0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #45 Prieš 7 metus »
 - Ei-tu-pa-leisk-ma-ne-po-ga-lais-nes-tu-rė-si-bė-dų,- Emilijana nesitvėrė pykčiu, bet to parodyti nelabai galėjo, nes ją nešantis milžinas nebuvo iš tų, kurie pratę ant rankų nešioti paneles - nuo kiekvieno judesio mergaitė labai kratėsi ir vis labiau degė neapykanta tam žmogui.
Ore pasklido kažkoks garsas. Tai priminė moters šauksmą, medžioklės rago pūtimą ir liūto riaumojimą kartu. Tas padaras, kuris tempėsi Emilijaną staiga sustojo ir įsiklausė. Tada metė mergaitę ant žemės ir pakniopstomis nulėkė garso pusėn.
 - Ei, o atsiprašyti nenori?- beviltiškai šūkčiojo švilpiukė.-Aš tau ne miltų maišas, kurį gali nudrėbti kur panorėjęs. Gana man jau tos magipradės. nesąmonė kažkokia. Bet smalsumas nugalėjo ir Emilijana patraukė link apšviesto ploto (ten ir nukuduliavo jos paslaugusis nešikas). Ten, miško aikštelėje taip pat buvo ratu sutūpę žmonės. Tik nuotaika pastebimai kitokia. Žmonės prie olos tarsi kažkam meldėsi (gal taip ir buvo, bala žino), o čia buvo susispietę aplink vieną žmogų. Mergaitė priėjo arčiau, norėdama pasižiūrėti kas čia jau tokio vyksta.

*

Neprisijungęs Bethany Landworth

  • VI kursas
  • *
  • 256
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • D.W. ♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #46 Prieš 7 metus »
   Tik įėjusi pro duris Elena įžiūrėjo susuktus, į viršų kylančius šviesiai rudus laiptus ir du koridorius, kairėje bei dešinėje pusėse. Jų galo nesimatė, nes visą tą erdvę gaubė tamsa. Todėl antrakursė paliko praviras duris, kad geriau matytų.
   Mergaitė ilgai negalvojusi pradėjo lipti į antrą aukštą. Laiptelius matė vis mažiau, tad teko sugalvoti kitokį būdą gauti šviesos. ,,O, kaip aš pamiršau''. Elena išsitraukė savo lazdelę ir ištarė burtažodį:
   - Lumos
   Lazdelės gale įsižiebė mažytė šviesa, tačiau to visiškai pakako. Laikydama rankose ,,žibintuvėlį'' Elena užlipo į viršų ir apsižvalgė. Nuo jos ką tik pasinaudotų laiptų vedė šeši koridoriai į...kažkur. Šviesa tokia stipri nebuvo, kad apšviestų dvidešimt metrų, tad mergaitei teko rinktis. Staiga, lyg iš niekur išdygo mažytės, medinės durelės. Antrakursė, negaišdama tokio brangaus laiko, jau norėjo įsigauti į kambarį, esantį už tų durų, tačiau jos buvo užrakintos. ,,Again. Jūs rimtai''. Elena vėl pabandė sugudrauti:
   - Alohomora
   Tačiau jai nepavyko. Durys kaip buvo, taip ir liko užrakintos. ,,Kaip suprasti? Kodėl jos neatsidaro? Gal kerai per silpni? Arba...''. Antrakursei vieną sekundę smėžtelėjo į galvą mintis, jog tai gali būti burtininkų darbas. Bet, kadangi buvo likę vos septyniolika minučių, Elena privalėjo kažko imtis. ,,Gerai, mątyk logiškai. Mąstyk logiškai''. Rudaplaukė rankomis pradėjo ,,glostyti'' duris. Galiausiai ji rado kažkokią ertmę, kurios, (,,prisiekiu'') nieks nebūtų pamatęs net prie pat saulės. Beje, toje ertmėje ji rado mygtuką. ,,Čia dabar... Tikrai burtininkų darbas, bet...Toks keistas''. Stipriai paspaudus mygtuką durys atsivėrė pačios. Antrakursė nedrąsiai įžengė vidun ir apsidairė. Tai buvo mažas, aštuonkampis kambarėlis, kuriame nieko nebuvo, išskyrus auksinę, su brangaakmeniais išpuoštą skrynią. Mergaitė prie jos priėjo ir atidarė. Iš jos vidaus sklido ryški šviesa (,,Iš kur jinai eina?''). Kai akys su ja apsiprato, Elena įžvelgė kažkokius senus popierius, laiškelius, knygas bei daug visokio kitokio šlamšto. ,,Taip, tikrai burtininkų darbas. Skrynios vidus trigubai didesnis už išorę''.
   Staiga antrakursė išgirdo balsus:
   - Ko jūs kvailiai čia miegat išsidrėbę!
   - Mus sustingdė...
   - Sustingdė? Gal jūs bepročiai, jei manot, kad patikėsiu jumis? Sustingdė...Kvailiai...
   - Prieš tai prie mūsų dar buvo priėjusi kažkokia mergaitė keistais rūbais. Matosi, kad ne iš šio miestelio...
   - Pala, kažkas įėjo į pilį?
   - Na...Turbūt...
   - Oh, jūs visiški **@*@@!.. Pala, iš kur sklinda ta šviesa?
   - Čia iš lauko
   - Ne ne, ji iš viršaus...Eikit patikrint
   Elena išsigandusi uždarė skrynią, kurioje buvo surašyta labai daug įdomių dalykų apie žiobarų gyvenimą viduramžiais. Tačiau kažkas vis dar švietė. ,,Ah, mano lazdelė!''. Tik dabar atsiminusi, kad visą šį laiką rankoje turėjo lazdelę, mergaitė greitai suburbėjo burtažodį:
   - Nox
   Tačiau sargybiniai vistiek lipo viršun ir antrakursė pasijautė lyg pelė spąstuose.

((Papildomas taškas už įdomu postą ir jo apimtį))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Hannah von Peach »

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #47 Prieš 7 metus »
 Nulydėjusi mažają į ligoninę, pati varnė greitai nuskubėjo į klasę, nes reikėjo dar pasidaryti užrašus iš kelionės laiku. Uždususi įlėkė į kabinetą.
 - Atsi-sipra-ašau, a-aš buvau.. - gaudydama orą pradėjo aiškintis, tačiau apsidairiusi po klasę pastebėjo, kad profesorės vis dar nebuvo. - Ak, tiek to.
 Garsiai klestelėjusi į savo (po metų sedėjimo toje pačioje vietoje tikrai galėjo vartoti žodį "savo") suolą, pabandė sutvarkyti kvėpavimą. Išsitraukė iš kuprinės pergamentą ir rašalinę bei plunksną. Jei netyčia ir išpiltų rašalą, tai jau nieko tokio, nes stalviršis ir taip buvo sugadintas. Pamirkiusi plunksną į rašalą ėmė rašyti įspūdžius iš kelionės.

Citata
Viduramžiai
Taip jau gavosi, kad visai netyčia patekau į Viduramžius ir buvau bene liūdniausio mums, burtininkams, įvykio liudininke. Nesunku atspėti, kad kalbu apie inkviziciją arba, liaudiškai tariant, raganų deginimą. Viduramžiais žiobarų kunigai (katalikų dvasininkai) rengdavo raganų medžiokles, apkaltindami neretai visai nekaltas mergeles, esą jos užsiima juodąja magija ir taip kenkia kaimų ar miestų gyventojams. Buvo sakoma, neva jos yra sudariusios sandorį su velniu. Įprastai aukomis tapdavo oranžinių ar raudonų plaukų savininkės - matyt, buvo laikomasi nuomonės, kad tokia plaukų spalvą ir yra to tariamojo sandorio su šėtonu kaina ar simbolis.
Taigi, aš buvau tokio įvykio liudininke. Būrys vyrų norėjo sudeginti mažą mergaitę, irgi ugninių plaukų savininkę. Ji jau kabėjo virš padegto laužo. Laimei, man pavyko ją išgelbėti. Tai padariusi, liepiau jai bėgti tolyn iš tos vietovės, mat vyriškiai tikrai būtų ją sekę.

 Baigusi rašyti pasirašė pergamento ritinėlio apačioje, tvirtai, tačiau atsargiai uždarė buteliuką su rašalu, nuvalė plunksną ir sudėjo visas priemones atgal į kuprinę. Nuobodžiaudama ėmė laukti kol grįš mokytoja ir surinks jų darbus.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #48 Prieš 7 metus »
Emilijanai nereikėjo daug laiko suvokti, kad žmogus, apie kurį buvo sutūpę visi kiti buvo kiek kitoks. Pirma, jis atrodė valyvesnis. Antra, stovėjo visiškai stačiomis ir kalbėjo visai suprantama kalba. Ir trečiai - tai buvo moteris. O tai jau buvo neįprasta, nes visi kiti sutikti asmenys buvo priešingos lyties atstovai. Moteris buvo priklaupusi rato viduryje šalia kažkokio vyro, kuris gyvybės ženklų nelabai rodė. Moteris atrodė visiškai tiesi ir rami, ilgais juodais plaukais, tamsiomis akimis ir buvo apsitaisiusi tigro kailiu. Ji kalbėjo – kažkokia pusiau suprantama, girdėta kalba, bet ne Emilianos gimtąja. Rate susispietę žmonės buvo vyrai. Jei nesimeldė ir nesilankstė moteriai rato viduryje. Bet atmosfera nepriminė ir bendruomenės narių pasitarimo. Tai buvo veikiau žmonių kurie stebi kažką neįprasto nuotaika. Mergaitė  priėjo arčiau ir pamatė, kad moteris laiko rankas sužeistąjam (taip Emilijana nusprendė iš to, kad jo ranka buvo apvyniota skudurais) ant krūtinės. Ko jie visi spokso kaip avinai į naujus vartus? Taigi čia paprasčiausiais gydomasis užkeikimas, kuris atliekamas be lazdelės. Jei ką, tokio matę nėra??? Palauk Emi, tu gi Magipradėje. O kas, jeigu... Pagaliau švilpiukė susivokė, kad mato ne ką kitą, o pirmuosius panaudotus kerus. Ji kažkada buvo apie tai skaičiusi : pirmasis žmonių panaudotas užkeikimas buvo gydomasis.  Vienas žmogus galėdavo išgydyti kitą panaudodamas savo galias. Emilijana buvo taip  susidomėjusi visa ta ceremonja, kad net nepastebėjo kaip atsidūrė per arti žmonių rato. Moteris rato viduryje staiga sukluso ir atsisuko į mergaitę. Matyt tai genties vyriausioji. Atrodo, kad visi čia jos klauso. Taip ir buvo. Moteris kažką sukomandavo sutūpusiems vyrams ir šie bėgte pasileido Emilijanos link.

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Hannah von Peach »

*

Neprisijungęs Arija Ravens

  • IV kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #49 Prieš 7 metus »
Tamsa. Iš niekur atsiradęs spaudimas. Spengimas ausyse. Vėl tamsa. Arija jautėsi lyg būtų sutalpinta į nedidelį ritinio formos vamzdelį ir po keletos sekundžių, jau beveik įpratus prie naujos aplinkos, jėga iš jo išspirta. Pagaliau grifė atmerkė akis. Vis dar tamsu. Nors į akį durk.
„Kur as?“, – pagalvojo mergaitė -„Ar aš nesapnuoju? Kodėl aplink tamsu? Ir kur mano lazdelė?“
Arija ėmė aplink save graibyti rankomis, mat lazdelės rankoje nebeturėjo. Trumpas panikos priepuolis laimei netrukus baigėsi, kai rankos užkliuvo už nedidelio iškilimo. „Lazdelė.“
- Lumos!
Iš lazdelės skildantis šviesos kamuolys apšvietė patalpą kurioje mergaitė atsidūrė. Priešais buvo grindys, nuklotos tamsiai rudos drėgnos medienos klostėmis, pilkos spalvos grublėtos sienos, kurios kampe buvo maža duobelė – „matyt pelių urvelis“. Apsisukus – nedidukė lentyna, ant kurios sustatyti stiklainiai, pripildyti keistos konsistencijos rausvu skysčiu. Patalpa buvo tvanki ir pridvisusi. Dalis lentynos ir sienų buvo nukloti pelėsiu. „Geriau prie nieko nesiliesiu“.
Atsargiai atsistojusi, Arija ėmė dairytis durų – visgi patalpa nebuvo tokia mažutė, kaip pasirodė iš pradžių – paėjus kelis žingsnius į priekį, grifė pastebėjo ir duris ir jas pasiekusi įsiklausė. Aplink buvo mirtina tyla, vienintelis garsas – tik Arijos tylus kvėpavimas. Grifė uždėjo ranką ant durų rankenos ir jau norėjo atidaryti duris, kai netikėtai, kitapus jų, išgirdo greitus žingsnius. Kažkas bėgo.
„Aš čia ne viena."

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Hannah von Peach »
'Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?'

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #50 Prieš 7 metus »
Hannah stovėjo ir žiūrėjo ir nieko gero nežadančius žmones. O kam juos skriausti? palingavo galva professorė ir nenorėdama panaudoti burtažodžio, kad nenuskriaustų dar tikrų žmonijos laimėjimų nepasiekusių urvinių, paspaudė tris kartus Prometėjos ženkliuką. Tada šyptelėjusi epochos šeimininkams, lėtais suspaudė ženkliuką, vieną kartą, tada antrą ir galiausiai - trečią kartą. Mergina buvo įpratusi prie tokio keliavimo būdo, todėl jai galva nesvaigo, kūnas nesiplėšė į milijonus gabaliukų, o per rankas ir kojas nekeliavo šiurpuliukai. Pasiekusi savo klasę, Hannah ją perbėgo akimis. Dauguma jau buvo grįžę, Caroline ir Liseette saugiai stovėjo čia, o išgelbėtoji Prometėja greičiausiai jau ruošėsi rašyti aprašymą. Profesorei pažvelgus į mažytį kišeninį laikrodėlį, jis mušo jau užduoties pabaigą. Skambtelėjus tyliam "tik tok" dūžiui, visi mokiniai grįžo iš įvairių istorinių epochų.
-Ką gi, praktinė užduotis baigta. Iki pamokos galo liko keliolika minučių, norėčiau, kad parašytumėtė kelionės aprašymą. Kas jau baigė - turite leidimą išeiti,- atsiduso Von Peach,- beje, dėl ženkliukų... Galite pasilikti, galite atiduoti man. Jie nebeturi jokius galimybės, jūsų nukeltį atgal į istorinę epochą. Taigi, jūsų pasirinkimas,- prisiminus, tarstelėjo ji ir atsisėdo į minkšta kėdę, užsikaitusi arbatos ir skaitydama, jau pabaigtus kelių mokinių aprašymus.

((Pamoka jau greit pasibaigs. Skubam, skubam...))
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Bethany Landworth

  • VI kursas
  • *
  • 256
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • D.W. ♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #51 Prieš 7 metus »
   Antrakursė laukė savo galo. Ji nebesugalvojo, kaip išsigelbėti, nebesugalvojo, ką daryti. Elena atsisėdo prie lango ir klausėsi ateinančių ją nugalabyti (,,Aš įsiveržiau į saugomą pilį, man nederėtų čia būti, tad turbūt jie man skirs mirties bausmę arba nužudys čia pat...'') sargybinių. Buvo likusios vos kelios pakopos. Aišku, mergaitė buvo pagalvojusi apie dar vieną sargybinių sustingdymą ar profesorės iškvietimą, tačiau ji nebeturėjo tiek jėgų, buvo visas išnaudojus kitiems kerams. Jai teliko slėptis po mažu langeliu ir laukti mirties. ,,Pala. Kiek liko laiko?''. Elena išsitraukė savo laikroduką ir žvilgtelėjo. Trys minutės.
   Staiga sargybiniai įsiveržė pro duris:
   - Griebk ją!
   ,,Reikia grįžti į pamoką". Tačiau ji paprastai to padaryti negalėjo. Sargybiniai čiupo ją. Elena pradėjo muistytis ir šiaip ne taip ištrūko. Reikėjo ką nors sugalvoti žaibiškai. Ji užsilipo ant palangės, atidarė langą ir pažvelgė žemyn. Aukštis buvo tikrai didelis ir nelabai viliojo. Rudaplaukei bemąstant apie savo gyvybę, vienas iš sargybinių griebė jai už kojos. Elena spyrė jam į veidą. Tačiau neišsilaikiusi nukrito... Mergaitei ėmė trūkti oro. Ji išsigando. Nebežinojo ką daryti. Tuojau mirs. Ir viskas bus baigta. Antrakursė suglaudė rankas prie krūtinės. Užsimerkė. Ir pajuto savo ženkliuką. ,,Na žinoma, kaip aš pamiršau''. Iki žemės buvo likę vos keli metrai, kai Elena tris kartus paspaudė ,,viduramžius''.
   Vėl tamsa. Vėl dilgčiojimas galūnėse. Dilgčiojimas vėl sustiprėja... Antrakursė pamatė kabinetą. Jame buvo nemažai žmonių. Mokinių. Bet profesorės nematyti. O štai ir ji. Ką tik atsirado. Suvokusi, kas ką tik įvyko, mergaitė pasiėmė švarų pergamentą ir pradėjo rašyti:
Citata
Al buvau
Ji buvo vis dar apspangusi, tad jau pirmame žodyje padarė klaidą. Elena suglamžė šį lapelį ir, pasiėmusi kitą švarų pergamentą, pradėjo rašyti daug atsargiau:
Citata
Viduramžiai
Patekau į viduramžių laikus. Atsidūriau miške, šalia miestelio. Jis buvo gražiai apstatytas namais bei dirbtuvėmis. Kiek toliau pamačiau didžiulę pilį. Nusprendžiau ten apsilankyti. Atėjusi pamačiau ilgą ir vingiuotą upę. Pilies tiltas buvo užkeltas, tad turėjau panaudoti burtažodį. Įėjusi į pilies vidinį kiemą pamačiau daiktą kaliniams surakinti. Nelabai moku paaiškinti. Žmonių pilyje nemačiau, išskyrus du sargybinius. Kad patekčiau pro jų saugomas duris, turėjau juos sustingdyti. Pilies viduje užlipau laiptais į viršų. Pamačiau daug koridorių ir mažas dureles. Aišku, pasukau link jų. Šios, manau, buvo apsaugotos nuo žiobarų, nes buvo užkerėtos, kad jų atidarymo mygtuko nesimatytų, jį reikia surasti rankomis. Ir vistiek manau, kad jį gali rasti tik burtininkai. Įėjusi vidun pamačiau skrynią, kurioje, pasirodo, buvo pilna knygų ir popierių apie žiobarus viduramžiais. Be to, iš skrynios sklido šviesa. Dar manau, kad ji, vėl gi, atsiveria tik burtininkams, nes jeigu žiobarai pamatytų visa tai, būtų ne kažką. Tačiau, kaip bebūtų, nesupratau, kodėl pilyje nėra nė vieno žmogaus ( išskyrus sargybinius aišku ).
Baigusi savo ,,pasakojimėlį'' Elena jį gražiai pasidėjo prie stalo krašto ir susitvarkė savo daiktus. ,,Lieka belaukti pamokos galo''.

((Papildomas taškas už post'o ilgį ir originalumą, įdomumą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Elena Gilbert »

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #52 Prieš 7 metus »
Emilijana persigandusi pasileido bėgti. Mergaitė žinojo, kad ją vejasi suaugę ir augaloti vyrai, o ji pati - tik liesutė dvylikametė. Vis tiek švilpiukė mėgino lėkti tiek, kiek išgalėjo. Ei, Emi, tu juk burtininkė. Pasinaudok prieš šitas beždžiones kerais! Emilijana greitai, kiek buvo įmanoma lekiant iš visų jėgų ištraukė lazdelę iš kišenės ir riktelėjo pirmą į galvą atėjusį burtažodį, kurio net reikšmės dorai nežinojo.
 - Stupefy!
Padėjo. Vienas tų vyrų griuvo žemyn kaip rastas. Bet deja tik vienas. O likusi šimtinė žmonių atrodo dar labiau perpyko ir vos ne keturiomis puolė vytis Emilijaną. Vienas, matyt protingesnis, išsitraukė iš už diržo nusmailintą akmenį ir paleido mergaitės link. Laimei, Emi spėjo atšokti ir akmuo kliudė tik petį. Švilpiukė susmuko. Gana. Užteks man tos Magipradės. Noriu namo.
Emilijana tris kartus paspaudė savo ženkliuką ir atsidūrė Magijos istorijos kabinete. Nusvirduliavusi prie profesorės ji tarė:
 - Šiek tiek susižeidžiau. Gal galėčiau nueiti į ligoninę? Aprašymą parašysiu vėliau arba namie ir atnešiu jums.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #53 Prieš 7 metus »
Sulaukęs užduoties iš Magijos Istorijos dėstytojos, grifas išsitraukė ženklelį, kuris buvo siunčiantis į Magijos Pradžios laikotarpį. Tokį vaikinuko pasirinkimą lėmė tai, kad šis laikotarpis neatrodė itin pavojingas, o ir nuotykių keliaudamas laiku jau buvo atsikandęs po kelionės į praeitį toje pačioje pamokoje, tik pirmame kurse. Tuomet vaikinukas buvo išvestas profesorės pas Madam Pomfri. Prisisegęs pasirinktą ženklelį ties savo krūtine, Edgar'as nieko nelaukė ir spustelėjo jį kartą. Kaip ir pirmoji kelionė, taip ir šioji nieko nesiskyrė, prieš akis matėsi daugybė neaiškiai bėgančių vaizdų, kurie truko gal minutę ar porą. Jiems išblėsus juodaplaukis savo akyse matė dangų ir jautė, jog kažkur, kažko yra vežamas. Pakreipęs mažumėlę svaigstančią galvą į šoną, jis suvokė, jog atsidūrė, šieno sklidiname, vežime.

***

Šį kartą Grifų Gūžtos atstovas nė kiek nesiruošė gulinėti ir mikliai atsisėdęs apsidairė. Vieškelio pašonėse buvo matyti besidriekiantys miškais, o vežimo važiavimo kryptimi matėsi miesto ar miestelio vaizdas. Vežimą vilko kuinas arklys, kurį vadeliavo, ketvirtakursio supratimu, jau pagyvenęs žmogus. Tokią išvadą juodaplaukis suskubo padaryti matydamas tik kelis plaukus žmogaus galvoje, kur ir tie patys buvo žili. Ir ką gi aš turėčiau dabar daryti? ėmė svarstyti Edgar'as apie galimybę šokti laukan iš vežimo arba bandyti likti nepastebėtam ir pasiekti miestelį, nors neatmetė ir prisistatymo varianto. Tačiau eiti pėsčiomis jis pernelyg tingėjo, o išgąsdinti senuko taip pat nenorėjo su savo netikėtu atsiradimu, todėl pasiliko ties antruoju savo sumanymu.

***

Beveik pririedėjus miestelį vaikinuką pasiekė senyvas balsas:
- Tai ar dar ilgai tylėsi? Nelabai mandagu yra slapukiškai įsmukus mano vežiman naudotis juo ir nė nepasisveikinti su jo šeimininku.
O tu kūtvėla! kiek nusigando žaliaakis, nesuprasdamas kaip tas diedukas pastebėjo jį, nes akylai stebėjo jį patį.
- Sveiki,- palengva tarė ištarė grifas, lyg ir nepavojingai atrodančiam senukui.
- Pasirodo Makazėja nemelavo..,- sukosėdamas tarp žodžiu, sumurmėjo senyvas žmogelis, - Tai gal prisistatysi?
- Aš Edgar'as,- pasiskelbė mokinys, bandydamas vis suvokti, iš kur tas žmogus žinojo, jog jis yra už jo ir ką bando pasakyti savo keistomis užuominomis.
- Malonu, Edgar'ai. Mane gali vadinti Geradėjumi,- ir pats senelis mandagiai prisistatė, - Tikriausiai esi išalkęs. Galėsi pas mane užkąsti,- toliau tik didino keturiolikmečio susidomėjimą Geradėjus, su savo dideliu geranoriškumu, kaip iš niekur nieko atsiradusiam nepažįstamam.

***

Neilgai trukus senučiukas ir jo pakeleivis atsidūrė kaimelyje. Grifas net negalėjo suvokti, koks išties dabar yra amžius, nes visi padoriai apsirengę, bet įmantrių naudojamų daiktų nebuvo matyti, bet buvo aišku, jog tai tikrai ne akmens amžius.
- Eime,- tarstelėjo senolis stabtelėjęs prie lūšnos su užkaltais langais, esančios kaimelio pašonėje. Grifas abejojo ar gerai daro eidamas su senuku, tačiau vistiek neatsispyrė pagundai ir pėdino paskui jį. Žilam plikagalviui pravėrus duris jis sumurmėjo kažką šveplai ir ant stalo užsidegė žvakė, kuri švietė gana blausiai.
- Tai tikriausiai tavęs neturėtų stebinti,- garsiau nei įprastai pasakęs senolis, pasiėmė žvakę ir nuėjo prie lentynos, kurioje buvo įvairiausių stiklainių su skirtingais skysčiais. Pagriebęs oranžinės spalvos grįžo prie stalo ir ant jo padėjo skystį kartu su dviem, iš nežinia kur ištrauktais, puodeliais.
- Sėskis,- pildamas skysti pasakė vaikinukui.
Edgar'as ilgai tylėjęs, pagaliau pats neiškentė ir klestelėjęs ant girgždančios taburetės bėrė klausimų, kaip jam dažniausiai yra būdinga.
- Ar jūs esate burtininkas? Tai dėl to susivokėte, kad buvau jūsų vežime?
Stumtelėjęs oranžinio skysčio kupiną puoduką link Hogvartso mokinio pradėjo atsakinėti:
- Apie tave man pasakė mano gera draugė, gebanti kažkaip atspėti dalykus, kurie dar nenutiko. O ar esu burtininkas? Iš vis nė neturiu žalio supratimo, kas tai per daiktas,- kiek susierzinęs pasakė senasis raganius, nesuprasdamos tokios sąvokos, - Atsigerk geriau mano ypatingo gėrimo, kuris yra labai maistingas. Jausiesi lyg prisikimšęs pilną skrandį.
Gurkštelėjus juodaplaukiui keletą gurkšnių keisto gėrimo, po keliolikos sekundžių pasijuto lyg išties būtų sukirtęs gerą vištos šlaunį. Tai tikriausiai senovės eliksyrų gamintojas pagaliau ėmė susivokti vaikas, bet nebedrįso klausti, nes bijojo, jog ir šio termino senolis nelabai supras. Išties, kiek keistokai vaikis jautėsi vien dėl to, kad tikriausiai šiame laikmetyje išmano daug geriau magijos meną ne, bet kas kitas, tačiau žinodamas galimas pasekmes nė neketino tuo girtis.
- Tu skanauk, o aš einu parsinešti vandens,- pakilęs Geradėjus paliko ketvirtakursį trumpam vieną. Edgar'ui knietėjo, kaip atrodo trobelė, nors ji ir nebuvo itin didelė, tačiau žvakė tik minimaliai ją apšvietė. Dėl šios priežasties vaikinas pasinaudojo savo laikmečio burtažodžiu:
- Lumos!- įžiebęs savo lazdelės gale šviesą ėmė atsargiai dairytis. Giliai kampe pamatęs spintelę, ant kurios buvo nemenka šūsnis popierių, moksleivis prisiartino prie jos. Atidžiau pažvelgus buvo galima suprasti, jog tai yra laiškai. Kad ir kaip negražu buvo skaityti svetimus laiškus, vis gi šią taisyklę grifas sulaužė perskaitydamas patį viršutinį. Jame buvo rašoma, apie susibūrimą kažkokioje pamiškėje ir stovyklos įkūrimą, apie raganystės tobulinimą ir mokymąsi. Visa tai leido Edgar'ui įsitikinti, kad papuolė tikrai į tą laikotarpį, ir kad tas įvyksiantis susibūrimas bus naujos epochos pradžia.
- Kas čia dabar?!- vėl ataidėjo senyvas balsas.
- Ta prasme?- perklausė nuo spintelės atšokęs juodaplaukis.
- Kas čia per žiburys? Kaip tu jį padarai naudodamas pagalį?- dabar jau smalsumu ir pats senelis atrodė prilygstantis pačiam keliautojui laiku.
- Tai burtų lazdelė. O čia šviesos galia,- su šypsena suprantamiau bandė atsakyti jaunuolis.
- O galėtum išmokyti ir mane jos?- prašėsi diedukas.
- Atleiskite, bet tai būtų per pavojinga ir be to nelabai turiu laiko tokiam dalykui,- kuo gražiau bandė paaiškinti grifas, bet Geradėjui buvo tai nemotais.
- Aš tave pamaitinau, pavežėjau, o tau sunku išmokyti, kaip sukurti žiburėlį?!- jau piktai ėmė skambėti senelis ir kilstelėjo, vėl iš neaišku kur, ištrauktą lazdą į orą. Hogvartso mokinys norėjo dar pademonstruoti Expelliarmus burtažodį, taip parodydamas ką dar moka, bet susitvardė, nes tai ne vieta ir ne laikas tokiems kvailiems poelgiams, ypač kai jau lyg ir rado tai ko reikėjo pamokai, todėl tik dar kartelį atsiprašė.
- Dėkoju jums už tai ir labai atsiprašau, kad to padaryti negaliu. Buvo malonu susipažinti su jumis, o dabar viso geriausio,- greitakalbe viską susakęs, ką norėjo, Edgar'as spustelėjo ženklelį ant krūtinės ir pasileido laiko tuneliu atgal į dabartį.

***

Po akimirkos jaunasis grifas vėl sėdėjo Magijos Istorijos klasėje ir bandė suvokti kas ką tik įvyko, nes persikėlimas laiku vėl sujaukė jo galvoje tūnančias mintis. Atsikvošėjęs, nors dar jausdamas nedidelį skausmo dilgčiojimą per smilkinius, pasiėmė lapo skiautę ir ėmė aprašinėti savo nuotykį.

Magijos Pradžios epocha atsirado po Magijos Susikūrimo epochos, kadangi ji jau egzistavo. Tačiau magijos pradžia laikomas tas laikotarpis, kai visi burtininkai ir raganos ėmė jungtis į bendruomenes ir ėmė itin jos mokytis vieni iš kitų. Prieš šią epochą turintys ypatingų gebėjimų gyveno labai slaptai ir į viešumą nelindo, o tarpusavyje dažniausiai bendraudavo laiškais. Viename jų buvo rašoma, kad yra rengiamas magų suvažiavimas, per kurį būtų padaryta bendra nuolatinė bendruomenė ir pranešimo pabaigoje rašoma "Tai bus Pradžia", kas leidžia suprasti, jog tuo metu ir prasidėjo Magijos Pradžios epocha.

Edgar'as sukeverzojęs apie įvykį, kuris atnešė permainas magijos pasaulyje, padėjo savo darbą profesorei ant stalo ir grįžo į suolą, kuriame jau neišpasakytai laukė pamokos galo, nes jautėsi be galo pavargęs ir išsekęs, tad norėjo kuo greičiau eiti ilsėtis.

((Papildomi du taškai už: vieną ilgą post'ą ir visų įdomumą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Hannah von Peach »