0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #30 Prieš 7 metus »
 Spausdama ženkliuką varnė negalvojo apie jokią konkrečią epochą, tad neturėjo supratimo, kur atsidurs. Po paspaudimo viskas ėmė aplinkui suktis ir jai teko užmerkti akis, kitaip supykintų. Atsimerkusi apsidairė aplinkui. Buvo vidudienis, saulė pačiame dangaus viršuje negailestingai kaitino, nė buvo nė pėdsako vėjelio. Ji stovėjo vidury didelio javų lauko. Laukas tęsėsi, rodės, į begalybę, kur nepažiūrėtų, niekur nesimatė jo galo. Visur tik javai, tikriausiai rugiai.
 Kol ji stovėjo ir tik dairėsi aplinkui, išgirdo iš tolo aidint garsus. Kažkas garsiai rėkė, merginai pasirodė, jog prašė pagalbos. Tvirtai delne sugriebusi burtų lazdelę varnanagė nuskubėjo ton pusėn, iš kurios sklido šausmas. Tiesa, žodis nuskubėjo gal ne visai atspindi jos judėjimo - sunku bėgti per lauką rugių, kai šieji siekia pečius. Susinervinusi mergina jau norėjo išdeginti sau kelią, tačiau suprato, kad dūmais gali prisišaukti pavojų ir vargu, ar tokiomis aplinkybėmis jai pavyktų išgelbėti auką. Ypač, kad tą akimirką žaliaakė pastebėjo dūmų kaminą, kylantį iš tos pusės, kur ką tik girdėjosi rėksmai. O šie vis neslopo.
 Rankomis prasibraudama pro javus, vis griūdama bėgo link balso, kuris vis artėjo. Pagaliau atsirado nedidelėje aikštelėje, iš visų pusių juosiamoje rugių. Vidury aikštelės buvo stulpas, prie kurio buvo pririšta jauna mergelė gražiomis, raudonimis garbanomis. Sutapimas, tačiau jos plaukai buvo beveik identišk kaip pačios Dallifrėjos. Po mergelės kojomis buvo didelė malkų krūva, apatinės malkos jau degė, greitai užkrėsdamos ugnimi ir aukščiau gulinčias. Aplink stovėjo būrelis vyrų, kurie keikėsi, vadino nelaimingąją mergelę raganą ir velnio padėjėja.
 Varnanagė suprato esanti inkvizicijos laikais. Prieš jos akis tuoj tuoj sudegins raganą, kuri, greičiausiai, visai tokia nebuvo.

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Hannah von Peach »
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #31 Prieš 7 metus »
Hannah pajautė du aštrius dilgčiojimus delne. Jos rankoje buvęs kišeninis laikrodis švietė raudonai, o vietoj skaičių švytėjo dviejų mergaičių vardai - Prometėja Voss ir Lisette la Claire. Mergaitėms kilo pavojus, jos skirtingose vietose, o profesorė tebuvo viena. Baimės pilnomis akimis, Von Peach mąstė ką daryti. Staigus smūgis į delną vėl, todėl profesorė nesugalvojo nieko daugiau, kaip parašyti pagalbos laišką, šią minutę pamokos nevedančiai, naujajai žiobarotyros profesorei - Caroline Wilding. Čiupusi plunksną ir pergamento ritinėlį, greit suraitė taip kaip reikia, magijos budu atskraidino laišką jai ir laukė pasirodančios profesorės. Klasės durims prasivėrus, Hann greitai pribėgo prie kolegės:
-Laiške paaiškinau ko kviečiau. Imk Lisettės ženkliuko kopiją, aš gelbėsiu Prometėją,- profesorė šyptelėjo Caroline ir paspaudusi ženkliuką du kartus, atsidūrė šalia mokinės, apsupta akmens amžiaus žmonių.

((Prometėja - dabar aš esu šalia tavęs, to nepamiršk. Caroline - gelbėji Lisette. Tiksliau paspaudus tris kartus ant ženkliuko, grįžtate namo. Lisette - pas Tave atvyksta kita profesorė (Caroline), abi saugiai grįžtate į kabinetą.))
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Jasmin Berlin

  • IV kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #32 Prieš 7 metus »
Mergaitė atsirado vietoje, netoli kažkokio miestelio. Jau vakarėjo - saulė buvo netoli vakarų, buvo dar vis šilta. Varniukė apsidairė ir sunerimo - išsitraukusi pramonės perversmą ji tikėjosi, kad pateks į kažkokį didelį miestą, pamatys garvežį ar net sutiks Dž. Vatą, bet... ji atsidūrė kažkur nežinioje. Jasmin širdis pradėjo plakti dažniau. Tada ji iš kažkur išgirdo balsą. Kažkur kažkas kalbėjo angliškai, taigi aš tikrai anglijoje bet iš kur tas balsas sklinda? Kiek apsidairiusi tolėliau ji pamatė keistą statinį. Ji nežinojo kas tai taigi patraukė apsidairyti iš arčiau. Visi čia buvo murzini - juodut juodučiai. Jasmin sutriko. Hmmm... čia galbūt... fabrikas? Neee, nemanau, kad jie fabrike taip išsipurvina. Pamąsčiusi mergaitė prisiminė ką yra skaičiusi apie pramonės perversmą internete Bingo! Čia anglių kasykla tačiau tai prisiminusi nuliūdo. Anglių kasyklose anglį kasė maži vaikai, o ne kas kitas. Jie sunkiai dirba kiekvieną dieną, kad jų šeima galėtų nusipirkti kepalėlį duonos. Į patį kasyklos vidų mergaitė nėjo - bijojo. Tačiau jau saulė vis labiau ir labiau susiliejo su horizontu taigi po truputį į viršų buvo keliami pavargę, nevalgę, murzini vaikai. Jie vos pavilko kojas, kai kurie tiesiog daugiau paėję griūdavo ant žemės ir užmigdavo. Mergaitė bandė pribėgti prie jų ir kelti, bandyti padėti jiems paeiti, bet jie buvo per daug pavargę. Jasmin nebuvo jautri mergaitė, bet tai matant ją suėmė už širdies ir akyse kartais pradėdavo kauptis ašaros. Saulė jau visai dingo iš dangaus ir nemažai vaikų jau buvo paėję toliau, link namų.
-Lumos,-mergaitė užsidegė švieselę ant lazdelės ir patraukė link miesto.
Beeinant ji priėjo geležinkelį. Paėjus gerą dešimt minučių ji išgirdo didelį dundėjimą. Čia garvežys? Čia atvažiuoja garvežys?! pradėjo džiūgauti mergaitė. Ir netrukus prie jos pridundėjo ilgas garvežys su ilga dūmų uodega virš jo. Mergaitė žinojo, kad jis garsiai važiuoja ir kad bevažiuojant išskleidžia daug dūmų, bet negalvoja, kad jis TOKS didelis ir TIEK DAUG dūmų jis paleidžia į orą. Garvežys paskui save tempė krovinį kurį pasiėmė iš anglies kasyklos - anglis, kurias kasė maži vaikai. Ji niekada gyvenime nepamirš akimirkos kai pavargusius, alkanus vaikus einančius ir darbo namo. Nieko nelaukusi ji paspaudė tris kartus ženklelį ir grįžo į pamoką.

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Hannah von Peach »

*

Neprisijungęs Bethany Landworth

  • VI kursas
  • *
  • 256
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • D.W. ♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #33 Prieš 7 metus »
   Elena savo galūnėse pajautė dilgčiojimą. Jai atrodė, kad jis tęsiasi visą amžinybę. Staiga dilgčiojimas dar labiau sustiprėjo, kol virto tiesiog dūrimu. Antrakursė aiktelėjo. Ir tada žaibo greitumu ji kažkur tarsi atsitrenkė. Atsimerkusi pamatė, jog guli ant žemės. Tada apsidairiusi pamatė šviesų mišką, kuriame girdėjosi paukštelių čiulbėjimas. Ir tada Elena prisiminė, kaip paspaudė savo ženkliuką. Ji žvilgtelėjo, ar jis vis dar ten. ,,Pala, tai visą tą laiką aš keliavau čia? Jėgaa...". Mergaitė šyptelėjo. ,,Pala, kas ten?''. Ji žiūrėjo į kažką judančio gale miško. ,,Hm, turbūt koks viduramžių miestelis. Reik pažiūrėt''. Ir ji pradėjo ten keliauti.
   Priėjusi taip arti, kad viską kuo puikiausiai matė, Elena nusišypsojo. Nusišypsojo iš miestelio nuostabumo bei jaukumo. Jame buvo pilna gražiai pastatytų namelių, dirbančių suaugusiųjų, žaidžiančių vaikų, maklinėjančių gyvūnų, įvairių amatininkų parduotuvėlių... Bet gražiausia Elenai pasirodė tolumoje stūksanti pilis. Ji buvo mūrinė, tačiau vis tiek jauki. Mergaitė, visą laiką tupėjusi už krūmo, pagaliau išdrįso išlįsti. Ji ėjo takeliu vis išsukdama iš jo, kad iš arčiau galėtų apžiūrėti kokį namą, krautuvę ar dirbtuvę. Tačiau iki nuostabumo dar trūko. Į antrakursę visi žvilgčiojo dėl jos keistų drabužių. Pradėdavo šnibždėtis jai praeinant. ,,Ai, nieko tokio. Aš atėjau čia patyrinėti. Ir būsiu tik valandą ''. Ir tuomet Elena prisiminė, kad laiką reikia stebėti. Nepavėluoti grįžti. Ji išsitraukė mažytį laikroduką. Pagal jį, mergaitei buvo likę apie 45 minutės. ,,Na, dar nemažai. Gal reiktų nueiti apžiūrėt pilį?...''. Ji šelmiškai nusišypsojo, mat ketino eiti į pačią pilį, o, pagal jos žinias, tuo metu miestelio žmonėms ten eiti buvo draudžiama. Bet Elena išmislyjo, kad ji ne iš miestelio ir kad sargybiniai neturi teisės jos suimti.

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #34 Prieš 7 metus »
-Sustink bjaurastie, sustink! – rėkė Beatričė nukreipusi lazdelę į juodaplaukės raganos pusę, tačiau jos kerai daugiau nebebuvo tokie galingi kaip Hogvartse, todėl pastangos sustingdyti  moterį nuėjo perniek. Panelė Riddle nusprendė, jog tai jos tamsios akys suteikia jai ypatingų magiškų galių arba minčių draugas, įkalintas josios galvoje.
-Tu maža!... – Belatriks Lestrange šoko prie mergaitės, tačiau ją užstojo kažkokia gerokai vyresnė raudonplaukė „Džinė Poter“ susivokė Beatričė ir nusiminusi, skaudama koja nulindo į salės kampą. Grifiukei iš skausmo tavaravo akyse. „Negi reiks nupjauti koją.“ Mergaitė susirietė į kamuoliuką ir suinkštė, kokia silpna tapo būdama viena. „Aš nebenoriu, nebenoriu tiesos.“ Verkė ji karštligiškai mąstydama. „Atiduosiu tiesos norą vietoj to, kad tu sugrįžtum Voldemortai.“ Ir jis pasirodė, tempdamas už gerklės ekstrasensę Sibilę Treloni.
Didžiulės, buvusios Hogvartso ateities būrimo profesorės akys, buvo išsiplėtusios iš siaubo.
-Aš tau nieko nesakysiu Tomai Marvolai Ridli, nieko, tu mirsi ir baigta!... – vapėjo ji. „Pala, Tomas Marvolas Ridlis? Ką ji čia peza? Juk jo vardas Voldemortas...“ viskas painiojosi jaunėlės galvoje.
-Tu drįsti vadinti mane...
-taip drįstu. Tu buvai paimtas iš prieglaudos Tomai Ridli, priimtas į burtininkų pasa...
-nutilk velnio pranaše! Nutilk! – mergaitei viskas ėmė stotis į savo vietas. Tai jos globėja MelindaDill ir pažinojo Voldemortą, tik jo tikruoju vardu, tai va kieno pavardę Beatričė gavo.
-Bijai tiesos? Tu nu...
-Imperio, – sušnabždėjo jis, prikišdamas savo gyvatišką veidą prie moters – dabar klok Sibile, klok visą tiesą. Tai kaip aš galiu išlikti gyvas? – pranašės žvilgsnis apsiblausė ir ji prabilo keistu balsu.
-čia, salėje yra besilaukianti moteris, kurios sūnus gims liepos trisdešimt pirmą dieną, tą pačią dieną, kaip ir gimė tas, kuris tave šįvakar sunaikins. Paleisdamas nužudymo užkeikimą į Harį Poterį, tu turi atskelti dar vieną savo sielos dalelę ir įdėti ją į nėščią moterį. Tada tu atgimsi jos kūdikiu. Tai tu esi išrinktasis Tomai Marvolai Ridli ir tu dar neviską atlikai kas tau skirta. – profesorei baigus jis nuėjo, o moteris susmuko ant grindų netoli Beatričės ir pravirko.

((Norėčiau, kad mano pamokoje nevartotum tokių žodžių kaip "kale", "boba". Vardus ir pavardes atskirtum tarpais. Burtažodį Imperio rašytum paryškintu šriftu. Viską pataisyk))

(vardus/pavardes atskyriau, tuos žodžius pakeičiau kitais, o daugiau deja, nieko negaliu pataisyti.) :(
((Gerai, pataisysiu burtažodį...))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Hannah von Peach »
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #35 Prieš 7 metus »
Caroline ramiausiai vaikštinėjo po pilį, kai ją pasiekė kolegės laiškelis. Hannah... kas jai atsitiko? Mergina vos atplėšusi laiškelį nuskubėjo į Magijos istorijos kabinetą.
 - Gerai, sėkmės tau,- padėkojo Caroline ir čiupusi ženkliuką paspaudė jį du kartus.
Jaunoji profesorė atsidūrė kitoje vietoje. Kiek apsidairiusi ji nustatė : Prancūzija, Austerlico mūšis. Caroline ėmė skubiai dairytis mergaitės, kurią turėjo pargabenti namo. Regis, ji vardu Lisette. Bet kur ji? Kad ir kaip mergina besidairė, visur jai akyse margavo austrų ir praancūzų uniformos, o Lisettės niekur nesimatė. Pagaliau profesorė pamatė mažą figūrėlę. Palyginti su suaugusiais kariais mokinė atrodė labai gležna, tad neiko nuostabaus, kad Caroline jos nepastebėjo anksčiau.
 - Sveika, tu Lisette, taip? Aš profesorė Wilding, mane Hannah atsiuntė tau padėti. Dabar grįžkime į kabinetą - tam reikia tris kartus paspausti ženkliuką,- šyptelėjo Caroline paimdama mergaitę už rankos ir trissyk spusteldama savąjį ženkliuką.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #36 Prieš 7 metus »
 Kol mergaitės dar niekas nepastebėjo, ji vėl pasislėpė rugiuose. Reikėjo sugalvoti veikimo planą, negali juk tiesiog išeit į vidurį aikštės. Ją irgi sulaikys. Užsimaukšlino ant galvos apsiausto gobtuvą, kad nesimatytų jos ryškių plaukų. Reikėjo kažkaip pagelbėti mergelei, tačiau kaip? Šluotos su savimi neturėjo, taigi negalėjo tiesiog nuskristi ir atlaisvinti nelaimingąją. Be to, spėjo pastebėti, kad kai kurie vyrai turėjo su savimi lankus ir strėles, taigi kol ji vargtų su virvių atrišimu, ją tiesiog nužudytų. Ne, šitaip negalima, reikia rasti geresnį būdą.
 Tačiau kol žaliaakė svarstė, ugnis plito į viršų. Pro javų stiebus pamatė, kad liepsna jau laižo mergelės pėdas, o šioji tiesiog klykia iš skausmo. Dar kelios minutės ir nebeliks ko gelbėti. Nagi, galvok, galvok.
 Iš pradžių reikėjo užgesinti ugnį. Tai sukels sąmyšį ir mergina turės laiko pagalvoti, ypač turint omeny, kad greit laužo padegs nepavyks, jei malkos sušlaps. Tyliai nukreipusi lazdelės galą į degančią malkų krūvą, sušnabždėjo:
 - Aguamenti, - iš burtų lazdelės pasipylė stipri vandens srovė, kuri greitai užgesino laužą. Kol niekas nepastebėjo, iš kur atskriejo vanduo, varnanagė greitai nubėgo į kitą pusę, už visų tų stovinčių vyrų. Jie dabar šūkavo ir rėkė, buvo įsitikinę, kad pagautoji mergytė (moterimi jos pavadint negalėjai, ji atrodė vos dvylikos ar trylikos) tikrai yra ragana, nes kaip kitaip paaiškinsi faktą, kad laužas po josios kojimis užgeso? Pati apkaltintoji nustebusiomis akimis žvalgėsi aplinkui, ne mažiau išsigandusi nei vyrai. Vienas plikis staiga sušuko, jog reikia greitai paleisti strėlę tai raganai į širdį, kol ji jų visų nepavertė žiurkėmis. Keli kariai pasiruošė lankus. Velnias velnias velnias, Dallifrea ėmė panikuoti. Apie šitokią įvykių raidą ji nepagalvojo.
 Ir ką dabar teks daryti?

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Hannah von Peach »
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Jasmin Berlin

  • IV kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #37 Prieš 7 metus »
Grįžus Jasmin jos širdis dar vis greit plakė. Buvo padususi nors niekur nebėgo. Mergaitė nusprendė pailsėti, apgalvoti, susivokti ką matė. Susivokti, kad jinai iš viso keliavo ne į dabartinę epochą. Išsitraukusi plunksną, rašalą ir ant ko rašyti ir dar minutę pasėdėjusi pradėjo dėlioti savo mintis.
Citata
Pramonės perversmas
Pramonės perversmas laikotarpis, tai kai prasidėjo dideli pokyčiai gamyboje. Ši epocha prasidėjo XVIIIa. Anglijoje, kai Dž. Vatas sukūrė garo mašiną. Tuo metu žmonės pradėjo daugiau gyventi miestuose, o ne kaimuose. Miestuose gyvenimas nebuvo pigus, dėl to atsirado daug fabrikų kuriuose dirbo ne tik vyrai bet ir moterys, maži vaikai. Vaikai pradėdavo dirbti nuo 6-7 metų ir jų pirma darbovietė - anglių kasykla, kadangi garvežiui reikėdavo daug anglių, o jų žemas ūgis buvo puikus kasinėjimams. Visi darbą pradėdavo saulei pakylant (apie 5-6h ryto) ir baigdavosi vakare. Ne vienas vaikas, pagal pasakojimus, eidamas namo iš darbo visas murzinas, išalkęs, pavargęs beeinant užmigdavo tiesiog ant gatvės. Aš, ženkliuko pagalba patekau į vietą šalia anglies kasyklų darbo dienos pabaigoje. Visi pasakojimai apie pavargusius vaikus buvo teisingi. Na, ir tai buvo gan liūdna stebėti, kiek mažiausi šeimos nariai turi dirbti dėl to kad išgyventų, bet tas gyvenimas labiau primena egzistenciją, o ne gyvenimą. Man jų labai gaila ir džiaugiuosi, kad negyvenu šioje epochoje. Dar vienas dalykas kurį pamačiau ir yra siejamas su pramonės perversmu - garvežys. Tai buvo tikrai šaunu pamatyti realiame gyvenime, o ne nuotraukoje. Jis buvo daug didesnis nei tikėjaus ir daug labiau teršė orą nei maniau. Tai didelė pažanga žmonijos istorijoje, bet tikrai ne pati švariausia.
Šioje epochoje tikrai nenorėčiau gyventi, bet buvo šaunu aplankyti ir išvysti kas kaip ten buvo.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #38 Prieš 7 metus »
Lisette vis dar nerimastingai vaikščiojo aplink ir laukė, kol Magijos istorijos profesorė pasirodys ir pargabens savo mokinę atgal. Neilgai trukus klastuolės ausis pasiekė švelnus moteriškas balsas. Lisette nedrąsiai apsisukusi priešais save išvydo žiobarotyros profesorę.
-Sveiki, umm,- kiek sumišusi kalbėjo rausvaplaukė,- na taip, aš Lisette, tačiau, panele Wilding, ką jūs čia darote?- neišgirdusi, kad žiobarotyros profesorę čia atsiuntė  panelė von Peach. Rusvaplaukė moteris paėmusi Lisettę už rankos, tris kartus spūstelėjo ženklelį, o mokinė pakartojo tą patį. Vėl tas pats jausmas, kaip ir atvykstant, tačiau jis truko neilgai ir antrakursė kartu su profesore atsirado Magijos istorijos kabinete.
-Labai Jums ačiū, profesore Wilding,- nuoširdžiai padėkojo Lisette ir neištvėrusi apkabino žiobarotyros profesorę, tačiau susigėdus greit atsitraukė. Rausvaplaukė pasiėmė švarų popieriaus lapelį ir pradėjo rašyti savo pastebėjimus.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Victoria Meschino

  • II kursas
  • *
  • 25
  • Taškai:
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #39 Prieš 7 metus »
Visas būrys pirmakursių kuždėjo į magijos istorijos pamoką. Nieks šitoje pamokoje dar nėra buvę, taigi bus įdomu sužinoti. Mary-Kate buvo skaičiusi knygų apie magijos istoriją, bet pamanė, kad bus šaunu sužinoti daug daugiau dalykų, negu ką sužinojo iš knygų, juk profesoriai dėsto išsamiai ir daug. Mergaitei patinka naujovės, todėl be abejonės ėjo kabineto link. Įėjusi, pamatė naująją profesorę, kuri buvo išskirtinė iš visų profesorių savo išvaizda: graži palaidinė, gražūs plaukai. Pasirinkusi suolą, profesorė pradėjo pamoką, profesorė atrodė maloni. O jau ir mostelėjo savo lazdele, ir ant lentos atsidūrė mūsų pirmoji tema: ''Istorinės epochos''. Mary buvo skaičiusi knygoje apie epochas, kai profesorė pradėjo klausinėti, Mary nedrąsiai pakėlė ranką, ir mėgino atsakyti tai, ką atsiminė. Mergaitė nebijojo klysti, ji vadovavosi taisykle, kad geriau kalbėti ir klysti, negu tylėti.

((Visų pirma: šioje pamokoje buvo daugelis. Visų antra: nesu nauja profesorė (mokau antrus metus). Visų trečia: klausimo užduotis baigta, daryk praktiką.))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Hannah von Peach »
:p :p

*

Neprisijungęs Bethany Landworth

  • VI kursas
  • *
  • 256
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • D.W. ♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #40 Prieš 7 metus »
   Į pilį Elena keliavo apie 6-7 minutes. Namelių, dirbtuvių, krautuvių ir žmonių vis mažėjo. Toje vietoje drybsodavo vienas kitas akmuo, keli medžiai, darbo vietoje užmigę sargybiniai. ,,Oho, man pasisekė, kad jie miega''. Kartais, beeinant apimdavo baimė, tačiau ji tuoj pat ir praeidavo.
   Galiausiai pasiekusi savo kelionės tikslą antrakursė sustojo. Apsidairė. Priešais ją tekėjo vingiuota upė, o toliau riogsojo milžiniškas, pakeliamas tiltas, kuris deja, buvo uždarytas. Pakėlusi akis į viršų Elena pamatė kelis mažus, kelis aukštus langus. Pati pilis buvo mūrinė su keliais pagražinimais. Pilis buvo sudaryta iš penkių sujungtų dalių, per kurias ir ėjo tie pagražinimai - storos, gulsčios linijos. Ir tik paskui mergaitė atsiminė, ko čia iš tiesų atėjo. ,,Bet kaip man patekti vidun? Tiltas tai pakeltas... ''. Staiga antrakursei į galvą šovė viena mintis: panaudoti pamokoje užsirašytą burtažodį. ,,Uh, tikiuosi suveiks''. Elena, apsižiūrėjusi, ar niekas nemato, išsitraukė lazdelę ir sušnibždėjo:
   - Alohomora
   Rudaplaukė išgirdo, kaip kažkas pilies viduje girgžda. Po kelių sekundžių tiltas pradėjo lėtai leistis žemėn. ,,Iš tikrųjų pavyko... Negaliu patikėti''. Mergaitė apsidžiaugė ir, tiltui galutinai nusileidus, įėjo į pilies vidų. Ten ji tematė pilies sienas, langus ir... kažkokį daiktą, kuris turėjo dvi ilgas ,,kojas'' iš šonų, jos vedė prie lentos viršuje, kurioje buvo dvi mažos skylės šonuose bei didesnė viduryje. ,,Nejaugi čia tas žiobarų prietaisas, kuriame laikydavo surakintus kalinius?''. Staiga Elena pamatė du sargybinius prie kairėje esančių durų. ,,Mėšlas. Nepasisekė''. Antrakursė greit pasislėpė už arčiausios sienos, kurią rado. Tada apsidairė ir suprato, jog vienintelis išėjimas iš čia yra arba grįžti atgal, arba eiti pro sargybinių saugomas duris. ,,Na ką, reiks panaudoti dar vieną burtažodį''. Elena išlindo iš už sienos ir lėtai, kaip ponia priėjo prie sargybinių.
   - Laba diena, ponai, - vaidindama šyptelėjo ji, - Tikrai nelinkiu jums nieko blogo, tačiau privalau tai padaryti.
   Antrakursė greit išsitraukė burtų lazdelę ir tarė:
   - Stupefy!
   Nieko nesupratę sargybiniai akimirksniu sustingo ir tik tada Elena prisiminė, jog galėjo tiesiog paprašyti, kad ją įleistų vidun. ,,Turbūt jie vistiek to nebūtų padarę''. Mergaitė pakilnojo pečius ir nudrožė pro duris, kurios, visa laimė, nebuvo užrakintos.

((Smagu, kad panaudojai tokius burtažodžius...Papildomas taškas už įdomų post'ą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Hannah von Peach »

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #41 Prieš 7 metus »
 Reikėj greitai galvoti, kitaip niekaip nepavyks išgelbėti mergytės. O ir veikti reikėjo nepastebimai, kad pati nenukentėtų. Greitai mintyse perbėgo per visus kerus, kuriuos dabar galėjo prisiminti, bandydama rasti ką nors, kas galėtų padėti susiklosčiusioje situacijoje.
 Kol varnanagė galvojo, ką galima padaryti, reikėjo apsaugoti mergelę. Tam žaliaakė pasinaudojo kerais Repello Inimigotum, jie turėtų nors trumpam apsaugoti nelaimingąją. Tuo tarpu Dalli gal pavyks sugalvoti, kaip ją išgelbėti.
 Kelis kartus mostelėjusi lazdele, atrišo mazgus. Gerai, kad praeitais metais lankė kerėjimo pamokas, kitaip nežinotų, kaip tą padaryti. Ačiū Dievui, mergaitė kabėjo vos keli centimetrai virš malkų krūvos, kad beveik nepastebimai nusileido ant jos. Dabar tereikėjo rasti būdą ją išnešti iš čia. Kadangi niekur nebuvo jokio gyvūno, galinčio panešti mergelę ar ją parskraidinti saugiai ant žemės, teko vėl naudotis kerais. Šįkart varnė pasinaudojo levitacijos kerais Mobilicorpus, jais saugiai pernešė mergelę ir pastatė šalia savęs. Kol apstulbę vyrai žvalgėsi aplinkui, nesuprasdami, kas ką tik įvyko, raudonplaukė be žodžių sutvėrė mažosios ranką ir greitai pasileido bėgti tolyn nuo čia.
 Pagaliau jos pasiekė miško pakraštį. Dallifrea apsižvalgė, ar niekas jų neseka ir pasislėpė tarp tankių krūmų. Pridėjusi pirštą prie mažosios lūpų, kad ši neimtų kalbėti ar, gink Dieve, šaukti ir neprisitrauktų nelaimės, ėmė tyliai ir greitai jai aiškinti.
 - Klausyk įdėmiai ir nieko nesakyk. Aš tave išgelbėjau, tačiau jie vis vien tavęs ieškos. Turi bėgti kuo toliau iš čia, geriausia, iš viso dingti iš savo kaimo, miestelio, ar kur tu ten gyveni. - trumpam nutilo ir vėl apsidairė. - Bėk ir niekada negrįžk.
 Greitai apkabino nelaimėlę ir nulydėjo ją akimis, kol šioji tekina pasileido mišku. Tikiuosi, nepasiklys ir niekas jos neras. Dallifrea dar palaukė, kol vėl ims normaliai kvėpuosi, o pulsas susinormalizuos ir tris kartus paspaudė ženkliuką, kad vėl galėtų grįžti į dabartį.

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Hannah von Peach »
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #42 Prieš 7 metus »
Citata
Naujieji amžiai.
Pamokos metu turėjau galimybę apsirankyti vietoje, kurioje vyko ko gero labiausiai man artimas ir žinomas mūšis. Tai Austerlico mūšis, vykęs XIX a. pradžioje. Karas jau buvo pasibaigęs, aplink mane gulėjo krūvos lavonų, o tolumoje matėsi žirgų sukeltos dulkės. Naujaisiais amžiais vyko daug didžių įvykių, tačiau aš jaučiuos be galo laiminga galėjusi išvysti šį karą iš arčiau.


Lisette apačioje parašiusi savo vardą, kursą ir koledžą, nedrąsiu žingsneliu nunešė lapelį ant mokytojos stalo. Grįžusi į savo vietą, rausvaplaukė stebėjo vis atsirandančius mokinius. Klastuoliukė visai netyčia užkliuvo pasagą savo kišenėje. Lisette buvo net pamiršusi savo radinį. Mergaitė nusprendė auksinės pasagos mokytojai nerodyti, mat nenorėjo, kad pasagą iš jos atimtų. Įsidėjusi radinį į kuprinę, rausvaplaukė patogiau įsitaisė ir laukė, kol visi sugrįš į pamoką.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #43 Prieš 7 metus »
Lėkdama paskui Voldemortą, slėpdamasi už jo nugaros mergaitė pažvelgė į laikrodėlį, jai tebuvo likę vos penkiolika minučių.
-Bela, Delphini mano duktė? Atsakyk! – sučiupęs už gerklės tamsos valdovas smaugė juodaplaukę raganą, kurią neseniai gynė nuo Beatričės.
-jūsų mano valdove, jūsų. – įtaigiai prašneko ji, o akys sublizgo pasididžiavimu.
-nemeluok! Mergaitė visai į mane nepanaši, sidabriški , melsvo atspalvio plaukai, mano giminėje niekas tokių plaukų spalvos neturėjo, tavo irgi juodi!
-mergaitė metamorfmagė. Ji apdovanota kaip ir jūs, mano valdove. – skubiai pasiteisino moteris.
-gerai gerai, patikėsiu, tačiau jei tai tiesa, mano Phini turi užaugti didis žmogus ir atlikti tėvelio nebaigtus darbus. – Voldemortas nusišypsojo. Beatričei ši šypsena buvo gražesnė už bet kurio gražaus žmogaus šypseną, nes jis šypsojosi iš meilės Phini. „Palauk! Kokia dar Phini! Esu tik aš ir niekas daugiau!“ grifę pagavo įsiutis ir pavydas nepažįstamam kūdikiui.
-ką tu čia šneki, tu pabaigsi savo darbus... – dar bandė kažką sakyti juodaplaukė ragana, tačiau Voldemortas nuėjo, o jo Tričė su juo. Toliau kova virė geriečių naudai, Belatriks buvo nužudyta Molės  Vizli, o Beatričė raukydamasi iš skausmo juokėsi įsimaišiusi į minią žmonių, buvo taip lengva joje paskęsti ir likti nepastebėtai, o ypač tada, kai Haris ir Voldemortas ėmė sukti ratu kalbėdamiesi. Mergaitė apsidairė, šalia jos stovėjo be galo graži auksaplaukė mergina, truputėlį už ją aukštesnė, jūros spalvos akimis, buvo aiškiai matyti, jog ji laukiasi. Mergina kažko bejėgiškai dairėsi po salę. Beatričė norėjo ją perspėti, jog saugotų savo kūdikį, tačiau nesuspėjo.
-Avada kedavra! – nuskambėjo per salę lemtingas šūksnis ir raudonos akys nukrypo į auksaplaukę merginą. Šioji trumpam virptelėjo, o Voldemortas krito negyvas. Tąpat akimirką ji išgirdo galvoje balsą. „Triče, tu sužeista, ar nevertėtų jau grįžti?“ ji pakluso tam šaltam, bet švelniai įtaigiam tembrui ir paspaudė ženkliuką tris kartus. Paskutinįkart pažvelgdama į Tomo Ridlio palaikus mergaitė pravirko.
Vos atmerkusi akis, Beatričė pasijuto esanti magijos istorijos kabinete, dabartyje, ašaros nesiliovė riedėjusios it pupos. Grifiukė sukniubo nebegalėdama išsilaikyti stačia dėl sužeistos kojos.
-Veidrodį, duokit kas nors man veidrodį maldauju... – vapėjo ji, o kraujas tekantis iš žaizdos jau buvo palikęs žymę ir profesorės von Peach kabinete. Grifiukė pakėlė akis, ir pro tirštą rūką išvydo, jog yra  visai prie pat herbologijos pamokoje susipažintos varniukęs, raudonais garbanotais plaukais kojų, šioji atrodo irgi buvo neseniai grįžusi.
-Dalli, prašau, ar galėsi padėti man nueiti iki ligoninės? – Beatričė jau vargiai girdėjo, ką sako, mat viską buvo aptraukęs skausmo šydas.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: I MI pamoka (Visiems kursams)(2016m.)
« Atsakymas #44 Prieš 7 metus »
 Varnanagė vos spėjo grįžti, kai prie jos kojų atsirado jau pažįstama keistoji grifiukė. Ši gulėjo ant grindų ir vartėsi iš skausmo. Raudonplaukė išsigando. Dar ne visi mokiniai buvo grįžę, mokytojos taip pat nebuvo, nes šioji nuskubėjo padėti mokinei. Garsiai nurijusi seiles žaliaakė pasimetė ir apimta panikos ėmė dairytis aplinkui, ieškodama kažko, kas galėtų padėti mažajai. Šioji kaip tik tą akimirką silpnu balseliu paprašė pagalbos.
 - Žinoma, žinoma, padėsiu, - greitai atsakė.
 Priėjo arčiau prie Tričės ir pabandė ją pastatyti ant kojų, kas nelabai gavosi.
 - Vargu, ar tu turi jėgų eiti, net ir padedama, - varniukė suraukė antakius, bandydama prisiminti bent vieną nuskausminamąjį burtažodį.
 Išėmė iš kišenės lazdelę ir priklaupė prie grifiukės. Visiškai jai padėti negalėjo, tačiau galėjo bent jau truputį sumažinti skausmą. Pridėjusi prie mažės smilkinio savo lazdelę, ištarė:
 - Enervate, - vėl įsidėjo lazdelę į kišenę. - Nagi, tuoj tau mažiau skaudės.
 Palaukusi minutę ar dvi, pabandė užsikelti Beatričę ant savo rankų. Velnias, nepakelsiu jos. Per silpna esu. Suraukė kaktą. Tačiau, matyt, kerai ėmė veikti ir mažoji atrodė jau mažumėlę geriau. Dalli permetė jos ranką per savo petį ir lėtai nusliūkino su grife ligoninės link. Mokytoja tikriausiai nesupyks, kad išėjau iš pamokos. Be to, grįšiu turbūt dar. Ir viską jai paaiškinsiu.
credo solo in te grande amore