[Beatrice Mae Peck]

Uždraustojo miško glūdumoje, ten kur mažiams eiti draudžiama (kuriems draudžiama viskas šiais laikais) stūkso tamsi, gili duobė. Jei žengsi ten žingsnį, tai jau niekas neiškapstys. Netoli buvo gan didoka žemių krūva. Gal kas iškasė šią duobę? Na, šiaip ar taip, ji gali būti (ir bus) panaudota doriems tikslams. Čia gali būti sumestos įvairios šiukšlės (pvz. nereikalingi vaikų kūnai, kurie buvo nužudyti žiaurių profesorių). Šią duobę ras tikrai ne kiekvienas. Nebent pasitelktum savo šaunias magiškas galias, arba tiesiog kompasą su žemėlapiu. Žinoma, Uždraustojo Miško žemėlapį turbūt niekas nėra nubraižęs, tad šis būdas nepavyks. Teks naudotis Planu A - savo magiškomis galiomis.

[Vanessa Williams]

Dakota visa sukaitusi įvilko savo dalį į beržynėlį, kuriame puikavosi duobė. Kelios duobės. Mažesnės ar didesnės, visos jos duobės... Mergina nutėškė maišo kampą, kuris suglebo ant žemės. Pagalvojus, kad viduje kūnas darėsi silpna. Pagalvojus kad kūnas negyvas- bloga, pagalvojus, kad kūnas greičiausiai gyvas- juokinga. Kaip buvo ištiesų... Težino tiktai maišas. Dakota atsisėdo ant kelmo ir giliai įkvėpė. Netrukus triukšmingai iškvėpė.
- Na ir mankštelė... Fizinė forma visai prarasta... Dieve, kaip galiu kalbėti apie tokius dalykus, kai Hogvartse vyksta toke dalykai?! - ji staigiai pašoko ir bardamasi ėmė žygiuoti aplink duobes, - Ką aš galiu žinot, gal tu imsi mane ir užmuši, nors kita vertus, kam man tavęs bijot, juk čia tavo pirma žmogžudystė, kažin ar išdrįstum pakartot ir... - pagalvojusi, kad niekas jos isteriškų kalbų nesiklauso, gėdingai nutilo.
- Ok, ką dabar darom? Verčiam ją į duobę su visu maišu, ar kaip, panele žudike? - Aš jūsų paslaugoms...Norėjo pridurti, bet nutylėjo. Miške kažkas krebždėjo, šnabždėjo, niūniavo.
- Tas suknistas miškas gyvas... - subambėjo ji apžiūrinėdama plonus berželius.

[rulonaS]

  Mery bėgo lengvai, nepalikdama pėdsakų. Tap tap tap Ji sustojo, pauostė orą ir apsisuko. Bėgo toliau. Kartais stabtelėdavo perkąsti kokiam padarėliui gerklę, bet dažniausiai nustojusi bėgti ji tik tupėdavo ir stebėdavo mišką. Naktis buvo gan šilta, na, juk pavasaris, tačiau aplinkui dar švietė kalnai sniego.
  Po kiek laiko vilkolakė suurzgė. Ji žvelgė į mėnulį. Tačiau suvokė, kad jis nebereikalingas norint persikūnyti į vilko pavidalą. Tai buvo laisvė. Ir kraujo kvapas. Viliojantis, nuostabus... Galvoje dėjosi kažkokia sumaištis. Viską užvaldė kvapai ir pernelyg ryškus naktinio miško vaizdas. Mery galėjo matyti net ir smulkiausias detales, pavyzdžiui, vienišą skruzdelę tempiančią negyvą vabaliuką. Tačiau viskas siutino. Vilkolakė norėjo viską ištaškyti, perkąsti, sudraskyti, apurgzti, apstaugti, žudyti, žudyti, žudyti.
  Dvi moteriškės ir maišas. Dvokė mirtinais kerais. Mery piktai suurzgė ir grakščiai, bei tyliai, pribėgus prie lavono (o gal visai ne lavono?),  ėmė uostinėti. Nusprendė, kad niekur lavonas niekur nepabėgs. Taigi nutraukė ranką ir nusinešusi ją kiek atokiau ėmė graužti.

[Varlius]

Magiškųjų gyvūnų profesorius sekė abi moteriškes per visą mišką, būdamas panteros pavidalo. Jis perėjo per pamiškę, tada įsikorė į medžius ir toliau sekė keliaudamas jų šakomis. Sustojo tik pamatęs, kad ir jo sekamosios sustojo. Jis stebėjo kas vyksta, tad matė ir vilkę užpuolusią maitą ir pasišalinuse. Hmm.. O ta iš kur čia.. Rodos jauna vilkolakė, o tokios miškuose negyvena. Reiks veliau pasidomėt, o dabar imkimės profesorių. Tad dabar mano eilė pasirodyt, kol jos to lavono neužkasė.. Net aš savo aukas geriau laidodavau ir laidoju.. Iš vieno didžiulio medžio iššoko juoda pantera ir iš nugaros pargriovė astronomijos profesorę Quare Moris, tada atsistojo taip, kad prieš akis būtų abi žmogystos, nugriautoji Qrane ir dar vis stovinti Dakota. Aš gi jas įspėjau, jog būtų atsargios, laikas jas pamokyt.. Miške girdėjos, tradiciniai garsai, tad tai buvo puiki naktis. Tik ne viskas buvo kaip visada.

[Vanessa Williams]

Dakota vėl pliumptelėjo ant savo kelmo. Netrukus iš kažkur attapsėjo jaunas vilkas, stvėrė lavono ranką ir nurisnojo tolėliau. Dakota pašoko ir ėmė rėkti:
- Tu suvoki, kad dabar ne Kalėdos, ir šitam maiše gulinčios gėrybės ne Kalėdų senelio malonė?! - Dakota pribėgo prie vilkės ir galingai spyrė į šonkaulius. Pati būdama lapės kailyje yra gavusi ir dar stipriau, tad nė kiek nesigailėjo. Vilkė nusirito tolėliau, Dakota priėjo ir vėl iš širdies spirtelėjo į padarą.
- Kas jums čia, vakarienė? Jei taip, tai pasistengsiu, kad ji būtų paskutinė. Mery... - jos vardą ji iškošė pro sukastus dantis, - Atsiimsi tu dar už tuos laikus, kai aš va taip va gulėjau ant žemės, o tu talžei mane kaip gerutė... - Ji nusisuko nuo padaro ir ėjo link Qrane, bet pamačiusi ten panterą ir gulinčią kolegę Dakota nejučiomis pavirto lape. To ji nekontroliuoja, kai šalia yra kitas animagas. Ką gi, bent žinau, kad tu ne žvėrelis pūkuota uodegėle. Ji greit atvirto į žmogų ir nukreipusi lazdelę švelniai tarė:
- Homorphus!- Na, tai ką tavo murzinas snukis slepia, katinėli? Merginai iš galvos visai išgaravo lavonas, ir vilkas kažkur už nugaros, juolabiau kolegė, kuri rodos nepatogiai voliojosi ant žemės. Dabar jai rūpėjo didelis, juodas padaras priešais. Kažkodėl animagai esantys per 10 žingsnių nuo jos jai kėlė tuščią pyktį, įniršį... Konkurenciją?

[Beatrice Mae Peck]

Qrane atsisėdusi trumpai atsikvėpė. Tačiau nespėjo to padaryti du kart. Prie lavono atžingsniavo jauna vilkolakė, sugriebė lavono ranką ir pabėgus toliau ėmė graužti. Dakota priėjusi šiek tiek jį apspardė. Tačiau, į tai beežiūrėdama, ant profesorės užgriuvo kažkas sunkus. Hm... Atrodo, kad tas kažkas - riabalų maišas. Reiktų jam svorį mesti... Tuomet astronomikė pasuko galvą, ir ant savo nugaros pamatė "mielą katytę" . Kis kis kis, kačiuk. Meiiilius. Nors ne. Tai nebuvo miela katytė. Tai buvo šlykšti mėsėdė katė. O gal katinas?.. Tuomet Qrane išgirdo kolegės ištartus kerus. Tuoj sužinosiu, kas jis per vienas... Profesorė jau gniaužė lazdelę ir stengėsi, kai galės, kuo greičiau atsistoti. Pamažu katytė ėmė keisti pavidalą...

[rulonaS]

  Mery nusirito šalin, tačiau rankos nepaleido. Priėjo Dakota, spyrė dar kartą ir Karmen ranka sulyg urgztelėjimu išlėkė iš vilkolakės nasrų. Šiandien - trys žingsniai iki beprotybės. Rytoj liks du, o gal keturi, priklausys nuo depresijos stiprumo. Spalvos išblanko. Mery matė tik auką - Dakotą. Vikriai prilėkusi prie jos, tetulė smagiai dantimis įsisegė į dukterėčios blauzdą. Man skaudės. Jai irgi. Tebūnie lygybė. Mirsiu aš, mirs ir ji. Tačiau jau nebetikiu, jog galėčiau mirti. Nenoriu vėl ten grįžti. Paleidusi koją, Mery ilgu liežuviu nusilaižė raudoną kraują, tiek kiek pasiekė.
  Netoliese šokinėjo triušis. Jis kraipė ausimis, kvailai mirksėjo ir visais pojūčiais gaudė detales, kurios galėjo įspėti apie pavojaus. Tačiau kol kas triušiukui niekas negrėsė. Mery jį jautė, bet nepuolė, nes laukė, kol atsisuks Dakota. Antrakursė norėjo išprovokuoti savo dukterėčią. Nagi, pulk! Pulk, po velniais! Tik nežudyk, Dakotėl. Mes gi giminės, kad ir kaip aš to nenorėčiau.
  Triušis ėmė pavojingai artintis link vilkolakės ir animagės Breslin.

[Vanessa Williams]

Dakota kreivai žiūrėdama į juodą padarą laukė kol jis atsiskleis. Tačiau kerai veikė lėtai, tikriausiai dėl gyvūno masės. Staiga mergina pajuto siaubingą skausmą, refleksiškai ėmė kratyti koją, jos dantys prasišiepė, pasigirdo tylus urzgesys, netrukus ji persivertė lape ir urzgesys pagarsėjo. Ji šoko vilkės link ir dantimis griebė už žvėries kaklo. Urgzdama ėmė taršyti vilkę, tai atrodė juokingai, mat lapė, ir kvailiui aišku, buvo žemesnė už vilką. Ji nesiekė letenomis kojų, bet buvo tvirtai įsikandusi Mery sprando. Kiek vėliau jos žandikaulis pavargo, tad lapė paleido vilkę, bet puolimo nebaigė, ji įsibegėjo ir trenkėsi į vilkę, kamuoliukas sudarytas iš dviejų žvėrių nusirito kūliais. Lapė ėmė kandžioti vilkės snukį. Iš lapės kojos nestapdomai tekėjo kraujas, kailis ties blauzda sulipo, sniegas iš balto tapo raudonu ten, kur tik praeidavo lapė. Deona (Dakota lapės kailyje) įkando Mery į ausį ir išpešė kuokštą plaukų iš uodegos. Galinėtis su vilku nėra lengva, ypač, kai jėgos  nelygios. Deona pabegėjo toliau nuo vilkės ir tvirtai atsitojusi ant letenų įsitempė, ruošėsi gintis, jei prireiktų. Jos stovėjo viena prieš kitą. Jautėsi įtampa. Niekas nejudėjo. Lapė kvėpavo tyliai, netolygiai, bet jos krūtinė su lyg  kiekvienu įkvėpimu išsiplėsdavo iki maximumo. Nedidelis triušelis uostinėdamas įstraksėjo tarp vilko ir lapės. Jis beveik lietė abiejų padarų nosis. Lapė sumišo, jis išblaškė ją. Greičiausiai aklas, arba neužuodžiantis. Iš jo sklido ramybė. Jis nieko nesuvokė. Vakarienė. Deona apsilaižė ir pasiruošė ėsti...

[Varlius]

Vieną sekundę jau atrodė jog Dakotos kerais suveiks ir Sanguinary atvirs į žmogų. Profesoriui teko įtempt visas valios jėgas, kad tik nepavirstų į žmogų. Hmm.. taip, o jos kerai visgi gana stiprūs.. Nežinau ar man užteks jėgų, o atvirst ir išsiduot dar negaliu, dar ne dabar.. Ir tada vyrui į pagalbą atėjo vilkolakė Mery užpuldama Dakota. Užteko tik šiai nukreipt dėmėsi nuo Sangu ir kerų veikimas nutrūko. He.. visgi pasisekė, gera vilkolakė, gera.. O šiaip net nežinojau, jog Dakota irgi animagė ir dar sugebanti jaust kitus animagus. Bus tau neturint išankstinės informacijos veltis į kovą.. Pasinaudojąs atsiradusiu chaosu ir suirutę pantera Qranes lazdelę įmetė į duobę. Dėl šventos ramybės, jei ten bus saugiau.. Daugiau nenoriu jokiu staigmenų ir netikėtumų.. O tada vienu dideliu šuoliu atsidūrė prie kovojančių vilkės ir lapės. Ji vienu stipriu letenos smūgiu nubloškė vidury atsidūrusi triušelį ir grasinamai iššiepė dantis, pradėdama urgzti, ryškios mėlynos akys sužibo mėnulio šviesoje. Laikas daryt tvarką kol visi dar gyvi, triušis neskaito kaip ir berankis lavonas. Jie bet kokiu atveju mirs.. Jų labui, būtų daug geriau jei nustotų išdirbinėti..

[rulonaS]

  Mery kovojo iš visų jėgų. Liejo įniršį. O jo mergaitės sieloje buvo prisikaupę nepaprastai daug. Kandžiojosi, draskė, plėšė, kramtė.
  Bet greitai viskas baigėsi. O įniršio Mery viduje dar liko iš ties daug. Pasidavė, pasidavė - hahaha. Laimėjau, nieko naujo. Taip būdavo visada. Vilkolakė galingai suurzgė ir vėl pasiruošė puolimui. Tačiau įsimaišė triušis. Mažutis, meilus padarėlis... Balti pūkeliai kvietė klastuolę. Come and eat me.
  Tačiau didelė ir stipri pantera nuspyrė klastuolės triušį šalin. Įsižeidžiau. Vilkolakė didžiai pasipiktinusi sustingo puolimo poza. Pantera, lapė, Qranė, lavonas. Pantera, lapė, Qranė, lavonas. Pantera, beprotė, žudikė, lavonas. Lavonas.

[Beatrice Mae Peck]

Profesorė nespėjo sekti įvykių eigos. Kažkas kažkam kažkaip su kažkuo kažkur kažką padarė. Jau visiškai nieko nesuprantu. Čia pantera, lapė ir vilkolakis pykstasi dėl... kiškio? Na, jie ir protingi. Tuomet astronomikė prisiminė, jog jos lazdelė kažkur duobėje. Gerai, kad čia - ne gilioji duobė. Turbūt pavyks ją nugriebti. Profesorė pažvelgė į tris gyvūnus. Hm... Tikras Zoo parkas... Atrodė, jog niekas jos nemato. Tada Qrane įšoko į duobę, ir apgraibomis ėmė ieškoti lazdelės. Ji prilietė kažką glitaus ir nemalonaus. Paskui kažką minkšto ir smirdančio. Galiausiai, ji apčiupė savo lazdelę. Žinoma, reikėjo įsitikinti, jog tai jos lazdelė, o ne kokia šaka. Įsitikinusi, jog tai jos lazdelė, profesorė išlipo iš duobės, nukreipė lazdelę į panterą ir ištarė:
- Homorphus.
Pagaliau tas kažkas turėtų įgauti savo pavidalą. Įdomu - kas jis/ji toks/tokia?

[Vanessa Williams]

Staiga iš dangaus pradėjo kristi šalti lašai. Lapė iškėlė galvą ir leido lietui nuprausti kruviną snukį. Kažkur toli driokstelėjo perkūnas. Buvo apie vidurnaktį. Nemaniau, kad viskas taip užsitęs... Ji nuleido snukį ir pamatė panterą, kuri nušveitė triušį, tas cypdamas nuskrido gilyn į mišką. Tarp vilkės ir lapės įsitermė didžiulė katė. Neapkenčiu egzotikos... Ji prašiepė dantis ir jau ruošėsi kibti į panteros keterą, bet prošvaiščiais atsirandantis protas liepė pamatuoti priešininką. Deona liko stovėti ir tyliai urgzti. Tada išgirdo sunkų dunkstelėjimą. Refleksiškai atsisukusi pamatė iš duobės kyšančia Qrane galvą. Apie ją ji buvo pamiršusi. Žmogus. Trys plėšrūnai... ir žmogus... O čia visi kiškiu susidomėję... Žema... Nieko nejausdama ji lėtai tykodama slinko prie Qrane. Ji pagaliau išlipo iš duobės ir lapė užvaldyta instinktų šoko ant Qrane, tačiau tuo pat metu ji paleido atvertimo kerus į panterą. Kadangi į Qrane lėkė ir vaizdą užstojo lapė, kerai suveikė būtent jai. Lapė sustingo šuolyje, ir netrukus Dakota trenkėsi į žemę. Ant lavono. Nuostabu. Iš gilių žaizdų merginos kūne sruvo kraujas. Mergina keletą minučių pragulėjo nejudėdama. Tai buvo skausmingas persivertimas. Tiek dėl sužaloto kūno, tiek dėl per šuolį įtemptų raumenų, tiek dėl netikėto kritimo. Ant lavono. Tikrai nuostabu. Dakota lėtai pakėlė galvą, apsidairė ir pamačiusi lavono plaukus po savimi ji staigiai pašoko ir nusipurtė žemes nuo mantijos.
- Man jau gana, - ji priėjo prie lavono, kuris gulėjo maiše, iš kurio nieko gero nebeliko, tik skutai. Galingai užsimojo ir spyrė į kūną, tas šleptelėjo ir apsivertė, dar pora spyrių ir jus buvo nuridentas iki duobės krašto.
- Ilsėkis ramybėje, valkata, - dar vienas spyris ir pasigirdo galingas trenksmas, pakilo dulkių debesis. Dakota žvilgtelėjo į duobę. Tvarka. Beliko tik užkasti. Mergina apsidairė ieškodama savo lazdelės. Jos nebuvo.
- Damn, šet, šūdas, velniava, aaaaaach... - keiksnojosi Dakota, - Qrane, užkask ją. Pabaikim pagaliau šitą nesamonę ir tvarka... - Tada ji atsisuko į vilkę, ir panterą. Ką su jumis dabar daryti? Ir kur po perkūnais mano lazdelė? Dakota apgraibomis ieškojo lazdelės. Buvo tamsu, o niekas nesumojo įžiebti lazdelės. Nieko nepešusi mergina greit persikeitė. Dabar viskas buvo kitaip. Ji matė lyg dieną. O lazdelė sušvietė iš tolo. Pribėgusi lapė griebė lazdelę į nasrus, atsivertė, Dakota paleido lazdelę iš dantų ir sugavusi greit nukreipė ją juodo katino link ir šūktelėjo:
- Homorphus!- Kerai skriejo į panterą, sklaidėsi aplink ją, lazdelė Dakotos rankose ėmė drebėti ir dėl visa ko mergina paėmė ją tvirčiau, kita ranka. Laikydama lazdelę abiejom rankom mergina prisimerkė ir pasitikslino, ar viskas gerai. Tvirtai, plačiai stovėdama, stipriai laikydama lazdelę, nejudėdama ji privalėjo atkeisti panterą. Bent jau ji tikėjo tuo.

[Beatrice Mae Peck]

Qrane nesitikėjo to, kas nutiko. Jai ištarus kerus, priešakyje pasimaišė Deona, kuri virto Dakota. Ji užvirto ant lavono. Profesorė nepastebimai sukikeno. Tada astronomikė žvelgė į lavoną, kurį spardė Dakota, norėdama jį nuspirti į duobę.Po kelių spyrių, dvokiantis daiktas jau buvo giliai duobėje. Pakilo dulkių debesis. Beveik nieko nesimatė. Kaip ir prieš tai, kai ėmė lyti. Išgirdusi Dakotos raginimą užkasti duobę, profesorė nelaukė. Nukreipė lazdelę į netoliese buvusią žemių krūvą, ištarė burtažodį, ir žemės pakilo į orą. Tuomet, nukreipusi lazdelę į duobę, krūva nesispyriojo ir nukeliavo nurodytos vietos link. Žemės užpildžiusios duobę, sukėlė dar didesnį dulkių debesį. Dabar jau tikrai nieko nebesimatė. Na, žinoma, gal savo ranką ir pamatysi. Gal. Hm... Ko aš čia dar stoviu? Lavonas pakastas. Viskas. Nebeturiu čia ko veikti. Likti su trim mėsėdžiais ar varyti atgal į pilį?..
- Na, gerai, žmonės,- kreipėsi ji į gyvūnus. - Tiksliau - gyvūnai. Nenorėčiau jums trukdyti, tačiau... Dėl ko jūs čia pešatės? - nieko nesuprasdama paklausė.

[Varlius]

Sanguinary panteros pavidalu stovėjo tarp besikaunančių, jis išgirdo jog Qrane paleido kerus ir spėjo ir jį, bet Dakotai-lapėj dėl kažkokių priežasčių (instinktai Sanguinary niekad nevaldė, būnant panteros pavidalo, tad jis nieko ir nežinojo) užpuolus vienintelį žmogų kerai pataikė į ją ir ši šleptelėjo į žemę. Neblogai, vėl pro šalį, o dabar kai lavonas jau užkastas laikas nešdintis iš čia.. Vyras jau beapsisukantis ir keliaujantis iš keistosios vietos, bet į jį žiebė kerai. Šįkart jis jiems nepajėgė atsispirt, viskas įvyko per daug netikėtai. Hm.. gerai, nieko gero.. Ką gi pasiruoškim veikt.. Po akimirkos jis atvirto į žmogų, dar nespėjęs nukrist jis išsitraukė lazdelę.
-Rodos jums pagaliau pasisekė, bet nieko.
Jis nukreipė lazdelę į pradžiai į vilkolakę Mery, paskui į Dakota į kiekvieną paleisdamas atmintis panaikinimo kerus
-Obliviate O dabar jei nesupyksit aš einu iš čia. Dar šis tas ir aš dingstu.. Fumos
Visą aikštelę apgaubus tirštiems ir ne perregimiems dūmams Sanguinary vėl pasivertė į panterą ir dingo kažkur bruzgynose, buvo galima girdėt tik traškančias šakas.

[Vanessa Williams]

Qrane paklusniai ėmė burti žemes, kad jos užkastų lavoną. Dakota vis dar tvirtai stovėjo ir laikė kerus. Bum, pliaukšt, pataukšt, lalala....
- Qrane, puikiai kasi. Aš noriu tarti žodį, - ji atsistojo prieš kapą, sunėrė rankas ir tarė: Kad niekad alaus nepritruktų, kad niekad negrįžtų ruduo, kad visą gyvenimą snigtų, ne vandeniu ir neledais. Amen. Oj... Miela Karmen Aptriestkoja. Ar kokia ten tavo pavardė... Geros kelionės į dangų ar pragarą, koks ten skirtumas. Tikiuosi tavo vėlė klajos, tpfu, neklajos šituose ale miškuose, tikiuosi, tavo kūną greit sugrauš kirminai, tikiuosi, kad tavęs niekas čia neras, nes šiaip ar taip tu to neverta. Ir dar labai tikiuosi, kad... a... Pamiršau... Nu žodžiu, maždaug, dvėsk ramybėje, ir džiaukis, kad pagaliau baigei savo gyvenimą, nes gyvenimas pergeras, kad jame ropinėtum tu. Nu vien žo, aš išvis labai nepatenkinta tavim Qrane, kad tu ją nuavadinai. Ji neverta žalios spalvos... Žalios, sodrios žalios, klastuolių spalvos. Na kagi, ne kokia iš manęs kunigė, bet kaip tau ir tai per gera. - Dakota atsikrenkštė, spjovė ant kapelio ir tarė, - O čia vietoj gėlių... - Mergina nusisuko nuo smėlio krūvelės ir giliai įkvėpė. Oras buvo gan šiltas, bet vis lijo ir žaibavo. Vieną akimirką Dakota pagalvojo, kad kažką pamršo, ar pražiopsojo. Apsidairė: Vilkė, Qrane, kapas. Viskas kaip ir buvo. Dar vieną akimirką ji prisiminė kažką didelio ir juodo. Hmm... Turbūt debesis... Ji atsisuko į kolegę,
- Aš jau eisiu, jei tu neprieštarauji, jei prieštarauji aš vistiek išeinu, taip kad, - Ji priėjo prie vilkės, ją paglostė, nors kur tu ten paglostysi normaliai, - Mieloji tetulyte, ačiū už kompaniją, reik kadanors suorganizuot bendrą medžioklę. Tik tu ir aš. Ir krūūūūvos šiltų žvėrelių. Nuostabu, anią? - ji pamojavo ir užsišveitusi gobtuvą patraukė gilyn į mišką. Kažkodėl mergina jautėsi labai bukai. Lyg būtų pamiršusi labai svarbų dalyką. Netrukus ją prarijo liūtis.