[Elijah Chris Dawson]

Elijah to nesitikėjo, kad Lukas ims verkti, na atrodė šiek tiek juokingai, kai grifas žinojo, kad Luna nieko nedarys, tačiau tam vaikiui atrodė visas pasaulis tuoj subirės, tačiau jei nepamokysi dabar, nežinia ko jis gali pridirbti ateityje.. Kai varnė iššoko iš duobės, Lukas iš kart pakvietė savo ponį, tas nieko nelaukus greit pasirodė ir aplaižė Luko veidą, tačiau Elijah pirmą kartą matė, kad taip elgiasi poniai, jis matydavo šunis, tačiau poniai? Įdomu..
- Manau gavo tikrai puikią pamoką.. - linktelėjęs galva pritarė Lunai.. ir paleido Luką, šis atrodė šiek tiek išsigandęs, tačiau tuo pat metu ir laimingas.
- Paleidau, nebeturiu tikslo jo laikyti, be to rankas sukandžiojo, - pažvelgęs į savo rankas, kurios pakankamai greit užgijo nuo klaustuolio dantų..
- Na ką Luna, man rodos čia mes susitvarkėm, tai gal jau lekiam? - prieš išeinant tarė rudaplaukis, - Be to Lukai, tikiuosi daugiau taip nebesielgsi, nes kitaip, teks tave vėl pamokyti, tačiau jau bus ir aukų, - pažvelgė į Dubajų ir prieš išeidamas nusišypsojo.

[Lukas Dubajus]

Elijah'ui paleidus Luką jis ėmė glostyti ponį. Supratęs, kad pamoka baigta ir laikas skirstytis namo vaikinas palaukė kol nutols grifas su Luna. Tada pasiėmė apsiaustą, nusibraukė dulkes, apsirengė jį ir užšoko ant Pupos nugaros.
 -Na ką galime lėkti namo, -paraginęs ponį vaikinas pralėkė pro mišką, palei ežerą kol galiausiai atsidūrė prie Hogvartso sienų. O kur man reikės dėti arklį pilyje? Galėčiau palikti kur nors prie ežero ar dar kur. Gal toje pačioje saloje kur su Elijah'umi susitikau? Taip puiki mintis. Klastuolis pasileido link ežero. Prijojęs prie jo nulipo nuo arkliuko ir prašneko:
 -Tu turėsi nuplaukti į tą salą, -Lukas parodė kur ji yra. -Ir ten pagyventi kol baigsis mokslo metai. Gerai? Žinau, kad tau bus sunku išsiskirti, bet tu turi pasikliauti manimi. Tau ten niekas negrės. Kasdien atplauksiu valtele ir pabūsiu su tavimi, o kai baigsis mokslo metai kaip nors pakliūsi į traukinį ir grįšim namo į Velsą. Gerai?
Pupa pritariamai suprunkštė ir nubėgo link vandens. Įlipusi ėmė plaukti tolyn. Nuplauksi dalį kelio atsisuko, atsisveikindama sužvengė ir nuplaukė tolyn.

[Suzu Nakashima]

Vaikis buvo geros nuotaikos, per daug geros. Nežinia, kas jam užėjo, bet atrodė, kad šis pavartojo ne pačių geriausių medžiagų, dėl kurių galėjo juoktis iš medžio, todėl, kad jis yra medis, iš žolės, nes ji žalia ir dar iš dangaus, nes, jo manymu, jis per greitai plaukia, nors išvis, ar dangus gali plaukti? O taip, tik įdomumas toks, kad Suzu nieko nevartojo, net pusryčių nevalgė. Gal pavasaris jį taip paveikė? O gal kažkokia įsivaizduojama mergiotė galvą susuko? Nežinia, bet iš to linksmumo berniukas sumąstė mišką patyrinėti. Kas uždrausta, tas traukia, nors, jo manymu, visi į tą mišką be baimės lenda ir bėdų nemato. Et, jaunas dar vaikis, nesuvokia, kiek gyvių tame miške gyvena, nesuvokia, kaip lengvai gali pasiklysti, bet vargu, ar kada tai suvoks.
Jis bėgo kaip akis išdegęs. Dairėsi, stengėsi pamatyti kažkokį įdomesnį medį, ar galbūt augalą, bet niekad prie jo nesustodavo. Praėjo kelios minutės, o Suzu jėgos niekaip nedingo. Gal visgi kažkokių vitaminų padaugino... Bet nuo bėgimo jį sustabdė paprasčiausia medžio šaknis. Ji kyšojo netinkamoje vietoje, kadangi grifiukas jos nepastebėjo ir užkliuvęs kūlversčiais krito į kažkokią duobę.
-Oi...-iš skausmo numykęs vaikis atsisėdo ant žemės ir nužvelgė savo nubrozdintas alkūnes. O tada jis nužvelgė ir savo kelnes, nežinia, kaip, bet jos suplyšo, jo mylimos juodos kelnės. Nusprendęs, kad reiks joms laidotuves surengti berniukas atsistojo ir apsidairė. Vietos, kurioje jis stovėjo, niekad nematė, bet buvo labai smalsu. Duobė buvo didžiulė, bet vaikiui nerūpėjo, išlips jis iš jos, ar ne, jis ėmė tyrinėti žemę, mat jam buvo įdomu, nuo ko ta duobė atsirado. Gal kokį gyvį sutiks?

[Hayato Shinohara]

   - Sušiau, ė... Nu gi stok, katine tu kvailas... - Hayato padusęs atsirėmė į medį. Galva tvinkčiojo, o jaunas katinas sustojo už vos kelių juokingų metrų nuo jo. - Junshi... Stok gi... - japonas žengtelėjo dar žingsnį, o pūkuotasis jo kankinys įtariai dėbtelėjo į jį. Hayato nebuvo durnas, jis puikiai suvokė, kad šitas katinas neseks jam iš paskos, jeigu jis nueis priešinga kryptimi neatsigręždamas. Bet visgi katino praganyti nesinorėjo. Ką gi paskiau tėvams teks pasakyti?
   - Junshi, ei! - Hayato vėl pasileido katinui iš paskos, vos tik atgavo kvapą. Kodėl katinas su juo taip elgiasi? Nesiduoda sugaunamas, bet varo tolyn į mišką... ,,Aš jį primušiu su šaka, kai pagausiu, ne, arba su akmeniu..." - širdo vaikis. Bebėgdamas ir pykdamas švilpis nė nepastebėjo, kaip atsidūrė bemaž centre Uždraustojo miško. Staiga žemė po jo kojomis suvirpėjo ir įgriuvo. Įkrito į duobę ir katinas, ir bematant atsidūrė prasto šeimininko rankose.
   - Junshi, parazite tu, - Hayato stipriai suspaudė jam leteną su savo žemėta ranka. Pajuto, jog žemėta buvo jau ir kakta, ir plaukai, o jis tysojo ant kažko keistai minkšto ir glitaus. Per daug nekreipdamas į tai dėmesio Hayato atsistojo ir nužvelgė gerokai virš jo galvos stūksančius duobės kraštus, o tuomet išgirdo kažkieno dejonę. Atsigręžęs išplėtė akis.
   - Ką tu čia darai, Suzu? - apstulbęs paklausė Hayato Shinohara. Nejučia žengtelėjo arčiau bičiulio, o tada užsimiršo, kad visai ne pro šalį būtų žiūrėti, kur statai koją. Už kažko užkliuvęs - beje, už to pačio daikto, ant kurio ir nukrito - berniukas suirzęs atsigręžė ir iš išgąsčio net paleido iš užančio katiną, o šis kniaukdamas pasileido prie Suzu.
   - Čia... Ar taip gali būti? - nustėręs atatupstas atšoko Hayato ir pardribo darsyk, tik dabar jau ant nugaros, ne ant pilvo. O priešais juos gulėjo jau nebe pirmos jaunystės lavonas. Galimai kažkokios mergaitės.

[Suzu Nakashima]

Suzu iš laimės ėmė striksėti. Pagaliau! Pagaliau jis vėl pamatė savo geriausią draugą ir galės kaip senais laikais pakvailioti su juo. Rudaplaukiui mintyse praskriejo daugybė minčių, ką bičiuliai galės nuveikti, o tai, kad Hayato turėjo savo katinėlį dar labiau jį pradžiugino, juk jis taip mylėjo tą šaunų padarėlį! Vaujus šypsojosi ir džiaugėsi dar labiau, et, nereikėjo jam tų vitaminų gerti, tikrai nereikėjo. Berniukas negalėjo liautis džiūgavęs, na, kaip nesiliausi, kai po ilgo laiko vienintelį draugą sutinki?
Bet viskas apsivertė kiek kitaip. Hayato griuvo, Suzu dėl to, aišku, ėmė garsiai juoktis, bet tada pastebėjo, už ko jo draugužis užkliuvo. Nežinia, kaip pats kūlversčiais nusiridenęs nepastebėjo to „nuostabaus“ vaizdelio. Pasigirdo spiegimas lyg mažos mergaitės, kuri prarado savo mylimą ledinuką dėl kažkokio mušeikos. Berniuko širdis kelioms sekundėms sustojo, o šis sustingo.
-A... Ar tai? Ar tai lavoooonass??!- spiegiančiu balseliu Suzu apsisuko į kitą pusę nuo lavonėlio ir pasileido link duobės krašto tikėdamasis, kad išsikapstys iš ten sveikas. Jam net katinas neberūpėjo, o atrodo, gyvūnus jis mylėjo labiau nei save. Tik va, bėda tokia, kad pribėgęs duobės kraštą pastebėjo dar šaunesnį dalyką - kišantį kaulą iš žemės. Išsižiojęs ir nežinodamas, ką turėtų daryti, berniukas pasileido link savo draugo rėkdamas iš baimės. Et, kiek daug rėkimo.
-Hayato! Kur mes papuolėm?! Ką čia veiki?!-negalėdamas ramiai visko ištarti jis spiegė draugužiui į ausį, mat labai bijojo. O kur nebijos, lavono niekad nematęs, kaulų taip pat. Atrodo tik neseniai kalbėjo, kokį žiaurų darbą turi žiobarų daktarai, kad pjausto žmonės ir rakinėja visokius organus, ką gi, vaikis įsitikino, kad žiobarų daktaru niekados nebus.

[Hayato Shinohara]

   Hayato kietai sučiaupė lūpas, paslėpdamas jau bet kokius šypsenos šešėlius. Jie dingo it užtemus saulei. Japonas pradėjo gan paranojiškai krypuoti po duobę ir dairytis į šonus. Čia nebuvo šviesu, tad duobėje tvyranti prietema situacijos nepagerino anaiptol. Kas be ko, čia dar tvyrojo ir labai nemaloni pūvančios mėsos smarvė. Atsitiktinai kyštelėjęs ranką prie žemių Shinohara kažin ką jose užčiuopė kieta ir ištraukė. Tai buvo žmogaus kaukolė. Švilpis užvertė galvą aukštyn jau persikreipusiu veidu. Lyg tikėdamasis, kad į juos nuo duobės krašto kažkas spoksos. Na, galima pasiguosti, kad kol kas iš viršaus nespoksojo niekas. Bet iš vidaus tikrąja to žodžio prasme į juos spoksojo mirtis.
   - Panašu, kad taip... - gergždžiančiu balsu atsakė Hayato. - Palauk, tai juk gali būti netikras... Buvai magiškųjų gyvūnų pamokose? Tai gali būti, pavyzdžiui, kaukas...
   Bet, aišku, japonas pats netikėjo tuo, ką sako. Jis turėjo daug bjauresnių baimių už lavonų baimę. Po teisybe, lavonai jo visai negąsdino. Gąsdino tik tai, kas galbūt gali jį paversti lavonu. Jį tokios mintys gąsdino ir dabar.
   Hayato priklaupė prie mirusios mergaitės ir pirštu pabaksnojo jai į žandą. Bakst, bakst, bakst... Po penkto bakstelėjimo papuvusios odos lopinėlis atsilupo ir nuslydo žemyn.
   - Aaaai, fuuuui, - pasišlykštėjo švilpis ir žiauktelėjo. Suvaldęs ryklės konvulsijas jau galėjo tęsti savo šneką. - Man atrodo, kad tai tikrai lavonas. Kaukas elgtųsi kitaip, - tarstelėjo ir pamanė, koks jis idiotas - juk jis turėjo padaboti Suzu nervus, kad šis nepultų vėl lakstyti po duobę it nuo varnos.
   - O gal čia kokia kita kauko rūšis... Arba tik lavono vaiduoklis, - beviltiškai pezėjo Hayato, bandydamas gerinti situaciją, bet aišku, ją tik pablogino. - Fui, - vėl sužiaukčiojo, kai teko įkvėpti oro.

[Suzu Nakashima]

Berniukas lakstė kaip višta su nukirsta galva. Jis nesuvokė ką daryti, nesuvokė, ką veikė toje duobėje. Smegenyse atrodo viskas išsitrynė ir pasiliko tik stresas. Toks jausmas, kad vaikiui keli varžteliai atsisuko. Jis atsistojo duobės viduryje ir ėmė vos ne inkšti, kadangi norėjo dingti iš tos nelemtos duobės.
Nežinia, kas tam grifiukui nutiko, gal tikrai kelių varžtelių neteko po tokio vaizdinio? Juolab, jis ir toliau matė lavonus, jo draugužis juos net lietė, dėl tokio vaizdo rudakis vos neapsivėmė. Siaubinga vieta, et, vargšas vaikis. Jam jau ašaros ėmė riedėti matant, kaip viskas žiauriai atrodė. Berniukas nužvelgė savo draugą ir negalėjo suvokti, kaip šis gali išlikti toks ramus.
-Apie kokius tu kaukus kalbi?! Nieks net nežino, kaip jie atrodo!-su šiokiu tokiu piktumu, bet daugiau baime suspiegė berniukas klausydamasis draugužio paistalionių. Vaikiui kilo noras bėgti, bet kur jam bėgti? Jis dar buvo žemas, bijojo paliesti duobės kraštus, juk juose taip pat buvo krūva kaulų. Išvis, grifiukas niekaip nesuvokė, koks velnias čia buvo, kad tiek daug lavonų? Gal čia kokių vilkolakių šiukšliadėžė? Nuo tokios minties berniukui keliai sulinko. Vilkolakio naktipiečiais jis būti nenorėjo, tikrai ne.
Taigi, nežinodamas ką daryti, praradęs blaivų protą Suzu sumąstė, kad jeigu gerai įsibėgės ir pasistengs ignoruoti tuos kyšančius kaulus iš žemės galės išlipti iš duobės ir laimingas pabėgti atgal į Hogvartsa. Tik viskas buvo visai ne pagal planą. Berniukas įsibėgėjo ir pasileido link duobės krašto, o tada... Atsitrenkė į žemę ir nugriuvo. Suaimanavęs iš skausmo, mat, rodos, trenkė savo kaktą į kažkokį kietą daiktą, o tada susivokęs, kad tai turbūt buvo kaulas dar kartą garsiai suspiegė.
-IŠLEISKIT MANE IŠ ČIA!

[Hayato Shinohara]

   - Nu, apie baimės kaukus, jie ten nešioja visokius baimę keliančius padarus artyn, - aiškino Hayato, akivaizdžiai pats nelabai suprasdamas, apie ką kalba. - Ei, neverk, mes išsikrapštysim tuoj...
   Junshi jau tupėjo ant duobės krašto ir su panieka vėpsojo į du išsigandusius vaikus duobėje. Kartais gera būti katinu - vikresnis, greitesnis ar net gudresnis. Greičiau išsirėpečkioja iš bet kokios duobės. Hayato vis dar laikė rankose kaukolę, tad su ja pabandė pagremžti žemes. Kurmiai ar taksai juk išsikasa greitai ir paprastai, kodėl gi jis negalėtų pasidaryti žemės laiptelių? Visgi po berniuko kojomis susikaupus gana nemažai krūvai žemių Hayato numetė kaukolę šalin ir pradėjo ieškoti greitesnių ir paprastesnių būdų išsikapstyti iš šitos velnio vietos.
   Kažkas sušnarėjo netoliese augusiuose medžiuose, švilpis baimingai apsidairė, pabandė išlipti laukan užsikabinęs už kaulų. Deja, nuslydo gana stačiu šlaitu žemyn - kaulai buvo įstrigę minkštoje, drėgnoje žemėje, o ne akmenyje, tad nieko nuostabaus, kad nesilaikė. Ne turėklai ar alpinisto apranga, kad už jų besilaikant ir jais pasitikint užliptum aukštyn ir išsikabarotum iš tokios šlykščios vietos, kurioje tvyro tokia bjauri smarvė. Turbūt jos dalelės yra gana sunkios, kad, rodos, jos laikėsi toje duobėje, užuot kilusios aukštyn ir leidusios berniukams įkvėpti grynesnio oro.
   Staiga kažkas už Hayato nugaros nukrito ir garsiai suklykė. Shinohara pašokęs pačiupo ir išrovė pirmą pasitaikiusį daiktą ir metė į tą pusę, beje, tai buvo apglitęs tos pačios negyvos mergaitės delnas. Pagaliau supratęs, kad rėkė Suzu ir kad dabar ant jo ištiško tasai šlykštus delnas, Hayato vėl sužiaukčiojo. Ir tik po dar kelių akimirkų suprato, kad jam kažkaip keistai šilta su šiomis kelnėmis.
   Prašau, dar vienas smarvės šaltinis. Ačiū dievams, kad bent jau nekokį vaizdelį užstojo apsiausto skvernai. Bet vandens difuzija yra gana galingas daiktas, todėl švilpis nebuvo tikras, kad dėmės nepasislinks kelnėmis žemyn į ten, kur jas jau būtų galima matyti.
   - KO TU RĖKI, IDIOTE, - staugte užstaugė švilpis ant grifo. - NORI, KAD PAS MUS KOKIE VAMPYRAI ATEITŲ?

[Suzu Nakashima]

Kad jūs matytumėte, kaip Suzu akys išsiplėtė, kai ant jo atsidūrė tas smirdantis lavono delnas. Tiesiai ant veido. Jo širdis vėl sustojo, jis negalėjo įkvėpti oro, kadangi per daug bijojo ir tas delnas per daug smirdėjo. Berniukas buvo sustingęs iš baimės, judėti nebegalėjo. Jis nebežinojo ką daryti, galvojo, kad jį tuoj apsės kažkokios dvasios, arba, kad nuo to prisilietimo pats taps lavonu. Jo akyse vėl ėmė kauptis ašaros, jis dar kurį laiką spoksojo į tą delną, kol pagaliau atrado jėgų.
-Ka... Kaass... Čia??? HAYATOOOO!-pagaliau surėkęs tai, ką norėjo. berniukas pašoko nuo žemės ir ėmė rankomis valyti veidą. šlykštesnio dalyko būti negalėjo. Suzu buvo didžiuliame strese ir niekaip negalėjo suvokti, nejau jo draugužiui toks dalykas buvo juokingas? Nejaugi?
Nužvelgęs savo geriausią draugą berniukas ėmė rėkti iš pykčio, lyg kareiviai bėgdami į karo lauką.
-AŠ TAVE NUDĖSIU UŽ TAI, NERŪPI MAN JOKIE VAMPYRAI!-visai pamiršęs, kad visados buvo silpnesnis už Hayato berniukas puolė savo bičiulį. Va taip, turbūt, draugystės ir išyra, nuo lavonų duobės... A ko ne? Ir visgi, pradėjęs kumščiuoti savo draugužį berniukas sustojo. Kvapų buvo daug, bet jo uoslė buvo gan gera, tad atkreipė dėmesį į kažką naujo.
-Kas čia per kvapas?-kiek sutrikęs Rudakis giliau įkvėpė ir pasigailėjo. Šlykštu, šlykštesnių kvapų, šlykštesnio vaizdo turbūt įsivaizduoti neįmanoma. Berniukas klausiamai nužvelgė savo draugą, kadangi jautė tikrai ne tik pūvantį mėsos kvapą. Šlykštu...
Mąstydamas, kas tai galėtų būti vaikis pakėlė akis ir nužvelgė katinėli, kuris sau ramiausiai žvelgė į du kvailius bandančius kažką daryti. Aišku, įprastai Suzu pasidžiaugtų, kad bent gyvūnėlis yra saugus, bet blaiviai mąstyti negebėjo. Jis būtų lengviausiai nusišovęs vietoj, žiūrėjo į aplinką kaip psihopatas be sielos ir negalėjo suvokti, ką daro.

[Hayato Shinohara]

   Kas bendro tarp dubenėlio sausų pusryčių ,,Trys draugai" ir duobės Uždraustajame miške? Pirma, ir ten ir ten tupi įkalinti draugai, antra - jiem visiem tuoj bus kapiec, trečia - jie neturi jokių šansų pabėgt nuo galimo juos suvalgyti norinčio padaro dideliais bjauriais dantimis. Pagalvojusio apie beviltišką jų padėtį Hayato rankos ėmė virpėti. ,,Kad tik Suzu nepamatytų..." - daugybę kartų galvojo jis, jaudindamasis, rodos, visai dėl ne tokio ir svarbaus dabar dalyko.
   - Čia... Čia nežinau, netyčia nutrūko... - suvapėjo visiškai sutrikęs Hayato. Nejučia garsiai - per daug garsiai - suprunkštė, kai Suzu ėmė valytis gličią masę sau nuo veido. Be abejo, jo bičiulis tai išgirdo ir Hayato gerokai gavo į kuprą. Visgi draugui ėmus artėti prie švilpio šis pasijuto labai labai nejaukiai.
   - Nu aš atsiprašau, - pusiau per juokus, pusiau per ašaras užbliuvo Shinohara. Visgi lavonų pilnoje duobėje Suzu grasinimas užmušti Hayato privertė bematant surimtėti ir atšokti nuo bičiulio dėl visa ko. Kas čia jam dabar užėjo? Visgi garsiai to pakomentuoti berniukas nedrįso. O gal, neduokit dievai. 
   Kai į jį įsmigo įtarus Suzu žvilgsnis, Hayato kaip šuo su didžiuliu entuziazmu ėmė uostinėti orą, iškišo galvą kažkur už Suzu, traukė smirdantį orą į plaučius kaip reikalas, praėjo net noras žiaukčioti nuo lavono smarvės. O gal ir uoslės receptoriai prie jų įprato.
   - Galbūt jinai prieš mirtį buvo pridariusi į kelnes? - iškėlė hipotezę Hayato, kaip seklys prižygiavęs prie negyvėlės ir dviem pirštais atsargiai, kad nesusiteptų viso delno, kilstelėdamas jos skverną, persigėrusį glitimo. - Va, matai? Fui, kaip smirda, - atšoko ir nusivalė į kelnes glitimu aplipusius pirštus ir dar teatrališkiau žiauktelėjo. Tuomet nusprendė pakeisti pokalbio kryptį. - Kaip mums iš čia išlipti, ką manai, Suzu?

[Suzu Nakashima]

Stebėdamas draugo vaidybą berniukas buvo visiškai pasimetęs. Tie kvapai ir vaizdas vedė jį iš proto. Nors nežinia, ar ten liko bent truputis. Ir visgi Hayato elgesys visiškai nepadėjo.
-Tu...-vaikis stebėjo, kaip jo draugas liečią tą nelemtą lavoną ir pasijautė labai labai blogai. Jam pasidarė silpna, susisuko galva, atrodė, kad tuoj nugrius, o tada vuole, nežinia iš kur atsiradęs turinys jo skrandyje laibai greitai atsidūrė ant žemės. Šlykštu, labai šlykštu. Su savo tokiu sublogavimu berniukas neišgirdo ką jam sakė draugužis.
-Mums tikrai reikia iš čia išeiti,-pasijautęs dar blogiau berniukas užsidengė burną. Jis jautėsi lyg papuolęs į siaubo filmą. Dabar betrūko kažkokio padaro iškišančio savo mielą snukutį su aštriais ilgą laiką nevalytais dantimis.
-Čia išsivalymas praverstų...-tyliai burbtelėjęs Suzu susiėmę už galvos ir pasistengė išmąstyti, ką turėtų daryti. Bet minčių nebuvo. Jis vėl galvojo įsibėgėti, bet antrosios mergiotės letenos pajausti nenorėjo.
Tragedija, gyvenimo nebėra, vaikas sutraumuotas ir be kelių varžtelių. Jo akyse vėl ištryško ašaros, jis nenorėjo mirti tokioje vietoje. Tik ne tarp nežinia kokio skaičiaus lavonų... Berniukas nužvelgė savo draugą ir kaip beprotis šyptelėjo.
-Jei mes iš čia neištrūksim, čiur tu pirmas valgysi ją,-jis parodė pirštų į merginos lavoną ir sudrebėjo. Šlykštu, bet tik po kelių sekundžių suvokė, ką pasakė. Aš išprotėjau... Tikrai išprotėjau... Stypsodamas vienoje vietoje Suzu vis dar stebėjo savo draugužį, bet negalėjo nieko pasakyti. Jam kilo noras sudaužyti savo makaulę, bet bijojo liesti tuos kaulus, užteko jam rankos... Nors, kadangi blaiviu protų nepasižymėjo, visko jis galėjo pridaryti, tikrai, kad visko...

[Hayato Shinohara]

   Hayato panoro įkišti pirštą į burną - sena jūreivių gudrybė. Kai pirštas šlapias, galima geriau nustatyti, iš kurios pusės pučia vėjas, o Shinohara nenorėjo, kad vėjas neštų jo smarvę tiesiai į Suzu kvėpavimo ir uoslės organus. Vaidyba ne visada padeda. Visgi grįžtant prie pirštų, švilpis greit atmetė šią idėją, mat norėjo, kad net ir lavono molekulė nepatiktų į burną. Pirštas yra viena, o burna - kita. Visgi sudrėkinti pirštą reikėjo, tad berniukas nusisukęs jį tiesiog apspjovė. Ką sužinojo po to? Panašu, kad duobėje išvis nebuvo jokio vėjo.
   - Fui, ko tu čia užsivalgei, - pasišlykštėjęs vaikis nuėjo dar toliau nuo Suzu. Lyg tai visai užsimiršęs, kur jie yra ir kad apsivemti galima ne vien nuo maisto. Bet nusisukęs, kad nematytų ant žemės plačiai pasidriekusių vėmalų, moksleivis ėmė dairytis nuožulnesnio ir patogesnio išlipimui duobės krašto. Kol kas ji jam atrodė vienoda iš visų pusių.
   - Būtų neblogai, - numykė Hayato, stengdamasis nežiūrėti į Nakashimą. Kažin, kas šlykščiau - pridarymas į kelnes, ar apsivėmimas? Na, o į repliką apie išsivalymą švilpis ir visai nieko nebeatsakė.
   - Ką? Tai tu jos paragavai, kad vėmei? - paklausė berniukas, atsiminęs savo komentarą, pasakytą, kol Suzu vėmė. - Aš jos nevalgysiu, - pasakė jis kategoriškai. Jo skrandis automatiškai iškėlė klausimą - o ką jis valgys, jeigu ne ją? Po teisybe, Suzu mėsa atrodė daug geriau už supuvusį lavoną. Čia dėl visa ko. Pilvas sugurgė - tarytum pritardamas šiai minčiai. Aišku, iš šono žiūrint galėjo pasirodyti, kad Hayato iš tikrųjų tai norėjo to lavono. Mat būtent apie jį ir ėjo šneka, nesvarbu, kad vaiko mintys jau buvo visai kitur.
   - Mes turim ištrūkti, Suzu! - konstatavo faktą Hayato. Noras normaliai pavalgyti dar labiau sustiprino norą ištrūkti. - Šiandien vakarienei Hogvartse bus moliūginės bandelės, - pasiskundė jis ir nervai nebeatlaikė. Švilpis garsiai sukūkčiojo.

[Suzu Nakashima]

-Man vien pažiūrėjus į ją noras vemt kyl, -piktai atkirtęs mažametis užsiėmė už pilvo, jį vėl pykino, bet nebebuvo iš ko vemti. Po tokio dalyko vaikis valgyt labai įsinorėjo, net ta mirusi boba atrodė visai skaniai, bet papurtęs galvą ir pasišlykštėjęs tokiomis mintimis grifas nužvelgė savo draugą.
-Ačiū kapitone akivaizdusis, kaip aš nesupratau, kad mums reikia iš čia ištrūkti?-mestelėjęs sarkastišką pastabėlę vaikis toliau spoksojo į savo draugą. Tik deja, matė jau nebe draugą, o vištienos šlaunelę. Tokią paskrudinta, rudą, rudakiui susikaupė seilės taip bespoksant į Hayato. Tada vaizdas persimainė ir vietoj jo atsirado žuvis. Ji atrodė nuostabiai, Suzu pilvas sugurgė ir nieko nesupratęs jis ėmė artintis link savo draugo. Tik va, šį kartą nebe jo bičiulis, o pats grifas užkliuvo už kažko ir griuvo veidu į žemę. Nusikeikęs, kad jam taip nutiko berniukas pakėlė akis ir prieš save išvydęs kaukolę kyšančią iš žemės eilinį sykį ėmė spiegti. Suzu pašoko nuo žemės ir žengtelėjo žingsnį atgal, tada pasigirdo tarkštelėjimas, jis užmynė ant kaulo.
-Fui... Kodėl man?-pakėlęs akis į nuostabiai atrodantį dangų berniukas atsiduso. Nebenorėjo jis tupėti toje duobėje, jo pilvas vėl suurzgė ir žvilgsnis nukrypo ties draugu.
-Aš noriu likti gyvas... Jei iš čia neišsikapstysime.. .-jis tyliai sau burbėjo nesąmones panosėj ir žvelgė į Hayato. Vaizdai vėl persimainė ir jo bičiulis virto į spagečius, o jie dar ir skraidė, neįtikėtina. Apsilaižęs suskilinėjusias lūpas Suzu vėl iš lėto ėmė artintis link savo draugo. Kad jūs žinotumėte, kaip jo pilvas suurzgė. Vaikis tik glostė savo pilvelį ir atsargiai artinosi prie draugo.
-Atleisk man... Bet tu taip skaniai atrodai...

[Hayato Shinohara]

   - Matau, - su lašeliu užuojautos akyse žvilgtelėjo į draugą Hayato. Gerai, jei būsim atviri, tai buvo ne užuojautos lašelis, o vien sumautas nestiprus druskos tirpalas. Ašarėlė. Žmonės iš bado verkia. Čia faktas įdomumo dėlei.
   Po kitos piktos bičiulio replikos berniukas pasipiktinęs pasisuko į jį. ,,Nors paimk ir gyvą suėsk tokį šlykštalą", - pamintijo piktai Shinohara. Tik čia jis gavo susidurti su Likimo juoku ar nežinia kuo dar, mat Suzu į jį žvelgė kaip Aleksas į Martį. Hayato susinervinęs pasitraukė kelis žingsnius atgal.
   - Suzu, nusivalyk seiles, - nervingai murmtelėjo švilpis. Tik kažin, ar šitas kažkuo kuriam nors iš jų gelbėjo. Dar pora tokių šiurpių Suzu žingsnelių ir švilpiui trumpam pasidarys dar šilčiau.
   Ačiūdie, tuo metu grifiukas parkrito. Atrodė, tarsi mirusieji čia būtų prispendę visur spąstų ir jiedviem tektų išbandymas per visus juos pereiti. Suzu ėmus nežmoniškai spiegti, Hayato irgi nebesulaikė savo instinktų - pačiupo bet ką, papuolusį po ranka jam už nugaros ir vėl drėbė Suzui į nosį. Prieblandoje švilpis neįžlibino, kas tai buvo.
   - Kodėl mums, - nepatenkintas sumurmėjo moksleivis, pabrėždamas antrąjį žodį. Atsirėmęs į duobės kraštą, švilpis vėl užčiuopė kažką šlykštaus. Dabar tai buvo iš žemių bekyšanti apėsta blauzda be pėdos. Aišku, iškilo natūralus klausimas - kurgi ta pėda dingo. Ir negi Hayato supras, kad pats ką tik tai numetė. Na, bent ne iš karto. ,,Čia kaip sniego karas... Kol mus kas nors ras, galėtumėm pasimėtyti negyvomis kažkieno galūnėmis", - nervingai sukrizeno japonas, bandydamas išlipti iš duobės, užsikabinęs už kažkokios šaknies.
   - Ką tu pasakei? - Hayato nustebęs atsigręžė ir išvydo apsiseilėjusį grifą. Pagautas baimės švilpis pašoko, įsitvėrė kažko ir nėrė aukštyn. Batu slydo ant žemių, o jos greičiausiai pabyro Suzu į veidą.
   - Ei... - pats nustebęs numurmėjo Shinohara. Jis stovėjo ant duobės krašto. Susikišo gleivėtas rankas į kišenes, paėjėjo dar kelis žingsnius atgal - atsargumo dėlei - ir išdidžiai žvilgtelėjo į savo bičiulį.

[Suzu Nakashima]

Grifas jau buvo taip arti. Jis dar kartą apsilaižė, tačiau visa iliuzija dingo, kai jo draugužis sugalvojo pabėgti, ir jam pavyko. Apstulbęs nuo tokio dalyko grifiukas piktai nužvelgė savo draugužį, kaip povelnių jam pavyko, o vat rudaplaukiui ne?
-Hayato, padėk man išsikrapštyti iš čia, prašau,-jau draugiškiau žvelgdamas į draugą Suzu apsidairė ir pasijautė lyg tuoj vems. Tik nevėmė, spėjo galvą aukštyn pakelti, tad, rodos, organizmas aprimo. Už ką man tai? Stebėdamas debesis mažametis stengėsi susitvarkyti savo galvą, tačiau vis tiek blaiviai mąstyti negalėjo. Nežinia, ar kvapas jo smegenis taip žiauriai paveikė, ar vaizdai, supantys jį. Na pagalvojus, vaizdai tikrai šiurpus, vaikis nuleido galvą ir išvydęs lavoną vėl pasijautė nekaip. Jo smegenys veikė, bet ne taip, kaip norėtų. Neišmąstydamas, kaip turėtų išsikapstyti iš duobės nepalietęs tų visų lavonų vaikis sugalvojo tik vieną vienintelę išeiti, viską padegti. Aišku, jam į galvą nešovė, kad pasidegti galėjo ir pats, bet tebūnie...
Vaikis išsitraukė burtų lazdelę, kvailys, juk galėjo seniau panaudoti išsigelbėjimui lauk iš duobės, kad ir bijojo naudotis ja. Ir tada nužvelgė tolėliau esantį merginos lavoną.
-Atsisveikinu aš su tavim,-ramiai taręs rudaplaukis ėmė mąstyti burtažodį, kuris suveiktų. Kaip keista, kad būtent tokiais atvejais jo baimė burti išnyko. Ir va, nors ir nežinojo jokio burtažodžio, grifui toptelėjo į galvą, kad pasakius bet kurį gali įvykti sprogimas, kadangi gabus, jo manymu, jis nebuvo. Vaikis ištiesė lazdelę ir su bepročio šypsena žvelgė į lavoną, atrodo, net pykinimo nebebuvo.
-Rictusempra,-ištarus bet kokį burtažodį, kurio tik pavadinimą žinojo, vaikis apsidžiaugė, jo planas pasisekė. Kūnas nebuvo apverstas aukštyn kojom, jis užsidegė.
-Haha!-laimingas berniukas ėmė juoktis kaip visiškas beprotis ir pakėlė akis į savo bičiulį.
-Na, ištrauksi mane, ar leisi mirti su tuo lavonu?