su tėvais, draugėmis.
 - Žinoma, tvenkinys pati geriausia parko vieta. Čia sukam į kairę,- Emi žengė į takelį vedantį tvenkinio link.- Ten labai gražu, vėsu, gera.
Priėjusi tvenkinuką mergaitė atsisėdo ant žolės ir nusiavusi batelius įmerkė basas kojas į vandenį.
 - Pabandyk ir tu,- tarė Emilijana Dalli.- Labai gera. Atrodo, kad visus rūpesčius išplauna vanduo. Papasakok tu ką nors apie save, nes dabar tik apie mane kalba sukasi.

[Rafaela Ginoble]

 - Na, jeigu Hogvartsas padės tau neliūdėti tada taip, reikia laukti mokslų, - Dalli nusišypsojo. - Žinoma, nenoriu tavęs nuteikti pesimistiškai, tačiau man ir taip užtenka laiko mintimis nuklysti kažkur toli ir ... ir vėl liūdėti. - kiek kartoku balsu pratarė. - Tačiau tikiu, kad tu sugebėsi atitolinti nuo savęs blogas mintis. -  draugiškai nusišypsojo.
 Jos ėjo siauru takeliu link tvenkinio. Aplinkui buvo pilna vaikų, mažesnių ir didesnių, su tėvais ir be. Visi jie žaidė, šūkavo - tipiška vasaros diena Londono centre. Priėjusi prie tvenkinio ketvirtakursė pritūpė ir ranka patikrino vandens temperatūrą. Ši buvo ganėtinai šilta, kokia ir turėjo būti, atsižvelgiant į kaitrą ir spiginančią saulę.
 Raudonplaukė žiūrėjo, kaip jos naujoji draugė nusiavusi batus mirko kojas vandenyje. Paraginta irgi nusiavė savo avalynę, gražiai šalia savęs pastačiusi paprastas vasarines basutes ir atsargiai įdėjo koją į vandenį, iš karto po to įmerkė ir kitą. Vanduo maloniai vėsino sušilusį kūną. Išgirdusi klausimą žaliaakė susimąstė. Jai patiko kalbėti apie mažają, apie save nelabai turėjo, ką pasakyti. Nes ir ką reikėtų sakyti? Kad turi sudaužytą širdį, kuri dreba vien pagalvojus apie mokyklą, nes ten galėjo sutikti mylimąją? Na jau ne. Ji niekam to nesakė, net ir patiems artimiausiem, tad tikrai būtų keista, jei imtų ir pasidalintų labiausiai intymiomis mintimis su vos pažįstama, nors ir labai malonia bei miela, mergaite. Po gana ilgos pauzės pagaliau lėtai prakalbo.
 - Tai kad nelabai žinau, ką pasakoti. Nežinau, ką norėtum sužinoti, nes jei imsiu pasakoti savo gyvenimo istoriją, jau po penkių minučių užmigsi. - pabandė pajuokauti, tačiau nelabai pavyko, tad pati karčiai nusijuokė. - Tai gal tu geriau sakyk, ką nori sužinoti, mm? - paklausė pakėlusi antakius ir pažvelgusi į mažają švilpę.

[Emilianne Mcwelle]

 - Ne visai tai turėjau omeny. Hogvartse neturiu prisiminimų, susįjusių su tėvais. Ten jie nesilankydavo, laiškų beveik nerašydavo, o ir galvodavau ten apie juos mažai. Tuo tarpu Londone juos primena kiekvienas kampas. Čia turėjome savus įpročius - į va tą cukrainę visada eidavome sekmadienių vakarais. Todėl dabar ten stengiuosi eiti darbo dienomis ir ryte arba prieš šešias vakare. Čia, parke, ledus pirkdavome tik iš to kiosko dešinėje. Dabar perku iš kito. Net jei kas iš mano draugių eina į parduotuves pirmadieniais aš visada atsisakau, nes pirmadieniais eidavau su mama. Taip stengiuosi išvengti prisiminimų. O štai mokykloje to daryti nereikės - ten nėra vietų, kur lankėsi tėvai. Mano tėtis - žiobaras, o mama mokslus baigė Prancūzijoje, Biobetonse. Į Angliją ji atsikraustė jau suaugusi,- Emilijana tarškėjo lyg užsukta. Jai buvo įdomu kalbėti, tad mergaitė beveik niekad neužsičiaupdavo.
Parke buvo karšta. Emi ilgokai stebėjo vieną nepatyrusį jauną tėvą kuris visomis išgalėmis bandė savo atžalą nuvilioti nuo saulėkaitoje stovinčių sūpynių. Už dviejų žingsnių, pavėsyje stovėjo sūpynės, kurios buvo visiškai identiškos pirmosioms. Matyt tėvo tikslas buvo nuvesti vaiką į pavėsį, bet mažyliui labiau patiko atrakcionas saulėkaitoje. Visai kaip ir aš. Dažnai laikydavausi savo nuomonės vien tam, kad pasiginčyčiau su kažkuo.
Išgirdusi vyresniosios draugės balsą Emilijana atitoko iš svajonių.
 - Gal gali papasakoti apie savo pirmąją kelionę į mokyklą? Kažkodėl susipažinusi su burtininku visuomet klausiu jo šito. Net nežinau kodėl, tiesiog įdomu,- kiek sumišusi užbaigė švilpiukė pažvelgdama į Dalli.

[Rafaela Ginoble]

 Dalli lengvai makalavo kojomis vandenyje, tuo pat metu įdėmiai klausydama pašnekovės. Bandė įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, netekęs visko, kas jam artima. Net jai buvo sunku fantazijuoti apie tokius dalykus.
 - Ak, tada suprantu. Žinoma, bus lengviau toje vietoje, kur prisiminimai ne tokie... - nutilo, ieškodama tinkamo žodžio - ne tokie... gyvi. Turbūt taip. - nusišypsojo. - O vat man atvirkščiai. Hogvartse bene kiekvienas kampas, kad ir tesiogiai nesusijęs, primena... primena vieną man brangų žmogų. Kitaip nei namai ar netgi tas pats Londonas. - kiek liūdnai tarė. - Taigi aš kaip tik dabar ilsiuosi nuo visko, nuo didelio emocijų priepuolio. Žinoma, ne itin gerų emocijų daugiausia. Tai net nežinau, kaip reikės vėl grįžt į mokyklą ir... ir stot akis į akį su realybe. - karčiai nusijuokė nuo tokio banalaus pasakymo. Kiek patylėjusi, tęsė. - Na va, o pas mane atvirkščiai - mama žiobarė, o tėtis burtininkas. Tik kad jis mokėsi Hogvartse, irgi Varno Nage. - šyptelėjo puse lūpų.
 Stojus neilgai tylos minutei, kuri visai nebuvo nemaloni, raudonplaukė varnė susimąstė. Taip, mokykloj bus sunku. Ypač, savo koledžo kambariuose, kur tenka leist daugiausia laiko. Jai Hogvartsas tikrai nuoširdžiai patiko, tačiau... niekaip negalėjo atsikratyti bjauraus jaudulio, kuris atsirasdavo, vien tik pagalvojus apie naujus mokslo metus ir galimus įvykius. Nors žaliaakė žiūrėjo į savo basas pėdas bei saulės spindulius, žaidžiančius ant vandens paviršiaus, jos mintys buvo toli nuo čia. Ji ir vėl prisiminė tą nelemtą rudenio naktį. Ją labiausiai nervino ne patys prisiminimai, kurie, tiesą pasakius, nebuvo labai jau bjaurūs ar nemalonūs, tikrai ne. Ją nervino tai, jog pati nežino, ko nori - ar užmiršti tą įvykį, ar išgyventi jį vėl ir vėl, kad ir mintyse. Viena buvo aišku - stiprių alkoholinių gėrimų ji negers dar ilgą laiką.
 Išgirdusi mažosios švilpės klausimą, vėl susimąstė. Po akimirkos prabilo, savo žodžius pradėdama karčiu juoku.
 - Šiaip nieko ypatingo toje kelionėje nebuvo, - gūžtelėjo pečiais nenorom. - Apie Hogvartsą šį bei tą jau žinojau, nors negalėčiau teigti, kad jis manęs nenustebino. Verčiau atvirkščiai, - nostalgiškai šyptelėjo. - Draugų neturėjau ir, reikia pripažinti, nemažai laiko praėjo, kol užmezgiau pirmąsias pažintis. - lyg jaustųsi kalta, nudelbė žvilgsnį. - Pati nežinau kodėl. Gal dėl to, kad buvau pernelyg nedrąsi? Dabar turbūt to apie manęs nepasakytum, - kilstelėjo antakius vėl pažvelgdama į Emilijaną, - tačiau, taip, buvau labai nedrąsi. - nusijuokė.
 Tarp jų vėl stojo tylos pauzė, tačiau, kaip nebūtų keista, tyla buvo visai maloni ir tikrai nekėlė jokio diskomforto. Dallifrėjai patiko mėgauti saule, net jei šios kaitra buvo nepakenčiama, bei lengvučiu vėjeliu, kuris karts nuo karto papūsdavo, sukeldamas mažytes bangeles ant vandens.


(EDIT: nelabai gražu rašyti jau užimtoje temoje :') )

[Raven la Querre]

   Lėja ramiai vaikščiojo ką tik atrastu parku. Taip, ji apie jį sužinojo tik prieš kelias valandas. Ir tas kelias valandas praleido čia. Kas galėtų atsispirti gaivaus oro ir gražios aplinkos pagundai? Juk taip nuostabu paspoksoti į milžinišką medį, vaikyste besidžiaugiančius vaikus, įsimylėjėlius, sėdinčius ant suoliukų, antytes bei baltas baltas gulbes, plaukiančias tvenkiniu ir kartasi prisiartinančias prie pat kranto pagąsdinti žmonių... O kad viskas būtų dar gražiau, pusę parko puošė dailūs, akmeniniai takeliai. Vaizdelis tikrai gražus ir raminantis, verčiantis nusišypsoti ir pasidžiaugti kartu su kitais, bet kaip tai gali padaryti, kai geros nuotaikos vos nesugadina...telefonas?
   BUMT! Kažkas, paslydęs, ką tik pardribo. Ir tas pajuokos objektas, vardu Kažkas, yra ne kas kitas, o Lėja. Ji greit atsistojo ir pasikasė savo uodegikaulį. Patikėkit, nėra baisesnio skausmo už uodegikaulio susitrenkimą. Pasitrynusi akis, kad neišbėgtų kokia ašarėlė iš to skausmo, mergaitė pasižiūrėjo, kas kaltas. ,,Telefonas? Ką jis čia veikia?''. Grifiukė jį pakėlė nuo žemės ir, supykusi, stipriai suspaudė. Būtų iš visų jėgų metusi į žemę, bet aplinkui buvo daug žiobarų ir Lėja atkreipti į save dėmesį nenorėjo. Tad nusprendė tą (,,prakeiktas...!") daiktą apžiūrėti nuosekliau.

[Raven la Querre]

   Telefonas buvo kaip telefonas, didelis, su plačiu ekranu, su dviem mygtukais kairiame šone ir vienu mygtuku dešiniame šone. O apvertus galėjai pamatyti nukąsto obuolio ženkliuką. Jis reiškė ,,apple'' firmos gamybos telefoną. Bent Lėja taip galvojo, kadangi šiek tiek buvo girdėjusi apie šiuos daiktus iš tėčio, kuris buvo žiobaras. ,,Taigi, čia šeštasis iPhon'as. Kaip mano tėčio. Tik spalva skirias. Bus įdomu pagaliau jį paspaudinėti. Ir nieks man neuždraus''.
   Antrakursė nuėjo iki nuošaliausio suoliuko ir atsisėdo, kad nereiktų visą laiką stypsoti. O be to, dar kas pagalvos, kad ji pavogė tą telefoną ir dabar apžiūrinėja ( na, panašiai ir buvo ). Mergaitė patogiai įsitaisusi stipriai paspaudė mygtuką, esantį dešiniajame iPhono šone. Ekranas sušvietė ir jame pasimatė du žmonės. Jaunuoliai. Vaikinas ir mergina. Jie buvo apsikabinę, tad galima spręsti, kad buvo pora. ,,Heh, laimingi atrodo''. Lėja vos vos šyptelėjo ir pabandė atrakinti telefoną. Visa laimė, kodo jis neturėjo. ,,Na, dabar žinos, kodėl visuomet reikia jį užsidėti. Dabar žinos''. Telefone buvo įdiegtas vienas žaidimas (,,Best frie...fiends... Įdomu įdomu...'') ir dar keletas keliasdešimt programėlių, kurių grifiukė neatpažino. iPhonas dabar rodė 14:32. ,,Kąąą?! Aš čia jau beveik tris valandas?! Kaip tai įmanoma? Aš juk ką tik atėjau...''. Nubaidžiusi mintis apie laiko nusprendimą eiti trigubai greičiau, antrakursė ekrane paspaudė žalią langelį su keistos formos kažkuo, kas, Lėjos žiniomis, turėjo būti telefonas. Greit apžvelgusi adresatus, ji susirado keletą be nuotraukos ir piktdžiugiškai nusišypsojo. ,,He he, prank calls''.

[Raven la Querre]

   - Klausau? Laba diena. Ar yra kas nors? Išvis, kas čia skambina?
   - Čia...pol...polecija. Jūs suimtas. Kraukitės daiktus į kaliaimą, po dešimties minučių atvažiuojame jūsų. 
   Lėja, atitraukusi telefoną kuo toliau nuo veido, sukikeno. Pokštas tikrai nuostabus, bet taip, ties polecijos, ar kaip ten vadinasi, ir kaliaimo vieta, ji šiek tiek susimovė. Po kelių akimirkų skambutis buvo nutrauktas nepažįstamojo. Turbūt išsigando, arba jau nuėjo krautis daiktų. Arba supyko, kad kažkas jį mulkina.
   Susiradusi kitą ,,išrinktąją/į'' grifiukė jai/m paskambino.
   - Hm hm hm. Laba diena, čia skambina iš banko. Iš jūsų sąskaitos buvo pavogti visi pinigai. Tiek te ir norėjau pranešti. Geros likusios dienos.
   Lėja, net nesulaukusi atsako, padėjo ragelį ir vėl sukikeno. Tik jausmas buvo kitoks. Kaip pasijustų ji pati, jei iš jos pavogtų visus tris šimtus galeonų? Gal ji negerai padarė taip pasakydama tam vargšui žiobarui? Nors, atėjęs į banką jis vistiek sužinos, kad turtas niekur nedingęs. Taigi, viskas išspręsta. Mėlynplaukė, nusprendusi niekam nebeskambinėti, spustelėjo kvadratėlį su ,,Best Fiends'' žaidimu. Pastarasis pasirodė per sunkus ir nesuprantamas, tad antrakursė tučtuojau jį išjungė. Ir kaip tik tuomet ji išgirdo kažką šaukiant:
   - Ei, mergaite! Taip, tu!
   Tas kažkas, pasirodo esantis žavus jaunuolis iš nuotraukos telefone. Priėjęs jis vėl prakalbo, tik tyliau:
   - Labas, ačiū, kad suradai mano telefoną. Jau maniau, kad niekad nebeatgausiu. Dar kartą ačiū.
   Vaikinas griebė Lėjai iš rankų telefoną ir nutrepseno savais keliais. O grifiukė taip ir liko sedėti išsižiojus.

(( Labai atsiprašau, bet gal jau galiu parašyt? Nes kažką keisti nemažai darbo... Bet kitą kartą žinosiu. Tai, nepyksti? ))

[Emilianne Mcwelle]

Emilijana įdėmiai klausėsi naujosios draugės. Keista, bet ir jos veidas bei elgsena išdavė kažkokius neramumus. Mergaitė per pastaruosius kelis mėnesius išmoko permatyti žmones. Kartais net eidama gatve galvodavo jis liūdi dėl nelaimingos meilės, jam sunku išgyventi pokyčius, o štai anam visai nieko netrūksta, nebent paukščių pieno.  Kai Dallifrea vėl apie kažką susimąstė Emilijana tarstelėjo:
 - Jei nepasirodysiu per daug įžūli, gal galiu paklausti kas tas tavo minėtas "brangus žmogus"? Aišku, jei nenori, gali neatsakyti...- skubiai pridūrė švilpiukė susivokusi, jog klausimas nebuvo labai mandagus.
Parke buvo ramu. Matyt kaitra išvaikė visus į prekybos centrus ar kitas viešas vietas, kur nepaliaujamai dūzgia kondicionieriai, o paslaugūs darbuotojai žada visokiausių pramogų. Aišku, jei tavo kišenė netuščia.
Emilijana perbraukė per savo šviesius plaukus ir apsidairė. Kažkodėl nuotaika pasikeitė. Atrodo, saulė švietė kaip švietusi, vėjas krypties irgi nepakeitė, bet Emi apėmė kažkokia slogi nuojauta. Atrodė, kad kažkas nematomas slenka artyn, bet vis atsitraukia, ir taip be galo. Mergaitė jau žiojosi apie savo įtarimus pasakyti Dalli, bet kažkodėl neprabilo. Iš dalies dėl to, kad naujoji pažįstama nepalaikytų jos beviltiška paranojike, o iš dalies todėl, kad naujasis jausmas neleido apie tai kalbėti, kad ir kaip keistai tai skambėtų.

[Rafaela Ginoble]

 Išgirdusi klausimą, Dallifrea sutriko. Nebuvo pasiruošusi niekam pasakoti, tačiau nenorėjo  įskaudinti naujosios draugės ir atstumti jos rūpesčio. Mat, Dalli atrodė, jog šioji klausia tikrai nei iš smalsumo. Tačiau anksčiau ar vėliau reikės apie tai prabilti, tad kodėl gi nepadarius to šiandien? Išsipasakojus, gal net palengvės. Kita vertus, gali sugadinti Emilijanos nuomonę apie save, taigi...
 Atsargiai rinkdama žodžius raudonplaukė tyliai prabilo,
 - Žmogus, kuriam jaučiu labai šiltus jausmus, - susidrovėjusi vėl pažvelgė į basas pėdas, į mažas bangeles, atsimušinėjančias į nuogą odą, į saulės spindulius, valiūkiškai šokinėjančius ant vandens paviršiaus, - Tiksliau, mergina, - nuraudo. - Irgi varnė, vyresnė. Tiesiog... - jau nebelaikydama savyje emocijų greitakalbe išliejo viską iš savęs, - Mes su ja permiegojome, kad ir kaip negražiai tas žodis skambėtų, tačiau kitas netinka. Per Helovino naktį. Padauginom alkoholio ir taip nutiko. O po to... aš ją įsimylėjau, tačiau į mano jausmus nebuvo atsakyta. O aš vis dar jos negaliu išmesti iš galvos, ir - baigė savo tiradą nė nepakėlusi žvilgsnio ir taip pat staigiai, kaip prieš akimirką ėmė berti žodžius, taip ir dabar nutilo, nerasdama savyje jėgų pakelti žvilgsnio. Akyse ėmė kauptis ašaros, tačiau, šioms dar nespėjus nusiridenti įkaitusiais skruostai, greitai jas nubraukė.
 Tylėdama vėl žiūrėjo į vandenį. Negalėjo dabar kalbėti. Tačiau jai iš tikrųjų palengvėjo. Be abejo, negalėtų pasakyti, kad nuo širdies nusirito didžiulis akmuo ar suskelti dar kokią "menišką" nesąmonę. Vis tiek, nors ir mažytę mažytę dalelę, bet palengvėjo. Užtat dabar negalės niekada pakelti akių į Emi, mat ši ims galvoti apie ją bjaurius dalykus. Vat ir išsipasakok kitam. Ypač, kad mergaitė irgi tylėjo. Tarp jų tvyrojanti tyla buvo labai nejauki, rodės, net įsielektrino, dar kelios minutės ir bus galima pastebėti perplaukiančią tarp jų kūnų elektros srovę.
 Pakėlusi akis Dalli pastebėjo, kad panašiai oras suraibuliavo ne tik tarp jų, tačiau ir visur aplinkui. Pastebėjo, kad jos pašnekovė irgi sunerimusi, tačiau tyli. Neišdrįsdama pirma prabilti, ypač po gana atviros išpažinties, vėl nukreipė žalių akių žvilgsnį į pėdas.
 - Prašau, netylėk, nes jaučiuosi be galo kvailai, - tyliai sumurmėjo sau po nosim, net nebuvo įsitikinus, ar švilpė ją girdi.

[Emilianne Mcwelle]

Emilijana nebuvo įsitikinusi, kad Dallifrea tikrai kažką papasakos. Na, tikėjosi, bet tokio atvirumo tikrai nenumatė. Švilpiukei prireikė poros minučių, kad visa tai suvirškintų.
 - Ak, ne, Dalli, tyliu ne dėl to, kad pamaniau apie tave kažką blogai. Tiesiog...- Emi nežinojo, ar reikia prabilti apie tą keistą jausmą, kuris buvo ją apėmęs. - Nežinau ką reikia pasakyti. Nesmerkiu tavęs už tai, bet nesakysiu, kad poelgis buvo protingas,- Emi susivokė pasakiusi nesąmonę.- Atleisk. Na, alkoholis paveikia net labai stiprius. Beje, jei ne jis, kažin ar būčiau atsiradusi. Mano tėtis mylėjo mamą labai seniai, bet nežinojo kaip jai tą parodyti. Ir per vieną vakarėlį jiems atsitiko tas pats,- švilpiukė kiek nuraudo. - Manau sunku, kad ji tave atstūmė, bet nelaimingą meilę tenka išgyventi visiems,- stabtelėjusi Emi prisiminė tokį vieną vaikinuką, kurį vakar vėl matė mieste.- Aišku, daug sudėtingiau ją išgyventi po tokio... hmmm... įvykio, kai nėra geresnio žodžio?- šyptelėjo švilpiukė.
Atvirai kalbėtis su Dalli neleido tas keistasis mergaitę apėmęs jausmas. Turėčiau jai pasakyti. Dalli man pasakė tai, ko niekam dar nėra papasakojusi, o aš negaliu jai pasakyti tokios smulkmenos...
 - Dalli,- nedrąsiai prabilo Emilijana ir nurijo seiles.- Tu nesupyk, kad keičiu temą, bet ar tau neatrodo, kad kažkas čia... netaip?

[Rafaela Ginoble]

 - Na, bet tavo tėvams toks įvykis, kaip kad pavadinai, baigėsi laimingai, - liūdnai šyptelėjo. - Ką gi, žinau, kad prisigerti tikrai buvo neprotinga, bet ką padarysi. Be to, net jei ir turėčiau Laiko Atsuktuvą, vargu, ar ką nors norėčiau pakeisti, - gūžtelėjo pečiais. - Sunkiausia, kad grįžus į mokyklą, negalėsiu pabėgti nuo tikrovės, kuri dabar jau kiek atitolo nuo manęs. Žinai, atostogos padeda užsimiršti.
 Išgirdui Emilijanos klausimą, pakėlė galvą. Taip, jau anksčiau pastebėjo, kad oras lyg ir raibuliuoja, pritvinkęs lyg ir elektros srovės, tačiau pamanė, kad nuo kaitros taip galvoje vaizdas susilieja. Matyt, ne.
 - Taip, irgi tą pastebėjau, - apsidairė aplinkui. Rodės, žiobarai nieko nepastebi. Tėvas vis dar kariavo su vaiku, norinčiu žaisti saulės kaitroje, kitur įsimylėjeliai vaikščiojo susikibę už rankų. Atrodė, kad tik jos pastebėjo pasikeitusią atmosferą. - Keista, kad žiobarai nieko nepastebi. Na, taip, per Miglą jie apskritai mažai ką mato, bet vis dėlto... - suraukusi kaktą pakėlė galvą aukštyn. Saulė niekur nedingo, tačiau pasidarė keistai tamsu. Nors lauke buvo gerokai virš trisdešimties laipsnių, paauglę nukrėtė šaltis. Nusipurtė, - Kažkaip šalta ir baugu, nemanai?

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Tamsa. Skausmas. Tikšantys lašai į akmeninį tiltelį ir upeliūkštį. Audra rimo, kaip ir jausmai nebūtų praeivių viduj, išskyrus vieną švilpį. Pokštelėjimas, ir Igis susvyravo, paleisdamas Emilijanos ranką. Kelionė oru tetruko kelias minutes, tačiau atėmė daugybę jėgų jaunuoliui, vos nenuvarydama jo į kapus. Apsvaigęs ir išblyškęs lyg lavonas, Igoris  giliai įkvėpė, traukdamas į plaučius drėgną orą, ir atbulomis, atsirėmė į tiltelio tvorelį. Skausmas it adatos varstė švilpį, vertė kankintis, griežti dantimis, keikti Džeimsą, skęsti agonijos jūroj.
Rankos, kojos drebėjo, rudens šaltis gniaužė antgamtiko raumenis ir Igis susmuko ant akmenimis grįsto grindinio. Tyliai sudejavo.  Regėjimas apsitraukė tamsia migla, priešais esantis vaizdas iškydo, bet septyniolikmetis iš paskutiniųjų stengėsi neatsijungti, nors tai buvo misija neįmanoma. Norėjo pakelti dešinę ranką ir pasigriebti burtų lazdelę ir sustabdyti kraujavimą bet neužteko jėgų. Tik minties kertelėje suvokė, kad pažeistos venos, o ne arterijos. Gerai ir tiek,- vangiai pamintijo,- staigiai nenukraujuosiu. Igis sunkiai pakėlė savo galvą. Jo žvilgsnis, skausmo perkreiptas, įsmigo į Emilijanos žalias, katiniškas akis. Liūdnai šyptelėjo.
-Tu taip panaši į Kris...- vos girdimai sušvokštė. Igorio liežuvis rišosi iš skausmo, o sąmonė vis temo ir temo. Kažkur toli skambėjo lietaus barbenimas į šviestuvų metalą, širdis vilkolakio it patrakusi varinėjo kraują, kvėpavimas vis sunkėjo, tapo neritmingu. Tolumoj pasigirdo krebždesys.
-Emi...,- Lorijano balsas užlūžo,- Sustabdyk kr..- bet nespėjo nieko pasakyti, kai protą iki galo aptemdė skausmas.
Igoris paskutinį sykį giliai įkvėpė, ir nurimo. Antgamtiko galva nusviro, kūnas suglebo.
Atsijungė.

[Emilianne Mcwelle]

Stipriau sugniaužė šiltą plaštaką, giliai įkvėpdama gaivaus, lietumi persmelkto oro. Apleistas metro liko kažkur toli, tad Emilijana leido sau akimirką patikėti, jog visa tai, kas įvyko ten, tebuvo sapnas, vaizduotė. Melijandra vis dar čia, šalia, o Igoris sveikas, ramus kaip visada. Užteko atmerkti akis, kad suprastų, jog deja taip nėra.
Lietaus lašai tiško ant akmenimis grįsto grindinio, daugelį miestelėnų, įskaitant vaikus, poreles įsimylėjėlių ir nuolatines parko lankytojas bobutes, besiginčijančias dėl pomidorų kainų, įkalindami namuose. Parkelis buvo visiškai tuščias, tarsi nusiteikęs padėti abiems antgamtikams. Igoris susmuko ant žemės. Matyt, kelionė oru iš jo pareikalavo daug daugiau jėgų, negu buvo verta. O gal ir adrenalinas nustojo veikti, kaip dažnai būna. Ką pasakysi, Emilijaną šiuo metu valdė daugiausiai neviltis. Ji nesugebės. Pritūpė šalia Igorio ir atsargiai kilstelėjo krauju permerktus marškinius. Pamačius žaizdą rankos ėmė nevalingai drebėti. Kraujavimas net neketino liautis - priešingai - raudoni lašai tiško ant parko grindinio kartu su lietumi. Velniai rautų patyliukais keiktelėjo mergina.
 - Igori?- ištarė ranka spustelėdama vaikino petį.- Klausyk, aš ką nors sugalvosiu. Tu tik neatsijunk. Nes tada niekuo nebepadėsiu,- kažin kam labiau buvo skirti šie žodžiai.
Pirštų galiukai kaip mat nusidažė raudoniu. Baimė, tarsi dūžtantis stiklas, sekundė po sekundės vis labiau brovėsi, smigo į merginos mintis ir jausmus. Kas bus, jeigu... Ne. Ne.
 Ne. Suspaudė drebančias rankas, tačiau galvoje tvinksėjo viena vienintelė mintis. Ką daryti?
 - Kris?- Emilijana pažvelgė į melsvai pilkas Igorio akis. Nereikėjo klausti kas ta Kris. Aš negaliu būti panaši į jokią žmogiškos rasės būtybę. Vadinasi... Neritmingas vilkolakio kvėpavimas privertė merginą nuryti tūkstančius klausimų.
Penkiolikmetė pirštų galiukais apčiuopė lazdelę. Drebančios rankos ją vos galėjo nulaikyti. Reikia nors pamėginti. Blogiau... gali būti blogiau. Pasistengė švelniai nuimti savo šalikėlį, šiuo metu atliekantį tvarsčio pareigas. Sukando dantis, stengdamasi nežiūrėti į vaikino veidą.
 - Žinau, kad skauda, tiesiog pasistenk nejudėti,- sušnibždėjo. Baimė. Ji brovėsi visur, kur tik galima, trukdydama mąstyti.- Tai ir ketinu padaryti,- tyliau atsakė tik vėliau susivokusi, kad Lorijanas sakinio nepabaigė.
 - Igori? Igori? Ne. Ne. Tu turi atsibusti,- prikimęs merginos balsas vis dar mėgino ištraukti vilkolakį iš tamsos. Šito labiausiai bijojau. Negali. Būti.
Lietaus barbenimas tarsi atbukino smegenis, nuplovė laiko suvokimą. Sirena neįsivaizdavo, ar ilgai tada klūpėjo šalia bežadžio vaikino gniauždama sustingusias rankas, tiesiog negalėdama pajudėti. Tik po kurio laiko sugebėjo susiimti. Sugniaužė tą medinį pagaliuką, kuris galėjo padėti Igiui arba visai jį pribaigti. Atmetė atgal plaukus, kurių galiukai spėjo susitepti raudoniu. Mintyse tardama tik knygose skaitytus pavadinimus Emi lazdele atsargiai apvedė žaizdą. Tikėjosi, kad padės. Kad nors kraujavimas sustos. Paklaikusiomis akimis apžvelgė kruviną grindinį.
 - Igi. Prašau. Atsigauk,- žaliose akyse sužibo ašaros, mergina nuleido galvą- Atsigauk.
Wait, wait, wait/ Don't leave me.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Tamsa.
-Igori?
Tolumoje aidėjo žemi, aukšti, kimūs balsai, nagų braižymai į akmenis.
Siluetas atsisuko į tamsaus gymio bendraamžę.
- Pilnačiai nušvitus,
Miškui nutilus...
-Bėk,- ištarė mergina ir lyg rudeniški lapai papūsti vėjo, išnyko prieš silueto akis.
- ...Ką tu žinai apie mane?
-...Prisiekiu savo gyvybe
Ir savo garbe..
-...negalime priklausyt dvejoms gaujoms...
-...Jie sugaus tave ir žiauriai nukankins, parodydami, kas atsitinka tiems kurie sulaužo vilkatų įstatymus....-tamsa įgavo miško spalvų, apvalų kambarį, kuriame atsukęs nugarą kalbėjo vyras.
Siluetas numykė.
-...Jie nesužinos. Man padės...
-...Ahailas nužudytas. Pats mačiau...
-... Iki kolei saulė pakils....
-...Šajai Senato iškersti it banda avių. Liko vienetai... Tai laukia ir mūsų su Emousais, jei nepaklusim Senatui...- kalbėjo tvirtai pilkaplaukis vyras.
-...Tu melavai savo seseriai...
-Igori Gabrieli....
-Taip, Snieguole...
-...Lai tik mana mirtis
Mane te išskiria nuo mano pareigų...
Balsai vis aidėjo ir aidėjo septintakuraio galvoje, kol susijungė į vieną- maldaujantį, moterišką:
-Igori...

Švilpis lėtai atsimerkė. Balsai nutilo, akliną tamsą pakeitė nakties spalvos. Sumirksėjo. Emilijana čia pat, buvo palinkusi prie jo. Ką?- trumpam sutriko, atrodė net pamirško kaip kvėpuoti. Tačiau greitai grįžo į vėžias, suvokdamas, kad sirena išgelbėjo jo gyvybę. Išblyškusiame veide pasirodė varaganas šypsnis. Igoris lengviau atsiduso. Gyvas. Staiga, lyg nematoma ranka nutrynė šį vypsnį ir Igis pasijuto krentąs į duobę. Baimė įsibrovė į jaunuolio protą, sujaukė jį. Apimtas baimės ir nerimo septintakursis giliai įkvėpė drėgno nakties oro, tarsi bandydamas sulaikyti baimės virves. Tamsoje vilkiškos akys sublizgėjo, lūpos virptelėjo, tačiau mintyse plaukiantys žodžiai nebuvo garsiai išsakyti.
Kažkur kaptelėjo lietaus lašai.
Audra rimo.
Švilpis sujudėjo.
-Ačiū, Emi,- pasigirdo tylus ir liūdnas balsas. Igorio vilkiškos akys nukrypo į katiniškas sirenos. Sąžinė it įgavus daugiau energijos pradėjo graužti. Graužti dėl to kas nutiko Demonų metro, Virdžinijoje ir visur kitur.
-Mums nereikėjo susitikti, Emi,- vos girdimai prakalbo,- nereikėjo, Emi. Tau jau nebesaugu,- sumurmėjo taip tyliai, kad pasirodė jaunuoliui, kad nieko neištarė.
Jis susimovė. Gražioj formoj. Nieko tiksliai neapgalvojo.
Stipriai sugniaužė kumštį. Lyg per miglą pyktis ir baimė įsibrovė į antgamtiko širdį. Igoris siuto ant savęs už tokią kvailą klaidą. Ir kodėl gi jis išsidavė Kristijanai? Kodėl? Kad gautų leidimą? Ar ką?
...I know my sister like I know my own mind...
Prieš Igio veidą išplaukė Kris veidas su anapilin išėjusiu Ahailu. Drebulys perėjo per antgamtiko kūną. Igis sukando dantis.
Kažkur vėl kaptelėjo lašas.
Pyktis vis kilo ir kilo, mintys vis juodėjo, tamsėjo.
Kaptelėjimas vėl.
Nagai įsirėžė į odą.
Skausmo nutildytas užkeikimas lyg sąžinė pradėjo vėl graužti.
Kapt.
Krūminiai dantys įsmigo į liežuvį. Silpno skaumso gija perliejo švilpį.
Kapt.
Savitvarda nyko.
Kapt.
Emilijana, traukis nuo manęs.
Kapt.
Igoris užsimerkė ir staigiai priglaudė pakaušį prie akmens turėklų.
Kapt.
Giliai įkvėpė. Galvok.
Kapt
Galvok ne apie pavojus.
Kapt.
Ne apie Medžiotojus ir ne apie Senatą.
Kapt.
Koukvortas.
Kaaapt.
Mifritė.
Kaaapt.
Miško proskyna.
Kaaapt.
Ketvirtas kursas.
Lyg tolumoje pasigirdo kaptelėjimas lašo, toks tylus, tarsi kažkas užkimšo antgamtikui ausis.
Greitas širdies plakimas, kvėpavimas suletėjo, susinormalino iki įprasto. Atsimerkė ir atsiduso.
-Atsimeni, kai sakiau, prieš keturis metus, kad mane tardant bus neitin lengva? -tarė Lorijanas, atsargiai atsistodamas,- Tada nenorėjau, kad nukentėtum dėl žinojimo. Tas pats buvimo ir Koukvorte, kai susitikimo su Myša. Dabar yra beveik viskas atvirkščiai. Jei žinosi, ar nežinosi- vis vien nebūsi saugi...-gailiai atsiduso ir atsisėdo ant turėklų. Po apačia tyliai gargaliavo parko upeliūkštis. Mėlynai pilkos akys nuslydo link upelio, ant kurio paviršiaus saulėtą dieną susidarytų paauglio atvaizdas,- Turiu du frontus, ir dar vieną, bet pastarasis tau nėra tiksliai žinomas. Tu žinai- Medžiotojai, Sentas. Kitas? Jie. Slapstūnai kitaip,- ištarus jų pavadinimą švilpis paniuro, juto, kad liežuvis atsirišinėja, tačiau tai dabar neteikė džiaugsmo, kai už nugaros stovi ponia mirtis su dalgiu,- Dėl to su Džeimsu susipykom,- nurijo seiles ir nupasakojo ką sužinojo iš įbrolio,- Esu Slapstūnų sąraše kaip ir su kitais esančiais iš Hogvartso,- nutilo. Širdis katalojosi it patrakusi, suko skrandį, nes nenutuokė ką pasakyti McWellei apie mūšį ir tai, kad gali nebesugrįžti, o dar ta viena, slapta mintis...
Iš žaliakakės veidos ir laikysenos suvokė, kad penkiolikmetė ne iki galo suvokė jo žodžių prasmę Koukvorte, kai dingo iš olos.
Jėzaumarija....
Kur jam dingti?
Niekur.
Igis iš paskutiniųjų įkvėpė.
Tvardykis. Pagriebė burtų lazdelę ir, mintyse burbteldamas burtažodžius, tvarėksi savo marškinius ir bendrakoledžės šalikėlį. Kaip panašu į Koukvortą...-Galiu nebegrįžti...,- tarė garsiai, vos pats spėdamas susivokti ką pasakė. Igoris nutirpo, sustingo.
Ką. Tu. Padarei?- sudejavo mintyse vidinis balsas.
Ąžuolinė lazdelė nusileido, švilpio galva- irgi. Gailiai atsiduso, pasilėpdamas savo burtų lazdelę kišenėje ir atsigrežė į švilpę.
-Gali vykti mūšis,- te pasakė tiek ir nutilo,- Nežinau ką tau dar pasakyti.
Melagis. Igori, tu melagis.