[Džeimsas Greywindas]

-o kartais jūs ar nebūsite tasai didelis piktas apsauginis? – kiek pritildyma balsą sukikeno. – be galo jau tiktumėte šiai rolei. Tik yra viena problema, man nereikalingas joks apsauginis, o ypač toks, kuris peza visokius niekus, įsibrovęs į mano asmeninę pramogą ir dar trukdo medžioti. – jis buvo išpuikęs, jis juokino ją, jis tyčiojosi iš jos. Ne, jis buvo nepakenčiamas! Jis erzino ją! Onorina keikė save, jog negali žinoti su kokio tipo priešininku susidūrė. Tik juto, kad tai suaugęs žmogus, maždaug trisdešimties keturiasdešimties metų, tačiau kas jis: galingas mokytojas ar ukvedys nevertėlis, numanyti niekaip negalėjo. Ir atsitik tu taip man, pirma diena pilyje iki karo davedė. Bent jau būtų pagyvenusi ilgiau, pažinusi atskirus balsus, ėmusi juos skirti ir taip toliau, o dabar? Belieka stovėti įtempus ausis, pasikliaunant vien įgimtomis ar ištreniruotomis kovos juslėmis.
-ar jūs nutilsite pagaliau, beproti! Nuo ko aš turėčiau prašyti jūsų mane išgelbėti? Gal nuo savo pačios kasnaktinių medžioklių? Ar nuo jūsų liguistų tauškalų? – viskas, variaplaukės kantrybė išseko, o ir atėjūnas prislinko per arti, galėjo sakyti, jog net juto nuo jo pulsuojančią šilumą. O tada išgirdo kažką šnypščiant. Tas begalinis šnypštimas, išduodantis gyvačių kamuolį, artėjantį link jos, sukėlė dar didesnį įniršį. Iš kišenėlės prie širdies išsitraukė virpančią kipariso lazdelę, palietė ja strėlės gąliuką ir galų gale iššovė tiesiai artėjančio pavojaus link. Per uždraustąjį mišką nuaidėjo sprogimas, raudoni fėjarverkai pakilo į dangų. Onorina tematė menką mirgėjimą, siluetą, apšviestą, esantį truputėlį tolėliau. Taip, ji galėjo šiek tiek matyti, atskirti naktį nuo dienos, išvysti šalia esančių objektų šešėlius, tačiau daugiau nieko, visa kita dengė erdvė, tamsa ir paslaptis. Sprogimo banga garantuotai turėjo mažiausiai partrenkti tą pasipūtusį didvyrį, o galbūt ir nusviesti pora metrų tolyn. Mergina paprasčiausiai užkerėjo strėlę, jog atsitrenkusi į taikinį šioji sprogtų, juk ji Tikonderogos duktė. Tai taip indėnai vadino jos tėvą: Tikonderoga, žmogus griaustinis.
-mano mokytoja sakydavo, jog turiu ypatingus talentus kerėjime. – juokdamasi sušuko kiek garsiau, kad per sprogimo garsą būtų išgirsta. Deja, juokai greitai baigėsi, kai kažkur, dešinėje, sužvygo, sukrankė varna. Ferumos! mintyse sukliko Sayre. Kita strėlė žaibiškai atsidūrusi lanke netrukus švilpdama perskrodė šlykščios išvisos kūnelį. Neregės veidas perbalo, garbanos susišiaušė. Catherine it išprotėjusi puolė į priekį, sparčiai mažindama atstumą tarp savęs ir to vyro, tik ji nenorėjo jo užpulti, norėjo jį surasti, pridengti, paslėpti... juk Slapstūnams užteks menkiausios kibirkšties pradėti sekti šį nieko dėtą žmogų, šį gražiabalsį. Maža to, jie pagaliau, per septynerius metus, aptiks jos pačios pėdsakus. Ant nuo sprogimo paliktų duobių Cathy klupo, klupo ir vėl stojosi. Kur jis? Juk turėjo būti nedaugiau kaip du-trys metrai iki jo! panika užvaldė aukštaūgės kūną. o gal jis pargriuvo? Gal susižeidė? Gal jam pataikė kokia skeveldra? staiga vėl pasigirdo krankimas, šįkart netoli jos veido, trečioji strėlė atliko savo darbą nė nespėjusi sušvilpti.
-dėl Dievo meilės! Beproti mano, Kur gi tu! – nežinojo jo vardo, todėl neįsivaizdavo kaip jį pašaukti, kaip surasti. Neregė keikė save šią minutę, jog negali matyti ferumų, negali suskaičiuoti kiek jų čia, bet veikiausiai trys arba penkios, tie parazitai daugiau nesiunčia į žvalgybą.

[Zelig Reiher]

Liguisti tauškalai? mintyse sušnypštė, it katinas, ant kurio uodegos buvo neatsargiai užminta ir dar priedo smarkiai timptelėta. Vyriškis dar trumpą akimirkos dalelę pasigailėjo, kad neužkerėjo gyvačių taip, kad šios vos tik įkandusios suleistų nuodų, kurie sukeltų nesuvokiamus skausmus ir kančias. Kvaila mergiotė, mananti, kad gali paprieštarauti man ranka stipriau suspaudė lazdelę, norėdamas ja pamanevruoti į kitą pusę, tačiau staiga nuaidėjęs sprogimas-- įdomu kieno kaltė tai buvo-- įaudrino visas jo jusles, suvėlė ir privertė sukryžiuoti rankas viršum veido, kad apsisaugotų nuo didžiulės kaitros ir jėgos bangos. Žinoma, visiškai neapsisaugojo, nebuvo antžmogis-- nors seniau tokioje situacijoje būtų panaudojęs kerus, dabar tik elgėsi tik kaip koks žvėrelis pirmą kartą pamatęs ugnį--- masyvus karščio smūgis smogė jam iš padilbų ir magiškų žiežirbų spiečius nusvilino pasiekiamus odos lopinėlius. Skaudėti neskaudėjo, tačiau Izaac pajuto, kad yra šiek tiek sužeistas tik tada kaip sekundėlei pasaulis aptemo-- tuo pačiu rausvumu--- ir jo kūnas tiesiogine to žodžio prasme pradėjo virti. Iš nustebimo net aiktelėjo ir-- šiek tiek apakintas to fejerverkų šou-- suklupo kelis žingsnius atgal ir žnektelėjo ant žemės, pamiršdamas savo priešininkę ir visa kita pasaulyje, išskyrus save. Nukreipė žvilgsnį į virpančią ranką, nors ir to nereikėjo, pakankamai jautė, kaip po odos sluoksniu kraujo temperatūra vis labiau ir labiau kyla. Akimirksniu išdžiūvo burna, mintys tarsi susprogo it muilo burbulai prilietus pirštu. Norėjo atsikelti, kažką padaryti, bet nei viena galūnė nesisklausė, visos juslės tarsi užsiblokavo; išskyrus vieną. Ausys užfiksavo tolumoje kažkokį garsą-- balsą? gyvūno riksmą-- ir tai privertė vyrą sukąsti dantis ir sugniaužti kumščius. Nebuvo vienas, buvo su matyt būsima ar esama psichopate, kuri naktimis klejoja su lanku ir laisvalaikiu sprogdina žmones. Vien toji mintis pažadino iš apsvaigimo ir jis skubiai atsiklaupė ant žemės, ieškodamas merginos. Reikėjo ją kuo greičiau nukenksminti, kol neišdegino pusės miško.
Akimis surado kūną, kuris žioravo žmogiška šiluma-- šis rodėsi pats ėjo link jo-- ir nebegalvodamas užšoko visu svoriu, prispausdamas ir įkalindamas. Kažkur tolumoje sukarkė varna, tačiau Izaac tik piktai susiraukė ir sugriebė lazdelę taip, tarsi laikytų peilį ir nutaikė jį į merginos pusę. Neištarė nė žodžio; tai vis vien buvo bevertis dalykas.

[Džeimsas Greywindas]

Eilinį kartą suklupo ant nedidelės, jos pačios sukelto sprogimo duobelės, tačiau atsistoti nebesuspėjo, tvirtas sunkus kūnas staiga užgriuvo, prispausdamas prie žemės. Onorina sukliko iš tos nuostabos, be to, kairė ranka, laikanti lanką, buvo nepatogiai užlaužta ir nepajudinamai užgulta priešininko svorio. Tik kas dabar jis buvo: priešininkas? O gal veikiau žmogus, kitas kūnas, pulsuojantis šiluma? Ir dar kokia, ant tokios kaitros kiaušinį ramiausiai galėjai išsivirti. Jis sirgo, galbūt net labai sirgo, o ji puolė jį įžeidinėti, iškart pasigailėjo savo veiksmų, juk pats tampi silpnas, puldamas silpnesnį, o tuo labiau, ligonį. Kita, dešinė variaplaukės ranka, tvirtai įsikibo į vyro šoną. Dabar neregė galėjo tvirtai konstatuoti, jog sutiktasis yra lieknas, raumeningas vyras, nors ir anksčiau tai numanė, šią akimirką įsitikino. Jis degė, o ji stingo iš šalčio, kuris, matyt, pasirodė esanti Slapstūnų žvalgų  sukeltos baimės pasėkmė, todėl nesuvokdama, instinktyviai glaudėsi prie užpuoliko sunaikindama net mažiausius tarpelius. Kažkur giliai tūnanti mintis, kad reikia ką nors daryti, reikia apsaugoti jį, o ne ją, tolimas varnos krankimas... viskas paskendo šoko būsenoje, toje menkutėje, šilumos troškimo akimirkoje. Ji niekada prie nieko nesiglaudė, jai niekada nebuvo šalta, jai niekada nereikėjo kito žmogaus, nei kad sušiltų, nei kad pasislėptų, nei kad pasiguostų, dėl nieko nereikėjo. Vieną šimtąją sekundės dalelę, paauglė pamintijo, ką gi jaučia jis? Ją augino prancūzai, vėliau indėnai, dar vėliau trojėnai... pripažinkim, tuose laikuose tikrai netrūko ištvirkimo, galbūt jo buvo daugiau negu dabar, juk šiomis dienomis  niekas netekina trylikamečių mergaičių, už trigubai vyresnių diedulių, niekas apskritai jų netekina, nes jaunikius renkasi pačios, sulaukusios mažiausiai šešiolikos metų, ir tai retenybė, kitos apskritai senmergėmis lieka ir niekas joms neprieštarauja, botagu į kuprą nestuksena. tai ką gi jis jaučia? Vien skausmą ir neapykantą? O gal tai, kad po juo guli moteris, jau pakankamai subrendusia figūra? nebuvo kieta, vien raumenų persunkta lenta, nepaisant kareiviško berniuko gyvenimo, Venera gausiai ją apdovanojo. Tik jai nieko to nereikėjo, nenorėjo įsivelti į panašius dalykus, niekada niekada niekada! Bijojo tapti silpna, pažeidžiama, ji gimė būti kariu, ji gimė pjaustyti priešams gerkles ir gramdyti jų kraują nuo ginamos žemės. Jos lemtis: kruvinos panagės, bei randai, o ne makijažas ar suknelės. Nuo šiek tiek gašlių minčių iškart perėjo ant kruvinų, juk tai buvo viskas, kas supo tą mažą mergaitę, netekusią šeimos: kraujai ir ištvirkavimai. Honorine Catherine Sayre vėl prisiminė Slapstūnus, ta mintis trenkė dar galingesne banga, nei prieš tai sprogimas. Jie ją surado, pirmą kartą per septynerius metus aptiko turėjusios mirti pėdsakus, ir kodėl? Galbūt jie čia turi daugiau ką sekti? O gal ji kaip netinkamai pasielgė? ir staiga, suvokimas grįžo, šokas baigėsi, o gal tik dar labiau sustiprėjo, nežinia, bet dabar labiausiai už viską jai reikėjo, kad jis prabiltų, pasakytų ką nors tuo savo nežemišku balsu, tačiau kaip tyčia, vyras neištarė nė žodžio. Galbūt ruošėsi ją nužudyti? tegul, tegul tik greičiau, jam reikia bėgti.
-bėk, – karštligiškai  sušnabždėjo mergina, – privalai bėgti ir slėptis, jie tave suras, girdi, jie tave nužudys. – jos balsas virpėjo, kone antrą kartą gyvenime pajuto, kaip gerklę užgniaužia gumulas. – nudėk mane ir bėk. – maldavo prisispyrusi, rodės, tą akimirką niekas buvo nebesvarbu, kad tik nepražūtų žmogus dėl jos kaltės. Kairiuoju skruostu, netyčia išsprūdusi iš po gaubtų juodų akinių, nuriedėjo vieniša ašara.
-pasakyk man savo vardą. – silpnai paprašė, lyg tai būtų viskas, ko trūktų iki pilnos laimės, lyg tai būtų paskutinis nuteistojo myriop noras. Pasimuistė ieškodama šiek tiek patogesnės padėties, mat užlaužta ranka su lanku jau ėmė tirpti, tačiau matyt neapskaičiavo to milimetrinio tarpelio, likusio tarp jų, ir pajuto, kaip josios lūpos tvirtai prigludo prie jo lūpų. Kažką taisyti buvo per vėlu.

[Zelig Reiher]

Tiesą sakant, niekad nebuvo nužudęs žmogaus. Bent jau tiesiogiai. Jeigu kas ir žuvo dėl jo kaltės, tai taip atsitiko tik dėl to, kad, na, taip atsitiko. Jo mintys gal ir buvo sutemptos kaltės jausmu, tačiau delnai likdavo nepriekaištingai švarūs, nenutaškyti kraujo ir kartėlio. Todėl, kad ir kaip norėjo imti ir perrėžti lazdele--- kurios, žinoma, kerų dėka, galiukas buvo padengtas aštria medžiaga-- atidengtą, neapsaugotą ir minkštą kaklą, Izaac negalėjo prisiversti to padaryti. Ne dėl to, kad bijojo ar buvo neryžtingas, ir tikrai ne dėl to, kad prie jo kūno linijų prigludusi buvo mergina, dievaži, kūniškos banalybės buvo bjaurus ir nuvalkiotas dalykas--- jo visiškai nedomino šansas kažką pagraibalioti. Ne, ne, vyriškis negalėjo smogti todėl, nes buvo savanaudis. Po velnių, prieš jo akis galėjo krauju prigargaliuoti nors ir tūkstančiai vaikų, tačiau jis tikrai nebus atsakingas už tai. Tiesiogiai. Gal ir kvaila raminti savo sąžinę tokiais kvailais būdais, gal ir nelabai logiška taip paaiškinti savo veiksmus, tačiau naktimis miegojo bent šiek tiek geriau, kai žinojo, kad nieko nenugalabijo savo paties rankomis.
-Nutilk, -išdaužė tokiu tonu, tarsi būtų daręs didžiulę paslaugą kitai. -Manai, tikiu tavo nesąmonėmis?- pasilenkė dar arčiau jos veido, lazdelė prispausta prie pat duobutės tarp raktikaulių. -Manai, kad tikiu tavo ašaromis?- blankiai šyptelėjo, tačiau ta šypsena buvo įtempta ir atrodė, tarsi keltų skausmą. Vyras tarsi jautė, kaip kažkas miške dar yra-- žinoma, miškai visados būna pilni gyvių, tačiau ši egzistencija buvo pavojinga, tą jis tikrai žinojo, mat viduje tūnanti magija jam liepė bėgti. Tačiau Izaac nebuvo savo naujos prigimties vergas ir verčiau pasiliko klūpoti prie merginos. Tikriausiai atrado priežastį, kodėl nepakliuvo į Varno Nagą.
-Man neįdomu, ką turi pasakyti ar ko nori, - be kartėlio ištarė ir jau buvo beatsitraukiąs nuo jos-- tas muistymasis jam buvo it ženklas, kad jo svorio buvo negana ir kad galbūt jo šonas greit bus sutiktas su kokiu tai medžiokliniu peiliu-- tačiau kas pasitiko jį buvo dar labiau netikėta. Kuomet daug šaltesnės lūpos nutūpė ant jo degančiųjų, vyriškis akimirkai sustingo, tačiau tik trumpai akimirkai. Po kelių kvėptelėjimų jis tarsi nuplikytas atšoko ir atgalia ranka nusivalė burną, tarsi būtų paragavęs kažko kartaus ir ypač nesaldaus.
-Dink man iš akių, - piktai primerkęs akis suniurzgė.

[Džeimsas Greywindas]

Viskas ką ji sakė, ką  kalbėjo atgavusi žadą po šoko, visa tai galų gale privertė jį prabilti. Nors tonas buvo žiaurus, žodžiai negailestingai talžantys it ledinė vasaros kruša, vis dėlto, jie nepasiekė jos smegenų, o tuo labiau širdies ar sielos. Onorina tesugebėjo girdėti, kad jis prakalbo, o tai gerai. Vyro lūpos pasirodė besančios panašios temperatūros kaip ir kūnas, karštos, deginančios tarsi ugnis. Variaplaukė garbanė be galo norėjo ką nors pakeisti, norėjo, jog jis atsitrauktų. Iš kitos pusės, persigando, jog nepradėtų grabaliotis ar dar ko nors neprisigalvotų. Ne, keturiolikmetė nebijojo numirti, paskęsti kraujuose, nebijojo net to menkučio lazdelės spustelėjimo, perrėžiančio gerklę, kurį jis galėjo padaryti akimirksniu, ji paprasčiausiai bijojo vyro artumo ir tai buvo vienintelis dalykas, kodėl jos priešininkai krisdavo ant žemės nė nespėję tinkamai jos sužeisti, jie tiesiog negalėjo suprasti, ko neregė baiminasi iš tiesų. Jos pirmasis bučinys truko gal menkutę sekundę, tačiau Cathy tai pasirodė ištisa amžinybė, tada, it perskaitęs jos mintis gražiabalsis atšoko lyg nuplikytas. Merginai teko iš visų jėgų sukąsti dantis, jog neparodytų to palengvėjimo, kuris ją apėmė jam šitaip pasielgus. Už viską labiausiai pasaulyje šią minutę troško sutrypti jį, sumindžioti, įžeisti, tarsi mažas vaikas spardyti kupinu įniršio veideliu kol jis supras, kol maldaus pasigailėjimo. Už ką? Ir pati nežinojo, būtų galėjusi tiesiai išrėžti: už pavogtą mano pirmąjį bučinį! tačiau viduje suprato, kad viskas įvyko netyčia. Na ir kas! Na ir kas, kad netyčia? Jis neturėjo teisės čia pasirodyti, neturėjo teisės trukdyti man, neturėjo teisės ant manęs rėkti, neturėjo teisės man vadovauti, jis neturėjo teisės niekam, o juo labiau užgulti mane visu kūnu, prisiliesti! klykavo jos vidinis ego reikalaudamas atpildo. Negana to, vyras prakalbo, jis dar drįso piktai niurzgėti ant jos? Matyt ponaičiui nelabai patiko susiklosčiusi situacija, Ar tai ir nebus geriausias atpildas? Mergina pakilo nuo žemės, tada švelniai priglaudė ledinį delną ten, kur turėjo būti jo skruostas, dėkui Dievui, pataikė. Nenuostabu, šis degė kaip ir visas kūnas, žmogus tikrai sirgo. Akimirkai užsimerkė po savo juodais akiniais, jusdama, kaip  svetima neapykanta nutvilko kūną, bet ilgiau knaisiotis po jo likimą nedrįso.
-Niekada taip nesakyk,  Izaac, - sušnabždėjo palinkusi ties juo. Tada nieko daugiau nepaaiškinusi, akimoju patraukė ranką ir pradingo tankmėje. Bėgo laikydamasi medžių šešėlių, kurie šmėkščiojo varnanagei skriejant pro šalį.

[Claudia Otilia Stephalt]

Dabar atostogos todėl pamokos nevyksta, Claudia per šias atostogas nusprendė likti Hogvartse ir ką nors nuveikti.
Vienai dienai einant į pabaigą Claudia išėjo iš pilies į lauką. Jos galvoje sukosi nemažai minčių viena iš jų buvo, kad reiktų nueiti į uždraustąjį mišką, žinoma ji žinojo, jog ten kojos kelti nevalia, ne tik tai į galvas kalė mokytojai, bet ir tėvai kurie kadaise ir mokėsi šioje mokykloje. Claudia apie mišką žinojo daugiau nei kiti, nes jai apie paslaptingąjį mišką kartais pasakodavo tėtis. Jis ne kartą sakė jog tenai buvo ir dieną ir naktį. Visko matė ir patyrė, bet svarbiausia jis niekad neįkliūdavo mokytojams Jei mano tėtis niekad neįkliuvo, ir dar liko gyvas pabuvojęs tam miške tai reiškia ir aš sugebėsiu galvojo mergaitė apimta ryžto. Tad Claudia šiektiek pasivaikščiojusi pamiške nusprendė lįst į mišką, niekieno nepastebėta ji pasuko link miško ir dingo jo tankumynėje.
Eidama vis aplink dairėsi miškas kol buvo šviesu niekuo nesiskyrė nuo įprasto, tik buvo labai tankus,  keli paukščiai giedojo, bet keistų garsų nebuvo girdėti. Naktį čia turėtų būti nejauku Claudia net nusipurtė pagalvojusi, kad ji eitų čia nakčia. Tačiau vėl prisiminusi tėčio pasakojimus šiektiek pas pasisiemė ryžto. Claudia žinojo, kad negalima nieku gyvu pasukti iš tako ...tai prilygsta mirties nuosprendžiui... mintyse išgirdo tėčio aiškinimus.
Galiausiai taip tebegalvodama apie tėtį mergaitė netikėtai priėjo duobę. Vos vos į ją neįkrito, susvyravo žengė žingsnį atgal. Tada šiektiek atsikvošėjusi nedrąsiai priėjo, akys tuo patikėti negalėjo. Prieš ją buvo didžiulė didžiulė duobė...
Staiga už nugaros krūmuose kažkas sutraškėjo, Claudia akimirksniu pamiršusi duobę atsisuko į tą pusę, nuožmiu ir išsigandusiu veidu žvelgė į lapuočių krūmus, mergaitė primerkė akis norėdama ką nors įžiūrėti, ji nepajautė ir net nežinojo, bet akys iš įtampos pakeitė spalvą dabar jos buvo kone juodos, jei sutiktum tokį žmogų iškart palaikytų jį demonu. Krūmuose vėl kažkas subrazdėjo...

[Fiona de Treebook]

Karšta vasaros diena. Tokią dieną praleisti dauguma pasirinktų poilsį prie ežero maudantis, deginantis, atsipalaiduojant nuo darbų. Bet Urtė nebuvo iš tų žmonių. Ji mieliau leido laiką bibliotekoje. Bet ši diena buvo kitokia. Ją traukė miškas. Ji norėjo išgirsti lapų ošesį, paukščių giesmes, ir dainas. Uostyti įvairiausių kvapų gėles. Tad šiandien ji patraukė į arčiausiai esantį mišką - Uždraustąjį Mišką. Nors taisyklės tą draudė, jai nelabai tai rūpėjo. Didesnis buvo troškimas atsipalaiduoti atsigulant medžio šešėlyje ant minkštos žolytės. Vos įėjusi į mišką, ji pastebėjo kitą savo koledžo mokinę Claudia, kuri mokėsi keliais kursais žemiau. Eidama ji ušėjo į laukymę, kur vos ne vos išsilaikė ant duobės krašto. Urtė iš įpročio negalvodama sušuko:
-Atsargiai!
Claudia atsisuko. Regis, tik dabar suprato, kad kažkas be jos dar čia yra. Jis akys... Jos buvo juodos. Ji... Ji apsėsta?
-Aaaaa!
Urtė pasileido bėgti. Deja, tiesiai link kitos grifės. Supratusi, ką daro, bandė apsisukti, bet susipynus kojoms ji išsitiesė prie pat Claudios.

[Claudia Otilia Stephalt]

Po to keisto subrazdėjimo tiesiai prieš Claudia išsitiesė mergina. Kadangi nebuvo labai čia šviesu merginos detalios išvaizdos Claudia negalėjo pamatyti. Claudia tik pasilenkė virš nepažįstamosios, dabar jau normalios spalvos akimis, ir paklausė:
-Nesusižeidei? Viskas gerai?
Claudia ištiesė ranką padėti atsistoti begulinčiai paneliai. Claudiai ji pasirodė kažkokia persigandusi atrodė, lyg baubą pamačiusi.
-Kas nutiko? Ko tokia išsigandusi? Ir ką veiki čia šiame miške?
Claudia stebėjo merginą ir laukė jos atsakymo. Pati Claudia po susidurimo su nepažįstamąją nusprendė būti atsargesnė, nežinai gal ši panelė sugalvos įskūsti Claudia, kad ši vaikšto čia miške, šioje glūdumoje. To dar trūko greit ateis tamsos metas- pavojingu padarų medžiojimo ir po mišką slankiojimo laikas. O Claudia tikrai nenorėjo sutikti bent vieną iš jų. Tuo labaiu, kad kai kurie padarai kaip kentaurai lengvai jas abi galėjo įskūsti mokytojams. Na o mokytojai už tokį nusižengimą skirs greičiausiai nemaža bausmę. Kaži ar jas nušalintu nuo mokyklos, Claudia buvo girdėjusi, kad nepaklusnius, išdykusius žiobarų vaikus nušalina kelioms dienoms nuo mokyklos arba išmeta išvis iš mokyklos. Tačiau jei gali eiti į kitą mokyklą. Čia magiškqm pasaulį į kitą mokyklą taip lengvai perwiti negalėtum.

[Fiona de Treebook]

Claudia pasilenkė ir paklausė, ar Urtei viskas gerai.
-Ei! Neliesk manęs!-sušuko ši, ir padarė dalyką, kuris pirmasis šovė į galvą - dingti. Šiuo atveju tolimiauisias objektas (ir patogiausias) atrodė duobė, kuri ir užvirė visą šią košę. Urtė atsispyrė kojomis ir rankomis. Arba tiksliau, pasislinko į priekį. Juk ji gulėjo. Ir pasivertusi ant šono ėmė voliotis jos kraštu gilyn. Akies krašteliu matė, kad Claudia nespėjo sureguoti, ir vis dar stovėjo ištiesusi ranką padėti. Ko ji ten stovi? Gal ją kažkas valdo ir nedavė nurodymų dar? Taip pat dar spėjo išgirsti klausimą. Atrodė, kad mažoji grifė net nenutuokia esanti keista, ir domėjosi, ko Urtė išsigando. Pasiekusi dugną ji susimąstė. O gal man tik pasirodė? Pang kaip sraigė susisukusi gulėjo dugne, ir išdrįso pagaliau prakalbėti:
-Tavo akys buvo juodos. Manau tu apsėsta.
Bekalbėdama ji ėmė ropštis kitu šonu aukštyn.
-Aš labai išsigandau.
-O miške esu dėl to, kad kas nenorėtų atsigaivinti po medžių laja karštą vasaros dieną? Tave pamačiau. Ėmiau sekti. Ir žinok tu vos į šitą va duobutę neįrioplinai. Bandžiau perspėt.
Pasiekusi viršų, ji atsistojo į kovinę padėtį ir pagaliau pažvelgė į pašnekovę. Claudia atrodė išsigandusi. Gal kažką pastebėjo?
-Kažką pastebėjai? Kur?-grifė ėmė dairytis.
-Nesijaudink, tave apginsiu. Moku daug visokių...-ją nutraukė švilpesys, kuris sklido iš miško už Claudios. Urtė pabūgusi greit šmurkštelėjo į artimiausius krūmus ir ėmė stebėti kas bus toliau.                 

[Claudia Otilia Stephalt]

Grifiukė norėjo tik pasisveikinti, o gavo riksmą tiesiai į veidą. Ilgokai klausėsi tos merginos paistalionių,
Ji labai daug kalba- mąstė antrakursė. Tačiau užsiminus apie juodas akis Claudia susidomėjo, ir pabūgo pati saves, taip ir liko stovėti sustingus, kiek vėliau nuleido maloniai išsitiesusia ranka sveikintis ir tarė:
- Nieko nežinau apie akis, tikrai
-Ar jos vis dar juodos? - nerimaudama klausinėjo mergaitė.
- Hmm... net nežianu ką pasakyti...tiesa dėkui, jog bandei perspėti dėl duobės.
- Nebijok, aš tikrai taves nenuskriausiu, nežinau kas su tom akim, reiktu nueiti į mokyklos ligoninę.- atsidususi rėžė toliau- šiaip tai tu ir mane siaubingai išgasdinai, beje aš Claudia- šyptelėjo, žinoma Claudia net nežinojo, kad savo linksmesniu šyptelėjimu vėl pakeitė savo akių spalvą iš įprastos į šviesiai šviesiai melsvas.

[Lukas Dubajus]

Nespėjus normaliai užmigti Luką pažadino vilko staugimas. O ne jie ką manęs ieško? Reikia paslėpti Pupą, nes kitaip bus blogai jai. Jau geriau mirsiu aš, o ne ji. Atsistojęs nuo šaltokos žemės vaikinas apsidairė kur galėtų paslėpti savo ponį ir jam už akių užkliuvo duobė. Nusileidęs į ją ir vėl apsidairęs pastebėjo krūmą kuriame puikiai galėjo pasislėpti arklys, priėjęs prie jo pamatė, kad ten yra ola. Puiki slėptuvė. Dabar tik reikia atsivesti Pupą ir paslėpti ją čia. Užlipęs aukštyn pažadino arkliuką ir jam pabandžius sužvengti klastuolis jį nutildė:
 -Žinau, kad tau nepatinka, kad tave pažadinau, bet pabūk tyliai, nes kitaip jie mus suras. Gerai?
Pupai pritariamai suprunkštus blondinas ją vedė toliau.
 -Va čia tu būsi kol sutvarkysiu su jais reikalus. Jei man kas nors atsitiks nieko nedaryk. Būk tyliai ir nekišk savo snukučio, -aiškino Lukas poniui. -O dabar galima šiek tiek numigti kol jie ateis.
Išėjęs į lauką nusirengė apsiaustą, pasidėjo galvą ant akmens ir užsiklojęs apsiaustu ėmė užsimerkęs gulėti ir laukti kol pasirodys Luna su Elijah'umi. Tikiuosi pasirodys negreitai, nes noriu normaliai išsimiegoti.

[Luna Gardner]

Laukdama, ko Elijah atsistos ir nusikratys visas žoles Luna klausėsi visų garsų uosdama berniūkščio ir jo ponio kvapą. Elijah nusivalius viską kartu su juo pasileido link Luko. Sekdami jo ir jo ponio kvapu grifas ir varnė vos po kelių akimirkų buvo šalia duobės esančios miško viduryje. Ne toli jos ant akmens pasidėjęs galvą gulėjo Lukas. Žvilgtelėjusi į grifą rudaplaukė linktelėjo jam ir nusisukusi nuo klastuolio šoko į duobę. Praskyrusi krūmus užstojančius uolą, kurioje buvo paslėptas ponis mėlynakė lėtai prisėlino prie jo šiepdama savo ilgas iltis. Vos vienas įkandimas ir ponis kris negyvas. Tai pamoka jam už tai, kaip jis elgiasi su kitais... Išvydęs Luną priešais save ponis ėmė žvengti iš siaubo.
-Eh...tu nekaltas dėl viso šito...-atvirtusi į žmogų Luna perbraukė ranka poniui per snukutį ir pasitraukusi nuo jo iššoko iš duobės, kur Elijah laikė Luką, o šis spurdėjo grifo glėbyje.
-Ar dabar supranti ką reiškia skausmas ir baimė? Tikiuosi kitą kartą būsi geresnis su kitais.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah su Luna ėjo paskui ponio ir Luko kvapą, kuris buvo labai aiškus, tačiau ilgai eiti nereikėjo, ponis buvo duobėje esančioje miško viduryje, o šalia gulėjo Dubajus, padėjęs galvą ant akmens, na kaži ar aš miegočiau, jai man taip nutiktu, - pamįslijo vaikinas ir pamatęs Lunos linktelėjimą suprato ką daryti. Jis sučiupo Luką ir laikė jį iš nugaros, kad nekiltu, kokių nors nesusipratimų, nes daugiau jau gaudyti jo nebenorėjo.. tiksliau tingėjo.. ir jau norėjosi vaikinui užkąsti, o tas spoksojimas į jo kaklą ir noras prakasti buvo dar didesnis, tačiau žmonių skriausti jis negalėjo.. Nes kitaip dar iš mokyklos išmes..
Chris' as stovėjo ir laikė klastuolį, tačiau tas spurdėjo, kaip katė, bet grifas buvo pilnas jėgų ir jų turėjo trigubai daugiau negu, paprastas žmogus.. tad išlaikyti šį vaikį rudaplaukiui buvo vienas juokas..
- Supranti? - atkartodamas Lunos žodžius, pašnibždėjo Lukui į ausį..

[Lukas Dubajus]

Išgirdęs žingsniu Lukas prabudo, bet nespėjęs nieko padaryti buvo sugautas Elijah'aus. Pamatęs, kad Luna eina link olos jam norėjosi rėkti ant jos, bet nebeturėjo jėgų nei rėkti, nei priešintis. Na va dabar ji nužudys Pupą, galėtų ir mane tada nužudyti, bent nereikėtų vienam kankintis. Išgirdęs ponio žvengimą vaikinas ėmė kūkčioti ir virto nebe neišauklėtu klastuoliu, bet paprastu vaikinu kuris verkė dėl mylimo arkliuko. Varnanagei ėmus klausti ar jis suprato klastuolis tik linkčiojo ir bandė nusiraminti.
 -Supratau, -linkčiojo Lukas. -Aš būsiu geras. Prižadu, -jau praradęs viltį ašarotomis akimis pakvietė Pupą. -Pupa ateik čia.
Ir didžiausiai jo nuostabai Pupa išbėgo iš olos ir pribėgusi prie klastuoliu ėmė laižyti jo veidą.
 -Baik, liaukis, -jau juokėsi jis. -Ačiū, -padėkojo Lunai. -Kad nenužudei mano arklio.
Stengdamasis išsilaisvinti iš grifo gniaužtų Lukas spardėsi, bandė kąsti jam į ranką ir bandė išjudinti rankas.
 -Tai čia mane dar laikysi? -paklausė vaikinas Elijah'aus. -Man atrodo, kad jau užtenka. Nemanai? Gal galėtum paleisti? Prašau. Arba bent rankas atlaisvinti, nes labai jas spaudi, -prašė klastuolis.

[Luna Gardner]

Išsigandęs ir verkdamas berniukas linkčiojo, kad viską suprato. Šyptelėjusi Luna žvilgtelėjo į Elijah ir atsitraukė nuo klastuolio. Netrukus prie Luko pribėgo jo ponis ir berniukas pralinksmėjo dėkodamas merginai, kad jo nenužudė.
-Jis nekaltas, kad taip elgiesi tu, tad neturiu jokio tikslo jo žudyti.-nužvelgusi ponį ir klastuolį mėlynakė stebėjo, kaip ponis laižo Lukui veidą, o gaivus vėjelis prasiskverbęs pro medžių šakas apsupo visus čia esančius.
-Manau gavai puikią pamoką, kurią dar ilgai prisiminsi. Antraip galėsim priminti viską nuo pradžių,-Linksmu balsu tarė rudaplaukė. Nors labai tikiuosi, kad to neprireiks...
-Elijah'au gali paleisti jį,-ir nors berniukas sakė, kad viską suprato, tačiau Luna išliko budri ir pasiruošusi bet kam.